- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-470-431/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41613-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Renata Volodko, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Betono gaminiai“
- Kategorijos
- 2.6.6.2Įskaitymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Betono gaminiai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekvada“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Betono gaminiai“ dėl įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė pripažinti atsakovės 2015 m. kovo 24 d. atliktą vienašališką priešpriešinį 6 300,00 Eur vienarūšio piniginio reikalavimo įskaitymą pagal UAB „Ekvada“ 2015 m. kovo 20 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. EKV000286 negaliojančiu ab initio, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 6 300,00 Eur skolą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Šioje byloje teismas patvirtino 183 631,87 Eur dydžio kreditorių reikalavimus. Todėl ieškovės bankroto administratorius pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 ir 14 punktus, gindamas ieškovės ir jos kreditorių interesus, actio Pauliana pagrindu reikalauja panaikinti atsakovės 2015 m. kovo 24 d. priešpriešinį vienarūšio piniginio reikalavimo įskaitymą ir taikyti restituciją. Atsakovės atliktas įskaitymas turi būti pripažintas negaliojančiu ir pagal CK 1.80 straipsnį, kadangi atsakovė vienašališku įskaitymu pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą.
2. Ginčijamu sandoriu atsakovei buvo suteikta pirmenybė prieš kitus ieškovės kreditorius, kurių finansiniai reikalavimai įskaitymo taikymo dieną buvo pradelsti. Ieškovė neprivalėjo atlikti (sudaryti) ginčijamo sandorio, kuris pažeidžia ieškovės ir jos kreditorių teises. Įskaitymo taikymo metu atsakovė turėjo ir galėjo žinoti, jog pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises, todėl sudarydama šį sandorį buvo nesąžininga. Ieškovė pagal 2014 m. balansą turėjo 284 446 Eur vertės turtą, kurio didžiąją dalį (271 158 Eur) sudarė trumpalaikis turtas. Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 246 641 Eur. Pagal ieškovės 2015 m. rugsėjo 18 d. balansą ji turėjo 84 799 Eur vertės turtą, iš kurio ilgalaikio turto vertės buvo 3 016 Eur, o trumpalaikio – 81 783 Eur. Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 161 620 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4799-553/2015 buvo atsisakyta ieškovei kelti restruktūrizavimo bylą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) atliko ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės veiklos ir 2017 m. vasario 15 d. bankroto administratoriui pateikė duomenis, tarp kurių buvo ir ginčijamas įskaitymas. Bankroto administratoriui iki tol nebuvo žinoma apie ginčijamo sandorio egzistavimą. Todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų senaties terminas ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra suėjęs. Atsakovė įskaitymą atliko vienašališkai, be išankstinio perspėjimo ar ieškovės valios, todėl įskaitymo ieškovė sudaryti neprivalėjo. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad praleistas senaties terminas dėl sandorio nuginčijimo, ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą, nes ginčijamas sandoris pažeidžia viešąjį interesą.
Šalies argumentai
4. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei iškėlus bankroto bylą, buvęs ieškovės vadovas visus įmonės dokumentus ir turtą perdavė bankroto administratoriui 2015 m. rugsėjo 30 d. Taigi bankroto administratorius apie ieškovės sandorius sužinojo nuo šių dokumentų gavimo dienos. Pagal CK 6.66 straipsnį ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais turi būti pareiškiami per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo to momento, kada sužinota arba turėjo būti sužinota apie teises pažeidžiantį sandorį. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog bankroto administratorius 2015 m. lapkričio 27 d. FNTT perdavė tik 2013 metų bendrovės dokumentus, o 2015 m. ir kitų metų dokumentai FNTT buvo perduoti tik 2016 m. liepos 21 d. Taigi bankroto administratorius galėjo peržiūrėti visus ieškovės sandorius, juos įvertinti ir pareikšti ieškinį per įstatymų nustatytą vienerių metų terminą, tai yra iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Tačiau ieškinys buvo pareikštas tik 2017 m. lapkričio 16 d. Ieškovė nenurodo pagrįstų ir objektyvių aplinkybių, kodėl laiku nesikreipė į teismą dėl sandorio nuginčijimo, dėl kokių priežasčių terminas buvo praleistas.
5. Įskaitymas buvo atliktas teisėtai, teisės aktai nenumato jokio išankstinio perspėjimo apie įskaitymą, užtenka tik vienašališko pranešimo. Ieškovė nenurodo bei nepagrindžia tokio įskaitymo neteisėtumo. Įskaitymas yra draudžiamas tik įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, o nagrinėjamoje byloje įskaitymas buvo atliktas iki bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji tapo nemoki dėl ginčijamo sandorio. Pagal ieškovės 2015 m. balandžio 30 d. balansą ji turėjo 205 884 Eur vertės turtą, o pradelsti įsipareigojimai sudarė 92 064 Eur. Dėl sudaryto sandorio ieškovė netapo nemoki.
6. Ieškovė nepateikė jokių atsakovės nesąžiningumo įrodymų. CK 6.67 straipsnyje išvardinti atvejai, kai preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios šalys buvo nesąžiningos. Šis sąrašas yra baigtinis. Todėl, jei nėra šiame straipsnyje išvardintų atvejų, sandorį sudarę asmenys pripažintini sąžiningais ir jų sąžiningumo prezumpciją turi paneigti ginčijantis sandorius kreditorius. Atsakovė neturėjo tikslios informacijos, apie ieškovės finansinę padėtį, mokumą, nes tik 2015 m. balandžio 30 d. buvo sudaryta naujausia finansinė atskaitomybė. Ieškovė dirbo sėkmingai iki 2014 m. Ieškovės ir atsakovės veiksmai buvo nulemti ekonominio būtinumo, jie buvo atliekami sąmoningai, siekiant apsaugoti kreditorių interesus, siekiant pozityvių tikslų. Kadangi dėl ginčijamo sandorio ieškovės padėtis nepasikeitė, todėl neįrodyta, jog buvo pažeisti kitų kreditorių interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino, atnaujino ieškinio senaties terminą 2015 m. kovo 24 d. sandorio nuginčijimui ir pripažino atsakovės UAB „Betono gaminiai“ 2015 m. kovo 24 d. atliktą vienašališką priešpriešinį vienarūšio piniginio reikalavimo įskaitymą pagal BUAB „Ekvada“ 2015 m. kovo 20 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. EKV000286 negaliojančiu ab initio, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Betono gaminiai“ ieškovei BUAB „Ekvada“ 6 300,00 Eur dydžio skolą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6 300,00 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovės UAB „Betono gaminiai“ valstybei 109,97 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, jog ieškovės dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2015 m. rugsėjo 30 d. Ieškovės treiginiai, kad praėjus mėnesiui nuo bendrovės dokumentų perdavimo bankroto administratorius visus BUAB „Ekvada“ dokumentus perdavė ikiteisminio tyrimo specialistams neatitinka tikrovės. Bankroto administratorius 2015 m. lapkričio 27 d. perdavė tik nedidelę BUAB „Ekvada“ dokumentų kopijų dalį. Kita dalis dokumentų buvo perduota 2016 m. liepos 21 d. Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą įskaitymui ginčyti. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad tik iš ikiteisminio tyrimo specialistų sužinojo apie rastus abejotinus sandorius, nes administratorius disponavo visais BUAB „Ekvada“ perduotais dokumentais iki pat 2016 m. liepos 21 d. Kadangi ieškovė prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti, teismas tenkino šį prašymą, siekdamas apginti viešą interesą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi patvirtintame BUAB „Ekvada“ kreditorių ir jų reikalavimų sąraše atsakovės nėra. Šiame sąraše yra 29 juridiniai asmenys, todėl atsakovės nebuvimas tarp ieškovės kreditorių patvirtina, jog atlikdama įskaitymą atsakovė elgėsi nesąžiningai. Teismas pripažino, jog tai yra pagrindas termino atnaujinimui.
9. Teismas nustatė, jog atsakovė, prieš atlikdama priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, jai prieinamomis priemonėmis privalėjo pasidomėti ieškovės finansine padėtimi. Kiekvienas ūkio subjektas turi galimybę sužinoti apie kito ūkio subjekto finansinę padėtį viešoje erdvėje. Teismas pripažino, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos. Iki ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Ekvada“ turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Pradelsti įsipareigojimai vien ieškinyje išvardintiems kreditoriams sudaro 65 976,58 Eur sumą, kuri yra gerokai didesnė nei pusė viso į 2015 m. rugsėjo 18 d. ieškovės balansą įrašyto turto vertės. Taigi ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Ekvada“ buvo nemoki.
10. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-4799-553/2015 konstatavo, UAB „Ekvada“ yra nemoki, kadangi šios įmonės nuostoliai po pirmojo 2015 metų ketvirčio jau sudarė beveik pusę 2014 metų nuostolio, o įmonės ilgalaikis turtas sumažėjo šiek tiek daugiau nei 4 kartus, pradelsti įsipareigojimai, kurie sudaro 92 064,59 Eur, žymiai viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę. Kiti bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Ekvada“ nuostoliai po pirmojo 2015 m. ketvirčio jau sudarė beveik pusę 2014 m. nuostolio, o įmonės ilgalaikis turtas sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad debitorių skolos, įtrauktos į UAB „Ekvada“ balansą kaip įmonės turtas, dar nebuvo realus įmonei priklausantis turtas, kadangi, daliai debitorių bankrutavus, skolų išieškojimas tapo praktiškai neįmanomu. BUAB „Ekvada“ 2015 m. kovo 24 d. atlikto įskaitymo metu buvo susidūrusi ne su laikinais, o nuolatinio pobūdžio finansiniais sunkumais.
11. Pagal teismų praktiką actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo taikomas ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Atsakovė, taikydama įskaitymą ir patenkindama savo 6 300 Eur dydžio reikalavimą, sumažino BUAB „Ekvada“ turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas kitų, pirmesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Šiuo metu BUAB „Ekvada“ bankroto byloje nepadengti kreditorių reikalavimai sudaro 183 613,87 Eur dydžio sumą. Todėl atsakovo atliktas sandoris pažeidė skolininkės kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą pirmiau ir vienodomis sąlygomis. Taigi buvo pažeisti likusių ieškovės kreditorių teises ir teisėti interesai. Atsakovė turėjo ir galėjo žinoti apie faktinį ieškovės nemokumą ir aplinkybę, jog įskaitymas pažeis kitų ieškovės kreditorių interesus, taigi veikė nesąžiningai arba nesidomėjo ieškovės padėtimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Atsakovė UAB „Betono gaminiai“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovė senaties terminą praleido daugiau kaip vienerius metus ir nenurodė pagrįstų ir objektyvių aplinkybių, kodėl laiku nesikreipė į teismą dėl sandorio nuginčijimo. Teismas nepagrįstai teigė, jog kreditorių interesų gynimas bankroto byloje yra viešas interesas. Kreditorių teisių gynimas yra bankroto administratoriaus pareiga, todėl bankroto administratoriaus pareigų netinkamas vykdymas negali būti traktuojamas kaip viešas interesas. Teismui pritaikius ieškinio senatį, kreditorių interesai galėtų būti apginti, pareiškiant reikalavimus bankroto administratoriui dėl netinkamo pareigų vykdymo ir reikalaujant atlyginti žalą.
12.2. Ieškinio senaties netaikymas dėl viešo intereso ir fakto, jog byloje yra kreditorių, reikštų, jog nustatytas senaties termino institutas tokiose bylose iš viso neturi prasmės ir yra netaikomas. Tačiau jis turėtų būti taikomas, siekiant užtikrinti pusiausvyrą bei kitų asmenų teisėtus interesus. Patenkinus ieškinį, kreditorių interesai nagrinėjamoje byloje nebus patenkinti, nes iš priteistų lėšų pagal ĮBĮ 36 straipsnį pirmiausia bus apmokamos bankroto administravimo išlaidos. Taigi bus patenkinti tik bankroto administratoriaus interesai. Ieškovė turėjo pakankamai laiko, galimybių susipažinti su bankrutuojančios bendrovės dokumentais per įstatymo nustatytus terminus, todėl laiku nepareiškęs ieškinio administratorius turi prisiimti atsakomybę už savo pareigų nevykdymą ir ieškinio senaties terminas turi būti taikomas.
12.3. Teismas pažeidė CK 6.66 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, numatančios, jog nenustačius bent vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Teismas nesiaiškino ir netinkamai nustatė dvi būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas, tai yra ieškovės nemokumą ir atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė ir ieškovė nebuvo ir nėra susiję juridiniai asmenys, kuriems būtų galima konstatuoti nesąžiningumo prezumpcijos egzistavimą. Nesąžiningumo nepatvirtina ir faktas, kad abi šalys bendradarbiavo versle. Teismas nemotyvuotai konstatavo, jog atsakovė žinojo, kad ieškovė nepajėgi sumokėti visų skolų, ir, kad sutartys sudaromos, pažeidžiant kitų kreditorių interesus. UAB „Ekvada“ esant nemokiai, jos buvęs vadovas privalėjo ginčyti atsakovės atliktą įskaitymą, nes tik jis galėjo žinoti realią UAB „Ekvada“ finansinę padėtį ir jos kreditorių interesų tenkinimo eiliškumą. Tačiau ieškovės vadovas neginčijo įskaitymo, todėl visa atsakomybė turi tekti buvusiam ieškovės vadovui.
12.4. Atsakovė buvo sąžininga ir negalėjo objektyviai žinoti apie ieškovės finansinės padėties sudėtingumą ir (ar) nemokumą. Įskaitymo metu ieškovei dar nebuvo iškelta bankroto byla, kuri buvo iškelta tik po pusės metų. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog įskaitymus 2013-2015 m. taikė ir kiti ieškovės verslo partneriai. Ieškovės 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentai dar nebuvo parengti, tik 2015 m. balandžio 30 d. buvo sudarytas balansas už pirmą 2015 metų ketvirtį. Taigi įskaitymo sudarymo metu atsakovė negalėjo žinoti tikrosios ieškovės būklės, o iki tol UAB „Ekvada“ veikė pelningai. Atliekant įskaitymą kreditorių teisės iš esmės nebuvo pažeistos, nes ne su vienu, o su daugeliu kreditorių buvo atsiskaitoma, buvo užbaiginėjami rangos darbai, gaunami atsiskaitymai, iš kurių taip pat buvo atsiskaitoma su kreditoriais. Todėl niekas negalėjo žinoti, kol nebuvo sudarytos finansinės atskaitomybės, kol galutinai nebuvo išanalizuota UAB „Ekvada“ finansinė situacija, jog ji yra nemoki.
12.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki, ir kad šiuo sandoriu buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės. Ginčijamo sandorio sudarymo metu šalių veiksmai buvo objektyvūs, šalys veikė aplinkybių sąlygomis ir 6 300 Eur sandorio suma, lyginant su ieškovės turimu turtu, buvo gana maža. Ši suma taip pat sudarė tik nedidelę visiems kitiems kreditoriams tuo metu ieškovės įvykdytų įsipareigojimų dalį. Ginčijamas sandoris faktiškai neturėjo poveikio ieškovės mokumui. Sandorio tikslas nebuvo apgauti kitus ieškovės kreditorius ar išvengti atsiskaitymo su jais. Teismas tinkamai nenustatė visų būtinų actio Pauliana taikyti reikalingų sąlygų visumos, neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į atsakovės UAB „Betono gaminiai“ apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Ekvada“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas, kurio buvimas visais atvejais yra konstatuojamas bankroto bylose ir bylose, kai viena iš šalių yra bankrutavusi įmonė. Todėl teismas turi pareigą užtikrinti visapusišką ir maksimalią bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsaugą, nes ieškinio patenkinimo atveju priteistos ir išieškotos lėšos naudojamos įmonės kreditorių reikalavimų padengimui. Teismai laikosi pozicijos, jog vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, nagrinėjant civilines bylas prioritetas turi būti teikiamas teisingam bylos išnagrinėjimui iš esmės, todėl formalūs proceso pažeidimai negali lemti asmens teisės ginti savo teises teisme apribojimo. Tai svarbu ir sprendžiant klausimus, susijusius su procesinių terminų atnaujinimu. Nagrinėjamu atveju viešas interesas reikalauja apginti ieškovės kreditorių, kurių nepatenkintų finansinių reikalavimų suma yra 183 631,87 Eur, interesus. Todėl teismas pagrįstai prioritetą suteikė teisingam bylos išnagrinėjimui, o ne procesinės teisės normos pažeidimui.
13.2. Ieškovės nemokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu visų pirma patvirtina UAB „Ekvada“ 2015 m. rugsėjo 18 d. balanso duomenys, pagal kuriuos 2015 metų viduryje, tai yra iki atsakovės taikyto įskaitymo, pradelsti įmonės įsipareigojimai sudarė gerokai daugiau nei pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Ekvada“ buvo nemoki, daugybė kreditorių turėjo neabejotiną ir galiojančią teisę į UAB „Ekvada“. Šią išvadą pagrindžia ir faktas, kad iš viso ieškovės bankroto byloje patvirtinti ir iki šios dienos nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 183 631,87 Eur dydžio sumą.
Atsiliepimas
13.3. Ieškovės nemokumas nėra būtinas siekiant konstatuoti, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai. Pagal kasacinio teismo praktiką kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. UAB „Ekvada“ įskaitymo metu buvo nemoki, todėl šis sandoris pažeidė kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teises, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkei sąlygomis. Jeigu be kreditoriaus, kurio atžvilgiu atliktas įskaitymas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitu kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ginčijamu sandoriu atsakovei buvo suteikta pirmenybė gauti atsiskaitymą anksčiau nei kitiems ieškovės kreditoriams, bei sumažinta ieškovės turto masė, tai yra galimybė gauti iš ieškovės pinigines lėšas.
13.4. Pagal teismų praktiką sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Ekvada“ turėjo itin didelių pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir buvo faktiškai nemoki. Atsakovė neįvykdė pareigos pasidomėti ieškovės kreditoriais, veikė išimtinai savo interesais. Aplinkybė, jog atsakovė nesidomėjo ieškovės padėtimi, vertintina kaip nesąžiningas neveikimas. Teismas tinkamai nustatė visas reikšmingas faktines ir pagrįstai taikė CK 6.66 straipsnį, kaip sandorių negaliojimo pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo atsakovės 2015 m. kovo 24 d. atliktas 6 300 Eur įskaitymas buvo pripažintas negaliojančiu ab initio ir, pritaikius restituciją, ieškovei iš atsakovės priteista 6 300 Eur, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
15. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė pateikė atsakovei 2015 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 6 300,00 Eur už parduotas transporto priemones (el.b., 1 t., l. 15). Atsakovė 2015 m. kovo 24 d. pareiškimu apie įskaitymą pranešė ieškovei, jog pagal 2015 m. kovo 20 d. pateiktą PVM sąskaitą faktūrą atlieka priešpriešinį vienarūšį 6 300 Eur piniginio reikalavimo įskaitymą (el.b., 1 t., l. 14). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Tačiau jau nuo 2015 m. balandžio 16 d. buvo siekiama ieškovei iškelti restruktūrizavimo bylą, ieškovė turėjo pradelstų skolų, kurių mokėjimo terminai buvo suėję 2014 m. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi yra patvirtinta iš viso 183 613,85 Eur ieškovės kreditorių reikalavimų suma. Todėl ieškovės bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, pareiškė ieškinį dėl atsakovės taikyto įskaitymo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir dėl prieštaravimo imperatyvioms nuostatoms pagal CK 1.80 straipsnį, kadangi įskaitymu buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas.
Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo
16. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, jog ieškovės bankroto administratorius praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinį ieškovė turėjo pareikšti iki 2016 m. rugsėjo 30 d., tačiau pareiškė tik 2017 m. lapkričio 16 d., tai yra vėliau nei po vienerių metų. Tačiau pirmos instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą atnaujinti šį terminą, motyvuodamas tuo, jog ieškiniu yra siekiama apginti viešąjį interesą, taip pat, jog atsakovės veiksmai, taikant įskaitymą, patvirtina jos nesąžiningumą. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su šiais teismo argumentais.
17. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).
18. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės bankroto byloje patvirtintą bendrą visų kreditorių reikalavimų sumą – 183 613,85 Eur, į tai, jog iš šios sumos 9 351,12 Eur sudaro pirmos eilės kreditorių reikalavimai, o net 68 820,16 Eur – antros eilės kreditorių reikalavimai, sprendžia, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje pirmenybę teikė ne civilinių teisinių santykių stabilumui (taikant ieškinio senatį), bet bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams, todėl teisėtai atnaujino CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Dėl ieškovės nemokumo momento
19. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka pirmos instancijos teismo išvada, jog ginčijamo 2015 m. kovo 24 d. įskaitymo taikymo metu ieškovė buvo nemoki, ir teigia, kad tuo metu UAB „Ekvada“ turėjo tik laikinų finansinių sunkumų, kuriuos buvo siekiama išspręsti restruktūrizavimo būdu, ikiteisminį tyrimą vykdžiusios FNTT specialisto išvadoje buvo konstatuota, jog tuo metu ieškovė buvo moki. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie atsakovės argumentai yra nepagrįsti.
20. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nustatė, jog pagal UAB „Ekvada“ 2014 m. balansą ieškovė tuo metu turėjo 284 446,53 Eur vertės turto, iš kurio ilgalaikį sudarė tik 13 288,05 Eur vertės turtas, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 246 641,28 Eur. Ieškovės 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtino jos veiklos nuostolingumą, nes nuostolius sudarė net 82 743,57 Eur suma. Ieškovės ilgalaikio turto likutinė vertė 2015 m. liepos 29 d. jau sudarė tik 3 145,76 Eur. Taigi jau 2014 m. pabaigoje ieškovės per vienerius metus vykdytini įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę jos turimo turto vertės, o taip pat per 2015 m. pirmąjį pusmetį buvo nustatytas itin spartus viso ieškovės turimo turto mažėjimas.
21. Pirmasis pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei Vilniaus apygardos teisme buvo pateiktas 2015 m. balandžio 16 d., tai yra nepraėjus nei mėnesiui nuo atsakovės atlikto įskaitymo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4569-603/2015 atsisakė priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo. Kitas pareiškimas buvo pateiktas 2015 m. gegužės 11 d., o 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4799-553/2015 pareiškimas buvo priimtas. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi buvo atsisakyta iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą, nurodant, jog įmonės nuostoliai po pirmojo 2015 m. ketvirčio jau sudarė beveik pusę 2014 m. nuostolio, o įmonės ilgalaikis turtas sumažėjo šiek tiek daugiau nei keturis kartus. Teismas taip pat pripažino, jog nustatyti įmonės sunkumai yra ne laikini, pateiktas ieškovės 45 kreditorių sąrašas yra netikslus ir neatspindi visos realių ieškovės skolų.
22. Atsakovės minėtame 2017 m. liepos 13 d. FNTT specialisto paaiškinimo protokole, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, yra nurodyta, jog nuo 2015 m. kovo 31 d. ieškovė buvo nemoki. Nors šiame paaiškinime kitoje vietoje yra pažymėta, jog ieškovės įsipareigojimai neviršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir bankroto procedūros nebuvo galima pradėti, tačiau tuo pačiu yra pripažinta, jog bendrovėje buvo sunki ekonominė padėtis ir ji tuo metu buvo nemoki (el.b., 2 t., l. 54-55). Taigi šie FNTT specialisto vertinimai yra gana prieštaringi ir vienareikšmiškai nepatvirtina atsakovės teiginio, jog ieškovė įskaitymo sudarymo metu buvo moki ir turėjo tik laikinų finansinių sunkumų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų, nagrinėjusių ieškovės restruktūrizavimo bei bankroto bylas, nutartyse konstatuotas aplinkybes bei išvadas, pripažįsta, jog nuo 2015 m. pradžios ieškovė jau turėjo visus nemokios įmonės požymius ir jos finansinė padėtis visą pirmąjį 2015 m. ketvirtį sparčiai blogėjo. Todėl pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įskaitymo taikymo metu ieškovė buvo nemoki.
Dėl atsakovės (ne)sąžiningumo
23. Viena iš CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto actio Pauliana instituto taikymo būtinų sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, tai yra jis žinojo ar turėjo žinoti, jog jo sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Apeliaciniu skundu atsakovė teigia, jog neturėjo galimybių žinoti apie ieškovės finansinius sunkumus, nes bankroto byla jai buvo iškelta tik po pusės metų nuo įskaitymo taikymo, atsakovei buvo prieinami tik viešai paskelbti 2013 m. ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai, pagal kuriuos ieškovė veikė pelningai.
24. Kasacinis teismas, aiškindamas trečiojo asmens (kitos sandorio šalies) pareigos domėtis bankrutuojančios įmonės mokumu turinį sąžiningumo aspektu, yra konstatavęs, kad protingu ir apdairiu, tai yra sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jo interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010; 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014 ir kt.).
25. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atsakovės argumentais, jog Juridinių asmenų registre esantys kitų įmonių finansinės atskaitomybės dokumentai ne visada gali būti viešai prienami be papildomo mokesčio, taip pat, jog juose nurodyti duomenys ne visada atitinka faktinę įmonės padėtį. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra nustatyta aplinkybė, jog ieškovės vadovas 2015 m. balandžio 16 d., tai yra nepraėjus nei vienam mėnesiui nuo ginčijamo įskaitymo taikymo, pateikė teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pažymėtina, jog teikiant tokį pareiškimą pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus įmonės kreditoriai turi būti informuoti apie tokį pareiškimą bei įmonės restruktūrizavimo plano metmenis.
26. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta ieškovės bankroto administratoriaus 2016 m. vasario 17 d. ataskaita, kurioje yra nurodyti visi patikrinti bei nustatyti ieškovės 2012-215 m. sudaryti sandoriai, tame tarpe ir su atsakove (el.b., 2 t., l. 26-46). Šioje ataskaitoje nurodyta, jog UAB „Betono gaminiai“ 2013 m. balandžio 22 d. tiekimo sutartimi Nr. 02/31-06 pardavė ieškovei statybines medžiagas, o ieškovė 2013 m. rugpjūčio 31 d. tarpusavio užskaitymo skolų aktu užskaitė atsakovės 5 537,67 Lt skolą, atsakovė liko skolinga ieškovei 21 764,46 Lt, 2013 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė su atsakove sudarė nuomos sutartį Nr. 2013/3 dėl patalpų, kompresorinės ir sandėlio nuomos už 605 Lt mokestį, nuo 2014 m. birželio 1 d. – už 641,30 Lt. Taigi atsakovė su ieškove turėjo ilgalaikius verslo santykius, todėl pripažintina, jog atsakovė turėjo domėtis ir domėjosi, kokia yra ieškovės finansinė padėtis.
27. Šalių bendradarbiavimas tęsėsi ir 2015 m., tai yra ieškovė 2015 m. kovo 20 d. pardavė atsakovei dvi transporto priemones, atsakovė atliko ginčijamą įskaitymą, 2015 m. balandžio 1 d. šalys sudarė nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės išsinuomojo transporto priemonę už 234,71 Eur nuomos mokestį, 2015 m. balandžio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovė perleido atsakovei 12 768,47 Eur reikalavimo teisę į UAB „Statmaxc“, o 2015 m. rugpjūčio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimi – 12 676,79 Eur reikalavimo teisę į UAB „Kvadrika“. Byloje yra ir ieškovės 2015 m. balandžio 16 d. atsakovei teiktas prašymas skolos sąskaita apmokėti 100 Eur UAB „Lukoil Baltija“ ir 382,36 Eur – MB „Transvilda“ (el.b., 2 t., l. 53). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė turėjo būti gerai informuota apie tikrąją ieškovės finansinę padėtį, todėl nemokėdama ieškovei už perduotas dvi transporto priemones, o taikydama visai pardavimo kainai – 6 300 Eur – įskaitymą, atsakovė elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai, nes turėjo žinoti, jog šis sandoris pažeidžia ieškovės teises.
Dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovė 2017 m. gruodžio 27 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame atsakovės taikytą įskaitymą jau ginčijo dviem teisiniais pagrindais: actio Pauliana ir CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip sudaryti pažeidžiant imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį. Nors pirmos instancijos teismas sprendime pastarojo teisinio pagrindo detaliai neaptarė, apsiribodamas tik sandorio teisėtumo įvertinimu pagal actio Pauliana nustatytas sąlygas, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti pasisakoma ir dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį.
29. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.
30. Pagal kasacinio teismo praktiką kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir šio eiliškumo laikymasis, priklausomai nuo įrodinėjimo dalyko, gali būti reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl vienos iš actio Pauliana sąlygų – kreditoriaus (kreditorių) teisių pažeidimo (jeigu reikalavimų tenkinimo eiliškumo nesilaikymas yra nurodomas kaip kreditoriaus ar kreditorių teisių pažeidimo pagrindas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnio nuostatos paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018).
31. Nagrinėjamoje byloje 2015 m. kovo 24 d. įskaitymo taikymo metu ieškovė buvo skolinga kitiems kreditoriams. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4799-553/2015 buvo nustatyta, jog pagal ieškovės 2015 m. balandžio 30 d. kreditorių sąrašą jos pradelsti įsipareigojimai sudarė 92 064,59 Eur, tik 25 618,49 Eur reikalavimų daliai nebuvo praėjęs trijų mėnesių terminas po suėjusio įsipareigojimų įvykdymo termino, o 66 446,10 Eur dydžio kreditorių finansiniams įsipareigojimams praėję trys ir daugiau mėnesių po įsipareigojimų įvykdymo termino suėjimo. Taigi įskaitymo taikymo metu ieškovė buvo skolinga kitiems kreditoriams 66 446,10 Eur, kurių visų atsiskaitymo terminai buvo suėję iki ginčijamo sandorio sudarymo. Byloje pateiktame 2015 m. balandžio 30 d. ieškovės kreditorių sąraše ieškovės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo 5 427,30 Eur, VSDFV Vilniaus skyriui – 9 529 Eur, iš kurių 4 959 Eur skolos dalis buvo pradelsta virš 30 d., skola darbuotojas sudarė 13 922 Eur (el.b., 2 t., l. 61). Pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 2 ir 3 dalį ieškovė su minėtais kreditoriais turėjo atsiskaityti antrąja bei trečiąja eile, todėl atsakovė, pritaikiusi įskaitymą ieškovės 6 300 Eur reikalavimui, o ne sumokėjusi jai nurodytą sumą, faktiškai sukūrė tokią situaciją, jog ieškovė su atsakove atsikaitė anksčiau, negu su pirmesnės eilės kreditoriais, taip pat anksčiau, negu su tais kreditoriais, kurių reikalavimų tenkinimų terminas jau buvo suėjęs.
32. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pripažįsta itin reikšminga aplinkybe tai, jog atsakovės 2015 m. kovo 24 d. pareiškime apie įskaitymą nebuvo nurodyta, kokio dydžio reikalavimą ieškovei turėjo atsakovė, kokiu pagrindu šis reikalavimas ir kada buvo atsiradęs (el.b., 1 t., l. 14). Atsakovė šių aplinkybių nenurodė nei pirmos instancijos teismui, taip pat jų neatskleidė ir apeliaciniame skunde. Todėl atsakovės taikytas įskaitymas kaip tik tokio dydžio sumai, kurią ji turėjo sumokėti ieškovei už parduotas transporto priemones, ir tokiu metu, kada jau turėjo būti ruošiami dokumentai pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, leidžia daryti išvadą, jog atsakovė taikydama įskaitymą buvo nesąžininga ir sąmoningai pažeidė jos kreditorės, tai yra ieškovės teises.
33. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovės jos bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Ieškovė iki apeliacinio skundo nagrinėjimo iš esmės paskirtame teismo posėdyje nepateikė jokių duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl joms bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.