Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Aurelijaus Stanislovaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, nukentėjusiųjų R. P., D. P., V. P. ir T. P. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Nukentėjusiųjų V. P., R. P. ir T. P. prašymai dėl patirtų 1 448,10 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. V. kaltinamas tuo, kad naktį iš 2010 m. gruodžio 31 d. į 2011 m. sausio 1 d. nuo 21 val. iki 00 val. 50 min. (vietos laiku), laivo „R“, plaukusio su Panamos Respublikos vėliava iš Turkijos į Pusiaujo Gvinėją, buvusio Atlanto vandenyne (Gvinėjos įlankoje), netoli Afrikos vakarinės pakrantės, kajutėje Nr. XXX, Lietuvos Respublikos pilietis A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su T. P., tyčia sudavė smūgius rankomis ir kojomis į galvą, pilvą ir kitas kūno vietas, sugriebė už rankų bei keturis kartus smogė aštriu duriančiu-pjaunančiu tyrimo metu nenustatytu daiktu į nugarą ir padarė nukentėjusiam poodines kraujosruvas veide, viršugalvyje, pakaušyje, kairiame smilkinyje, dešiniame petyje, žaste, alkūnėje, dilbyje bei plaštakoje, kairiame žaste, dešinėje šlaunyje ir abiejuose keliuose, odos nubrozdinimus kairiame žaste, dešinėje alkūnėje, dešinėje pėdoje, dvi paviršines pjautines ir dvi durtines-pjautines žaizdas ant nugaros, stuburo ir juosmens, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, o nuo smūgio į pilvą plyšus žarnų pasaitui ir išsivysčius ūmiam vidiniam kraujavimui, T. P. 1 – 2 valandų laikotarpiu, tualete, tarp kajučių Nr. XXX ir Nr. XXX, mirė.

V. P. ir T. P. kiekvienam po 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl A. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

5.1. Tačiau teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir konstatuoja, kad apygardos teismas atsietai (selektyviai) vertino įrodymus, visiškai ignoruodamas byloje surinktų įrodymų visumą.

5.4.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos medžiagą, tačiau selektyviai (atsietai) ir nepakankamai atidžiai juos įvertino.

Pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu apklaustas A. V. apie muštynes su T. P., akivaizdžiai interpretuoja savaip ir tik sau naudinga linkme, todėl jo parodymais dėl šios dalies tikėti nėra pagrindo.

5.6. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje nagrinėjamojoje byloje nenustatyta T. P. tiksli mirties priežastis.

Apygardos teisme apklausti teismo medicinos specialistai Diomenas Vitkus ir Romas Raudys paaiškino, kad T. P. lavono tyrimas buvo labai apsunkintas dėl to, kad kūnas buvo balzamuotas, todėl jų išvados Nr. M40/11 ir Nr. KM 3(8/77)/13 yra tikimybinės, nes nerastas kraujavimo šaltinis. Teismo medicinos specialistas Romas Raudys paaiškino, kad įvyko vidinis kraujavimas, bet kraujavimo šaltinis nežinomas ir nustatyti jo neįmanoma, tačiau kaip labiausiai tikėtiną kraujavimo šaltinį nurodė pasaito plyšimą, nes nebuvo rasta kitų plyšusių vidaus organų. Lavono mikroskopinio tyrimo metu T. P. buvo nustatyta mažakraujystė, o tai patvirtina, jog kraujavimas vyko iki nukentėjusiojo mirties. Be to, pastebėti pasaito plyšimą, struktūrą, aiškią kraujosruvą vizualizuoti sudėtinga net tada, kai lavonas nėra balzamuotas. Balzamuotame lavone visi audiniai ir organai buvo dehidratuoti, todėl, jei ir buvo koks plyšimas, pats pasaitas susitraukė, todėl gali vizualiai nesimatyti. Todėl kategoriškai tvirtinti, kad asmuo mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio pasaito plyšimu ir nukraujavimu, galima būtų tik tuo atveju, jei kūno tyrimo metu būtų surastas pasaito plyšimas, kuris šiuo atveju nerastas, todėl išvada yra nekategoriška.

Taip pat pažymėjo, kad paprastai pasaito plyšimai atsiranda nuo smūgio kietu buku riboto paviršiaus daiktu, tai gali būti kumštis, alkūnė, kojos kelis, pėda. Abu teismo medicinos specialistai atmetė galimybę žarnų pasaito plyšimą patirti griuvimo metu arba ji labai mažai tikėtina (8 t., 202-203, 203-204 b. l.).

5.7. Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama kartu su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma, turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Todėl akivaizdu, kad šioje byloje surinkti įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą, nes įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys.

5.7.1. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad tik A. V. rankomis sudavė smūgius T. P. į galvą ir pilvo sritį. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad A. V. rankomis sudavė du – keturis smūgius, dėl ko T. P. susilenkė (8 t., 177-180 b. l.). Nors išteisintasis A. V. teigė, kad nukentėjusįjį T. P. tik atstūmė, tačiau tokie jo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Liudytojas A. B. akistatos metu su A. V. patvirtino, kad išteisintasis smūgiavo T. P., o ne atstūmė, t. y. vyko muštynės (7 t., 96-100 b. l.). Taip pat iš liudytojo A. B. parodymų apygardos teisme matyti, kad muštynės tarp A. V. ir T. P. truko apie tris minutes, kas patvirtina aplinkybę, jog išteisintojo smūgiai buvo kryptingi ir intensyvūs, dėl ko nukentėjusysis buvo susilenkęs ir bandė jų išvengti. Nors A. B. parodė, kad muštynės nebuvo agresyvios, tačiau akivaizdu, jog tai tik subjektyvi liudytojo nuomonė. Tai, kad T. P. kraujavimas prasidėjo po muštynių, t. y. jam esant gyvam, patvirtina histologinio tyrimo rezultatai (1 t., 56-57 b. l.). Iš liudytojų A. B. ir P. J. parodymų matyti, kad išteisintasis A. V. po to, kai buvo rastas T. P. lavonas, atrodė labai susijaudinęs („šoko būsenoje“), elgėsi isteriškai, išgyveno dėl nukentėjusiojo mirties, tvirtino, jog jo (T. P.) neužmušė. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir prie bylos pridėto vaizdo įrašo apžiūros protokolas (6 t., 197-198 b. l.). Tai įrodo, kad A. V. suprato, kad sumušė savo draugą (T. P.), tačiau jo mirtis buvo netikėta, todėl jis buvo pasimetęs ir išsigandęs.

5.8. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentais, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, jog A. V. spardė T. P. arba keturis kartus smogė aštriu duriančiu-pjaunančiu tyrimo metu nenustatytu daiktu į nugarą, dėl ko padarė dvi paviršines pjautines ir dvi durtines-pjautines žaizdas nugaroje, stuburo ir juosmens srityje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl šios aplinkybės A. V. iš kaltinimo yra pašalinamos.

5.9. Pažymėtina, kad BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pilvo sritis yra gyvybei svarbi ir pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į pilvo sritį, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2007, Nr. 2K-281/2008).

Be to, iš A. V. parodymų matyti, kad po to, kai buvo rastas gulintis ant žemės T. P., jis darė dirbtinį kvėpavimą, tačiau išgelbėti jo gyvybės nepavyko, nes jis jau buvo miręs. Akivaizdu, kad A. V. pastangos išgelbėti T. P. gyvybę buvo pavėluotos, kas įrodo, jog jis tokių padarinių nesiekė ir nenorėjo.

5.10. Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai su jo mirtimi susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį, asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi A. V. nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų mechanizmą ir lokalizaciją (pilvą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai, daro išvadą, kad tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių – T. P. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors teismo medicinos specialisto išvados dėl T. P. mirties priežasties yra tikėtinos, tačiau akivaizdu, kad būtent A. V. nusikalstami veiksmai nulėmė nukentėjusiojo mirtį. Pažymėtina ir tai, kad T. P. mirties priežastis nebuvo nustatyta todėl, kad jo kūnas buvo balzamuotas, o ne dėl kitų priežasčių (4 t., 193-194 b. l.). Iš byloje esančios medžiagos (įvykio vietos apžiūros protokolo) matyti, kad T. P. kūnas buvo rastas tualeto patalpoje, pilvo srityje jokių išorinių sužalojimų nematyti, tačiau nugaroje juosmens srityje buvo matyti plona tamsios spalvos dėmė (6 t., 3-35 b. l.). Teismo medicinos specialistai Diomenas Vitkus ir Romas Raudys apygardos teisme paaiškino, kad T. P. po padarytų sužalojimų (pasaito plyšimo ir prasidėjusio kraujavimo) tam tikrą laiką (iki dviejų valandų) galėjo savarankiškai judėti, bendrauti. Tačiau bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad T. P. mirtį sukėlęs sužalojimas – žarnų pasaito plyšimas – buvo padarytas nukentėjusiajam krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (išskyrus nežymius sužalojimus kojose ir rankose), to nepatvirtino nei išteisintasis A. V., nei liudytojai A. B., P. J. bei D. K. parodymų metu.

Pažymėtina, kad ant T. P. kūno jokių sužalojimų, būdingų kritimui, kurie galėjo sukelti jo mirtį, nenustatyta. Šių aplinkybių nepatvirtino ir apygardos teisme apklausti teismo medicinos specialistai Romas Raudys ir Diomenas Vitkus (8 t., 202-204 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad T. P. iki konflikto su A. V. nebuvo sužalotas, iki ar po jo su kitais laivo įgulos nariais nekonfliktavo bei nesiskundė sveikata. Iš liudytojo P. J. parodymų matyti, kad įvykio metu bangavimas jūroje nebuvo didelis, nors tokiu oru būti laivo denyje ir nerekomenduojama (10 t., 162-163 b. l.). Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad T. P. nukrito ir susižalojo žarnų pasaitą dėl bangavimo jūroje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent dėl A. V. nusikalstamų veiksmų kilo BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. T. P. mirtis.

5.11. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Akivaizdu, kad byloje nėra nustatytas aiškus šio nusikaltimo padarymo motyvas. Tačiau teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų sprendžia, kad kilusio konflikto metu A. V. sudavė smūgius T. P. į įvairias kūno vietas dėl to, kad nukentėjusysis neleido jam (A. V.) išeiti iš laivo kajutės ir pasiaiškinti dėl anksčiau kilusio konflikto su P. J.

5.12. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. V. buvo kaltinamas tuo, jog T. P. nužudė naktį iš 2010 m. gruodžio 31 d. į 2011 m. sausio 1 d. nuo 21 val. iki 00 val. 50 min. (vietos laiku).

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. V., T. P. ir A. B., laive „R“ girtavo 2010 m. gruodžio 31 d. nuo 18 val. iki 22 val. Iš A. V. parodymų matyti, kad konfliktas su T. P. kilo apie 22 val. 30 min. (vietos laiku), o apie nukentėjusiojo mirtį iš A. B. sužinojo maždaug po dviejų valandų. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad T. P. lavoną rado apie 23 val. 50 min. (vietos laiku). Iš teismo medicinos specialisto Romo Raudžio paaiškinimų apygardos teisme matyti, kad nuo sužalojimų padarymo T. P. iki jo mirties galėjo praeiti iki dviejų valandų.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad byloje nenustatytas tikslus laikas, t. y. kada T. P. buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Dėl T. P. kūno balzamavimo, apygardos teisme apklausti teismo medicinos specialistai Diomenas Vitkus ir Romas Raudys taip pat negalėjo paaiškinti apie šių sužalojimų padarymo laiką (8 t., 202-204 b. l.). Nors laivo ,,Ri“ žurnalo 2011 m. sausio 1 d. įraše yra nurodytas laikas, kad A. B. apie mirusį T. P. pranešė 2011 m. sausio 1 d. 00 val. 50 min., tačiau tai nepatvirtina sužalojimų padarymo laiko, nes toks įrašas galėjo būti padarytas vėliau, nei nukentėjusysis buvo sumuštas.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu ir konstatuoja, kad A. V. sužalojimus, kurie buvo T. P. mirties priežastimi, padarė 2010 m. gruodžio 31 d. nuo 22 val. iki 24 val.

5.13. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. buvo kaltinamas tuo, jog T. P. tyčia sudavė smūgius rankomis ir kojomis į galvą, pilvą ir kitas kūno vietas, sugriebė už rankų, t. y. nenurodžius konkretaus jų skaičiaus.

Tačiau iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad kilusių muštynių metu A. V. ir T. P. vienas kitam sudavė kumščiais du – keturis smūgius (8 t., 177-189 b. l.). Todėl teisėjų kolegija kaltinimą sukonkretina ir jį patikslina, konstatuodama, kad A. V. sudavė rankomis T. P. ne daugiau kaip keturis smūgius. Teisėjų kolegijos nuomone, toks kaltinimo patikslinimas nepažeidžia A. V. teisių į gynybą.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustatė, kad A. V. 2010 m. gruodžio 31 d. nuo 22 val. iki 24 val. 00 min. (vietos laiku), laivo „R“, plaukusio su Panamos Respublikos vėliava iš Turkijos į Pusiaujo Gvinėją, buvusio Atlanto vandenyne (Gvinėjos įlankoje), netoli Afrikos vakarinės pakrantės, kajutėje Nr. XXX, Lietuvos Respublikos pilietis A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su T. P., tyčia sudavė ne daugiau kaip keturis smūgius rankomis į galvą, pilvą ir kitas kūno vietas, sugriebė už rankų ir taip padarė nukentėjusiam poodines kraujosruvas veide, viršugalvyje, pakaušyje, kairiame smilkinyje, dešiniame petyje, žaste, alkūnėje, dilbyje bei plaštakoje, kairiame žaste, dešinėje šlaunyje ir abiejuose keliuose, odos nubrozdinimus kairiame žaste, dešinėje alkūnėje, dešinėje pėdoje, dėl ko nuo smūgio į pilvą nukentėjusiajam plyšo žarnų pasaitas ir išsivystė ūmus vidinis kraujavimas ir jis 1 – 2 valandų laikotarpiu, tualete tarp kajučių Nr. XXX ir Nr. XXX, mirė.

A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

5.14. Iš Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos 2013 m. birželio 10 d. rašto Nr. XXX matyti, kad 2011 m. sausio 1 d. apie 0 val. 50 min. laivas „R“ nebuvo jokios valstybės teritoriniuose vandenyse (2 t., 155-157 b. l.). BK 5 straipsnyje numatyta, kad pagal šį kodeksą Lietuvos Respublikos piliečiai atsako ir už užsienyje padarytus nusikaltimus. Šioje byloje nenustatytos BK 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos sąlygos, kurioms esant A. V. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pilietybės principo pagrindu. Todėl A. V. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Dėl bausmės paskyrimo ir civilinių ieškinių

6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

6.1. Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

6.2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) iškeltus tikslus, priemones jiems pasiekti ir atsižvelgiant į šių užduočių kontekstą esminga tai, jog siekiant tikslo ir ieškant priemonių šiam tikslui pasiekti būtina įvertinti, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra – proporcija. Teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo skiriamos kaltininkui bausmės proporcingumo principo. Teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pataisymui reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).

6.3. Pažymėtina, kad rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Iš A. V. ir liudytojo A. B. parodymų matyti, kad nukentėjusysis T. P. pirmas sudavė smūgį į galvą A. V., dėl ko tarp jų kilo muštynės. Tai, kad A. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, objektyviai patvirtina byloje esanti fotonuotrauka ir teismo medicinos specialisto išvada (7 t., 84-90, 94 b. l.). Nors A. V. ir T. P. buvo geri draugai, tačiau toks nukentėjusiojo elgesys laikytinas rizikingu, nes jis galėjo ir turėjo numatyti, jog tokie jo veiksmai gali būti pretekstu kilti muštynėms ir galimiems sunkiems padariniams. Todėl A. V. pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad toks nukentėjusiojo T. P. elgesys buvo rizikingas (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

6.4. Remiantis liudytojų A. B. (8 t., 177-180 b. l.), D. K. (9 t., 121-122 b. l.), iš dalies P. J. (10 t., 162-164 b. l.) parodymais matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, A. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. A. V. pripažįsta, kad iki įvykio vartojo alkoholį, tačiau teigia, jog išgėrė nedaug (10 t., 192-194 b. l.). Tačiau liudytojo A. B. parodymai patvirtina, kad muštynės tarp A. V. ir T. P. kilo būtent alkoholio vartojimo metu, švenčiant Naujuosius metus. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad A. V. ir T. P. buvo draugai, o konfliktas kilo dėl mažareikšmės dingsties, nukentėjusiajam pirma pradėjus smurtinio pobūdžio veiksmus. Teisėjų kolegijos nuomone, nusikalstamos veikos padarymo metu A. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl A. V. ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

6.5. Bylos duomenys patvirtina, kad A. V. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį alternatyvių bausmių laisvės atėmimui įstatymas nenumato. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad A. V. yra jauno amžiaus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, priklausomybės ligų centro įskaitoje neįrašytas, baustas administracine nuobauda (7 t., 35, 36, 37-39 b. l.). Tačiau nustatant bausmės dydį, būtina įvertinti ne tik paties nuteistojo asmenybę, bet ir atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei nagrinėjamos bylos trukmę.

6.5.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2010 m. gruodžio 31 d., ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2011 m. sausio 15 d. (1 t., 1 b. l.), o visas procesas iki šio nuosprendžio priėmimo truko daugiau kaip septynis metus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad proceso greitumo principas baudžiamajame procese yra ypač svarbus, nes būtent per trumpiausią bylos ištyrimo laiką ir sprendimo priėmimą gali būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo kriterijai yra nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, t. y. jį apibūdina: konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai ir kt.); kaltininko (nuteistojo) elgesys; institucijų veiksmai organizuojant procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir taikymo laikas (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-503/2010; EŽTT byla Kravtas prieš Lietuvą (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011).

6.5.2. Bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu A. V. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (11 t., 13-28 b. l.). Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį paliko nepakeistą (11 t., 80-88 b. l.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (11 t., 115-118 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad po nusikalstamos veikos padarymo iki šio nuosprendžio priėmimo A. V. naujos nusikalstamos veikos ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, todėl suteikiama pirmenybė bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai bei atsižvelgiant į pernelyg ilgą proceso trukmę (daugiau kaip septyneri metai), dėl kurios buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Be to, A. V. turėjo vykdyti paskirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje – reikalavimus, todėl turėjo gyventi netikrumo būsenoje dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties (EŽTT sprendimas byloje Merit prieš Ukrainą (Merit v. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75).

6.5.3. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, A. V. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tai kad nusikalstama veika buvo padaryta spontaniškai, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo trukmę, konstatuoja, jog pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, A. V. skiriama baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios bausmės paskyrimas A. V. užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.

7. Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyrius pareiškė civilinį ieškinį dėl 3 434,91 Eur (11 860,07 Lt) nuostoliams atlyginti (8 t., 52-59 b. l.);

nukentėjusysis R. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3 109,69 Eur (10 737,14 Lt) turtinės ir 28 962 Eur (100 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo (8 t., 104-112, 145-146 b. l.);

nukentėjusioji D. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 4 859 Eur (16 951 Lt) turtinės ir 57 924 Eur (200 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo (6 t., 41-53 b. l.), kurį pirmosios instancijos teisme dėl turtinės žalos patikslino ir prašė priteisti 5 172,86 Lt (1 498,16 Eur) (8 t., 144-145 b. l.);

nukentėjusioji V. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 28 962 Eur (100 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo (8 t., 108-109 b. l.);

nukentėjusiojo T. P. atstovas pareiškė 28 962 Eur (100 000 Lt) neturtinės žalų atlyginimo T. P. (8 t., 110-111, 165 b. l.);

nukentėjusiųjų V. P., R. P. ir T. P. atstovas advokatas D. L. prašė priteisti iš A. V. nukentėjusiesiems 1 448,10 Eur (5 000 Lt) dydžio išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas (10 t., 184-185 b. l.).

7.1. Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriaus, nukentėjusiųjų D. P., R. P. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinami visiškai, o dėl neturtinės – iš dalies.

7.1.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat pažymėtina, kad pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

7.1.2. Nukentėjusieji D. P. ir R. P. dėl T. P. nužudymo patyrė turtinę žalą (laidojimo paslaugos, gedulingi pietūs, paminklo pastatymas, konsultacinė medicinos specialisto išvada, vertimai ir kt.), kuri pagrįsta byloje esančiais dokumentais, todėl priteistina iš A. V. (6 t., 43-53 b. l.)

7.1.3. Nukentėjusieji D. P. (sutuoktinė), R. P. (tėvas), V. P. (motina) ir T. P. (brolis) neteko artimo žmogaus, dėl to patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, o kilusios pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma atstatyti. Nukentėjusioji D. P. neteko vienintelio šeimos maitintojo, o mažametė dukra E. – tėvo, kuriai mokama našlaitės pensija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus bei pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą.

Bylos duomenys patvirtina, kad A. V. yra jauno amžiaus ir darbingas (dirba), turi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija įvertinusi visas reikšmingas bylos aplinkybes ir nuteistojo A. V. asmenybę, nukentėjusiesiems D. P., R. P., V. P. ir T. P. priteistinų neturtinės žalos dydžius sumažina, nes jie akivaizdžiai per dideli ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

7.2. Apeliacinis teismas nurodo, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo (nuteistojo) išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Be to, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Nukentėjusiųjų V. P., R. P. ir T. P. atstovas advokatas D. L. pirmosios instancijos teisme prašė iš A. V. priteisti nukentėjusiesiems 1 448,10 Eur (5 000 Lt) dydžio išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas ir pateikė kvitą (10 t., 184-185 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, šios išlaidos yra realios, nes pirmosios instancijos teisme, kuris užtruko pakankamai ilgai, nukentėjusiųjų interesus atstovavo advokatas D. L.

7.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinio socialinio draudimo Klaipėdos skyrius nužudytojo T. P. dukrai E. P. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., išmokėjo 3 434,91 Eur (11 860,07 Lt) našlaičio pensiją (8 t., 52-59 b. l.).

CK 6.290 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Todėl iš A. V. priteisiama 3 434,91 Eur Valstybinio socialinio draudimo Klaipėdos skyriui netiesioginiams nuostoliams atlyginti.

7.4. Daiktiniai įrodymai: fotoaparatas „N. C.“ ir USB laikmena „S. D.“, kurie saugomi Klaipėdos apskrities VPK NTB Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus daiktinių įrodymų saugykloje, turi būti grąžinti A. V., o skaitmeninės laikmenos (5 vnt., priedą prie teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1569/13) – palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. V. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

A. V. pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad nukentėjusiojo T. P. elgesys buvo rizikingas (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

A. V. pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo terminą nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. sausio 26 d.

Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo A. V. sulaikymo dienos. A. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.

nukentėjusiajai D. P. 1 498,16 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajam R. P. 3 109,69 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiesiems V. P. – 15 000 Eur, o T. P. – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiesiems V. P., R. P. ir T. P. 1 448,10 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms apmokėti;

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 3 434,91 Eur nuostoliams atlyginti.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą į A. V. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir areštuotas pinigines lėšas, esančias D. b. (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti šio nuosprendžio vykdymo metu. A. V. leisti iš areštuotos sąskaitos D. b. (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) disponuoti 325 Eur dydžio piniginėmis lėšomis.

fotoaparatą „N. C.“ ir USB laikmeną „S. D.“, grąžinti A. V.;

skaitmenines laikmenas (5 vnt., priedą prie teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1569/13), palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.