Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovo B. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11-169/2015 pagal ieškovo B. R. patikslintą ieškinį atsakovei S. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės bei santuokos metu įgyto turto padalijimo, atsakovės S. R. patikslintą priešieškinį ieškovui B. R., tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje A. I. ir L. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, apsimestinių sandorių nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

20.3. Šioje byloje tikrai B. R. elgiasi neteisingai ir nesąžiningai, teikia melagingus paaiškinimus. Net jo -A. I. vardu į savo sąskaitą 2013-01-03 buvo įnešęs 19 8340,70 Lt ir parašęs, kad už prekes (yra pridėti byloje banko išrašai). Jis kreipėsi su pareiškimu į policiją, nes jokių pinigų nei pavedimu, nei grynais atsakovui nėra davęs, nieko nuo jo nepirko ir neturėjo už ką mokėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

22.Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo pagrindo bei santuokoje įgyto turto padalijimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvuodamas tuo, kad jis iš dalies yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialinės bei procesines teisės normas, objektyviai, visapusiškai ir pilnutinai neišnagrinėjus ir neištyrus visų aplinkybių ir tokiu būdu pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Nurodė, kad ginčija iš ieškovo atsakovei priteistą sumokėti 24588,66 € piniginę kompensaciją už bendrosios jungtines sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą ir 6802, 50 € piniginę kompensaciją už mažesnę natūra tenkančią turto dalį.

23. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsakovė su ieškovo argumentais nesutinka, nors nurodė, kad santuoka nutrauktina dėl pačio ieškovo kaltės, tačiau teismo sprendimo neginčijo. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus šalių įrodymus, bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.

24. Pažymėtina, kad LR CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas LR CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. LR CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, o teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas LR CK normas, yra konstatavęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos LR CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal LR CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad sutuoktiniui, besiremiančiam aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją, tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Šios LR CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis); teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2014).

25. Taip pat Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nors vieno sutuoktinio kaltė ir nesiejama su faktu, dėl kurio kaltė būtų preziumuojama, tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas neištikimybės faktas, tai savaime kitos šalies kaltės ir teismo išvados, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės nepaneigia. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Paminėtina, kad abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2013).

26. Teismas be kitų argumentų nurodė, kad akivaizdu, kad per trisdešimt šešerius santuokinio gyvenimo metus tarp šalių būta nesutarimų, ieškovo elgesys visus tuos metus nebuvo tinkamas, tačiau atsakovei buvo priimtinas ir pan. Dėl šių argumentų apelianto vertinimu, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovo elgesys per bendrus 36 metų santuokinio gyvenimo metus nebuvo tinkamas, nes nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės paaiškinimais. Taip pat apelianto vertinimu nėra pagrįsti atsakovės argumentai ir dėl ieškovo nuolatinio nepakenčiamo elgesio ir kitų nurodomų aplinkybių nes atsakovė teismui nepateikė jokių ieškovo netinkamo elgesio įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir gali pritarti apeliantui, kad tokia formuluotė, kad visus trisdešimt šešis metus atsakovo elgesys nebuvo tinkamas nėra absoliučiai teisinga ir nekelianti abejonių dėl pačios formuluotės, tačiau atsižvelgęs į byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, įrodymų visumą, teismo motyvus, ieškovo apeliacinio skundo argumentus, taip pat atsakovės atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus turi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl iširusios santuokos, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Be to paminėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Todėl aplinkybė, kad tuos pačius įrodymus apeliantas vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą ar netinkamai vertino pateiktus įrodymus.

27. Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu dėl santuokos metu įgyto kilnojamojo turto padalijimo, nurodė, kad teismas nepagristai ir nesilaikydamas turto padalijimo natūra principo, visą kilnojamąjį turtų (išskyrus automobilį) priteisė ieškovui, o atsakovei - piniginę kompensaciją. Apeliantas teigia, kad jis paaiškino, kad ūkininkauti jam nepelninga ir sunku, kad nuo 2013 m. ūkyje finansinė padėtis blogėja, kad tinkamiausias būdas padalinti turtą lygiomis dalimis abejiems, kad jie ateityje galėtų jį realizuoti savo nuožiūra. Kad visas turtas turėtų būti padalintas taip kaip prašė ieškovas ir nei vienam sutuoktiniui netektų našta mokėti kompensacijos. Apeliacinio teismo vertinimu iš apeliacinio skundo argumentų nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, neteisingai, neproporcingai padalijo santuokoje įgytą turtą. Įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo turinį teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl netinkamo turto padalinimo būdo parinkimo, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

28. Pažymėtina, kad apeliantas skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl turto padalinimo, apeliacinį skundą motyvuoja iš esmės vienintele aplinkybe, kad turtas tarp šalių turėjo būti padalintas taip, kad jam netektų mokėti kompensacijos ieškovei. Nors apeliaciniame skunde nurodė, kad šiuo metu dirba, dėl ūkininkavimo sąlygos prastėja ūkininkauti jam nepelninga ir sunku, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesutikdamas su atsakovės prašymu padalinti turtą taip, kad jai asmeninės nuosavybės teise atitektų visi santuokoje įgyti žemės sklypai, o gyvenamasis namas su žemės sklypu, gyvuliai, žemės ūkio padargai ir žemės ūkio technika asmeninės nuosavybės teise atitektų jam, nurodė, kad toks prašymas nepagrįstas, nelogiškas ir neatitinkantis protingumo principo, kadangi tokiu atveju ieškovui nesuprantama, kaip jis turėtų gyventi ir išlaikyti ūkį, neturėdamas nei vieno žemės sklypo ir kt. Pažymėtina, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (LR CK 1.5 straipsnis), įstatymo suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2010). Ieškovo nurodytos aplinkybės, byloje esantys įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus, tinkamai įvertino ir atsižvelgė į kiekvieno sutuoktinio interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl turto padalijimo yra objektyvi ir įrodyta, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tuo tinkamai įgyvendinant šalių lygiateisiškumo, rungimosi, įrodymų betarpiškumo ir interesų pusiausvyros principus. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo priimtu sprendimu dėl turto padalinimo būdo vien tuo pagrindu, kad jam tenka pareiga sumokėti atsakovei kompensaciją, nesudaro pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai padalino šalių turtą sprendime nurodytu būdu bei priteisė ieškovei konkrečias kompensacijas. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju turtas turėtų būti dalinimas atsakovo nurodytu būdu, nes ieškovas neturės galimybės sumokėti ieškovei teismo priteistos kompensacijos. Pažymėtina, kad pats apeliantas nurodė aplinkybes dėl konkretaus turto pardavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos, atsižvelgiant į ieškovui tenkančią turto dalį, konkrečiu atveju neturi jokios teisinės reikšmės ir gali būti reikšmingos tik sprendžiant klausimą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

29. Dėl apelianto argumentų, kad atsakovei buvo žinoma apie parduotą žemės ūkio techniką, dalį gyvulių bandos, kito kilnojamojo turto ir kad tarp šalių buvo susitarimas dėl pinigų pasiskirstymo, tačiau teismas neteisingai vertino įrodymus. Taip pat dėl argumentų, kad ieškovas nurodė, kad ūkyje yra likę 18 galvijų, o teismas neatsižvelgdamas į tai nustatė jog ieškovo ūkyje yra 19 galvijų, ir remdamasis tik antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nepagrįstai šiuos galvijus priteisė ieškovui, įpareigodamas sumokėti atsakovei piniginę 4207,5 € kompensaciją, apeliacinis teismas pažymi, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apeliantas nepateikė duomenų paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovas sako netiesą, kad ieškovei buvo žinoma apie technikos pardavimą, pinigų pasidalijimą. Nurodo, kad ieškovas jokių pinigų nesidalijo, nepateikė jokių įrodymų, kad tokius pinigus gavo ir, kad davė žmonai. Apeliacinio teismo vertinimu teismas dėl 2013 m. sausio 3 d. pirkimo – pardavimo sutarčių padarė pagrįstas išvadas. A. I. tiek pirmosios instancijos teisme tiek atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino, kad minėtos technikos iš ieškovo nepirko, pinigų jam nemokėjo. Teismas įvertino trečiojo asmens L. B. atsiliepime išdėstytus argumentus, liudytojos A. I. paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad nei A. I., nei L. B. nesiekė įgyti nuosavybės teisės į transporto priemones ir tik formaliai tapo turto savininkais. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žemės ūkio technikos pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos be atsakovės S. R. sutikimo. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis mano esant netikslinga iš naujo pasisakyti dėl tų pačių argumentų.

30. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos išvadomis nurodė, kad atsakovės pateikta turto vertinimo ataskaita realiai neatspindi turto vertės pagal jo esamą fizinę būklę ir kitus palyginimo kriterijus. Iš ataskaitoje pateiktų vertinimo lentelių, objektai įvertinti palyginant juos su geresnės būklės objektais. Ieškovas nurodė, jog technika yra gerokai nusidėvėjusi ir neaišku kokią traktoriaus priekabos vertę skaičiuoja atsakovė, kad teismas klydo nustatydamas tikrąją turto vertę. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantas apeliaciniame skunde nurodydamas konkrečius argumentus jokiais duomenimis jų nepagrindžia, nepateikia įrodymų, nepagrindžia kuo remiantis teismo išvados neteisingos. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodydamas, kad teismas nemotyvuotai atmetė ieškovo ir liudytojos paaiškinimus bei nepagrįstai priteisė iš ieškovo pusę, neva tai iš kasos išimtų pinigų sumokėti atsakovei kaip piniginę kompensaciją, nei nurodė nei pateikė įrodymų, kurie būtų teismo neištirti ir neįvertinti bei paneigtų teismo padarytas išvadas.

31.Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis).

32. Dėl apelianto argumentų, kad atsakovė nesugebėjo tinkamai suformuluoti reikalavimo dėl tariamai perleisto turto dalinimo, o teismas nepagrįstai išsprendė ginčą dėl parduotos technikos kitaip, t.y. priteisė iš ieškovo atsakovei piniginę kompensaciją už bendrosios jungtines sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Taip pat argumentų, kad teismas turėjo įtraukti turtą į dalijamo turto balansą ir padalinti jį natūroje, laikantis sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, teismo motyvus, nėra pagrindo spręsti, kad teismas nepagrįstai ir be teisinio pagrindo iš ieškovo priteisė piniginę kompensaciją atsakovei. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimas reiškia asmeninių ir turtinių sutuoktinių teisinių santykių pasibaigimą. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi pasisakyti ir nuspręsti dėl visų įstatyme nustatytų santuokos nutraukimo padarinių. Bendrosios sutuoktinių turto, nutraukiant santuoką, dalijimo taisyklės įtvirtintos CK 3.118 straipsnyje. Pagal jame įtvirtintą reglamentavimą teismas, nutraukdamas santuoką, turi sudaryti sutuoktinių turto balansą, t. y. nustatyti bendrą sutuoktinių turtą ir vieno bei kito asmeninį turtą, mokėtinas abiejų (vieno jų) skolas, taip pat kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam bei kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, jis padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis). Vienas atvejų, kada vienas sutuoktinis turi kompensuoti kitam sutuoktiniui bendro turto sumažėjimą, įtvirtintas CK 3.115 straipsnio 2 dalyje: jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šiuo atveju sutuoktiniui, kuris remiasi šiuo pagrindu, tenka pareiga įrodyti, kad kitas sutuoktinis sudarė sandorį, pasinaudodamas bendrosios nuosavybės teise esančiu turtu, ir kad šis sandoris buvo sudarytas kito sutuoktinio asmeniniams, ne šeimos poreikiams tenkinti. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CK 3.115 straipsnyje, reglamentuojančiame kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimą, nenustatyta taisyklių, į kurias turi būti atsižvelgiama, sprendžiant šį klausimą, be kita ko, nenurodyta, kokio laikotarpio perleisto turto verte turi būti remiamasi, nustatant kompensacijos dydį. Sprendžiant dėl kompensacijos už bendrosios nuosavybės sumažėjimą priteisimo, kai santuokos metu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios perleidžia bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą, ir dėl to, kurio laikotarpio turto verte turi būti vadovaujamasi, būtina kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į reikšmingų aplinkybių visumą: perleisto turto rūšį, jo vertės pokyčius rinkoje, laikotarpį nuo turto perleidimo iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo, turto perleidimo reikšmę sutuoktinių turtinei padėčiai ir kt. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2013). Apeliacinio teismo vertinimu konkrečiu atveju nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas formaliai, o ne visapusiškai bei nesivadovaudamas teisingumo, protingumo principais ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinio teismo vertinimu teismas pagrįstai nusprendė dėl priteistinos piniginės kompensacijos.

33.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritardamas, išsamiai nekartojo. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu kaip minėta bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.