- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-21
- Bylos Nr.
- e2A-964-614/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01419-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- S. M., I. M.
- Ieškovas
- J. S.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.7Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. M. ir I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovams S. M. ir I. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. S. (toliau – ir ieškovas) prašė priteisti solidariai iš atsakovų S. M. ir I. M. (toliau – ir atsakovai) 155,58 Eur turtinę žalą, 2 500 Eur neturtinę žalą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovui su sutuoktine ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sklypas), bei sklype esantis gyvenamasis namas. Sklype atsakovai buvo įrengę nesaugų šuns voljerą. Atsakovai tinkamai neprižiūrėjo šuns, šuo visą laiką praleisdavo uždarytas voljere, dėl ko yra agresyvus. Šuo ne kartą buvo pabėgęs, yra sukandžiojęs žmogų, tačiau į ieškovo reikalavimus tinkamai prižiūrėti šunį atsakovai nekreipė dėmesio. 2022 m. gegužės 11 d. apie 20.30 val. ieškovas išėjo į savo namų kiemą ir buvo užpultas iš voljero ištrūkusio atsakovų šuns. Ieškovas tą pačią dieną kreipėsi į medikus. Apžiūros metu nustatytos kąstinės žaizdos dešinės kojos blauzdoje, ieškovas buvo nukreiptas pasiskiepyti nuo pasiutligės, buvo išrašyti vaistai. Ieškovas patyrė 64,68 Eur išlaidas vaistams bei 90,90 Eur transporto išlaidas kelionėms pas medikus. Teigė, kad dėl patirto įvykio ieškovas patyrė didelį stresą ir sukrėtimą. Ieškovas serga (duomenys neskelbtini), dėl ko jam labai sunkiai gyja žaizdos, pablogėjusi kraujotaka kojose, didelė infekcijų rizika. Ieškovas vis dar jaučia pasekmes. Dėl nerimo sutriko miegas, ieškovas jaučia baimę išeiti į nuosavą kiemą, nes nėra jokios tikrumo, kad atsakovai padarė kokias nors išvadas. Ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 500 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovai S. M. ir I. M. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad šuo pas atsakovus atsirado 2018 m. spalį. Apie mėnesį jis gyveno namuose, po to – lauke. Šuo pažįsta ieškovą nuo savo vaikystės. Ieškovas bei jo šeimos nariai itin dažnai prie jo ateidavo, kalbėdavo, glostydavo, maitindavo įvairiais skanėstais, nors atsakovai prašė to nedaryti. Kai šuo paaugo, jam buvo padarytas voljeras. Kai atsakovai išvykdavo, ieškovas prižiūrėdavo jų ūkį ir šunį. Teigė, kad su ieškiniu pateiktos nuotraukos neįrodo ieškovo teiginių, susijusių su ginčo įvykiu, nes neaišku, kada šios nuotraukos darytos. Medicininiuose dokumentuose fiksuotos tik dešinės blauzdos žaizdos, o jų prigimtis yra nurodoma tik iš ieškovo žodžių. Kuro išlaidos (kaip ir kitos nurodomos esą patirtos išlaidos) negali būti priteisiamos, nes neįrodyta, jog jos buvo patirtos dėl nurodomo įvykio (t. y. šuns įkandimo). Reikalavimas dėl neturtinės žalos nepagrįstas. Ieškovo pateiktas į bylą vaizdo įrašas nieko nepatvirtina, nes jame matyti tik tai, kad šuo išlindo iš voljero. Tačiau toliau įraše jokios objektyvios informacijos nėra ir neaišku, kas iš tiesų vyko po to. Įrašas neinformatyvus ir iš jo negalima padaryti išvados, kad šuo įkando, tačiau matyti, kad ieškovas priėjo prie šuns ir jį spardė bei daužė. Taigi tai patvirtina paties ieškovo tyčią ar didelį neatsargumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 155,58 Eur turtinę žalą, 2 500 Eur neturtinę žalą, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą 2 655,58 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2022 m. liepos 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 910 Eur bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 955 Eur.
6. Teismas nustatė, kad nuo 2018 m. spalio atsakovai augina šunį, kurį ginčo momentu laikė voljere, esančiame sklype, priklausančiame šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise. 2022 m. gegužės 11 d. sklypas nebuvo atidalintas, nebuvo nustatyta naudojimosi sklypu tvarka. Voljeras, kuriame buvo laikomas šuo, buvo labai prastos būklės, padrikai suręstas iš įvairaus statybinio laužo ir atliekų (aplūžusių lentų, įvairių vielos atliekų). Šuns laikymo sąlygos labai prastos. 2022 m. gegužės 11 d. apie ieškovui atsirado sužalojimai dešinės kojos blauzdoje.
7. Dėl neteisėtų veiksmų nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai, o konkrečiai – ieškovo pateiktas vaizdo įrašas, ieškovo ir liudytojos paaiškinimai – patvirtina, kad 2022 m. gegužės 11 d. ieškovas turėjo fizinį kontaktą su atsakovams priklausančiu šunimi, jo metu šuo buvo agresyvus ieškovo atžvilgiu, t. y. įsikabinęs dantimis į ieškovo koją. Dėl žalos nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai, o konkrečiai – ieškovo kojos nuotraukos, medicininiai duomenys, Aktas, ieškovo ir liudytojos paaiškinimai – patvirtina, kad ieškovo dešinė blauzda buvo sužalota. Dėl priežastinio ryšio pažymėjo, kad Akte nurodyta, kad ieškovo sužalojimai yra trauminės kilmės ir galėjo būti padaryti gyvūno (šuns); tikėtina, kad ieškovui sužalojimai galėjo būti padaryti nuo įkandimo šuns dantimis. Ieškovo fizinis kontaktas su šunimi įvyko tą pačią dieną, kai atsirado ieškovo kojos sužalojimai, kontaktas buvo agresyvus. Padarė išvadą, kad yra labiau tikėtina, kad ieškovo dešinės blauzdos sužalojimai yra sąlygoti būtent atsakovų šuns įkandimo. Dėl kaltės nurodė, kad nors šiuo atveju atsakomybė kyla be kaltės, tačiau vertintina, kad atsakovai yra kalti dėl ieškovui atsiradusios žalos. Į bylą ieškovo pateiktos nuotraukos ir vaizdo įrašas patvirtina, kad šuo buvo laikomas labai prastomis sąlygomis, iš statybinių atliekų suręstame voljere. Vaizdo įraše matyti, kaip šuo be jokio vargo išlenda iš voljero. Šios aplinkybės atskleidžia didelį atsakovų nerūpestingumą ir neatsargumą, cinišką požiūrį į gyvūno gerbūvį, aplinkinių (šiuo atveju – ieškovo ir jo šeimos) saugumą ir sveikatą. Vaizdo įraše užfiksuoti ieškovo veiksmai šuns atžvilgiu yra panašesni į savigyną, bandymą nukratyti nuo kojos į ją įsikabinusį šunį, o ne šuns provokavimą, kaip teigia atsakovai.
8. Nurodė, kad ieškovas teismui pateikė tiek jo turtinę žalą (t. y. išlaidas vaistams ir transportui iki gydymo įstaigų) patvirtinančius įrodymus, tiek atitinkamus paskaičiavimus. Nors atsakovai kvestionuoja pastaruosius, teismo vertinimu, jie nenuginčijo nei ieškovo pateiktų paskaičiavimų, nei jų atlikimo metodikos. Todėl teismas ieškovo turtinės žalos reikalavimą tenkino pilna apimtimi.
9. Teismo vertino, kad ieškovas įrodė, jog jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė vidiniu nerimu dėl nesiliaujančio kojos skausmo, mėlynavimo, taip pat dėl to, kad dėl sunkiai gyjančių žaizdų, sutrikusios kraujotakos, gali kilti infekcija, gautis kraujo užkrėtimas ir gali tekti amputuoti koją; ieškovo nepatogumais vasaros metu dėl patirto įkandimo negalint dėvėti šortų, negalint maudytis atviruose vandens telkiniuose; netikrumo jausmu, baime išeiti į savo namų kiemą.
10. Įvertinęs ieškovo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, teismas sprendė, kad jis yra pagrįstas. Šuns užpuolimas yra agresijos aktas, iš esmės traumuojantis įvykis. Ieškovas buvo sužalotas savo kieme, t. y. aplinkoje, kuri turėtų būti saugi, o taip nesant, yra pagrindas atsirasti padidintam baimės jausmui. Sužalojimai gijo tris savaites. Tiek šiuo laikotarpiu, tiek po to ieškovas jautė fizinį skausmą. Ieškovas serga (duomenys neskelbtini), kas sudaro pagrindą nerimauti ir jausti didelį stresą dėl glimų sunkių komplikacijų, neišskiriant kojos amputacijos galimybės. Atsakovų elgesys, laikant šunį itin prastomis sąlygomis, atskleidžia didelį atsakovų nerūpestingumą ir neatsargumą, cinišką požiūrį į ieškovo ir jo šeimos saugumą ir sveikatą. Įvertinus atsakovų turtą ir pajamas, įskaitant turimus finansinius įsipareigojimus ir išlaikytinius, dabartinio pragyvenimo lygio šalyje kontekste, reikalaujamas priteisti neturtinės žalos dydis yra adekvatus, nepagrįstai neapsunkinsiantis atsakovų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Atsakovai S. M. ir I. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti visa apimtimi, priteisti visas atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
11.1. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktą vaizdo įrašą – vaizdo įraše užfiksuota, kaip ieškovas naudoja smurtą gyvūno atžvilgiu (daužo ranka ir spardo gyvūną), kas patvirtina, kad situacija kilo būtent dėl ieškovo netinkamo, tyčinio elgesio. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip ieškovas, laikydamas daiktą, paslėptą už nugaros, eina link šuns, po to šunį daužo ranka ir geltonu daiktu, kurį laikė rankoje, o po to šunį spardo koja. Taigi, būtent ieškovo tyčinis, smurtinis elgesys šuns atžvilgiu neabejotinai sąlygojo tikėtiną gyvūno reakciją susiklosčiusioje situacijoje, jam ginantis, reaguojant į jo atžvilgiu naudojamą smurtą. Ieškovas ilgai ėjo link gyvūno, gyvūnas nebėgo link ieškovo, jo nepuolė. Atsakovams išvykus, ieškovas prižiūrėdavo šunį, jį šerdavo, su šuniu bendraudavo, su juo žaisdavo. Teismas nevertino to, kad ieškovo selektyviai atrinktas ir byloje pateiktas vaizdo įrašas nutrūksta tuomet, kai gyvūnas jau buvo ieškovo suspardytas, ir nėra parodoma, kas vyko toliau, koks tikrasis gyvūno elgesys po kontakto. Teismas nereikalavo, kad ieškovas į bylą pateiktų neiškarpytą, pilną vaizdo įrašą, kuriame būtų fiksuota tolimesnė situacijos eiga.
11.2. Bylos įrodymai nepatvirtina, kad įvykio metu šuo ieškovui įkando bei padarė kūno sužalojimus. Ekspertizės akte nurodyta, kad tikėtina, kad ieškovo sužalojimai galėjo būti padaryti 2022 m. gegužės 11 d., bei tikėtina, kad ieškovui sužalojimai galėjo būti padaryti nuo įkandimo šuns dantimis. Iš Ekspertizės akto turinio (aprašomosios dalies) seka, kad nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie fiksuotų ir patvirtintų neabejotiną šuns įkandimą. Net jei gyvūnas gindamasis sužalojo ieškovą, kojų venų uždegimas nėra susijęs su gyvūno sužalojimu ir būtent tokia išvada yra labai aiškiai nustatyta ekspertizės akte. Teismas nesirėmė šia ekspertizės akte nurodyta išvada ir nusprendė, kad ieškovas įrodė, kad patyrė neturtinę žalą dėl to, kad jam neva net gali tekti amputuoti koją dėl to, kad atsakovų šuo nuo jo gynėsi.
11.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovams turi kilti civilinė atsakomybė, nevertino tos aplinkybės, kad žala atsirado dėl ieškovo tyčios (provokuojančio, smurtinio elgesio). Gyvūnas įkando būtent dėl ieškovo veiksmų – ieškovas rankomis mušė ir spardė gyvūną. Iš fotonuotraukos, kurią pateikė ieškovas matyti galimai įdrėskimai, tačiau net nesimato dantų žymių. Tai rodo, kad tuo metu, kai ieškovas gyvūną daužė ranka ir spardė, gyvūnas gynėsi. Ieškovo elgesys vertinamas kaip tyčia. Gyvūnas nėra nei neprognozuojamas, nei agresyvus, ką patvirtina į bylą pateikti įrodymai (vaizdo įrašas). Gyvūnas niekaip nereagavo į ieškovą iki tol, kol ieškovas nepradėjo gyvūno daužyti ranka bei spardyti. Priešingų įrodymų ieškovas į bylą nepateikė. Jeigu ieškovas nebūtų suspardęs ir sudaužęs gyvūno, gyvūnas nebūtų gynęsis. Taigi žala atsirado dėl ieškovo veiksmų, neatsargumo, kuris pašalina atsakovų civilinę atsakomybę. Ieškovas neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo, dėl kurių buvo padaryta žala, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
11.4. Priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka teismų formuojamos praktikos. Taigi pagal teismų praktika bylose, kur pagal faktines aplinkybes dideli, agresyvūs šunys užpuola asmenis, teismai skiria iki 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju, atsakovų šuo ieškovo neužpuolė, byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų dėl ieškovo neva patirtų išskirtinių neturtinių išgyvenimų ar jo sveikatos būklės pablogėjimo, todėl nebuvo jokio pagrindo priteisti ieškovo prašomą neturtinės žalos dydį.
11.5. Teismo Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismo Sprendimas netenkina jam pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, todėl apeliacine tvarka naikintinas, taikant CPK 329 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
12. Ieškovas J. S. atsiliepimu prašė atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė prijungti prie bylos papildomus įrodymus – žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą iš civilinės bylos Nr. e2-379-272/2022. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
12.1. Vaizdo įraše užfiksuoti ieškovo veiksmai šuns atžvilgiu yra savigyna, bandymas nukratyti nuo kojos į ją įsikabinusį šunį, o ne ieškovo agresija šuns atžvilgiu. Rankomis ieškovas šuns iš vis nelietė ir vaizdo įraše nėra užfiksuotas šuns mušimas rankose laikomu geltonu daiktu. Visi ieškovo veiksmai akivaizdžiai yra gynybinio pobūdžio ir ieškovas eina ne link šuns, o traukiasi atbulas gindamasis nuo niekaip neišprovokuotos šuns agresijos. Nei vaizdo įraše, nei kitais įrodymais nėra užfiksuota situacija, kad ieškovas eitų link šuns aiškiai jį matydamas, pats pirmas jį užpultų, spardytų ir daužytų rankomis, o šuns reakcija būtų tik gynybinio pobūdžio. Teigė, kad šuo buvo draugiškas tik tol, kol buvo mažas. Kai paaugusį šunį atsakovai uždarė į voljerą, dėl nepriežiūros, žiauraus atsakovų elgesio su gyvūnu jo būdas vis agresyvėjo, todėl nei ieškovas, nei jo šeima su juo ne tik kad nežaidė, tačiau ir bijojo.
12.2. Apeliaciniame skunde atsakovai iškelia versiją, kuri net nebuvo kelta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jog ieškovas neva link šuns ėjo sąmoningai ir aiškiai jį matydamas, nes nėra jokio garažo kampo už kurio slėpėsi šuo; ieškovas pirmas užpuolė šunį, pradžioje pradėjęs jį daužyti rankoje laikomu geltonu daiktu, o po to spardydamas kojomis; užpuolimas buvo planuotas veiksmas, nes prieš tai ieškovas apsidairė ir įsitikino, kad atsakovų nėra namuose bei įsitikino, kad nebūtų kameros objektyvo lauke; ieškovas specialiai išprovokavo gyvūną, jį suspardė ir sudaužė ranka tam, kad vėliau galėtų reikšti nepagrįstą ieškinį dėl žalos atlyginimo bei įgytų nepagrįstą teisinį pranašumą atsakovų atžvilgiu. Ieškovas teikia ir prašo prijungti prie bylos šalims priklausančio žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą iš civilinės bylos Nr. e2-379-272/2022 su plane pažymėtu garažu, iš už kurio kampo atsakovų šuo netikėtai užpuolė ieškovą.
12.3. Dėl sužalojimų padarymo, pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta ne tik ieškovo, bet ir liudytojos Ž. S. paaiškinimais, filmuota įvykio medžiaga, sužalotos kojos nuotraukomis, faktinėmis aplinkybėmis, vykusiomis iš karto po įvykio – iškviesta policija, ieškovas pristatytas į medicinos įstaigą apžiūrai, vėliau paskiepytas nuo pasiutligės ir nuo stabligės, ieškovo medicininiais dokumentais iš medicinos įstaigos bei ekspertizės išvadomis. Teismo posėdžio metu į klausimą, ar gali šuns įkandimas išprovokuoti venų uždegimo paūmėjimą ekspertai atsakė teigimai. Taigi priežastinis ieškovo venų uždegimo ryšys su šuns įkandimu yra visiškai kitoks – šuns įkandimas ne sukėlė patį venų uždegimą, o sukėlė venų uždegimo paūmėjimą. Apklausiami ekspertai patvirtino, kad tokia tikimybė yra.
12.4. Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiamas žalos dydis įprastiniu atveju už nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą svyruoja nuo 600 iki 2 900 Eur. Nustatant priteistinos žalos dydį šioje byloje buvo įvertinta aplinkybė, kad atsakovai tuo metu dirbo lauke ir įvykį matė, tačiau nieko nedarė, kad apgintų ieškovą ir dar iš jo pasišaipė – atsakovė pasiūlė pasidaryti asmenukę; ieškovas buvo užpultas nuosavo namo kieme, kur iš esmės turėtų jaustis saugus; ieškovas taip pat patyrė papildomus išgyvenimus dėl galimos infekcijos ir baimės, kad nereikėtų amputuoti kojos: iš byloje pateiktų nuotraukų, darytų praėjus trims savaitėms po šuns užpuolimo, matyti, kad ieškovo koja pamėlo; ieškovas serga (duomenys neskelbtini), dėl kurio žaizdos sunkiai gyja, trinka kraujotaka galūnėse, taigi ieškovas patyrė papildomus neigiamus išgyvenimus ir stresą; kitą dieną šuo vėl lakstė ištrūkęs; atsakovai iki šiol neatsiprašė, nors iš karto po įvykio jo aplinkybes policijos pareigūnams pripažino, gavę ieškinį apskritai neigė įkandimo faktą, kurį pripažino tik pamatę vaizdo įrašą, tačiau vis tiek savo kaltės nematė ir kaltino ieškovą iš esmės tuo, kad jis vaikščiojo savo kieme; atsakovai nepadėjo ieškovui nuvykti pas medikus, nepasiūlė kompensuoti patirtų gydymo išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.41 straipsnyje reglamentuota, kad gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose nurodyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
16. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (t. y. kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo). Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. Gyvūnų savininkui neįrodžius CK 6.270 straipsnio 1 dalies numatytų aplinkybių, jo atsakomybė pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį už atsiradusią žalą yra preziumuojama, t. y. gyvūnų savininkas atsako be kaltės.
17. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nurodo, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Remiantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).
18. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
19. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad atsakovai augina šunį, kuri laiko voljere, pastatytame sklype priklausančiame ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taip pat nustatyta, kad 2022 m. gegužės 11 d. šuo ištrūko iš voljero, taip pat tą pačią dieną buvo sužalota ieškovo koja.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog 2022 m. gegužės 11 d. ieškovas turėjo fizinį kontaktą su atsakovams priklausančiu šunimi, jo metu šuo buvo agresyvus ieškovo atžvilgiu, buvo įsikabinęs dantimis į ieškovo koją, dėl ko buvo sužalota ieškovo dešine blauzda. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus yra labiau nei tikėtina, jog ieškovo sužalojimai buvo sąlygoti būtent ieškovo šuns įkandimo (CPK 178 straipsnis).
21. Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktą vaizdo įrašą, kadangi jame užfiksuota, kaip ieškovas naudoja smurtą gyvūno atžvilgiu (daužo ranka ir spardo gyvūną), todėl teigė, kad situacija kilo būtent dėl ieškovo netinkamo elgesio.
22. Vertinant ieškovo pateiktą vaizdo įrašą nustatyta, kad įvykio dieną šuo pabėga iš voljero, vėliau vaizdo įraše šuns kažkurį laiką nesimato; matyti, kaip iš namo išeina ieškovas, prieina prie automobilio, paima kažkokį daiktą, prieina prie tvoros, pažiūri į atsakovams priklausančią namo dalį, eina link sklypo gilumos, pažiūri į vaizdo kamerą, dingstą iš vaizdo kameros akiračio; kurį laiką nesimato nei šuns, nei ieškovo, vėliau matosi, kad ieškovas yra pasilenkęs į priekį eina atbulomis ir bando nukratyti šunį nuo savo kojos. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantai, vaizdo įrašas nepatvirtina ieškovo tyčinio, smurtinio elgesio šuns atžvilgiu, t. y. nepatvirtina, kad ieškovas eitu link šuns bandydamas šunį provokuoti, ar kad suduotu šuniui arba jį muštu bei spardytų. Vaizdo įraše užfiksuoti ieškovo veiksmai šuns atžvilgiu yra panašesni į savigyną, bandymą nukratyti nuo kojos į ją dantimis įsikabinusį šunį. Įvertinus vaizdo įrašą, kitus byloje esančius įrodymus, įvykių seką, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog žala ieškovui atsirado dėl jo tyčios ar didelio neatsargumo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog atsakovai neįrodė aplinkybių, kurios šalintų atsakovų civilinę atsakomybę.
23. Ekspertizės akte Nr. EKG 40/2023 buvo pateiktos išvados, jog tikėtina, kad ieškovo sužalojimai galėjo būti padaryti 2022 m. gegužės 11 d. Ieškovui 2022 m. gegužės 11 d. buvo nustatytos paviršinės žaizdos dešinėje blauzdoje su vėliau išryškėjusiomis kraujosruvomis. Sužalojimai yra trauminės kilmės ir galėjo būti padaryti gyvūno (šuns). Tikėtina, kad ieškovui sužalojimai galėjo būti padaryti nuo įkandimo šuns dantimis, o vėliau išryškėjusios poodinės kraujosruvos dešinėje blauzdoje galėjo susiformuoti dėl šuns įkandimų. Negalima teigti, kad po dviejų mėnesių diagnozuotas kojų venų uždegimas buvo priežastiniame ryšyje su šuns įkandimais, kadangi ši patologija nustatyta po nemažo laiko po traumos, per kurį nebuvo užfiksuota sužalojimų infekcinių komplikacijų, o dešinės blauzdos trofikos sutrikimai buvo diagnozuoti dar prieš nagrinėjamą įvykį.
24. Nagrinėjamu atveju nurodytos ekspertizės akto išvados, vertinant kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais (vaizdo įrašais, ginčo šalių ir liudytojos paaiškinimai, ieškovo medicininiais duomenimis), pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui prieiti išvadą, kad ieškovo sužalojimai buvo padaryti būtent dėl atsakovo šuns įkandimo.
25. Taigi, bylos duomenimis atsakovai neužtikrino, jog jiems priklausantis šuo neišbėgtų iš voljero ir neužpultų ieškovo, todėl ieškovui atsiradusias neigiamas pasekmes lėmė išimtinai atsakovų neteisėti veiksmai, nesilaikant Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo. Atsakovai neužtikrino, kad jų šuo butų laikomas tokiomis sąlygomis, kad nepridarytų žalos kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad potencialiai pavojingo gyvūno savininkas privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai bei rūpintis tinkama priežiūra visą laiką. Atsakovai, kaip šuns savininkai, yra atsakingi už šuns, įkandusio ieškovui, padarytą žalą. Minėta, jog byloje nėra įrodyta, kad ieškovas pats elgėsi nerūpestingai ar nusikalstamai, ar kad jo elgesys turėjo įtakos žalos atsiradimui. Tarp šalių nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistos jo prašomos turtinės žalos dydžio. Atsakovai ginčija priteistos neturtinės žalos dydį.
26. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala tai yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra asmens patirtų kančių ir praradimų ekvivalentas, nes neturtinę žalą galima tik sąlygiškai įvertinti ir kompensuoti materialiai, visiškas neturtinės žalos atlyginimas materialiomis priemonėmis neįmanomas, nes žala padaroma piniginės išraiškos neturinčioms vertybėms. Kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).
28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
29. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Kita vertus, įstatymo numatyta pinigine satisfakcija siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014).
30. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą. Paprastai nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Asmens reakcija į jo neturtinių vertybių pažeidimą gali būti adekvati ir neadekvati, nukentėjusiojo jausmai, vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios yra individualūs, todėl, remdamasis tokiais vidiniais išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais pažeidžiamas didesnę ar mažesnę vertę asmeniui turintis gėris, nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Vis dėlto, teismai, vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, visų pirma turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį pagal protingo žmogaus etaloną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).
31. Šuns įkandimai ir dėl to patirti sveikatos sutrikdymai paprastai būna labai skausmingi, sunkiai gyja. Dėl sužalojimų ieškovas nurodė patyręs didėlį skausmą, neigiamus išgyvenimus, stresą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad šuns užpuolimas iš esmės traumuojantis įvykis ir kad ieškovas buvo sužalotas savo kieme, t. y. aplinkoje, kuri asmeniui turėtų būti saugi; sužalojimai gijo tris savaites, tiek šiuo laikotarpiu, tiek po to ieškovas jautė fizinį skausmą. Byloje yra duomenys, kad ieškovas serga (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina, jog esant tokiai ieškovo sveikatos būklei jis turėjo pagrindą nerimauti ir jausti didelį stresą dėl glimų sunkių komplikacijų.
32. Kita vertus ieškovo patirti sveikatos sutrikimai nėra sunkus, teismo ekspertų buvo nustatytos paviršinės žaizdos dešinėje blauzdoje su vėliau išryškėjusiomis kraujosruvomis, nėra duomenų apie ilgalaikius ieškovo sveikatos sutrikimo padarinius ateityje, šuns įkandimo randai užgijo ir nėra nustatyta kad ieškovui keltu didėlį diskomfortą. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus, esminę reikšmę suteikiant pažeistos vertybės pobūdžiui ir kilusiems padariniams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė neproporcingą patirtiems sužalojimams, skausmui, neigiamiems išgyvenimams ir patirtam stresui neturtinę žalą, todėl yra pagrindas sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki 1 300 Eur.
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovai, nesutikdami su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
34. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
35. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog ieškovo patirti sveikatos sutrikimai nėra sunkus, šuns įkandimo randai užgijo ir nėra nustatyta kad ieškovui keltu didėlį diskomfortą šuo metu, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodytoje dalyje, sumažinant ieškovei iš atsakovo priteisto neturtinės žalos dydį nuo 2 500 Eur iki 1 300 Eur. Pastebėtina, kad kitoje ginčo dalyje pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
37. Atsakovų apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
38. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
39. Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 1 990 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, taip pat 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovai pateikė įrodymus, kad patyrė 2 005 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti ir 526 Eur išlaidų už ekspertizę, taip pat pateikė įrodymus, kad patyrė 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti ir 60 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti.
40. Ieškovo ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies, priteisiant 155,58 Eur turtinę žalą ir 1 300 Eur neturtinę žalą (ieškovas prašė priteisti 155,58 Eur turtinę žalą ir 2 500 Eur neturtinę žalą). Taigi iš esmės patenkinta didesnė dalis ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į ginčo šalių patirtas maždaug vienodas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies ir priteisiant maždaug pusę prašomos sumos, įvertinus darbų apimtis ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šalims nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
iš dalies pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti solidariai iš atsakovų S. M. ir I. M. ieškovo J. S. naudai 155,58 Eur (vieno šimto penkiasdešimt penkių eurų 58 ct) turtinę žalą, 1 300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų) neturtinę žalą, 5 (penkių) procentų metines procesines palūkanas už priteistą 1 455,58 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2022 m. liepos 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.