Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-642-661/2016 pagal ieškovės M. H. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų, rašytinių paaiškinimų priėmimo ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Ieškovė M. H. apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose suformulavo prašymą priimti naujus įrodymus – 2016 m. rugsėjo 8 d. teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-240-898/2016 garso įrašo ištraukas. Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-240-898/2016 įvyko teisiamasis posėdis, kuriame buvo apklausti liudytojai, o jų parodymuose yra šioje civilinėje byloje sprendžiamam ginčui reikšmingų aplinkybių. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė M. H. (apeliantė) naujų įrodymų pavidalu pateikė liudytojų apklausos baudžiamojoje byloje duomenis. Tačiau proceso įstatyme nurodyta, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas, o įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų (CPK 183 straipsnio 1 ir 3 dalys). Liudytojai apklausiami teismo posėdžių salėje proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 192 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas lemia, kad civiliniame procese liudytojų parodymais galima remtis, kai jie gauti proceso įstatyme nustatyta tvarka, t. y. juos betarpiškai apklausus teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė ištraukas iš liudytojų apklausos baudžiamojoje byloje, nepagrindusi negalimumo jų (liudytojų) apklausti tiesiogiai. Objektyvių kliūčių liudytojų apklausai buvimo nenustatė ir teisėjų kolegija. Tuo pagrindu darytina išvada, kad apeliantės pateikti įrodymai neatitinka leistinumo kriterijų (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl liudytojų apklausos. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad ieškovė prašė liudytojais apklausti L. G., L. P., I. K.. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo netenkino. Apeliaciniame procese ieškovė pateikė I. K., A. B., J. K., A. S. apklausų baudžiamojoje byloje ištraukas. Tik vienas asmuo sutampa abiejuose sąrašuose. Taigi nėra pagrindo ieškovės nurodomo naujų įrodymų pateikimo būtinumo susieti su pirmosios instancijos teismo veiksmais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, kuomet, ieškovės nuomone, nepagrįstai buvo atmestas prašymas kviesti apklausai liudytojus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliantės pateiktus įrodymus atsisakoma priimti (CPK 177, 314 straipsniai). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2017 m. vasario 21 d. posėdyje išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, nutarė sprendimą (nutartį) byloje priimti ir paskelbti 2017 m. kovo 16 d. Teisėjų kolegijai priėmus nutartį dėl procesinio sprendimo byloje priėmimo ir jo paskelbimo datos (tai prilygintina teismo išėjimui į sprendimų priėmimo kambarį), 2017 m. kovo 9 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovės M. H. rašytiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija ieškovės rašytinius paaiškinimus atsisako priimti, kadangi jie pateikti bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 251 straipsnis) ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį (CPK 257 straipsnis). Be to, kolegija, susipažinusi su rašytinių paaiškinimų turiniu, konstatuoja esant akivaizdų įstatymo draudžiamą apeliacinio skundo keitimo (pildymo) atvejį. CPK 323 straipsnyje nurodyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Apeliacinis skundas nebuvo grindžiamas rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais argumentais dėl neteisėtų ieškovės atstovo (advokato padėjėjo) veiksmų. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, kolegija atsisako priimti ieškovės rašytinius paaiškinimus. Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio proceso būtinybę apeliantė sieja su naujų įrodymų pateikimu, pirmosios instancijos teisme netinkamai atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina. Pažymėtina, kad šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu ir šią teisę realizavo. Akcentuojamos aplinkybės dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neišsamumo yra šios bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme dalykas, tačiau apeliantė nenurodė pagrįstų argumentų, jog tam tikros kliūtys ginčui išnagrinėti gali būti pašalintos tik bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Todėl apeliantės siekis atlikti pakartotinį byloje esančių dokumentų vertinimą gali būti tinkamai realizuotas ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Ieškovė M. H. ir atsakovas Nordea Bank AB 2005 m. birželio 7 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį, kurios pagrindu bankas suteikė ieškovei kreditą žemės sklypui, esančiam Padvariškių k., Trakų r., pirkti ir namui šiame sklype statyti. 2005 m. gruodžio 1 d. ir 2006 m. balandžio 5 d. šalys sudarė papildomus susitarimus prie būsto kreditavimo sutarties. Kreditavimo sutartimi ir jos papildymais (papildomais susitarimais) ieškovei buvo suteiktas 703 377 Eur kreditas. Ieškovės vardu sutartį ir susitarimus prie būsto kreditavimo sutarties ieškovės išduoto įgaliojimo pagrindu sudarė buvęs ieškovės sutuoktinis – trečiasis asmuo E. G.. Kreditavimo sutarties ir jos pakeitimų (susitarimų) įvykdymas buvo užtikrintas trečiojo asmens E. G. laidavimu, buto, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ir sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka. Ieškovei nevykdant mokėjimų prievolės, atsakovas nuo 2008 m. gegužės 23 d. kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė. 2009 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja priėmė nutartį išieškoti iš M. H. 825 967,32 Eur skolą, 1 416 Lt (410,10 Eur) turto vertinimo išlaidų, 123 Lt (35,62 Eur) žyminio mokesčio, 127 Lt (36,78 Eur) žyminio mokesčio ir 16 proc. dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, parduodant iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 22 d. sprendimu patenkino atsakovo Nordea Bank AB ieškinį dėl įsiskolinimo pagal nutrauktą kreditavimo sutartį priteisimo. Teismas banko naudai iš M. H. priteisė 759 767,17 Eur skolos, 16 proc. dydžio metines palūkanas nuo 688 006 Eur įsiskolinimo sumos nuo 2008 m. birželio 26 d. iki visiško šios sumos sumokėjimo, bei bylinėjimosi išlaidas; iš E. G. – 171 693,47 Eur skolos, 16 proc. dydžio metines palūkanas nuo 172 681 Eur sumos nuo 2008 m. birželio 26 d. iki šios sumos sumokėjimo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė M. H. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė iš Nordea Bank AB priteisti 759 767,17 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašė priteistas sumas įskaityti į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1266-565/10 iš ieškovės bankui priteistas sumas. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad atsakovas kreditavimo sutartį parengė pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais, pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą ir įsivėlė į interesų konfliktą, pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą, neprotingai realizavo įkeistą turtą, todėl privalo atlyginti ieškovės patirtą žalą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dviem savarankiškais pagrindais: pirmiausia, pripažino, kad ieškovės reikalavimai nepagrįsti ir neįrodyti, kas sudaro jų atmetimo pagrindą, o po to padaręs išvadą, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, atsakovo reikalavimu taikė ieškinio senatį bei atmetė ieškinį ir šiuo pagrindu. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio (ne) pagrįstumo, dėl senaties termino praleidimo, be to, ji teigia, kad bylos apeliacinio nagrinėjimo eigoje pasitvirtinus faktui, jog ieškinys pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, būtų pagrindas jį (terminą) atnaujinti.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Pagal galiojantį ir ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši yra pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pa­čiu as­me­niu; kon­kre­ti die­na, ka­da as­muo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to asmens nu­ro­dy­mą, ir sa­vo teigi­niams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pateik­ti įro­dy­mus (CPK 178 straips­nis). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiškinimu, todėl tais at­ve­jais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­tyvi­osios tei­sės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra įro­dy­mų, kad bu­vo prie­šin­gai, ir jo nu­ro­dy­tas ko­kias nors ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esan­čių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieški­nio senaties ter­mi­no ei­gos pra­džios su­sie­ji­mas su mo­men­tu, ka­da as­muo tu­rė­jo sužino­ti apie tei­sės pažei­di­mą, paaiškintinas įsta­ty­mo lei­dė­jo ke­ti­ni­mu ko­kiu nors bū­du ieš­ki­nio sena­ties termi­no ei­gos pra­džią apibrėž­ti ob­jek­ty­ves­niais kri­te­ri­jais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėji­mo sužino­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tas (skir­tin­gai nei re­a­laus sužinojimo) sie­ti­nas la­biau su objek­ty­viais įvy­kiais ir sa­vy­bė­mis, nei su sub­jek­ty­viais, nu­kreip­tais vien į ieš­ko­vo as­me­nį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovė ieškinį 2015 m. lapkričio 11 d. pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą, grindė tuo, jog ieškovė žalą sieja su 2005-2006 metais sudarytų kredito sutarties ir jos pakeitimų sąlygomis, kredito lėšų panaudojimu 2005-2008 metais, su ieškovės siūlymų 2008 metais parduoti įkeistą turtą netenkinimu (nepriėmimu). Nesutikdama su šiomis teismo išvadomis ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad žala paaiškėjo daug vėliau nei buvo atlikti patys neteisėti veiksmai, kad tarp ieškovės ir banko buvo susiklostę sudėtingi teisiniai santykiai, kad ieškovei reikėję daug laiko nustatyti reikšmingas aplinkybes, išanalizuoti daug duomenų, kad bankui priimant žalingą sprendimą įkeistas turtas dar nebuvo parduotas. Be to, ieškovės teigimu, žala kiekvieną dieną didėja, nes auga įsiskolinimas bankui. Teisėjų kolegija apeliantės nurodytus argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pripažįsta abstrakčiais ir deklaratyviais. Tokie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo klausimu.Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė ieškinį grindė keliais pagrindais: 1) atsakovas kreditavimo sutartį parengė pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais ir įsivėlė į interesų konfliktą; 2) atsakovas pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą; 3) atsakovas padarė žalą neprotingai realizuodamas jam įkeistą ieškovei priklausantį turtą; 4) atsakovas pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą. Kiekvienu iš nurodytų pagrindų prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra skirtingas. Pagal ieškinį 1 ir 4 pagrindais žalos atlyginimas sudaro 759 767,17 Eur; 2 pagrindu – 331 628,86 Eur; 3 pagrindu – 297 768,48 Eur. Ir nors ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 759 797,17 Eur žalos atlyginimą, kuris nėra atskirų reikalavimų suma, bet reikalavimas grąžinti į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (restitucija), teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiekvienas iš ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimo atlyginti žalą pagrindų yra savarankiškas. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad neturi pagrindo deklaratyvi ieškovės pozicija dėl atsakovės neteisėtų veiksmų tęstinumo ir patiriamos žalos didėjimo, besitęsiančio iki šiol. Nurodyti faktiniai pagrindai žalai atlyginti yra pernelyg skirtingi, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo būtų taikoma ta pati ieškinio senaties termino eiga, o atsakovo neteisėti veiksmai (visų ieškinio pagrindų atvejais) būtų pripažinti tęstinio pobūdžio veiksmais. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienu iš šiame nutarties punkte nurodytų ieškinio pagrindų ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina atskirai.Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos duomenis, reikšmingus ieškinio senaties termino eigai nustatyti, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinys šiuo atveju pareikštas žymiai praleidus sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Vertindama reikalavimą atlyginti žalą tais pagrindais, jog atsakovas parengė kreditavimo sutartį pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais, kad įsivėlė į interesų konfliktą bei pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas ieškovės mokumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nei pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, reikšmingų nustatant ieškinio senaties termino pradžios subjektyvųjį momentą. Ieškovė tik abstrakčiai nurodė, kad žala paaiškėjo vėliau nei buvo atlikti neteisėti veiksmai. Todėl šiuo atveju ieškovės suvokimo arba turėjimo suvokti apie jos atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus (subjektyvusis momentas) aplinkybės turi būti siejamos ir derinamos su ieškovės teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kreditavimo sutartis ir papildomi susitarimai dėl sutarties sąlygų pakeitimo buvo sudaryti 2005-2007 metų laikotarpiu. Būtent nurodytu laikotarpiu atsakovas vertino ieškovės mokumą, suteikė kreditą, teikė papildomas kredito sumas. Ta aplinkybė, jog kreditavimo sutartis buvo sudaryta per atstovą, nesudaro pagrindo išvadai, kad paskola buvo išduota ieškovei nežinant. Bylos duomenys patvirtina, kad paskolos lėšas ieškovė gavo į savo banko sąskaitą. Įgaliojimai trečiajam asmeniui buvo išduoti, be kita ko, nurodant ir paskolos gavimo ieškovės vardu funkciją. Vadinasi, aplinkybė, jog atsakovas, neva veikdamas interesų konflikto įtakoje, pažeisdamas kliento interesus ir atsakingo skolinimo principus, ieškovei suteikė jos mokumo padėties (pajėgumo) neatitinkančio dydžio kreditą, ieškovei turėjo būti aiški jau sudarant sandorius ir jų pagrindu gaunant paskolos sumas. Būtent pačiai ieškovei turėjo būti suprantama, jog ji nėra pajėgi vykdyti įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį ar susitarimus dėl sutarties pakeitimo. Be to, ieškovės teiginiai procesiniuose dokumentuose, kad jai buvo žinoma apie kreditavimo sutarties nutraukimą, papildomai patvirtina, jog dar 2008 metų gegužės mėnesį ieškovei buvo suprantama, kad sutartis nutraukiama nevykdant prievolės mokėti įmokas. Tokiu atveju kolegija turi pagrindo išvadai, kad ieškinio senaties terminas šio reikalavimo pagrindo atžvilgiu prasidėjo vėliausiai 2008 metais ir atitinkamai baigėsi 2011 metais. Sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti žalą, pareikšto tuo pagrindu, jog atsakovas pažeidė pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą, ieškinio senaties termino eigai reikšminga tai, kad visos kredito lėšos (suteiktos tiek kreditavimo sutartimi, tiek susitarimais dėl jos pakeitimo) ieškovei buvo perduotos 2005-2008 metų laikotarpiu. Įvertinus aplinkybę, jog visos paskolos lėšos buvo pervestos į ieškovės sąskaitą banke, iš kurios vėliau pačios ieškovės paskirstytos (pervestos į kitas sąskaitas, kurias, tikėtina, valdė ir trečiasis asmuo), spręstina, jog ieškinio senaties termino eiga šio reikalavimo pagrindo atžvilgiu prasidėjo 2008 metais. Sutiktina su atsakovo reiškiama pozicija, jog ieškovė turėjo galimybę ir pareigą kontroliuoti kredito lėšų judėjimą, kas leistų nedelsiant nustatyti netinkamo paskolos naudojimo ar lėšų pasisavinimo atvejus. Šių aplinkybių ir išvadų kontekste teisėjų kolegijos neįtikina objektyvaus pagrindimo stokojantys apeliantės argumentai, jog lėšų švaistymo faktas ir tam reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos tik vykdant trečiojo asmens atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Kita vertus, tokio tyrimo inicijavimas leidžia pagrįstai manyti, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios ieškovė turėjo duomenų, kad paskolos lėšos buvo švaistomos, o bankas esą nekontroliavo paskolos naudojimo. Argumentas, jog ikiteisminis tyrimas vyko lėtai, neturi įtakos subjektyvaus suvokimo apie teisių pažeidimą momento nustatymui. Ieškovės veiksmai pažeistas teises ginti baudžiamojo proceso tvarka nelemia kitokio ieškinio senaties termino skaičiavimo. Dėl savarankiško reikalavimo atlyginti žalą pagrindo, kuriuo remdamasi ieškovė tvirtina, kad patyrė žalą dėl atsakovo veiksmų neprotingai realizuojant jam įkeistą ieškovės turtą. Šiuo atveju apie taikytino ieškinio senaties termino eigą apeliantė nurodė, kad bankui priimant žalingą sprendimą neleisti parduoti įkeisto turto ieškovės pasiūlytiems asmenims, ieškovė žalos dar nebuvo patyrusi (nuostoliai dėl turto pardavimo kilo vėliau – turtą pardavus iš varžytynių). Be to, nurodyta, kad ir šiuo metu ne visas bankui įkeistas ieškovės turtas yra parduotas. Spręsdama dėl senaties termino eigos skaičiavimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tikslaus žalos dydžio, atsakovo gyvenamosios vietos / buveinės nežinojimas ar kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo klausimą. Ir šiuo atveju nežinojimas atsakingo už žalą asmens ar tikslaus žalos dydžio nedaro įtakos ieškinio senaties eigai. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikimas su apeliantės pozicija reikštų, kad reikalavimui pagal šį pagrindą ieškinio senaties termino eiga apskritai neprasidėjo iki šiol (kadangi parduotas ne visas įkeistas turtas, o skola bankui didėja kasdien). Tokia aplinkybė lemtų teisiškai ydingą išvadą, kad aptariamu atveju asmuo savo pažeistas teises gina anksčiau nei įvyko pats teisių pažeidimas, tai yra, teisės pažeidimo nėra (objektyvusis momentas), o asmuo apie teisių pažeidimą žino ir suvokia. Be to, aplinkybė, jog ieškovė, gindama savo teises, ieškinį vis dėlto pareiškė net ir nesulaukusi įkeisto turto realizavimo pabaigos, leidžia daryti išvadą, jog jos deklaruojama priežastis, neva trukdžiusi ieškinio senaties termino eigai prasidėti, nesukliudė nei suvokti teisių pažeidimo, nei apskaičiuoti tikslaus žalos dydžio. Iš faktinių bylos duomenų, be kita ko, ir apeliantės paaiškinimų nustatyta, kad bankui vienašališkai nutraukus kredito sutartį, ieškovė tiesiogiai bei per kitus suinteresuotus asmenis 2008 metais kreipėsi į banką siūlydama (prašydama) įkeistą turtą parduoti jos (ieškovės) nurodytiems asmenims. Kolegijos vertinimu, ieškinio senaties termino eigos pradžia dėl šio ieškovės reikalavimo prasidėjo bankui nesutikus su šiais ieškovės siūlymais, t. y. 2008 metų pabaigoje. Sprendžiant dėl subjektyviojo momento ieškinio senaties termino eigos pradžiai nustatyti, svarbūs ieškovės deklaruojami prašymo parduoti turtą jos pasiūlytiems asmenims tikslai ir jos nurodomos prašymo pateikimo aplinkybės. Apeliantė nuosekliai aiškino dar 2008 metais pastebėjusi akivaizdžius finansinės krizės požymius ir suvokusi, kad nekilnojamojo turto kainos netrukus kris. Tai, pasak apeliantės, ir paskatino ją kreiptis į atsakovą, siūlant įkeistą turtą parduoti operatyviai ir ekonomiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, gavusi neigiamą banko atsakymą (nesulaukusi laukto bendradarbiavimo), apeliantė suvokė (arba turėjo suvokti) apie jos teisių suvaržymą, ji neturėjo pagrindo tikėtis, kad žalingi bei ribojantys teises (apeliantės teigimu) banko veiksmai bus nutraukti. Todėl šio reikalavimo pagrindo atžvilgiu ieškinio senaties termino eiga laikytina prasidėjusia 2008 metais ir pasibaigusia 2011 metais. Pažymėtina, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų žinomos faktinės aplinkybės, individualizuojančios apeliantės asmenybę (sutarties sudarymo metu 39 metų amžiaus, sutarties nutraukimo metu 41 metų amžiaus, išsiskyrusi, ūkininkė, ginčui aktualiu metu dirbusi Norvegijos įmonėje, Oslo universiteto doktorantė), leidžia apeliantei taikyti didesnius suvokimo dėl tokių sandorių sudarymo, jų vykdymo, galinčių atsirasti pasekmių numatymo standartus. Tikėtina, kad banko veiksmų sukelti teisių pažeidimai apeliantei buvo ir turėjo būti žinomi (suvokiami) netrukus po jų atlikimo. Atsakovas šiuo atveju pagrįstai akcentuoja seką teisinių procesų, kuriuose ieškovė iš esmės ir gynė arba siekė apginti iš ginčo santykių kilusias teises. 2009 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje priimta nutartis atsakovo naudai iš apeliantės išieškoti skolą privestinai parduodant jai priklausantį bankui įkeistą turtą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą dėl įsiskolinimo pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš apeliantės ir trečiojo asmens. Šių teismų procesinių sprendimų pagrindu prasidėjo įkeisto turto realizavimo ir įsiskolinimo išieškojimo procesas. 2013 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė pateikė ieškinį dėl išieškojimo eilės nustatymo. 2014 m. rugpjūčio 4 d. ji pareiškė ieškinį, kuriuo prašė kredito sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, o 2016 m. balandžio 6 d. pareiškė ieškinį dėl kredito sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Trečiojo asmens atžvilgiu apeliantė inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl paskolos lėšų iššvaistymo. Po šio tyrimo Vilniaus apygardos teisme šiuo metu tebenagrinėjama baudžiamoji byla. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės apeliantę individualizuojančių požymių kontekste papildomai patvirtina išvadą, kad apeliantei apie jos deklaruojamus banko veiksmus (tariamai pažeidusius jos teises) buvo žinoma netrukus po jų padarymo. Apeliantė pažeistas teises ginė kituose procesuose, įskaitant teisminius. Kitoks banko veiksmų subjektyvus vertinimas (atsižvelgiant į pasibaigusius kitus teisminius procesus ar nurodant papildomus banko pažeidimus) neturi reikšmės ieškinio senaties termino eigos nustatymui. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Vienų ieškinio reikalavimo pagrindų atžvilgiu senaties terminas baigėsi 2010 metais, kitų – 2011 metais, todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas 2015 m. lapkričio 11 d., negalima tokios termino praleidimo trukmės pripažinti nežymia ar nereikšminga.

Dėl pagrindo senaties termino atnaujinimui nustatymo

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-449/2009). Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareiga patikrinti, ar nėra priežasčių ieškinio senaties terminą atnaujinti. Apeliantės nuomone, pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą sudaro aplinkybės, jog apeliantė gyvena užsienio valstybėje, ginčui reikšmingus veiksmus jos vardu atliko trečiasis asmuo, ieškiniui pareikšti svarbios aplinkybės paaiškėjo vėliau, ikiteisminis tyrimas trečiojo asmens atžvilgiu vyko ilgai, ji neturėjo lėšų bylinėtis su trečiuoju asmeniu ir atsakovu. Pažymėtina, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas neteisėtas (netinkamas) savo teisės įgyvendinimas, asmens kreipimasis ne į teismą arba kitas kompetentingas spręsti ginčą institucijas, o į kitas institucijas, neturinčias jurisdikcinių įgalinimų, netinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas, fizinio asmens liga, neužkirtusi galimybės laiku tiesiogiai arba per atstovą kreiptis į teismą, aplaidumas ir pan. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad apeliantė pagal pačios nurodomas aplinkybes apie jos atžvilgiu atliktus (atliekamus) neteisėtus veiksmus galėjo sužinoti netrukus po šių veiksmų atlikimo. Atsiradus įtarimams dėl daromų pažeidimų, ji turėjo nedelsiant imtis priemonių reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir priimti sprendimą dėl savo teisių gynimo. Ta aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas vyko lėtai, nepateisina pačios apeliantės pasyvumo, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Apeliantė pati pasirinko jai priimtinus teisių gynimo būdus, todėl ta aplinkybė, kad jie nedavė laukto teisinio rezultato, nesudaro pagrindo atnaujinti smarkiai praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliantė nepagrįstai ir abstrakčiai nurodo, kad sprendimą vienu metu nepradėti dviejų teisminių procesų (prieš atsakovą ir prieš trečiąjį asmenį) lėmė bloga turtinė padėtis ir siekis išvengti nepagrįsto praturtėjimo situacijos. Viena vertus, tokios priežastys nepateisina ieškinio senaties termino praleidimo. Kita vertus, tokios aplinkybės neatitinka faktinių duomenų, kadangi, kaip nurodyta šios nutarties 50 punkte, apeliantė inicijavo ir šiuo metu dalyvauja ne viename teisminiame procese. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad svarbių aplinkybių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui šioje byloje nėra. Tokios išvados nepaneigia ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai.

Dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti

Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Jei atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės (tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas), kada teismas nustato, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas taikant ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju nėra aktualu analizuoti ir vertinti tikėtino žalos ieškovei padarymo bei jos atlyginimo klausimų, nes, net ir nustačius teisės pažeidimą, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl senaties taikymo, neturėjo analizuoti bei pasisakyti dėl ieškovės reikalavimo esmės. Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais konstatuojama, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškinys byloje pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir dėl to taip pat atmetė ieškinį, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašo iš ieškovės priteisti 1 093,36 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šios išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nustatytus dydžius (8.11 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į paruošto procesinio dokumento turinį, apimtį, byloje spręstų klausimų sudėtingumą, pagrįstomis tokio procesinio dokumento parengimo išlaidomis pripažįsta 900 Eur sumą, kuri priteistina iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632), 900 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.