- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- e2A-1785-603/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03905-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- N. M.
- Ieškovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje
- Kategorijos
- 2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei N. M. dėl draudiminės išmokos sumos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance company“, Lietuvos Respublikoje veikiantis per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei N. M. prašydama priteisti iš atsakovės 835,31 Eur draudiminės išmokos, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. atsakovės sudarytos draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo apdrausta transporto priemonės H. C., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims autoavarijos metu padarytos žalos asmeniui ir turtui, atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė;
1.2. 2011 m. rugpjūčio 15 dieną, (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio metu buvo sutrikdyta R. M. sveikata. Teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu buvo pripažinta E. G. atsakomybė dėl žalos sukėlimo vairuojant apdraustąją transporto priemonę H. C. Valst. Nr. (duomenys neskelbtini);
1.3. sudarant draudimo sutartį draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į daugelį faktorių, lemiančių draudimo rizikos padidėjimą ar sumažėjimą, tarp jų ir draudimo sutartyje nurodytą apdraustojo amžių. Transporto priemonės draudėja atsakovė N. M. nurodė, kad apdraustą priemonę vairuos 27 metų ir vyresni, o eismo įvykio kaltininkas E. G. gimęs (duomenys neskelbtini) metais, t. y. įvykio metu jam buvo 24 metai. Padidėjusi draudimo rizika yra vertinama pagal jų amžiaus skirtumą, t. y. laikoma, kad draudėjo rizika padidėjo 10 procentų, o draudėjas apie tai neinformavo draudimo įmonės ir nesumokėjo papildomos draudimo įmokos.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:
2.1. pareiga apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir pareiga neleisti naudoti ją kitam asmeniui, kuris yra jaunesnio amžiaus ir kuriam negalioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, nėra tokio pobūdžio pareiga, kurios pažeidimas turėtų įtakos eismo įvykio sukėlimui ir žalos nukentėjusiam asmeniui atsiradimui. Net ir tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu faktinis transporto priemonės valdytojas E. G. būtų buvęs apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nepašalintų dėl jo neteisėtų nusikalstamų veiksmų kilusių neigiamų padarinių – transporto priemone eismo įvykio metu padaryto nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo;
2.2. tarp eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytos žalos ir pareigos neleisti naudoti transporto priemonės asmeniui, kuris yra jaunesnio amžiaus ir kuriam negalioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, pažeidimo neegzistuoja faktinis priežastinis ryšys. Nesant faktinio priežastinio ryšio atitinkamai negali būti nustatytas ir teisinis priežastinis ryšys kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga. Taigi, nėra pagrindo tokiu atveju konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą ir solidariąją atsakomybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės 835,51 Eur draudiminės išmokos sumos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (835,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 22,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje be kita ko numatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau ir Taisyklės) 62.2 papunktį draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
5. Nustatė, kad atsakovė, sudarydama 2011 m. gegužės 6 d. paprastąją draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria apdraudė automobilio H. C., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę, Sutarties 12 punkte be kita ko nurodė, jog draudimo įmoka suskaičiuota įvertinant transporto priemonės valdytojų amžiaus grupę – 27 metai ir vyresni. Sutarties 10 punkte, be kita ko, numatyta, kad draudimo rizikai padidėjus ar galint padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti raštu draudiką apie padidėjusią riziką. Teismas taip pat nustatė, jog 2011 m. rugpjūčio 15 d. Vilniaus rajone, kelyje (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu buvo sutrikdyta R. M. sveikata, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu kaltu pripažintas E. G., vairavęs atsakovei N. M. priklausančią transporto priemonę H. C., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir eismo įvykio metu būdamas 24 metų amžiaus. Remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis nustatė, jog nukentėjusiam asmeniui ieškovės išmokėta draudimo išmoka sudaro 8 353,11 Eur.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovė, būdama automobilio savininke ir sudariusi draudimo sutartį, privalėjo įgyvendinti Sutarties tinkamą vykdymą ir laikytis joje nustatytų sąlygų, tarp kurių ir draudimo perduoti valdyti transporto priemonę jaunesniam, negu 27 metai asmeniui. Padarė išvadą, kad atsakovė nesilaikė Sutarties nuostatų ir perdavė valdyti transporto priemonę 24 metų amžiaus asmeniui. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė butų užvaldyta be jos žinios ar kad ji nežinojo apie kaltininko, valdžiusio jai priklausančią transporto priemonę, amžių. Nustatė, kad atsakovė nepranešė ieškovui apie tai, kad jai priklausančią transporto priemonę valdys jaunesnis nei Sutartyje numatyta transporto priemonės valdytojų amžiaus grupės asmuo, taip pat neinicijavo Sutarties sąlygų pakeitimo.
7. Atsakovės argumentą, jog tarp eismo įvykio metu padarytos žalos ir ieškovės Sutartyje numatytos pareigos nesilaikymo neegzistuoja faktinis priežastinis ryšys, laikė nepagrįstu. Pažymėjo atsakovės pareigą laikytis Sutarties nuostatų ir tinkami vykdyti visas draudimo sutarties sąlygas. Padarė išvadą, jog atsakovei perdavus valdyti autotransporto priemonę jaunesniam nei Sutartyje numatyta asmeniui, taip pat neinformavus apie tai draudimo bendrovės, nepakeitus draudimo sutarties sąlygų, kilo didesnė rizika nei ieškovas buvo įvertinęs sudarant Sutartį. Todėl laikė, jog tarp atsakovės veiksmų (Sutarties sąlygų pažeidimo) ir tarp žalos atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėjo, kad atsakovė paties Sutarties pažeidimo fakto neginčijo, su ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės sutiko.
8. Spręsdamas dėl draudimo išmokos dalies gražinamo dydžio teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos turi būti atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Teismas vertino pažeidimus, nulėmusius eismo įvykį, vairavusio eismo įvykio kaltininko amžių, nustatydamas, kad iki draudimo sutartyje nustatytos 27 metų amžiaus ribos kaltininkui trūko trejų metų, taip pat tai, jog prašoma iš atsakovės priteisti tik 10 procentų dydžio sumokėtą draudimo išmokos dalį, nors pagal Taisyklių 62.2 papunktį, draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, ir sprendė, jog ieškovės reikalavimas pagrįstas, atitinkantis protingumo bei proporcingumo principus.
9. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:
10.1. teismas turėjo išsiaiškinti ir teisiškai įvertinti faktinio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, t.y. baudžiamąjį deliktą padariusio ir nuosprendžiu nuteisto E. G. ir valdymą jam neteisėtai perleidusio asmens, t.y. civilinį deliktą padariusios atsakovės N. M. solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas;
10.2. nors teismas pritarė ieškovės argumentams, jog atsakovė, perduodama teisę naudotis didesnio pavojaus šaltiniu jaunesniam asmeniui eismo įvykio metu, netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas ir pripažino egzistuojantį tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės padaryto draudimo sutarties pažeidimo ir ieškovės patirtos žalos, tačiau nepagrindė priežastinio ryšio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnio nuostatų pagrindu. Teismas pripažino, jog dėl atsakovės padaryto civilinio delikto kilo didesnė rizika, nei ieškovas buvo įvertinęs, sudarant Sutartį, tačiau didesnės ar mažesnės rizikos buvimas yra reikšmingas tik draudimo sutarties šalims tariantis dėl kainos, bet neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos teismo nuosprendžiu autoįvykio kaltininku pripažinto ir nuteisto E. G. veiksmams;
Atsiliepimas
10.3. teismas priėmė sprendimą iš esmės jo nemotyvuodamas ir nepasisakydamas dėl atsakovės atsiliepime išdėstytų motyvų.
11. Ieškovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad:
11.1. apeliantė nepagrįstai remiasi baudžiamojo ir civilinio deliktų santykiu. Ieškinys nėra dėl baudžiamojo delikto, nesprendžiamas atsakovės santykis su vairuotoju. Atsakovei atsakomybė kyla pagal Taisyklių 62 punktą, pažeidus draudimo sutarties sąlygas, todėl atsakovei netinkamai vykdant draudimo sutartyje numatytas pareigas ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtos sumos dalį;
11.2. draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į daugelį faktorių, lemiančių draudimo rizikos padidėjimą ar sumažėjimą, tarp jų ir draudimo sutartyje nurodytą apdraustojo amžių. Kadangi sudarant draudimo sutartį buvo nurodoma, jog transporto priemonę vairuos 27 metų ir vyresni, o eismo įvykio kaltininkas eismo įvykio metu buvo 24 metų amžiaus, padidėjusi draudimo rizika vertinama pagal amžiaus skirtumą, t. y. laikoma, jog draudėjo rizika padidėjo 10 procentų, o draudėjas apie tai neinformavo draudimo įmonės ir nesumokėjo papildomos draudimo įmokos;
11.3. atsakovei, kaip transporto priemonės savininkei, dėl autoįvykio atsirado civilinė atsakomybė. Atsakovė yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja ir privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovė leido naudotis didesnio pavojaus šaltiniu (jai nuosavybės teise priklausančia transporto priemone) jaunesniam asmeniui eismo įvykio metu. Įrodyta ir priežastinio ryšio sąlyga atsakovės civilinei atsakomybei, kadangi atsakovė be ieškovės sutikimo žymiai padidino ieškovės prisiimtą riziką ir toks sutarties pažeidimas lėmė žalą ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
15. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, nustačius draudimo sutarties sąlygų pažeidimą dėl padidėjusios draudimo rizikos, ieškovei priteista iš atsakovės draudiminės išmokos dalis, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
16. Apeliantė visų pirma remiasi argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neargumentuotas ir jame neatsakyta į atsakovės atsiliepime nurodytus atsikirtimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
17. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
18. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinį ir atsižvelgdamas į ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų bei argumentuotai pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamame teismo sprendime yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o teismo sprendimas motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus. Atsakovė apeliaciniame skunde tiesiog nurodo kitokį įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimą, tačiau vien tai, kad vertinimas nepalankus atsakovei, nesudaro pagrindo laikyti, kad sprendimas nemotyvuotas ar neatsakyta į atsakovės atsikirtimus.
20. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka, kad transporto priemonės perdavimas valdyti jaunesniam asmeniui ar draudiko neinformavimas apie tai, kad jai priklausančią transporto priemonę valdys jaunesnio amžiaus nei Sutartyje numatytas transporto priemonės valdytojų amžiaus grupės asmuo, turėjo įtaką eismo įvykio sukėlimui ir žalos atsiradimui. Kitaip tariant apeliantė įrodinėja, kad amžius šiuo atveju neturėjo reikšmės įvykio kaltininko sukeltiems padariniams, tokiu būdu siekdama eliminuoti savo, kaip sutartinių santykių dalyvės pareigą laikytis Sutarties nuostatų.
21. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis).
22. Remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi šalims sudarant Sutartį; šiuo metu galiojančio 117 straipsnio 1 dalis), draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.
23. CK 6.993, 6.994 straipsniuose numatyta draudiko teisė, prieš sudarant draudimo sutartį, įvertinti draudimo riziką, o asmeniui, sudarančiam sutartį su draudiku, nustatoma pareiga atskleisti informaciją, reikšmingą vertinant draudimo riziką. Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą, draudimo rizika laikoma padidėjusia tuomet, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis).
24. Taigi, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, draudimo rizika įvertinama remiantis asmens, sudarančio sutartį su draudiku, pateikta informacija, o padidėjus draudimo rizikai, draudėjas turi apie tai informuoti draudiką.
25. Kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas ir dėl to byloje nėra ginčo, atsakovė N. M. ir ieškovės BTA akcinės draudimo bendrovės filialas Lietuvoje 2011 m. gegužės 6 d. sudarė paprastąją draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria apdraudė automobilio H. C., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę ir Sutarties 12 punkte be kita ko numatyta, kad draudimo įmoka paskaičiuota įvertinant transporto priemonės valdytojų amžiaus grupę – 27 metai ir vyresni. Byloje taip pat ginčo nėra, jog 2011 m. rugpjūčio 15 d. Vilniaus rajone, kelyje (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sutrikdyta R. M. sveikata, o eismo įvykio kaltininku Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu pripažintas E. G., vairavęs atsakovei priklausančią transporto priemonę H. C., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir eismo įvykio metu būdamas 24 metų amžiaus. Taigi byloje ginčo dėl to nėra, jog transporto priemonę eismo įvykio metu vairavusio E. G. amžius buvo 3 metais mažesnis nei paskaičiuota draudimo įmoka įvertinant, jog minimalus vairuotojo amžius yra 27 metai.
26. Taigi nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog perduodama valdyti transporto priemonę jaunesniam negu 27 metai asmeniui atsakovė nesilaikė Sutarties nuostatų. Pažymėtina, kad taip pat apie pasikeitusį minimalų vairuotojo amžių, t. y. apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovė nebuvo informuota, Sutarties sąlygos nebuvo pakeistos. Šias aplinkybes taip pat nustatė pirmosios instancijos teismas, o apeliantė jų neginčijo nei apylinkės teisme, nei nagrinėjant jo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme.
27. Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų, o amžius yra reikšminga aplinkybė draudimo kainai, tačiau ne autoįvykio kaltininko veiksmams, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovės atsakomybės klausimas dėl Sutarties sąlygų netinkamo vykdymo. Apeliantės civilinė atsakomybė kyla iš Sutarties nuostatų netinkamo vykdymo, o ne iš baudžiamojo delikto, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, apeliantė prieš sudarydama draudimo sutartį turi pareigą nurodyti visas reikšmingas aplinkybes, pagal kurias ir apskaičiuojama konkrečiu atveju draudimo rizika, arba, pasikeitus aplinkybėms Sutarties galiojimo metu, apie jas informuoti draudiką. Perdavus transporto priemonę jaunesniam nei Sutartyje nurodyta asmeniui ir nepakeitus draudimo sutarties sąlygų, atsakovė padidino ieškovės nustatytą riziką, kuri buvo įvertinta sudarant Sutartį. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, eismo įvykį sukėlė asmuo, kurio amžius buvo mažesnis už minimalų amžių, nurodytą Sutartyje. Kadangi be šio pažeidimo nebūtų pagrindo ieškovei reikalauti ir gauti išmokėtos draudimo išmokos dalį, tai draudimo išmokos dalies mokėjimo priežastis yra draudimo sutarties pažeidimas, o ne vairuotojo dėl eismo įvykio kalti neteisėti veiksmai, kaip bando įrodyti apeliantė neigdama savo civilinę atsakomybę apeliacinio skundo argumentais. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo teismas, tarp Sutarties sąlygų pažeidimo ir žalos atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kadangi apeliantė įrodinėdama, jog teismas nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų, ginčijo tik priežastinio ryšio sąlygą, apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų detaliau nepasisako, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams.
28. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Taisyklių 62.2 papunktį draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Kasacinio teismo suformuluotoje teisės aiškinimo taisyklėje nurodoma, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016).
29. Ieškovė reiškė reikalavimą atsakovei dėl 10 proc. dydžio sumokėtos draudimo išmokos dalies (835,31 Eur) grąžinimo. Dėl sumos, nuo kurios skaičiuojama 10 proc. dydžio sumokėtos draudimo išmokos suma, ginčo nekilo, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl to nepasisako ir skaičiavimų neatlieka, pritardamas pirmosios instancijos teismo aptartoms faktinėms aplinkybėms (sprendimo 13 punkte nurodyta detalizacija). Pažymėtina, kad rizikos padidėjimas dėl Sutarties sąlygų pažeidimo (pasikeitus Sutartyje nurodytam minimaliam amžiui) turi teisinę reikšmę pagal kasacinio teismo praktiką išmokos dalies dydžio grąžinimui, tačiau ne atsakovės civilinės atsakomybės eliminavimui apskritai, kaip bando įrodyti apeliantė, nurodydama, kad amžiaus nurodymas Sutartyje nelėmė kaltininko neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytą kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo taisyklę bei ieškovės reikalavimo dydį, laiko, jog ieškovei neatskleistų aplinkybių aspektu dėl minimalaus Sutartyje nurodyto vairuojančio asmens amžiaus reikalaujama priteisti 10 proc. išmokėtos draudimo išmokos suma yra protinga bei proporcinga. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
31. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, nėra pagrindo perskaičiuoti pirmosios instancijos teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.
32. Atmetus apeliacinio skundo reikalavimus, apeliantė neįgijo teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1,3 dalys, 302 straipsnis).
Dėl civilinės bylos baigties
33. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Taigi apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti atsakovės apeliacinio skundo.
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimą nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.