Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujo įrodymo (ne)pridėjimo prie bylos

18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės teikiamas naujas įrodymas gali būti reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui, sprendžiant klausimą dėl netesybų (ne)mažinimo. Atsakovė su apeliantės teikiamu nauju įrodymu yra susipažinusi, nes pati rengė teikiamus duomenis. Naujai teikiamas įrodymas negali užvilkinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktą įrodymą priima ir vertins jį kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

21. Byloje nustatyta, kad ieškovė RUAB „Šilutės automobilių keliai“ ir atsakovė VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ 2020 m. gegužės 29 d. sudarė Viešojo pirkimo sutartį Nr. S-607 dėl objekto „Rajoninio kelio Nr. 4517 Sartininkai–Draudeniai ruožo nuo 0,501 iki 4,464 km kapitalinis remontas“, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti objekto „Rajoninio kelio Nr. 4517 Sartininkai–Draudeniai ruožo nuo 0,501 iki 4,4646 km kapitalinis remontas“ darbų už 1 911 800 Eur kainą (1 580 000 Eur plius 331 800 Eur PVM), o atsakovė įsipareigojo už darbus sumokėti per 30 kalendorinių dienų po pažymos priėmimo ir PVM sąskaitos faktūros gavimo.

22. Šalys Sutarties 10 punkte susitarė, kad rangovė darbus, nurodytus Sutarties 1.1–1.3 punktuose, pabaigs per 8 mėnesius nuo Sutarties įsigaliojimo; nustatytas darbų atlikimo terminas yra esminė Sutarties sąlyga, o rangovei įsipareigojimas įvykdyti darbus per nustatytą terminą yra esminis rangovės įsipareigojimas.

23. Sutarties 43–45 punktais šalys susitarė dėl tarpinio atsiskaitymo pagal rangovės parengtus atliktų darbų aktus, darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymas ir PVM sąskaitas faktūras. Bendra priimtų tarpinių darbų apmokėjimo suma negali viršyti 90 proc. užaktuotų statybos darbų sumos. Likusioji 10 proc. suma išmokama: 5 proc. nuo užaktuotos sumos dydžio (su PVM) sumokami šalims pasirašius rangovės atliktų statybos darbų perdavimo statytojai (užsakovei) aktą bei atlikus galutinį rangovės statybos įvertinimą; likusieji 5 proc. sumokami užsakovei priėmus pažymą apie atliktus darbus ir gavus garantiją arba laidavimo draudimo raštą (Sutarties 46 punktas).

24. Sutarties 58 punkte šalys susitarė, kad rangovė, neužbaigusi darbų Sutartyje numatytu laiku, nesilaikiusi pagal darbų ir su darbais susijusių paslaugų grafiko darbų atlikimo terminų, taip pat Sutarties 25 punkto atveju įsipareigoja sumokėti užsakovei 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo visos priimtos Sutarties sumos ir atlyginti užsakovei dėl to patirtus nuostolius, kurių nepadengia minėtos netesybos. Delspinigiai išskaičiuojami iš rangovei pagal Sutartį mokėtinų sumų (be PVM), kiekvieną kartą rangovei pateikus PVM sąskaitą faktūrą už faktiškai atliktus darbus. Apie atliktą įskaitymą užsakovė raštu informuoja rangovę.

25. Viso ieškovė RUAB „Šilutės automobilių keliai“ pagal dvylika atliktų darbų aktų perdavė, o atsakovė VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ priėmė darbų už 1 848 295,67 Eur sumą (atėmus pagal 2022 m. vasario 28 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą ŠAK0006325 sumažintą 1 440,94 Eur darbų vertę, gaunama 1 846 854,73 Eur), o atsakovė VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ sumokėjo 1 796 136,73 Eur; liko nesumokėta 50 718 Eur suma.

26. Įvertinus, kad šalių Sutartis įsigaliojo 2020 m. birželio 12 d., taip pat nustatytą 8 mėnesių darbų atlikimo terminą ir technologinę pertrauką, ieškovė darbus turėjo baigti iki 2021 m. gegužės 12 d. Ieškovės teigimu, ji faktiškai darbus baigė 2021 m. birželio 7 d., tačiau 2021 m. liepos 14 d. statinio techninis prižiūrėtojas nustatė defektus, dėl kurių darbai negalėjo būti priimti; defektai buvo pašalinti 2021 m. rugpjūčio 27 d.

27. Atsakovė 2021 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (7.2)2-14726 informavo ieškovę, kad už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 13 d. iki 2021 m. rugpjūčio 27 d. (už 107 dienas), paskaičiavo 50 718 Eur delspinigių (474 Eur už dieną), bei nurodė, jog delspinigiai bus išskaičiuoti iš mokėtinų sumų. Ieškovė 2021 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 231-ŠAK-2021 pranešė, kad nesutinka su paskaičiuotais delspinigiais ir pasiūlė pradėti derybas dėl delspinigių sumos. Atsakovė 2022 m. sausio 28 d. rašte Nr. (7.2)2-1410 nurodė, kad pozicijos nekeis. Atsakovei iš sulaikytos 183 388,63 Eur sumos, 2022 m. kovo 30 d. sumokėjus tik 132 670,63 Eur, ieškovė 2022 m. balandžio 6 d. elektroniniu laišku paprašė sumokėti likusią 50 718 Eur sumą arba nurodyti priežastį, dėl ko nebuvo sumokėta 50 718 Eur suma. Atsakovė, atsakydama į ieškovės elektroninį laišką, ieškovei 2022 m. balandžio 6 d. atsiuntė 2021 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. (7.2)2-14726.

28. Ieškovė, 2021 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. (7.2)2-14726 vertindama kaip pranešimą apie delspinigių skaičiavimą bei įspėjimą apie ateityje atliktiną priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti skolą už atliktus darbus. Ieškovė taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą, kuriuo prašė, teismui 2021 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. (7.2)2-14726 pripažinus įskaitymo sandoriu, sumažinti atsakovės paskaičiuotus delspinigius iki 8 953,23 Eur sumos, o likusią 41 764,77 Eur sumą priteisti kaip neteisėtai minėtu raštu įskaitytus delspinigius. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad abu ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, nes nustatė, jog 2021 m. rugsėjo 3 d. atsakovės pranešimas apie 50 718 Eur delspinigių įskaitymą yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas, dėl ko nėra jokio pagrindo ieškovei priteisti jos prašomą skolą už atliktus darbus. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės nurodytas darbų atlikimo terminas (8 mėnesiai) buvo vienas iš kriterijų, lėmusių, jog būtent ieškovė laimėjo viešąjį pirkimą, vertino, kad atsakovės įskaityta delspinigių suma savaime nėra per didelė, juo labiau kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovės įskaityta delspinigių suma dėl konkrečių individualių aplinkybių jai yra per didelė; tuo tarpu, nustačius, kad skolininkė pažeidė prievolę, preziumavo, jog kreditorė nuostolius patyrė. Ieškovė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės laikosi pozicijos, kurios laikėsi pirmojoje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje, bei teigia, kad atsakovės 2021 m. rugsėjo 3 d. raštas nelaikytinas įskaitymo sandoriu; be to, neegzistuoja visos sąlygos, būtinos vienašaliam įskaitymo sandoriui atlikti. Ieškovė dėl delspinigių dydžio taip pat teigia, kad atsakovės nurodomi patirti nuostoliai nėra realūs, atsakovė nėra pateikusi tokius nuostolius patvirtinančių įrodymų; be to, nustatyti defektai buvo nežymūs, o jų nustatymo ir taisymo terminui įtakos turėjo pačios atsakovės veiksmai.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsiskaitymo pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą viešojo pirkimo rangos sutartį, kai atsakovė, paskaičiavusi delspinigius už darbų atlikimo termino praleidimą, atliko sumų įskaitymą.

Dėl vienašalio įskaitymo (ne)teisėtumo

30. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal CK 6.131 straipsnį, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (1 dalis); įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; pranešimas laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (2 dalis); jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, tai įskaitoma padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui (3 dalis); jeigu įskaitymas nepadengia viso reikalavimo arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, tai kreditorius turi teisę pasilikti skolos dokumentą su įrašu apie įskaitymą, tačiau privalo apie įskaitymą raštu pranešti skolininkui.

31. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovė įskaitymą atliko 2021 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (7.2)2-14726, įskaitydama priešpriešinį reikalavimą, susidedantį iš 50 718 Eur delspinigių, skaičiuotų pagal 2020 m. gegužės 29 d. Sutartį už 107 dienas nuo 2021 m. gegužės 13 d. iki 2021 m. rugpjūčio 27 d. Šį pranešimą apie delspinigių įskaitymą teismas laikė aiškiu, suprantamu ir nedviprasmišku.

34. Minėta, kad apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, visų pirma, teigdama, jog atsakovės 2021 m. rugsėjo 3 d. raštas nelaikytinas įskaitymo sandoriu; antra, kad neegzistuoja visos sąlygos, būtinos vienašaliam įskaitymo sandoriui atlikti.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl įskaitymo teisėtumo.

36. Šalių sudarytos sutarties 52 punkte nustatyta, kad užsakovė turi teisę be atskiro išankstinio rangovės įspėjimo sulaikyti ir (ar) išskaičiuoti iš rangovei pagal šią Sutartį mokėtinų sumų visas ir bet kokias nuostolių kompensavimo ir (ar) netesybų (delspinigių, baudų) sumas, rangovės mokėtinas užsakovei, t. y. užsakovei vienašališkai įskaitant vienarūšį priešpriešinį reikalavimą dėl atitinkamos sumos. Apie atliktą įskaitymą užsakovė raštu informuoja rangovę. Pagal Sutarties 58 punktą, rangovė, neužbaigusi darbų Sutartyje numatytu laiku, nesilaikiusi pagal darbų ir su darbais susijusių paslaugų grafiką darbų atlikimo terminų, taip pat Sutarties 25 punkto atveju įsipareigoja sumokėti užsakovei 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo visos priimtos Sutarties sumos ir atlygina užsakovei dėl to patirtus nuostolius, kurių nepadengia minėtos netesybos. Delspinigiai išskaičiuojami iš rangovei pagal Sutartį mokėtinų sumų (be PVM), kiekvieną kartą rangovei pateikus PVM sąskaitą faktūrą už faktiškai atliktus darbus. Apie atliktą įskaitymą užsakovė raštu informuoja rangovę.

37. Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau nurodytas Sutarties nuostatas konstatuoja, kad šalys iš anksto buvo susitarusios dėl tarpusavio prievolių įskaitymo kaip vieno iš leistinų prievolių pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Šalių Sutartyje nėra pasisakyta dėl pranešimo apie atliekamą įskaitymą turinio; nurodyta tik, kad apie atliktą įskaitymą atsakovė ieškovę informuos raštu. Kaip jau buvo minėta, nesant sutartyje ar įstatyme numatyto specialaus pranešimo turinio reikalavimų, svarbu, kad tokio pranešimo turinys būtų aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas, t. y. jog sutarties kontrahentas žinotų apie atliekamą įskaitymą. Nagrinėjamu atveju, apeliantei teigiant, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie įskaitymą, Sutarties 52 ir 58 punktų turinys teisėjų kolegijai suponuoja priešingą išvadą, jog sąlygomis dėl įskaitymo ne tik buvo susitarta dėl užsakovės privalomai atliekamo įskaitymo tuo atveju, kai apeliantės prievolė atsiranda netesybų ar kitu pagrindu, bet ir pačios šios sąlygos iš esmės atliko išankstinio apeliantės informavimo apie būsimą įskaitymo funkciją. Tokios Sutarties nuostatos iš anksto buvo nustatytos, kad rangovei pateikus PVM sąskaitą faktūra už faktiškai atliktus darbas, užsakovė turi teisę be atskiro išankstinio rangovės įspėjimo išskaičiuoti iš rangovei mokėtinų sumų šios paskaičiuotus delspinigius. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad, visų pirma, joks atskiras pranešimas dėl informavimo apie atliktą įskaitymą apeliantei nebuvo reikalingas, kadangi pačioje Sutartyje buvo aiškiai nurodyta, jog, esant priešpriešinei apeliantės prievolei, kilusiai netesybų ar kitu pagrindu, atsakovė be atskiro išankstinio įspėjimo turi teisę sulaikyti ir (ar) išskaičiuoti, be kita ko, netesybų sumas iš apeliantei pagal Sutartį mokėtinų sumų. Antra, apeliantė, gavusi 2021 m. rugsėjo 3 d. atsakovės raštą, neabejotinai turėjo suprasti, kad minėtame rašte nurodyti atsakovės paskaičiuoti delspinigiai bus įsiskaityti į atsakovės patirtus nuostolius. Tokią išvadą patvirtina aukščiau analizuotos šalių sudarytos Sutarties nuostatos bei to paties 2021 m. rugsėjo 3 d. rašto turinys, kuriame atsakovė aiškiai nurodė, kad už netinkamą prievolių vykdymą taiko delspinigius, taip pat nurodo jų pagrindimą ir informuoja, jog skaičiuotų delspinigių sumas išskaičiuos iš rangovei mokėtinų sumų. Taigi, kaip pagrįstai teigia atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė turėjo aiškiai suprasti, kokius veiksmus atsakovė atlieka ir neturėjo pagrindo manyti, kad toks pranešimas savaime nesukels pasekmių ar jog įskaitymus atsakovė ketina atlikti ateityje.

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2021 m. rugsėjo 3 d. atsakovės pranešimas apie 50 718 Eur delspinigių įskaitymą yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad nebuvo sąlygų, būtinų vienašaliam įskaitymo sandoriui atlikti.

39. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė skunde nepagrįstai priešpriešinių prievolių įskaitymo momentą sieja su atsakovės 2021 m. rugsėjo 3 d. pranešimu apie įskaitymą ar jos 2022 m. kovo 30 d. atliktu mokėjimu, kai buvo sumokėta ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma, ją sumažinant delspinigių suma, ir teigia, jog atsakovė yra praleidusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą 6 mėnesių senaties terminą netesyboms išieškoti. Teisėjų kolegija nurodo, kad pats prievolių įsiskaitymas laikytinas įvykusiu tuo momentu, kada atsirado šalių tarpusavio priešpriešiniai reikalavimai. Įskaitymas yra tik nuo įskaitymą atliekančio kreditoriaus valios priklausantis aktas ir nėra siejamas su pinigų likučio, likusio po įskaitymo, sumokėjimo momentu, ar juo labiau su informacinio rašto apie įskaitymą išsiuntimo momentu. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos, viena iš kurių yra tai, kad prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius. Kadangi įstatymas nenumato jokių papildomų, nei ankščiau aptartos, įskaitymo sąlygų, toks aiškinimas, kaip siūlo ieškovė, nepagrįstai ribotų įskaitymo sandorio sudarymo sąlygas.

40. Dėl ieškovės priešpriešinio reikalavimo galiojimo įskaitymo atlikimo metu nurodytina, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė įskaitymo metu neturėjo priešpriešinio reikalavimo, kuris galėjo būti įskaitytas. Ieškovės reikalavimo sumokėti darbų kainą galiojimo negalima sieti vien tik su sulaikytos sumos (184 829,57 Eur) sumokėjimo momentu, t. y. atsakovei 2022 m. vasario 23 d. ir 2022 m. kovo 2 d. ieškovės pateiktų Sutarties 46.1 punkte nurodytų dokumentų momentu, nes atsakovė turėjo prievolę sumokėti ieškovei darbų kainą (1 911 800 Eur su PVM) pagal Sutartį (Sutarties 43–47 punktai). Visi Sutarties, kurios kaina 1 911 800 Eur su PVM, darbai, buvo faktiškai baigti 2021 m. rugpjūčio 21 d., t. y. iki rašto apie įskaitymą įteikimo ieškovei, dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė neturėjo piniginio reikalavimo, kuris galėtų būti įskaitytas. Juo labiau kad ieškovė apeliaciniame skunde nepaneigė, jog buvo atlikusi atsakovei darbų už kainą, kuri galėjo būti įskaityta į delspinigius. Taigi ta aplinkybė, kad ginčui aktualiu metu dar nebuvo pasibaigęs terminas ieškovei sumokėti pagal Sutarties sąlygas sulaikytų lėšų, kurių suma sudaro tik 10 proc. visos Sutarties kainos, nepaneigia atsakovės teisės analizuojamu būdu įvykdyti (užbaigti) prievoles.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad apeliantės pozicija yra nepagrįsta, nes tiek jos prievolės atsakovei, tiek ir kitos būtinos sąlygos įskaitymui nagrinėjamu atveju egzistavo.

Dėl delspinigių dydžio (ne)pagrįstumo

42. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad ne pats delspinigių dydis (0,03 proc.), o jų faktinis dydis (50 718 Eur), paskaičiuotas nuo visos Sutarties kainos, yra neproporcingas, atsižvelgiant į termino praleidimo laiką ir defektų dydį bei pačios atsakovės veiksmus. Be to, pasak ieškovės, delspinigių skaičiavimas nuo visos Sutarties kainos, o ne nuo pradelstos įvykdyti prievolės vertės, delspinigius daro nepagrįstai dideliais.

43. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais sutinka tik iš dalies.

44. Sutarties 58 punkte šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad rangovė, neužbaigusi darbų Sutartyje numatytu laiku, nesilaikiusi pagal darbų ir su darbais susijusių paslaugų grafiką darbų atlikimo terminų, taip pat Sutarties 25 punkto atveju įsipareigoja sumokėti užsakovei 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo visos priimtos Sutarties sumos ir atlyginti užsakovei dėl to patirtus nuostolius, kurių nepadengia minėtos netesybos.

45. Vertindama aukščiau nurodytas Sutartyje įtvirtintas nuostatas, lemiančias delspinigių skaičiavimo principus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis apeliantės minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-943/2021 suformuota teismine praktika kaip precedentu, nes nagrinėjamos ir nurodytos kasacinio teismo nutarties ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Pažymėtina, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-421/2020 28, 29 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodinėja, kad Sutarties sąlyga dėl sutartinės atsakomybės taikymo yra neaiški; taip pat nagrinėjamoje byloje nėra kasacinio teismo aiškintos „Objekto“ sąvokos, taigi ir jos neaiškumo; Sutartyje aiškiai identifikuota, kas yra darbai, su darbais susijusios paslaugos, kokia yra visa priimta Sutarties kaina ir kitos sutartinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės; be to, nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl kitos redakcijos Sutarties, nei tos, kurią vertino kasacinis teismas. Antra, kaip pagrįstai pastebi atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, kasacinis teismas minimoje byloje nėra pasisakęs, kad delspinigių taikymas nuo priimtos sutarties sumos, o ne nuo vėluojamų atlikti darbų vertės, yra neproporcingas ir pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą.

46. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad aptariamoje Sutarties nuostatoje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta delspinigių skaičiavimo tvarka ir terminai, dėl ko ieškovės (rangovės) atsakomybė neužbaigus dalies darbų Sutartyje nustatytu laiku apima visos Sutarties galiojimą laiko atžvilgiu ir delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo bendros visos Sutarties kainos, t. y. ieškovė, pavėlavusi atlikti darbus, pažeidė bendrą ir galutinį Sutartyje nustatytą 8 mėnesių terminą, todėl atsakovė pagrįstai ieškovei skaičiavo delspinigius nuo visos Sutarties vertės.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog viešojo pirkimo sutartyse įtvirtintų netesybų mažinimas iš principo yra galimas, o netesybų, įtvirtintų viešojo pirkimo sutartyje, mažinimas, išskyrus išimtines situacijas, neturėtų būti vertinamas kaip kitų tiekėjų teisių pažeidimas ir (ar) nukrypimas nuo pradinių konkurso sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Sprendžiant dėl netesybų, įtvirtintų viešojo pirkimo sutartyje, mažinimo taikytinos bendrosios netesybas reglamentuojančios CK normos bei jas aiškinanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad delspinigių dydžio mažinimas po Sutarties pasirašymo reikštų pamatinių viešųjų pirkimų principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 17 straipsnyje, tokių kaip tiekėjų lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos, skaidrumo pažeidimą. Juo labiau kad tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2020 m. gegužės 21 d. raštas Dėl procedūros rezultatų, kuriuo nustatyta tiekėjų pasiūlymo eilė. Minėtas raštas patvirtina, kad tiekėjų termino pasiūlymas (8 ar 9 mėn.) neturėjo esminės įtakos pasiūlymų eilei, nes ieškovė iš esmės konkursą laimėjo dėl pasiūlytos mažiausios kainos.

48. Netesybų mažinimas priklauso nuo specifinių kiekvieno ginčo faktinių aplinkybių, šalių elgesio ir kt. bei nuo to, kaip teismas, laikydamasis proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų, šias aplinkybes įvertina. Taigi, sprendžiant, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).

49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad dėl netesybų kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba reiškia, jog teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, kad visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, CK 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014).

50. Taigi, atsižvelgiant į netesybų atliekamas funkcijas bei tikslus, tuo atveju, kai ginčas vyksta dėl netesybų mažinimo, kreditorius, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į kompensuojamąjį netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdį, taip pat į tai, kad sumažintos netesybos nepažeidžia sutarties laisvės principo ir savo funkcijos kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, nes šiuo konkrečiu atveju kreditorei priteista suma laikytina didesne nei jos realiai patirti nuostoliai, sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas atsakovės apskaičiuotą 50 718 Eur delspinigių sumą sumažinti iki 30 000 Eur dėl toliau nurodomų priežasčių.

52. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Sutartis buvo sudaryta dėl valstybinės reikšmės kelio rekonstrukcijos, kuriuo nenutrūkstamai vyksta eismas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad griežtas terminų laikymasis atsakovei buvo svarbus. Sutarties 10 punkte buvo numatytas galutinis sutarties terminas, t. y. darbai turėjo būti pabaigti per 8 mėn. nuo Sutarties įsigaliojimo; taip pat nustatyta, jog darbų atlikimo terminas yra esminė Sutarties sąlyga, o rangovei įsipareigojimas įvykdyti darbus per nustatytą terminą yra esminis rangovės įsipareigojimas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė, darbus turėjusi baigti iki 2021 m. gegužės 12 d., faktiškai juos baigė 2021 m. birželio 7 d., o nustatytus defektai pašalinti tik 2021 m. rugpjūčio 27 d. Taigi, byloje pripažinus, kad ieškovė nustatytu terminu neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, taip pat, jog darbų praleidimo terminą iš esmės lėmė pačios ieškovės veiksmai – vėlavimas atlikti darbus ir nustatyti darbų defektai, darytina išvada, kad vis tik ieškovė yra atsakinga dėl atsakovės atsiradusių nuostolių, todėl turi prisiimti tam tikras neigiamas Sutarties neįvykdymo pasekmes.

53. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, atsakovės nurodomi kaip patirti nuostoliai (pvz., padidėjęs administravimas, reputacinė žala, eismo dalyvių nepatogumai ir pan.) nagrinėjamu atveju visiškai nepagrįsti įrodymais, kurie leistų teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad atsakovė patyrė būtent tokius nuostolius. Pažymėtina, kad neaišku ir kokiu dydžiu turėtų būti įvertinami nurodyti nuostoliai, tuo labiau, jog atsakovė yra valstybinė įmonė nuolat vykdanti administravimo funkcijas, o eismo dalyviai galutiniame rezultate patyrė patogumus, susijusius su atliktais kelio remonto darbais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aptartos aplinkybės bei aplinkybė, kad vis dėlto ieškovė atliko darbus pagal Sutartį, t. y. nors ir pavėluotai, tačiau prievolę įvykdė, suteikia pagrindą daryti išvadą, jog sprendimas delspinigius mažinti iki 30 000 Eur sumos atitinka pirmiau nurodytus netesybų mažinimo kriterijus.

54. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nustačius, jog ieškovė pažeidė Sutarties 10 punkte įtvirtintą darbų įvykdymo terminą, jai kyla sutartinė atsakomybė, nustatyta Sutarties 58 punkte. Tačiau atsakovei nepateikus įrodymų apie realiai patirtus nuostolius dėl apeliantės vėlavimo įvykdyti prievolę, atsižvelgus į kompensuojamąjį netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdį, darytina išvada, kad vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, yra pagrindas apeliantės paskaičiuotą netesybų sumą (50 718 Eur) sumažinti iki 30 000 Eur sumos. Apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu nustačius mokėtinų delspinigių sumą, atsakovei kyla pareiga grąžinti įskaitytos delspinigių sumos ir teismo sprendimu nustatytos mokėtinos delspinigių sumos skirtumą, t. y. sumokėti šią sumą kaip atlyginimą už atliktus rangos darbus pagal Sutartį.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

55. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą, tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojami vienašalio įskaitymo ir jam būtinų sąlygų klausimai, tačiau netinkamai taikė materialiosios teisės ir proceso teisės normas, susijusias su teismo teise mažinti šalių sutartas netesybas, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sumažinant atsakovės paskaičiuotų ir įskaitytų delspinigių sumą nuo 50 718 Eur iki 30 000 Eur sumos.

56. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

57. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė patyrusi 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas – 500 Eur už ieškinį, 400 Eur už dubliką bei 100 Eur už atstovavimą teisme, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas išlaidas daro išvadą, kad pastarosios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.

58. Atsakovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

59. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą laikytina, kad ieškovės ieškinys yra patenkintas 35,5 proc., dėl to atitinkamai ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 355 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

60. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovės į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi ieškinys tenkintas 35,5 proc., o ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kreipdamasi į teismą žyminio mokesčio už ieškinį nemokėjo, iš atsakovės valstybės naudai priteistinas 467 Eur žyminis mokestis.

61. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą proporcingai įgijo tiek ieškovė, tiek ir atsakovė, tačiau nei ieškovė, nei atsakovė, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, duomenų apie šioje instancijoje patirtas išlaidas nepateikė, dėl to klausimas dėl šių išlaidų atlyginimo nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Lietuvos automobilių kelių direkcijos, juridinio asmens kodas 188710638, ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, juridinio asmens kodas 177003120, 20 718 Eur (dvidešimt tūkstančių septynis šimtus aštuoniolika eurų) neteisėtai įskaitytų netesybų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Lietuvos automobilių kelių direkcijos, juridinio asmens kodas 188710638, ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, juridinio asmens kodas 177003120, 355 Eur (tris šimtus penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Lietuvos automobilių kelių direkcijos, juridinio asmens kodas 188710638, 467 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt septynis eurus) nesumokėto žyminio mokesčio už ieškinį valstybės naudai.“