Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio, Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. gynėjo advokato M. Monkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 metams 5 mėnesiams; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – areštu 60 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, skirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. N. paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir D. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. Į bausmės laiką įskaitytas D. N. Jungtinėje Karalystėje sulaikyme išbūtas laikas ir suėmime išbūtas laikas.

Iš D. N. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 3 562,78 Eur ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo D. N. palikta galioti paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Nuosprendžiu taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

8. Dėl D. N. skirtos bausmės apeliaciniame skunde pažymima, kad, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. N. 2015 m. spalio 19 d. įvykdytą vagystę kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, numatančią atsakomybę už didelės vertės svetimo turto pagrobimą. Pasak gynėjo, perkvalifikavus D. N. nusikalstamą veiką iš apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, į nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, pašalinus nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatuotą D. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, iš naujo spręstinas ir bausmės jam skyrimo klausimas, atsižvelgus į skundžiamame nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir motyvus bei papildomai įvertinus naujas aplinkybes. Gynėjo teigimu, bausmė D. N. skirtina vadovaujantis BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Nuteistojo D. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. D. N. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pagrobtas turtas grąžintas savininkui, reali žala nepadaryta, civilinis ieškinys byloje nepareikštas. D. N. šias nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas. Po 2015 m. spalio 19 d. ir gruodžio 22 d. padarytų nusikalstamų veikų naujų nusikaltimų nėra padaręs, jo atžvilgiu nėra pradėtų ar atliekamų ikiteisminių tyrimų. Gynėjo vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, D. N. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, skirtina trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto bausmė, kurios dydis nustatytinas artimas šios rūšies bausmės, skirtinos už nusikaltimą, vidurkiui – 45 paros arešto. Atsižvelgiant į tai, kad iš nuosprendžio šalintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei į kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą D. N. skirtina trumpesnės trukmės, nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu, arešto bausmė, kurios dydis nustatytinas artimas šios rūšies bausmės, skirtinos už nusikaltimą, minimumui – 30 parų arešto.

9. Apeliaciniame skunde dėl D. N. skirtos bausmės atskirai akcentuojama, kad tuo atveju, jeigu aukštesnės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo D. N. įvykdytą vagystę pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad nepagrįstai nustačius atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, už šią veiką jam paskirta aiškiai per griežta ir neteisinga bausmė. Anot gynėjo, net ir konstatavus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, numatančia, kad, individualizuojant bausmę, visoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste, jos reikšmė bausmės skyrimui negali būti suabsoliutinama. Apelianto įsitikinimu, šiuo atveju, straipsnio sankcijoje esant keturioms alternatyvioms bausmės rūšims (bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų), pirmosios instancijos teismas, netinkamai vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis, visiškai nepagrįstai paskyrė D. N. pačią griežčiausią – terminuoto laisvės atėmimo – bausmę, nustatydamas nepagrįstai ilgą paskirtos bausmės terminą – 2 metus ir 5 mėnesius. Paskirta griežčiausia bausmės rūšis ir pakankamai ilgas jos terminas akivaizdžiai neatitinka D. N. padaryto nusikaltimo pavojingumo, yra akivaizdžiai neteisinga. Gynėjo manymu, šiuo atveju bausmės tikslai būtų pasiekti ir bausmė būtų teisinga D. N. paskyrus antrą pagal griežtumą sankcijoje numatytą arešto bausmę, jos dydį nustatant artimą šios rūšies bausmės, skirtinos už nusikaltimą, maksimumui – 75 paras arešto.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. N. gynėjo advokato M. Monkevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl pagrobto turto vertės nustatymo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį

12. Apeliaciniame skunde neginčijama pagrobtos violončelės vertė – 13 450 Eur, kuri yra tinkamai nustatyta ir įrodyta byloje esančia violončelės įsigijimo sąskaita faktūra. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl kito, kartu su violončele, pagrobto turto – violončelės dėklo, dviejų strykų, dviejų rinkinių stygų, kanifolijos ir gaidų, vertės (iš viso –3 838 Eur), teigiant, kad šių daiktų vertė, kuri kartu su violončelės verte viršija didelę pagrobto turto vertę (šiuo atveju – 15 064 Eur), nustatyta tik nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriais teismas vadovautis negalėjo. Gynėjo teigimu, byloje nebuvo surinkta patikimų duomenų, pagrindžiančių minėtų pagrobtų daiktų vertę, tuo pačiu ir teismo nurodytą bendrą nuteistojo D. N. pagrobto turto vertę – 17 288 Eur (13 450 Eur + 3 838 Eur), ir visos dėl to kylančios abejonės turi būti vertinamos nuteistojo D. N. naudai, jo veiką kvalifikuojant pagal švelnesnę atsakomybę numatantį BK straipsnį, tai yra BK 178 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

13. BK 178 straipsnio 3 dalyje (pastaba – šiuo atveju ginčo, kad veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojančią nuo 2023 m. birželio 1 d., nėra) numatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, už didelės vertės svetimo turto pagrobimą. Didelės vertės turto sąvoka yra apibrėžta BK 190 straipsnio 1 dalyje (pastaba – nors apylinkės teismas to neakcentavo, šiuo atveju taip pat, kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinanti, taikytina BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), kur numatyta, kad šiame skyriuje nurodytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, BK 178 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytas objektyvusis požymis – pagrobto turto didelė vertė, nustatomas atsižvelgiant į MGL dydį veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2011, 2K-1-697/2019). Pažymėtina, kad, vadovaujantis 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo Nr. X-1710 (su vėlesniais pakeitimais) 5 straipsnio 2 dalimi: „Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui.“ Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos padarymo metu, tai yra 2015 m. spalio 19 d., bazinis bausmių ir nuobaudų dydis buvo 37,66 Eur (šis dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Taigi, aktualios nusikalstamos veikos padarymo metu didelės vertės turtu BK 178 straipsnio 3 dalies prasme laikytinas turtas, kurio vertė viršija 15 064 Eur (37,66 Eur × 400 MGL = 15 064 Eur), bet neviršija 33 894 Eur (37,66 Eur × 900 MGL = 33 894 Eur).

14. Kvalifikuojant veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto atitikmens vidutinę rinkos kainą. Bendra taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo momentu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-147-511/2016).

15. Darant išvadą dėl didelės vertės turto požymio atitikties ar neatitikties BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto didelės vertės turto požymiui, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios arba paneigiančios didelę turto vertę. Didelė turto vertė turi būti nustatyta ir įrodyta maksimaliai abejonių nekeliančiais įrodymais. Nors apeliantas su tuo nesutinka, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad nuteistojo D. N. pagrobtas turtas – violončelė, violončelės dėklas, du strykai, du rinkiniai stygų, kanifolija ir gaidos – laikytinas didelės vertės turtu ir nuteistojo D. N. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, požymius.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte

19. BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; toks asmuo yra recidyvistas. Pažymėtina, kad pripažįstant asmenį recidyvistu, turi būti nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo (4 t., b. l. 42–44) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, D. N. anksčiau buvo teistas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymą atidedant vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, tai yra buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, kurią padarė būdamas nepilnametis, todėl šis teistumas, vertinant, ar D. N., darydamas skundžiamu nuosprendžiu konstatuotas veikas, buvo recidyvistas, neturi reikšmės, į jį negali būti atsižvelgiama. Be to, D. N. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį galutine subendrinta 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šis nuosprendis įsiteisėjo tik 2016 m. gruodžio 29 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nuosprendį, kuriuo nuteistojo D. N. apeliacinis skundas buvo atmestas. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu konstatuotas nusikalstamas veikas D. N. padarė 2015 m. spalio 19 d. ir 2015 m. gruodžio 22 d., tai yra po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio priėmimo, tačiau šiam nuosprendžiui dar neįsiteisėjus. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kadangi BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, už kuriuos D. N. nuteistas skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu, jis padarė dar neįsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiui, darydamas minėtus nusikaltimus jis neturėjo teistumo. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jam inkriminuotas nusikalstamas veikas D. N. padarė būdamas recidyvistas, tai yra nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Dėl šios priežasties konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, pašalinant minėtą nepagrįstai nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Kadangi sunkinančių, kaip ir lengvinančių, kaltininko atsakomybę aplinkybių įvertinimas yra svarbus parenkant nuteistajam skiriamą bausmę (bausmės rūšį ir dydį), o apylinkės teismas į šią nepagrįstai nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę atsižvelgė skirdamas D. N. bausmę, į šią apeliacinio teismo nustatytą aplinkybę atsižvelgtina ir sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu D. N. už BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą paskirtų bausmių pagrįstumo klausimą.

Dėl nuteistajam D. N. skirtos bausmės

20. Apeliaciniu skundu ginčijama ir D. N. skirta bausmė, teigiant, kad už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam paskirta neteisinga ir aiškiai per griežta laisvės atėmimo bausmė. Gynėjo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad iš nuosprendžio šalintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei į kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą D. N. skirtina trumpesnės trukmės, nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu, arešto bausmė – 30 parų arešto, o už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą antra pagal griežtumą sankcijoje numatyta arešto bausmė, jos dydį nustatant artimą šios rūšies bausmės, skirtinos už nusikaltimą, maksimumui – 75 paros arešto.

21. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu D. N. už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas skirtų bausmių, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją švelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Pažymėtina, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

22. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-132-942/2016, 2K-253-699/2018, 2K-123-697/2021).

23. Byloje nustatyta, kad D. N. nuteistas už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, už kurio padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, bei už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, už kurio padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Nagrinėjamu atveju nuteistajam D. N. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta antra pagal griežtumą bausmės rūšis – areštas, kurios dydis nustatytas artimas šios rūšies bausmės, skirtinos už nusikaltimą, vidurkiui (šiek tiek didesnis už vidurkį) – 60 parų arešto, o pagal BK 178 straipsnio 3 dalį – griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytas mažesnis nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis – 2 metai 5 mėnesiai laisvės atėmimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. N. bausmės rūšis ir dydžius, atsižvelgė į įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta, D. N. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis (BK 259 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) bei vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei (BK 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), pagrobtas turtas buvo grąžintas savininkui, civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat, apylinkės teismas pagrįstai vertino tai, kad D. N. dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis teisiamas pirmą kartą, tačiau anksčiau teistas (nors nuosprendis ir įsiteisėjo po aktualių nusikalstamų veikų padarymo, tačiau šias veikas jis padarė jau po nuosprendžio ankstesnėje byloje priėmimo) laisvės atėmimo bausme už BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo baustas administracine tvarka (šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi). Pažymėtina ir tai, kad pirmą kartą D. N. nusikalto būdamas nepilnametis (Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymą atidedant), o nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, už kurią jis buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu, jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu D. N. buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, tačiau ir vėl, dar neįsiteisėjus nuosprendžiui, pakartotinai nusikalto, o tai rodo, kad D. N. yra linkęs nusikalsti asmuo ir teigiamų išvadų iš savo ankstesnio nusikalstamo elgesio nedaro. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, D. N. dar nagrinėjant bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio Lietuvos apeliaciniame teisme, bei vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje byloje, 2016 metų pradžioje išvyko iš Lietuvos ir slapstėsi Jungtinėje Karalystėje, kur buvo sulaikytas tik 2023 m. birželio 6 d., tai yra vengė tiek atlikti minėtu nuosprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, tiek ir slapstėsi nuo šio ikiteisminio tyrimo. Išvardintos aplinkybės rodo D. N. polinkį nesilaikyti įstatymų, moralės normų, daryti teisės pažeidimus, todėl darytina išvada, kad nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė ne atsitiktinai.

25. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad parinkdamas D. N. bausmės rūšis, tai yra už padarytus BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus skirdamas jam, atitinkamai, laisvės atėmimo ir arešto bausmes, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė anksčiau nurodytas BK 54 straipsnio nuostatas, įvertino tiek padarytas nusikalstamas veikas, tiek ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nuteistajam paskirtos bausmės savo rūšimi nėra per griežtos, atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo. Apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia baudžiamąjį įstatymą (be to, padarė analogišką nusikalstamą veiką), nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesistengia jo keisti teigiama linkme, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio savo elgesio kilimo priežasčių, todėl už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirti D. N. švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, aptariamu atveju nėra pagrindo.

26. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad yra nustatyta ir nuteistojo D. N. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kuri turi reikšmės bausmės individualizavimui (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 61 straipsnis), ir nustatydamas didesnį nei vidurkis arešto bausmės dydį bei labai artimą vidurkiui laisvės atėmimo bausmės dydį, už minėtų nusikaltimų padarymą paskyrė nuteistajam D. N. savo dydžiu neteisingas, per griežtas bausmes. Todėl yra pagrindas keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu (dėl neteisingai paskirtos bausmės). Įvertinusi tai, kad D. N., kaip minėta, savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino ir dėl savo veiksmų gailėjosi, ir tai pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių iš esmės neneigė ir neginčijo, išskyrus tai, kad nesutiko su veikos kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, pagrobtas turtas buvo grąžintas savininkui, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo byloje nepareikštas, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nenustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamu atveju teisingos, proporcingos, atitinkančios bausmės paskirtį laikytinos mažesnės už vidurkį arešto bei laisvės atėmimo bausmės. Todėl skundžiamu nuosprendžiu D. N. tiek už BK 178 straipsnio 3 dalyje, tiek ir BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtos bausmės mažinamos, paskiriant jam atitinkamai 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bei 45 parų arešto bausmes.

27. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, už atskiras nusikalstamas veikas D. N. skirtas bausmes apylinkės teismas bendrino nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys). Nors bendrindamas šias D. N. skirtas bausmes, tai yra prie griežtesnės, už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtos, laisvės atėmimo bausmės pridėdamas švelnesnės, už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtos, arešto bausmės dalį apylinkės teismas nenurodė pridedamos bausmės dalies parinkimo motyvų, kaip to reikalauja BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatos, tačiau matyti, kad pridėta bausmės dalis yra pakankamai nedidelė. Atsižvelgdama į tai, taip pat įvertinusi anksčiau nurodytas nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas bei jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, iš naujo bendrindama šiuo nuosprendžiu D. N. paskirtas švelnesnes bausmes teisėjų kolegija taip pat taiko dalinį bausmių sudėjimo būdą ir prie griežtesnės 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės prideda tokią pačią dalį, tai yra 30 dienų (1 mėnesį), švelnesnės 45 parų arešto bausmės. Manytina, kad tokia pridedamos bausmės dalis šiuo atveju bus teisinga ir proporcinga nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybės pavojingumui.

28. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, D. N. savo kaltę pagrobus violončelę (kartu su kitais daiktais) bei laikius narkotines medžiagas pripažino, todėl apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio pagrindu, nuteistajam paskirtą (už atskiras nusikalstamas veikas subendrintą) bausmę sumažino vienu trečdaliu. Atsižvelgiant į tai, BK 64¹ straipsnio nuostatos taikytinos ir apeliacinėje instancijoje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas, esant pagrindui subendrinti skirtingais nuosprendžiais skirtas bausmes, pagrįstai bausmių bendrinimui taikė BK 63 straipsnio nuostatas bei dalinį bausmių sudėjimo būdą. Abejoti atliktu bausmių bendrinimu apygardos teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tačiau apeliacinės instancijos teismui sušvelninus D. N. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes ir paskyrus mažesnę subendrintą bausmę, atitinkamai keičiama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl skirtingais nuosprendžiais skirtų bausmių subendrinimo (konkrečiai – bendrinant skirtingais nuosprendžiais D. N. skirtas bausmes, pridėtina mažesnė švelnesnės bausmės dalis).

Dėl D. N. sulaikyme ir suėmime išbūto laiko bei kitų laikotarpių įskaitymo į bausmę

29. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas taip pat prašo į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti Jungtinėje Karalystėje sulaikyme ir suėmime D. N. išbūtą laiką nuo 2023 m. birželio 6 d. iki 2024 m. birželio 27 d., jo Lietuvoje sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2024 m. birželio 27 d. iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu įskaitytą suėmimo laiką nuo 2009 m. liepos 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 23 d.

30. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Tokia nuostata numatyta BK 66 straipsnio 1 dalyje. Ši nuostata turi būti taikoma ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo buvo suimtas užsienio valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-681/2006). Be to, vadovaujantis BPK 140 straipsnio 13 dalimi, laikino sulaikymo laikas taip pat įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką.

31. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitė D. N. Jungtinėje Karalystėje sulaikyme išbūtą laiką ir suėmime išbūtą laiką. Tačiau iš tokio sprendimo nėra aišku, ar teismas į galutinę D. N. skirtą bausmę įskaitė tik Jungtinėje Karalystėje ar ir Lietuvoje jo sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, tai yra, ar įskaitė į bausmę visus būtinus įskaityti laikotarpius, nes tokio savo sprendimo teismas niekaip nemotyvavo ir nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, ši skundžiamo nuosprendžio dalis turi būti tikslinama. Dėl to nuosprendis keistinas ir BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu (dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų).

32. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikto 2024 m. kovo 22 d. rašto (3 t., b. l. 118) bei nuteistojo D. N. gynėjui pateikto 2024 m. rugsėjo 5 d. rašto (5 t., b. l. 33) matyti, kad D. N., vykdant jo perdavimą Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderius, Jungtinėje Karalystėje buvo sulaikytas nuo 2023 m. birželio 6 d. iki 2024 m. birželio 27 d., todėl būtent šis laikotarpis turi būti įskaitomas į bausmę. Be to, iš įtariamojo suėmimo protokolo (3 t., b. l. 157–159) matyti, kad vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. gegužės 24 d. nutartį, D. N. buvo faktiškai sulaikytas 2024 m. birželio 27 d., suėmimo protokolo nuorašas jam įteiktas 2024 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2024 m. birželio 28 d. nutartimi D. N. palikta galioti 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir nustatytas suėmimo terminas iki 2024 m. rugsėjo 27 d. (4 t., b. l. 19–23). Skundžiamu 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nusprendė D. N. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus – panaikinti. Atsižvelgiant į tai, į D. N. paskirtą bausmę turi būti įskaitomas ir jo Lietuvos Respublikoje sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. birželio 27 d. iki bausmės vykdymo pradžios.

33. Šiame kontekste pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nenustatė nuteistajam bausmės atlikimo pradžios. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistasis D. N. skundžiamo nuosprendžio paskelbimo metu buvo suimtas, o, kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu suėmimas paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šiuo atveju įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos (BPK 336 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, D. N. skirtos bausmės pradžią tikslinga nustatyti skaičiuoti nuo šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2025 m. sausio 15 d.

34. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu D. N. skirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsniu, buvo subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu skirta bausme. Tokiu atveju teismas turi nuspręsti dėl pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės įskaitymo į paskirtą galutinę subendrintą bausmę (BK 63 straipsnio 9 dalis). Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio matyti, kad juo nuspręsta bausmės pradžią D. N. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos vykdant nuosprendį ir į bausmės laiką įskaityti laikotarpį nuo 2009 m. liepos 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 23 d., išbūtą suėmime. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. N. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje 2023 m. birželio 6 d., vykdant Europos arešto orderį, išduotą ir pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį. Vadinasi, iki sulaikymo Jungtinėje Karalystėje D. N. šiuo nuosprendžiu jam skirtos bausmės atlikti nepradėjo. Kadangi laikotarpis nuo sulaikymo Jungtinėje Karalystėje, kaip paminėta pirmiau, įskaitytinas į D. N. paskirtą bausmę, todėl apylinkės teismas, subendrinęs skirtingais nuosprendžiais skirtas bausmes, į skirtą bausmę pagrįstai neįskaitė bausmės, D. N. atliktos pagal minėtą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį. Kita vertus, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu į bausmės laiką buvo įskaitytas D. N. suėmime nuo 2009 m. liepos 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 23 d. išbūtas laikas, kuris šiuo atveju laikytinas kaip ankstesniu nuosprendžiu jo atlikta bausmės dalis. Todėl, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, šis laikotarpis taip pat turi būti įskaitytas į D. N. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu šio laikotarpio į D. N. skirtos bausmės laiką nepagrįstai neįskaitė, todėl ir šiuo klausimu skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, minėtas laikotarpis įskaitytinas į šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. N. paskirtą naują galutinę subendrintą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo D. N. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti pirmosios instancijos teismo nustatytą D. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį D. N. paskirtą 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą 60 parų arešto bausmę sušvelninti ir už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirti 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirti 45 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant švelnesnės (45 parų arešto) bausmės dalį – 30 parų arešto, ir paskirti D. N. subendrintą 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti D. N. 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 5 mėnesius – šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę D. N. paskirti laisvės atėmimą 3 metams 8 mėnesiams.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2025 m. sausio 15 d. Į bausmės laiką įskaityti D. N. Jungtinėje Karalystėje sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2023 m. birželio 6 d. iki 2024 m. birželio 27 d., jo Lietuvoje sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2024 m. birželio 27 d. iki 2025 m. sausio 15 d. bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu įskaitytą suėmimo laiką nuo 2009 m. liepos 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 23 d.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.