Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jurgio Kiškio ir Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį – 5 mėnesius ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta 1 (vieneri) metai ir 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. sausio 22 d. iki nuosprendžio paskelbimo – 2022 m. vasario 14 d.

Iš nuteistojo priteista 31,84 Eur (trisdešimt vienas euras 84 ct) teismo pašto išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. K. (toliau – A. K.) Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. gegužės 25 d. apie 00.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, J. B. (toliau – J. B.) namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia įspyrė vieną kartą į kairį šoną savo šeimos narei – sugyventinei J. B., dėl ko ji nugriuvo ant grindų ir taip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos bausmės, kuri, nuteistojo gynėjo teigimu, yra per griežta, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama skundo ribų, patikrina skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bausmės A. K. paskyrimo.

5. Nagrinėjant nuteistojo gynėjo skundą pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu skiriama asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant jo teises ir laisves. BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei nusikalstama veika padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad svarbi sąlyga, būtina teisingam bausmės parinkimui, yra tinkamas kaltinamojo asmenybės, jo vaidmens padarant nusikalstamą veiką įvertinimas. Vertindamas kaltinamojo asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypatingą dėmesį skirti tam, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar nusikaltimo padarymui įtakos turėjo kaltinamojo antivisuomeninės nuostatos, kurios buvo susiformavusios jau iki nusikalstamo poelgio ir padarytas nusikaltimas buvo kaltinamojo gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltinamajam turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltinamojo asmenybei.

6. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę A. K. pirmosios instancijos teismas įvertino, kad buvo padarytas vienas baigtas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Buvo atsižvelgta į tai, kad smurtas nagrinėjamu atveju pavartotas prieš fiziškai silpnesnį žmogų (nusikalstamos veikos tikslas ir motyvai), taip pat tai, kad nebuvo nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamą veiką A. K. padarė būdamas recidyvistu bei apsvaigęs nuo alkoholio). Skiriant bausmę nuteistajam taip pat buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys – asmuo teistas 17 kartų, tame tarpe ir už analogiškus nusikaltimus, paskutinį kartą teistas už smurtą tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, o naują nusikaltimą padarė po paskutinio nuosprendžio praėjus vos keliems mėnesiams. Apylinkės teismas įvertino tai, kad nuteistojo teistumai neišnykę, jis baustas administracinėmis nuobaudomis, iki suėmimo nedirbo ir jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, nors yra darbingas ir sveikas. Teismas, vertindamas A. K. nusikaltimus, padarytus praeityje, konstatavo, kad nuteistąjį charakterizuojantys duomenys patvirtina, jog jo padarytas smurtinis nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o dėsningas atvejis jo gyvenime, dėl ko, atsižvelgdamas į visas anksčiau aptartas aplinkybes pagrįstai sprendė, kad nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus šias anksčiau aptartas aplinkybes, kaip nepagrįsti atmestini ir nuteistojo gynėjo skundo argumentai, kuriais teigiama, kad skiriant bausmę A. K., iš esmės buvo remiamasi tik jo asmenybę charakterizuojančiais duomenimis. Kaip jau nurodyta anksčiau, skiriant bausmę yra svarbu įvertinti ir nuteistojo asmenybę, kad būtų galima nustatyti, kas nulėmė jo pasirinkimą veikti nusikalstamai, todėl ta aplinkybė, kad teismas vertino A. K. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, kad nuteistajam buvo paskirta neteisinga bausmė. A. K. asmenybė buvo įvertinta ir kitų bylos aplinkybių kontekste, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, teisės taikymo klaidų, skiriant bausmę, nepadarė.

7. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepripažino A. K. atsakomybe lengvinančios aplinkybės jo prisipažinimo ir gailėjimosi dėl nusikalstamos veikos padarymo. Vertinant šiuos skundo argumentus matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimo. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vertinant šias įstatymo nuostatas akivaizdu, kad kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininkui prisipažinus padarius nusikalstamą veiką ir esant vienai iš alternatyvių aplinkybių – asmeniui nuoširdžiai gailintis arba jam padėjus išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Atmetant nuteistojo gynėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2011, 2K-412/2014). Pažymėtina, kad deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

8. Vertinant byloje esančius duomenis anksčiau aptarto teisinio reguliavimo bei teismų praktikos kontekste, visų pirma pažymėtina, kad tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. K. nurodė, jog prisipažįsta vieną kartą įspyręs savo sugyventinei (t. 3, b. l. 12), tačiau kaip matyti iš tolimesnių asmens parodymų, jis teigė, kad pati nukentėjusioji jį pastūmė, dėl ko jis spyrė jai. Kaip matyti iš byloje esančio pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 1) A. K. iš karto po įvykio iš įvykio vietos buvo pasišalinęs. 2021 m. gegužės 26 d. (t. 1, b. l. 129) bei 2021 m. spalio 27 d. (t. 1, b. l. 147) įtariamojo apklausų metu A. K. parodė, kad kaltu neprisipažįsta. A. K. nurodė, kad supranta, kuo yra įtariamas, tačiau tokios nusikalstamos veikos jis nėra padaręs, todėl neturi ką paaiškinti. 2021 m. spalio 27 d. skundu A. K. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (t. 2, b. l. 72 – 73) prašydamas nušalinti prokurorą Arvydą Bernotavičių, teigdamas, kad šis prokuroras vilkina bylą ir nori su juo (A. K.) susidoroti, bandydamas jį apkaltinti tuo, ko jis tikrai nėra padaręs. Teismo vertinimu, visos šios anksčiau aptartos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad A. K. dėl nusikalstamos veikos prisipažino ne dėl byloje surinktų įrodymų, o savanoriškai bei, kad nuoširdžiai gailėjosi dėl savo neteisėtų veiksmų. Net ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parodydamas, kad dėl savo veiksmų jis kaltu prisipažįsta, A. K. siekė pateisinti savo veiksmus nurodydamas, kad sugyventinei spyrė dėl to, kad ši jį pastūmė. Vertinant tokią asmens poziciją darytina išvada, kad A. K. iš esmės tik formaliai teigė prisipažįstantis padaręs jam inkriminuotą veiką. Dėl šių aplinkybių A. K. parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to, ką padarė, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

9. Skunde teigiama, kad teisminio proceso metu nukentėjusioji jame išvis nedalyvavo, o liudytojos O. D. teisme duoti parodymai iš esmės skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Nuteistojo gynėjo teigimu, teismas nekreipė dėmesio į tai, kokias aplinkybes nurodė pats A. K. dėl pastarosios liudytojos nurodytų aplinkybių teisingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas įvertino aplinkybę, kad liudytojos O. D. parodymai, duoti bylos teisminio nagrinėjimo metu, skyrėsi nuo jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir dėl šios aplinkybės pasisakė. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, jog nukentėjusioji J. B. ar liudytoja O. D. būtų siekusios apkalbėti A. K. ir tyčia melagingai jį apkaltinti padarius nusikalstamą veiką. Be to, priimant skundžiamą nuosprendį teismas rėmėsi ne tik liudytojos O. D. parodymais, tačiau visų byloje esančių ir ištirtų įrodymų visuma. Be to, skunde nuteistojo gynėjas prašo sušvelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, dėl ko teismas pažymi, kad nuteistajam paskirtos bausmės griežtumas nėra išimtinai susijęs tik su liudytojos O. D. parodymais, todėl nuteistojo gynėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

10. Skunde nurodoma, kad prokuroras teismo prašė nuteistajam skirti kur kas trumpesnę laisvės atėmimo bausmę. Bylos duomenys patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroras prašė A. K. nubausti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę paskiriant atlikti pataisos įstaigoje. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis paskirtą bausmę prokuroras prašė subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 7 (septynių) mėnesių ir 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausme bei paskirti A. K. galutinę 10 (dešimties) mėnesių ir 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos įstaigoje. Į bausmės laiką prokuroras prašė įskaityti bausmės dalį, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį, taip pat laiką, išbūtą suėmime. Atmetant nuteistojo gynėjo skundo argumentus pažymėtina, kad BPK 7 straipsnis numato, jog bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys bylą nagrinėjant teisme turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Ši BPK įtvirtinta norma suponuoja išvadą, kad prokuroras baudžiamojoje byloje yra proceso šalis, todėl jo nurodytos aplinkybės, tame tarpe ir siūlomas bausmės dydis, teismo nesaisto. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo teisė. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išklauso prokuroro siūlymus dėl skirtinos bausmės kaltinamajam, tačiau prokuroro siūloma bausmė neįpareigoja ir neriboja teismo dėl bausmės dydžio nustatymo, dėl ko teismas gali paskirti griežtesnę bausmę, nei kad siūlo prokuroras. Kaip jau aptarta anksčiau šioje nutartyje, teismas, paskirdamas bausmę A. K., tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę bei nepažeisdamas BK normų, reglamentuojančių bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, paskyrė jam teisingą ir pagrįstą bausmę. Į bausmės laiką taip pat buvo įskaityta ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis bei A. K. suėmime išbūtas laikas, todėl nėra pagrindo įvertinus visas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad teismas bausmę A. K. paskyrė dėl savo šališkumo. Vertinant skundo aplinkybes dėl šališko teismo, pažymėtina, jog baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, - teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju jau anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, tinkamai vadovavosi BK normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimo taisykles. A. K. gynėjas skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti apylinkės teismo šališkumu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šališko teismo atmestini kaip nepagrįsti.

11. Skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra nukentėjusiosios pareiškimo, ji nėra pateikusi jokių nors paaiškinimo, nėra konstatuoti fizinio smurto požymiai (sužalojimai). Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal minėto straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnio 4 dalis numato, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Ikiteisminiame tyrime buvo nustatytas smurto artimoje aplinkoje atvejis (t. 1, b. l. 21), todėl nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas nukentėjusiosios pareiškimas. Nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti fizinio smurto požymiai (sužalojimai), kadangi nukentėjusioji atsisakė vykti pas teismo medicinos specialistą (t. 1, b. l. 75), dėl ko teismo medicinos specialistas išvadą (t. 1, b. l. 89 – 90) davė remdamasis tik turimais medicinos dokumentais – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopija, kurioje buvo nurodyta, kad apžiūrint nukentėjusiąją ji buvo sąmoninga, kaip pati nurodė, jai skaudėjo kairę krūtinės pusę ir nugarą. Iš byloje esančio policijos pareigūnų body kamerų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 35 – 39) matyti, kad pati nukentėjusioji atvykusiems pareigūnams nurodė, jog sugyventinis spyrė jai į šonkaulius, dėl ko ji jautė fizinį skausmą. Teismo vertinimu, visos anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaltu buvo pripažintas pagrįstai, t. y. byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti aplinkybę, jog nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas.

12. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę bei byloje esančius įrodymus, paskyrė A. K. teisingą ir pagrįstą 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nebuvo nustatyta A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl švelninti jam paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, teisinio pagrindo nėra. Nuteistojo gynėjo skundas nepagrįstas, todėl atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.