- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-959-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00055-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- O. J., L. J., J. P.
- Ieškovas
- J. P.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos)
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų O. J. ir L. J. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-91-457/2015, pagal ieškovų J. P., neveiksnaus T. P. ieškinį atsakovams L. J., O. J., J. P. dėl nekilnojamojo turto pagerinimo nuostolių atlyginimo ir dėl nuostolių, kylančių iš nepagrįsto praturtėjimo, atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
B. J. P. ir neveiksnus T. P. kreipėsi į teismą ieškiniais, kuriais prašė J. P. priteisti iš atsakovų O. J., L. J. ir J. P. 15150,75 Eur nuostolių – subsidiariai lygiomis dalimis iš kiekvieno po 5050,25 Eur; prašė tenkinti ieškovo neveiksnaus T. P. ieškinį ir priteisti ieškovui T. P. iš atsakovų O. J., L. J. ir J. P. subsidiariai lygiomis dalimis 9090,40 Eur nuostolių - iš kiekvieno po 3030,15 Eur; priteisti iš atsakovų O. J. ir L. J. ieškovų J. P. ir T. P. naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovė J. P. 1973 metais susituokė su A. P., išsiskyrę nebuvo. 1975 metais nupirko neįrengtą mūrinį sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini) K. P. į Joniškį atvyko gyventi 1985 metais. Sodo namelį pirko iš J. P. ir A. P. pinigų. Jie jau turėjo kolektyvinį sodą. Ištinkavo sodo namelio sienas, nes buvo tik sienos, stogas ir langai, pastatė ūkinį pastatą, rūkyklą, garažą, įrengė namelio antrą aukštą. Statybos truko iki 1993 metų ir buvo vykdomos iš jos ir A. P. pinigų. Sodo namelis buvo pirktas K. P. vardu, nes jie dviejų sodų tuo metu turėti negalėjo. Sodo namelis įregistruotas 2001 ar 2002 metais. K. P. prie statybų pinigais neprisidėjo, tik investiciniais čekiais mokėjo už sodo žemę. K. P. sirgo parkinsono liga, reikėjo pinigų vaistams, gavo tik pensiją, santaupų neturėjo. Prašo 90 procentų K. P. vardu registruoto ginčo turto pagerinimo nuostolių atlyginimo, nes K. P. prižiūrėjo jos mažus vaikus, kartais padarydavo valgyti dirbantiems prie statybų darbininkams. Statybas vykdė vyras A. P. su draugais, sūnus J. P. taip pat daug dirbo. 1993 metais statybos buvo įteisintos, tačiau po to dar įrenginėjo namo vidų. 1997 metais K. P. pagal sutartį iš V. P. pirko žemės sklypą, už kurį mokėjo ji su vyru A. P.. K. P. suprato, kad nekilnojamasis turtas, įregistruotas jos vardu, yra sūnaus A. P. šeimos turtas, todėl testamentu šį turtą paliko sūnui A. P., tačiau A. P. mirė anksčiau nei K. P., todėl testamentas nustojo galioti. Mirus A. P. K. P. negalėjo perrašyti testamento, nes ji jau nieko nesuvokė, gulėjo slaugos ligoninėje. Prieš gerinant ginčo turtą negali nurodyti jo pradinės vertės. Kiek lėšų investavo į namelio pagerinimą negali nurodyti, nes statybos vyko ilgai. Sandėlis statytas iš nurašytų detalių. Sodo namelį tinkamu naudoti pridavė vyras A. P.. Dokumentų apie ginčo turto pagerinimą neturi išsaugojusi. I. T. P. yra neveiksnus, todėl jo vardu teikiami teisiniai argumentai, pagrindžiantys ieškovės J. P. reikalavimų pagrįstumą, o tuo pačiu ir T. P. reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Jis yra ieškovės J. P. ir jos mirusio vyro A. P. sūnus, paveldėjęs ¾ dalis palikėjo turto.
A. J. P. su ieškovų ieškiniais sutiko. Nurodė, kad sodo namelis buvo nupirktas 1985 metais, po to vyko statybos iki pat tėvo A. P. mirties. Statė tėvas, jo draugai, prisidėjo daug ir jis. Močiutės K. P. pensija buvo maža ir ji prie statybų neprisidėjo. Atsakovai neprisidėjo prie statybų. Tėvas dirbo keliuose darbuose, mama dirbo gydytoja ir vyr. gydytojo pavaduotoja, pinigus investuodavo į statybas. Žinojo, kad ginčo turtas įregistruotas močiutės vardu ir, kad buvo surašytas testamentas. Močiutė K. P. suprato, kad viskas pastatyta tėvo A. P. ir mamos J. P. lėšomis. Testamentas išreiškė ir patvirtino močiutės valią ir tai, kad viską dirbo ir statė tėvas ir mama.
A. L. J. su ieškovų ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad ieškovės J. P. ieškinys pareikštas dėl nekilnojamojo turto pagerinimo nuostolių atlyginimo, o ieškovo T. P. ieškinys pareikštas dėl nuostolių, kylančių iš nepagrįsto praturtėjimo, atlyginimo. Nepagrįstas praturtėjimas gali būti taikomas, kai turtas įgyjamas be jokio teisinio pagrindo. Byloje paveldėjimo teisės liudijimai, viešojo registro duomenys nenuginčyti, todėl nepagrįsto praturtėjimo negali būti. Ieškovė nepateikė jokių rangos sutarčių, sąmatų, darbų priėmimo-perdavimo aktų, medžiagų pirkimo dokumentų, todėl neįrodė nekilnojamojo turto pagerinimo nuostolių. Prašo taikyti ieškinio senatį. Kiekvienas pagerinimas yra ieškovės valinis veiksmas, kurį ji žino pagerinimo įdiegimo metu. Dalis pagerinimų buvo atlikta iki 2001-07-01, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, todėl jiems taikoma trejų metų ieškinio senatis. Vėlesniems pagerinimams turėtų būti taikoma dešimties metų ieškinio senatis. Be to, ieškiniams dėl žalos atlyginimo numatomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Prašė ieškinius atmesti kaip nepagrįstus ir taikyti ieškinio senatį.
A. O. J. su ieškovų ieškiniais nesutiko ir nurodė, kad K. P. iš savo pajamų galėjo įgyti ginčo turtą, nes gavo pensiją, laikė vištas, turėjo daržą. Byloje nepateikta jokių įrodymų apie A. P. ir J. P. lėšas. Turtas baigtas gerinti 2000-2001 m. Prašo ieškinius atmesti kaip nepagrįstus ir taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Joniškio rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinius patenkino iš dalies. Priteisti iš atsakovų L. J., O. J., J. P. ieškovei J. P. iš kiekvieno po 4398,60 Eur kompensacijos už be pagrindo įgytą turtą. Priteisė iš atsakovų L. J., O. J., J. P. ieškovui neveiksniam T. P. iš kiekvieno po 7917,49 Eur kompensacijos už be pagrindo įgytą turtą. Kitoje dalyje ieškinius atmetė. Priteisė iš atsakovų L. J., O. J. ieškovei J. P. iš kiekvieno po 929,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės J. P. atsakovui L. J. 139,68 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės J. P. atsakovei O. J. 102,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad ieškovai savo ieškinius grindžia ir teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų santykius, susijusius su be pagrindo įgytu turtu bei nepagrįstu praturtėjimu (CK 6.237 str. – CK 6.242 str.). Anot ieškovės, ginčo nekilnojamasis turtas priklauso jai ir neveiksniam T. P., kaip A. P. turto paveldėtojams, todėl atsakovai, gavę šį turtą paveldėjimo būdu, nepagrįstai praturtėjo. Teismas pažymėjo, kad CK 6.237 str. 1 d. nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 str. 1 d. nustato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypų įgijimo K. P. nuosavybėn pagrindas – pirkimo pardavimo sandoriai (CK 4.47 str. 1 p.), sutartyse pirkėja nurodyta K. P.. Byloje apklaustų liudytojų parodymai įrodo, jog už ginčo žemės sklypus iš savo asmeninių arba bendrų šeimos lėšų mokėjo A. P.. Tačiau teismas sprendė, kad ši aplinkybė pati savaime, esant galiojantiems ir nenuginčytiems sandoriams, kurių pagrindu K. P. įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog nuosavybę pagal sandorius įgijo ne pirkėja, o A. P.. Be to, ieškovė teisme paaiškino, kad K. P. investiciniais čekiais mokėjo už sodo žemę. Teismas konstatavo, kad ieškovė šioje byloje neįrodė, jog ji arba A. P. įstatymo nustatyta tvarka įgijo nuosavybę į ginčo žemės sklypus, todėl šioje dalyje ieškinius atmetė.
Teismas sprendė, kad nuosavybės teisių į sodo pastatą, jo priklausinius bei sandėlį įgijimo pagrindas yra naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 4 p.). Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog visą savo turtą K. P. testamentu ketino palikti A. P., leidžia daryti išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad ginčo pastatų tikrasis statytojas bei įgijėjas buvo A. P.. Viešame registre nurodyti duomenys apie turto savininką nagrinėjamu atveju atlieka tik teisių išviešinimo funkciją ir nėra nuosavybės teisių įgijimo neginčytinas įrodymas. Teismas konstatavo, kad atsakovai paveldėjimo būdu įgijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), kurie K. P. mirties dieną nebuvo pastarosios nuosavybė, todėl šį turtą atsakovai įgijo nesant tam teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad A. P. mirties dieną minėtas ginčo turtas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams. Todėl ieškovė gali pretenduoti į jai priklausančią ½ dalį bendro turto bei į paveldėtą ¼ dalį A. P. turto, o neveiksnus T. P. į paveldėtas ¾ dalis A. P. turto, kaip nustatyta paveldėjimo teisės liudijime. Pagal 2013-08-06 atliktos turto ekspertizės aktą pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), vertė sudaro 23459,22 Eur, iš kurių 11729,61 Eur – A. P. palikimas. Todėl ieškovė šioje byloje gali pretenduoti tik į savo ½ dalį šio turto vertės, t. y. 11729,61 Eur, bei į ¼ dalį A. P. palikimo, t. y. 2932,40 Eur, o ieškovas neveiksnus T. P. gali pretenduoti į ¾ dalies A. P. palikimo, t. y. 8797,21 Eur. Ieškovai prašo iš atsakovų priteisti 90 procentų daiktų vertės, todėl iš atsakovų ieškovei J. P. iš viso priteistina 13195,81 Eur kompensacija už be pagrindo įgytą turtą, t. y. po 4398,60 Eur iš kiekvieno atsakovo, o ieškovui neveiksniam T. P. iš viso priteistina 7917,49 Eur kompensacija už be pagrindo įgytą turtą, t. y. po 2639,16 Eur iš kiekvieno atsakovo.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad atsakovai L. J. bei O. J. prašė ieškinių reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad CK 5.63 str. 1 d. nustato, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai paveldėjo dalį ginčo turto, kuris K. P. mirties dieną bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ieškovei bei A. P. ir iš esmės neturėjo būti laikomas K. P. palikimo dalimi, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, sprendė, kad CK 5.63 str. 1 d. numatytas terminas šioje byloje neturėtų būti taikomas. Apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo atsakovams nepagrįstai praturtėjus ieškovės turto sąskaita, t. y. atsakovams priėmus K. P. palikimą 2010 m. Todėl bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovė O. J. prašo Joniškių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovų atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovai nėra pateikę įrodymų apie tai, kada buvo pradėta sodo namelių rekonstrukcija, kapitalinis remontas ar kitoks ginčo turto pagerinimas, todėl net negalima spręsti, ar sodo namelių remonto ar rekonstrukcijos darbai buvo pradėti dar iki K. P. sandorių sudarymo (t. y. iki 1993 m. rugsėjo 14 d.), ar po to, kiek jie tęsėsi. K. P. buvo įgaliojusi A. P. priduoti ginčo pastatus valstybinei komisijai, jie tinkamais naudoti pripažinti tik 2000 m. gruodžio 28 d. ir 2001 m. sausio 4 d. aktais, t. y. iki 2000 m. liepos 1 d. Civilinio kodekso įsigaliojimo.
2. Reikšdami reikalavimus dėl patirtų nuostolių priteisimo, neva, pagerinus turtą, ieškovai turėjo įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas (patirtas) realias išlaidas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais, tai konstatuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Be to, atlygintina pagerinimo išaidų suma negali viršyti daikto vertės padidėjimo. Ieškovai savo ieškinio reikalavimą grindė nekilnojamojo turto rinkos vertės kitimu nekilnojamojo turto rinkoje ir nekilnojamojo turto ekspertizės aktu, su ginčo turto įvertinimu 2013 m. rugpjūčio 14 dienai, kas negali būti pripažintina ieškovų turėtomis išlaidomis už 23459,22 Eur sumą, kurios būtų priskirtinos turėtiems nuostoliams dėl turto pagerinimo. Pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),sandėlys, kaip nurodo ieškovė J. P., buvo pastatytas iš nurašytų valstybinėje įmonėje įrenginių, todėl dėl šio pastato kokybės gerinimo iš vis neturėjo pirmosios instancijos teismas priteisti, neva, ieškovų patirtų nuostolių iš atsakovės (apeliantės).
Žemesnės instancijos teismas
3. Tai, kad ieškovai 2015 m. kovo 25 d. pareiškimu reikalauja iš kiekvieno atsakovo priteisti po 5050,25 Eur, savaime nereiškia, kad atsakovė (apeliantė) sutaupė ieškovų sąskaita 5050,25 Eur, todėl pirmos instancijos teismui nebuvo pagrindo ir šiuo pagrindu tenkinti ieškovų ieškinio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo motyvas, neva, pastatų teisinės registracijos išlaidas apmokėjo A. P., neatitinka tikrovės, nes šias išlaidas pagal K. P. 2000-11-22 įgaliojimą buvo įgaliotas apmokėti ir sutvarkyti dokumentus, susijusius su ginčo sodo nameliais K. P. vardu jos sūnus A. P., kuris teikė prašymus dėl pastatų priėmimo tinkamais naudotis K. P. vardu, o priimant šiuos ginčo pastatus valstybinei komisijai, dalyvavo pati K. P., ir tai patvirtina 2001-01-04 sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aktas pripažinimo tinkamu naudotis statiniais (kadastro byla Nr.40/119953).
4. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, konstatavo, neva, ginčo turtas priklausė ieškovei ir jos sutuoktiniui ir yra bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau ieškovės patikslintu ieškiniu ir bendraieškovų pareiškimu nebuvo keliamas toks ieškinio reikalavimas, kaip pripažinti K. P. priklausantį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių Padorų nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas mirusiosios K. P. vardu registruotą ginčo nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, Civilinio proceso kodekso 265 str. ir Civilinio kodekso 3.88 straipsnių normų imperatyvių nuostatų. Teismas, priimdamas sprendimą, nustatė juridinį faktą, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra ieškovės ir jos mirusio sutuoktinio A. P. bendroji jungtinė nuosavybė, nors ieškovai tokio reikalavimo nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje ir pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo nereiškė ir nereiškia.
5. Pirmosios instancijos teismas atnaujindamas civilinės bylos nagrinėjimą ir skirdamas savo iniciatyva nekilnojamojo turto ekspertizę, pažeidė nustatytą Civilinio proceso kodeksu įrodymų rinkimo tvarką, kadangi ši civilinė byla yra nesusijusi su viešojo intereso gynimu.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas finansines galimybes ginčo turto pertvarkymui, pritaikant jį jame gyventi tiek iš ieškovų pusės, tiek iš K. P., nevertino tai, kad K. P. turėjo banke santaupų, buvo pardavusi gyvulius, atvykdama gyventi į Lietuvą iš Latvijos Respublikos. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai byloje. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausiami liudytojai negalėjo patvirtinti, kieno konkrečiai piniginėmis lėšomis už darbą buvo atsiskaitoma, kadangi nei vienas liudytojas nežinojo, kieno pinigais ir kiek mokėjo A. P. jiems už paslaugas, atliekant pertvarkymus ginčo sodo namelyje, kad galima būtų jame gyventi. Ginčo pastatų ir žemės sklypų kadastro bylose ginčo pastatai jų pridavimo naudoti dienai (2001-01-04) buvo įvertinti vidutine rinkos verte – 12402,97 Eur sumai. Sodo namelio, esančio (duomenys neskelbtini) projektas parengtas 1981 m. gegužės 22d., t.y. iki K. P. jį igijo, ūkio pastatas baigtas statyti – 1990-10-22, taip pat iki sandorio sudarymo su K. P..
Šalies argumentai
7. Ieškovė J. P. 2015-03-25 pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo prašė teismo priteisti jai atlyginti 15150,75 Eur sumą, neva, patirtų išlaidų, t. y. didesnę išlaidų sumą nei pastatai buvo įvertinti jų pridavimo valstybinei komisijai aktu dienai (2001-01-04). Ieškovės pateiktų su pradiniu ieškiniu išlaidų statybinių medžiagų kvitai už 65,74 Eur sumą vienareikšmiškai neįrodo, kad šios medžiagos buvo panaudotos būtent ginčo sodo namelio pagerinimui. Tačiau šių byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė (CPK 222 str. 4 d. 3 p.).
8. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir tai, kad laikotarpyje nuo ginčo sodo namelio pirkimo 1993 m. rugsėjo 14 d., kai K. P. šį statinį su žemės sklypu įgijo, iki 2001 m. sausio 4 d. ieškovė disponavo ir išlaikė dar 6 nekilnojamojo turto objektus: garažą, butą, sodo namelį su žemės sklypu sandėlį, žemės sklypą, gyvenamąjį namą, kuriam išlaikyti taip pat buvo būtinos tam tikros išlaidos.
9. Pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, neva, tikėtina, kad ginčo pastatų statytojas bei įgijėjas buvo A. P., kuri nepagrįsta jokiais įrodymais, o teismo abejonės, kad viešajame registre nurodyti duomenys apie turto savininką atlieka tik teisių išviešinimo funkciją ir nėra nuosavybės teisių įgijimo neginčytinas įrodymas, yra klaidinga, kadangi remiantis viešojo registro duomenimis, kurie gali būti nuginčyti tik teismine tvarka, atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos mirus registruoto turto viešame registre nurodyto savininko turto paveldėtojams, kuriais tapo atsakovai. T. y. atsakovai sąžiningai įgijo paveldėjimu likusį po K. P. mirties nekilnojamąjį turtą, kuris nepriklausė ieškovams. A. P. veikė savo motinos K. P. įgaliojimu tiek pertvarkant sodo namelį į gyvenamąsias patalpas, tiek jas priduodant komisijai tinkamu naudotis. Ieškovė, jei ir atliko, neva, kokius tai turto pagerinimus, tai juos atliko savo rizika, nes ginčo turtas nepriklausė nei ieškovei, nei jos mirusiam sutuoktiniui A. P., kadangi ginčo turtą išlaikė pati K. P. ir šis turtas priklausė tik jai ir tai patvirtina įrašai viešajame registre ir jos surašytas testamentas, ir niekas kitas, kaip pati K. P., teisių į šį ginčo turtą daugiau nei ji pati, neturėjo.
10. Nors 2015m. kovo 25 d. ieškovų pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo yra prašoma priteisti iš atsakovų O. J., L. J. ir J. P. 15150,75 Eur nuostolių subsidariai lygiomis dalimis iš kiekvieno po 5050,25 Eur, tačiau pirmos instancijos teismas priteisia ieškovams piniginę kompensaciją didesnę, nei prašo ieškiniu ieškovai.
11. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, jeigu asmuo praturtėja, ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Atsakovai ginčo turtą įgijo pagal įstatymą, t. y. jį paveldėjo po K. P. mirties, t. y. sąžiningai, todėl ieškovų ieškinys turėjo būti netenkintinas ir remiantis šiuo pagrindu.
12. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo statybos darbų buvimo fakto, įvertino jų masto, pobūdžio, išlaidų joms atlikti dydžio, nepalygino sodo namelio būklės iki ir po pagerinimo (rekonstrukcijos), kokios buvo K. P. santaupos, kiek prisidėjo prie sodo namelio pertvarkymo pats pirminis atsakovas J. J., neįvertinti pirminio atsakovo S. J. parodymai byloje bei nebuvo nustatytos kitos reikšmingos aplinkybės.
13. Ieškovės J. P. sutuoktinis A. P. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovė, vadovaujantis CK 5.50 str. 3 d., per tris mėnesius privalėjo kreiptis į notarą ir priimti po sutuoktinio mirties, palikimą. Mirus sutuoktiniui, ieškovė jokių pretenzijų dėl turto pagerinimo K. P., nereiškė. (duomenys neskelbtini) mirė K. P.. Vadovaujantis CK 5.63 str. 1 d., palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams dėl paveldimo turto arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2011 m. sausio 17 d., t. y. praėjus aštuoniems mėnesiams laiko. Kreipdamasi į teismą su ieškiniu, ieškovė reikalavimo dėl praleisto termino atnaujinimo nereiškė. Todėl pirmos instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę i nustatyti, ar kreditorius, t. y. ieškovė, yra pareiškusi apie savo reikalavimą įpėdiniams CK 5.63 str. nustatytais būdais ir terminais.
Apeliaciniu skundu atsakovas L. J. prašo Joniškių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės J. P. atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad viešojo registro duomenys nėra nuosavybės teisių įgijimo neginčytinas įrodymas, padaryta neteisingai. Nenuginčyti teismine tvarka ir galiojantys viešojo registro duomenys saisto visus subjektus ir teismams išimčių traktuoti juos kitaip, negu nurodyta viešajame registre, nesuteikia.
2. CPK 135 str., 144 str. nustato privalomus ieškinio rekvizitus - pagrindą ir dalyką. Privačiame ginče, neturinčiame viešojo intereso, teismas yra griežtai saistomas ieškinio pagrindo ir dalyko, iš kurių ribų išeiti teismui neleidžiama. Ieškovai ieškinio turinyje atsakovų atsakomybę konstruoja dviem aspektais: dėl nuostolių (pagerinimų) atlyginimo ir dėl nepagrįsto praturtėjimo. Formuluodama ieškinio dalyką, ieškovė J. P. pasirenka vieną pagrindą ir prašo priteisti jai iš atsakovų nuostolius, patirtus už įdiegtus pagerinimus į K. P. nekilnojamąjį turtą. Nors ieškovės suformuluotas ieškinio dalykas yra konkretus ir aiškus, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir sprendė ieškovės reikalavimą ne pagal nuostolių atlyginimą, o pagal nepagrįstą praturtėjimą. Toks procesinis pažeidimas neleistinas privačiame ginče, neturinčiame viešojo intereso, todėl tai laikytina procesinių teisės normų pažeidimu (CPK 329 str. 1 d., 265 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas motyvuoja sprendimą, nurodydamas, kad atsakovai be teisinio pagrindo įgijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini),. Vienok, tokio pagrindo pirmosios instancijos teismas neįžvelgia, vertindamas tais pačiais adresais esančių žemės sklypų įsigijime.
4. Atsakovų tiek žemės sklypų, tiek pastatų įsigijimo pagrindas yra toks pat – paveldėjimo teisės liudijimas. Konkrečiai, atsakovo L. J. žemės sklypų ir pastatų įsigijimo pagrindas yra 2011-01-06 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2-25. Šio paveldėjimu teisės liudijimo pagrindu atsakovui L. J. viešajame registre yra įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypus ir jose stovinčius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini). Jei tas pats dokumentas yra laikomas galiojančiu vienam turtui, tai neįmanoma, kad jis būtų laikomas negaliojančiu (suteikusiu nepagrįstą praturtėjimą) kitam turtui. Vadinasi, išvada dėl nepagrįsto praturtėjimo yra logiškai ydinga ir nepagrįsta. Tam, kad paveldėjimo teisės liudijimas ir jo pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės būtų panaikintos, reikia teismo sprendimo. Tai pagrindžia CK 5.8 str., kuriame teigiama, kad asmuo, pretenduoduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui. Ieškovai ieškinyje nekėlė reikalavimo dėl atsakovų paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo, o nenuginčijus jų, neatsiranda pagrindas teigti, kad atsakovai turtą įgijo be teisinio pagrindo.
5. Atsakovo L. J. manymu, ieškovės ieškinio pagrindas yra nuostolių priteisimas dėl pagerinimų K. P. turtui, ir nors pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą taikydamas kitą pagrindą (nepagrįstą praturtėjimą), atsakovas pasisako ir dėl pagerinimų. Atsakovo L. J. manymu, ieškovai neįrodė nuostolių dėl K. P. turto pagerinimo. Be to, ieškovė nenurodo, kokiu laikotarpiu buvo daryti pagerinimai, o tai yra svarbu sprendžiant, ar nebuvo praleista ieškinio senatis (iki 2001-07-01 galiojo 3 metų senaties terminas). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio sumą sudaro ne pagerinimai (apie šių išlaidų dydį ieškovė ieškinyje apskritai nemini), o turto vertė. Vadinasi, formaliai ieškovė mano, kad juos nuostolius sudaro viso ginčo turto vertė, jei būti tiksliam – 90 proc. viso turto vertės. Toks manymas negrįstas, nes ieškovė niekuo nemotyvuoja, kodėl būtent 90proc. turto vertės sudaro pagerinimų sumą. Be to, ieškovė nenurodo, kas būtent buvo gerinta ir už kiek. Iš šių samprotavimų darytina išvada, kad ieškovė nepagrindė patirtų nuostolių (pagerinimų) ir jų dydžio.
6. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad ieškovės reikalavimams atsakovams taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 5.63 str. 1 d., tačiau, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, šioje normoje nustatytas terminas neturėtų būti taikomas. Apeliantas nesutinka su tokia išvada, nes, jeigu ieškovai manė, kad K. P. turtas priklauso ieškovams, tai K. P. būnant gyvai, keltų ieškinį jai kaip skolininkei. Vadinasi, patys ieškovai K. P. atžvilgiu būtų kreditoriai, kuriems galioja CK 5.63 str. 1 d. nustatytas terminas.
7. Teismas nurodo, kad ginčo šalių santykiams turi būti taikomas bendrasis 10 metų eškinio senaties terminas, šio termino ieškovė nepraleido, nes apie savo teisių pažeidimus sužinojo atsakovams priėmus palikimą 2010 m. Atsakovo L. J. nuomone, tai yra visiškai nesuprantama nei loginiu, nei teisiniu požiūriu motyvacija. Bylose dėl žalos (nuostolių) atlyginimo yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Pagerinimai į svetimą turtą yra asmens valinis veiksmas. Be savo noro ir veiksmų asmuo negali atlikti pagerinimų, todėl asmuo, atlikęs pagerinimus į svetimą turtą, apie juos žino nuo to momento, kai juos atlieka. Tai reiškia, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimus sužinojo ne 2010 metais, o po kiekvieno atlikto pagerinimo. Viešajame registre nurodyta, kad statybos vėliausiai baigtos 2001-01-04. Laikytina, kad po šios dienos pagerinimų į K. P. turtą įdiegta nebuvo. Tai reiškia, kad tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal 2001 m. CK yra praleista ieškinio senatis.
8. Skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad ieškovui neveiksniam T. P. iš viso priteistina 7917,49 Eur kompensacija už be pagrindo įgytą turtą, t. y. po 2639,16 Eur iš kiekvieno atsakovo. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ieškovui neveiksniam T. P. priteista iš kiekvieno atsakovo po 7917,49 Eur kompensacijos už be pagrindo įgytą turtą. Akivaizdu, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje įsivėlė klaida, nes priteista žymiai didesnė suma, negu ieškiniu prašė patys ieškovai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės O. J. apeliacinį skundą ieškovai J. P. ir T. P. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti ieškovei J. P. iš atsakovės O. J. 302,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pačios apeliantės argumentais nustatyta, kad ginčo pastatai (apeliantės įvardijami kaip antraeilis daiktas ir pagrindinio daikto - žemės - priklausinys) fizinių asmenų buvo įgyti atitinkamai buvo sukurti) anksčiau, nei atsirado nuosavybės teisė į apeliantės įvardijamą pagrindinį daiktą (žemės sklypą). Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 str. 1 d. nuostatas iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita, o CK 4.40 str. 1 d. nuostata, nustatanti, kad ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jei įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip, priklauso žemės sklypo savininkui, taikoma tik statiniams, pastatytiems įsigaliojus šiam kodeksui (2001 m. liepos 1 d). Kadangi sodo namelis yra pastatytas 1992 m., ūkio pastatas — 1992 m., kiti statiniai — 1992, todėl jiems, kaip pastatytiems iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), Civilinio kodekso 4.40 str. 1 d. nuostata netaikoma, nes pagal to paties Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 str. 2 d, nuostatas, tais atvejais, kai tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, statiniai laikomi žemės sklypo priklausiniais, kai savininko prašymu padaromi specialūs pakeitimai šiame registre.
2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pertvarkyti sodo namelį K. P. padėjo jos sūnus A. P., tačiau toliau apeliantė pateikia faktais nepagrįstus teiginius apie kitą P. vardu buvusį turtą. Apeliantės nuomone, tai esą patvirtina, kad lėšų ginčo nekilnojamam turtui gerinti nei ieškovė, nei A. P. tiek neturėjo, kad galėtų vienu metu pagerinti tris sodo namelius su žemės sklypais bei išlaikyti kitą jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovė nurodo, kad minimą sodo namelį ieškovė ir jos sutuoktinis A. P. įsigijo apie 1979 m., o apie 1982 m. jis jau buvo baigtas statyti, o 2005 m., po 1990 m. pasikeitus teisiniam statybų ir naujų statinių įteisinimo reglamentavimui, pastata įteisinti pagal komisijos aktą, nes pasikeitė žemės, ant kurios stovėjo pastatai, teisinis statusas – ji tapo miesto žeme. Šio turto sukūrimui ar pagerinimui ieškovė J. P. ir jos sutuoktinis ginčui aktualiu laikotarpiu jokių lėšų neinvestavo, lygiai taip pat, kaip ir nepatyrė jokių išlaidų. Šios aplinkybės smulkiau nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti nurodomas apeliaciniame skunde (CPK 306 str. 2 d.) ir neturėtų būti nagrinėjamos apeliacinės instancijos teisme.
3. Vertinant atsakovės reikalavimą ieškovams pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes dokumentais, mano, kad toks reikalavimas yra neprotingas ir nelogiškas. Atsižvelgiant į faktinės turto savininkės ir turto tikrųjų įgijėjų, faktiškai patyrusių išlaidas turto įgijimui, savo darbu turtą sukūrusių, santykius, mano, jog visiškai leistinas yra byloje reikšmingų aplinkybių įrodinėjimas liudytojų parodymais. K. P. buvo A. P. motina, ieškovės J. P. anyta, artimai bendravusi su sūnaus Algio šeima, padėjusi auginti jų sūnų - bendraieškį neveiksnų T. P., kurį laką gyvenusi kartu su A. P. šeima ieškovės adresu, todėl suprantama, kad tokiais atvejais dokumentai apie patirtas išlaidas, investicijas nebuvo renkami ir saugomi, juo labiau, kad K. P. surašytu testamentu turtą paliko A. P.. Mano, kad teismas pagrįstai įvertino byloje ieškovų pateiktus įrodymus kaip tinkamus, įskaitant ir apeliantės kritikuojamus 1986 m. statybinių medžiagų kvitus, nes tais metais igytas cementas ir buvo sunaudotas K. P. vardu įgyto turto statybai bei gerinimui.
4. Byloje garso įrašais fiksuota posėdžio eiga nustatyta, kad ieškovė medicininius dokumentus apie K. P. sveikatos būklę paprašė pateikti ir teikė dėl to, kad atsakovai ginčijo aplinkybę, jog K. P. sveikatos būklė po jos sūnaus A. P. mirties nebeleido jai pakeisti testamento, sudaryti naujo testamento ir pakeisti savo, kaip testatorės, pomirtinę valią, mirus testamente nurodytam testamentiniam įpėdiniui - sūnui A. P..
Šalies argumentai
5. Ieškovai pasirinko ieškinyje nurodoma savo teisių gynimo būdą, neginčydami turto įgijimo sandorių, įgijimo pagrindų ir neprašydami turtą priteisti ieškovams. Nereikšdami vindikacinio ieškinio, ieškovai įgijo galimybes ginti savo pažeistas teises, naudodamiesi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutu. Byloje atsakovai neįrodinėjo ir neįrodė, kad jie kaip nors prisidėjo prie ginčo turto įgijimo ar sukūrimo, kad buvo panaudotos atsakovų lėšos, darbas ar turtas. Atsakovų pareiga atsakyti kildinama iš CK V-osios knygos ir CK Vl-osios knygos XX skyriaus teisės normų: atsakovai, kurių teisės kildinamos iš paveldėjimo pagal įstatymą (CK 5.11 str. 1 d. 1 p.), turi teisę paveldėti tik tai, kas priklausė palikėjai K. P., tuo tarpu visa kita, kas palikėjai nepriklausė, tačiau paveldėjimo būdu atiteko atsakovams, yra be teisinio pagrindo nesąžiningai įgytas turtas, kuris gali būti išreikalautas ieškovų arba už kurį gali būti teisėtai reikalaujama turto pagerinimo išlaidų (CK 6.242 str. 1 d.). Ieškovai įrodė, jog A. P., J. P. lėšomis ir darbu padidino K. P. turto vertę daugiau kaip devyniasdešimčia procentų, todėl atsakovai, kaip teisingai pripažino teismas, privalo atlyginti padarytus nuostolius.
6. Ieškovai savo ieškinį grindžia teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų santykius, susijusius su be pagrindo įgytu turtu bei nepagrįstu praturtėjimu (CK 6.237-6.242 str.). Ieškovai įrodinėjo ir, mano, įrodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas priklauso jiems, kaip A. P. turto paveldėtojams, o ieškovei J. P. - ir kaip dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, todėl atsakovai, gavę šį turtą paveldėjimo būdu, nepagrįstai praturtėjo. Tuo pačiu ieškovai įrodinėjo ir įrodė ne A. P. ir J. P. piniginį indėlį į ginčo huto, bet turto dalies sukūrimą ieškovės J. P. ir mirusio jos sutuoktinio lėšomis bei darbu, todėl pagrįstai teismas rėmėsi turto vertinimo kriterijumi, o ne nustatinėjo investicijų dydį (kuris dėl infliacijos, valiutų, rinkų ir net santvarkų pasikeitimo nebūtų objektyvus ir apskritai nenustatinėtinas).
7. CK 6.237 str. 1 d. nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 str. 1 d. nustato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
Pritartina teismo pasirinktai ir sprendime nurodytai kasacinio teismo praktikai, kuri yra nuosekli ir vieninga nagrinėjamais klausimais: ieškovai įrodė visas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išskirtas nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinas sąlygas.
8. Mano, jog apeliantės reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas, nes ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Byloje nustatyta, kad apeliantė turi teisę į palikėjos K. P. turtą pagal paveldėjimo teisės normas (CK 5.11 str. 1 d. 1 p.), tačiau neturi jokių teisių į ieškovės mirusio sutuoktinio A. P. turtą, o taip pat į ieškovė turtą. Nesant teisinio pagrindo, apeliantė negali paveldėti turto dalies, kuri nepriklauso palikėjai, o esant paveldėjimo teisiniams santykiams ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimui, kuris nėra ginčijamas, konstatuotinas nepagrįstas apeliantės praturtėjimas: ji gavo tai, ko negalėjo gauti nei pagal įstatymą, nei pagal sutartį. Manome, kad apeliantė netinkamai interpretuoja ieškinio senaties instituto taikymą reglamentuojančias teisės normas, nes ieškinio senaties terminas nėra praleistas. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šis momentas nagrinėjamoje byloje sietinas su K. P. mirties momentu, nes K. P. niekuomet neginčijo ieškovės bei jos sutuoktinio A. P. teisės bei ją pripažino. Šioje byloje ieškovės reikalavimams netaikytinas CK 5.63 str. 1 d. nustatytas trijų mėnesių terminas, nes ieškovai nebuvo palikėjos K. P. kreditoriai. CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl reikalavimas jį taikyti atmestinas. Nuo K. P. mirties iki ieškinio teisme pareiškimo 2011 m. kovo 23 d. nepraėjo treji metai, todėl terminas negali būti laikomas praleistu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo L. J. apeliacinį skundą ieškovai J. P. ir T. P. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti ieškovei J. P. iš atsakovo L. J. 302,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodyti ir suformuluoti ieškinio reikalavimą (ieškinio dalyką) ir ieškinio faktinį pagrindą yra ieškovo pareiga ir išimtinė teisė (CPK 42 str., 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Ieškovai nereikalauja pripažinti jiems nuosavybės teises į ginčo turtą ir neginčija turto teisinės registracijos, tačiau įrodinėjo (ir, manome, įrodė), jog ginčo turtas buvo sukurtas bei įgytas ieškovės J. P. ir jos sutuoktinio A. P. bendromis lėšomis ir darbu; kad faktinė turto savininkė K. P., kurios nuosavybė išviešinta viešajame registre, prisidėjo prie turto įgijimo ne daugiau dešimčia procentų, taigi, iš esmės tikrieji turto savininkai buvo sutuoktiniai A. P. ir J. P., nes būtent A. P. sudarinėjo pirkimo-pardavimo sandorius dėl turto įgijimo ir mokėjo savo bei sutuoktinės bendras lėšas turtui įgyti (CK 4.47 str. 1 p., 1964 m. patvirtinto CK 253 str.), būtent A. P. darbu, A. P. ir J. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdytomis lėšomis (1969 m. patvirtinto Santuokos ir šeimos kodekso 21 str.) buvo sukurti (pastatyti ir įrengti) daiktai, dėl kurių vyksta ginčas šioje byloje. Taigi, egzistuoja CK 6.237 str. 2 d. nustatyti pagrindai, nes ši teisės norma numato, kad pareiga grąžinti be teisinio pagrindo ar dėl neatsargumo įgytą turtą atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 str. numatytas išimtis, kurių šioje byloje nenustatyta ir kurių neįrodinėjo atsakovai.
2. Iki K. P. mirties ir paveldėjimo teisinių santykių atsiradimo šio nepagrįsto praturtėjimo nebuvo reikalinga įrodinėti dėl K. P. ir A. P. tarpusavio santykių, ryšio, susitarimo dėl turto ateities, ką patvirtina ir K. P. surašytas estamentas A. P.. Sąlygos ieškiniui atsirado tik po K. P. mirties, nes kiekvienas iš atsakovų turi tik tiek teisių į turtą, kiek jų turėjo turto palikėja K. P., nes įpėdinis negali paveldėti daugiau, nei sudaro palikimas (CK 5.1 str.).
Šalies argumentai
3. Apelianto nurodomas nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių įregistravimas visiškai nėra susijęs su ginču šioje byloje. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, NTRĮ reglamentuoja tik daiktų, daiktinių teisių įregistravimą, jeigu turto registratoriui pateikiami oficialūs duomenys bei dokumentai apie turto savininką ar daiktines teises į turtą. Pagal CK 4.262 str. įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šioje byloje ieškovai šių duomenų neginčija. Mano, kad apeliantas klaidingai supranta nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, o taip pat netinkamai aiškina ieškinio dalyką: daiktų teisinio statuso, daiktinių teisių išviešinimas šiuo atveju negali būti tapatinamas su ieškovų reikalavimais. Pagal NTRĮ nuosavybės teisė ar kita daiktinė teisė neatsiranda ir nepasibaigia, nes minėtas įstatymas, kaip jau nurodyta, atlieka tik teisių išviešinimo funkciją.
4. Ieškovo teisė ir pareiga nurodyti ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką nekvestionuojami, tačiau teismui priklauso diskrecijos teisė tinkamai kvalifikuoti teisinį santykį ir nustatyti teisinį ginčo pagrindą. Ieškinio pagrindas - tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Kasacinio teismo šiuo klausimu yra pasisakyta, kad proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 str. 2 d. 5 p., 135 str. 1 d. 2 p.), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas - tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Apeliantas nurodo, kad ieškovai ieškinio turinyje atsakovų atsakomybę konstruoja dviem aspektais: dėl nuostolių (pagerinimų) atlyginimo ir dėl nepagrįsto praturtėjimo ir kaltina pirmosios instancijos teismą, išsprendus ieškovės reikalavimą ne pagal nuostolių atlyginimą, bet pagal nepagrįstą praturtėjimą. Ieškovai nesutinka su šiuo argumentu. CK 6.242 str. yra nustatyta: be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Ieškovai reikalavo priteisti nuostolius pagal CK šeštosios knygos XX skyrių „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“, savo reikalavimus grindė būtent šiuo civiliniu teisiniu institutu ir įrodinėjo, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo, nes be teisinio pagrindo savo veiksmais (kreipdamiesi į notarą dėl K. P. palikimo priėmimo, paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, atitinkamai priimdami palikimą ir gaudami paveldėjimo teisės liudijimus į K. P. turtą, kurio tarpe yra K. P. nepriklausančio turto dalis - 90 procentų nekilnojamųjų daiktų, esančių šios bylos ginčo objektu), tyčia ar dėl neatsargumo (šioje byloje kaltės forma nenustatyta) įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (ieškovės, jos sutuoktinio A. P. ir apeliantų nesieja jokie prievoliniai santykiai, taigi ieškovės ir A. P. turto apeliantai negali nei paveldėti, nei įgyti kitokiais įstatyme nustatytais pagrindais); dėl to apeliantai privalo visa tai grąžinti asmenims, kurių sąskaita tai buvo įgyta (ieškovams), nes nėra CK nustatytų išimčių).Tai, kad teismas pavadino priteistą sumą kompensacija už be pagrindo įgytą turtą, o ieškovai reikalavo nuostolių, mano, visiškai neturi reikšmės.
5. Byloje atsakovai neįrodinėjo ir neįrodė, kad jie kaip nors prisidėjo prie ginčo turto įgijimo ar sukūrimo, kad buvo panaudotos atsakovų lėšos, darbas ar turtas. Atsakovų pareiga atsakyti kildinama iš CK V-osios knygos ir CK Vl-osios knygos XX skyriaus teisės normų: atsakovai, kurių teisės kildinamos iš paveldėjimo pagal įstatymą (CK 5.11 str. 1 d. 1 p.) turi teisę paveldėti tik tai, kas priklausė palikėjai K. P., tuo tarpu visa kita, kas palikėjai nepriklausė, tačiau paveldėjimo būdu atiteko atsakovams, yra be teisinio pągrindo nesąžiningai įgytas turtas, kuris gali būti išreikalautas ieškovų arba už kurį gali būti teisėtai reikalaujama turto pagerinimo išlaidų (CK 6.242 str. 1 d.).
6. Ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido. Ieškovės paaiškinimu nustatyta, jog komisijai priėmus ginčo pastatus kaip baigtus, buvo toliau įrenginėjamas ir statomas namo antrasis aukštas, įrenginėjamas vidus, dėl ko negalima laikyti, jog statyba buvo baigta 1992 m., 1993 m. ar 2001 m. Kaip paaiškino ieškovė J. P. bei atsakovas J. P., visi pastatų statybos darbai galutinai nėra baigti iki šiol. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir byloje esančios turto vertės nustatymo ekspertizės medžiaga, taigi apelianto nurodomas nuosavybės teisių išviešinimo faktas šiuo atveju negali būti laikomas turto pagerinimo pabaigos momentu.
7. Ieškovai arba ieškovės sutuoktinis A. P. neturėjo teisinio ir moralinio pagrindo reikšti ieškinį ir kelti reikalavimus K. P. iki pat K. P. mirties momento, kuris beveik sutampa su A. P. mirties momentu. K. P. visuomet pripažino ieškovų įrodinėjamas aplinkybes, taigi neegzistavo ginčas, dėl kurio būtų galima kreiptis j teismą. Tik nuo K. P. mirties ir palikimo atsiradimo (tuo pačiu ir apeliantų palikimo priėmimo) prasidėjo ieškinio senaties terminas, kuris yra treji metai (CK 1.125 str. 8 d.). Šis terminas nėra praleistas.
8. Apeliantas teigia, jog skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad ieškovui
neveiksniam T. P. iš viso priteistina 7917,49 Eur kompensacija už be pagrindo įgytą turtą, t. y. po 2639,16 Eur iš kiekvieno atsakovo. Tuo tarpu skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ieškovui neveiksniam T. P. priteista iš kiekvieno atsakovo po 7917,49 Eur kompensacijos už be pagrindo įgytą turtą. Apeliantas nurodo, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje įsivėlė klaida, nes priteista žymiai didesnė suma, negu ieškiniu prašė paty ieškovai. Ieškovai mano, jog ši klaida gali būti ištaisyta CPK 276 str. nustatyta tvarka, nekeičiant ir nenaikinant iš esmės teisingo ir pagrįsto sprendimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų O. J. ir L. J. apeliacinius skundus atsakovas J. P. prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Jau ne kartą yra nurodęs byloje, kad jam yra žinoma, jog jo močiutė K. P. neturėjo pajamų įsigyti žemės sklypams, pasistatyti pastatus, dėl kurių kilo ginčas šioje byloje. Turtas buvo perkamas, statomas už atsakovo J. P. tėvų A. P. ir mamos J. P. pinigus, jie samdė žmones, pirko medžiagas ir už viską mokėjo savo lėšomis. Šias aplinkybes patvirtino ne tik ieškovė, bet ir byloje apklausti liudytojai I. T., G. P., B. S., V. P., A. V., V. B., L. J., J. K., I. V., E. P., J. R., Z. Ž. J. M., K. I., K. J., V. A., A. A., A. V. D., V. G. ir kiti.
2. Atsižvelgiant į formalios turto savininkės K. P. ir tikrųjų turto savininkų (atsakovo tėvų) tarpusavio santykius, visiškai natūralu, kad ieškovė neišsaugojo nei pirkimo dokumentų, nei čekių ar sąskaitų. Visa atsakovo paauglystė ir ankstyva jaunystė praleista pastatų, dėl kurių kilo ginčas šioje byloje, statybose, žemės sklypo ir pastatų gerinimo darbuose, atsakovas padėjo tėvui A. P., padėjo jo samdytiems darbininkams ir iš tėvo pasakojimų žino, kad visa tai buvo daroma už jo tėvų pinigus. Močiutė K. P. į šiuos reikalus visiškai nesikišdavo, nes neturėjo nei sveikatos, nei finansinių galimybių ką nors statyti, remontuoti ar įsigyti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje galimai padaryta aritmetinė klaida, ką nurodo apeliantas L. J. savo apeliaciniame skunde. Mano, kad šią klaidą galima ištaisyti, nekeičiant ir nepanaikinant 2015 m. birželio 10 d. sprendimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo L. J. apeliacinį skundą atsakovė O. J. prašo jį patenkinti, Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti, ieškovų ieškinius atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie tai, kad ginčo turto savininkė yra K. P., patvirtina, kad ji vienintelė yra ginčo turto savininkė ir, kad už ją niekas daugiau teisių į šį ginčo turtą neturi. Tai patvirtina ir K. P. 2000-11-22 testamentas, kurį K. P. sudarė Joniškio rajono notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir tai patvirtina, kad K. P. yra ginčo turto savininkė ir šie duomenys nėra nuginčyti teismine tvarka: tiek pirkimo- pardavimo sandoriai, tiek ir pats testamentas.
2. Ieškovė ir jos sutuoktinis A. P. neginčijo minėtų sandorių esant gyvai K. P., ir K. P. pridavus valstybinei komisijai ginčo statinius tinkamais naudotis – 2000-2001 metais, nekėlė reikalavimo dėl turto pagerinimo ginčo pastatams jų savininkei K. P., neva, jų patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad ieškovės ir jos sutuoktinio A. P. ginčo nekilnojamas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, padarė neteisingą išvadą, kas turėjo įtakos sprendimo priėmimui.
3. Nepagrįstam praturtėjimui turi būti tam tikrų sąlygų visetas, kurias nurodo ir pirmosios instancijos teismas. Nesant bent vienai sąlygai, negali būti konstatuojama neteisėto praturtėjimo normos nuostata. Ieškovė, kaip kreditorius, jei ir atliko kokius tai veiksmus dėl, neva, turto pagerinimo, tai juos atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika, gerindama svetimą nekilnojamąjį turtą. Be to, negalima teigti, kad ieškovės, kaip kreditoriaus veiksmai, kuriais atsakovai gavo dalį ginčo turto, buvo teisėti. Kas negali būti traktuojama atsakovų atžvilgiu, kad šie, neteisėtai praturtėjo. Be to, atsakovai, ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo įstatymu - paveldėdami. Ieškovei tvirtinant, kad, neva, atsakovai neteisėtai praturtėjo, ieškovė turėjo pareigą įrodyti šias aplinkybes. Jei asmuo gauna turtą pagal įstatymą, tokiems santykiams negali būti taikoma nepagrįsto praturtėjimo norma, tačiau pirmos instancijos teismas į tai neatsižvelgė. A. L. J. ginčo turtą paveldėjo pagal įstatymą, todėl jam neturi būti taikoma nepagrįsto praturtėjimo norma, numatyta CK 6.242 str.
Šalies argumentai
4. Ieškovės prašomą priteisti iš apelianto nuostolių dydį, Ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių jos turėtus piniginius įnašus į turto pagerinimą, ar išlaidas jam pagerinti. Nustačius ginčo statinių vertę, ieškovė vis tiek turėtų teisę tik į nustatyto įnašo vertės atlyginimą, todėl ginčo statinių vertės nustatymas (atlikta ekspertize) neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui. Be to, ieškovė nėra pateikusi įrodymų, patvirtinančių ginčo turto vertę iki ginčo turto pagerinimo ir po jo pagerinimo. Ieškovė taip pat nenurodė ir neįrodė teismui, kokiu pagrindu buvo gerinamas ginčo nekilnojamas turtas, esantis palikėjos nuosavybėje, ieškovės sąskaita.
5. Turto esminis pagerinimas yra vertinamasis kriterijus, t. y., ar atliktas pagerinimas atitinka šį kriterijų, sprendžia teismas. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, taip pat į tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje. Ar, neva, iki 2001 m. padaryti pagerinimo darbai nenusidėvėjo ir neteko buvusios vertės, ar ieškovės nurodytas turto pagerinimas fiksuotas. Pirmosios instancijos teismas iš vis nenustatinėjo, kokia pinigų suma ginčo pastatų pagerinimui buvo išleista iš sutoktinių lėšų (ieškovės ir jos sutuoktinio). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčo pastatų pagerinimo mastą, net neatsižvelgė į nekilnojamojo turto kainų pokyčius rinkoje iki 2001 m., t. y. iki ginčo pastatų pridavimo valstybinei komisijai tinkamais naudotis. Ieškovės reikalavimas atlyginti 90 procentų ginčo turto vertės nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir vertinimo kriterijais, o yra hipotetinis.
6. Pirmosios instancijos teismas, nesant byloje viešojo intereso, negalėjo išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir spręsti kitų klausimų, nesusijusių su ieškovės ieškinio reikalavimais.
7. Apeliantas apeliaciniame skunde konstatuoja, neva, pirmosios instancijos teismas, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įvėlė aritmetinę klaidą. Atsakovė vertina kitaip, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išeidamas už ieškinio ribų, priteisė didesnę, neva, patirtų nuostolių sumą, nei prašė ieškovai, kas laikytina procesinių teisės normų pažeidimu ir šis pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikintinas ir šiuo pagrindu.
8. (duomenys neskelbtini) mirus K. P., liko palikėjos palikimas, į kurį paveldėti teises įgijo visi atsakovai, ir tai iš karto buvo žinoma ieškovei. Kadangi, kaip teigia ieškovė, ji su savo sutuoktiniu, neva, pagerino ginčo nekilnojamąjį turtą ir dėl to patyrė nuostolius, įgijo teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams dėl nuostolių atlyginimo arba pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto - palikimo užginčijimo (CK 5.63 str. 1 d.). Tačiau ieškovė, praleido šiems reikalavimams teikti teisme terminą ir jo atnaujinti teismo neprašė. Todėl ieškinio senatis turėjo būti taikoma ir pagal šią Civilinio proceso kodekso normą.
9. Kitoje apeliacinio skundo dalyje dėl ieškinio senaties termino taikymo pagal 1964 m. CK 84 str. 1 d., ieškinio senaties terminas - 3 metai; pagal 2000 m. CK 1.125 str. 1 d. bendrasis ieškinio senaties terminas 10 metų. Su apelianto teiginiais sutinka. Ginčo nekilnojamas turtas tinkamu naudotis buvo priduotas valstybinei komisijai 2000 m. gruodžio 28 d.; kitas pastatas -2001 m. sausio 4 d. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2011 m. sausio 17 d., t. y. praleidusi 10 m. ieškinio senaties terminą. Apie ginčo turto gerinimą po jo pridavimo valstybinei komisijai dienos, ieškovė jokių įrodymų teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio senaties terminą, nes jo taikymo prašė apeliantas ir atsakovė O. J.. Ieškovei apie svetimo turto pagerinimą buvo žinoma nuo gerinti ginčo turtą pradėjimo dienos, jei tokie veiksmai buvo atliekami, tačiau ieškovė atlyginti jos turėtas, neva, išlaidas K. P. turto pagerinimui, K. P. kompensuoti neprašė, kas laikytina, kad pati ginčo pastatų savininkė ginčo pastatų pertvarkymo darbus atliko savo lėšomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Susipažinusi su apeliaciniu skundu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino procesinės ir materialinės teisės normas, dėl ko byla buvo neteisingai išspręsta, todėl teismo sprendimas, dalyje, kuria ieškiniai buvo patenkinti iš dalies, panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškiniai atmestini visiškai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl senaties termino taikymo
CK 5.63 straipsnio, reglamentuojančio kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Kasacinio teismo praktikoje išaiškina, kad nepriklausomai nuo to, kas po palikėjo mirties priima palikimą, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti (duomenys neskelbtini)578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Nustatęs, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai, CK 5.63 straipsnio 4 dalies pagrindu teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą.
Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisė į palikimą atsirado 2010-05-13, mirus turto savininkei K. P. (t. 1, b. l. 21). Tai reiškia, kad pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį ieškovė J. P. turėjo teisę per nustatytą terminą pareikšti savo reikalavimus įpėdiniams. Šiuo atveju ji galėjo kreiptis į juos arba teismą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo K. P. mirties. Tačiau iš nagrinėjamos bylos matyti, kad ieškinys teisme yra gautas tik 2011-01-17. Ieškovė nepateikė jokio prašymo dėl šio termino pratęsimo. Tokio reikalavimo nebuvo nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje, nei pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo ( t. 1, b. l. 1-5, 122-126, t. 4, b. l. 85-86). Kaip neveiksnaus sūnaus T. P. globėja ir bendraieškė nagrinėjamoje byloje J. P. taip pat nepateikė prašymo dėl minėto termino pratęsimo. Tuo tarpu atsakovai reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pripažinus, kad ieškovė ir jos globojamas neveiksnus T. P. praleido 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus turto paveldėtojams ir šio termino neprašė pratęsti, teisėjų kolegija turi pagrindo tenkinti atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
Dėl įrodymų pakankamumo
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.).
Nagrinėjamoje byloje būtent ieškovė, prašydama priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nekilnojamojo turto, registruoto K. P. vardu, pagerinimo, privalo įrodyti tiek atliktus pagerinimus, tiek savo išlaidas šio turto pagerinimui atlikti. Nagrinėjamoje byloje ir turėjo būti vertinama tai, ar ieškovai turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, o jeigu turi, tai kokia apimtimi. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus, neturėjo jokio pagrindo tenkinti reikalavimų. Skirta ekspertizė negali būti laikoma pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu ieškovų reikalavimus, kadangi joje buvo nustatyta tik nekilnojamojo turto rinkos vertė 2013-08-14, tačiau nenurodytos galimų pagerinimų išlaidos.
Ieškovė, prašydama priteisti patirtas turto pagerinimo išlaidas, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog K. P. nekilnojamajam turtui padaryti pagerinimai buvo atlikti jos ar jos mirusio sutuoktinio lėšomis. Taip pat nėra pateikta įrodymų, kokie konkrečiai pagerinimai buvo padaryti, kokia buvo jų vertė ir kokia jų įtaką šios dienos turto vertei. Teismo apklausti liudytojai nepatvirtino, kad tik ieškovė ar jos miręs vyras prisidėjo prie K. P. vardu įregistruoto nekilnojamojo turto pagerinimo lėšomis. Kolegija neturi pagrindo abejoti, kad ieškovės vyras A. P. remontavo ar rekonstravo K. P. priklausantį sodo namą, tačiau tai savaime nereiškia, kad tai buvo daroma iš J. P. ar A. P. lėšų. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad jam buvo neabejotinai žinoma, iš kokių lėšų buvo atlikta renovacija. Pats faktas, kad pinigus meistrams ar talkininkams mokėjo A. P., neįrodo, kad tai buvo daroma iš sutuoktinių, o ne iš pačios K. P. lėšų. Apklaustas liudytojas J. K. patvirtino, kad jam buvo mokėjusi ir pati K. P., ne tik ieškovės vyras A. P. (t. 4, b. l. 46). Tai nuneigia ieškovės teiginius, kad K. P. tik darydavo valgį meistrams, o lėšomis neprisidėjo. Apibendrinant, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti lėšų už velionei K. P. priklausiusio ir apeliantų paveldėto nekilnojamojo turto pagerinimus yra ne tik neįrodytas ir nepagrįstas, bet neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d., 7 d.).
Kolegija pažymi, kad turtas, kuris teisėtai registruotas K. P. vardu, jai atiteko J. P. ir A. P. laisvu apsisprendimu. Kaip nurodyta ieškinyje, jie patenkino K. P. pageidavimą turėti patikimą garantiją, kad ji neliks be būsto. Ieškovė neabejotinai suprato, kad savo vardu registruotu turtu K. P. disponuos laisvai, neatsižvelgdama į kieno nors pageidavimus. Iš pateikto reikalavimo iš esmės galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovų siekis yra ne atgauti nuostolius už K. P. priklausiusio turto pagerinimą, o iš esmės išreikalauti nekilnojamąjį turtą iš atsakovų ne natūra, o jo verte. Tokią išvadą galima daryti iš to, kad ieškovai iš esmės neįrodinėjo pagerinimo išlaidų, o pagal atliktos turto vertinimo ekspertizės duomenis reikalavo grąžinti viso turto vertę ieškinio pateikimo dieną.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2012 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.). Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatavus nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo prievolę, atsiskaitymams tarp skolininko ir kreditoriaus galioja bendroji taisyklė, kad, išskyrus CK nustatytas išimtis, turi būti grąžinta visa tai, kas yra nepagrįstai gauta ar sutaupyta (CK 6.237 str. 1 d., 6.242 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009). Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013, kt.). Nagrinėjamoje byloje pripažinusi, kad pats turtas (pastatai ir žemės sklypai), atsiradęs pagal sandorius, priklausė K. P., o po jos mirties – įpėdiniams (atsakovams) paveldėjimo teisės normų pagrindu, kolegija daro išvadą, kad ginčas negali būti vertinamas kaip kilęs iš nepagrįsto praturtėjimo. Šiuo atveju ieškovų reikalavimai gali būti kildinami iš nuostolių atlyginimo, tačiau bet kuriuo atveju nebuvo įrodytas jų dydis.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų reikalavimai negali būti tenkinami dėl dviejų esminių priežasčių : 1) neįrodytas ieškovės turėtų nuostolių, susijusių su K. P. priklausiusio turto pagerinimu, dydis; 2) ieškovai praleido 3 mėnesių terminą pateikti reikalavimus jos įpėdiniams bei šio termino neprašė pratęsti. Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti kitus šalių argumentus, kurie išdėstyti šalių apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos.
Dėl išdėstyto, Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimas panaikintinas iš dalies ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškiniai atmestini visiškai.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė O. J. turėjo 793,72 Eur teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 90, t. 3, b. l. 145-146, t. 5, b. l. 11, 78-79, 149-150, t. 6, b. l. 127-128), o atsakovas L. J. turėjo 1081,97 Eur teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 105, t. 3, b. l. 141, 142, 144, t. 5, b. l. 41, 71, t. 6, b. l. 129). Atsakovų patirtos teisinės pagalbos išlaidos atitinka CPK 98 str. nurodytus kriterijus, todėl ieškinius atmetus, jos visos priteistinos iš ieškovės J. P. (CPK 93 str. 1 d., 5 d., 98 str.).
A. O. J. yra sumokėjusi 369 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 7, b. l. 14), taip pat turėjo 200 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 13), todėl apeliacinį skundą patenkinus iš ieškovės J. P. priteistina atsakovei O. J. 569 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 98 str.).
A. L. J. už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 20 Eur žyminį mokestį (t. 7, b. l. 21), o nuo likusios dalies 191,13 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartimi buvo atleistas (t. 7, b. l. 26). Jis turėjo 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 22). Todėl apeliacinį skundą patenkinus iš ieškovės J. P. priteistina atsakovui L. J. 320 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 98 str.), bei Valstybei priteistina 191,13 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo apeliantas buvo atleistas (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 96 str. 1 d., 98 str.).
Byloje nustatyta, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi (buvęs civilinės bylos Nr. 2-270-645/2011) buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės - areštuota už 89100,00 Lt sumą K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiai (duomenys neskelbtini), iki mirties nuosavybės teise priklausę nekilnojamieji daiktai, turtas areštuotas ieškovės J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 89100,00 Lt ieškinio reikalavimui užtikrinti (t. 1, b. l. 52-53), todėl ieškinius atmetus, laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą, kuriuo J. P. ir neveiksnaus T. P. ieškinius atmesti visiškai.
Priteisti iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei O. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 793,72 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 72 euro centus) teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1081,97 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt vieną eurą ir 97 euro centus) teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei O. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 569 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) Valstybei 191,13 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt vieną eurą ir 13 euro centų) žyminio mokesčio, jį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi (buvęs civilinės bylos Nr. 2-270-645/2011, Turto arešto akto Nr. (duomenys neskelbtini)).