- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- e2A-805-357/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01487-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- T. S., V. S., A. S.
- Ieškovas
- G. S., J. S.
- Kategorijos
- 2.4.2.10Savininko teisių apsauga
- 2.4.2.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės ir Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. S. ir J. S. ieškinį atsakovams T. S., V. S., V. S., A. S., V. S., ir V. S., dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai G. S. ir J. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydami: iškeldinti atsakovus – V. S., gim. (duomenys neskelbtini), V. S., gim. (duomenys neskelbtini), A. S., gim. (duomenys neskelbtini), V. S., gim. (duomenys neskelbtini), T. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. S., gim. (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu, iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovams G. S. ir J. S., esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais, nuo jo pastatymo momento 1970 m., buvo ieškovė J. S. ir mirusysis Č. S., miręs (duomenys neskelbtini). Pastarajam mirus, visą jo turtą atitinkamomis dalimis paveldėjo ieškovai. Teigia, kad Č. S., miręs (duomenys neskelbtini), buvo leidęs laikinai neatlygintai atsakovams naudotis minėtu gyvenamuoju namu. Tačiau atsakovai patalpomis nesinaudojo tinkamai, t.y. nemokėjo komunalinių mokesčių, triukšmaudavo, girtaudavo. Ieškovai daugybę kartų bandė neteismine tvarka priversti išsikelti atsakovus, nutraukė su jais neterminuotą žodinę panaudos sutartį nuo 2016-09-01, pranešdami paprastu laišku ir registruotu laišku bei žodžiu, tačiau atsakovai gera valia neišsikėlė iš gyvenamojo namo. Suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia. Dėl to, nuo nurodytos datos ieškovai ir atsakovai tapo nebesaistomi tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t.y. atsakovai neteko gyvenamojo namo naudojimosi teisių ir byloje nenustatyta jokio kito teisinio pagrindo naudotis gyvenamuoju namu. Dėl to, minėto gyvenamojo namo savininkai – ieškovai, įgijo teisę reikalauti atsakovų iškeldinimo iš šio turto CK 4.98 straipsnio, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, pagrindu. Atsakovai buvo įspėti dėl išsikėlimo iš gyvenamojo namo, tačiau neteisėtai neišsikėlė iki šios dienos; atsakovų ir ieškovų nesieja jokie sutartiniai santykiai, ieškovai nesutinka, kad atsakovai gyventų gyvenamajame name; atsakovai pažeidžia ieškovų, kaip gyvenamojo namo savininkų teisę valdyti bei naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu.
Atsiliepimas
3. Atsakovė T. S. pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ji nesutinka būti iškeldinta iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei nesutinka, jog būtų iškeldinti kiti asmenys (atsakovai). Ji šiame name gyvena nuo 1983 m. Šį namą nuo 1976 iki 1983 m. statė jos tėvas V. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., kartu su Č. S. (atsakovės tėvo brolis, kuris mirė (duomenys neskelbtini)). Namas pastatytas taip, kad jame galėtų gyventi dvi šeimos. Ji rūpinasi turtu, apmoka mokesčius, sodina daržoves ir pan. Mano, kad ieškovai teigdami ieškinį elgiasi nesąžiningai, nes žino, jog atsakovės tėvas V. S. statė namą, investavo savo lėšas ir pan. Kuomet dar buvo gyvas Č. S., buvo žodinis susitarimas tarp Č. S. ir V. S., kad Č. S. perleis dalį nuosavybės atsakovės tėvui arba pačiai atsakovei. Po Č. S. mirties, ji ir jos tėvas V. S. kalbėjo su ieškovais ir prašė perleisti jai arba jos tėvui dalį namo; ieškovai žadėjo perleisti dalį turto, tačiau to nepadarė. Ji norėtų prašyti ieškovus leisti sudaryti minimų patalpų panaudos sutartį; ji ir toliau prižiūrėtų namą bei mokėtų komunalinius mokesčius.
4. Kiti atsakovai nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovams G. S. ir J. S. solidariai iš atsakovų T. S., V. S., gim. (duomenys neskelbtini), V. S., A. S., V. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. S. 929,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismo sprendimo dalyje dėl atsakovų iškeldinimo įvykdymą atidėjo 6 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos,
6. Teismas darė išvadą, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai, t.y. buvo sudaryta žodinė neterminuota panaudos sutartis dėl ginčo namo. Nors įstatymas reikalauja, kad panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė, tačiau nagrinėjamu atveju sandorio rašytinės formos nesilaikymas nedaro jo negaliojančio.
7. Teismas nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo turtas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros dalinės nuosavybės teise priklauso tik ieškovams. Ieškovai anksčiau nei prieš tris mėnesius kreipėsi į atsakovus dėl ginčo gyvenamojo namo panaudos sutarties nutraukimo ir patalpų atlaisvinimo nuo 2016 m. rugsėjo 1 d.; tai tvirtina byloje esantis ieškovų 2016-05-16 įspėjimas, rašytas atsakovams, taip pat kiti bylos duomenys. Atsakovai neneigia, kad minėtą įspėjimą iš ieškovų yra gavę. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad tarp šalių panaudos sutartis buvo nutraukta būtent nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. Kadangi tarp šalių sudaryta panaudos sutartis yra nutraukta nuo 2016 m. rugsėjo 1 d., tad laikytina, kad atsakovai be teisinio pagrindo šiuo metu naudojasi ginčo gyvenamuoju namu.
8. Teismas pažymėjo, kad net jeigu ir laikant, jog tarp šalių nebuvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, nepaisant to, yra pagrindas konstatuoti, kad jie ginčo patalpomis šiuo metu vis tiek naudojasi be teisinio pagrindo. Kaip minėta, gyvenamasis namas bendros dalinės nuosavybės teise priklauso tik ieškovams, kurie reikalauja, jog atsakovai nutrauktų jų nuosavybės teisės pažeidimą ir išsikeltų iš patalpų.
9. Teismas nurodė, kad ieškovams pareikalavus, atsakovai iki ieškovų nurodyto termino, t.y. iki 2016-09-01, taip pat iki pat šiol, nėra išsikėlę iš minėto turto. Tad yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovai neteisėtai naudojasi šiuo metu ieškovams priklausančiu turtu. Tad ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovų, kaip ginčo turto savininkų, teisės yra pažeidžiamos. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad ieškovų reikalavimas dėl jų pažeistų teisių gynimo, prašant atsakovus iškeldinti iš ginčo turto, yra pagrįstas.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovų nurodytos aplinkybės, jog jie rūpinosi ginčo turtu, mokėjo mokesčius, V. S. prisidėjo prie namo statybų ir pan., neteikia pagrindo kitaip spręsti tarp šalių kilusį ginčą, nes ginčo turtas tokiu būdu netapo atsakovų nuosavybe; o panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas. Atsakovai dėl turėtų išlaidų ieškovų turtui pagerinti teisme gali pareikšti ieškovams atskirą savarankišką ieškinį. Pabrėžė, kad ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovams siūlė padėti finansiškai įsigyjant kitą turtą, tačiau jie to atsisakė.
Atsiliepimas
11. Teismas nurodė, kad atsakovė T. S. savo atsiliepime teigia, jog kasacinis teismas yra nurodęs dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę (Konstitucijos 24 str.) ir būsto neliečiamybės gerbimą (Konvencijos 8 str. 1 d.), nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010 ir kt.). Tačiau atsakovės nurodyti teismų sprendimai yra priimti sprendžiant fizinių asmenų ginčus su valstybės institucijomis dėl teisių į valstybės teikiamą socialinį būstą, o nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp fizinių asmenų, atsakovai be teisinio pagrindo naudojasi ieškovams priklausančiu turtu, jie (atsakovai) negali suabsoliutinti savo teisių, pažeisdami ieškovų nuosavybės teises.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nurodė, kad atsakovai nevykdo pareigos atlaisvinti ginčo turtą jau nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. (būtent iki tada ieškovai buvo nustatę atsakovams terminą išsikelti iš ginčo turto), t.y. daugiau kaip metai laiko; atitinkamai šį laikotarpį yra suvaržytos (apribotos) ieškovų, kaip ginčo turto savininkų, teisės, jie negali tvarkytis su turtu savo nuožiūra. Be to, atsakovai tik iš dalies sumoka savo komunalinius mokesčius. Tokia situacija neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovų turtinė padėtis yra pakankamai sunki. Be to, atsakovai ginčo turte gyvena pakankamai ilgą laiko tarpą (18 ir daugiau metų), jame yra sukaupę daug įvairių daiktų ir turto. Tad natūraliai jiems reikalingas tam tikras laiko tarpas per kurį jie realiai galėtų atlaisvinti visą ginčo turtą. Taigi, reikalauti atsakovus iš karto atlaisvinti visą ginčo turtą, kuris susideda iš daug atskirų turto vienetų, būtų neprotinga ir nesąžininga. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas teismo sprendimo dalyje dėl atsakovų iškeldinimo įvykdymą atidėti šešiems mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
13. Atsakovė T. S. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti pirmosios instancijos 2017 m. lapkričio 15 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priėmus naują sprendimą – perskirstyti bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas; tokiu atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas bus paliktas galioti – nustatyti išsikraustymo terminą ne mažiau kaip metai arba nustatyti maksimaliai galimą terminą; priteisti iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme; prijungti naujai pateikiamus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
13.1. Neapklausus liudytojų, neįvertinus tos esminės aplinkybės, kad atsakovų šeima ginčo name gyveną daugelį metų, atsakovas V. S. (gim. (duomenys neskelbtini) metais) savo lėšomis ir darbų iš esmės prisidėjo prie šio namo statybos, teisiniai santykiai susiklostė dar esant senam teisiniam reglamentavimui, o patys ieškovai daugelį metų tam neprieštaravo, teismas priėmė sprendimą iškeldinti atsakovus, nors atsakovų ir Č. S. (o po jo mirties ir ieškovų) teisiniai santykiai vertintini kaip susitarimas naudoti svetimą daiktą. Tokia teisė 2000 m. CK apibrėžiama kaip uzufruktas. Pažymėtina, kad to paties prašė ir atsakovai – leisti gyventi, kas pilnai atitinka uzufrukto turiniui.
13.2. Atsakovų pajamos yra labai mažos ir per tokį trumpą teismo nustatytą terminą, jie paprasčiausiais neturės galimybės užtikrinti sau kokias nors kitas gyvenamąsias patalpas. Šeima, kurios nariai yra pensininkas, neįgalus asmuo, kuris tik ką tapo pilnamečiu, turės su visais daiktais atsidurti gatvėje. Be to, jis turėtų dar atlyginti ieškovų bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarė 929,48 Eur, iš jų 115 Eur už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, visiškai neturinti jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje. Tai, kiek asmenų ir nuo kada buvo deklaravę name savo gyvenamąją vietą, buvo žinoma iš 2017-03-23 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnijos pažymos.
13.3. Negalima sutikti su skundžiamo teismo sprendimo argumentu, kad atsakovai nepateikė teismui objektyvių įrodymų, kurie leistu abejoti ieškovų teiginiais, kad tarp šalių buvo susiklostę minėto gyvenamojo namo panaudos teisiniai santykiai. Šalių teismai santykiai tęsiasi nuo 1974-1983 metų, t.y. jie prasidėjo galiojant 1964 m. CK, kas jau savaime nėra laikinas naudojimas turtu, be to pagal tuometinį teisinį reglamentavimą Č. S. negalėjo priklausyti visas ginčo gyvenamasis namas. Atitinkamai, negalima nutraukti sutarties (panaudos), kuri niekada nebuvo sudaryta. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą klaidingai kvalifikavo teisinius santykius tarp ieškovų ir atsakovų, įvertindamas juos kaip faktinės panaudos teisinius santykius, o ne faktinio uzufrukto teisinius santykius. Dėl to negali būti taikytinas ir CK 6.642 str. nustatytas įspėjimo terminas bei jo pasekmės (sutarties nutraukimas), o vėliau ir iškeldinimas iš patalpų.
13.4. Atsakovai ginčo turte gyveno ne 18 ir daugiau metų, o 34 metus ir mažiau, skaičiuojant nuo elektros apskaitos prietaiso įrengimo ir V. S. gyvenamosios vietos deklaravimo šiuo adresu. Neapklausius liudytojų bei neįvertinus kitų byloje esančių įrodymų buvo netinkamai kvalifikuoti tarp šalių esantys teisiniai santykiai, nebuvo tinkamai atskleistas atsakovų apsigyvenimo teisinis pagrindas ir pažeistos atsakovų teisės ir teisėti interesai. Kaip buvo pažymėta ieškinyje, Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybės gerbimą yra nurodęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą.
13.5. Skundžiamas sprendimas pažeidžia šalių lygiateisiškumo, šalių interesų pusiausvyros, teisingumo ir sąžiningumo principus, dėl ko nukenčia atsakovų teisės ir teisėti interesai.
Atsiliepimas
14. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos esminius argumentus:
14.1. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog gyvenamąjį namą statė atsakovas V. S.. Be to, byloje teisme apklausiant atsakovus, paaiškėjo, jog V. S. su visa savo šeima apskritai 1970-1983 metų laikotarpiu gyveno ir dirbo Baltarusijoje, o gyvenamasis namas, remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis pastatytas 1970 metais, taigi logiškai niekaip negalėjo kartu su mirusiuoju Č. S. statyti namo kartu. Be to, VĮ „Registrų centras“ duomenys, jog gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirtis - gyvenamoji (vieno buto pastatai), kas paneigia atsakovų argumentus. 1987-11-06 (duomenys neskelbtini) liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymoje nurodytų duomenų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys.
14.2. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Šiuo atveju 2009-07-14 nuosavybės teisės liudijimas, 2009-07-14 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas atsakovų nėra ginčijami ir todėl sukelia CPK 197 str. 2 d. nurodytus padarinius – aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis. Be to, 1987-11-06 (duomenys neskelbtini) liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymoje taip ir nėra nurodyta, kokia teisę turi V. S. į gyvenamojo namo dalį (nuosavybės, nuomos, panaudos).
14.3. Atsakovė T. S. savo atsiliepime į ieškinį pati pripažįsta ieškovų nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi prašo leisti sudaryti gyvenamojo namo panaudos sutartį, kas nulemia CPK 182 str. 5 punkte numatytas pasekmes – nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktas.
14.4. Atsakovų argumentai apie susiklosčiusius uzufrukto teisinius santykius yra visiškai nepagrįsti, kadangi tai paneigia tiek byloje esantys įrodymai, tiek pačios atsakovės T. S. atsiliepime nurodoma pozicija ieškovų prašant sudaryti panaudos sutartį.
14.5. Apeliacinį skundą padavė tik atsakovė T. S., kadangi pagal 2017-11-24 atstovavimo sutartį advokatė M. P. įsipareigojo teikti teisines paslaugas tik T. S., o pagal CPK 306 str. 3d. apeliacinį skundą surašo advokatas, šiuo atveju advokatė M. P. nebuvo įgaliota surašyti apeliacinį skundą visiems atsakovams, pateikta atstovavimo sutartis saisto tik ją su T. S.. Procesiškai egzistuoja prisidėjimo prie apeliacinio skundo institutas (CPK 309 str.), tačiau jis numato tam tikrus reikalavimus prisidėjimo formai. Kitų atsakovų pasirašymas apeliaciniame skunde negali būti vertinamas prisidėjimu prie apeliacinio skundo CPK 309 str. tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Dėl prisidėjimų prie apeliacinio skundo
16. Pagal CPK 305 straipsnį, apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. CPK 309 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, per terminą, nustatytą atsiliepimams į apeliacinį skundą pareikšti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo.
17. CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinį skundą surašo advokatas. Jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo.
18. Kaip teisingai nurodė ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, pagal 2017-11-24 atstovavimo sutartį advokatė M. P. įsipareigojo teikti teisines paslaugas tik atsakovei T. S., šiuo atveju advokatė M. P. nebuvo įgaliota surašyti apeliacinį skundą visiems atsakovams. Kitų atsakovų pasirašymas apeliaciniame skunde negali būti vertinamas prisidėjimu prie apeliacinio skundo CPK 309 straipsnio tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą padavė tik atsakovė T. S..
Dėl bylos sustabdymo
19. Atsakovai pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje kol nebus išnagrinėta civilinė byla dėl uzufrukto nustatymo toms gyvenamosioms patalpoms, dėl kurių buvo priimtas teismo sprendimas dėl iškeldinimo iš šių patalpų (CPK 163 str. 3 p.). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismui yra pateiktas apeliacinis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus regiono rūmuose išnagrinėtos c.b. Nr.2-5405-723/2018 dėl uzufrukto nustatymo.
20. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5405-723/2018 atmestas ieškovų V. S., V. S. ieškinys atsakovams G. S. ir J. S. dėl uzufrukto nustatymo. Dėl minėto sprendimo ieškovai V. S. ir V. S. pateikė apeliacinį skundą, pagal kurį 2018 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus apygardos teisme buvo užvesta civilinė byla Nr. 2A-2622-XX/2018.
21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismui yra pateiktas apeliacinis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-5405-723/2018 dėl uzufrukto nustatymo, nesudaro prielaidų Šiaulių apygardos teismui nenagrinėti šioje civilinėje byloje pareikšto apeliacinio skundo, kuris pareikštas dėl skirtingų teisinių santykių bei reikalavimų, lyginant su tais, kurie bus nagrinėjami Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-2622-XX/2018. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju įstatyme nustatytų bylos sustabdymo pagrindų nėra.
Dėl naujų įrodymų
23. Apeliantė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: aštuonerių metų išsilavinimo pažymėjimo Nr. 173432 nuorašą, kieto kuro pirkimą patvirtinančių dokumentų nuorašą, diplomo Nr. 084751 nuorašą. Nurodė, jog iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovai mokėjo ir moka už kietą kurą, turi žemo lygio išsilavinimą, neleidžianti tinkamai suvokti ir apginti savo teises ir teisėtus interesus.
24. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantės pateikti nauji įrodymai nei patvirtina nei paneigia apeliacine skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus, be to šiuos įrodymus apeliantė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priimti naujus rašytinius įrodymus, kurie be svarbios priežasties nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl šiuos įrodymus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl bylos esmės
25. Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo turtas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendros dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovams G. S. ir J. S., atitinkamai 3/8 dalys ir 5/8 dalys. Nuosavybės teisės ieškovų vardu į minėtą turtą įregistruotos VĮ Registrų centre 2009-08-06; nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – 2009-07-14 nuosavybės teisės liudijimas ir 2009-07-14 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas.
26. Č. S., miręs (duomenys neskelbtini), buvo leidęs laikinai neatlygintai atsakovams naudotis minėtu gyvenamuoju namu; vėliau šios teisės ir pareigos parėjo ieškovams. Tačiau atsakovai patalpomis naudojosi netinkamai, t.y. nemokėjo komunalinių mokesčių, triukšmaudavo, girtaudavo ir pan. Tad atsakovų buvo pareikalauta išsikelti iš gyvenamojo namo. Ieškovai nutraukė su atsakovais neterminuotą žodinę panaudos sutartį nuo 2016-09-01, pranešdami paprastu ir registruotu laiškais bei žodžiu; taip pat ragino atsakovus iki minėtos datos – 2016-09-01, išsikelti iš užimamų gyvenamojo namo patalpų, tačiau atsakovai gera valia gyvenamojo namo neatlaisvino.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškiniu reiškiamus reikalavimus kvalifikavo taikydamas CK 4.98 straipsnio nuostatas, t. y. kaip negatorinį ieškinį.
28. Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).
29. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju negatorinio ieškinio aplinkybės byloje yra įrodytos. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovai įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), minėtas turtas nuosavybės teise registruotas ieškovų vardu. Byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovų ir atsakovų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovai turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo butu (CPK 178 straipsnis). Atsakovai apie pareigą išsikelti iš gyvenamojo namo buvo įspėti.
30. CK 4.37 straipsnio 1 dalis numato savininko teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Vienas iš įstatyme numatytų savininko pažeistų teisių gynimo būdų yra be teisinio pagrindo gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų iškeldinimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Kadangi žodinė panaudos sutartis buvo nutraukta, šalių nebesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai dėl ginčo turto, todėl šiuo atveju sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą taikytinos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisių apsaugą.
31. CK 4.95 straipsnis nustato, kad netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisinio pagrindo atsidūrusį daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo. Šios kategorijos bylose teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008).
32. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ieškovų nuosavybės teisė į ginčo turtą įstatymo nustatyta tvarka būtų nuginčyta. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas V. S. (gim. (duomenys neskelbtini) metais) savo lėšomis ir darbų iš esmės prisidėjo prie šio namo statybos, tačiau ši aplinkybė nepaneigia ieškovų nuosavybės teisės į turtą ir nepatvirtina atsakovų teisės gyventi ginčo name. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvendami ieškovams priklausančiame gyvenamajame name, atsakovai neteisėtai varžo ieškovų nuosavybės teisę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį dėl iškeldinimo.
33. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Asmuo, manydamas, kad jo materialinė subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas pažeistas, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti tas ginčui reikšmingas aplinkybes bei argumentus, kurie apibrėžti ieškinio ribomis. Kaip jau minėta civilinė bylą pagal ieškovų V. S., V. S., ieškinį atsakovams G. S. ir J. S. dėl uzufrukto nustatymo išnagrinėta civilinėje byloje Civilinė byla Nr. 2-5405-723/2018, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl uzufrukto nustatymo neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes šios aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku. Kitos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės taip pat nėra reikšmingos vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
34. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. liepos 16 d. sprendimas, kuriuo atmestas atsakovų ieškinys dėl uzufrukto nustatymo, dar nėra įsiteisėjęs, yra pagrindas papildyti teismo sprendimą dalyje dėl iškeldinimo atidėjimo, nurodant, kad teismo sprendimo dalyje dėl atsakovų iškeldinimo įvykdymą atidėti iki kol įsiteisės Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. liepos 16 d. sprendimas, bet ne anksčiau nei 6 (šešių) mėnesių terminui, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Ieškovai pateikė įrodymus apie patirtas 250 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, todėl šios išlaidos priteistinos ieškovams iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistu.
Papildyti teismo sprendimo rezoliucinės dalies 4 pastraipą ir ją išdėstyti taip.
Teismo sprendimo dalyje dėl atsakovų iškeldinimo įvykdymą atidėti iki kol įsiteisės Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. liepos 16 d. sprendimas, bet ne anksčiau nei 6 (šešių) mėnesių terminui, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Priteisti ieškovams G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės T. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.