Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Martyno Galvičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalyje, ir jam skirta bausmė – areštas 30 parų.

Nuspręsta A. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš A. M. neišieškotos.

A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, ir jam skirta bausmė – areštas 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu a papunkčiu, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu, ir A. B. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių 28 dienoms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į bausmės laiką A. B. įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 21 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu.

Bausmės pradžią A. B. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2025 m. rugpjūčio 6 d.

Nuspręsta A. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš A. B. neišieškotos.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską su vaizdo įrašais, esantį prie bylos, palikti saugoti byloje.

Apeliacinių skundų nuteistojo A. B. atžvilgiu negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Atsiliepimų į nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

Dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje

8. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

13.2. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. M. kaltu nebeprisipažino ir parodė visiškai kitokias įvykio aplinkybes. Parodė, kad iki įvykio jis visą dieną buvo su drauge, o važiuojant į namus, sugalvojo nueiti į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), bet prieš tai prie parduotuvės surūkė cigaretę, o surūkęs, įėjo į parduotuvę. Einant per antrąsias parduotuvės duris pamatė, kaip tėvas A. B. bėga. Iš pradžių nesuvokė, kas įvyko, bet paskui „parėjo ta mintis“ ir išsigandęs išbėgo tėvui iš paskos, o po to nuėjo į kitą pusę. Kai rūkė prie parduotuvės, nematė į parduotuvę įeinančio tėvo. Kai tėvas išėjo iš parduotuvės, pastarasis kažką turėjo uždengęs, turbūt kavą. Kai pamatė tėvą, išsigando, tuo tarpu nežinojo, kas įvyko, tai išbėgo pro duris paskui tėvą, nes bijojo, kadangi galvojo, kad už tai, jog nieko nepadarė, jį pagaus apsaugos darbuotojai, iškvies policiją ir jis bus kaltas. Iš streso ir baimės išbėgo iš parduotuvės ir nuėjo į namus, o tėvas nuėjo link turgaus. Nematė, ką tėvas darė parduotuvėje, nes tuo metu rūkė. Susitarimų tarp jo su tėvu nebuvo. Tyrėjai sakė panašius parodymus, kaip sako dabar, o tyrėja surašė savo nuomonę (2 t., b. l. 131-136). Pirmosios instancijos teisme peržiūrėjus byloje esančius vaizdo įrašus („ateina(1)“ ir „parkingas“) nuteistasis A. M. parodė, kad vaizdo įraše matomas žmogus su geltona striuke yra jo tėvas, o šalia jo matomas asmuo yra jis. Teigė, kad neatkreipė dėmesio, kai tėvas įėjo į parduotuvę, nes, kaip matosi vaizdo įraše, jis apsisuko ir nuėjo parūkyti, o į parduotuvę įėjo vėliau. Teigė, kad vaizdo įraše „parkingas“ matosi, jog jis išsigando. Pirmosios instancijos teisme papildomai peržiūrėjus byloje pateiktus vaizdo įrašus („ateina“, „parkingas“ ir „prekės_išeina“) nuteistasis A. M. pakartojo, kad vaizdo įrašuose matomas geltonai apsirengęs asmuo yra jo tėvas A. B., o asmuo prie durų – yra jis. Parodė, kad atėjęs prie parduotuvės durų jis parūkė cigaretę, paskui ėjo į parduotuvę ir pamatė link jo ateinantį tėvą, tai iš pradžių jis sustingo, o paskui išsigandęs išbėgo paskui tėvą, nors tėvas jam nesakė nei žodžio. Jam pasidarė nejauku, kai pamatė, jog tėvas bėga link jo su kava, nes žinojo, jog jam bet kada gali būti blogai. Kai ėjo į parduotuvę, su tėvu jie prasilenkė, tai gal matė tėvą einantį į parduotuvę, o gal neatkreipė dėmesio. Anksčiau jis yra apsipirkinėjęs parduotuvėse „(duomenys neskelbtini)“, tai žino, jog per tas duris, pro kurias įeinama į parduotuvę, išeiti negalima – reikia išeiti pro kasas. Pamatęs tėvą jis išsigando, jam buvo šokas ir iš parduotuvės bėgo iš nesupratimo (2 t., b. l. 131–136, 167–174). Kaip matyti, nuteistojo A. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai nėra pakankamai išsamūs, nuoseklūs, juo labiau, logiški. Nuteistojo A. M. parodymai prieš pamatant vaizdo įrašus bei juos pamačius akivaizdžiai skiriasi. Iki vaizdo įrašų peržiūros nuteistasis teigė, kad pirmą kartą tėvą A. B. pamatė tada, kai jis jau bėgo iš parduotuvės, tuo tarpu peržiūrėjęs byloje esančius vaizdo įrašus jau tvirtino, kad įeinant į parduotuvę jis prasilenkė su tėvu, todėl galimai jį matė. Taip pat iki vaizdo įrašų peržiūros nuteistasis teigė, kad tai, jog tėvas pavogė kavą, jis pamatė tik abiem jau pabėgus iš parduotuvės, tuo tarpu peržiūrėjęs vaizdo įrašus jau tvirtino, kad matė, kaip tėvas bėgo iš parduotuvės su kava rankose, todėl bėgo iš paskos. Dar daugiau, nuteistojo nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis tiesiog išsigandęs bėgo tėvui iš paskos, nors pats jokios nusikalstamos veikos nepadarė, stokoja elementarios logikos.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo A. M. parodymus, duotus viso proceso metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pastarojo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie tai, jog jis nuteistąjį A. B. 2024 m. gruodžio 23 d., apie 18.34 val. prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), sutiko atsitiktinai bei kartu su juo jokių nusikalstamų veikų neatliko, yra gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juolab, kad tokius jo parodymus paneigia byloje surinktų įrodymų visuma, patvirtinanti jo veiksmuose esant visus padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.

16.2. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, kad jis įėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, prie įėjimo buvo sudėta kava, tai jis pasiėmė 24 pakelius ir, išeinant pro duris, prasilenkė su sūnumi. Jis nežino, kaip sūnus atsirado prie tų durų, bet tuo metu, kai jis išeidinėjo iš parduotuvės, sūnus įeidinėjo. Kai paėmė kavą, jis laukė, kad bet koks pirkėjas įeitų į vidų, o kai jis prasilenkė su A. M., tai vaikas išsigandęs apsisuko, nes suprato, ką A. B. padarė, ir jam iš paskos išbėgo. A. M. jis pamatė išeinant iš parduotuvės, o kur sūnus iki tol „trynėsi“ ir ką darė – nežino, bet susitarimo kartu eiti į parduotuvę ar, kad sūnus lauktų prie durų, nebuvo. Jokių susitarimų su sūnumi nebuvo, paimti kavą norėjo vienas, nes niekada su vaiku neis daryti nusikaltimų. Jam spontaniškai kilo mintis paimti kavą, nes ši buvo sudėta prie durų (2 t., b. l. 131–136). Pirmosios instancijos teisme peržiūrėjus vaizdo įrašus („ateina(1)“ ir „parkingas“) byloje nuteistasis A. B. parodė, kad vaizdo įraše matomas asmuo su geltona striuke yra jis, o kas yra antrasis asmuo – nežino. Teigė, kad vaizdo įraše „parkingas“ matosi, kaip vaikas išbėga jam iš paskos, o ne taip, kaip nurodo pareigūnas, jog šis stovėjo tarpduryje, kad neužsidarytų durys. Papildomai peržiūrėjus byloje pateiktus vaizdo įrašus („ateina“, „parkingas“ ir „prekės_išeina“) nuteistasis A. B. parodė, kad vaizdo įrašuose matomas geltonai apsirengęs žmogus yra jis, o kitas matomas asmuo prie durų yra A. M. (2 t., b. l. 131–136, 167–174). Kaip matyti iš šių nuteistojo parodymų, priešingai, nei ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis jau neginčijo, jog išeinant iš parduotuvės prasilenkė su savo sūnumi A. M.. Dar daugiau, neginčijo ir to, kad pavogus prekes sūnus bėgo kartu su juo. Jo parodymų nenuoseklumas akivaizdus ir peržiūrint vaizdo įrašus iš įvykio vietos – vienu atveju A. B. tvirtino, kad nepažįsta vaizdo įraše matomo antrojo asmens (nustatyta, kad tai – A. M.), tuo tarpu papildomai peržiūrint pateiktus vaizdo įrašus jau neginčijo, kad antrasis vaizdo įraše matomas asmuo yra jo sūnus A. M..

17. Įvertinusi nuteistojo A. B. parodymus bei aplinkybę, kad nuteistasis A. M. yra nuteistojo A. B. sūnus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis A. B. yra akivaizdžiai suinteresuotas duoti melagingus parodymus apie bendrininkavimo tarp jo ir A. M. nebuvimą. Todėl nėra pagrindo vadovautis jo parodymais dėl esminės byloje ginčijamos aplinkybės.

18. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas tik padarė prielaidą, jog A. M. su A. B. galėjo susitarti pagrobti prekes iš parduotuvės dar namuose ryte, nes jie kartu gyvena. Tačiau, visų pirma, tokias aplinkybes nurodė pats nuteistasis A. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 11–14), be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis pats nurodė ir tai, kad įvykio dienos ryte tėvą matė namuose (2 t., b. l. 131–136). Todėl nėra pagrindo abejoti, kad A. M. ir A. B. vagystės iš parduotuvės planą derino iš anksto.

19. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra pakankamai tiesioginių įrodymų, kad A. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis bendrininkų grupėje su A. B. pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kertinis įrodymas šioje byloje yra vaizdo įrašai (2 t., b. l. 144), kuriuose užfiksuotos neginčijamos aplinkybės, kaip abu nuteistieji A. M. ir A. B. 2024 m. gruodžio 23 d., apie 18.34 val., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais pagrobė nedidelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 24 pakelius kavos. Tai yra, vaizdo įrašuose matyti visa vagystės eiga. Vaizdo įrašų apžiūra užfiksuota 2025 m. sausio 30 d. apžiūros protokole (1 t., b. l. 35–41).

19.1. Vaizdo įrašo pavadinimu „ateina“ apžiūroje užfiksuota, kaip 2024 m. gruodžio 23 d. 18:34:08 val. į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), pro automatines duris ateina jaunuolis, kuris apsirengęs geltonos spalvos striuke, su mėlynos spalvos fragmentu pečių dalyje, tamsiomis sportinėmis kelnėmis, avi juodais sportiniais bateliais, ant galvos dryžuota pilkos spalvos sportinio stiliaus megzta kepuraitė. Rankose laiko geltoną „(duomenys neskelbtini)“ maišelį. Kartu ateina jaunuolis, kuris į parduotuvės vidų neįeina – lieka lauke. Vaikinas apsirengęs tamsiai mėlynos spalvos striuke, juodos spalvos sportinėmis kelnėmis, kurių šonuose matyti trys baltos juostos. Avi pilkus sportinius batelius „Nike“. Iš po striukės išlindęs pilkas kapišonas, o ant galvos užsidėjęs piką ausinę kepurę.

19.2. Vaizdo įrašo pavadinimu „prekės_išeina“ apžiūroje užfiksuota, kaip jaunuolis su geltona striuke, kuris prieina prie paletės, ant kurios sudėta kavos pakeliai ir, pasiėmęs vieną padėklą su 24 kavos pakeliais, pasišalina iš parduotuvės nesusimokėjęs už prekes. Antrasis jaunuolis iš kitos pusės prieina prie automatinių durų, kad jos būtų atidarytos bei abu pasišalina.

19.3. Vaizdo įrašo pavadinimu „parkingas“ apžiūroje užfiksuota, kaip 2024 m. gruodžio 23 d. 18:34:47 val. abu minėti jaunuoliai nubėga su pasisavintomis prekėmis.

20. Aplinkybę, kad vaizdo įrašuose užfiksuoti būtent nuteistieji A. M. ir A. B., patvirtina liudytojo G. M. parodymai, kad iš vaizdo įrašų buvo atpažinta, jog asmuo, apsirengęs geltonos spalvos striuke, su mėlynos spalvos fragmentu pečių dalyje, tamsiomis sportinėmis kelnėmis, avi juodais sportiniais bateliais, ant galvos dryžuota pilkos spalvos sportinio stiliaus megzta kepuraitė, yra nuteistasis A. B. (2 t., b. l. 131–136), tuo tarpu daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėti rūbai (žieminė striukė „Nike“, sportinės kelnės „Adidas“, žieminė baltos spalvos kepurė su ausinėmis), paimti iš A. M. reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu (1 t., b. l. 180–184), ir sulyginti su rūbais, užfiksuotais „(duomenys neskelbtini)“ pateiktuose vaizdo įrašuose, bei nustatyta, kad A. M. vagystės metu buvo apsirengęs tais pačiais pateiktais rūbais (1 t., b. l. 187–193). Be to, abu nuteistieji, po vaizdo įrašų peržiūros pirmosios instancijos teisme, neginčijo, jog būtent jie yra užfiksuoti minėtuose įrašuose.

21. Aptarti vaizdo įrašai neginčijamai paneigia abiejų nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad A. B. į parduotuvę atėjo vienas, kad A. M. prie įėjimo tiesiog stovėjo ir rūkė, kad iš įvykio vietos jie pasišalino atskirai. Priešingai, detaliau apžiūrėjus vaizdo įrašus matyti, jog A. B. į parduotuvę ateina kartu su A. M., jie vienas kitą neabejotinai mato, praeidami pro pirmąsias parduotuvės duris, A. M. jokios cigaretės nerūko, priešingai, stebi tėvo – A. B. – veiksmus įėjęs į parduotuvės holą (įėjęs per pirmąsias duris ir laukiantis, stebintis įvykių eigą už permatomų antrųjų parduotuvės durų, per kurias patenkama į prekybinę salę), o pamatęs, kad A. B. jau paėmė kavos pakuotes (jas susidėjo į iš anksto atsineštą maišelį) ir eina link išėjimo durų, kurios ką tik užsidarė įėjus pirkėjui, A. M. pribėga prie antrųjų parduotuvės durų, akivaizdžiai siekdamas, kad šios atsidarytų, ir, durims atsidarius, A. M. kartu su A. B. pabėga iš parduotuvės su pavogtomis kavos pakuotėmis.

22. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. ir jo gynėjas teigia, jog A. M. apie nusikalstamą veiką nežinojo ir neveikė bendrai su A. B., vis tik teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais sutikti negali. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis.

23. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pažymėtina, kad nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas.

24. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas konstatavo A. M. ir A. B. veikusius bendrininkų grupėje, atsižvelgdamas į kiekvieno iš jų bei bendrai padarytus veiksmus: A. M. ir A. B. kartu atėjo į parduotuvę iki antrųjų parduotuvės durų, A. B. fiziškai paėmė kavos pakuotes iš parduotuvės, jas susidėdamas į iš anksto atsineštą maišelį, o A. M. stebėjo aplinką ir A. B. veiksmus bei sudarė galimybę pastarajam išeiti iš parduotuvės, prieidamas prie antrųjų durų, kad šios atsidarytų, ir abu kartu iš įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai akcentavo, kad A. B. patekus į parduotuvę ir fiziškai paėmus kavos pakuotes, vagystė dar nebuvo baigta, nes A. B. nebuvo užvaldęs svetimo turto, taigi, pagrobimas buvo užbaigtas A. M. veiksmais, kuomet jis atidarė duris A. B. ir jie kartu iš parduotuvės pasišalino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, kad liudytojos R. T. parodymai patvirtina, jog A. M. bendrininkavimas šiuo atveju buvo būtinas, norint įvykdyti vagystės planą, kadangi per antrąsias parduotuves duris galima patekti tik į parduotuvės vidų, o išeiti per jas negalima, nebent turi laukti, kad per šias duris į parduotuvę įeitų kitas asmuo, ką šiuo atveju ir padarė A. M.. Visi šie duomenys akivaizdžiai paneigia apeliantų skundo argumentą, kad A. M. apie vagystę nieko nežinojo ir neveikė bendrininkų grupėje su A. B., nematė bei nežinojo, kad A. B. kažką paėmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimą A. M. ir A. B. padarė veikdami bendrai, turėdami išankstinį tikslą padaryti vagystę iš parduotuvės, pasiskirstę vaidmenimis, pritardami vienas kito daromiems veiksmams, abiejų indėlis padarant nusikalstamą veiką iš esmės buvo vienodas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, jog jie veikė kaip bendravykdžiai.

25. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus, pagrįstus bylos duomenų ir įrodymų vertinimo analize, kurie pagrindžia nuteistųjų bendrininkavimo tyčios formą. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad A. M. ir A. B. BK 178 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia – jie suvokė savo daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, suvokė, kad veikia kartu, numatė, kad pagrobdami svetimą nedidelės vertės turtą sukels baudžiamajame įstatyme numatytus pavojingus padarinius – turto savininkas neteks turto, ir tokių padarinių norėjo.

26. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad A. M. į parduotuvę (per antrąsias parduotuvės duris) įėjęs nebuvo, pats jokių prekių nei ėmė, nei iš parduotuvės išnešė, jokių prekių ar pinigų iš tėvo A. B. po įvykio negavo, teisinės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, nes, kaip minėta, bendrininkavimo samprata nereikalauja, jog visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju pakanka to, kad nuteistasis A. M. veikė bendra tyčia su nuteistuoju A. B. bei atliko dalį veiksmų, siekiant pagrobti svetimą turtą – kartu vykdė iš anksto suplanuotą prekių išnešimo iš parduotuvės planą, pagal kurį A. M. aktyvavo antrąsias parduotuvės įėjimo duris, per kurias su prekėmis galėjo pasišalinti A. B.. Aptartų įrodymų pagrindu apeliantas A. M. pagrįstai pripažintas kaltus padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, todėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bausmės

27. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami A. M. skirtos bausmės rūšies ir dydžio tinkamumo klausimai. Visgi, įvertinus tai, kad apeliantai skunde prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018 ir kt.).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. M. yra teisėta ir pagrįsta, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nenustatyta.

29. Parenkant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat įvertinta tai, kad jis padarė baudžiamąjį nusižengimą (BK 178 straipsnis 5 dalis, 12 straipsnis), už kurį įstatymo sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas. Baudžiamasis nusižengimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgta į tai, kad A. M. anksčiau teistas (pastebėtina, kad iš viso jis teistas 4 kartus, būdamas nepilnamečiu, nusikalto nepraėjus nei 10 mėnesių po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės atlikimo, teistumui neišnykus, jis taip pat buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), vyrauja nusikalstamos veikos nuosavybei (2 t., b. l. 19–26), baustas administracine tvarka už smulkias vagystes iš parduotuvių, paskirtų baudų nemoka (2 t., b. l. 27–32), yra nedirbantis (2 t., b. l. 33–34), legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Tai rodo, kad A. M. tinkamų išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, taigi, jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Įvertinta ir tai, kad nusikalstama veika padaryta turtinė žala yra neatlyginta.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė – areštas 30 parų, tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu (kiek didesnė už šios rūšies bausmės vidurkį, skiriamą už baudžiamąjį nusižengimą (BK 49 straipsnio 3 dalis)), nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę, todėl nekeistina.

31. BK 75 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti/netaikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

32. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, jog asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams, buvo pakeistas BK 75 straipsnis, reglamentuojantis bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo metu galiojančio BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų, atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Taigi, anksčiau galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalis numatė galimybę atidėti arešto bausmės vykdymą tik pirmą kartą arešto bausme nuteistam asmeniui, o šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 1 dalis nedraudžia atidėti arešto bausmės vykdymą ir ne pirmą kartą areštu nuteistam asmeniui bei aiškiai įtvirtino teismui galimybę nuteistajam neskirti intensyvios priežiūros taikant arešto bausmės vykdymo atidėjimą, kas jau buvo išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-697/2023. Visgi, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų, teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

33. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arešto), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

34. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. M. už padarytą baudžiamąjį nusižengimą paskirta arešto bausmė 30 parų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalus bausmės vykdymo atidėjimo pagrindas, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad A. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš ankstesnių nuteistojo teistumų matyti, kad paskutiniu nuosprendžiu apeliantui jau buvo taikytas arešto bausmės vykdymo atidėjimo institutas, kuris buvo panaikintas, jam nesilaikant probacijos sąlygų, jam taikytas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, su probacijos sąlygų laikymusi susijusi bausmė – laisvės apribojimas, be to, nuteistasis iš viso teistas 4 kartus, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Akivaizdu, kad nuteistasis kritiškai susidariusios situacijos iš esmės nevertina ir jokių veiksmų, siekiant keisti savo netinkamą elgesį bei mąstyseną, nesiima. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. M. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nemotyvavo, tačiau pagrįstai nuteistajam A. M. netaikė paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši teisės norma taikoma ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

36. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nuteistajam A. M. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinkta gynėja advokatė Zoja Kastėnienė.

37. 2025 m. lapkričio 19 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gauta 2025 m. birželio 6 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2025-13042 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį A. M. sudaro 150 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.

38. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. M. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo A. M. 150 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. M. valstybės naudai išieškoti 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.