- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-11
- Bylos Nr.
- e2A-229-577/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39344-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė
- Atsakovas
- R. Ž.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono 1 notarų biuro
- Kategorijos
- 2.5.6Atsakomybė už palikėjo skolas
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovui R. Ž. dėl skolos, palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Swedbank“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. Ž. 1 962,43 Eur skolos (1 645,57 Eur negrąžinto kredito, 314,15 palūkanų už negrąžintą kreditą, 2,26 Eur delspinigių už negrąžintą kreditą, 0,45 Eur delspinigių už nesumokėtas palūkanas), 13,25 procentų dydžio sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos 1 645,57 Eur kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito sumos grąžinimo, taip pat 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Skolos ieškovė reikalauja iš atsakovo, kaip 2008 m. rugpjūčio 5 d. mirusio R. R. Ž. įpėdinio, kuris priėmė palikimą kartu su I. Ž. ir V. Ž..
Atsiliepimas
2. Atsakovas R. Ž. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė, kaip R. R. Ž. kreditorė, reikalavimus įpėdiniams turėjo pareikšti per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir terminas baigėsi 2008 m. lapkričio 5 d. Ieškovė reikalavimą bei skolą patvirtinančius dokumentus turėjo pateikti tiesiogiai įpėdiniams, o reikalavimą pateikusi 2018 m. spalio 26 d. notarei reikšmingai praleido 3 mėnesių senaties terminą, kurį atsakovas laiko naikinamuoju. Be to ieškovė praleido ir bendrą 10 metų senaties terminą.
Šalies argumentai
3. Ieškovė dublike nurodė, kad ji nepraleido 3 mėnesių termino reikalavimams mirusio įpėdiniams pareikšti, nes per 3 mėnesius pateikė pareiškimą notarui. Senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. gruodžio 12 d., t. y. nuo su R. R. Ž. sudarytoje vartojimo kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos, dėl ko ieškovė nepraleido bendro 10 metų ieškinio senaties termino.
Atsiliepimas
4. Atsakovas triplike nurodė, jog pranešimas notarui 2008 m. spalio 28 d. nebuvo pakankamas veiksmas, įrodantis, jog kreditorius pareiškė reikalavimą mirusiojo įpėdiniams. Praktika, kai pranešimas notarui laikomas tinkamu pranešimo skolininkui apie kreditoriaus reikalavimą būdu tuo metu nebuvo susiformavusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo R. Ž. 1 962,43 Eur skolos, 13,25 procentų dydžio sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos 1 645,57 Eur kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gruodžio 18 d.) iki visiško kredito sumos grąžinimo, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistas sumas (1 962,43 Eur sumą ir apskaičiuotas 13,25 procentų dydžio palūkanas nuo negrąžintos 1 645,57 Eur kredito sumos) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gruodžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 44 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei AB „Swedbank“, taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 7,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė pranešimą Vilniaus rajono 1 notarų biurui apie pretenzijas mirusio R. R. Ž. įpėdiniams pateikė 2008 m. spalio 28 d., t. y. nepraėjus 3 mėn. terminui nuo palikėjo mirties – (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012, 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014), teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir - CK) 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytų kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nėra baigtinis; be toje normoje išvardintų reikalavimų palikėjo įpėdiniams pateikimo būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui.
7. Teismas pažymėjo, kad teisės aiškinimo taisyklę, jog kreditoriaus pranešimas notarui yra laikomas tinkamu alternatyviu būdu, pažymėjo ir 2012 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012, pateikdamas nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009. Teismas nesutiko su atsakovu, kad tokia teisminės praktikos taisyklė buvo suformuluota tik 2014 metais.
8. Teismas pripažino, kad ieškovės pranešimo Vilniaus rajono 1 notarų biurui turinys yra aiškus ir tai leidžia spręsti, kad kreditorė siekė pareikšti reikalavimus R. R. Ž. įpėdiniams pateikdama pranešimą notarų biurui. Teismo nuomone, mažai tikėtina, kad prieš išduodamas 2018 m. sausio 29 d. Paveldėjimo teisės liudijimą I. Ž., R. Ž. ir V. Ž. notaras jų neinformavo apie ieškovės pareikštas pretenzijas dėl negrąžinto kredito; todėl atsakovas R. Ž., prieš priimdamas R. R. Ž. palikimą turėjo galimybę apsispręsti, priimti, ar nepriimti mirusiojo palikimą.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovė 2008 m. spalio 28 d. pranešimu Nr. SR - 25040 Vilniaus rajono 1 notarų biurui tinkamai, per nustatytą 3 mėnesių terminą informavo apie galiojantį reikalavimą 2008 m. rugpjūčio 5 d. mirusio palikėjo įpėdiniams.
10. Teismas pripažino, kad ieškovė, 2018 m. gruodžio 13 d. pareikšdama ieškinį, neviršydama 10 metų laikotarpio po 2009 m. gruodžio 12 d. kredito grąžinimo termino suėjimo, nepraleido bendro 10 metų ieškininės senaties termino (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 1 962,43 Eur skolą, taip pat 13,25 procentų dydžio sutartines, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovas R. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės AB „Swedbank“ ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės apeliantui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliantas pirmosios instancijos teisme akcentavo, jog nagrinėjamo ginčo metu (2008 m.) nebuvo susiformavusi praktika, jog pranešimas notarui būtų laikomas tinkamu pareiškimo būdu. Visos ieškovės pacituotos kasacinio teismo nutartys buvo priimtos 2013 metais ir vėliau, be to nei vienos iš bylų faktinės aplinkybės nebuvo tapačios arba bent turėjo esminių panašumų, t. y. nei vienoje iš jų nebuvo sprendžiamas klausimas ar pareiškimo pateikimas notarui yra laikytinas tinkamu CK 5.63 straipsnio 1 dalies prasme.
11.2. Teismas sprendimą grindė kasacinio teismo nutartimis, kuriomis pati ieškovė nagrinėjamoje byloje nesirėmė ir nebuvo paminėjusi; apeliantas bylos nagrinėjimo metu neturėjo galimybės atsikirsti į teismo sprendime konstatuotas aplinkybes. Teismas nesiėmė priemonių tiksliai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, dėl ko pasunkėjo bylos nagrinėjimas, buvo suvaržyta apelianto teisė teikti argumentus ir įrodymus ir liko neatskleista bylos esmė.
11.3. 2009 m. birželio 8 d. kasacinio teismo nutarties faktinės aplinkybės nebuvo tapačios, todėl ši nutartis negalėjo būti taikoma. 2012 m. lapkričio 26 d. kasacinio teismo nutarties faktinės aplinkybės iš esmės panašiausios su nagrinėjama byla, tačiau ir ši nutartis apelianto manymu, negalėjo būti taikoma. Minimoje byloje kasacinis teismas įtvirtino dvi būtinas nustatyti sąlygas, kurių visuma leidžia teigti, kad įpėdiniai buvo tinkamai informuoti apie palikėjo skolas. Tai reiškia, jog, pavyzdžiui, nesant išviešintam turto arešto aktui, konstatuoti, jog įpėdiniai buvo tinkamai informuoti, nėra jokio teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje palikėjo turtui areštas nebuvo taikomas, į notarą antstolis su informacija apie vykdomąsias bylas nesikreipė, kadangi jokie teismų sprendimai nebuvo priimti, vykdomosios bylos nebuvo pradėtos. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog cituojamoje byloje (Nr. 3K-3-523/2012) pareiškėjo vardu veikė antstolis, kuris buvo aktyvus, buvo priimtas teismo įsakymas, vedama vykdomoji byla, kreiptasi į visus notarus ieškant skolininko įpėdinių, kreiptasi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašant informuoti, ar ši priims palikimą ir visgi esminis momentas šioje byloje buvo tai, jog iki palikimo atsiradimo buvo taikytas skolininko turto areštas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė vieną kartą kreipėsi į notarą, po savaitės iš notarės gavęs atsakymą su informacija apie palikimą priėmusius įpėdinius (vardai, pavardės, adresai) iki pat 2018 m. spalio 26 d. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų.
11.4. Apeliantas nurodė, jog praktika (kad pranešimas notarui būtų laikomas tinkamu pareiškimo būdu CK 5.63 straipsnio 1 dalies prasme) susiformavo 2013 metais. Teismas sprendime nurodė, jog jis negali sutikti su apelianto teiginiais, jog tokia praktika susiformavo 2014 metais. Pasak atsakovo, teismas neįsigilino į apelianto pateiktus argumentus bei įrodymus, kadangi apeliantas tokių teiginių net nebuvo išsakęs.
11.5. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių priimtų laikotarpiu iki 2011 metų matyti, jog kreditorių reikalavimų pareiškimo būdai buvo galimi tik tokie, kokie expressis verbis, įtvirtinti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2006; 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2006; 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011). Apelianto teigimu, suformuota praktika iki pat 2012 metų nenumatė galimybės kreditoriams reikšti reikalavimus tiesiogiai notarams pagal CK 5.63 straispnio 1 dalį, todėl teismo išvada, jog ieškovės 2008 m. spalio 28 d. pranešimas Vilniaus rajono 1 notarų biurui atitiko CK 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimus nepagrįsta. Mano, jog net ir po 2012 metų tik pats pranešimas notarui, nesant išviešinto skolininko turto arešto ir nesant vykdomosios bylos, nėra laikytinas tinkamu.
11.5. Notarė Dalija Svirbutienė posėdžio metu paaiškino, jog tik nuo 2014 m. notarai galėjo informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimų pateikimą, kadangi tai numatė notarų rūmų formuojama praktika. Notarė pažymėjo, jog paveldėjimo byloje be ieškovės buvo ir kitų Palikėjo kreditorių, bet jie visi kreipėsi į įpėdinius ar teisminiu būdu išsprendė savo reikalavimus.
11.6. Teismas netinkamai taikė precedentą, neužtikrino jurisprudencijos; be to, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias normas; nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir neišsprendė byloje padarytų išvadų ir faktų prieštaros, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.
11.7. Notarės raštas Nr. 457 buvo parengtas ne 2018 m. lapkričio 6 d., o 2008 m. spalio 6 d.
11.8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės 2008 m. spalio 28 d. pranešimo turinys yra aiškus ir tai leidžia spręsti, kad kreditorė siekė pareikšti reikalavimus R. R. Ž. įpėdiniams pateikdama pranešimą notarų biurui. Pranešime ieškovė nebuvo išreiškusi prašymo perduoti informaciją apie skolą įpėdiniams; apeliantas buvo pateikęs nuorodą į Lietuvos notarų rūmų išaiškinimą, jog tik esant kreditorių prašymui notarai perduodavo įpėdiniams kreditoriaus pateiktus duomenis. Teismas šių apie šiuos įrodymus nepasisakė. Ieškovė norėjo sužinoti apie juos informaciją.
11.9. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog mažai tikėtina, kad prieš išduodant 2018 m. sausio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą įpėdiniams notaras jų neinformavo apie ieškovės pareikštas pretenzijas dėl negražinto kredito. Apeliantas teismo posėdyje paliudijo, jog apie palikėjo skolą ieškovui pirmą kartą sužinojo 2018 m. splalio 26 d. gavęs pretenziją, jo brolis V. Ž. miręs, sesuo I. Ž. gyvena ne Lietuvoje. Teismas nevertino notarės parodymų, apie juos sprendime neužsiminė.
11.10. Byloje nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas kokiu nors būdu buvo informuotas apie ieškovės pareikštas pretenzijas.
Atsiliepimas
12. Ieškovė AB „Swedbank“ atsiliepime prašo atmesti apelianto R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. CK 5.63 straipsnio 1 dalis nebuvo keičiama nuo civilinio kodekso įsigaliojimo dienos, t. y. 2001 m. liepos 1 d., taip pat nėra ir nebuvo kasacinio teismo praktikos, kuri ribotų ar draustų kreditoriams pareikšti savo turtines pretenzijas pranešant notarui.
12.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad greta šiame straipsnyje nurodytų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014, 2018 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-219/2018 ir kt., nebuvo keičiama iki tol egzistavusi kasacinio teismo praktika, taip pat nebuvo precedentų konkurencijos atvejo, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik patvirtino kreditoriaus teisę pareikšti savo turtines pretenzijas jas pateikiant notarui ir kad tokie veiksmai yra tinkamas kreditoriaus teisių įgyvendinimas CK 5.63 straipsnio 1 dalies prasme.
12.3. Tiek teismo sprendime, tiek ieškovės procesiniuose nurodomoje kasacinio teismo praktikoje pateikiamas CK 5.63 straipsnio 1 dalies aiškinimas apima ne tik kreditorių veiksmus, kurie buvo/bus atlikti po kasacinio teismo priimtų nutarčių, bet ir iki jų priėmimo. Kasacinio teismo nutartyse nėra nurodoma, kad tik nuo jų priėmimo dienos bus galima kreditoriams pareikšti savo reikalavimus juos pateikiant notarui ir tokie išaiškinimai nėra nukreipti tik į ateitį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Byloje nustatyta, kad pagal 2008 m. birželio 12 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-068160-GV ieškovė bankas AB „Swedbank“ suteikė R. R. Ž. 6 000 Lt (1 737,72 Eur) kreditą. R. R. Ž. mirus, ieškovė 2008 m. spalio 28 d. pranešimu informavo Vilniaus rajono 1 notarų biurą, kad bankas yra suteikęs 6 000 Lt kreditą Romualdui R. Ž. ir pagal paskolos sutartį Romualdas R. Ž., kuris 2008 m. rugpjūčio 5 d. mirė, yra skolingas bankui 5 916,89 Lt. Ieškovė pranešime nurodė, kad siekdama realizuoti savo, kaip kreditorės teises pagal Lietuvos Respublikos CK 5.63 straipsnį prašo notarės informuoti apie Romualdo R. Ž. palikimą priėmusius įpėdinius bei paveldimą turtą. Tuo atveju, jei įpėdiniai kreipėsi dėl palikimo priėmimo, bankas prašė įtraukti nurodytą negrąžintos paskolos sumą į paveldimo turto balansą realizuojant paveldėtojų ir kreditorių teises bei pareigas. Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė 2008 m. lapkričio 6 d. raštu atsakė, kad po R. R. Ž. mirties (duomenys neskelbtini), jo palikimą priėmė I. Ž., R. Ž. ir V. Ž., paveldėjimo teisės liudijimas Vilniaus rajono 1 notarų biure nėra išduotas. Paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2018 m. sausio 29 d. 2018 m. spalio 26 d. ieškovė pareiškė pretenziją atsakovui R. Ž. dėl 1 962,43 Eur įsiskolinimo pagal aukščiau minėtą sutartį, o atsakovui nesutikus su ieškovės reikalavimu, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai taikė materialines teisės normas, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias normas.
15. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Pagal šio straipsnio 4 dalį, teismas gali atnaujinti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.
16. Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimą reglamentuojančios tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos, yra skirtas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad įpėdiniai, prieš priimdami palikimą, turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu minėtu teisiniu reglamentavimu sudaromos prielaidos civilinių santykių stabilumui, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
17. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų praktikoje pripažįstama, kad greta nurodytoje teisės normoje įtvirtintų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013), taip pat kad šios normos tikslus atitinka ir tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikomas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, kuris gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016, 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-378/2019 ir kt.).
18. Išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 pažymėjo, kad būtent kreditorių reikalavimų pareiškimas notarui sudaro sąlygas kreditoriams išviešinti savo turtines pretenzijas tokiu būdu, kad jos taptų žinomos ne tik jau palikimą priėmusiems įpėdiniams, bet ir pretenduojantiems į jį įpėdiniams prieš jiems atliekant palikimo priėmimo veiksmus. Kadangi paveldėjimo bylą tvarko ir paveldėjimo teisės liudijimą išduoda palikimo atsiradimo vietos notaras (CK 5.66 straipsnio 1 dalis, Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalis), į jį, kaip į valstybės įgaliotą asmenį, kreditoriai ir įpėdiniai gali kreiptis dėl reikalavimų pateikimo bei informacijos apie pateiktus reikalavimus gavimo.
19. Būtent tokiais kasacinio teismo išaiškinimais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė 2008 m. spalio 28 d. pranešimu Vilniaus rajono 1 notarų biurui tinkamai, per nustatytą 3 mėnesių terminą, informavo apie galiojantį reikalavimą (duomenys neskelbtini) mirusio palikėjo įpėdinius. Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
20. Apelianto teiginys, kad 2008 metais nebuvo susiformavusi praktika, jog pranešimas notarui laikomas tinkamu pareiškimo būdu, neįtakoja minėtos išvados teisingumo. Pažymėtina, kad teismų praktika taikoma ir tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki jos suformavimo. Kasacinio teismo nutartyse nėra nurodoma, kad tik nuo jų priėmimo dienos bus galima kreditoriams pareikšti savo reikalavimus juos pateikiant notarui ir tokie išaiškinimai nėra nukreipti tik į ateitį.
21. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad ieškovo bei teismo cituojamose bylose faktinės aplinkybės nebuvo tapačios ar bent turėjo panašumų su nagrinėjama byla, tačiau iš esmės neatskleidė konkrečių aplinkybių ir jų galimos įtakos pateikto išaiškinimo netaikymui.
22. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto nuomone, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. 3K-3-523/2012 įtvirtino dvi būtinas nustatyti sąlygas (išviešintas skolininko turto arešto aktas ir notarui pateikta informacija apie vykdomus išieškojimus iš skolininko turto), kurių visuma leidžia teigti, kad įpėdiniai buvo tinkamai informuoti apie palikėjo skolas (apeliacinio skundo 24 punktas). Teismas minėtoje nutartyje išvadas padarė remdamasis konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. abi nurodytos sąlygos egzistavo (išviešintas turto areštas ir notarui pateikta informacija) toje byloje. Iš nutartyje nurodytų argumentų nėra pagrindo spręsti, jog esant tik vienai sąlygai, išvada dėl tinkamo įpėdinių informavimo bet kokiu atveju būtų priešinga. Teiginys, kad esminis momentas minimoje byloje buvo tai, jog iki palikimo atsiradimo buvo taikytas skolininko turto areštas, laikytina subjektyviu apelianto vertinimu.
23. Apeliacinio skundo 34 punkte nurodytose kasacinio teismo nutartyse nebuvo sprendžiama dėl pranešimo notarui tinkamumo siekiant įgyvendinti kreditoriaus teisę CK 5.63 straipsnio prasme, o minėto straipsnio turinio citavimas savaime nereiškia, kad buvo nuspręsta dėl baigtinio CK 5.63 straipsnyje numatytų pranešimo būdų įpėdiniams.
24. Tai, kad atsakovas jau buvo priėmęs palikimą, neturi įtakos nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-378/2019 yra nurodęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje tinkamais kreditorių reikalavimų palikėjo įpėdiniams pareiškimo būdais pripažįstami ne tik tiesiogiai CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įvardyti būdai, bet ir tokie teisiškai reikšmingi veiksmai bei faktai, atlikti arba įvykę įstatymo nustatytu laiku, kuriems esant įpėdiniui sudaroma galimybė žinoti apie palikėjo prievoles ir jų mastą bei kreditoriaus siekį gauti savo reikalavimų patenkinimą. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje nėra įtvirtinta, jog kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimus būtinai turi būti įgyvendinta iki įpėdiniams priimant palikimą; tiek CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas palikimui priimti, tiek CK 5.62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas reikalavimams pareikšti yra tapatūs – trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl apie palikėjo prievoles įpėdiniams gali tapti žinoma ir po palikimo priėmimo. Skundžiamo sprendimo cituojamoje praktikoje nurodyta, jog į notarą, kaip į valstybės įgaliotą asmenį, gali kreiptis ne tik kreditoriai, bet ir įpėdiniai dėl informacijos apie pateiktus reikalavimus gavimo. Taigi, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė pranešimu notarui per įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą tinkamai informavo palikėjo įpėdinius, t. y. jiems buvo sudaryta galimybė žinoti apie palikėjo prievoles ir jų mastą.
25. Teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismui remiantis ieškovės nenurodyta teismų praktika, buvo suvaržyta apelianto teisė teikti argumentus ir įrodymus bei liko neatskleista bylos esmė (apeliacinio skundo 20 punktas). Pažymėtina, kad teismas sprendžia teisės taikymo klausimus, taip pat turi remtis formuojama teismų praktika savo iniciatyva, ginčo išsprendimui teismo nesaisto šalių nurodyta teismų praktika. Atsakovas turėjo galimybę atsiliepime ar teismo posėdžio metu nurodyti teismų praktiką, kuri, jo manymu, taikytina šioje byloje; be to, savo nesutikimą su teismo argumentais turėjo galimybę išdėstyti apeliaciniame skunde (šia teise atsakovas ir pasinaudojo). Taigi, teismas, nurodydamas teismų praktiką, kuria vadovavosi priimdamas sprendimą, proceso teisės normų pažeidimo nepadarė.
26. Taip pat atmestini atsakovo argumentai dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių normų pažeidimo.
27. Visų pirma, teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas (nurodyta, kad notarė Dalija Svirbutienė į ieškovės 2008 m. spalio 28 d. pranešimą atsakė 2018 m. lapkričio 6 raštu, nors notarės atsakymas surašytas 2008 m. lapkričio 6 d.), neturėjo įtakos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo išvadas lėmė ieškovės pranešimo pateikimo notarei, o ne notarės atsakymo laikas.
28. Ieškovės 2008 m. spalio 28 d. pranešime yra informacija apie skolininką, palikėjo skolos dydį, jos atsiradimo pagrindą, ir be prašymo informuoti apie R. R. Ž. įpėdinius bei paveldimą turtą, ieškovė, tuo atveju, jei įpėdiniai kreipėsi dėl palikimo priėmimo, prašė įtraukti nurodytą negrąžintos paskolos sumą į paveldimo turto balansą realizuojant paveldėtojų ir kreditorių teises bei pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pranešimo turinys sudarė visas galimybes įpėdiniams sužinoti apie konkretų banko reikalavimą, todėl aplinkybė, kad nebuvo suformuluotas prašymas informaciją perduoti įpėdiniams, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestinas apelianto argumentas, kad teismo išvada, jog 2008 m. spalio 28 d. pranešimo turinys yra aiškus ir leidžia spręsti, kad kreditorė siekė pareikšti reikalavimus R. R. Ž. įpėdiniams, pateikdama pranešimą notarų biurui, yra nepagrįsta.
29. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
30. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.