Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinys atsakovėms N. R. ir E. B. (anksčiau – R.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Saugios investicijos“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilmstata“.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ teismo prašo pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo pradžių) atsakovių N. R. ir E. B. 2022 m. rugsėjo 26 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria atsakovė N. R. 2022 m. rugsėjo 26 d. banko pavedimu pervedė atsakovei E. B. (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją – grąžinti atsakovei N. R. atsakovės E. B. dispozicijoje esančius (duomenys neskelbtini), juos pervedant į antstolio R. V., vykdančio išieškojimą iš skolininkės (atsakovės) N. R. išieškotojos (ieškovės) naudai, depozitinę sąskaitą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 6 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti – patikslinti atsakovių gyvenamosios vietos adresą, nurodyti kitą žinomą procesinių dokumentų joms įteikimo adresą arba pasirinkti kitą jų įteikimo atsakovėms būdą.

Ieškovė, šalindama trūkumus, pateikė teismui prašymą išduoti jai procesinius dokumentus, skirtus atsakovėms, ir leisti juos įteikti. Ieškovė nurodė, kad žino adresą (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovėms gali būti įteikti procesiniai dokumentai.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. kovo 30 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad atsakovėms išsiųsti procesiniai dokumentai ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), grąžinti teismui neįteikti, nes pašto siunta neatsiimta per jos saugojimo terminą. Atsakovės nedeklaravo savo gyvenamosios vietos, nedirba ir neturi registruotino turto Lietuvoje.

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. vasario 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovėms bendrovėms „OOO STROIKA“, „OOO NASA-STROI“ ir N. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo. Nutartyje nurodyta, kad atsakovė N. R. neturi Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos, jos gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje (civilinė byla Nr. e2-427-730/2026). Nurodytoje teismo nutartyje užfiksuotos kitos nagrinėjamai bylai aktualios aplinkybės: 1) atsakovės atstovas advokatas Justas Vilys nurodė, kad atsakovė neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, jos leidimas gyventi Lietuvoje yra pasibaigęs ir faktinė gyvenamoji vieta yra Rusijoje(duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. e2-338-538/2023); 2) kitoje civilinėje byloje ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nurodė, kad atsakovės N. R. gyvenamoji vieta yra Rusijoje, (duomenys neskelbtini) (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-722-340/2024); 3) butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. nuosavybės teise priklauso kitiems fiziniams asmenims.

Teismas įvertino tai, kad byloje yra pareikštas reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovė ir atsakovės yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse (ieškovė – Lietuvoje, atsakovės – Vokietijoje). Dėl to teismas, nustatydamas bylos teismingumą, vadovavosi 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I bis“) nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė – bankrutuojanti bendrovė, kurios nemokumo administratorė ieškinį pareiškė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu (Pauliano ieškinys). Civilinė byla, kurioje pareiškiamas toks ieškinys, nėra tiesiogiai kylanti iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijusi. Dėl to ji nepatenka į Reglamento „Briuselis I bis“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytų bylų kategoriją, kurioms šio reglamento nuostatos netaikomos.

Teismas padarė išvadą, kad pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją jurisdikcijos taisyklę ieškovės ieškinys turi būti nagrinėjamas Vokietijos teismuose. Teismas nenustatė pagrindo taikyti Reglamento „Briuselis I bis“ 2–7 skirsniuose įtvirtintas jurisdikcijos taisykles ir nusprendė, kad ši byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teismas netenkino ieškovės prašymo leisti jai įteikti procesinius dokumentus atsakovėms, nes ieškinį paliko nenagrinėtą.

Ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsakovės nedeklaravo gyvenamosios vietos Lietuvoje. Atsakovės E. B. paskutinė žinoma gyvenamoji vieta Lietuvoje – (duomenys neskelbtini). Nurodyta aplinkybė konstatuota 2023 m. sausio 4 d. sprendime už akių (civilinė byla Nr. e2-339-642/2023). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė E. B. deklaravo išvykimą iš Lietuvos ar kad atsakovės turi leidimą gyventi Vokietijoje, Rusijoje. Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovės gyvena Vokietijoje. Ieškovei žinomas tik adresas, kuriuo galėtų būti įteikti procesiniai dokumentai atsakovėms. Ieškovė nežino atsakovių gyvenamosios vietos, todėl ieškinyje nurodė paskutinę žinomą gyvenamąją vietą Klaipėdoje.

Jeigu teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo nustatyti teismingumą pagal paskutinę žinomą atsakovių gyvenamąją vietą, taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 787 straipsnyje įtvirtinti jurisdikcijos nustatymo principai. Atsakovė N. R. Lietuvos Respublikoje turi turto ir jai priklauso turtinės teisės. „OOO Kartblansh“ ir UAB „Saugios investicijos“ 2022 m. rugsėjo 20 d. sudarė UAB „Finiens“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodytos sutarties III skyriuje įtvirtinta atsiskaitymo už akcijas tvarka, pagal kurią visos pagal šią sutartį pardavėjai mokėtinos lėšos mokamos į pardavėjos atstovo advokato J. Vilio depozitinę sąskaitą; pavedimo paskirtyje nurodoma – mokėjimas „OOO Kartblansh“ pagal 2022 m. rugsėjo 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (3.3 papunktis). Ateityje į advokato depozitinę sąskaitą bus pervesta (duomenys neskelbtini) suma, kuri bus pervesta atsakovei E. B. (N. R. dukteriai) ar atsakovei N. R.. Nurodytos aplinkybės nustatytos antstolio R. V. 2025 m. lapkričio 25 d. patvarkyme Nr. S-25-128-24423 „Dėl skolininko lėšų ir turtinių teisių, esančių pas trečiuosius asmenis, arešto“.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo įpareigoti atsakovę E. B. grąžinti atsakovei N. R. (duomenys neskelbtini), juos pervedant į antstolio R. V. depozitinę sąskaitą. Jeigu nurodytas reikalavimas būtų patenkintas, atsakovei E. B. kiltų pareiga sumokėti (duomenys neskelbtini) į Lietuvoje veikiančio antstolio depozitinę sąskaitą. Ginčijamas dovanojimo sandoris įvykdytas Lietuvoje, prievolė grąžinti lėšas turės būti vykdoma Lietuvoje (CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas neteisingai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi, nes kitoje civilinėje byloje ginčo dalykas nėra Lietuvoje esantis daiktas, palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (civilinė byla Nr. e2-427-730/2026). Nagrinėjamoje byloje situacija yra priešinga – santykiai atsirado, ginčijamas sandoris sudarytas ir įvykdytas Lietuvoje, o restitucija taip pat turės būti vykdoma Lietuvoje.

Atsiliepime į ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą atsakovė N. R. prašo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Atsakovė nesutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Teismas teisingai paliko ieškinį nenagrinėtą. Ji gyvena Rusijoje, todėl ieškinys negali būti pareikštas pagal paskutinę žinomą gyvenamąją vietą Lietuvoje. Atsakovės neturi nekilnojamojo turto Lietuvoje. Butas (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. priklauso kitiems asmenims. Ginčo dalykas nėra Lietuvoje esantis daiktas ar Lietuvoje vykdoma prievolė. Dėl to nėra pagrindo taikyti alternatyvaus teismingumo taisyklių.

Atsakovė E. B. gyvena Vokietijoje, jai taikytinas Reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnyje įtvirtintas bendrasis teismingumo principas, pagal kurį byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta. Ieškovė nenurodė specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurią atsakovei E. B. pareikštą reikalavimą būtų galima nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose.

Ieškovė žinojo, kad atsakovės N. R.faktinė gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, bet Rusijoje. Dovanojimo sutarties objektas nėra Lietuvoje esantis turtas, nesusijęs su Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju daiktu ar kitu individualiai apibūdintu turtu.

Ieškovė nepagrįstai remiasi actio Pauliana ieškinio pobūdžiu, kaip savarankišku Lietuvos teismų jurisdikcijos pagrindu. Actio Pauliana institutas savaime nesukuria jurisdikcijos. Ieškovė neįrodė konkretaus tarptautinės jurisdikcijos pagrindo pagal Reglamentą „Briuselis I bis“ arba CPK VII skyrių.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų.

Atskirajame skunde keliamas klausimas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas paliko ieškinį nenagrinėtą, nurodydamas, kad šalių ginčas dėl pinigų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, ar ne.

Dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teisme

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 338 straipsnis).

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė antstolio R. V. 2025 m. lapkričio 24 d. patvarkymą dėl skolininko lėšų ir turtinių teisių, esančių pas trečiuosius asmenis, arešto. Atsakovė N. R. su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė liudijimą, kad ji nuo 2020 m. sausio 15 d. iki 2030 m. sausio 9 d. gyvena Rusijoje(duomenys neskelbtini), ir išrašą iš Nekilnojamojo turto registro apie tai, kad butas (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise priklauso byloje nedalyvaujantiems asmenims.

Nei apeliantė, nei atsakovė nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus į bylą, nenurodė priežasčių, dėl kurių jų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų būtinybę šiuos įrodymus pateikti vėliau. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

Dėl ieškinio teismingumo, esant tarptautiniam elementui

CPK 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios normos, negu tos, kurias numato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

Tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 22 punktas). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2009, 9 pastraipa; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-378/2022, 26, 27 punktai).

Teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką, o tais atvejais, kai ieškiniu pareiškiami keli reikalavimai, teismas juos vertina atskirai, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, leidžia juos vertinti kartu. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pavyzdžiui, atitinkamos šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus. Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Antra, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinei jurisdikcijai nustatyti dėl atitinkamo reikalavimo. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pavyzdžiui, konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laike. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60 ir 61 punktai; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-378/2022, 28 punktas).

Tais atvejais, kai byloje yra keli atsakovai, Lietuvos Respublikos teismas pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017, 26 punktas).

(Šitoje vietoje reikia atlikti įvertinimą pagal visus 18 p. nurodytus 4 punktus).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė ir atsakovės yra skirtingose valstybėse – Lietuvoje ir Vokietijoje. Dėl to teismas teismingumo klausimą sprendė pagal Reglamento „Briuselis I bis“ nuostatas.

Pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 66 straipsnio 1 dalį nurodytas reglamentas taikomas tik pradėtam teismo procesui, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau. Nagrinėjamoje byloje apeliantė pareiškė ieškinį 2026 m. sausio 9 d. Patikrinus Reglamento „Briuselis I bis“ taikymą laiko aspektu, darytina išvada, kad teismingumo klausimas gali būti sprendžiamas, taikant nurodytą reglamentą.

Reglamentas „Briuselis I bis“ taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii) (Reglamento „Briuselis I bis“ 1 straipsnio 1 dalis). Šis reglamentas netaikomas: a) fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, atsirandančioms iš santuokos ryšių arba ryšių, kurie pagal tokiems ryšiams taikytiną teisę laikomi lygiaverčiais santuokai; 2) bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms; c) socialiniam draudimui; d) arbitražui; e) iš šeimos santykių, giminystės, santuokos arba svainystės kylančioms išlaikymo prievolėms; f) testamentams ir paveldėjimui, įskaitant dėl mirties kylančias išlaikymo prievoles. Nagrinėjamoje byloje apeliantė actio Paulina ieškiniu ginčija atsakovių 2022 m. rugsėjo 26 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria atsakovė N. R. 2022 m. rugsėjo 26 d. banko pavedimu pervedė atsakovei E. B. (duomenys neskelbtini). Taigi, šalių ginčas patenka į Reglamento „Briuselis I bis“ taikymo sritį.

Reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės (Reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnio 2 dalis).

Apeliantė neginčija, kad atsakovės negyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), nurodytas butas nuosavybės teise priklauso ne atsakovėms, jos taip pat nedeklaravo gyvenamosios vietos ir nedirba Lietuvoje. Apeliantė, prašydama išduoti jai procesinius dokumentus, kad juos įteiktų atsakovėms, nurodė, kad žinomas adresas Vokietijoje. Nesant duomenų apie kitą atsakovės E. B. gyvenamąją vietą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ji gyvena Vokietijoje. Šią aplinkybę atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat patvirtino atsakovė N. R. (atsakovės E. B. motina). Kadangi atsakovės E. B. gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje, jos atžvilgiu taikomas Reglamentas „Briuselis I bis“. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs Reglamentas „Briuselis I bis“ taikymo sritis, daro išvadą, kad atsakovei E. B. pareikšti reikalavimai patenka į nurodyto reglamento taikymo sritį. Dėl to pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinys jai turi būti reiškiamas Vokietijos teisme.

Reglamento „Briuselis I bis“ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant reglamento II skyriaus „Jurisdikcija“ 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos, teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos; c) jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas (Reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 1 punktas).

Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 3 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį – pripažino negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių): 2006 m. gruodžio 4 d. jungtinės veiklos sutartį, 2006 m. gruodžio 11 d. preliminariąją akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugpjūčio 7 d. paslaugų teikimo sutartį ir taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovės N. R. (duomenys neskelbtini)negrąžinto avanso, 5 proc. procesines palūkanas (civilinė byla Nr. e2-722-340/2024). Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 27 d. nutartimi pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-81-450/2025).

Apeliantė ieškinyje nurodė, kad pardavėja „OOO Kartblansh“, kurios vadovė – atsakovė N. R., ir pirkėja UAB „Saugios investicijos“ 2022 m. rugsėjo 20 d. sudarė UAB „Finiens“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodytos sutarties 3.2.1 papunktyje pirkėja įsipareigojo sumokėti pirmą kainos dalį (duomenys neskelbtini) per septynias dienas nuo šios sutarties pasirašymo, antrą kainos dalį (duomenys neskelbtini) – per tris dienas, kai laiduotojas, kuris yra ir emitento kreditorius, atgaus skolą. Pirkėja UAB „Saugios investicijos“, vadovaudamasi akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 3.2.1 papunkčiu, 2022 m. rugsėjo 23 d. pervedė už akcijas (duomenys neskelbtini) į advokato J. Vilio depozitinę sąskaitą, nurodydama mokėjimo paskirtį – pagal 2022 m. rusėjo 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. UAB „Vilmstata“ pervedė (duomenys neskelbtini) pagal 2022 m. rugsėjo 22 d. kreditorių reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Vilmstata“ iš atsakovės N. R. įsigijo reikalavimo teises (jų dalį). Advokatas J. Vilys 2022 m. rugsėjo 26 d. pervedė atsakovei E. B. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodydamas už „OOO Kartblansh“ pagal 2017 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį. Apeliantė teigia, kad atsakovė N. R. siekia išvengti priverstinio skolos išieškojimo.

Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad nagrinėjamos civilinės bylos ginčo dalykas yra atsakovių sudarytas lėšų dovanojimo sandoris. Atsakovei N. R. priklausančios lėšos buvo pervestos į jai atstovaujančio ir Lietuvoje veikiančio advokato J. Vilio depozitinę sąskaitą, o iš šios sąskaitos – N. R. dukteriai atsakovei E. B.. Akcentuotina tai, kad pagrindinės prievolės (atsiradusios tarp atsakovių) įvykdymo vieta buvo Vokietija, t. y. lėšos pervestos iš advokato J. Vilio depozitinės sąskaitos, esančios Lietuvoje, į atsakovės E. B. sąskaitą, esančią Vokietijos banke. Sprendžiant dėl alternatyviosios jurisdikcijos taikymo, lemiamas kriterijus yra ne restitucijos, bet pagrindinės prievolės įvykdymo vieta. Nustačius, kad pagrindinė prievolė įvykdyta Vokietijoje, nėra pagrindo taikyti Reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 1 punkto.

Atsakovė N. R. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad ji gyvena Rusijoje. Rusija nėra Europos Sąjungos valstybė narė, todėl sprendžiant ieškinio teismingumo dėl nurodytos atsakovės klausimą netaikytinas Reglamentas „Briuselis I bis“. Lietuvos Respublikos 2024 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2810 Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose denonsuota ir neteko galios nuo 2025 m. sausio 21 d. BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinys pateiktas 2026 m. sausio 9 d., t. y. jau negaliojant pirmiau nurodytai sutarčiai. Dėl to teismingumo klausimas atsakovės N. R. atžvilgiu spręstinas pagal CPK VII dalies nuostatas (CPK 780 straipsnis).

CPK 787 straipsnyje įtvirtinti principai, pagal kuriuos taikomos nacionalinio teismingumo taisyklės ginčo teisenoje. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: 1) atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; 2) atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.

Apeliantė teigia, kad atsakovei N. R. priklauso turtinės teisės, o ginčo dalykas yra prievolė, kuri turės būti įvykdyta Lietuvoje. Pirmiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamo sandorio įvykdymo vieta yra ne Lietuva, bet Vokietija (padovanoti pinigai apdovanotajai pervesti į jos sąskaitą, esančią Vokietijos banke). Dėl to ieškovės, pareiškusios Pauliano ieškinį, suformuluotas reikalavimas pritaikyti restituciją ir pervesti atsakovei N. R. (dovanotojai) grąžintinas lėšas į antstolio R. V., kuris iš jos turto vykdo priverstinį skolos išieškojimą vykdymo procese, depozitinę sąskaitą ir toks Pauliano ieškinio pobūdis negali būti teismingumą lemiančiu kriterijumi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė N. R. 2022 m. rugsėjo 20 d. UAB „Finiens“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ne kaip fizinis asmuo, bet kaip „OOO Kartblansh“ vadovė, t. y. juridinio asmens atstovė pagal įstatymą. Taigi, negalima daryti išvados, kad ji turi turtinių teisių Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 787 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, kurie būtų pagrindas konstatuoti, kad atsakovei N. R., gyvenančiai Rusijoje, pareikštas ieškinys gali būti priskirtas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškinys atsakovėms gali būti pareikštas pagal jų gyvenamąja vietą: atsakovei E. B. – Vokietijos teisme, atsakovei N. R. – Rusijos teisme. Apeliantė ginčija atsakovių sudarytą dovanojimo sutartį. Siekiant išvengti prieštaringų sprendimų ir užtikrinti vientisą ir operatyvų procesą, apeliantė turi teisę pareikšti atsakovėms reikalavimus vienoje byloje Vokietijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visa tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad teismas teisingai pritaikė teisės normas, kuriose reglamentuotas bylų su tarptautiniu elementu teismingumas, apskųsta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirajame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas ją panaikinti ar pakeisti. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.