Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) R. M. ir apeliantės (atsakovės) Ramirent Baltic AS, veikiančios per Vilniaus filialą, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei Ramirent Baltic AS, veikiančiai per Vilniaus filialą, dėl grąžinimo į darbą, su neteisėtus atleidimu susijusių išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2010 m. rugpjūčio 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 353, kurios pagrindu ieškovas nuo tos pačios dienos pradėjo dirbti pas atsakovę Alytaus padalinio vadovu. 2017 m. lapkričio 6 d. ieškovas atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą (darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla). Ieškovas, nesutikdamas su atleidimu, nes, jo nuomone, struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, grąžinti jį į buvusį darbą, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos. Darbo ginčų komisija 2018 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. DGKS-278 ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies: pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu, pripažino, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dieną, nusprendė išieškoti iš atsakovės ieškovo naudai 1111,74 Eur (trijų mėnesių VDU) kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo bei 2541,12 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki sprendimo priėmimo ir po 52,94 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną iki sprendimo įsiteisėjimo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

7. Darbo ginčų komisija, įvertinusi jai pateiktus rašytinius dokumentus ir šalių paaiškinimus, pripažino, kad neįrodyta, jog atsakovė vykdė realius struktūrinius pertvarkymus įmonėje ir kad ieškovo atliekama darbo funkcija atsakovei tapo perteklinė, kad buvo objektyvus poreikis naikinti jo pareigybę, kurią faktiškai atlikinėjo ir atlieka kitas žmogus, nors funkcijų pavadinimas ir kitas. Darbo ginčų komisija sprendė, kad ieškovo pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus ir dėl to yra pagrindas ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Darbo ginčų komisija taip pat nurodė kitą savarankišką atleidimo iš pareigų neteisėtumo pagrindą – darbuotojui nebuvo siūlomos kitos pareigybės, joks kitas laisvas darbas, kaip reikalaujama pagal DK 57 straipsnio 2 dalį.

8. Teismas pažymėjo, kad nė viena ginčo šalis Darbo ginčų komisijos sprendime padarytų išvadų dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nekvestionuoja, ginčo dėl to šioje byloje nėra. Teismas pritarė Darbo ginčų komisijos išsakytai pozicijai dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo, nenustačius realių struktūrinių pertvarkymų.

9. Įvertinęs byloje įrodinėjamas aplinkybes ir šalių išsakytą poziciją šiuo klausimu, pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pritarti ieškovo išsakytai pozicijai dėl jo grąžinimo į darbą realumo ir tenkinti šią ieškinio dalį.

10. Teismas nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė negrąžinti buvusio darbuotojo į anksčiau eitas pareigas ir dėl to, jog to neprašo darbdavys. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pakankamai akivaizdu, jog atsakovė nepageidauja ieškovo grįžimo, t. y. remiasi naujai įtvirtintu ir savarankišku pagrindu. Atsakovė nurodo nepasitikinti ieškovu ir nenori, kad jis grįžtų. Teismo įsitikinimu, nėra pagrindo ignoruoti tokį darbdavio pasirinkimą. Atsakovės išdėstytų argumentų pagrindu teismas padarė išvadą, kad, grąžinus ieškovą į buvusį darbą, jam nebus sudarytos geros ir komfortiškos sąlygos dirbti, jo grąžinimas neatitiktų atsakovės lūkesčių, akivaizdžiai užprogramuotų galimą naują konfliktą. Teismas pažymėjo, kad darbdavė, būdama verslo subjektas, gali savo veiklą organizuoti taip, kaip jai atrodo tinkamiausia, o bylos duomenys šiuo atveju rodo, jog buvusi ieškovo pareigybė panaikinta, funkcijos išdalintos kitiems darbuotojams, taigi yra ir organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžintas – teismas negali grąžinti darbuotojo į ankstesnes pareigas, kurių faktiškai nebėra.

11. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad kolektyve nėra konfliktinės situacijos. Atsakovės į bylą pateiktas paties ieškovo buvusiems kolegoms adresuotas el. laiškas, jo stilius, teismo vertinimu, rodo nepakankamai pagarbų ir etišką ieškovo požiūrį į santykius su bendradarbiais, nepaisant to, kad dalis jų nebedirba, taip pat byloja apie kai kurias ieškovo asmenines savybes, kurios, tikėtina, lėmė darbdavio sprendimą dėl darbuotojo negrąžinimo į darbą.

12. Teismas sprendė, kad ieškovui nebus sudarytos palankios sąlygos dirbti, darbdavė nepageidauja, jog darbuotojas būtų grąžintas, ieškovo pareigybė bendrovėje panaikinta, todėl reikalavimo grąžinti jį į eitas pareigas netenkino.

13. Teismas laikė, kad ieškovo ir atsakovės 2010 m. rugpjūčio 17 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 353 nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, ir, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, priteisė ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos darbo dienos po atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos: iki jo priėmimo dienos (imtinai) – 12 017,38 Eur (52,94 Eur x 227 d. d.), neatskaičius mokesčių, ir po 52,94 Eur, neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki šio teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Teismas rėmėsi atsakovės į bylą pateikta pažyma, kurios duomenų ieškovas neginčijo. Atsižvelgdamas į tai, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovui buvo išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 1111,74 Eur (52,94 Eur x 21 d. d.), neatskaičius mokesčių.

14. Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą teismas pažymėjo, kad ieškovas tokio reikalavimo Darbo ginčų komisijai, ginčydamas atleidimą, nereiškė, nors tokią teisę pagal DK 217 straipsnį turėjo ir negalėjo to nežinoti, nes buvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad ieškovas nereikalavo neturtinės žalos atlyginimo, nagrinėjant ginčą Darbo ginčų komisijoje ir neįrodinėjo jokių aplinkybių dėl patirto streso ir pan. tuoj po darbo sutarties nutraukimo, netiesiogiai rodo, kad neturtinės žalos jis nepatyrė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ieškovo pozicija dėl to gana nenuosekli, teiginiai neparemti jokiais rašytiniais įrodymais, yra hipotetinio pobūdžio, deklaratyvūs. Tai, kad ieškovui sumokėtos visos jam priklausančios maksimalios kompensacijos, nemažinant išieškoto VDU už priverstinės pravaikštos laiką, teismo nuomone, yra pakankama satisfakcija ieškovo neturtinių teisių praradimui kompensuoti.

15. Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo išieškoti turtinę žalą, kurią ieškovas kildino iš jo išlaidų advokato pagalbai ikiteisminėje darbo ginčo nagrinėjimo stadijoje, teismas pažymėjo, kad pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo DK 217 straipsnio 3 dalį darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tai reiškia, kad, nagrinėjant darbo ginčus Darbo ginčų komisijoje, šalys gali patirti išlaidų, susijusių su teisine pagalba, tačiau naujojo DK norma įtvirtina principą, pagal kurį tokios išlaidos neatlyginamos, kad ir kokia būtų bylos baigtis; jei darbo byla perduodama teismui, ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje šalių patirtos išlaidos taip pat negali būti atlyginamos, o bylinėjimosi teisme išlaidos atlyginamos pagal CPK normas.

16. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad Darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (DK 217 straipsnio 3 dalis), tačiau pažymėjo, kad šalis, faktiškai laimėjusi bylą ir įrodžiusi kitos ginčo santykio šalies veiksmų neteisėtumą darbuotojo atleidimo iš darbo metu, turi teisę jas išsiieškoti, priešingu atveju sąžiningas asmuo dėl kito asmens atliktų neteisėtų veiksmų patirtų nuostolių, o tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad advokatų dalyvavimas nagrinėjant darbo ginčą ikiteisminėje stadijoje yra galimas, darbdavys, priešingai nei darbuotojas, gali turėti teisininkų, todėl jam yra galimybė gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir nebūnant atstovaujamam advokato, tuo tarpu darbuotojas tokios galimybės neturi ir, norėdamas gauti tinkamą kvalifikuotą teisinę pagalbą, turi, nors neprivalo, naudotis advokato paslaugomis. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad ieškovo išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą Darbo ginčų komisijoje, yra atlygintinos, nes jos buvo būtinos ir pagrįstos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą pakeisti: grąžinti ieškovą į darbą ir priteisti jam 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas nepagrįstai suabsoliutino, hiperbolizavo ir netinkamai įvertino aplinkybes apie šalių konfliktiškus santykius. Bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad realiai egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta negrąžinimo į darbą priežastis – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad, ginčą išsprendus ieškovo naudai, darbo santykių tąsa nebeįmanoma. Nagrinėjamu atveju, priimant sprendimą dėl ieškovo grąžinimo į darbą, iš esmės buvo remtasi tik atsakovės pateiktais argumentais.

17.2. Pagal kasacinio teismo praktiką, nuspręsdamas, kad neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi nustatyti, jog dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, bet jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė konkrečių ir objektyvių negalėjimo vykdyti pareigas priežasčių.

17.3. Teismas taip pat nenustatė konkrečių faktų, kad buvo kilęs šalių konfliktas iki ginčo nagrinėjimo pradžios. Neteisėtai atleidus darbuotoją iš darbo ir nagrinėjant kilusį ginčą, tarp šalių visais atvejais neišvengiamai kyla konfliktas, tačiau toks šalių konfliktas neturėtų būti sureikšmintas ir vertinamas kaip priežastis netinkamoms darbo sąlygoms sudaryti.

17.4. DK 218 straipsnyje numatyta galimybė negrąžinti darbuotojo į buvusį darbą, jeigu to prašo darbdavys. Tačiau šio straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas turi būti taikomas tik tada, kai to prašo darbdavys, vidutiniškai įdarbinantis iki dešimt darbuotojų. Kitais atvejais toks darbdavio pageidavimas darbo ginčą nagrinėjančiam organui nėra privalomas ir objektyviai turi būti vertinamos visos byloje esančios aplinkybės. Atsakovė vidutiniškai įdarbina daugiau nei dešimt darbuotojų, todėl jos pageidavimai neįpareigoja teismo. Be to, atsakovė nepagrindė objektyviais įrodymais, kodėl prarado pasitikėjimą darbuotoju, kokius netinkamus veiksmus atliko ieškovas. Esant tokiam visiškai nepagrįstam atsakovės prašymui, darbdavio interesai negali būti iškelti aukščiau už darbuotojo interesą tęsti darbo santykius.

17.5. Nors ieškovo pareigybė, perskirsčius jos funkcijas, fiktyviai de jure buvo panaikinta, ginčo dėl to, kad ieškovo funkcijos nepanaikintos, nekilo. Darbo ginčų komisijos sprendime aiškiai konstatuota, kad pardavimų vadovo pareigybės (ieškovo) ir naujai įsteigtos pardavimų vadybininko pareigybės funkcijos didžiąja dalimi sutampa. Tai leidžia daryti išvadą, kad naujai pareigybei yra priskirtos funkcijas, kurios buvo priskirtos ieškovui. Tai, kad analogiška pareigybė nebuvo sukurta, nesudaro pagrindo priimti sprendimą dėl darbuotojo negrąžinimo į darbą.

17.6. Teismo išvada, kad ieškovas gali būti grąžintas tik į pirmesnį darbą ir, panaikinus jo pareigybę, nėra galimybės grąžinti jo į darbą, yra nepagrįsta. Tiek teisės aktai, tiek teismų praktika pakankamai aiškiai numato galimybę grąžinti darbuotoją į lygiavertes pareigas, jeigu jo pirmesnio darbo (pareigų) nebėra.

17.7. Atsakovė nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti, kad ieškovas dėl savo dalykinių, profesinių, kvalifikacinių savybių negali būti grąžinamas į darbą. Dėl to neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistos ieškovo teisės turėtų būti ginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą alternatyvų teisių gynimo būdą.

17.8. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Faktas, kad ieškovas nereiškė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje, jokiu būdu negali būti vertinamas kaip pagrindas konstatuoti, jog ieškovas nepatyrė neturtinės žalos. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas turi teisę reikšti per trejų metų senaties terminą. Tai jis ir padarė.

17.9. Sprendimo argumentas, kad ieškovo teiginiai yra tik hipotetinio pobūdžio ir deklaratyvūs, yra nepagrįstas, nes ieškovo teiginiai yra paremti konkrečiais byloje nustatytais ir įrodymais pagrįstais faktais. Šiuo atveju darbdavio neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu konstatuoti Darbo ginčų komisijos sprendimu, kurio atsakovė neginčijo, ir kurio išvadas dėl ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumo teismas patvirtino. Byloje taip pat nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina atsakovės siekį bet kokiu būdu atleisti ieškovą, t. y. siūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, fiktyvus ieškovo pareigybės panaikinimas, darbuotojo į analogišką pareigybę paieška dar net neatleidus ieškovo, bandymas juodinti ieškovą įrodinėjant neva jo blogą darbą. Šie atsakovės veiksmai neabejotinai nėra priimtini darbo santykių nutraukimo atveju ir sukelia neigiamus stresinius išgyvenimus ieškovui.

17.10. Ieškovo patirta neturtinė žala pasireiškė ne tik emociniais neigiamais išgyvenimais, tačiau ir fizinio pobūdžio sveikatos sutrikimais. Atsakovei priėmus sprendimą fiktyviai panaikinti ieškovo pareigybę ir įteikus įspėjimą apie atleidimą iš darbo, ieškovui pasireiškė skrandžio skausmai. Dėl to ieškovas ilgiau nei dvi savaites buvo nedarbingas. Ieškovui buvo diagnozuotas gastritas bei paskirtas ilgalaikis gydymas. Visuotinai pripažįstama, kad vienas iš gastritą sukeliančių veiksnių – patiriamas psichoemocinis stresas, kurį ieškovas patyrė būtent dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.

18. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Iš bylos faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad atsakovė nepasitiki ieškovu ir jo galėjimu toliau tinkamai tęsti darbo funkcijų vykdymą. Ieškovas buvo išreiškęs valią ir norą nutraukti darbo santykius tuo atveju, jeigu jam būtų sumokėtos sumos pagal DK 59 straipsnį. Dėl to akivaizdu, kad pats ieškovas nenori toliau dirbti pas atsakovę ir nėra pagrindo grąžinti jį į darbą. 2018 m. sausio 19 d. ieškovas išsiuntė el. laišką atsakovės darbuotojams, siekdamas parodyti neva atsakovės nesąžiningumą ir sukelti konfliktą tarp kitų darbuotojų. Laiške ne kartą minimos blogos darbo sąlygos. Dėl to nesuprantama ieškovo pozicija grąžinti jį į darbovietę, kuri, jo manymu, yra prasta, nesąžininga ir t.t. Iš šio ieškovo laiško kolegoms akivaizdu, kad šalių konfliktas yra besitęsiantis, pats ieškovas dar labiau jį gilina. Dėl netinkamų Alytaus padalinio, kuriam vadovavo ieškovas, rezultatų atsakovė nebegali patikėti tokių ar panašių pareigų ieškovui. Ieškovas buvo vadovaujančias pareigas užimantis darbuotojas, todėl, nesant nei atsakovės pasitikėjimo ieškovu, nei paties ieškovo pasitikėjimo atsakove, konstruktyvūs santykiai tarp šalių ateityje apskritai nebegalimi.

18.2. Iš paties ieškovo pozicijos matyti, kad šalių santykiai yra konfliktiški. Ieškovas atsakovę ir jos darbuotojus vertina neigiamai, jų veiksmus vadina terorizmu ir pan. Ieškovas ginčo Darbo ginčų komisijoje nagrinėjimo metu buvo pažymėjęs, kad jam neva buvo taikomas psichologinis spaudimas, tad akivaizdu, kad tarp šalių yra susiklosčiusi įtampa, dėl kurios efektyvus darbas nebūtų įmanomas. Grąžinus ieškovą į darbą, visos šios aplinkybės darytų darbuotojo ir darbdavio santykius įtemptus, o situacija, kai nėra galimybių pasiūlyti ieškovui kitą darbą, grąžinus jį į darbą, savaime užprogramuotų naują darbuotojo ir darbdavio ginčą. Akivaizdu, kad konfliktas gilus, apie jį žino ir į jį įsitraukę kiti atsakovės darbuotojai, o tai kelia įtampą visame kolektyve. Aplinkybės dėl negalimumo grįžti į pareigas, kitaip nei nurodo ieškovas, gali atsirasti tiek darbo santykių metu, tiek ir po jų (pvz., paties ieškovo veiksmai, eskaluojant konfliktą, išsiuntus el. laišką bendradarbiams).

18.3. Ieškovo pareigybė panaikinta dėl blogų Alytaus padalinio veiklos rezultatų, siekiant didinti pardavimus Alytaus padalinyje. Iki struktūrinių pertvarkymų ieškovo užimta pareigybė atsakovei tapo nereikalinga, ieškovo darbo vietos apskirtai neliko, joks kitas asmuo į ieškovo pareigas nepriimtas. Alytaus padalinyje dirba du pardavimų vadybininkai, kurių funkcijos nėra tapačios ieškovo atliktoms funkcijoms, šių darbuotojų patirtis ir kvalifikacija reikalingos pardavimams Alytaus padalinyje didinti. Dėl šių organizacinių priežasčių nėra jokios galimybės grąžinti ieškovą į darbą. Atsižvelgiant į tai, kad darbdavė, būdama verslo subjektas, turi teisę ir privalo savo verslą modeliuoti ir organizuoti taip, kaip jam atrodo tinkamiausia, į tai, kad ieškovo pareigybės neliko, o į jo vietą nepriimtas joks kitas darbuotojas, nėra jokio pagrindo teigti, kad neegzistuoja jokių organizacinių priežasčių, dėl kurių ieškovas negali būti grąžintas į darbą. Filiale atlikti struktūriniai pertvarkymai ir darbo vietos panaikinimas šios bylos kontekste gali būti kvalifikuojami kaip organizacinės priežastys, dėl kurių ieškovas negali būti grąžintas į darbą.

18.4. Galiojantis DK aiškiai nustato, kad, esant darbdavio prašymui, darbuotojas negali būti gražinamas į pareigas, tačiau jam kompensuojama pinigine forma, t. y. priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Byloje buvo pareikštas darbdavio prašymas negrąžinti ieškovo į darbą. Be to, šioje byloje ginčas kilo dėl padalinio vadovo, dėl kurio veiklos darbdavys prarado pasitikėjimą juo. Dėl to darbdavio prašymas negrąžinti vadovo į darbą pagrįstas objektyviomis priežastimis.

18.5. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas nepareiškė tokio reikalavimo Darbo ginčų komisijoje, taip pat neįrodė patirtos neturtinės žalos, o priteistos sumos yra pakankama satisfakcija ieškovui.

18.6. Šiuo atveju teismas apskritai turėjo atsisakyti nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. palikti šią ieškinio dalį nenagrinėtą, remdamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 412 straipsnio 1 dalimi, nes ieškovas, pareikšdamas šį reikalavimą teisme, nesilaikė darbo byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Remiantis nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 220 straipsnio nuostatomis, darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus. Tai reiškia, kad ieškovas, prieš pareikšdamas ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, su tokiu reikalavimu privalėjo pirmiausia kreiptis į darbo ginčų komisiją. Tai patvirtina ir teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylas Nr. 3K-3-262-248/2016; Nr. 3K-3-332-686/2015 ir kt.).

18.7. Nors ieškovas nurodo, kad patyrė žalą, tačiau šių savo teiginių konkrečiai nedetalizuoja ir iš esmės neįrodo. Vien atleidimo iš darbo faktas nesuponuoja, kad darbuotojui padaryta neturtinė žala. Atleidimas iš darbo yra gyvenimiškas ir natūralus reiškinys. Ieškovas iki sprendimo atleisti jį iš pareigų žinojo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, suprato padarinius. Be to, dėl darbo sutarties nutraukimo vyko šalių derybos, net pats ieškovas buvo išreiškęs sutikimą nutraukti darbo sutartį tam tikroms jį tenkinančiomis sąlygomis. Dėl to ieškovo atleidimas iš darbo jam neturėjo būti visiškai netikėtas.

18.8. Ieškovui išmokėtos su darbo santykiais susijusios sumos, jis turėjo pakankamai laiko susirasti kitą darbą, todėl ir jo socialinės garantijos nebuvo pažeistos. Ieškovo teiginiai, kad dėl atleidimo patyrė sveikatos sutrikimą, nepagrįsti ir neįrodyti, nėra jokio ryšio tarp ieškovo atleidimo iš pareigų ir įvardijamo sveikatos sutrikimo.

19. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos ir turtinės žalos priteisimo bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliantė taip pat prašo priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pagal DK 229 straipsnio 2 dalį, jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi. Šiuo atveju ieškovo reikalavimas grąžinti į darbą yra savarankiškas reikalavimas ir neturėtų būti tiesiogiai sietinas su neskundžiama Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi (ieškovas į darbą nebuvo grąžintas, vadovaujantis nauja galimybe – darbdavio prašymu negrąžinti darbuotojo į darbą). Ta sprendimo dalis, kurios nė viena iš šalių neskundė (dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo) įsiteisėjo, pasibaigus vieno mėnesio apskundimo terminui.

19.2. Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalyje atsiradus galimybei negrąžinti darbuotojo į darbą, kai to reikalauja darbdavys, reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir grąžinimo į darbą turėjo būti atmestas, nes klausimas dėl ieškovo grąžinimo į darbą buvo išspręstas remiantis neginčijamu argumentu – atsakovės prašymu. Skirtingai nuo ankstesnio reglamentavimo, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas ne iki darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimo įsiteisėjimo, bet iki sprendimo įvykdymo, t. y., įvykdžius sprendimą, išnyksta ir pagrindas toliau skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną.

19.3. Nagrinėjamu atveju Darbo ginčų komisijos sprendimas buvo įvykdytas jau 2018 m. vasario 2 d., ieškovui sumokant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo bei vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną dieną iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos, iš viso – 3094,87 Eur. Dėl to vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką neturi būti skaičiuojamas, nes tai prieštarautų teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

19.4. Priverstine pravaikšta (laikotarpiu, kai darbuotojas dėl neteisėto atleidimo negali dirbti nuo atleidimo dienos iki tokio atleidimo neteisėtumą patvirtinančio teismo sprendimo įsiteisėjimo) negali būti laikomas laikas nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo darbuotojo atleidimas pripažintas neteisėtu, ir tokia sprendimo dalis neapskųsta, iki likusios sprendimo dalies įsiteisėjimo. DK redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d. vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimo momentu aiškiai įvardija sprendimo įvykdymą. Įvykdžius darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimą, pareiga skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną, laikytina įvykdyta ir negali būti pratęsta tuo atveju, jeigu nėra ginčijamas pats atleidimo iš darbo teisėtumas. Šiuo atveju ginčo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo nebuvo – ginčas kilo tik dėl alternatyvių pažeistos teisės gynimo būdų. Dėl to vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas iki sprendimo įvykdymo dienos – iki 2018 m. vasario 2 d.

19.5. Darbo ginčų komisija atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, tad ši darbo ginčo dalis jau buvo išspręsta, taip pat išspręsti su tuo susiję vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už neteisėtą atleidimą iš darbo priteisimo klausimai. Įvykdžius Darbo ginčų komisijos sprendimą, neliko teisinio pagrindo skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Priešingu atveju atsirastų akivaizdi terpė darbuotojams piktnaudžiauti teise – Darbo ginčų komisijai pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, darbuotojas nepagristai skųstų tik dalį Darbo ginčų komisijos sprendimo, siekdamas finansinės naudos tik ilgintų priverstinės pravaikštos laiką, nes, net ir netenkinus nepagrįsto darbuotojo prašymo, pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų laikomas įsiteisėjusiu po apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Ginčas dėl alternatyvaus darbuotojų teisių gynimo būdo, kai nėra ginčo dėl neteisėto atleidimo, nepagrįstai lemtų priverstinės pravaikštos laikotarpio pratęsimą. Taip nutiko nagrinėjamu atveju. Atsakovės įsitikinimu, būtent Darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo diena laikytina ieškovo priverstinės pravaikštos pabaiga.

19.6. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, susidarytų nepateisinama DK 218 straipsnio 4 dalies normos taikymo praktika, kuri prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Darbuotojas, net ir atmetus pagrindinį jo reikalavimą – grąžinti jį į darbą – ir pralaimėjęs bylą, vis tiek gauna nepagrįstą naudą – vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

19.7. Atsakovei įvykdžius Darbo ginčų komisijos sprendimą, neturėjo būti tenkinami ir ieškovo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos priteisimo.

19.8. Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos priteisimo klausimus, bylą išsprendė tinkamai, atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo mažinti priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, dydį.

19.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad dėl atleidimo iš darbo priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotoją nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdaviui, tačiau tokios kompensacijos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir darbuotojo patirtiems netekimams, atitikti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtu nepagristai didelio neadekvatumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010).

19.10. Nagrinėjamu atveju atsakovė Darbo ginčų komisijos priteistas sumas ieškovui sumokėjo dar iki ieškinio pateikimo teismui, todėl jau buvo atlikta socialinė funkcija – darbuotojui buvo kompensuota už neteisėtą atleidimą iš darbo. Be to, ieškovas paskutinę jo darbo dieną gavo dviejų mėnesių išeitinę išmoką, po trijų mėnesių galėjo kreiptis į Garantinį fondą dėl ilgalaikio nedarbo išmokos. Vadinasi, ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui dieną ieškovas buvo gavęs daugiau kaip šešių mėnesių vidutinių atlyginimų sumą (dviejų mėnesių išeitinę išmoką atleidimo iš darbo dieną, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už beveik tris mėnesius, skaičiuojant nuo atleidimo iš darbo dienos iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo, taip pat jau turėjo galimybę gauti vieno mėnesio išmoką iš Garantinio fondo), nors nuo atleidimo iš darbo dienos buvo praėję trys mėnesiai. Taigi ieškovui buvo kompensuotas ne tik laikas, kurio metu jis nedirbo ir turėjo būti išlaikytos socialinės garantijos, bet ir dar tris mėnesius į priekį.

19.11. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės, neoperatyvus civilinės bylos nagrinėjimas ir akivaizdus ieškovo siekis tęsti bylos nagrinėjimą, sudaro prielaidą mažinti priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydį.

19.12. Nagrinėjamos bylos atveju teismo procesas buvo užvilkintas, nes, pirmosios instancijos teismui pirmą kartą atsisakius priimti ieškinį, ieškovas teismo nutartį dėl atsisakymo skundė atskiruoju skundu, apeliacijoje atskirasis skundas buvo nagrinėjamas pusantro mėnesio. Ieškovui ieškinį teismui pateikus 2018 m. vasario 15 d., sprendimas byloje priimtas tik 2018 m. rugsėjo 14 d. Tai reiškia, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama beveik septynis mėnesius. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį nuo pat atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jį priteisė už neproporcingai ilgą laiką.

19.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, visiškai nepaisydamas įstatymo normų tenkino ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo – bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje. Naujasis DK įtvirtina principą, pagal kurį tokios išlaidos nėra atlyginamos, kad ir kokia būtų bylos baigtis. Jei darbo byla perduodama teismui, ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje šalių patirtos išlaidos taip pat negali būti atlyginamos.

20. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Atsakovės išvada, kad ieškovas, teikdamas ieškinį teismui, ginčijo tik dalį Darbo ginčų komisijos sprendimo (dėl grąžinimo į darbą), todėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumo, kurios nė viena šalis neginčijo, įsiteisėjo pasibaigus vieno mėnesio apskundimo terminui, yra nepagrįsta. Ieškovas pateikė ieškinį teismui, nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu ir prašydamas teismą išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės, o ne skųsdamas tik dalį Darbo ginčų komisijos sprendimo. Darbo ginčų komisijos sprendimo jokia dalis neįsiteisėjo ir netapo vykdytina. Ieškovas tiesiog detaliau nepasisakė dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo, nes Darbo ginčų komisija sprendime pakankamai detaliai ir motyvuotai išdėstė atleidimo iš darbo neteisėtumo pagrindimo argumentus. Tai reiškia tik tiek, kad ieškovas prašė teismo vadovautis Darbo ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. DK 229 straipsnio komentare nurodoma, kad dalinis sprendimo įsigaliojimas įmanomas tik tuo atveju, kai ieškovas teikia kelis savarankiškus ir nesusijusius reikalavimus. Šiuo atveju ieškovo reikalavimų nėra pagrindo laikyti savarankiškais ir nesusijusiais, nes, tik pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, galimas ieškovo grąžinimas į buvusias pareigas.

20.2. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad, vadovaujantis naujai įtvirtinta galimybe negrąžinti darbuotojo į darbą darbdavio prašymu, teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti Darbo ginčų komisijos priimto sprendimo dėl ieškovo negrąžinimo į buvusį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. DK ne visais atvejais įtvirtina nekvestionuojamą darbdavio teisę reikalauti, kad darbuotojas nebūtų grąžinamas į darbą. Jei negrąžinti darbuotojo į darbą prašo darbdavys, vidutiniškai įdarbinantis iki dešimt darbuotojų, darbo ginčą nagrinėjantis organas privalo atsisakyti grąžinti darbuotoją į darbą. Kadangi atsakovė vidutiniškai įdarbina gerokai daugiau nei dešimt darbuotojų, nei Darbo ginčų komisijai, nei teismui atsakovės prašymas negrąžinti ieškovo į darbą nėra privalomas ir imperatyviai įgyvendinamas. Dėl to teismas, nagrinėdamas darbo ginčą iš esmės, turėjo teisę spręsti ir pasisakyti dėl ieškovo grąžinimo į darbą galimybės kartu su tokio sprendimo teisinėmis pasekmėmis, t. y. vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimu.

20.3. Nesutiktina su atsakovės teiginiu, kad teismas negalėjo pakartotinai spręsti šio klausimo, nes atsakovė Darbo ginčų komisijos sprendimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo jau buvo įvykdžiusi. DK aiškiai reglamentuota, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas iki teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju teismo sprendimas priimtas tik 2018 m. rugsėjo 14 d.

20.4. Nagrinėjamu atveju Darbo ginčų komisijos sprendimas neturėjo būti įvykdytas skubiai, todėl atsakovė neturėjo pareigos vykdyti Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuris nebuvo įsiteisėjęs. Atlikdama tokius veiksmus, atsakovė prisiima riziką, kad, ieškovui pateikus ieškinį teismui, Darbo ginčų komisijos sprendimas neteks galios ir nebus vykdytinas.

20.5. Galutinį ir vykdytiną sprendimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir grąžinimo į darbą bei su tuo susijusių teisinių pasekmių priėmė pirmosios instancijos teismas. Dėl to nepagrįstas atsakovės argumentas, kad teismas neturėjo teisės priteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo. Būtent tokią pareigą teismui nustato DK 218 straipsnio 4 dalis, pagal kurią, priėmus sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

20.6. Kaip nurodo atsakovė, darbuotojo praradimai atlyginami iki momento, kai darbuotojas yra grąžinamas į buvusį darbą, arba iki momento, kai teismas priima sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą ir konstatuoja darbo santykių pabaigą. Šiuo atveju teismas tai ir padarė, t. y. nusprendęs, kad ieškovas negali būti grąžinamas į buvusį darbą, konstatavo, jog darbo santykiai tarp šalių nutrūko ir darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

20.7. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, privalėjo mažinti priteisiamo užmokesčio dydį. Be deklaratyvių teiginių atsakovė nenurodė jokių konkrečių faktų, kad jai teismo pritaikyti suvaržymai, susiję su šių išmokų priteisimu, yra neproporcingi, sukelia sunkias finansines pasekmes, lemia nemokumą ar pan. Be to, šiuo atveju ieškovas nėra įsidarbinęs kitame darbe ir negauna jokių kitų darbo pajamų.

20.8. Atsakovės teiginys apie vilkinamą procesą yra visiškai nepagrįstas. Ieškovas teismo procesu nepiktnaudžiavo, byloje nenustatyta jokių nesąžiningų jo veiksmų, dėl kurių priteista išmoka galėtų būti mažinama.

20.9. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas be pagrindo priteisė ieškovui turtinės žalos atlyginimą, nes darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė turtinius praradimus, dėl kurių nukentėjo ieškovo turtinė padėtis, todėl ieškovo patirta turtinė žala turi būti atlyginta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti abiejų darbo ginčo šalių paduotų apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

23. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) pateikė naujus įrodymus: medicininės kortelės nuorašą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2018 m. spalio 8 d. pažymą apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus.

24. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su apelianto prašymu pridėti prie bylos naujus įrodymus, teigdama, kad ieškovas nenurodė, kodėl pateikia tokius įrodymus tik su apeliaciniu skundu, kodėl negalėjo jų pateikti anksčiau.

25. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktas).

27. Pažymėtina, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl, siekiant visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti šalių ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priima apelianto (ieškovo) pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

28. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2010 m. rugpjūčio 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 353 (toliau – Darbo sutartis), kurios pagrindu ieškovas tą pačią dieną pradėjo eiti atsakovės įmonės Alytaus padalinio vadovo pareigas (t. 1, b. l. 14-26).

29. Ieškovas 2017 m. lapkričio 6 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą – darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.

30. Nesutikdamas su atleidimu iš darbo, ieškovas 2017 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas Darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, grąžinti jį į darbą bei priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos. Darbo ginčų komisija 2018 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. DGKS-278 ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies: pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu, pripažino, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dieną, nusprendė išieškoti iš atsakovės ieškovo naudai 1111,74 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 2541,12 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos ir po 52,94 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną iki sprendimo įsiteisėjimo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. 1, b. l. 46-55).

31. Ieškovas, nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu negrąžinti jo į darbą, 2018 m. vasario 16 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. 2018 m. vasario 27 d. nutartimi buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis pakeista, nustatytas papildomas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (t. 1. 62-63, 119-120). Ieškovas 2018 m. balandžio 16 d. pateikė patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 121).

32. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškovo (darbuotojo) ieškinį patenkino iš dalies, išspręsdamas šalių darbo ginčą iš esmės: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nusprendė negrąžinti jo į darbą, pripažino, kad ieškovo ir atsakovės sudaryta 2010 m. rugpjūčio 17 d. Darbo sutartis Nr. 353 nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovo naudai iš atsakovės 1111,74 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 12 017,38 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai) ir po 52,94 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (skaičiuojant vienerių metų terminą neteisėto atleidimo iš darbo dienos); priteisė ieškovui iš atsakovės 1000 Eur turtinei žalai atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė.

Dėl neteisėtai atleisto iš darbo ieškovo teisių gynimo būdo nagrinėjamu atveju

33. Apeliaciniame skunde ieškovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo parinktą neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistų teisių gynimo būdą ir prašo grąžinti jį į darbą, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat patirtą neturtinę žalą.

34. DK 218 straipsnyje įtvirtinti du neteisėtai atleisto iš darbo darbuotojo teisių gynimo būdai: 1) jeigu darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą bei priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 218 straipsnio 2 dalis); 2) jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (DK 218 straipsnio 4 dalis).

35. DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatų analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad neteisėtai atleisto darbuotojo pažeistos teisės ginamos negrąžinant jo į darbą, bet priteisiant tam tikras išmokas (kompensacijas), jeigu nustatoma viena iš kelių alternatyvių sąlygų: 1) darbuotojas negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių (pavyzdžiui, panaikinta darbuotojo darbo vieta, įmonėje neatliekamos darbuotojo darbo funkcijos ir pan.); 2) nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (pavyzdžiui, yra kilęs darbuotojo ir darbdavio atstovo konfliktas, kuris negali būti neutralizuotas dėl tiesioginio pavaldumo); 3) negrąžinti darbuotojo į darbą prašo darbdavys.

36. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas neteisėtai atleisto ieškovo reikalavimą grąžinti jį į darbą, visų pirma nurodė tai, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta visiškai nauja ir savarankiška sąlyga taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, negrąžinant jo į darbą, – jeigu darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Teismas, išanalizavęs šalių ginčo aplinkybių visumą, taip pat pažymėjo, kad buvęs darbdavys nurodo nepasitikintis darbuotoju (ieškovu) ir nenori jo grįžimo į darbą; grąžinus darbuotoją į darbą, jam nebus sudarytos geros sąlygos dirbti, jo grąžinimas neatitiktų darbdavio lūkesčių, akivaizdžiai užprogramuotų galimą naują konfliktą.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl neteisėtai atleisto iš darbo ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo parinkimo pripažįsta tiek teisiškai, tiek faktiškai pagrįsta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

38. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta savarankiška sąlyga taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, negrąžinant jo į darbą, – jeigu darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas turi būti taikomas tik tada, kai to prašo darbdavys, vidutiniškai įdarbinantis iki dešimt darbuotojų, tuo tarpu atsakovė įdarbina daugiau nei dešimt darbuotojų, todėl jos pageidavimas neįpareigoja teismo. Atsakovė neteisingai remiasi DK 218 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagal kurias šio straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas turi būti taikomas ir tada, kai to prašo darbdavys, vidutiniškai įdarbinantis iki dešimt darbuotojų. Šioje teisės normoje nenustatyta jokio ribojimo darbdaviui reikšti prašymą negrąžinti darbuotojo į darbą. Nurodytos teisės normos paskirtis kita – įtvirtinti, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas taikomas visiems darbdaviams, net turintiems mažai darbuotojų.

39. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu priėjo prie pagrįstos išvados, kad dėl susiklosčiusių konfliktiškų ieškovo ir darbdavio atstovų santykių, dėl atsakovės nurodomo prarasto pasitikėjimo tolesnis ieškovo darbas negalimas, jo grąžinimas į darbą suponuotų naujų konfliktų grėsmę. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į ieškovo buvusiems kolegoms adresuotą elektroninį laišką (t. 2, b. l. 159-161), kurio turinys bei stilius parodo ir ieškovo požiūrį į įmonę, kurioje dirbo, santykius su bendradarbiais, taip pat gali suponuoti išvadą apie tam tikras ieškovo asmenines savybes, lėmusias darbdavio poziciją dėl ieškovo negrąžinimo į darbą.

40. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad darbdavys, būdams verslo subjektas, gali savo veiklą organizuoti taip, kaip jam atrodo tinkamiausia, pasirinkdamas jo požiūriu tinkamus darbuotojus, juolab į vadovaujančias pareigas. Nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip Alytaus padalinio vadovo, pareigybė panaikinta, jo vykdytos funkcijos išdalintos kitiems darbuotojams. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir organizacines priežastis, dėl kurių ieškovas negali būti grąžintas į darbą.

41. Kai yra nustatyta, kad atsakovė (darbdavė) pareiškė prašymą ieškovo negrąžinti į darbą, vien ši aplinkybė pakankama tam, jog iš darbo neteisėtai atleisto apelianto (ieškovo) teisės būtų ginamos kitu alternatyviu būdu – negrąžinant į darbą, bet pripažįstant darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos bei iš atsakovės ieškovo naudai priteisiant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas išmokas (kompensacijas).

42. Apelianto (ieškovo) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo daryti kitokią išvadą. Išdėstytų motyvų pagrindu apelianto (ieškovo) reikalavimas ginti jo pažeistas teises, grąžinant jį į darbą, negali būti tenkinamas.

Dėl atsakovės kvestionuojamų pirmosios instancijos pritaikytų ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių

43. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Darbo ginčų komisija 2018 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. DGKS-278 ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, šios sprendimo dalies nė viena iš darbo ginčo šalių neskundė, vadinasi, ji įsiteisėjo, pasibaigus vieno mėnesio terminui kreiptis į teismą (DK 229 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 1 dalis). Darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 16 d. sprendimu ieškovui priteistą 1111,74 Eur kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 2541,12 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos ir po 52,94 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos atsakovė ieškovui sumokėjo 2018 m. vasario 2 d., sumokėdama iš viso 3094,87 Eur. Atsakovės įsitikinimu, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nes tai prieštarautų teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

44. DK 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus DK 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi.

45. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad ieškovo reikalavimas grąžinti į darbą yra savarankiškas, tiesiogiai nesusijęs su neapskųsta Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Abu šie reikalavimai neabejotinai susiję, nes, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, turi būti išspręsta ir dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių, nustatant, kuriuo būdu, iš įstatyme įtvirtintų dviejų, gintinos neteisėtai atleisto darbuotojo teisės: 1) grąžinant jį į darbą ir priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki grąžinimo į darbą dienos ar 2) negrąžinant į darbą, pripažįstant darbo sutartį nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu ir priteisiant vidutinį darbo užmokestį iki sprendimo įvykdymo dienos bei kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo metus, bet ne daugiau kaip šešių darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Jeigu yra šalių ginčas dėl to, kuriuo būdu, iš nurodytų dviejų, gintinos neteisėtai atleisto iš darbo darbuotojo teisės, negali būti laikoma, kad atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu klausimas išspręstas iki galo.

46. Tik išsprendus ginčą, kokiu būdu gintinos konkretaus darbuotojo teisės, tampa aišku, ar neteisėtai atleisto darbuotojo darbo santykiai bus atkurti ir tęsiami, ar jie pasibaigs darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu nuo tokio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tik išsprendus ginčą, kokiu būdu gintinos neteisėtai atleisto darbuotojo teisės, nustatomas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir data tuo atveju, jeigu nusprendžiama negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą.

47. Darytina išvada, kad situacija, kai atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, tačiau viena iš darbo ginčo šalių nesutinka su darbo ginčų komisijos parinktu neteisėtai atleisto darbuotojo teisių gynimo būdu, negali būti vertinama kaip ginčo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu išsprendimas iš esmės, ir darbo ginčų komisijos sprendimo dalis, kuria atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, negali įsiteisėti savarankiškai. Vadovaujantis DK 229 straipsnio 2 dalimi, nėra pagrindo pripažinti pagrįsta atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, kad Darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 16 d. sprendimo dalis, kuria ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, įsiteisėjo.

48. Nagrinėjamu atveju, Darbo ginčų komisijai 2018 m. sausio 16 d. sprendimu ieškovo atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pripažinus neteisėtu, tačiau nusprendus negrąžinti į darbą, nurodžius, kad Darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, bei priteisus atitinkamas išmokas, ieškovas, 2018 m. vasario 16 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, nurodydamas, jog nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu negrąžinti jo į darbą, pripažinti, kad jo ir atsakovės sudaryta Darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, taip pat jo naudai priteistomis sumomis. Ieškovas nurodė, kad teikia ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme, prašydamas grąžinti jį į buvusį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (t. 1, b. l. 2).

49. DK 231 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). Taigi, vienai iš darbo ginčo šalių pareiškus ieškinį teisme, darbo ginčų komisijos išnagrinėtas ginčas nagrinėjamas teisme iš naujo. Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas dėl ginčo dalyko, nepaisant to, sutampa ar ne darbo ginčų komisijos ir teismo padarytos išvados.

50. Vadovaujantis aptartomis darbo teisės normomis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovo ieškinį, pagrįstai nagrinėjo šalių darbo ginčą iš esmės, išspręsdamas ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimus.

Dėl nagrinėjamu atveju ieškovui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio

51. Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsakovė mano, kad teismas privalėjo mažinti priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, nes šis, įvertinus ginčo situacijos aplinkybes, neatitinka proporcingumo principo.

52. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl išmokos už priverstinės pravaikštos laiką atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015).

53. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama galimybė kompensaciją už privertinę pravaikštą priteisti tvirta suma iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).

54. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo 2017 m. lapkričio 6 d., jam buvo išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Atsakovė, sutikdama su Darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 16 d. sprendime padaryta išvada, kad ieškovo atleidimas iš darbo, remiantis struktūriniais pertvarkymais, yra neteisėtas, 2018 m. vasario 2 d. sumokėjo ieškovui DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio kompensacijos likusią dalį (dar vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą), taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. vasario 2 d.

55. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių darbo ginčą iš esmės, 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimu nustatė, kad atsakovė ieškovui turėtų sumokėti 12 017,38 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai) ir po 52,94 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas atleistas ir darbo 2017 m. lapkričio 6 d., įstatyme nustatytas maksimalus vienerių metų terminas baigėsi 2018 m. lapkričio 6 d. Nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (nuo 2018 m. rugsėjo 17 d., nes rugsėjo 15 ir 16 dienos – ne darbo dienos) iki 2018 m. lapkričio 6 d. ieškovui už priverstinės pravaikštos laiką priklausytų dar 1905,84 Eur (neatskaičius mokesčių) suma (52,94 Eur x 36 d. d.). Taigi, ieškovo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, tačiau į darbą jo negrąžinus, už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas jam apskaičiuota iš viso 13 923,22 Eur suma.

56. Atsakovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismo priteista už priverstinės pravaikštos laiką suma nagrinėjamu atveju yra neproporcingai didelė, remiasi tuo, jog Darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 16 d. sprendimu priteistas sumas ji ieškovui sumokėjo dar iki ieškinio padavimo teismui, taigi socialinė funkcija buvo atlikta – darbuotojui buvo kompensuota už laiką, kurį jis nedirbo, be to, dar trims mėnesiams į priekį; ieškovas tęsė darbo ginčą, kreipdamasis į teismą su reikalavimu grąžinti į darbą, nepaisant DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos; teismo procesas užsitęsė dėl to, kad ieškinys buvo su trūkumais, ieškovas nutartį dėl trūkumų šalinimo skundė apeliacine tvarka.

57. Atsakovė teisingai nurodo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinus galimybę negrąžinti darbuotojo į darbą, kai to prašo darbdavys, neteisėtai atleisto iš darbo ieškovo teisės negalėjo būti apgintos jo norimu būdu, t. y. grąžinant jį į darbą atsakovės įmonėje. Ši aplinkybė nagrinėjamo darbo ginčo atveju yra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atitikties proporcingumo, protingumo, teisingumo principams.

58. Įvertinus šio konkretaus darbo ginčo aplinkybes, ypač tai, kad, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai nuostatai, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas, jeigu negrąžinti prašo darbdavys, neteisėtai atleisto iš darbo ieškovo teisės negalėjo būti apgintos jo norimu būdu, t. y. grąžinant į darbą atsakovės įmonėje, taip pat tai, jog atsakovė, nekvestionuodama Darbo ginčų komisijos išvados dėl ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumo, dar iki ieškovui kreipiantis su ieškiniu į teismą sumokėjo ieškovui DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio kompensaciją, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2018 m. vasario 2 d., pirmosios instancijos teismo priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma negali būti laikoma proporcinga ir teisinga sankcija darbdaviui už ieškovo neteisėtą atleidimą iš darbo.

59. Kartu pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, jog ieškovas, Darbo ginčų komisijai 2018 m. sausio 16 d. priėmus sprendimą jo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, kreipdamasi į teismą su ieškiniu ir prašydamas dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistas teises ginti grąžinant jį į darbą, piktnaudžiavo savo teisėmis, siekdamas didesnės sumos už priverstinės pravaikštos laiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, tiek nagrinėjant šalių darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje, tiek pirmosios instancijos teisme, atsakovė procesiniuose dokumentuose neakcentavo, jog ieškovo grąžinimas į darbą negalimas dėl to, kad ji, kaip darbdavė, remiasi DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nauja nuostata, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas, kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Nesutikimą su ieškovo reikalavimu grąžinti jį į darbą atsakovė grindė organizacinėmis priežastimis (panaikinta ieškovo darbo vieta, jo darbo funkcijų išdalijimu kitiems darbuotojams), taip pat prarastu pasitikėjimu, konfliktiškais ieškovo ir atsakovės santykiais, dėl kurių tolesnis bendras darbas negalimas (t. 2, b. l. 122-123; t. 3, b. l. 128-129). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariama nauja įstatymo nuostata įsigaliojo vos prieš keturis mėnesius iki ieškovo atleidimo iš darbo. Bylos medžiagos analizė rodo, kad ieškovas, atstovaujamas advokatės, šią įstatymo nuostatą suprato kaip neįpareigojančią teismo besąlygiškai vadovautis darbdavio prašymu ir negrąžinti ieškovo į darbą, neanalizuojant jo grąžinimo į darbą galimybių.

60. Išanalizavus byloje nustatytų aplinkybių visumą, priežastis, lėmusias ieškovo atleidimą iš darbo, atsižvelgus į DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą naują pagrindą negrąžinti neteisėtai atleisto darbuotojo į darbą, įvertinus tai, kad atsakovė ieškovui dar iki ginčo inicijavimo teisme sumokėjo DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio (trijų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio) kompensaciją, apskaičiuotą pagal jo darbo atsakovės įmonėje trukmę, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. vasario 2 d., taip pat įvertinus aplinkybes, įtakojusias teismo proceso trukmę ir kartu priverstinės pravaikštos laiką, darytina išvada, kad ieškovui už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuota vidutinio darbo užmokesčio suma – 13 923,22 Eur – už maksimalų vienerių metų laikotarpį (DK 218 straipsnio 4 dalis) šioje konkrečioje darbo ginčo byloje laikytina neproporcinga sankcija darbdaviui.

61. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad nėra pagrindo mažinti už priverstinę pravaikštą priteistos sumos, nes jis nėra įsidarbinęs kitame darbe ir negauna jokių kitų darbo pajamų. Pažymėtina, kad Darbo sutartis su ieškovu nutraukta nediskredituojančiu pagrindu, t. y. ne dėl darbuotojo kaltės. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ieškovas, būdamas pakankami jauno amžiaus darbingas vyras iki šiol neįsidarbina ir negauna pajamų. Dėl to ieškovo nurodyta aplinkybė savaime nėra pagrindas nemažinti šiuo konkrečiu atveju neproporcinga pripažintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumos.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti ieškovui priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumą per pusę, priteisiant ieškovui iš atsakovės 6961,61 Eur (neatskaičius mokesčių). Tokio dydžio kompensacijos priteisimas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojų teisių gynimo tikslą, šio konkretaus darbo ginčo šalių interesų pusiausvyrą.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti turtinę žalą, grindžiamą teisinės pagalbos išlaidomis, patirtomis nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje

63. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 1000 Eur turtinei žalai dėl Darbo ginčų komisijoje patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginti.

64. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus proceso šalies patirtos išlaidos už advokato pagalbą Darbo ginčų komisijoje laikytinos procesinio pobūdžio išlaidomis, o ne materialiaisiais nuostoliais, atsiradusiais dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).

65. Kartu pažymėtina, kad pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, taikytiną nagrinėjamo darbo ginčo atveju, ginčo šalių patirtos bylinėjimosi darbo ginčų komisijoje išlaidos nepriteisiamos (DK 217 straipsnio 3 dalis).

66. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: DK 217 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas, veikdami pagal jiems DK 217 straipsniu nustatytą kompetenciją, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nepaisant to, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo yra pareiškiamas, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja. Ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018).

67. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad Darbo ginčų komisijoje ieškovo turėtas teisinės pagalbos išlaidas pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo kaip turtinę žalą ir be pagrindo priteisė ieškovui jų atlyginimą civilinės atsakomybės pagrindu. Vadovaujantis imperatyvia DK 217 straipsnio 3 dalies nuostata ir kasacinio teismo suformuluota taisykle, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 1000 Eur turtinės žalos atlyginimo, naikintina ir šis ieškinio reikalavimas atmestinas.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą

68. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo ieškinio reikalavimas priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

69. DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Minėta, kad pagal DK 218 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas neteisėtai atleistam iš darbo darbuotojui, be kita ko, gali būti priteista ir neturtinė žala.

70. Kartu pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pagal kasacinio teismo nuosekliai suformuotą praktiką vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti. Kokios pažeistų teisių gynimo priemonės yra būtinos ir pakankamos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimo faktas yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-400/2008, kt.).

71. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 60 punktas).

72. Darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 59 punktas; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017, 63 punktas).

73. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CPK 410 straipsnio 2 dalimi, ginčams dėl žalos atlyginimo priteisimo netaikomi darbo ginčų nagrinėjimo ypatumai, susiję su rungimosi ir dispozityvumo principų ribojimu. Darbuotojas, reikalaujantis neturtinės žalos atlyginimo, neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti konkrečias aplinkybes, lėmusias jo išgyvenimus, nepatogumus, kitokio pobūdžio praradimus, patirtus dėl neteisėto atleidimo iš darbo (CPK 178 straipsnis).

74. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad ieškovas atleistas iš darbo nediskredituojančiu pagrindu, t. y. ne dėl jo kaltės, taigi nėra pagrindo teigti, jog neteisėtas atleidimas iš darbo pakenkė ieškovo dalykinei reputacijai, apribojo jo galimybes konkuruoti darbo rinkoje. Nenustatyta tokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, jog atleidimo iš darbo procedūra atsakovės buvo vykdoma šiurkščiai, darant ieškovui neleistiną psichologinį poveikį. Atsakovės siūlymas ieškovui nutraukti darbo santykius šalių susitarimu savaime nevertintinas kaip neleistinas psichologinis poveikis. Suprantama, kad atsakovės sprendimas atleisti ieškovą iš darbo sukėlė jam įtampos, neigiamų išgyvenimų. Tačiau nenustatyta tokių aplinkybių, kurios rodytų atsakovės siekį pažeminti, sumenkinti norimą atleisti ieškovą. Ieškovo su apeliaciniu skundu pateikti medicininių dokumentų išrašai, kuriais grindžiamas neigiamas darbdavio veiksmų poveikis sveikatai, savaime, nesant papildomų duomenų dėl skrandžio skausmų galimų priežasčių, neįrodo, kad šis sveikatos sutrikimas lemtas būtent darbdavio veiksmų, neteisėtai nutraukiant Darbo sutartį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, neteisėto atleidimo neigiamą poveikį sveikatai ieškovas grindė ne skrandžio skausmais, bet nemiga, nervine įtampa. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teismo posėdyje ieškovas aiškiai nenurodė, kokius konkrečius neigiamus išgyvenimus patyrė, kokie jų neigiami padariniai.

75. Išanalizavus byloje surinktų duomenų visumą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pakankamo pagrindo priteisti ieškovui piniginę kompensaciją dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams atlyginti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Šio darbo ginčo atveju ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu, DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos kompensacijos, atsižvelgiant į atsakovo įmonėje išdirbtus metus, sumokėjimas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra pakankamos priemonės ir ieškovo patirtiems neturtiniams praradimams kompensuoti.

76. Kiti ieškovo ir atsakovės apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės šalių darbo ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

77. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad, išnagrinėjus abiejų darbo ginčo šalių apeliacinius skundus, ieškovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkinti reikalavimai grąžinti ieškovą darbą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atmestinas, o atsakovės apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip vienus metus, taip pat priteista 1000 Eur turtinei žalai dėl Darbo ginčų komisijoje patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginti, tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, sumažinant ieškovui priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką bei atmetant ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

78. Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

79. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš pareikštų trijų ieškinio reikalavimų patenkino vieną (dėl turtinės žalos priteisimo), skundžiamu sprendimu ieškovui priteisė 30 proc., o atsakovei atitinkamai – 70 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

80. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 1000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir šį ieškinio reikalavimą atmetus, ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

81. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1031,57 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

82. Atsižvelgiant į tai, kad visi trys ieškinio reikalavimai buvo atmesti, laikytina, kad sprendimas priimtas atsakovės naudai. Nagrinėjamu atveju atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, todėl atsakovės naudai iš ieškovo priteistina 1031,57 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

83. Ieškinio reikalavimus atmetus, žyminis mokestis už teismo ieškovui priteistą kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, iš atsakovės nepriteistinas.

84. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsakovė patyrė 318 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (t 4., b. l. 23).

85. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas patenkino 57 proc. atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų (8073,35 Eur x 100 proc. / 14 129,12 Eur), todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 181,26 Eur (318 Eur x 57 proc.) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti jo į darbą, pripažinti, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. darbo sutartis Nr. 353 tarp ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės Ramirent Baltic AS, Lietuvoje veikiančios per Ramirent Baltic AS Viliaus filialą (juridinio asmens kodas 302431034), nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės Ramirent Baltic AS, Lietuvoje veikiančios per Ramirent Baltic AS Viliaus filialą (juridinio asmens kodas 302431034), 1111,74 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą vienuolika eurų 74 ct), neatskaičius mokesčių, kompensacijos už neteisėtą atleidimą iš darbo.

Priteisti ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės Ramirent Baltic AS, Lietuvoje veikiančios per Ramirent Baltic AS Viliaus filialą (juridinio asmens kodas 302431034), 6961,61 Eur (šešis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 61 ct), neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės Ramirent Baltic AS, Lietuvoje veikiančios per Ramirent Baltic AS Viliaus filialą (juridinio asmens kodas 302431034), naudai 1031,57 Eur (vieną tūkstantį trisdešimt vieną eurą 57 ct) advokato pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Pripažinti, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. DGKS-278 bei 2018 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. DGKS-351, priimti darbo byloje Nr. APS-1-24212, netenka galios“.

Priteisti iš ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės Ramirent Baltic AS, Lietuvoje veikiančios per Ramirent Baltic AS Viliaus filialą (juridinio asmens kodas 302431034), naudai 181,26 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą 26 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų.