- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- e2A-184-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00116-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- Druskininkų savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1579-273/2014 pagal ieškovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos 345 280,00 Lt, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu AB bankui SNORAS (toliau tekste - Bankas) panaikinus licenciją įvyko Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau tekste – IĮIDĮ) numatytas draudžiamasis įvykis. Todėl ieškovas, gavęs iš Banko, kaip draudėjo, duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, vadovaudamasis IĮIDĮ bei VĮ Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 patvirtinta Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) (toliau tekste - Tvarka), Banko indėlininkams išmokėjo draudimo išmokas (IĮIDĮ 10 str. 3 d.). Bankas, kaip draudėjas, remiantis teisės aktų nuostatomis, yra atsakingas už teisingų ir tikslių duomenų ieškovui pateikimą (Tvarkos 19 p.). Ieškovas per IĮIDĮ nustatytą 20 darbo dienų terminą nuo duomenų gavimo išmokėjo atsakovui ir jo filialui (Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui) maksimalias indėlių draudimo išmokas, nors pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį juridinio asmens struktūriniai padaliniai (konkrečiu atveju atsakovo filialas) nėra indėlininkai ir negali gauti indėlių draudimo išmokų iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Filialo ar atstovybės lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. Atsakovo struktūriniai skyriai (konkrečiu atveju atsakovo Socialinės paramos skyrius, turintis filialo formą) buvo registruoti Juridinių asmenų registre kaip filialai, jiems buvo suteikiamas atskiras juridinio asmens kodas (Juridinių asmenų registro nuostatų 17.11.1 p.), tačiau dėl to jis netapo savarankišku juridiniu asmeniu. Banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami tik pagal Juridinių asmenų registro suteiktus kodus, todėl Bankas, teikdamas ieškovui duomenis apie indėlininkus, be atsakovo į indėlininkų sąrašą įtraukė ir atsakovo filialą — Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių. Tokiu būdu atsakovas gavo ne maksimalią įstatyme numatytą (IĮIDĮ 9 str. 3 d. 2 p.) indėlių draudimo išmoką (100 000 Eur arba 345 280 Lt), o dvigubai didesnę sumą. Todėl be pagrindo gavęs antrąją indėlių draudimo išmoką, privalo ją grąžinti. Atlikęs draudimo išmokų, išmokėtų buvusiems banko indėlininkams, patikrinimą, ieškovas nustatė, kad indėlių draudimo išmoką gavo atsakovo filialas, todėl kreipėsi į atsakovą su reikalavimu grąžinti nepagrįstai gautą indėlių draudimo išmoką. Atsakovas raštu atsisakė grąžinti be pagrindo gautas lėšas. Atsakovo struktūros parinkimas, filialų steigimas ir atsakovo funkcijų vykdymas per filialus, buhalterinės apskaitos vedimo specifika bei jo lėšų apskaita neturi nieko bendro su IĮIDĮ reglamentuojamais teisiniais santykiais. Be teisinio pagrindo gavęs iš ieškovo antrąją indėlių draudimo išmoką atsakovas privalo ją grąžinti. Atsakovo atsisakymas grąžinti be pagrindo gautą indėlių draudimo išmoką, motyvuojant tuo, kad atsakovo filialas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, yra nepagrįstas, kadangi prievolė grąžinti be pagrindo įgytą turtą neturi nieko bendro su civiline atsakomybe.
Atsiliepimas
Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo jo Socialinės paramos skyriui išmokėtą draudimo išmoką CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu ir neteisingai identifikuoja ginčo šalių teisinius santykius. Šio ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai. Vadovaujantis IĮIDĮ, atšaukus Banko (draudėjo) veiklos licenciją, įvyko draudžiamasis įvykis, kurio pagrindu ieškovui (draudikui) kilo pareiga per įstatymo nustatytą terminą išmokėti draudimo išmokas. Atsakovui ir Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui po 345 280 Lt dėl draudžiamojo įvykio išmokėjo ieškovas pagal trečiojo asmens pateiktus duomenis. Šiems civiliniams teisiniams santykiams taikomas specialusis IĮIDĮ, kuris nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos bankuose, draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį (1 str. 1 d.). Nors atsakovas nėra nei draudikas, nei draudėjas, tačiau jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose kaip naudos gavėjas. Tarp ginčo šalių susiklostė aiškūs draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos specialiosios draudimo santykius reglamentuojančios teisės normos. Dėl šios priežasties ieškovo nurodomas teisinis pagrindas (CK 6.237 str.) yra nesuderinamas su teisiniais ginčo santykiais. Konstatavus, kad tarp ginčo šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo kai sumokėjo draudimo išmokas, t. y. 2011-12-16, vadinasi senaties terminas ieškiniui pareikšti atitinkamai baigėsi 2012-12-16. Ieškinys teismui pateiktas tik 2014 metų pradžioje, t. y. ieškinio senaties terminas praleistas daugiau nei vienerius metus. Pažymėjo, kad ieškovas, prieš sumokėdamas draudimo išmokas, turėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su draudžiamuoju įvykiu. Ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl išmokėtos draudimo sumos grąžinimo praėjus daugiau nei dvejiems metams po faktinio išmokėjimo, praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Ieškovas yra pagal Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto įsteigta draudimo įmonė, kuri draudžia indėlininkų indėlius, įsipareigojimus investuotojams, administruoja indėlių draudimo fondą, įsipareigojimų investuotojams draudimo fondą ir atlieka kitą draudimo įmonės įstatuose nurodytą veiklą (IĮIDĮ 19 str.). Ieškovas, kaip draudimo įmonė, yra profesionalus šios srities žinovas, turintis didelius žmogiškuosius ir finansinius resursus, todėl jam buvo žinomos aukščiau aptartos CK normos, reglamentuojančios draudimo teisiniams santykiams nustatytą sutrumpintą ieškinio senatį, taip pat jam turi būti gerai žinomos ir suprantamos specialiųjų ieškovo veiklą reglamentuojančių įstatymų aiškinimas ir taikymas. Būdamas rūpestingas ir atidus savo teisių apsaugai, ieškovas turėjo galimybę ginti pažeistas teises įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, tačiau to nepadarė. Atsakovas apskritai neatliko jokių veiksmų - nei tyčia, nei dėl neatsargumo, be to, atsakovui ir Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui draudimo išmokos buvo apskaičiuotos ir išmokėtos paties ieškovo. Ieškovas, kuriam taikytini padidinti atidumo, rūpestingumo ir apdairumo standartai, privalėjo įsitikinti savo atliekamų veiksmų pagrįstumu iki draudimo išmokos išmokėjimo arba bent per protingą terminą nuo išmokėjimo fakto. Šiuo atveju ieškinys pareikštas praėjus daugiau nei dvejiems metams po draudimo išmokos, tai neatitinka nei draudimo įmonės veiklos profesionalumo standartų, nei CK įtvirtintų ieškinio senaties terminų. Tvarkos 19 punkte numatyta, jog už duomenų, perduodamų draudimo įmonei, tikrumą bei pateikimą laiku atsako draudėjas, t. y. Bankas. Ieškovas visas pretenzijos dėl, ieškovo nuomone, netinkamai sumokėtos draudimo išmokos turėtų būti nukreipiamos būtent į Banką, pateikusį duomenis draudimo išmokai išmokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 345 280 Lt, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme 2014-02-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, gavęs iš Banko duomenis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams, per IĮIDĮ nustatytą 20 darbo dienų terminą, išmokėjo atsakovui ir jo filialui (Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui) maksimalias indėlių draudimo išmokas po 345 280 Lt, pažymėjo, kad pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį juridinio asmens struktūriniai padaliniai (konkrečiu atveju atsakovo filialas) nėra indėlininkai ir negali gauti indėlių draudimo išmokų iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Filialo ar atstovybės lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Jeigu juridinio asmens bei jo įsteigto filialo ir (ar) atstovybės pinigai banke laikomi atskirai, tokiu atveju draudimo išmokos suma turi būti apskaičiuojama sumuojant tiek juridinio asmens, tiek jo įsteigtų filialų ir (ar) atstovybių banke laikytas pinigų sumas bei kitus pinigus, į kuriuos jie kartu turi reikalavimo teises. Taigi, juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. Atsakovo struktūriniai skyriai (konkrečiu atveju atsakovo Socialinės paramos skyrius, turintis filialo formą) buvo registruoti Juridinių asmenų registre kaip filialai, jiems buvo suteikiamas atskiras juridinio asmens kodas. Banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami tik pagal Juridinių asmenų registro suteiktus kodus, todėl Bankas, teikdamas ieškovui duomenis apie indėlininkus, be atsakovo į indėlininkų sąrašą įtraukė ir atsakovo filialą — Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių. Nors juridinių asmenų filialams jų registravimo metu yra suteikiami juridinių asmenų kodai (Juridinių asmenų registro nuostatų 17.11.1 p.), juridinio asmens kodo suteikimas juridinio asmens struktūriniam padaliniui nesuponuoja to, kad jis tampa savarankišku atskiru juridiniu asmeniu. Tokiu būdu, teismas konstatavo, kad atsakovas gavo ne maksimalią įstatyme numatytą (IĮIDĮ 9 str. 3 d. 2 p.) indėlių draudimo išmoką (100 000 Eur arba 345 280 Lt), o dvigubai didesnę sumą, todėl be pagrindo gavęs antrąją indėlių draudimo išmoką, privalo ją grąžinti.
Teismo vertinimu, ginčo reikalavimui netaikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.), nes reikalavimas nėra kilęs iš draudimo teisinių santykių. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 2/2012-12/2012-9/2013 Dėl Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo, Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo, Lietuvos Respublikos Finansinio tvarumo įstatymo, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau tekste – Konstitucinio Teismo nutarimas) 13 punkte pateiktu išaiškinimu, kad „VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos; „VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir pagal Draudimo įstatymą draudimo veiklą vykdančios įmonės priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; „VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų: esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, inter alia dėl to, kad jos nemokumas gali sukelti asmenų nepasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos finansų sistemai ir visam šalies ūkiui“. Be to, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju ieškiniu prašoma priteisti draudimo išmoką kaip gautą be teisėto pagrindo, t. y. vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo institutu (CK 6.237 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai kvalifikavo šalių materialinius teisinius santykius ir ieškinio dalyką, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias nepagrįsto praturtėjimo bei draudimo institutus, taip pat sutrumpintą vienerių metų ieškinio senatį (CK 1.125 str. 7 d.), pažeidė procesinės teisės normas, numatytas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 10 punkte, 96 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančias žyminį mokestį.
Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog ieškovo pareikštas reikalavimas nėra kildinamas iš draudimo teisinių santykių, neteisėtai ir nepagrįstai grindžiama teismo nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu. Nors šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra nurodyti tam tikri ieškovo teisinės padėties ypatumai, tačiau nėra konstatuota, kad draudimo įmonę, indėlininką ir Indėlių ir (ar) įsipareigojimų investuotojams draudėją pagal IĮIDĮ siejantys materialiniai teisiniai santykiai yra ne draudimo, o kiti materialiniai teisiniai santykiai, nepatenkantys į CK įtvirtintą draudimo instituto teisinė reguliavimą. Priešingai, Konstitucinio Teismo nutarimo 2.3 punkte expressis verbis nurodyta, kad įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairius praradimų kompensavimo modelius, inter alia indėlių ir investicijų draudimą. Jokia materialinės teisės norma nenustato, kad ieškovui ir jo teisinei padėčiai nėra taikomas CK nustatytas draudimo instituto teisinis reguliavimas, priešingai, IĮIDĮ nustatytas indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo materialinių teisinių santykių turinys (teisės ir pareigos) visiškai atitinka CK 6.987 straipsnyje įtvirtintą draudimo sampratą, o tam tikrais atvejais CK expressis verbis reguliuoja indėlių draudimo teisinius santykius, kurių būtinasis subjektas yra ieškovas. Konstitucinio Teismo nutarime nurodyti ieškovo teisinės padėties ypatumai neleidžia „išimti“ tarp šalių susiklosčiusių indėlių draudimo teisinių santykių iš CK nustatyto draudimo instituto teisinio reguliavimo.
Šalies argumentai
Apeliantas pažymi, kad gramatinis, sisteminis ir telmologinis teisės aiškinimo metodai akivaizdžiai patvirtina, kad IĮIDĮ specialiai reguliuojami indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo materialiniai teisiniai santykiai yra draudimo teisiniai santykiai, kuriuos bendrai reguliuoja CK. Šiame įstatyme nustatyta draudimo tvarka ir draudimo išmokų dydis, draudimo, draudėjo, draudimo objekto, draudimo įmokos, draudimo išmokos, draudimo sumos, draudžiamojo įvykio ir kitos sąvokos yra tapačios įtvirtintoms CK.
Ieškinio teisiniu pagrindu ieškovas nepagrįstai nurodė CK 6.237 straipsnio 1 dalį, reguliuojančią nepagrįsto praturtėjimo institutą. Nuosekli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad reikalavimas dėl permokėtos ar nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo turi būti kvalifikuojamas kaip ir draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas (2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2013).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, ieškinio reikalavimas dėl 345 280 Lt nepagrįstai ar neteisėtai ieškovo išmokėtos draudimo išmokos priteisimo turi būti kvalifikuojamas kaip atsirandantis iš draudimo teisių santykių ir jam turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisėtai priteisė ieškovui iš atsakovo 5 664 Lt žyminio mokesčio, nes pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos savivaldybių institucijos, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, - toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą. Ši teisės norma expressis verbis atleidžia nuo žyminio mokesčio mokėjimo savivaldybių institucijas, o atsakovas yra savivaldybės institucija. CK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiamos valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) – už ieškinius dėl lėšų išieškojimo, CPK 96 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, taigi dėl tokio teisinio reguliavimo žyminis mokestis iš atsakovo neturėjo būti priteistas. Taip pat apeliacinis skundas neturėtų būti apmokamas žyminiu mokesčiu.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad, priešingai nei teigia atsakovas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant civilinio proceso normų, tinkamai atskleidus ginčo esmę.
CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikytinas tik „klasikinio“ draudimo teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja CK šeštos knygos LIII skyrius „Draudimas“. Šio CK skyriaus nuostatos nėra taikomos specifiniam teisės institutui – indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimui, kurį reglamentuoja specialus teisės aktas – IĮIDĮ.
Atsiliepimas
Ieškovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantas neginčija tos aplinkybės, kad jis ir jo filialas atskirai negalėjo gauti po maksimalią 345 280 Lt draudimo išmoką už turėtas lėšas banko sąskaitoje.
Nagrinėjamu atveju ieškinys grindžiamas CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, t. y. iš atsakovo reikalaujama grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą atsakovas turėjo gauti maksimalią indėlio draudimo išmoką, o gavo dvigubai didesnę sumą. Teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, t. y. kad ieškinys grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo institutu (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad teismas teisingai sprendė, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo dienos, o 2013-10-02, kai, tikrindamas turimus duomenis dėl draudimo išmokų išmokėjimų juridinių asmenų filialams ir / ar jų motininėms įmonėms, išsiaiškino, kad atsakovas (įskaitant ir jo filialą) patenka į IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte indėlininkui nustatytą maksimalią mokėtiną 100 000 Eur išmoką. Kita vertus, teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kadangi reikalavimas kildinamas ne iš draudimo teisinių santykių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamo ginčo teisinių santykių kvalifikavimo, ieškinio senaties termino nustatymo, žyminio mokesčio mokėjimo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų, nes jie sudaro apeliacijos objektą (CPK 320 str.).
Ieškovas, nesutikdamas su teismo atliktu teisiniu ginčo kvalifikavimu, t. y., kad šiuo atveju ieškinys pareikštas CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. iš atsakovo reikalaujama grąžinti be pagrindo įgytą turtą, teigia, kad iš tiesų ieškinys kildinamas iš draudimo teisinių santykių, todėl tai atitinkamai lemia ir sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl netinkamo ginčo teisinių santykių kvalifikavimo. Siekiant nustatyti, ar šioje byloje pareikštas reikalavimas priteisti 345 280 Lt sumą gali būti tenkinamas vadovaujantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, svarbu išsiaiškinti, kokiu pagrindu nurodytą sumą ieškovas pervedė atsakovui.
CK 6.237 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Minėta pareiga atsiranda taip pat ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas minėtas nuostatas, yra nurodęs, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra savarankiška prievolės rūšis ir šis institutas taikomas tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). Asmens nepagrįstą praturtėjimą galima konstatuoti tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis Nr.3K-3-166/2008, 2011 m. spalio 10 d. nutartis Nr.3K-3-372/2011, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-575/2013).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos banko valdyba 2011-11-24 nutarimu AB bankui SNORAS panaikino licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi iškėlė Bankui bankroto bylą, o 2012-08-22 nutartimi Banką pripažino bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje draudžiamuoju įvykiu apibrėžia bankroto bylos iškėlimą kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimą, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Ieškovas, atsižvelgdamas į šį draudžiamąjį įvykį, t. y. Banko veiklos licencijos atšaukimą, gavęs iš Banko duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, vadovaudamasis IĮIDĮ bei VĮ Indėlių draudimo fondo tarybos 2001-03-26 nutarimu Nr. 4 patvirtinta Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos 2009-09-28 nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija), per IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą išmokėjo atsakovui ir jo filialui (Druskininkų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui), kaip atskiriems indėlininkams, maksimalias indėlių draudimo išmokas po 345 280 Lt (IĮIDĮ 9 straipsnio 3 d. 2 p.). Draudimo išmokos buvo išmokėtos vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo (šiuo atveju Banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlininkas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad, vadovaujantis minėta teisės norma, juridinio asmens struktūriniai padaliniai (konkrečiu atveju atsakovo filialas) nėra indėlininkai, todėl jie negali gauti indėlių draudimo išmokų iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to, teismas pažymėjo, kad filialo ar atstovybės lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Jeigu juridinio asmens bei jo įsteigto filialo ir (ar) atstovybės pinigai banke laikomi atskirai, tokiu atveju draudimo išmokos suma turi būti apskaičiuojama sumuojant tiek juridinio asmens, tiek jo įsteigtų filialų ir (ar) atstovybių banke laikytas pinigų sumas bei kitus pinigus, į kuriuose jie kartu turi reikalavimo teises. Teismo padarytos išvados, kad juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 eurų atitinkančios sumos litais ir kad atsakovas neturėjo gauti dvigubai didesnės draudimo išmokos, negu numatyta IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apeliantas neginčija. Apeliantas nesutinka su ieškovo pareikštu reikalavimu priteisti 345 280 Lt sumą tik tuo pagrindu, kad teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir dėl to netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs iš draudimo teisinių santykių ir todėl pareikštam reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad IĮIDĮ 1 straipsnyje numatyta, kad šis įstatymas nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų dydį. Draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuojamiems santykiams, o CK 6.1018 straipsnyje nustatyta kad CK LIII skyriaus „Draudimas“ taisyklės taikomos įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame taip pat išaiškinta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir pagal Draudimo įstatymą draudimo veiklą vykdančios įmonės priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų; esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, inter alia dėl to, kad jos nemokumas gali sukelti asmenų nepasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos finansų sistemai ir visam šalies ūkiui“. Atsižvelgiant į tokį specifinį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ statusą, įstatymu reglamentuotą indėlių draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo reikalavimas patenka į draudimo teisinius santykius.
Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, ginčo dėl atsakovo, kaip IĮIDĮ indėlininku apibrėžto subjekto, teisės kartu su jo filialu pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą gauti ne didesnę kaip 345 280 Lt draudimo išmoką byloje nėra, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad išmokėjus atsakovui kartu su jo filialu (Socialinės paramos skyriumi) dvigubai didesnę nei maksimali draudimo išmoką, t. y. 690 560 Lt, atsakovas iš ieškovo be teisinio pagrindo gavo 345 280 Lt suma daugiau. Didesnės nei numatyta IĮIDĮ indėlininkui priklausančios maksimalios draudimo išmokos išmokėjimas ir atitinkamai reikalavimas sugrąžinti permokėtą draudimo išmoką, viršijančią IĮIDĮ imperatyviai apibrėžtą draudimo išmokos maksimalų dydį indėlininkui, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatenka į draudimo teisinių santykių reguliuojamą sritį. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad reikalavimas kildinamas iš nepagrįsto praturtėjimo, nes įstatyme nėra numatyta teisė atsakovui gauti didesnę nei nustatyta maksimali draudimo išmoką. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tokiam ieškinio reikalavimui taikytinas ne vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, kuris nėra praleistas. Tokios pozicijos laikosi ir teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2010).
Papildomai pažymėtina, kad šiuo atveju apelianto nurodomas Banko ir / ar ieškovo suklydimas išmokant dvigubai didesnę draudimo išmoką nei IĮIDĮ yra imperatyviai apibrėžta maksimali draudimo išmoka, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos grąžinti ieškovui nepagrįstai gautą didesnę nei pagal įstatymą priklauso draudimo išmoką.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis bei tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pasak apelianto, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 10 punktu, jis yra atleistinas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė ieškovui 5 664 Lt žyminio mokesčio, o jo paduotas apeliacinis skundas neturėtų būti apmokamas žyminiu mokesčiu.
CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti subjektai, kurie pareiškė ieškinį arba padavė pareiškimą viešojo, valstybės arba savivaldybės intereso gynimo pagrindu, atleidžiami nuo žyminio mokesčio, t. y. prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys. Nagrinėjamu atveju į teismą su ieškiniu kreipėsi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o Druskininkų savivaldybės administracija patraukta atsakovu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovui taikytinas šis atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindas. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, kaip savivaldybės institucija, atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kadangi šioje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl lėšų išieškojimo. Apeliantas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą gali būti atleistas tik tuo atveju, jeigu teismo procesinis sprendimas priimtas dėl jo pareikšto ieškinio, šiuo atveju yra priešingai, todėl atsakovas turi mokėti žyminį mokestį bendrais pagrindais (CPK 80 str., 83 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.