Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės M. H. atstovams advokatams L. D. ir P. P., atsakovo Nordea Bank AB, veikiančio Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių atstovei advokatei I. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. H. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų E. G., dėl turtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Teisiniai argumentai

Dėl banko atsakomybės

Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl banko civilinės atsakomybės už neteisėtu kreditų teikimu padarytą žalą pasisakyta, kad Finansų įstaigų įstatymo 31–32 straipsnių normos, įtvirtinančios atsakingo skolinimosi principą bei verslo rizikos valdymo priemones, visų pirma skirtos mažinti finansų įstaigų verslo riziką, siekiant užtikrinti kreditavimo sistemos stabilumą ir patikimumą. Vis dėlto bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali kilti civilinė atsakomybė klientui (skolininkui) arba tretiesiems asmenims. Banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė. Civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui yra deliktinė ir grindžiama generalinio delikto principu, nustatančiu bendrąją pareigą elgtis rūpestingai kitų asmenų atžvilgiu (CK 6.263 straipsnis). Deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, atlieka neteisėtus veiksmus. Tokiais neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala skolininkui ir (ar) tretiesiems asmenims. Ji gali pasireikšti tuo, kad išdavus kreditą buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl kurios atsirado nauji kreditoriai, buvo dirbtinai pratęsta ekonomiškai negyvybinga skolininko veikla, dėl kurios pablogėjo skolininko finansinė padėtis, arba gali būti padaroma kitokio pobūdžio žala. Bankas taip pat gali tapti atsakingu už žalą, kuri atsiranda dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Stagena“ v. AB SEB bankas, G. S., bylos Nr. 3K-3-420/2013).

Šiuo atveju Banko atsakomybė klientui už kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė. Tokiu atveju, Ieškovė, teigdama, kad Bankui turi kilti atsakomybė, visų pirma, turi pareigą įrodyti būtent Kredito sutarties pažeidimą. Tačiau ieškovės manymu, dėl to kad Bankas parengė Kredito sutartį pažeisdamas pareigą veikti geriausiais kliento interesais, nekontroliavo išduoto kredito panaudojimo, neprotingai realizavo įkeistą turtą, pažeidė atsakingo skolinimo principą vertindamas Ieškovės mokumą, Bankui turi kilti deliktinė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prieš sudarant Kredito sutartį Bankas gavo ir vertino tai, kad Ieškovės 2004 m. spalio 12 d. atlyginimo ataskaitą, 2002-2003 m. mokesčių deklaracijas, banko sąskaitos išrašą, iš kurių matyti, kad Ieškovės pajamos buvo apie 9.800,00 Lt / mėn. (el. bylos atsakovo atsiliepimo priedas Nr. 15). Ieškovė dirbo Norvegijoje (darbovietė (duomenys neskelbtini) nuo 2001 m. iki 2005 m. gegužės (terminuota sutartis), buvo (duomenys neskelbtini)ir nuo 2004 m. dirbo (duomenys neskelbtini), Bankas įvertino ir tai, kad Ieškovė turėjo vieną nepilnametį vaiką. Be to, Kredito sutartis sudaryta 2005 m. birželio 7 d., o nutraukta nuo 2008 m. gegužės 23 d. Taigi, matyti, kad sutartis kurį laiką buvo vykdoma, kas paneigia Ieškovės teiginius apie tariamą negalėjimą vykdyti įsipareigojimų jau Kredito sutarties sudarymo metu. Bankas, išduodamas kreditą, vertino ir užtikrinimo priemones – E. G. laidavimą ir Ieškovės bei trečiųjų asmenų nekilnojamojo turto hipoteką, vystomą projektą. Taigi, bankas įvertino ieškovės mokumą ir galimybes grąžinti kreditą.

Teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog kredito panaudojimas ne pagal paskirtį ir įgaliotojo bei įgaliotinio tarpusavio nesusitarimas, neatleidžia skolininko nuo prievolės grąžinti kreditą bankui. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma reiškia, kad, esant joje nurodytoms sąlygoms, teisiniai juridinių veiksmų atlikimo padariniai tenka ne atstovui, bet atstovaujamajam, nes asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats (CK 2.132 straipsnis, 2.133 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v. J. N. , bylos Nr. 3K-3-473/2014). Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir ieškovės elgesio prieš sudarant sutartis ir po sutarčių sudarymo, Ieškovė sąmoningai nusprendė savo klausimus tvarkyti per atstovą ir atsako už visus savo atstovo veiksmus. Tuo tarpu Banko atžvilgiu, sudarant Kredito sutartį ar išmokant kredito lėšas, Ieškovė jokių aplinkybių apie tariamai blogus santykius ar kredito naudojimą nenurodė. Ieškovė savo paskirtam atstovui E. G. suteikė teise naudotis ne tik jos sąskaitose esančiomis kredito lėšomis, bet ir apskritai visomis piniginėmis lėšomis, kas suponuoja išvadą, jog E. G. galėjo naudoti visas Ieškovės lėšas savo nuožiūra. Pažymėtina, kad pagal CK 2.150 str. Ieškovė bet kada galėjo pareikalauti iš E. G. ataskaitos apie lėšų naudojimą. Taigi, Ieškovė turėjo teisę ir realią galimybę tiek tikrinti E. G. veiksmus, tiek atšaukti įgaliojimą.

Byloje Ieškovė nekelia ginčo dėl to, kad kreditas buvo išmokėtas į Ieškovės banko sąskaitą, nurodytą Kredito sutartyje. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad Ieškovė visada galėjo disponuoti savo banko sąskaitomis ir jose esančiomis lėšomis, kurias, be kita ko, Ieškovei suteikė ne tik Bankas, bet ir tretieji asmenys. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad Ieškovės atstovas E. G. galėjo laisvai disponuoti Ieškovės banko sąskaitose esančiomis lėšomis.

Remiantis CK 6.877 straipsniu jeigu paskolos sutartis sudaryta nustatant joje sąlygą, kad paskolos gavėjas naudos paskolos sumą tam tikram tikslui (tikslinė paskola), tai paskolos gavėjas privalo užtikrinti paskolos davėjo galimybę kontroliuoti, kaip paskolos gavėjas naudoja paskolos sumą (1 d.). Jeigu paskolos gavėjas naudoja paskolos sumą ne pagal paskolos sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį arba pažeidžia šio straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą, paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (2 d.). Taigi, kredito panaudojimas pagal paskirtį yra išimtinai kredito gavėjo (Ieškovės) įsipareigojimas Bankui, tuo tarpu Bankas įgyja teise kontroliuoti lėšų panaudojimą. Pagal Kredito sutartį (2.1 p., 12.2 p.) kredito panaudojimas ne pagal paskirtį išimtinai tik Ieškovei sukelia neigiamas pasekmes, t.y. pareiga gražinti kreditą prieš terminą bei sumokėti kitas sumas pagal sutartį.

Teismas sprendžia, jog Atsakovas nėra atsakingas už kredito gavėjų veiksmus, susijusius su kredito panaudojimu. Kaip jau buvo minėta, kredito sumos pasiskirstymas yra kredito gavėjų sprendžiamas klausimas, jiems tenka rizika ir atsakomybė, su kuria kredito davėjas nesusijęs, jeigu jam nenustatyta perduodamų kredito lėšų paskirstymo pareiga, ir todėl kredito davėjo interesai neturi nukentėti dėl kredito gavėjų valia atlikto kredito pasiskirstymo.

Ieškovė neįrodė, kad Bankas padarė žalą tariamai neprotingai realizuodamas įkeistą turtą (neįrodė Banko neteisėtu veiksmu). Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad Bankas jai neleido turto realizuoti už didžiausią rinkos vertę atitinkančią kainą. Ieškovė, teigdama, kad jos nurodyti asmenys galėjo nupirkti turtą už Ieškovės nurodytą kainą, nepateikė jokių įrodymų, kad pirkimo - pardavimo sandoriai realiai galėjo įvykti ir, kad turtą būtų galima parduoti už pagrįstą rinkos kainą. Tai, kad Ieškovė parašė raštą Bankui siūlydama leisti parduoti turtą, neįpareigoja Banko besąlygiškai sutikti su tokiu siūlymu, kuomet Ieškovė neįrodė, jog realiai sandoris gali įvykti ir iš sandorio sumokėta suma būtų ne mažesnė nei rinkos vertė. Be to, Bankas, kuomet Kredito sutartis buvo nutraukta nuo 2008 m. gegužės 23 d. ir pradėtas išieškojimo procesas, pagrįstai įkeisto turto pardavimo klausimą siekė spręsti kompleksiškai, t.y. kad iš viso įkeisto turto būtų padengta visa skola, o ne atskira skolos dalis. Nagrinėjamu atveju Ieškovė nepateikė Bankui jokių sprendimų ir pasiūlymų, kurie būtų sudarę pagrindą Bankui manyti, kad įkeistas turtas realiai gali būti parduotas už rinkos kainą ir tokiu būdu padengta skola, todėl Bankas neturėjo pareigos sutikti su Ieškovės siūlymais. Be to, įkeistas turtas realizuojamas CPK 746 str. tvarka. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog buvo pažeistos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros.

Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog ieškovės ieškinys dėl žalos yra neįrodytas ir netenkintinas.

Dėl senaties termino taikymo

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą. CK 1.125 str. 8 d. nustato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

Ieškovė ieškinyje žalą sieja su 2005 - 2006 m. Kredito sutarties (su pakeitimais) sąlygomis, 2005 - 2008 m. kredito lėšų panaudojimu, 2008 m. jos siūlymų parduoti įkeistą turtą netenkinimu. Tesimas sutinka, jog nurodytos aplinkybės Ieškovei buvo ir galėjo būti žinomos jų atsiradimo metu. Tuo tarpu ieškinys yra pareikštas 2015 m. lapkričio 11 d., t.y. akivaizdžiai praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl ieškinys turi būti netenkintinas ir dėl ieškinio senaties, kurią Bankas prašo taikyti.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nors byloje pateikti įrodymai apie tai, kad atsakovas Nordea Bank AB Lietuvos skyrius šioje byloje patyrė 2 596,72 EUR išlaidų už advokato paslaugas surašant atsiliepimą į ieškinį ir atskirąjį skundą kuris buvo paliktas nenagrinėtu bei pateikė tripliką, teismas, vertindamas šių išlaidų kompensuojamosios dalies pagrįstumo klausimą, atsižvelgia į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 dėl patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo (toliau- Rekomendacijos) nustatytus maksimalius užmokesčio dydžius. Rekomendacijose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau tokių išlaidų, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to, visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-122/2011). Rekomendacijų 8.2 p. numato, kad atsiliepimą į ieškinį, turi būti taikomas – 2,5 koeficientas, 8.2 p. numatyta, kad už tripliką, turi būti taikomas – 1,5 koeficientas, o 8. 16 p. numatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015 m. IV ketv. Bruto sudarė 756,9 eur.). Atsižvelgiant į paminėtą, maksimalios atsakovui priteistinos išlaidos už procesinių dokumentų parengimą šioje byloje gali siekti 3330,36 eurus (756,9 x 4,4). Todėl teismas, vadovaudamasis CPK 93 str., 98 str. ir atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą ir sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, sprendžia, jog atsakovui gali būti priteistina ne didesnė kaip 1500 eurų bylinėjimosi išlaidų suma iš ieškovės M. H..

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškovės M. H. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės M. H. a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo Nordea Bank AB Lietuvos skyriui, į.k. 303252632, 1500 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.