Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovų P. B. (P. B.) ir A. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, dalies civilinėje byloje Nr. e2-299-232/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės – mokslinis gamybinis susivienijimas „Spark“ ieškinį atsakovams P. B. ir A. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo B. C.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais: pirkimo–pardavimo 2015-10-07 sutartį Nr.10/358236, kuria P. B. perleido A. G. butą ir 45/94 žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat 2016-06-10 sandorį, kuriuo P. B. perleido A. G. jam nuosavybės teise priklausančias UAB (duomenys neskelbtini) akcijas; taikyti vienašalę restituciją natūra ir iš A. G. P. B. nuosavybėn priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), 45/194 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir UAB (duomenys neskelbtini) akcijas; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė teismui 2018-04-05 pateikė prašymą, atsisakydama savo ieškinio reikalavimų ir prašydama šią bylą nutraukti, grąžinti jai 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio, priteisti bylinėjimosi išlaidas – 25 proc. sumokėto žyminio mokesčio (1 760,88 Eur), 7 180 Eur teisinės pagalbos išlaidų, 737 Eur išlaidų už byloje pateiktas specialistų išvadas, iš kiekvieno atsakovų jų priteisiant po ½.Nurodė, kad atsakovo P. B. įsiskolinimas ieškovei buvo sumokėtas, todėl išnyko pagrindas, ginant ieškovės, P. B. kreditorės, interesus ginčyti turto perleidimo atsakovei A. G. sandorius. Savo prašymo dalį priteisti byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas ieškovė grindė tuo, kad šis ginčas buvo inicijuotas dėl atsakovų nesąžiningumo. Be to, bylos eigoje ieškovė buvo priversta atlikti daug daugiau procesinių veiksmų nei būtina, nes atsakovai siekė vilkinti bylą ir reiškė nepagrįstus prašymus, atsakovai vengdavo vykdyti teismo įpareigojimus pateikti dokumentus, pateikdavo nepilnus dokumentus (akcijų pirkimo–pardavimo sutartis), reiškė nepagrįstą prašymą dėl nuostolių užtikrinimo, reiškė nepagrįstą prašymą dėl leidimo parduoti ginčo butą, reiškė nepagrįstą prašymą dėl ieškovės neprimokėto žyminio mokesčio, reiškė nepagrįstus prašymus stabdyti bylą. Atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis atsakovo P. B. skolos buvo apmokėta atsakovės A. G., kas leidžia daryti išvadą, kad byloje pateikti ieškovės argumentai apie atsakovų sąsajas ir jų bendrą veikimą bei tikslus, sudarant ginčo sandorius, yra teisingi. Todėl abu atsakovai lygiomis dalimis yra atsakingi už bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

Vilniaus apygardos teismas 2018-04-13 nutartimi priėmė ieškovės bendrovės – mokslinis gamybinis susivienijimas „Spark“ atsisakymą nuo ieškinio atsakovams P. B. ir A. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o civilinę bylą nutraukė; grąžino ieškovei akcinei bendrovei – mokslinis gamybinis susivienijimas „Spark“ 5 102,25 Eur žyminio mokesčio; priteisė ieškovei akcinei bendrovei – mokslinis gamybinis susivienijimas „Spark“ iš atsakovo P. B. 7 437,75 Eur bylinėjimosi išlaidų; netenkino atsakovų P. B. ir A. G. prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.Teismas, remdamasis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, ieškovei grąžino 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio (5 102,25 Eur). Įvertinęs tai, kad ieškovė nuo ieškinio atsisakė, kai atsakovė A. G. didžia dalimi padengė buvusią atsakovo P. B. skolą ieškovei, teismas pripažino, kad ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos, o atsakovų, atitinkamai, neatlygintinos, atsisakęs patenkinti atsakovų prašymus dėl jų turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės ir nurodęs, jog bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė dėl paties atsakovo P. B. kaltės. Kartu pažymėjo, kad ieškinys buvo pareikštas siekiant atgauti skolą iš atsakovo P. B., todėl būtent šis ir yra atsakingas už ieškovės susidariusias bylinėjimosi išlaidas. Priteisdamas ieškovei teisinės pagalbos išlaidas teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8 punkte nustatytus kriterijus, jas sumažino. Teismas iš atsakovo P. B. taip pat priteisė ieškovei turėtas išlaidas už pateiktas specialistų išvadas.

Atsakovas P. B. atskirajame skunde prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018-04-13 nutarties motyvuojamąją dalį, išbraukiant žodžius „bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė dėl atsakovo kaltės“ ir „Jeigu atsakovas būtų laiku grąžinęs skolą, ieškovui nebūtų pagrindo ieškiniui pareikšti. Taigi, teismo vertinimu, už ieškovo susidariusias bylinėjimosi išlaidas yra atsakingas atsakovas P. B.“; 2) panaikinti nutarties dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos ir priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovui iš ieškovės; 3) netenkinus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui iš ieškovės, sumažinti iš atsakovo ieškovės naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidas bent 50 proc. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Nesutinka su ieškovės prašyme dėl ieškinio atsisakymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytais teiginiais, jog bylos eiga buvo vilkinama dėl atsakovo kaltės. Atsakovo P. B. įsitikinimu, būtent dėl ieškovės kaltės bylos nagrinėjimas užtruko taip ilgai. Kadangi byloje buvo padengta skola ieškovei, mano, jog teismas apskritai negalėjo pasisakyti dėl civilinės bylos aplinkybių ir vertinti, kad atsakovo elgesys buvo netinkamas. Šios civilinės bylos dalykas nebuvo atsakovo prievolė sumokėti skolą ieškovei, todėl, nepriėmus sprendimo dėl bylos esmės, negalima konstatuoti, kad išlaidos turi būti priteistos iš P. B.. Aplinkybė, kad atsakovas turėjo pakankamai didelės vertės nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), iš kurio išieškojimą galėjo vykdyti ieškovė, paneigia galimybę ieškovei nuginčyti atsakovo sudarytus sandorius, nes jų sudarymas neturėjo įtakos ieškovės galimybei atgauti skolą ir (duomenys neskelbtini) turimo turto, kur ir buvo priimtas sprendimas dėl skolos priteisimo. Sudarydamas ginčijamus sandorius atsakovas niekaip negalėjo pažeisti ieškovės interesų, nes tuo metu ieškovė net nebuvo pradėjusi vykdyti išieškojimo Lietuvoje, dar nebuvo pripažinti ir Rusijos teismų sprendimai. Atsakovai visada laikėsi pozicijos, kad ieškovės ieškinys nėra pagrįstas, nes nėra visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Todėl nepriėmus galutinio sprendimo negalima konstatuoti, kad už patirtas išlaidas yra atsakingas tik atsakovas P. B.. Nutarties dalis, kurioje atsakovo P. B. elgesys buvo įvertintas kaip netinkamas, turėtų būti panaikinta, nes atsakovo elgesys buvo tinkamas, jis geranoriškai padengė reikalavimą ieškovei. Atsakovas ne kartą kreipėsi į ieškovę prašydamas pateikti pageidaujamos taikos sutarties sąlygas, taip pat siuntė raštus ieškovei su konkrečiais pasiūlymais dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau ieškovė nesutikdavo siūlyti jokių taikos sutarties sąlygų atsakovui. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovės patirtas išlaidas, kurias ši apmokėjo už ekspertizės atlikimą. Pažymi, kad ekspertizė buvo atlikta pačios ieškovės iniciatyva jau po to, kai teismas netenkino jos dviejų prašymų skirti teismo ekspertizę. Pačios ieškovės sugalvota atlikti ekspertizė, kuri nepatvirtino byloje jokių aplinkybių, negali būti apmokėta atsakovo sąskaita. Atsakovas taip pat patyrė didelių išlaidų, todėl neteisinga ir nesąžininga, jog, nepriėmus sprendimo dėl bylos esmės, yra konstatuojama, kad tik atsakovas atsakingas už šalių bylinėjimosi išlaidas. Jeigu teismas spręstų, kad ieškovei bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos, jos turėtų būti mažinamos bent 50 proc.

Atsakovė A. G. atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018-04-13 nutarties žodžius motyvuojamoje jos dalyje „Ieškovas nuo ieškinio atsisakė todėl, kad atsakovė A. G. didžiąja dalimi padengė atsakovo P. B. skolą ieškovui. [...] Įvertinus tai, kad jų bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė dėl atsakovo kaltės, t. y. jam negrąžinant skolos, o atsakovei už atsakovą grąžinus skolą, ieškinio atsisakyta, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovų prašymo, todėl jų prašomos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteisiamos“; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018-04-13 nutartį ir tenkinti 2018-03-29 prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismo teiginys, kad atsakovė A. G. sumokėjo skolą už P. B., yra neteisingas. Atsakovė atsiskaitė su P. B. pagal 2016-06-10 UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tik šiuos pinigus pervedė ne į P. B. sąskaitą, o tiesiogiai į antstolės B. Palavinskienės kontoros sąskaitą. Taigi ji nesiekė įvykdyti prievolę už P. B., atsiradusią kitos civilinės bylos pagrindu, o sąžiningai atsiskaitė su P. B. pagal minėtą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos dalyką, neturėjo pasisakyti dėl atsakovo P. B. elgesio, susijusio su skolos faktu, tinkamumo ar netinkamumo, nes jis įvykdė iš kitos bylos jam atsiradusią prievolę ieškovei dar iki nagrinėjamos bylos pabaigos. Ieškovės reikalavimus P. B. įvykdžius, apskritai išnyko pagrindas nagrinėjamos bylos dalykui. Todėl jo elgesys šios bylos kontekste privalo būti vertinamas kaip sąžiningas ir tinkamas. Teismas taip pat negalėjo vertinti atsakovės A. G. veiksmų sąžiningumo ar nesąžiningumo, teisėtumo ar neteisėtumo, nes jos prievolė atsiskaityti su P. B. nebuvo susijusi nei su šia civiline byla, nei su jokia kita civiline byla. Atsakovės elgesys šioje civilinėje byloje buvo tinkamas, t. y. ji sąžiningai vykdė savo prievoles P. B., kuris tinkamai įvykdė prievolę ieškovei. Atsakovė dėjo pastangas, kad ši civilinė byla nutraukta, siekdama gauti leidimą parduoti ginčo butą, tačiau nei teismas, nei ieškovė į tai neatsižvelgė. Todėl teismo išvada, kad ji turėtų būti atsakinga už P. B. atsiskaitymą su ieškove 2018 m., nėra pagrįsta Naikinant teismo atliktą A. G. veiksmų vertinimą ir atsakomybę už P. B. veiksmus, atsakovei turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovė akcinė bendrovė – mokslinis gamybinis susivienijimas „SPARK“ atsiliepime prašo atsakovų P. B. ir A. G. atskiruosius skundus atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

Atsakovo skola, dėl kurios yra ginčijami sandoriai, yra neatsiejama nuo bylos dalyko, nes tiek sandorių nuginčijimas, tiek skolos apmokėjimas iš esmės sukelia tapačias pasekmes. Skolos grąžinimas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, kas panaikino ieškinio dalyką, turi būti vertinama tapačiai kaip ieškinio reikalavimų patenkinimas. Jeigu atsakovas nebūtų vengęs grąžinti skolos ir nesiekęs nuslėpti savo turto, proceso iš viso nebūtų buvę. Atsakovai meluoja, kad atsakovas P. B. turi turto (duomenys neskelbtini), į kurį ieškovė galėjo nukreipti išieškojimą. Byloje nėra ir įrodymų, jog atsakovė A. G. atsiskaitė už faktiškai įgytą ginčo butą, taip pat iš bylos duomenų matyti, kad A. G. nebuvo faktiškai atsiskaičiusi už įgytas UAB (duomenys neskelbtini) akcijas. Byloje esantys bankų išrašai patvirtinta, kad tarp atsakovų nuolatos vykdomi ženklių sumų pervedimai nenurodant pavedimų paskirties, atsakovas, perleidęs ginčo butą atsakovei, jame liko gyventi. Šie veiksmai įrodo, kad sudarydami ginčo sandorius abu atsakovai žinojo apie jų sudarymu pažeidžiamas ieškovės interesus. Nesutinka su atsakovų pozicija dėl teismo ieškovei priteistų išlaidų už ekspertizės atlikimą. Akcijų vertė yra gerokai mažesnė nei buvo nustatyta preliminariu vertinimu, todėl, siekiant užkirsti galimybę atsakovams prisidengti didele akcijų verte, byloje buvo svarbu nustatyti tikrąją akcijų vertę. Taigi ieškovės iniciatyva pateikta specialisto išvada dėl akcijų vertės turėtų būti laikoma reikšmingu įrodymu. Nepagrįsti ir atsakovų teiginiai, kad ieškovė vilkino bylą. Patys atsakovai nepagrįstai reikalavo, jog ieškovė mokėtų žyminį mokestį nuo 900 000 EUR nominalios akcijų vertės, kai tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nustatė ženkliai mažesnę akcijų vertę. Vien ginčo buto perleidimas atsakovui taip pat nebūtų teikęs pagrindo užbaigti šią bylą, nes šio buto vertė, atsižvelgiant į tai, kad jam buvo taikoma hipoteka, nebuvo pakankama ir užtikrinanti skolos ieškovės išieškojimą.Atsakovas nepateikia jokių argumentų, kodėl ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos 50 proc., todėl toks jų reikalavimas laikytinas nepagrįstu. Dėl atsakovės skundo argumentų, esą ji ieškovei skolos už P. B. nesumokėjo, nurodo, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų mokėjimo atlikimą pagal atsakovės įvardijamą susitarimą.Atsakovė kartu su atsakovu visais klausimais laikėsi tapačios pozicijos, neigė ieškovės reikalavimus, vengė pateikti bylos nagrinėjimui reikšmingus dokumentus, trukdė procesui, prašydama teismą įpareigoti ieškovę mokėti neadekvačiai didelį žyminį mokestį. Darytina išvada, kad už bylinėjimosi išlaidų susidarymą yra atsakingi atsakovai, nes jeigu ne veiksmai/neveikimas, bylinėjimosi išlaidų ir proceso iš viso nebūtų buvę.

Atsakovas P. B. atsiliepime prašo tenkinti atsakovės A. G. atskirąjį skundą. Nurodo tokius argumentus:

Teismo nutarties teiginys, kad atsakovė A. G. grąžino atsakovo skolą ieškovei, yra klaidingas. Tai, kad antstolė B. Palavinskienė, kuri vykdė išieškojimą iš atsakovo pagal ieškovės pateiktą vykdomąjį dokumentą, nurodė atsakovei pervesti bet kokias lėšas, mokėtinas atsakovui, į antstolės B. Palavinskienės sąskaitą, nereiškia, jog egzistuoja ar egzistavo koks nors susitarimas tarp atsakovo ir atsakovės dėl skolos ieškovei padengimo. Atsakovės A. G. procesinis elgesys buvo tinkamas, nes atsakovės procesiniai veiksmai nesukėlė ieškovei jokių papildomų išlaidų, atsakovė ėmėsi iniciatyvos spręsti byloje susiklosčiusią situaciją ir grąžinti butą atsakovui.

Atsakovė A. G. atsiliepime prašo tenkinti atsakovo P. B. atskirąjį skundą. Nurodo šiuos argumentus:

Jei ne pačios ieškovės veiksmai šioje byloje, ieškovė nebūtų turėjusi tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės procesinės klaidos lėmė, jog šioje byloje ieškovė neteisingai paskaičiavo mokėtiną žyminį mokestį, todėl atsakovai privalėjo imtis procesinių veiksmų ir reikšti prašymą dėl mokėtino žyminio mokesčio perskaičiavimo. Pati ieškovė atsisakė byloje gauti P. B. mokėtiną skolą turtu, t. y. tenkinus atsakovės prašymą dėl buto pardavimo, pati ieškovė siekė tolimesnio bylinėjimosi, apskųsdama teismo nutartį, o ne siekdama kuo greičiau pradėti buto realizavimo procesą. Ieškovė didino bylinėjimosi išlaidų dydį reikšdama nepagrįstus prašymus dėl ekspertizės skyrimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje apeliantai kvestionuoja tik jų skundžiamos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovės atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukęs, paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.), įvertina tik šios nutarties dalies teisėtumą bei pagrįstumą. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017-12-20 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017 41 punktas).Nagrinėjamu atveju civilinė byla pirmosios instancijos teisme buvo užbaigta nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės, ieškovei atsisakius nuo actio Pauliana ieškinio. Tokią bylos procesinę baigtį lėmė aplinkybė, kad antstolės išieškoma iš atsakovo P. B. skola buvo ieškovei sumokėta nagrinėjamos bylos proceso eigoje. Antstolės B. Palavinskienės 2018-03-29 informaciniai pranešimai, kurių kopijos pateiktos ir į nagrinėjamą civilinę bylą, leidžia įsitikinti, kad 2018-03-29 į antstolės depozitinę sąskaitą A. G. sumokėjo 253 394,60 sumą, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi „Skolos padengimas už P. B. vykdomojoje byloje Nr. 0171/16/02766 pagal sutartį 2016-06-10“. Šios sumos pakako padengti esamam skolininko išieškojimui ir antstolės vykdymo išlaidoms, todėl antstolė 2018-03-29 vykdomąją bylą užbaigė. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas tokią informaciją bei spręsdamas šalių patirtų procese bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimą pagal CPK 94 straipsnyje nustatytas taisykles, padarė išvadą, kad ieškovei bylos procese atsiradusios išlaidos, nepaisant jos atsisakymo nuo ieškinio fakto, turėtų būtų atlygintos, o jas atlyginti turi apeliantas P. B., dėl kurio laiku negrąžintos skolos ieškovei ir buvo inicijuota ši civilinė byla. Tokia bylą nagrinėjusio teismo pozicija, su kuria visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, buvo grindžiama būtent pirmiau aptarta priežasties teorija. Teismas, priešingai nei savo atskiruosiuose skunduose tvirtina apeliantai, dėl faktinių bylos aplinkybių, iš esmės nenagrinėjęs ieškinio, nepasisakė. Teismas pagal CPK 94 straipsnį turėjo pareigą įvertinti šalių veiksmus jų procesinio tinkamumo ir procesinio sąžiningumo aspektais (CPK 3 str. 1 d., 7 str. 2 d.) , ir toks vertinimas anaiptol nereiškia, kad teismas apelianto veiksmų sąžiningumą vertino materialiuoju teisiniu aspektu. Kaip matyti iš bylos, ieškovė sandorius ginčijo jų tariamumo bei negaliojimo pagal CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) nuostatas pagrindais, o ginčą iniciavo siekdama atgauti skolą iš savo skolininko, apelianto P. B.. Ieškinyje ji prašė pripažinti, kad pirkimo–pardavimo 2015-10-07 sutartis Nr. 10/358236, kuria P. B. perleido A. G. butą ir 45/194 žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), ir 2016-06-10 sandoris, kuriuo P. B. perleido jam nuosavybės teise priklausiusias UAB (duomenys neskelbtini) akcijas A. G., yra negaliojantys ir pritaikyti vienašalę restituciją natūrą: iš A. G. P. B. nuosavybėn priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), 45/194 žemės sklypo, esantį (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) akcijas. Ieškovė ieškinį grindė faktinėmis aplinkybėmis, jog Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Moskovskij rajono teismo 2014-11-27 sprendimu ir Sankt Peterburgo miesto teismo apeliacine 2015-04-16 nutartimi akcinės bendrovės – mokslinio-gamybinio susivienijimo „Spark“ naudai iš P. B. priteista 15 271 319, 95 RUB. Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-28 nutarties, kuria Rusijos Federacijos teismo sprendimas pripažintas vykdytinu Lietuvos Respublikoje, pagrindu, antstolė B. Palavinskienė pradėjo vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0171/16/02766 dėl 265 373,81 Eur išieškojimo iš P. B. ieškovės naudai. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas institutas yra skirtas kreditoriaus interesų gynimui, jo teisių pažeidimui pašalinti, kai skolininkas atlieka nesąžiningus veiksmus (sudaro sandorius), kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės, taip pat skolininko turtinės padėties atkūrimui. Akivaizdu, kad kreditorius, siekdamas pasinaudoti actio Pauliana institutu, turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką. Kadangi ieškovė turėjo reikalavimo teisę į apeliantą P. B. pagal priverstinai vykdytiną dokumentą, ji turėjo teisę pareikšti ir tokį ieškinį, taip pat įrodinėti savo teisių pažeidimą bei kitas sąlygas tokio pobūdžio ieškiniui patenkinti. Vadinasi, ieškovės bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nagrinėjamoje byloje atliktais procesiniais veiksmais, atsiradimą lėmė būtent apelianto P. B. elgesys – priteistos teismo sprendimu skolos nemokėjimas. Todėl net ir atsisakymo nuo šio ieškinio atveju, kai neliko vienos iš actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos (kreditoriaus reikalavimo teisės), nėra prielaidų vertinti ieškovės elgesį kaip procesiškai netinkamą, nes skola jai buvo grąžinta tik po šios bylos iškėlimo ir atitinkamų procesinių veiksmų joje atlikimo. Ieškovės bylinėjimosi kaštus turi kompensuoti būtent skolininkas, dėl kurio elgesio ieškovei tokių išlaidų atsirado (CPK 94 str. 1 d.). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai. Atskirajame skunde apeliantas P. B. savo nesutikimą su teismo nutarties dalimi grindžia, be kita ko, dar ir tokiais argumentais, jog bylos eiga buvo vilkinama dėl ieškovės veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius skundo argumentus kaip teisiškai nereikšmingus vertinant skundžiamos nutarties dalies teisėtumą bei pagrįstumą. Skundžiamoje nutartyje nebuvo sprendžiamas bylos vilkinimo klausimas ir kas už tai yra atsakingas. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo vien bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastį, nurodęs, jog dėl jų atsiradimo yra atsakingas pats apeliantas, laiku nesumokėjęs skolos ieškovei, nes tai lėmė šio ieškinio teismui pateikimą. Nors apeliantas P. B. nesutinka su teismo vertinimu, jog bylinėjimosi išlaidos ieškovei susidarė dėl jo veiksmų negrąžinus ieškovei skolos, tačiau šiems pirmosios instancijos teismo argumentams paneigti nepateikia jokių argumentų, išskyrus tokioje situacijoje nereikšmingus teiginius dėl civilinės bylos nagrinėjimo vilkinimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovė iš karto, kai tik jai skola buvo sumokėta, ieškinio atsisakė, taigi jokių nereikalingų procesinių veiksmų neatliko ir bylinėjimosi kaštų nepadidino. Ir pats apeliantas P. B. atskirajame skunde pripažįsta, kad, sumokėjus ieškovei skolą, išnyko nagrinėjamos civilinės bylos dalykas.Kita vertus, apeliantas atskirajame skunde taip pat teigia, kad šios civilinės bylos dalykas nebuvo jo prievolė sumokėti skolą ieškovei, todėl nepriėmus sprendimo dėl bylos esmės negalima konstatuoti, kad išlaidos turi būti priteistos iš P. B.. Tokie skundo argumentai paneigiami teisiniu reguliavimu, įtvirtinančiu procesinę galimybę šalims kompensuoti bylinėjimosi išlaidas ir tuo atveju, jeigu byloje nėra priimamas sprendimas dėl ginčo esmės (CPK 94 str.), taip pat kasacinio teismo išaiškinimais, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija ir šalių procesinio elgesio tinkamumo įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį į tokią aplinkybę, kad nei vienas iš apeliantų neskundžia teismo nutarties dalies, kuria buvo priimtas ieškovės atsisakymas nuo ieškinio ir byla nutraukta (šios nutarties 12 p.). Apeliantai galėjo pasinaudoti savo teise apskųsti ir tokią bylos procesinę baigtį, įrodinėdami, kad tokiam ieškiniui pareikšti apskritai nebuvo teisinių ir/ar faktinių prielaidų ir todėl ieškinys turėjęs būti atmestas priimant sprendimą dėl ginčo esmės, o už ieškovės išlaidas jie neturėtų būti atsakingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su actio Pauliana sąlygų egzistavimu, nepasisako, kadangi šios aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Kaip nurodyta pirmiau, šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas sprendžiamas vertinant tik šalių procesinį elgesį. Dėl skundo argumentų, jog ieškovė neatsakė į pasiūlymus dėl taikos sutarties sudarymo ir jos sąlygų, taip pat nesutiko sudaryti skolos išmokėjimo grafiką, pasakytina, kad taikos sutarties sudarymas yra šalių teisė, bet ne pareiga. Šalys neturi prievolės sudaryti taikos sutarties joms nepriimtinomis sąlygomis.Nėra pagrįsti ir tokie apelianto P. B. skundo argumentai, kad jis geranoriškai padengė skolą ieškovei, tokiu būdu panaikindamas ieškinio dalyką, todėl iš skundžiamos nutarties turi būti panaikinti motyvai dėl jo netinkamo elgesio. Apeliacinės instancijos teismas jau aptarė, kad, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo konkrečioje byloje, aktualus yra tik šalių procesinis elgesys toje konkrečioje byloje, o ne kituose šalių santykiuose. Šiuo gi atveju pirmosios instancijos teismas skolos sumokėjimo, vykstant nagrinėjamos bylos procesui, faktą įvertino tik kaip ieškovo bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastį, sudarančią prielaidas jas ieškovei atlyginti, o ne kuriame nors kitame kontekste. Situacijoje, kai ieškinio pareiškimą nulemia atsakovo elgesys (atsakovas patenkina reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikoma, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga. Tokie išaiškinimai teikiami ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Nagrinėjamu atveju nepaneigta, kad apelianto P. B. skola ieškovei buvo sumokėta tik prasidėjus nagrinėjamai bylai, t. y. ieškovei kreipusis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ir vykstant jos procesui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas yra atsakingas už ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir apeliantų skundų teiginiais dėl netinkamos kompensuojamosios šių išlaidų dalies nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad vien aplinkybė, jog teismas atsisakė skirti ieškovės prašomą teismo ekspertizę, nėra pakankama spręsti, jog ieškovė, įgyvendindama įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai patyrė atitinkamas išlaidas (nepagrįstai išlaidavo). Įrodinėjimo pareigą šalis gali įgyvendinti bet kuriomis leistinomis pagal įstatymą įrodinėjimo priemonėmis, įskaitytinai ir ekspertų išvadomis (CPK 12 str., 177 str. 2 d.), o kitos šalies nuomonė, kad kurios nors įrodinėjimo priemonės nereikalingos, negali apriboti antrosios šalies dispozityvumo (CPK 13 str.), juolab kad apeliantai su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Apeliantas skunde taip pat prašo ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti pusiau, tvirtindamas, kad sprendimo priėmimo atveju ieškinys būtų buvęs atmestas ir ieškovei jokios bylinėjimosi išlaidos nebūtų atlygintos. Apeliacinės instancijos teismas ne kartą pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nevertinamos aplinkybės dėl bylos nagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo kurios nors šalies naudai galimo priėmimo, todėl ir argumentai dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų mažinimo atmetami kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą ir šias išlaidas atitinkamai jau sumažino. Pripažinus, kad už bylinėjimosi išlaidų šioje konkrečioje byloje atsiradimą atsakomybė tenka apeliantui P. B., atitinkamai negali būti tenkinami apeliantų prašymai priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės, kuriai pagal priežasties teoriją ir procesinio elgesio vertinimo taisyklę pareiga kompensuoti išlaidas apeliantams nekyla. Apeliantės A. G. atskirojo skundo teiginiai bei prašymai iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus dėl skolos už P. B. sumokėjimo taip pat nėra pagrįsti. Viena vertus, tokie teismo nutarties motyvai paremti antstolės B. Palavinskienės 2018-03-29 suteikta informacija apie 253 3940,60 Eur skolos už P. B. mokėtoją A. G., atsižvelgiant ir į jos pačios mokėjime dokumente nurodytą šio mokėjimo paskirtį. Antra vertus, kad šis mokėjimas už P. B. į antstolės depozitinę sąskaitą galimai buvo atliktas, kaip tvirtina apeliantė, jai vykdant atsiskaitymą su P. B. pagal šioje byloje ieškovės ginčijamą apeliantų 2016-06-10 sudarytą UAB (duomenys neskelbtini) akcijų perleidimo sandorį, pats savaime neteikia prielaidų vertinti, kad pats faktas – skolos sumokėjimas už apeliantą, yra neteisingas. Be to, nors apeliantai savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, siekė paneigti ieškovės argumentus bei prašymus dėl vienašalės restitucijos taikymo (t. y. dėl neatsiskaitymo pagal ginčijamus skolininko P. B. su A. G. sudarytus sandorius), iš apeliantės atskirojo skundo teiginių spręstina, kad ji atsiskaitymą su P. B. įvykdė tik iškėlus nagrinėjamą civilinę bylą. Taigi, ieškovei pareiškus actio Pauliana ieškinį abiems apeliantams (dviem atsakovams), nėra reikšminga aplinkybė kokiu pagrindu apeliantė A. G. sumokėjo antstolei B. Palavinskienei už apeliantą P. B., nes, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisiškai svarbu tik dėl kurio asmens veiksmų susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad bylinėjimosi išlaidos tiek ieškovei, tiek apeliantams susidarė P. B. nesumokėjo ieškovei skolos pagal kitoje byloje priimtą teismo sprendimą, todėl ieškovė, gindama savo pažeistas teises, turėjo kreiptis į teismą dėl jos teises pažeidžiančių sandorių sudarymo pripažinimo negaliojančiais. Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos vertinant skundžiamos nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo negali būti tenkinamas, nepateikus tokių išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančių dokumentų (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.