Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės, Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ALJARA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Aljara&Co ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ALJARA“ dėl įpareigojimo nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, neteisėto prekės ženklo naudojimo ir skolos priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ALJARA“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Aljara&Co dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų civilinėje byloje – mažoji bendrija „Celula“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas, be kita ko, priteisė ieškovei iš atsakovės 3 872 Eur nuomos mokesčio ir 1 600 Eur nuostolių už patalpų neatlaisvinimą ir atmetė atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovės 17 180 Eur nuostolių, patirtų dėl ieškovei priklausančių patalpų pagerinimo. Teismas nepaisė šalių sudarytos sutarties sąlygų dėl susitarimo nemokėti nuomos mokesčio dėl atliktų investicijų.

Tarp ieškovės ir apeliantės 2015 m. kovo 3 d. sudaryta sutartis buvo vykdoma abiejų šalių: apeliantė nemokėjo patalpų nuomos mokesčio beveik dešimt metų, tačiau visą šį laikotarpį su ieškovės sutikimu patalpas remontavo ir gerino jų būklę. Pirmosios instancijos teismas pripažino tarp šalių buvus tokį susitarimą, įvertino faktą, kad ieškovė patalpų neremontavo, nors joms buvo būtinas remontas, tačiau atsakovės priešieškinį atmetė visa apimtimi.

Teismas nusprendė, kad atliktų statybos darbų sąmatoje nurodyti stogo remonto darbai yra neteisėti. Ši teismo išvada yra visiškai neobjektyvi bei nepagrįsta, nes teismas statybos darbų neteisėtumą konstatavo be jokių statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nesant administracinio akto ar savavališkos statybos konstatavimo fakto, netgi nesant šalių ginčo ar tokių reikalavimų byloje. Teismui draudžiama priimti siurprizinį sprendimą, šiuo atveju, teismo sprendimas apie neteisėtą statinio rekonstravimą buvo visiškai netikėtas, bei nepagrįstas jokiais duomenimis.

Ne atsakovė buvo ir yra nuomojamo nekilnojamojo turto savininkė ir ne ji turi teisę ir pareigą atlikti kadastrinių duomenų patikslinimą, tokius veiksmus atlieka turto savininkas – ieškovė. Jei, pasibaigus teismo procesui, ieškovė atliks kadastrinių matavimų patikslinimus apeliantės darbų ir lėšų sąskaita, tai teismas įteisino praturtėjimą svetimo asmens sąskaita. Jokia institucija nenustatė statybos neteisėtumo, o byloje ieškovė niekada per 10 metų terminą neišreiškė jokių pretenzijų dėl įstatytų langų, įvesto vandentiekio, uždengto pastato.

Pastato pagerinimų akte nurodyti stogo pagerinimai nėra statinio stogo rekonstrukcija, kadangi statinio stogas buvo visiškai pralaidus. Stogas nėra rekonstruotas, virš seno stogo uždengta kita danga, kuri nesujungta su statiniu. Toks sprendimas buvo priimtas siekiant, kad gamybinės patalpos nebūtų veikiamos kritulių. Net ir tokiai uždangai reikėjo materialinių išteklių, tačiau pastato stogas nebuvo pakeistas, statinys nesujungtas su uždanga ir konstatuoti rekonstrukcijos faktą nėra jokių prielaidų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimas, kuriuo ieškinys dėl įpareigojimo nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, neteisėto prekės ženklo naudojimo ir skolos priteisimo yra patenkintas, o priešieškinis dėl nuostolių priteisimo yra atmestas.

Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teismo sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies santykį, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, kurio rezoliucinė dalis negali būti vertinama atskirai nuo kitų, taip pat ir motyvuojamosios, sprendimo sudedamųjų dalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006; 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 84 punktas). Teismo sprendimo kaip vientiso dokumento koncepcija lemia ir tai, kad teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti teiginiai ir išvados turi būti vertinami atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį bei kontekstą ir neturi būti vertinami atsietai nuo kitų motyvuojamojoje dalyje nurodytų teiginių bei išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-1249/2026, 26, 27 punktus).

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė, jog priešieškinį atmeta, tačiau motyvuose aiškiai pažymėjo, kad pripažįsta įrodyta aplinkybę, jog atsakovė atliko turto pagerinimus ir statybos darbus – pakeitė langus, grindis, įvedė vandentiekį, tvarkė stogą. Teismas konstatavo, kad šiems darbams atlikti atsakovė patyrė 41 580,62 Eur išlaidų (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 46, 47 punktus). Tačiau teismas atėmė stogo remonto išlaidas (22 159,76 Eur) konstatavęs, kad stogo rekonstrucija buvo atlikta nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir nurodė, kad likusi atliktų pagerinimų suma – 19 420,86 Eur – yra mažesnė nei nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2025 m. gegužės 1 d. (24 400 Eur), todėl priteisė ieškovei iš atsakovės 3 872 Eur nuomos mokesčio (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 47 punktą). Taigi faktiškai pirmosios instancijos teismas priešieškinį tenkino iš dalies ir taikė įskaitymą, sudengdamas mokėtiną nuomos mokestį ir atliktas turto pagerinimo išlaidas.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo ir nėra ginčo dėl ieškinio reikalavimų nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir dėl neteisėto prekės ženklo naudojimo; civilinėje byloje kilo ginčas dėl nesumokėto nuomos mokesčio, patalpų pagerinimo išlaidų ir nuostolių už patalpų neatlaisvinimą priteisimo. Atsakovė neginčija fakto, kad nemokėjo nuomos mokesčio ir kad neatlaisvino patalpų nustatytu terminu, tačiau teigia, kad į patalpas investavo daugiau nei turi sumokėti nuomos mokesčio, todėl būtent ieškovė pagal sutartį yra skolinga atsakovei už atliktą patalpų pagerinimą.

Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė sutvarkė stogą pažeisdama statybų teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva konstatuoti savavališkos statybos fakto; būtent ieškovė yra pastato savininkė, todėl ji turėjo teisę ir pareigą inicijuoti jai priklausančio pastato kadastrinius matavimus; ieškovė daugiau nei 10 metų nereiškė pretenzijų dėl atsakovės atlikto stogo remonto. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas priėmė siurprizinį sprendimą, teismo sprendimas apie neteisėtą statinio rekonstravimą buvo visiškai netikėtas bei nepagrįstas jokiais duomenimis. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl ginčo esmės

Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisako dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti nuostolius, patirtus dėl atlikto turto pagerinimo. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad, viena vertus, nėra aišku, kokią civilinę atsakomybę atsakovė prašo taikyti – sutartinę ar deliktinę, kita vertus, ieškovės teigimu, atsakovė neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius nurodydamas, kad atsakovė prašo priteisti išlaidas už išsinuomoto turto pagerinimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnį ir tarp šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatas. Kadangi buvo sprendžiama dėl nekilnojamojo turto pagerinimo, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sistemiškai taikytinos ir CK 4.103 straipsnyje įtvirtintos teisės normos. Atitinkamai atmestini atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad atsakovė turėjo įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygas.

Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas turi teisę konstatuoti statybą esant neteisėta, nepriklausomai nuo to, ar yra tai patvirtinantis statybos priežiūrą atliekančios institucijos sprendimas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2024, 37, 44 punktus; 2026 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-1249/2026, 26, 27 punktus). Tačiau teismas, konstatuodamas savavališkos statybos faktą, nepakeičia statybos priežiūrą atliekančios institucijos; teismas nusprendžia tik dėl civilinių teisių ir pareigų konkrečioje byloje. Kol savavališkos statybos (rekonstravimo) padariniai nėra pašalinti teisės aktų nustatyta tvarka įteisinant atliktą statinio (jo dalių) rekonstravimą, tol negali būti sprendžiama dėl savininko teisių įgyvendinimo ir jo pareigų, be kita ko, pareigos kompensuoti už statinio pagerinimą, vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2024 55 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo, svarbu atsižvelgti ir į tai, ar statybos ir remonto darbai atlikti nepažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų. Daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Priešingas aiškinimas reikštų vieno iš pagrindinių teisės principų, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2024 45 punktas). Daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti dėl tokio pertvarkymo turėtų išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008; 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-415/2016; 2024 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2024 19 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, jog CK 4.103 straipsnio 1 dalies teisės norma, nustatanti, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, negali būti aiškinama formaliai, t. y. taip, kad kiekvienas nukrypimas nuo teisės aktų reikalavimų, net ir minimalus, savaime lemia statybos neteisėtumą, nevertinant pažeidimo masto ir jo reikšmės pagal konkrečios bylos aplinkybes. Atitinkamai, sprendžiant, ar konkretus statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų minimalių atstumų nesilaikymo pažeidimas gali būti pripažintas mažareikšmiu, nelemiančiu statybos neteisėtumo, būtina įvertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes ir, atsižvelgiant į jas, nustatyti, ar esamas nukrypimo mastas ir pobūdis yra toks, kuris iš esmės pažeidžia teisės aktuose įtvirtintus minimalių atstumų reikalavimus ir jų siekiamus tikslus, ar, priešingai, yra nedidelis ir dėl savo mažareikšmiškumo nelaikytinas pagrindu konstatuoti statybos neteisėtumą CK 4.103 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-1249/2026 27 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors anksčiau cituotoje kasacinės instancijos teismo civilinėje byloje buvo sprendžiamas inžinerinių statinių įrengimo klausimas nesilaikant įstatymuose nustatytų privalomų atstumų, tačiau, atsižvelgiant į universalų CK 4.103 straipsnio pobūdį, teisėjų kolegija nemato pagrindo šių išaiškinimų netaikyti ir kitai statybai, kuri buvo vykdoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Priešingas aiškinimas lemtų teisiškai ydingą situaciją, kadangi dėl neesminių (minimalių, mažareikšmių) teisės aktų pažeidimų daikto, kuris buvo pagerintas kito asmens lėšomis, savininkas atsidurtų nepagrįstai palankesnėje padėtyje.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – SĮ) savavališką statybą apibrėžia kaip statinio ar jo dalies statybą neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, kai dėl jų pakeitimų privaloma iš naujo gauti statybą leidžiantį dokumentą (SĮ 2 straipsnio 46 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad nebuvo sukurtas naujas statinys; ginčas kilo dėl to, ar buvo atlikta statinio rekonstrukcija, ar remontas, ar tam buvo privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą. SĮ 27 straipsnyje nurodyti atvejai, kai yra reikalinga gauti leidimą rekonstruoti statinį, atnaujinti (modernizuoti) ypatingąjį ar neypatingąjį statinį, atlikti statinio kapitalinį remontą ir kt.; reikalavimai dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo vienbučiams gyvenamiesiems namams, neypatingiesiems ir ypatingiesiems statiniams yra skirtingi. Statybą leidžiančio dokumento gavimo ir išdavimo tvarka detalizuota Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakyme Nr. D1-878 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad stogo remontui buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, nenurodė statinio rūšies.

Statinio statybos rūšys – nauja statyba, rekonstravimas, remontas ir kt. yra apibrėžtos ir apibūdintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakyme Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ (toliau – STR 1.01.08:2002). Teismas, konstatuodamas, kad buvo atliktas pastato rekonstavimas, nenurodė, kokiomis teisės normomis jis remiasi darydamas tokią išvadą.

Statinio rekonstravimo tikslas – perstatyti esamo statinio laikančiąsias konstrukcijas ir tuo pakeičiant (padidinant, sumažinant) bet kuriuos statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį, skersmenį ir pan. Laikoma, kad laikančiosios konstrukcijos perstatomos, kai: pastatomi nauji aukštai; įrengiamas naujas rūsys, praplečiamas esamas; nugriaunama dalis esamų aukštų; prie statinio pristatomas (ar pastatomas tarp gretimų statinių) priestatas, jei dėl šio priestato pristatymo keičiamos, silpninamos, stiprinamos ir pan. esamo statinio laikančiosios konstrukcijos; pakeičiamos bet kurios laikančiosios konstrukcijos kitomis laikančiosiomis konstrukcijomis, įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, pašalinama dalis esančių laikančiųjų konstrukcijų (STR 1.01.08:2002 VI skyrius). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad buvo atliktas statinio rekonstravimas, nenurodė nė vieno statinio rekonstavimo sąlygas tenkinančių elementų, t. y. pažymėjo, kad stogas buvo pakeltas 1,8 m, tačiau nenustatė, kaip dėl to pakito paties statinio išorės matmenys, ar buvo keičiamos ir kaip keičiamos laikančiosios konstrukcijos; nevertino, ar atlikti remonto (ar rekonstrukcijos) darbai, galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, gali būti pripažinti mažareikšmiais.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovė vykdė savavališką statybą, rėmėsi pastatų būklės apžiūros aktu, kuriame nurodyta, jog stogas pakeltas 1,8 m, stogo galuose atkartojant stogo šlaitą. Tačiau teismas nenurodė ir nepaaiškino, ar šis faktas reiškia, kad stogas, lyginant jį su pradine pastato būkle ir pirminiu pastato projektu, buvo pakeltas taip, kad pakito laikančiosios konstrukcijos ir statinio išorės matmenys. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie pakitusius statinio išorės parametrus. Taigi savavališkos statybos faktas civilinėje byloje nėra akivaizdus.

Neteisėtos statybos klausimą nagrinėjamoje civilinėje byloje iškėlė ieškovė teismo posėdžio metu, siekdama atsikirsti į priešieškinį, kuriuo buvo reikalaujama statinio pagerinimo išlaidų priteisimo. Visgi savo argumentų nei pasisakydama dėl priešieškinio, nei baigiamosiose kalbose nepagrindė, t. y. nenurodė, kuo konkrečiai remdamasi ieškovė teigia, kad pastato stogas buvo suremontuotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įrodinėti privalo tas, kas teigia (CPK 178 straipsnis). Taigi, kai savavališkos statybos faktas civilinėje byloje tampa ginčo objektu ir kai savavališkos statybos faktas civilinėje byloje nėra akivaizdus, būtent ieškovei, siekiančiai atsikirsti į priešieškinio reikalavimus, tenka pareiga įrodinėti savavališkos statybos faktą.

Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, kaip dėl galimai savavališkos statybos pasikeitė statinio išorės matmenys, kokie konkrečiai statybą reguliuojantys teisės aktai buvo pažeisti, jeigu buvo nukrypta nuo teisės aktų reikalavimų – kokiu mastu, ar pažeidimo pobūdis nagrinėjamoje civilinėje byloje turėtų būti vertinamas kaip minimalus ar kaip esminis, nesudarantis prielaidų spręsti dėl turto pagerinimo išlaidų tol, kol nebus įteisinta statyba, atitinkanti teisės aktų reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad stogo rekonstrukcija buvo atlikta pažeidžiant teisės aktus, šį klausimą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija taip pat negali įvertinti ir pasisakyti dėl anksčiau minėtų aspektų, kadangi išsamių duomenų apie techninius statinio (stogo) parametrus ir jų pasikeitimą po rekonstrukcijos civilinėje byloje nėra. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad stogo rekonstrukcija nebuvo atlikta, o virš seno stogo uždengta kita danga, kuri nesujungta su statiniu. Šie argumentai taip pat turėtų būti įvertinti nagrinėjamo ginčo kontekste.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovei nebuvo sudarytos tinkamos procesinės sąlygos gintis nuo ieškovės argumentų dėl to, kad stogo remontas (rekonstrukcija) galimai buvo atliktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Šie ieškovės argumentai nebuvo nurodyti ieškovės procesiniuose dokumentuose, o aplinkybė, kad stogas galimai buvo rekonstruojamas nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, nurodyta tik teismo posėdžio metu net neįvardijant konkrečių teisės aktų pažeidimų, o tik keliant savavališkos statybos klausimą. Civilinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, todėl atsakovė negalėjo pasiruošti ir atskirsti į argumentus, reikalaujančius specialių žinių. Taigi dėl stogo remonto (rekonstravimo) darbų civilinėje byloje kilo ginčas, kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo išnagrinėtas iš esmės.

Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog civilinėje byloje buvo priimtas siurprizinis sprendimas. Siurprizinio sprendimo sąvoka siejama su tam tikru procesinio netikėtumo aspektu, todėl tais atvejais, kai argumentai ar įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, bylos šaliai buvo (ar turėjo būti) žinomi, teismo sprendimą pripažinti siurpriziniu nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad rungimosi principas ir byloje dalyvaujančių asmenų teisė būti išklausytiems neatsiejami nuo CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos jų pareigos domėtis ir rūpintis bylos eiga, t. y. rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Taigi sprendžiant, ar byloje dalyvaujančio asmens teisė teikti paaiškinimus tam tikrais bylos klausimais nebuvo nepagrįstai suvaržyta, turi būti atsižvelgta ir į tai, ar šis asmuo tinkamai vykdė jam proceso įstatymais nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-823/2024, 17 punktas). Kaip jau buvo minėta anksčiau, teismo posėdžio pradžioje ieškovė išreiškė abejones dėl to, ar stogo remontas (rekonstrukcija) buvo atliktas nepažeidžiant teisės aktų. Atitinkamai, atsakovė turėjo teisę pasinaudoti teise reikalauti pateikti rašytinius paaiškinimus ir ginčą dėl savavališkos statybos ar statybos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nagrinėti dar viename teismo posėdyje; atsakovė turėjo teisę nepritarti ir nesutikti pereiti prie baigiamųjų kalbų ir baigti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsakovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-975-863/2026 dalį, kuria atmestas atsakovės UAB „Aljara“ priešiešinis ir tenkintas ieškovės UAB „Aljara&Co“ reikalavimas dėl priteisto nuomos mokesčio ir nuostolių, ir grąžinti šią civilinės bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šalių procesinius dokumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuose aiškiai pažymėjo, jog pripažįsta įrodyta aplinkybę, kad atsakovė atliko turto pagerinimus ir statybos darbus – pakeitė langus, grindis, įvedė vandentiekį, tvarkė stogą. Teismas konstatavo, kad šiems darbams atlikti atsakovė patyrė 41 580,62 Eur išlaidų; taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2025 m. gegužės 1 d. atsakovė būtų turėjusi sumokėti iš viso 24 400 Eur nuomos mokesčio. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal atsakovės apeliacinį skundą keliamas ginčas tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutarta, jog stogo remonto (rekonstrukcijos) darbai, kurių vertė yra 22 159,76 Eur, yra savavališka statyba.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, bylą nagrinėdamas pirmąja instancija, savavališkos statybos arba statybos, pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, faktą turi konstatuoti remdamasis byloje esančiais duomenimis ir teisės normų analize, kurią išvadai nepritariančioji šalis turėtų teisę kokybiškai ginčyti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad civilinė byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, ieškovės abejonės dėl galimai neteisėtos statybos buvo išsakytos tik teismo posėdžio metu, nenurodant konkrečių teisės aktų ir pastato duomenų, iš kurių būtų galima tokią išvadą padaryti, o teismas, darydamas išvadas dėl savavališkos statybos, iš esmės rėmėsi tik apžiūros akte nustatyta aplinkybe, kad stogas pakeltas 1,8 m. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad buvo atliktas statinio rekonstravimas, nenurodė nė vieno statinio rekonstavimo sąlygas tenkinančių elementų, nenustatė, kaip dėl to pakito paties statinio išorės matmenys; nevertino, ar tas pakitimas buvo esminis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutaria naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria konstatuota, jog stogo rekonstrukcija buvo atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir šią bylos dalį nutaria grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Grąžindama dalį bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo klausimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo išsprendimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinę bylos baigtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 22 159,76 Eur išlaidų už stogo remontą, ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.