Kauno apygardos teismo nutartis

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. S. (I. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovui I. S. ir atsakovo I. S. priešieškinį ieškovei A. N. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatyta nepilnamečių vaikų laikinoji gyvenamoji vieta, priteistas laikinas išlaikymas ir atsakovas įpareigotas grąžinti dokumentus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

27. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – savo kelionės dokumento kopiją; 2025 m. gruodžio 9 d. pažymą apie socialinės intergracijos išmokas; nekilnojamojo turto registro išrašą apie buto, esančio (duomenys neskelbtini) sudarytą nuomos sutartį ir 2025 m. rugpjūčio 5 d. pažymą apie apelianto ir nepilnamečių vaikų deklaruotą gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).

28. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto (atsakovo) kartu su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad šių įrodymų atsakovas neturėjo realios galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jų pateikimas apeliacinės instancijos teisme laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus. Pažymėtina, kad ieškovė turėjo galimybę su šiais įrodymais susipažinti ir dėl jų pasisakyti, todėl nėra pažeidžiamas šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principas. Šių papildomų įrodymų priėmimas bylos nagrinėjimo neužvilkins. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti apelianto su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

30. Apeliantas iš dalies nesutinka su priteisto laikino išlaikymo dydžiu bei visiškai nesutinka su nutarties dalimi, kuria šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove ir apeliantas įpareigotas nedelsiant grąžinti ieškovei šalių nepilnamečių vaikų asmens dokumentus – pasus.

Dėl šalių nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo

31. Apelianto teigimu, tarp šalių nėra jokio ginčo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, nors šalys ir gyvena atskirai. Apeliantas nekelia jokios grėsmės nepilnamečiams vaikams ir užtikrina visas sąlygas jiems augti ir vystytis, kadangi šalys nuo gyvenimo skyrium pradžios buvo susitarusios dėl lygiavertės (50/50) vaikų priežiūros. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą uždrausti apeliantui bendrauti su nepilnamečiais vaikais, nurodė argumentus, kurie nesuderinami su teismo išvada dėl poreikio taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais.

32. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

33. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. Todėl šeimos bylose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

34. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

35. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas). Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005, 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

36. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020; 2024 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-694-640/2024; kt.).

37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys nėra sudarę santuokos, turi du nepilnamečius vaikus. Apeliantui suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas ir 2025 m. gegužės 20 d. išduotas kelionės dokumentas pagal 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso nuostatas. Ieškovei ir šalių nepilnamečiams vaikams išduoti leidimai gyventi Lietuvoje. Ieškovės teigimu, į Lietuvą šalys atvyko prieš maždaug dvejus metus. Apeliantas pateikė duomenis, kad jis ir nepilnamečiai vaikai nuo 2025 m. rugpjūčio 5 d. yra deklaravę savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad dėl buto esančio (duomenys neskelbtini), abi šalys yra sudariusios 2025 m. liepos 14 d. nuomos sutartį terminu nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 1 d. Apeliantas teigia, kad šalys nuo 2024 m. lapkričio mėnesio faktiškai gyvena skyrium, t. y. apeliantas – adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė – adresu (duomenys neskelbtini), kurioje yra ir nepilnamečių vaikų faktinė gyvenamoji vieta. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys Vaiko situacijos vertinimo sprendimų duomenys (el. b. t. 1, b. l. 4-9, 20-25).

38. Nors apeliantas teigia, kad tarp šalių nėra konflikto dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tačiau iš šalių procesinių dokumentų turinio, teikiamų įrodymų matyti, kad pačių šalių santykiai yra itin konfliktiški. Ieškovė, teikdama ieškinį, nurodė, kad apeliantas prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, grasino, įžeidinėjo, kartais neleido ieškovei išeiti iš namų. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė su nepilnamečiais vaikais išsiskėlė iš apelianto gyvenamosios vietos ir išsinuomojo kitą būstą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apelianto atžvilgiu 2025 m. spalio 12 d. ir 2025 m. spalio 29 d. buvo išduoti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kuriais apeliantas įpareigotas nesiartinti prie ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų (el. b. t. 1, b. l. 11, 19).

39. Nagrinėjamu laikotarpiu apelianto atžvilgiu pateikti du pareiškimai apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminį tyrimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsisakyta pradėti (el. b. t. 1, b. l. 34-41). Tačiau ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi nutrauktas patvirtinus prokurorės 2026 m. sausio 23 d. nutarimą ir apeliantas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą pagal laidavimą, perduodant apeliantą laiduotojos atsakomybei 2 metams be užstatas. Nors vieną ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, o kitas nutrauktas pagal laidavimą, tačiau pats faktas, kad per itin trumpą laikotarpį apelianto atžvilgiu inicijuoti du ikiteisminiai tyrimai bei išduoti du apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti pagrįstą prielaidą apie apelianto pasikartojančio smurtinio elgesio riziką tiek ieškovės, tiek šalių nepilnamečių vaikų atžvilgiu, kas leidžia konstatuoti realią grėsmę vaikų saugumui ir emocinei gerovei.

40. Pažymėtina, kad minėta nutartimi apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose – įpareigojant įtariamąjį įvykdyti šią baudžiamojo poveikio priemonę per 6 mėnesius šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (el. b. t. 1, b. l. 169-173). Nutartyje nurodyta, kad apeliantas visiškai pripažino savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y., kad jis 2025 m. rugpjūčio 3 d., apie 08.00 val. (duomenys neskelbtini) (ieškovės gyvenamosios vietos adresu), buto miegamajame kambaryje, žodinio konflikto metu, tyčia ne mažiau kaip tris kartus spyrė nukentėjusiajam A. P. (A. P.) į galvos bei nugaros sritis, tęsdamas savo veiksmus, ne mažiau kaip dešimt kartų sudavė buteliu nukentėjusiajam į galvos bei nugaros sritis, tokiu būdu nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo sveikatą. Apklausiamas nuketėjusysis parodė, kad visą laiką kuomet apeliantas jį mušė, tame pačiam kambaryje buvo ir šalių nepilnamečiai vaikai, kurie verkė. Nors ieškovė prašė apelianto liautis, apeliantas elgėsi šiurkščiai, nesustojo, vėliau darydavo pertraukas ir vėl pradėdavo mušti nukentėjusįjį. Ikiteisminio tyrimo teisėjas iš byloje nustatytų duomenų padarė išvadą, kad padaryta veika yra smurtinio pobūdžio, naudojant buką butelį, kaip įrankį bei mažų vaikų akivaizdoje ir į šias aplinkybes atsižvelgė nustatydamas dviejų metų laidavimo terminą.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti duomenys t. y. apelianto pasikartojančio smurtinio elgesio rizika, taip pat aplinkybė, jog šiuo metu šalių nepilnamečiai vaikai faktiškai gyvena su ieškove, leidžia daryti išvadą, kad, siekiant maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir išvengti papildomos įtampos tarp šalių iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, tikslinga išlaikyti esamą situaciją, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą nustatė su ieškove.

42. Apelianto argumentai, kad jis nekelia grėsmės vaikams ir gali užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų saugų vystymąsi, taip pat ankstesnis jo teigimu galiojęs šalių susitarimas dėl nepilnamečių vaikų priežiūros 50/50 principu bei pirmosios instancijos teismo atsisakymas uždrausti apeliantui bendrauti su vaikais, apeliacinės instancijos vertinimu, savaime nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

43. Apeliantas nurodo, kad tarp šalių anksčiau galiojo susitarimas dėl vaikų priežiūros lygiomis dalimis, tačiau kaip nustatyta byloje, per trumpą laikotarpį situacija yra pasikeitusi ir apelianto atžvilgiu buvo taikytos apsaugos nuo smurto priemonės bei inicijuoti ikiteisminiai tyrimai, kurie šiuo atveju yra reikšmingi, vertinant galimą grėsmę nepilnamečių vaikų saugumui ir jų interesų užtikrinimui.

44. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo ir neuždraudė apeliantui bendrauti su vaikais tik patvirtina, kad šiuo atveju nebuvo nustatytos tokio intensyvumo aplinkybės, kurios pateisintų tokios kraštutinės priemonės taikymą, t. y. visišką bendravimo draudimą. Tačiau tai nepaneigia teismo pareigos parinkti kitas, mažiau ribojančias, bet vaikų interesus geriau užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones, kaip šiuo atveju nepilnamečių šalių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina. Juolab, kad bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas elgiasi impulsyviai ir neprognozuojamai. Apeliantas savo priešieškinyje nurodė ir ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad šalių mažametį sūnų S. S. jis 2025 m. spalio 28 d. iš darželio pasiėmė anksčiau laiko, neįspėjęs ir apie tai nepranešęs ieškovei (el. b. t. 1, b. l. 34-41), dėl ko ieškovė buvo priversta kreiptis į policiją. Todėl šalių nepilnamečių vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas šiuo atveju vertintinas kaip esamos faktinės situacijos stabilizavimas, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius itin konfliktiškus santykius, o ne kaip apelianto teisių ribojimas. Pažymėtina, kad vaiko ryšys su abiem tėvais yra svarbus, todėl valstybės institucijos, inter alia (taip pat ir), teismas, turi pareigą užtikrinti jo palaikymą ir vystymąsi, apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti.

45. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia šalių dėmesį, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, tai yra iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečio vaiko bei šalių interesai, taip pat kad iki teismo sprendimo byloje priėmimo būtų laikinai sureguliuota ginčo situacija. Būtent šalys, kaip nepilnamečių vaikų tėvai, turi siekti spręsti visus su vaikais susijusius klausimus taikiai. Tam tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką (-us), galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko (-ų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas).

46. Kartu pažymėtina, kad net ir nustačius laikinąją vaikų gyvenamąją vietą su motina, šalims nėra užkertamas kelias tarpusavio sutarimu organizuoti bendravimą su vaikais, įskaitant ir intensyvesnius bendravimo modelius (pvz., 50/50), jeigu tai atitinka vaikų interesus ir yra realiai įgyvendinama saugiomis sąlygomis. Ieškovė, su kuria nustatyta laikinoji vaikų gyvenamoji vieta, turi laikytis pareigos neužkirsti kelio vaikų bendravimui su tėvu. Ji neturi teisės nuteikinėti vaikų prieš atsakovą, daryti įtakos jų nuomonei ar kitaip trukdyti jų ryšiui su tėvu. Tokie veiksmai būtų vertinami kaip vaikų teisių pažeidimas ir galėtų turėti neigiamų teisinių pasekmių pačiai motinai, įskaitant sprendimų dėl vaikų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos peržiūrėjimą.

Dėl laikino išlaikymo priteisimo

47. Apeliantas, nors ir pripažįsta pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, tačiau teigia, kad šiuo metu objektyviai nėra pajėgus mokėti teismo priteisto laikino išlaikymo dydžio, nes neturi darbinių pajamų, gauna tik minimalią socialinę išmoką, nėra integravęsis į darbo rinką dėl kalbos barjero ir nepripažinto išsilavinimo. Jis taip pat pažymi, kad laikinas išlaikymas turi būti orientuotas tik į minimalių vaikų poreikių užtikrinimą, o ne į maksimalų ar ieškinyje prašytą dydį, nes priešingu atveju susidaro nepagrįsta finansinė našta ir skola. Be to, atsižvelgiant į tai, kad vaikai faktiškai išlaikomi ir prižiūrimi abiejų tėvų lygiomis dalimis, priteistas išlaikymas yra neproporcingas, todėl turėtų būti mažinamas iki minimalios, jo realias galimybes atitinkančios sumos. Su šiais apelianto argumentais sutiktina iš dalies.

48. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio (-ų) vaiko (-ų) poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant nei nepilnamečio (-ų) vaiko (-ų) poreikių, nei tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, taip pat išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalingos pinigų sumos, nes jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje. Priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

49. Kadangi išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai ir vaikų poreikiams klausimai sprendžiami nagrinėjant ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai šiuos duomenis vertino tik preliminariai. Atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstos nutarties teisėtumą, apsiriboja preliminariu bylos duomenų vertinimu, nes tik išsamaus nagrinėjimo metu gali būti nustatytos tikrosios tėvų pajamos, turtinė padėtis ir vaikų poreikiai.

50. Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio 1 dalimi, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrindami būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui.

51. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalių nepilnamečiai vaikai šiuo metu yra 3 ir 5 metų amžiaus. Šalys gyvena atskirai, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta šiuo metu faktiškai yra kartu su ieškove. Apeliantas pateikė duomenis, kad jo gaunamas pajamas sudaro 442 Eur socialinės integracijos išmoka (el. b. t. 1, b. l. 101). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis išreikalautais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, nustatė, kad ieškovė nuo 2025 m. vasario 27 d. iki 2025 m. lapkričio 17 d. gavo išmokas kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, o duomenų apie atsakovo darbinius teisinius santykius Lietuvos Respublikoje nėra.

52. Pažymėtina, kad apeliantas savo priešieškinyje nurodė, kad yra įgijęs (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini). Geriau nei ieškovė kalba lietuvių, anglų, taip pat estų kalbomis. Šiuos apelianto teiginius patvirtina jo paraiškos informacija apie planuojamą lietuvių kalbos bazinės kategorijos egzaminą (el. b. t. 2, b. l. 17), taip pat studijų kokybės vertinimo centro sprendimai dėl bakalauro laipsnio bei brandos atestato pripažinimo (el. b. t. 2, b. l. 18-24). Apeliantas byloje yra pateikęs 2025 m. liepos 14 d. buto nuomos sutartį, iš kurios matyti, kad mėnesinis nuomos mokestis per mėnesį sudaro 350 Eur be komunalinių buto mokesčių (el. b. t. 1, b. l. 147). Taip pat duomenis, kad apeliantas vykdo individualią veiklą nuo 2026 m. vasario 27 d., veiklos rūšis – (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 2, b. l. 25-26). Ieškovė taip pat pateikė duomenis apie jos 2026 m. sausio 15 d. vykdomą individualią veiklą (el. b. t. 2, b. l. 58).

53. Apeliantas teigė, kad nepilnamečiai vaikai faktiškai išlaikomi ir prižiūrimi abiejų tėvų lygiomis dalimis, kai vaikai būna su apeliantu, jis taip pat tiesiogiai skiria lėšas jų poreikiams, todėl priteistas laikinas išlaikymas turėtų būti mažinamas iki 50 Eur per mėnesį. Tačiau sutikti su nurodyto išlaikymo suma nėra pagrindo. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Juolab, kad aptarti duomenys patvirtina, jog apeliantas yra darbingas, turi įgytą profesinę kvalifikaciją bei aukštąjį (duomenys neskelbtini) išsilavinimą, vykdo individualią veiklą ir geba gauti darbines pajamas bei integruotis į darbo rinką, todėl, priešingai nei nurodo apeliantas, jis yra objektyviai pajėgus savo nepilnamečiams vaikams teikti didesnį nei jo prašomas nustatyti laikinas išlaikymas. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nesistemingas papildomo išlaikymo vaikams teikimas tiesiogiai nuperkant atitinkamus daiktus, pramogas ir pan., nesudaro pagrindo mažinti priteistino išlaikymo dydžio, kadangi nėra garantijos, jog toks išlaikymas ir toliau bus teikiamas, nėra tikslus ir aiškus jo dydis.

54. Vis dėlto, sprendžiant dėl priteisto laikino išlaikymo dydžio, šiuo atveju atsižvelgtina į aplinkybę, kad ieškovė, reikšdama ieškinį, prašo priteisti iš atsakovo 388,50 Eur periodinį išlaikymą per mėnesį bei tokio paties dydžio laikiną išlaikymą. Nurodyto dydžio išlaikymą ieškovė apskaičiavo remdamasi orientaciniu minimalios algos dydžiu, kuris prašymo nagrinėjimo metu, atskaičius mokesčius, buvo 777 Eur (atskaičius mokesčius). Teismas iš esmės sutiko su ieškovės prašomu priteisti laikino išlaikymo dydžiu, kuris analogiškas ieškiniu prašomam priteisti išlaikymo dydžiui, tačiau ieškovės prašomą laikino išlaikymo periodinę sumą sumažino valstybės skiriamais vaiko pinigus, kurie nuo 2025 m. sausio 1 d. buvo 122,50 Eur, ir sprendė, kad apeliantui skundžiamos nutarties priėmimo metu tenkanti vieno vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti išlaidų suma sudaro 327,25 Eur ((777 Eur – 122,50 Eur) / 2), todėl nepilnamečių vaikų laikinajam išlaikymui iš apelianto priteisė po 327 Eur kiekvienam per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

55. Kaip minėta, laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios apelianto pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaikų poreikiai, jų apimtis, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo laikino išlaikymo dydžio sutapatinti su ieškiniu prašoma periodinio išlaikymo suma. Šiuo metu nėra išsamiai nustatyti individualūs nepilnamečių vaikų poreikiai ir šalių turtinė padėtis, todėl įvertinus nepilnamečių vaikų amžių, spręstina, kad nagrinėjimu atveju yra pagrindas sumažinti priteisto laikino išlaikymo dydį kiekvienam vaikui iki 290 Eur per mėnesį, priešingu atveju būtų iš esmės iš anksto pasisakoma dėl ginčo esmės. Vadovaujantis proporcingumo principu, laikinas materialinis išlaikymas kiekvienam vaikui (iš esmės nesprendžiant ginčo) priteisiant po 290 Eur, apeliacinės instancijos vertinimu, yra protingo dydžio ir pakankamas tam, kad laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti šalių vaikų turtiniai interesai (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

56. Dėl įpareigojimo grąžinti dokumentus apeliantas nurodė, kad ieškovė neturi jokios išskirtinės teisės turėti ir/ar laikyti vaikų dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, būtent tas iš tėvų, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (nagrinėjamu atveju – laikina gyvenamoji vieta), turi teisę savo žinioje turėti vaikų asmens dokumentų (t. y. pasų) kopijas bei, esant poreikiui, kreiptis į atitinkamas institucijas dėl naujų vaikų asmens dokumentų išdavimo (Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 6 straipsnis). Ieškovės prašymo dėl vaikų gimimo liudijimų ir kelionės dokumentų išreikalavimo teismas netenkino, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

57. Nors apeliantas pažymėjo, kad teismas ieškinį priėmė ieškovei nepateikus mediacijos pažymos, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad 2025 m. gruodžio 11 d. pažyma byloje buvo pateikta 2025 m. gruodžio 29 d. (el. b. t. 1, b. l. 10). Be to, šis klausimas nepatenka į nagrinėjamo dalyko ribas, kadangi šiuo atveju sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, o ne dėl ieškinio priėmimo teisėtumo, todėl su ieškinio priėmimu susiję procesiniai aspektai šioje byloje neturi teisinės reikšmės.

58. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei teisingai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vis dėlto, remdamasis aptartais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apelianto atskirojo skundo argumentai kartu su byloje esančiais įrodymais sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl laikino išlaikymo dydžio pakeisti, sumažinant iš atsakovo priteistą išlaikymo dydį nuo 327 Eur iki 290 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

59. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, tačiau išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl laikino išlaikymo priteisimo, sumažinant iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymą nuo 327 Eur iki 290 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

60. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį.

Sumažinti iš atsakovo I. S. (I. S.), gimusio (duomenys neskelbtini), priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams T. I. S. (T. I. S.), gimusiam (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. I. S. (S. I. S.), gimusiam (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) dydį nuo 327 Eur (trijų šimtų dvidešimt septynių eurų) iki 290 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt eurų) kiekvienam vaikui kas mėnesį.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.