Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo S. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 13.12.-6 palikti galioti Kauno apygardos prokuratūros prokurorės 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Tačiau tai nereiškia, kad informaciją apie viešojo intereso galimus pažeidimus pateikęs asmuo tampa suinteresuotu asmeniu, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Jei viešojo intereso pažeidimas kartu reiškia ir to asmens teisių pažeidimą, toks asmuo gali ginti savo teises kaip suinteresuotas asmuo priemonėmis, suteiktomis įstatymu pažeistų subjektinių teisių gynybai. Tačiau asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo. Įvertinęs šias teisės į teismą įgyvendinimo sąlygas, kasacinis teismas praktiką formuoja ta linkme, kad asmeniui, pateikusiam informaciją dėl viešojo intereso pažeidimo, neturėtų būti suteikta teisė apskųsti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą, kai jis tokį prašymą teikti atsisako. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymas dėl viešojo intereso gynimo nėra konstitucinės, konvencinės teisės į teisingą teismą garantija ar jos elementas, todėl suteikti teisę skųsti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą, kai jis atsisako pateikti prašymą dėl viešojo intereso gynimo, reikštų galimybės asmeniui kreiptis į teismą suteikimą dėl teisės, kuri jam nepriklauso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).

8. Pareiškėjas nurodo, kad skundas ir galimai korupcinę schemą iliustruojantys konkretūs faktai nėra susiję su pareiškėjo materialinių subjektinių teisių pažeidimu. Taigi, pareiškėjas pats pripažįsta, kad kreipdamasis į teismą jis neturi tikslo apginti jo galimai pažeistą, pažeidžiamą ar ketinamą pažeisti materialinę subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teikiamas pareiškimas dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. sausio 30 d. nutarimo palikti galioti Kauno apygardos prokuratūros prokurorės 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Šia tvarka ginti ne savo materialiąją subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą pareiškėjui teisės įstatymas nesuteikia, o įstatymo ir aplinkybių, kurios leistų pripažinti pareiškėją turinčiu teisę ginti viešąjį interesą, pareiškėjas pareiškime nenurodo, tai patvirtinančių įrodymų nepateikia (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

9. Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007, 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019).

10. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad jam nekyla jokių abejonių dėl CPK 5 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo praktiką teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010, 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-421/2018).

II. Atskirojo skundo argumentai

11. Pareiškėjas S. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kiek ji tiesiogiai neužtikrina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, nepažeidžia Konstitucijos 6 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas atsisakymą priimti pareiškimą grindė iš esmės CPK 5 straipsnio nuostatomis ir kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos asmuo neturi teisės kreiptis į teismą, prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, o asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas. Tokia CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos prasmė atitinka CPK nustatytus rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo principus. Tačiau taip yra tiktai asmenų subjektinių teisių santykyje. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (1997 m. gegužės 6 d.). Viešuoju interesu Konstitucinio Teismo praktikoje yra pripažįstama tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei.

11.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Taigi viešasis interesas apima neapibrėžtą ratą asmenų arba tam tikrą tikslinę asmenų grupę. Todėl viešojo intereso pažeidimą objektyviai patiria dažniausiai neapibrėžto dydžio subjektų ratas. Būtent tai ir išskiria viešąjį interesą į savarankišką teisinio fenomeno kategoriją. Viešojo intereso pažeidimą patiriantys asmenys gali net ir nežinoti apie patiriamą pažeidimą ar jiems daromą neigiamą įtaką. Be to, pažeidimą patiriantys asmenys gali nesugebėti tinkamai išreikšti valią ar neturėti materialinių-teisinių galimybių ginti savo teises. Tačiau pats viešojo intereso pažeidimo konstatavimo faktas suponuoja bendrą asmenų konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

11.3. Viešojo intereso pažeidimo atveju subjektų teisių pažeidimo abstraktumas ar subjektinio ryšio nekonkretumas negali būti pripažinti priežastimi, užkertančia reikalavimo teisę. Būtent pats viešojo intereso fenomenas bei jo turinys sąlygoja kiekvieno asmens (patenkančio į bendrą tikslinę grupę) ryšį su viešojo intereso pažeidimu. Tuo tarpu CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas, yra determinuota subjektinės asmens teisės pažeidimo arba įstatymo saugomo intereso. Taigi viešojo intereso pažeidimo atveju CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisės norma lemia, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra nei universali, nei absoliuti. Nors asmens, kaip vieno iš viešuoju interesu apimančių tikslinių socialinių grupių narių, patirtas teisės pažeidimas gali būti tik abstraktus ir neturėti apčiuopiamo ir lengvai įrodomo subjektinio ryšio su pareiškėju, tačiau vis tik jis yra jo teisių pažeidimas, o teisės kreiptis į teismą ribojimas tokiam asmeniui yra jo konstitucinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis).

11.4. Asmenų teisė kreiptis į teismą, siekiant apginti savo pažeistą teisę, yra konstitucinė (Konstitucijos 30 straipsnis), universali ir absoliuti teisė. Tačiau teisminėje praktikoje ji yra siejama su asmenų teisiniu suinteresuotumu. Vis dėlto asmens suinteresuotumas, kai siekiama kreiptis į teismą, norint ginti nuo pažeidimų kito asmens pažeistą teisę, iš esmės skiriasi nuo asmens suinteresuotumo viešojo intereso pažeidimu. Jeigu pirmuoju atveju tokios teisės suteikimas gali reikšti neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį bei CPK principų pažeidimą, tai antruoju atveju tai yra savarankiškas teisinis interesas, o poreikis jį ginti paremtas asmens pilietine savimone ir viešojo intereso prasmės suvokimu, realizuojant asmens teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo. Teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo susiaurinimas iki galimai pažeistos subjektinės teisės gynimo yra pačios viešojo intereso prasmės iškraipymas. Nagrinėjamu atveju asmens reikalavimo teisę viešojo intereso gynimo srityje nulemia doktrininis pasirinkimas: arba asmuo turi konstitucinę reikalavimo teisę kreiptis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą, arba viešojo intereso pažeidimo sąvoka civiliniame procese neatitinka tos pačios sąvokos konstitucinėje doktrinoje.

11.5. Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Taigi teismo konstitucinė ir išimtinė priedermė yra vykdyti teisingumą. Tuo tarpu asmenys, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, įgyvendina ne tiktai procesines teisės normas, tačiau tiesiogiai realizuoja konstitucinį teisinį santykį ir tokiu būdu įgyvendina savo konstitucines teises. Asmenų teisę kreiptis į teismą užtikrinanti nuostata kyla iš Konstitucijos, todėl ji negali būti susiaurinta procesine teisės norma. Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Taip pat nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Todėl Konstitucinės vertybės – teisės kreiptis į teismą – gynimas yra galimas tiesioginiu Konstitucijos taikymu – kreipiantis į teismą.

11.6. Nagrinėjamoje byloje yra keliamas viešojo intereso galimo pažeidimo faktas. Tačiau teismo nurodyta CPK 5 straipsnio 1 dalies teisės norma nenumato pareiškėjo teisės ginti viešąjį interesą, skundą pateikiant teismui. Todėl byloje pagrįstai kyla abejonė, ar teismo byloje taikytina CPK 5 straipsnio 1 dalies teisės norma, kiek ji tiesiogiai neužtiktina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, nepažeidžia Konstitucijos 6 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 dalies. Todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar byloje taikytina teisės norma neprieštarauja Konstitucijai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl prokurorų nutarimų atsisakyti ginti viešąjį interesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

13. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, nurodydamas galimai Kauno miesto savivaldybėje vykdomą žemės sklypų privatizavimo korupcinę schemą, kurios metu padaroma didelė žala valstybei. Kauno apygardos prokurorė 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nenustačiusi teisės aktų pažeidimų. Generalinė prokuratūra 2020 m. sausio 30 d. nutarimu, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, paliko galioti Kauno apygardos prokurorės 2019 m. gruodžio 4 d. nutarimą. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti šiuos prokurorės ir Generalinės prokuratūros nutarimus, tačiau pirmos instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

14. Pareiškėjo atskirojo skundo turinys patvirtina, jog jis iš esmės sutinka su pirmos instancijos pateiktu CPK 5 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų išaiškinimu bei cituotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių išvadomis. Pareiškėjas nenurodė jokių naujų duomenų apie jo galimą tiesioginį suinteresuotumą dėl skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su kelių valstybei (savivaldybei) priklausančių žemės sklypų pardavimu viešajame aukcione. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių kitų aplinkybių bei teisinių argumentų, kurie patvirtintų skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą. Atskirajame skunde pareiškėjas cituoja Konstituciją bei Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriais remdamasis jis teigia, kad CPK 5 straipsnyje nustatytas reglamentavimas, užkertantis kelią pareiškėjui siekti viešojo intereso, kurio pažeidimas tiesiogiai neįtakoja jo paties teisių bei interesų, prieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Taigi atskiruoju skundu pareiškėjas faktiškai siekia, jog apeliacinės instancijos teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą.

15. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas pareiškėjui išaiškino, jog pagal kasacinio teismo praktiką teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007, 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019). Taip pat teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010, 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-421/2018).

16. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui išaiškina, jog nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis yra papildytas 4 dalimi, pagal kurią – kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Taigi pareiškėjas gali savarankiškai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CPK 5 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų konstitucingumo.

17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su viešojo intereso gynimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

18. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.