Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Plungės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ ieškinį atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sąlygų panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiomis, išvadą teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Raguvilė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sąlygų panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiomis, prašydama pripažinti negaliojančiomis viešojo pirkimo „Medžių šalinimo ir genėjimo paslaugų teikimas“ (pirkimo Nr. 6523668) sąlygų 2 skyriaus „Pirkimo objektas“ 8 punkto dalis (lentelės 1, 5 ir 8 eilučių dalis), kuriomis nustatyti maksimalūs paslaugų teikimo įkainiai už atitinkamas pirkimo objektą sudarančias paslaugas, kaip prieštaraujančias proporcingumo ir skaidrumo principams, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė privalėjo įrodyti reikalaujamų maksimalių įkainių pagrįstumą. Pagal teismų praktiką, kilus ginčui dėl atitinkamų reikalavimų pirkimo sąlygose nustatymo būtinybės, įrodinėjimo našta tenka perkančiajai organizacijai. Neįrodžius tam tikrų reikalavimų nustatymo būtinybės, perkančiosios organizacijos veiksmai gali būti pripažinti nepagrįstai ribojančiais tiekėjų konkurenciją, pažeidžiančiais VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų principus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Raguvilė“ ieškinį atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sąlygų panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiomis, kuriuo teismas, tenkindamas ieškinį, pripažino negaliojančiomis viešojo pirkimo „Medžių šalinimo ir genėjimo paslaugų teikimas“ sąlygų 2 skyriaus 8 punkte esančios lentelės 1, 5 ir 8 eilučių dalis, kuriomis nustatyti maksimalūs paslaugų – atvykimo į objektą (1 eilutė), medžių, augančių elektros tinklų oro linijų apsaugos zonoje, genėjimo (5 eilutė) ir pašalinimo (8 eilutė) – teikimo įkainiai (ginčo įkainiai) (atitinkamai 13 Eur, 7 Eur ir 7 Eur), ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 182,25 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, kad atsakovė, būdama atsakinga už pirkimo dokumentų parengimą, pirkimo sąlygose nustatė įkainius, kurių aiškumo, pagrįstumo ir proporcingumo nepagrindė objektyviais duomenimis, todėl pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus proporcingumo ir skaidrumo principus. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, argumentuoja, kad teismas nepagrįstai klausimo dėl ginčo įkainių ekonominio (ne)pagrįstumo įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei; nepagrįstai nusprendė, jog ginčo įkainių nustatymas vadovaujantis ankstesne įvykdyta analogiška siekiamai sudaryti sutartimi, papildomai įvertinus rinkos kainų pokyčius pagal vartotojų kainų indeksą, nėra pakankamas ginčo įkainių pagrįstumo įrodymas; nepagrįstai tenkino ieškinį, nors nenustatė aplinkybių, kad ginčijamos pirkimo sąlygos būtų neaiškios ir (ar) ribotų konkurenciją. Argumentai dėl šių klausimų, nurodyti atsakovės apeliaciniame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį, sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

Šios bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės nepaneigia perkančiosios organizacijos pareigos viešųjų pirkimų procese. Perkančiosios organizacijos teisė spręsti dėl konkrečių vykdytino pirkimo sąlygų, pavyzdžiui, pirkimo objekto, jo savybių, pirkimui skirtų lėšų sumos ir kt., išplaukia iš konkrečių VPĮ ir kitų susijusių teisės aktų nuostatų bei siejasi su viešųjų pirkimų tikslu. Viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis VPĮ įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad perkančiajai organizacijai suteikiamos teisės viešojo pirkimo procese privalo būti naudojamos taip, jog tai nelemtų neribotos jos diskrecijos, perkančiosios organizacijos sprendimai pagal VPĮ nuostatas ar pirkimų taisykles turi būti motyvuoti bei objektyviai pagrįsti, priimami sprendimai bet kokiu atveju negali pažeisti viešųjų pirkimų principų, nukrypti nuo viešųjų pirkimų tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011). Viešųjų pirkimų tikslas nėra pasiekiamas, jeigu vykdant viešąjį pirkimą neužtikrinama nesuvaržyta tiekėjų konkurencija ar pažeidžiami VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2014; 2017 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-469/2017, 26 punktas). Šiame kontekste, kaip pagrįstai nurodė apeliantė, kasacinis teismas, vertindamas perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose nustatytą tam tikrą pirkimui skirtų lėšų sumą, yra nurodęs, kad perkančiosios organizacijos diskrecija spręsti dėl konkrečių pirkimo reikalavimų, be kita ko, nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą, nėra visiškai neribota. Atitinkamai tuo atveju, jei ieškovas įrodo, kad perkančiosios organizacijos sprendimas pirkimo sąlygose nustatant tam tikrą pirkimui skirtų lėšų sumą neatitinka pirmiau nurodytų reikalavimų ir pažeidžia ieškovo interesus, tokia pirkimo sąlyga iš principo galėtų būti pripažinta neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022, 44–45 punktai).

Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad pirkimui skirtų lėšų suma, kai ji kaip pirkimo sąlyga išviešinta pirkimo dokumentuose, gali būti ginčijama, o su tokia sąlyga nesutinkančiai ieškovei tenka pareiga pagrįsti jos neteisėtumą, t. y. perkančiosios organizacijos nustatytos pirkimui skirtų lėšų sumos nepagrįstumą. Nors tiekėjams iš principo pripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti, jų manymu, neteisingai nustatytą reikalavimą pateikti pasiūlymo kainą, ne didesnę už nurodytą pirkimo sąlygose, o perkančiųjų organizacijų diskrecija šioje srityje nėra beribė, tačiau, atsižvelgiant į viešąją valdžią ir atitinkamą veiklą įgyvendinančių subjektų funkcijas, inter alia, dėl viešųjų finansų panaudojimo, būtent perkančiosioms organizacijoms tenka atsakomybė nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą, kuri laikoma pagrįsta, kol neįrodoma kitaip. Vadinasi, tiekėjams tenka įrodinėjimo pareiga patikimai ir įtikinamai parodyti, kad konkrečiu atveju buvo akivaizdžiai nesilaikyta imperatyviųjų viešųjų pirkimų principų. Tokia kasacinio teismo pozicija, inter alia, pagrįsta pagal analogiją taikytinais konstitucinėje doktrinoje suformuluotais aiškinimais, kad tik vykdomajai valdžiai priskirti įgaliojimai planuoti ir skirti viešuosius finansus (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo 2.5, 6.1 papunkčius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022, 54, 57 punktai).

Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo įkainių pagrįstumo įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantei. Priešingai, nagrinėjamo ginčo kontekste būtent ieškovei, teikusiai reikalavimą dėl pirkimo sąlygose nustatytų įkainių pripažinimo negaliojančiais, teko pareiga įrodyti jų nepagrįstumą ir prieštaravimą viešųjų pirkimų principams.

Šios išvados nepaneigia ieškovės ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022 pateiktais išaiškinimais, nes pastarojoje kasacinėje byloje pasisakyta dėl tiekėjų teisės ginčyti viešojo pirkimo sąlygose nurodytą pirkimui skirtų lėšų sumą, o nagrinėjamu atveju ginčijami apeliantės nustatyti maksimalūs paslaugų įkainiai. Iš nurodytos kasacinio teismo nutarties turinio matyti, kad, nors spręstas ginčas dėl pirkimui skirtų lėšų sumos, tačiau pateikti platesni išaiškinimai dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, kai ginčijamos viešojo pirkimo sąlygos, kurių nustatymas priskirtinas perkančiosios organizacijos diskrecijai. Atitinkamai, nėra pagrindo sutikti, jog nurodyti bendrų įrodinėjimo taisyklių išaiškinimai būtų neaktualūs nagrinėjamoje byloje.

Dėl apeliantės nustatytų kainodaros taisyklių teisėtumo

Pagal mažos vertės viešojo pirkimo tvarką reglamentuojančio Aprašo 24.4.2.2 papunktį, kai pirkimo sutartis sudaroma raštu, joje turi būti nurodytos, be kitų, kainodaros taisyklės. VPT išvadoje pažymėjo, kad nustatant kainodaros taisykles pirkimo dokumentuose turi būti užtikrinamas racionalus lėšų panaudojimas bei pirkimų principų laikymasis, o pačios kainodaros taisyklės turi būti apibrėžtos aiškiai ir nedviprasmiškai, kad nekiltų ginčų dėl sutartyje numatytų prekių, paslaugų ar darbų įkainojimo ir atsiskaitymo už juos. Taigi, apeliantei, vykdančiai mažos vertės viešąjį pirkimą, kyla pareiga nurodyti aiškias ir nedviprasmiškas kainodaros taisykles, tačiau pačios kainodaros modelio pasirinkimas yra apeliantės diskrecija.

Nagrinėjamu atveju ginčo pirkimo sąlygų 70 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad pirkimo sutartyje ir šios pirkimo sutarties galimiems pakeitimo atvejams yra pasirinktas kainos apskaičiavimo būdas – fiksuoto įkainio kaina. Pirkimo sąlygų 3 priede „Paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties specialiosios sąlygos“ 5.1 papunktyje nurodyta, kad sutarčiai taikomas kainos apskaičiavimo būdas – fiksuoto įkainio kainodara, 5.2 papunktyje aprašyta pradinės sutarties vertė ir sutarties kaina, kai taikoma fiksuoto įkainio kainodara, o 5.3 papunktyje reglamentuotas sutarties kainos (įkainių) perskaičiavimas taikant peržiūros taisykles, tarp jų – ir dėl kainų lygio pokyčio (5.3.2 papunktis).

Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliantės nustatytos kainodaros taisyklės buvo aiškios, konkrečiai ir detalizuotai nustatytos ir nurodytos. Byloje neįrodyta ir nepagrįsta, kad pasirinktas kainos apskaičiavimo būdas – fiksuoto įkainio kaina – prieštarautų teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, įvertinus apeliantės pasirinktą kainos apskaičiavimo būdą, konstatuojama, jog perkančioji organizacija turėjo teisę pasirinkti kainodaros modelį – fiksuoto įkainio kainą, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus ir pripažintinas teisėtu.

Dėl apeliantės nustatytų ginčijamų įkainių pagrįstumo ir atitikties viešųjų pirkimų principams

Nagrinėjamu atveju keltas klausimas, ar apeliantė, nustatydama ginčijamus įkainius, galėjo teisėtai ir pagrįstai remtis ankstesnės 2022 m. gruodžio 19 d. sudarytos medžių šalinimo ir genėjimo paslaugų teikimo sutarties Nr. BT6-01-1035 duomenimis, indeksuodama ankstesnius įkainius pagal vartotojų kainų indeksą. Ieškovė argumentavo, kad rėmimasis ankstesne sutartimi yra neteisėtas ir lemia išvadą, jog ginčijami įkainiai suformuluoti pagal ankstesnės sutarties pagrindu paslaugas teikusio tiekėjo kainodarą.

Aprašo 16 punkte nustatyta, kad, siekdama pasirengti pirkimui ir pranešti tiekėjams apie pirkimo planus bei reikalavimus, perkančioji organizacija gali prašyti suteikti ir gauti rinkos, taip pat nepriklausomų ekspertų, institucijų arba rinkos dalyvių konsultacijas, konsultuotis su visuomene. Taigi, Apraše, kurio nuostatos yra privalomos vykdant mažos vertės viešuosius pirkimus, yra įtvirtinta perkančiosios organizacijos teisė prieš pradedant vykdyti viešojo pirkimo procedūras bendradarbiauti su nepriklausomais ekspertais, institucijomis, rinkos dalyviais, siekiant tinkamai pasirengti viešojo pirkimo procedūroms (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-62-934/2024, 38 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teisės aktuose pirkimui skiriamų lėšų apskaičiavimo tvarka nenustatyta, todėl perkančioji organizacija gali apskaičiuoti ją remdamasi, be kita ko, objektyviais duomenimis, pavyzdžiui, turimais ištekliais, finansavimo šaltiniais, ankstesne perkamų paslaugų kaina, perkamų paslaugų poreikio prognozėmis ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-969/2018, 29, 39 punktai). Taigi, pagal teismų pateikiamus išaiškinimus, ankstesnė perkamų paslaugų kaina gali būti vienas iš kriterijų, nustatant kainą naujame pirkime.

VPT išvadoje taip pat konstatavo, kad, įvertinus apeliantės pasirinktą kainos apskaičiavimo būdą, apeliantė turėjo teisę nustatyti įkainius, remdamasi ankstesne patirtimi analogiškame pirkime, t. y. 2022 m. gruodžio 19 d. sudarytos medžių šalinimo ir genėjimo paslaugų teikimo sutarties Nr. BT6-01-1035 duomenimis, indeksuodama ankstesnius įkainius pagal vartotojų kainų indeksą. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė turėjo teisę nustatyti maksimalius įkainius, remdamasi ankstesne patirtimi analogiškame pirkime, vertindama šią ankstesnę sutartį kaip vieną iš nustatytino įkainio kriterijų ir atsižvelgdama į kitas reikšmingas aplinkybes, tokias kaip įvykę rinkos pokyčiai ir pan.

Pagrįstai pripažinęs apeliantės teisę remtis ankstesnėje sutartyje buvusiais įkainiais, įvertinus galimus rinkos kainos pokyčius ir kitas reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vis dėlto tenkino ieškinį ir pripažino negaliojančiomis ginčijamas pirkimo sąlygas dėl įkainių, konstatavęs, kad apeliantė neįrodė jų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta, kaip minėta, pažeidžiant įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles ir, atitinkamai, neatsižvelgus į tai, jog nagrinėjamoje situacijoje ieškovė nepateikė objektyvių, rinkos tyrimais pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie būtų pakankami įrodyti, kad ieškiniu ginčyti įkainiai pažeistų viešųjų pirkimų principus.

Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo įkainių nepagrįstumą ir neatitiktį rinkos sąlygoms ieškovė įrodinėjo savo sąnaudų skaičiavimais, nepateikdama objektyvių duomenų apie rinkos kainas, įprastai daugelio subjektų patiriamas atitinkamo dydžio sąnaudas ir (ar) kitų ginčijamų įkainių nerealumą patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, atsižvelgdamas į šiuos ieškovės subjektyviais skaičiavimais pagrįstus argumentus, tačiau nepakankamai įvertino aplinkybę, jog vien ieškovės rinkodaros pagrindu suformuoti skaičiavimai nėra pakankami pagrįsti pirkime nustatytų įkainių neatitikį rinkos sąlygoms ir (ar) viešųjų pirkimų principams.

Viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis VPĮ įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Racionalaus lėšų naudojimo siekis, be kita ko, reiškia siekį užtikrinti optimalų kainos ir kokybės santykį, perkant mokesčių mokėtojų pinigais, t. y. perkantieji subjektai, vykdydami pirkimus, privalo siekti gauti „vertę už pinigus“. „Vertė už pinigus“, be kitko, reiškia ir tai, kad perkantysis subjektas turi siekti įgyti pirkimo objektą bei sudaryti pirkimo sutartį geriausiomis ir palankiausiomis pirkimo vykdymo metu egzistuojančiomis rinkoje sąlygomis. Maksimaliai palankios sąlygos reiškia, kad perkantysis subjektas turi siekti jam palankių pirkimo sutarties esminių sąlygų, kurios sudarytų sąlygas suvaldyti sutarties vykdymo metu galinčią kilti riziką (kokybės vadybos, finansavimo, atsiskaitymo, garantijų suteikimo ir t. t.). Perkantieji subjektai turi siekti, kad išleidžiamų pinigų suma atitiktų perkamo objekto kainos ir kokybės santykį, t. y. perkantysis subjektas turi siekti nepermokėti, bet tai nereiškia siekio nupirkti nerealiai nužeminta kaina, lyginant su rinkoje egzistuojančiomis kainomis, nebent pats tiekėjas pasiūlo žemesnę nei įprasta kainą ir ją tinkamai pagrindžia.

Be to, vertinant teiginius dėl įkainių dydžio, pastebėtina, jog teismų praktikoje pasisakyta, kad nulinių ir minusinių kainų pasiūlymai viešuosiuose pirkimuose yra galimi ir patys savaime negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-576-381/2020, 24 punktas; 2023 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-428-302/2023, 25 punktas). Teismų pripažįstama, kad tiekėjas viešojo pirkimo sutartimi gali siekti ne tik piniginės ir ne tik tiesioginės finansinės naudos, bet ir gali turėti tikslą didinti konkurencingumą ir savo žinomumą, iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo gauti netiesioginių pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2014).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išaiškinimus, daryta išvada, kad paslaugų įkainių dydžio nustatymas neprivalo būti susietas su tiekėjo faktinių išlaidų dydžiu, atitinkamai, pirkimo sąlygų, kuriomis nustatomi maksimalūs įkainiai, neteisėtumas negali būti savaime grindžiamas tuo, jog nustatytu maksimaliu įkainiu tokiu atveju gali būti nepadengiamos atitinkamos tiekėjo vykdant sutartį patiriamos sąnaudos ir išlaidos. Kaip pagrįstai nurodė apeliantė, viešųjų pirkimų teisė nereikalauja, kad maksimalus įkainis atitiktų kiekvieno rinkos dalyvio individualią sąnaudų struktūrą. Sprendimas dėl pirkimo objekto struktūros, atskirų paslaugų išskyrimo bei kainodaros modelio pasirinkimo patenka į perkančiosios organizacijos diskrecijos sritį. Iš ginčijamų pirkimo sąlygų matyti, kad jos suformuluotos aiškiai ir konkrečiai, t. y. pirkimo sąlygose nustatyti kriterijai aiškūs – aiškiai įvardintas maksimaliai priimtinas įkainis. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nesant objektyvių, ne vien ieškovės rinkodara ir subjektyviais skaičiavimais grindžiamų, duomenų apie atitinkamų paslaugų suteikimo išlaidas, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantės nustatyti įkainiai nepagrįsti ir akivaizdžiai neatitinkantys rinkos sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ,,perkančiosios organizacijos pasirinktas maksimalių įkainių pagrindimo būdas – nuoroda į vieną ankstesnę sutartį – negali būti laikomas pakankamu ir tinkamu įrodymu“ (teismo sprendimo 45 punktas), netiksliai įvardijo apeliantės taikytus ginčo įkainių nustatymo kriterijus ir neatsižvelgė į tai, kad apeliantė, nustatydama ginčijamus įkainius, rėmėsi ne vien ankstesne sutartimi, tačiau taip pat įvertino joje buvusius įkainius pagal vartotojų kainų indeksą, t. y. atsižvelgė į tai, kad ankstesnė sutartis buvo sėkmingai vykdoma (priešingai ieškovė neįrodinėjo ir byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog buvusi sutartis nebūtų vykdoma joje nurodytais įkainiais), ir koregavo įkainius pagal rinkos situacijos pokyčius. Aplinkybę, kad nustatyti ginčijami įkainiai atitiko rinkos sąlygas, netiesiogiai patvirtina ir pirkime dalyvavusių tiekėjų skaičius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog dalyvaujančių pirkime tiekėjų skaičius nėra reikšminga aplinkybė, nes, priešingai, gan didelis paskelbtomis pirkimo sąlygomis dalyvaujančių tiekėjų skaičius sustiprina išvadą dėl įkainių patrauklumo bei atitikties rinkos sąlygoms.

Be to, byloje nebuvo paneigti apeliantės teiginiai, kad ginčijamų įkainių teisėtumą pagrindžia ne tik apeliantės atlikti veiksmai, siekiant nustatyti rinkos sąlygas atitinkančius įkainius (buvusių ir pagal ankstesnę sutartį taikytų įkainių įvertinimas pagal vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso pokytį), pirkime pasiūlymus pateikusių dalyvių skaičius (tai patvirtina buvus sąlygas konkurencijai), tačiau ir sutarties projekte nustatytas konkretus kainos peržiūros mechanizmas bei maksimalių įkainių nustatymas, kaip priemonė racionaliai naudoti paslaugoms skirtas lėšas.

Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta įrodymų ir nenustatyta, jog ginčo pirkimo sąlygos būtų realiai ribojusios konkurenciją ar objektyviai užkirtusios kelią tiekėjams dalyvauti pirkime. Priešingai, kaip pabrėžė apeliantė, pirkime, pateikę pasiūlymus pagal ginčijamas sąlygas, dalyvavo 9 tiekėjai iš skirtingų Lietuvos regionų. Sutiktina su apeliante, kad ši aplinkybė patvirtina, jog tiekėjai ginčo kainodaros modelį suprato, galėjo apskaičiuoti pasiūlymų kainas ir apsisprendė konkuruoti teikdami pasiūlymus. Aplinkybė, kad gauti 9 pasiūlymai, sudaro pagrindą manyti, jog ginčijamos pirkimo sąlygos nebuvo neadekvačios, neatitinkančios rinkos sąlygų ir (ar) nepagrįstai suvaržančios, apsunkinančios tiekėjų galimybes pateikti pasiūlymą. Ieškovė priešingai neįrodė (CPK 178 straipsnis). Atitinkamai, neįrodytas pagrindas abejoti buvus tinkamas sąlygas sąžiningai tiekėjų konkurencijai (CPK 185 straipsnis).

Pritartina apeliantės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nepagrįstu pirkimo sąlygų 2 skyriaus 8 punkto lentelės 1 eilutėje nustatytą 13 Eur už atvykimą įkainį, ne tik netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, atitinkamai, nepagrįstai nurodė, jog įkainio nepagrįstumas konstatuotinas dėl to, kad atsakovė nepateikė objektyvių ir pakankamų argumentų, pagrindžiančių, kodėl tokį įkainį pasirinko, kaip įvertino kuro sąnaudas, transporto priemonių eksploatavimo kaštus, su atvykimu susijusias laiko sąnaudas, darbo užmokestį ir pan., tačiau taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad, atsižvelgiant į numatytas skirtingas paslaugų teikimo vietas, apimančias visą savivaldybės teritoriją, ir su jų teikimu susijusias skirtingas sąnaudas, nesant apibrėžtam mato vienetui arba atskaitos taškui, nėra galimybės objektyviai įvertinti ginčo įkainio atitikties realioms rinkos sąlygoms.

Viena vertus, nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė, kaip perkančioji organizacija, turėjo diskreciją pasirinkti kainodaros modelį, o pasirinkta fiksuoto įkainio kaina nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Kita vertus, byloje neįrodyta, kad atvykimo įkainiu yra sudaromas nepagrįstas pranašumas tiekėjams, veikiantiems arčiausiai paslaugų teikimo vietų (vietos tiekėjams), taip, ieškovės teigimu, dirbtinai apribojant konkurenciją. Toks vertinimas neatitinka pirmiau padarytos išvados, kad ginčo įkainiai nebuvo nustatyti kompensuoti tiekėjų sąnaudas ar išlaidas vykdant sutartį, jų dydis neprivalo būti susietas su tiekėjo sąnaudomis ir išlaidomis vykdant sutartį. Atsižvelgiant į pagal ginčo pirkimą aptarnaujamos teritorijos dydį, atvykimo sąnaudos į kiekvieną iš seniūnijų gali būti skirtingos kiekvienam iš tiekėjų; tai yra natūrali aplinkybė, kurią turi įvertinti pasiūlymus formuojantys tiekėjai, nepriklausomai nuo jų buveinės vietos, atsižvelgdami į perkančiosios organizacijos teisėtai pasirinktą kainodarą.

Pastebėtina ir tai, kad, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, nagrinėjamu atveju ieškovė, nesutikdama su ginčijamu atvykimo į paslaugų teikimo vietą įkainiu, daro prielaidą, jog kiekvienas užsakymas lemia atskirą atvykimą, nors akivaizdu, jog praktikoje tokio pobūdžio paslaugos yra planuojamos kompleksiškai, darbai grupuojami pagal teritorijas, optimizuojami maršrutai, o tai leidžia reikšmingai sumažinti vieneto sąnaudas. Tokią išvadą patvirtina pagal pirkimo sąlygas numatytas preliminarus atvykimo į objektą (atvykimui į vieną iš nurodytų seniūnijų skaičiuojamas 1 kartas) skaičius – 60, kai tuo tarpu nurodomas genėtinų ir (ar) šalintinų medžių skaičius yra didesnis. Taigi, iš esmės pajamos iš atvykimo į objektą gaunamos bendros, kartu su medžių kirtimo ir (ar) genėjimo bendra kaina. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad perkančioji organizacija turėjo taikyti atvykimo į objektą maksimalų įkainį kilometrams ar kitam matavimo vienetui, tačiau ne kartui.

Tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl pirkimo sąlygų 2 skyriaus 8 punkto lentelės 5 ir 8 eilutėse nustatytų 7 Eur įkainių pripažinimo negaliojančiais, teismas taip pat nurodė, kad įkainių struktūra yra nelogiška ir prieštaringa, nes įvardyti analogiški darbai, skiriasi tik medžių skersmuo, o kaina skiriasi žymiai. Teismo teigimu, apeliantė ieškovės ginčijamų įkainių prieštaringumo nebandė pagrįsti, paaiškinti jų apskaičiavimo metodiką, pateikti apskaičiavimui naudojamą formulę, todėl apeliantės nustatytų įkainių skirtumai analogiško pobūdžio paslaugoms kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, objektyvumo ir realumo, atsižvelgiant į tai, jog būtent perkančiajai organizacijai tenka atsakomybė nustatyti tokius įkainius, kurie būtų laikomi pagrįstais.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Viena vertus, iš ginčijamų įkainių formuluotės matyti, kad jie yra aiškūs ir konkretūs, įkainių skirtumai grindžiami tvarkomų medžių skersmens dydžio skirtumais. Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog medžiai turi būti tvarkomi specifinėje vietoje – elektros tinklų apsaugos zonoje – jų aukštis ir atstumas iki elektros laidų tiesiogiai lemia tiek darbų apimtį, tiek pavojingumą, specialios įrangos ir (ar) įgūdžių, saugos priemonių poreikį. Atitinkamai, nėra pagrindo pripažinti, kad tvarkomo medžio skersmuo, kaip kriterijus apibrėžiant paslaugų įkainį, yra neapibrėžtas, neaiškus, neobjektyvus ir (ar) nesuprantamas. Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nes pagal įrodinėjimo taisykles ieškovei, prašiusiai panaikinti ginčijamas pirkimo sąlygas, teko pareiga įrodyti, kad nustatyti įkainiai yra nepagrįsti. Ieškovė, kaip minėta, to nepadarė – objektyvių įrodymų apeliantės nustatytiems įkainiams paneigti nepateikė, rėmėsi tik bendro pobūdžio teiginiais dėl įkainių nustatymo neaiškumo ir savo kainodara grįstais skaičiavimais (CPK 178, 185 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė, nustatydama ginčo įkainius, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, vadovavosi ankstesne vykdyta sutartimi nustatytais įkainiais ir juos indeksavo pagal rinkos pokyčius, taip pat į tai, jog pirkime ginčijamomis sąlygomis dalyvavo 9 tiekėjai, ieškovei nepateikus objektyvių ginčijamų įkainių nepagrįstumą bei neteisėtumą patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantės nurodytas ginčo įkainių nustatymo pagrindas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pakankamas. Dėl to, įvertinus ginčijamų pirkimo sąlygų turinį ir bylos medžiagą, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo įkainiais būtų pažeisti VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti proporcingumo ir skaidrumo principai.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai ją perkėlė apeliantei, todėl nepagrįstai konstatavo, jog apeliantė nustatė pirkimo įkainius, kurių aiškumo, pagrįstumo ir (ar) proporcingumo nepagrindė objektyviais duomenimis, ir, atitinkamai, nepagrįstai pripažino ginčytus įkainius neatitinkančiais proporcingumo ir skaidrumo principų. Priešingai, nagrinėjamos bylos medžiaga, nustatytos aplinkybės ir ieškovės argumentai, kuriais ginčyti įkainiai, nepaneigia perkančiosios organizacijos diskrecijos pasirinkti fiksuoto įkainio kainą, pirkimo sąlygų teisėtumo ir ginčytų įkainių pagrįstumo, o ieškovės teiginiai dėl šių įkainių neteisėtumo bei nepagrįstumo, grįsti prielaidomis ir ieškovės rinkodaros pagrindu atliktais skaičiavimais, neįrodo bei nepagrindžia perkančiosios organizacijos įtvirtintų įkainių atitikties teisės aktų reikalavimams, neįrodo viešųjų pirkimų principų pažeidimo.

Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta viešųjų pirkimų principų reikšmė ir svarba vykdant viešųjų pirkimų procedūras bei padariniai perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų galiojimui nustačius šių principų pažeidimus, tačiau dėl tokio viešųjų pirkimų principų pobūdžio ir reikšmės kasacinėje praktikoje įtvirtintos ir griežtos šių imperatyviųjų nuostatų pažeidimų nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės, pagal kurias reikalaujama realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis jų pažeidimo prielaida ir padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Konstatavus, kad byloje neįrodytas pirkimo sąlygose nustatytų ginčytų įkainių nepagrįstumas, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtų priėmęs pagrįstą sprendimą. Dėl to yra pagrindas apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti.

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują – ieškinį atmesti, ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, priteistinos jai iš ieškovės.

Atsakovė nurodė, kad teisinėms paslaugoms pirmosios instancijos teisme patyrė 6 403,32 Eur išlaidas, o apeliacinės instancijos teisme – 4 235 Eur, taip pat sumokėjo 358 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą; pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (DOK-4448, DOK-19355, DOK-79357). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Nagrinėjamu atveju atsakovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos teisinėms paslaugoms neviršija maksimalių atlygintinų dydžių (Rekomendacijų 7 punktas, 8.2, 8.3, 8.9, 8.16 papunkčiai), vertintinos kaip protingos ir pagrįstos, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovės; iš viso – 10 996,32 Eur bylinėjimosi išlaidoms pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ ieškinį atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sąlygų panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiomis. Priteisti atsakovei Plungės rajono savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188714469) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ (juridinio asmens kodas 161735535) 10 996,32 Eur (dešimt tūkstančių devynis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 32 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.