Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. M. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1316-664/2021 pagal ieškovų J. M. ir J. M. ieškinį atsakovams B. Ž. ir F. Ž. dėl kelio servituto nustatymo ir įpareigojimo pašalinti metalinius stulpelius, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl kelio servituto nustatymo ir įpareigojimo pašalinti metalinius stulpelius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti apeliacinio skundo nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas teisėjų kolegija nenustatė.

24. Nagrinėju atveju atmesdamas ieškovų J. M. ir J. M. ieškinį, pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant esminės servituto nustatymo sąlygos – būtinumo, kadangi ieškovai neišnaudojo visų techninių galimybių pašalinti patekimo į garažą kliūtis ir siekia naudoti garažą patogiau. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog reikalavimas pašalinti metalinius stulpelius netenkintinas tiek atmetus prašymą nustatyti servitutą, tiek nenustačius vienos iš CK 4.98 straipsnyje įtvirtintų sąlygų – ieškovų teisės pažeidimo, kadangi metaliniai stulpeliai įrengti atsakovams nuosavybės teises priklausančiame sklype, nelaikomi nesudėtingais statiniais ir jiems netaikomi statybą reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą bei procesinius šalių dokumentus, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas, atskleidus bylos esmę (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieškinys atmestas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

26. Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia pažeidimu teisėtų lūkesčių naudotis bendrai su atsakovais įvažiavimu (dabar jau esančiu atsakovams priklausančiame žemės sklype), susiformavusių dėl to, kad, ieškovų teigimu, toks įvažiavimas buvo nurodytas 1983 m. vasario 11 d. sudarytoje archyvinėje namo valdos techninės apskaitos byloje esančiame plane ir jiems buvo žinoma, kad ilgą laiką tai buvo valstybinė žemė.

27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kita ko, subjektų lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principais, kurie aktualūs ir sprendžiant servituto nustatymą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021). Apibendrinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad išskirtinos dvi būtinosios teisėtų lūkesčių pripažinimo ir apsaugos sąlygos: 1) valstybės įsipareigojimai (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, privalo nurodyti atitinkamus valstybės institucijos prisiimtus įsipareigojimus ar patikinimus); 2) asmens elgesys (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, pats turi veikti apdairiai, sąžiningai, remdamasis gera valia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-421/2020).

28. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 10-4-164 „Dėl leidimo pirkti žemės sklypus Ignalinos rajone“ P. G., ankstesniam žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkui buvo leista pirkti iš valstybės 516 kv. m ploto žemės sklypą. Žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, 1996 m. rugsėjo 12 d. atlikus kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų ir riboženk1ių koordinates vietinėje koordinačių sistemoje. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 1996 m. kovo 14 d. buvo parengtas namų valdos žemės sklypo (516 kv. m ploto) ribų planas, kuris buvo suderintas ir patvirtintas visų besiribojančių namų valdų sklypų savininkų ir atsakingų institucijų. Iš esmės analogiškos žemės sklypų ribos buvo apibrėžtos ir 2008 m. rugsėjo 18 d. sudarytame miesto Nuotekų tinklo genplane Nr. SP-08-08-05. Tiek minėtuose planuose, tiek atsakovų parengtame 2016 m. kovo 14 d. žemės sklypo plane nėra pažymėto bendro, bylos šalims skirto įvažiavimo. Iš žemės sklypų formavimo projekto sprendinių brėžinio taip pat matyti, jog nei viename iš kaimyninių sklypų ((duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g.), kurie yra suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, nėra suformuoti, suprojektuoti ir apibrėžti bendri keliems sklypams skirti įvažiavimai ar įvažiavimai kertantys (einantys) per kaimyninius sklypus. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį gali būti neprivatizuojama žemė, užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.). Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose. Todėl esant nurodytiems duomenims, atsižvelgiat į tai, kad ieškovų nurodomi duomenys apie įvažiavimą paremti tik archyvinėje namo valdos techninės apskaitos byloje esančiu statinių išdėstymo žemės sklype planu, kurio sudarymo tikslas yra parodyti statinių, kurių kadastro duomenys nustatomi, išorės kontūrus, jų tarpusavio išsidėstymą bei geografinę padėtį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovų nurodytas įvažiavimas niekuomet nebuvo suprojektuotas kaip kelias (įvažiavimas), nebuvo pažymėtas plane (jokiuose projektiniuose sprendiniuose), pagrįsta (CPK 178, 185 straipsniai). Kartu yra pagrindas pripažinti nesant aplinkybių, kurios patvirtintų pirmąją teisėtų lūkesčių pripažinimo ir apsaugos sąlygą, t. y. valstybės institucijos prisiimtus įsipareigojimus ar patikinimus.

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad P. G., ankstesnis žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkas ėmėsi aktyvių veiksmų, kad įgytų teisinį pagrindą valdyti įvažiavimui į ūkinį pastatą – garažą reikalingą žemės sklypo dalį, buvusią valstybinėje žemėje, po to, kai namų valdai 1996 m. rugsėjo 12 d. jam buvo parduota 516 kv. m ploto naudojamo žemės sklypo. Ieškovai, 2011 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgiję nuosavybės teises į 516 kv. m ploto žemės sklypą ir jame esančius statinius, kaip nauji žemės sklypo savininkai, negalėjo įgyti ir neįgijo daugiau teisių į valstybei priklausantį žemės sklypą, nei jų turėjo buvęs žemės sklypo savininkas. Žinodami, kad faktiškai naudojasi didesne žemės sklypo dalimi, nei nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri tuo metu dar priklausė valstybei, ieškovai, kaip naujieji namų valdos savininkai, galėjo kreiptis į valstybinės žemės valdytoją dėl papildomai naudojamo žemės ploto įteisinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad siekė tai padaryti. Šiuo atveju aplinkybė, kad tiek ankstesnis savininkas, tiek ieškovai ilgą laiką naudojosi valstybinės žemės sklypo dalimi be teisėto pagrindo, negalėjo sukurti ieškovų nurodomo teisėto lūkesčio bendrai su atsakovais naudotis šia žemės sklypo dalimi, nustatant kelio servitutą, juo labiau, kad atsakovų žemės sklype nėra registruotų ieškovų namų valdai priklausančių statinių (CPK 178, 185 straipsniai). Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų ir kitą būtiną teisėtų lūkesčių pripažinimo ir apsaugos sąlygą, t. y. kad ankstesnis namų valdos savininkas ir ieškovai būtų veikę apdairiai ir sąžiningai. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad negalėjo susiformuoti ieškovų nurodomas teisėtas lūkestis dėl bendro su atsakovais naudojimosi atsakovų žemės sklype esančiu įvažiavimu, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

30. Apeliaciniame skunde ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jie siekia garažą naudoti patogiau ir neišnaudojo visų techninių galimybių pašalinti patekimo į ūkinį pastatą – garažą kliūtis. Ieškovų teigimu, saugaus patekimo į ūkinį pastatą – garažą galimybė turėjo būti pripažintas svarbia ir objektyvia aplinkybe, lemiančia servituto nustatymo būtinumą.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015). Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas).

32. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas).

33. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyrę ir įvertinę šalių pateiktus įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad negalima vienareikšmiškai spręsti, jog vienintelis pateikimas į ieškovams nuosavybės teise priklausančio sublokuoto ūkinio pastato, kurio sudedamąja dalimi yra garažas, vidų yra tik per atsakovų sklypą, todėl nekonstatavo objektyvaus būtinumo sąlygos egzistavimo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė nustatęs, kad ieškovai net nesvarstė galimybės įsirengti garažą sublokuoto pastato kitose patalpose (artimesniame įvažiavime į sklypą iš kairės) ar pasistatyti kitą garažą jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype, taip išvengiant būtinybės apriboti atsakovų teises ir interesus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą teismo sprendimu, taikymas atitinka nuosekliai kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl objektyvaus būtinumo sąlygos konstatavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų noras išsaugoti sublokuotame ūkiniame pastate įrengtas rūsio, pirties, sandėliuko bei tualeto patalpas ir naudotis garažu pagal paskirtį yra visiškai suprantamas, tačiau toks noras negali būti įgyvendinamas prievarta kito asmens sąskaita. Ieškovų argumentas, jog esamų sublokuoto ūkinio pastato patalpų pertvarkymas būtų susijęs su didelėmis išlaidomis, nėra pagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178, 185 straipsniai). Dėl nurodyto apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai padaryto faktinių aplinkybių vertinimo dėl objektyvaus būtinumo sąlygos, reikalingos servitutui teismo sprendimu nustatyti, neegzistavimo atmestini kaip nepagrįsti.

34. Apeliacinis skundas taip pat argumentuojamas pirmosios instancijos teismo netinkamu CK 4.98 straipsnio nuostatų taikymu, nenustačius pagrindo atsakovus įpareigoti pašalinti visus ant žemės sklypų ribos esančius atsakovų tvoros stulpelius.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė suprantama kaip teisė savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose, vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Savininkas, matydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis).

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, yra nurodęs, kad, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti dvi aplinkybes: 1) kad jis yra turto savininkas ir 2) kad jo teisės yra pažeistos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai paneigia ieškovų argumentus, jog metaliniai stulpeliai yra ant žemės sklypų ribos. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento, gavusi ieškovų pranešimą apie savavališką statybą, atliko patikrinimą ir 2020 m. spalio 2 d. gruodžio 20 d. rašte nurodė, kad 1,20 m aukščio ir 0,08x0,08 m storio metaliniai stulpeliai, kurie surišti „STOP“ juosta yra žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Iš 2020 m. spalio 2 d. gruodžio 20 d. rašto taip pat matyti, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento, vadovaudamasi Statybos techninio reglamento DTR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 18 punkto nuostatomis, pripažino, kad šie stulpeliai nelaikomi statiniais ir jiems netaikomi statybą reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai, kadangi apskaičiavus metalinio stulpelio matmenų įvertinimo koeficientą K (pagal 3 lentelės „Inžinieriniai statiniai“ 22 punkte pateiktą formulę) jis yra apytiksliai 0,011 (objektai, kurių statinio matmenų įvertinimo koeficientas K<10, nelaikomi nesudėtingais statiniais ir jiems netaikomi Statybos įstatymo reikalavimai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovų, kaip nekilnojamojo turto savininkų, nuosavybės teisės nebuvo pažeistos, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovai nepagrindė vienos iš būtinųjų negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų.

38. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog ginčo metalinių stulpelių statybai / įrengimui taikytinas STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 7 priedo 1.1 punkto reikalavimas privalomai gauti rašytinį besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimą, kuris taikomas statant užtvarą ant sklypo ribos (konstrukcijomis peržengiant sklypo ribą), kadangi, kaip minėta, nustatyta, kad ginčo metaliniai stulpeliai įrengti atsakovams nuosavybės teise priklausančiame sklype.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą teismo sprendimu, negatorinio ieškinio sąlygas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nepažeidė pirmiau nurodytų teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodyto apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

41. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovams priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 000 Eur advokato pagalbos išlaidos pagal du pinigų priėmimo kvitus 2021 m. kovo 24 d. LAT Nr. 823030 ir 2021 m. rugpjūčio 2 d. LAT Nr. 823037. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas priimtas ir paskelbtas 2021 m. birželio 28 d., atstovavimo sutartis su atsakovais sudaryta 2021 m. rugpjūčio 2 d., teisėjų kolegijos vertinimu, į atlygintinas bylinėjimosi išlaidas neturi būti įtraukta 500 Eur suma pagal pinigų priėmimo kvitą 2021 m. kovo 24 d. LAT Nr. 823030. Likusi 500 Eur suma pagal pinigų priėmimo kvitą 2021 m. rugpjūčio 2 d. LAT Nr. 823037, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateiktų atsiliepimų argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistina iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovų B. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir F. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginimą, t. y. po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno ieškovo.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.