- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-20
- Bylos Nr.
- 2-1272-617/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01080-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anatolij Januševskij
- Ieškovas
- S. L.
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto kredito unijai „Baltija“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei šios sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. L. patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2016-09-28 kredito sutarties Nr. S0005922/16 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; 2) pakeisti minėtos kredito sutarties 7.10 punkto sąlygą iš „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, Kredito unija turi vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų ( pagal kurią sutartį ) vykdymui bus panaudotos Kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė Kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių“ į „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, taikomi standartiniai CK 6.55 straipsnyje nurodyti įmokų paskirstymo kriterijai“; 3) pakeisti kredito sutarties 6.1 punktą ir delspinigių dydį sumažinti iki 0,02 procentų už kiekvieną uždelstą dieną ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2016-02-03 sudarė su atsakove kredito sutartį Nr. S0005116/16 ( toliau – ir vartojimo kredito sutartis ), kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 20000 € paskolą vartojimui ir finansinėms investicijoms be prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. 2016-09-28 ji sudarė su atsakove kredito sutartį Nr. S0005922/16 ( toliau – Ginčo sutartis ), kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 70000 € paskolą nekilnojamojo daikto pirkimui, o ieškovės prievolės įvykdymas pagal šią sutartį buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. Ginčo sutarties 7.10 punkte buvo numatyta, kad kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su kredito unija, ši turi teisę vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų ( pagal kurią sutartį ) vykdymui bus panaudotos kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių. Pasinaudodama šia sąlyga, atsakovė daugumą ieškovės sumokėtų įmokų panaudojo tik 2016-02-03 sutarties, kuri nėra užtikrinta hipoteka, vykdymui ir stengėsi, kad kuo daugiau sumokėtų lėšų būtų panaudota ne kredito, o palūkanų ir delspinigių dengimui. Mano, kad tokie atsakovės veiksmai, sąlygoti sutarties 7.10 punktu, yra nesąžiningi ir neatitinka protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, suteikia atsakovei perdėtą pranašumą, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, nes suteikia teisę atsakovei vienašališkai nuspręsti, kaip panaudoti ieškovės sumokėtas pinigines lėšas. Pažymėjo, kad jei būtų supratusi ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes, sutarties su tokia sąlyga nebūtų sudariusi. Sudarydama sutartį su šia sąlyga ieškovė veikė neapdairiai, neturėjo derybų patirties, ir atsakovė tuo nesąžiningai pasinaudojo. Mano, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos ieškovės naudai, nes sutartis yra vartojimo, be to, sutartį sudarė prisijungimo būdu, nes tipines sutarties sąlygas nustatė atsakovė ir su ieškove individualiai neaptarė 7.10 punkto sąlygos, nurodė, kad nėra jokių galimybių sutarties sąlygas koreguoti. Prašo šią sutarties sąlygą pakeisti į standartinį įmokų paskirstymą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK ) 6.55 straipsnyje. Be to, Ginčo sutarties 6.1 punkte numatyti 0,2 procentų dydžio delspinigiai yra per dideli, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir reiškia tik atsakovės piktnaudžiavimą savo stipresniosios šalies teise bei nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita. Nurodė, kad yra vartotoja, sutartį pasirašė per sutuoktinį, kuris apie sutarties sąlygas jos neinformavo. Atsakovė yra profesionali kreditavimo įstaiga, stipresnioji šalis, be to, neįrodė savo nuostolių dydžio, kad tokios didelės netesybos yra būtinos, proporcingos, teisingos ir sąžiningos, todėl šią sutarties sąlygą prašo pakeisti sumažinant delspinigių dydį iki 0,02 procentų. Nurodė, kad dėl šių nesąžiningų sąlygų ieškovei susidarė įsiskolinimas, dėl kurio atsakovė kredito sutartį 2022-05-02 nutraukė, todėl prašo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu.
Atsiliepimas
Atsakovė likviduojama dėl bankroto kredito unijai „Baltija“ atsiliepimu su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016-02-03 su ieškove sudarė kredito sutartį Nr. S0005116/16, kurios pagrindu suteikė ieškovei 20000 € paskolą iki 2021-02-03. Pasibaigus minėtos vartojimo kredito grąžinimo terminui ir ieškovei negrąžinus kredito, atsakovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Teismas 2022-10-18 sprendimu ( civilinės bylos Nr. e2-4308-604/2022 ) atsakovės ieškinį patenkino visiškai. Teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2023-04-04 nutartimi atmetus ieškovės apeliacinį skundą. Taip pat su ieškove 2016-09-28 sudarė kredito sutartį Nr. S0005922/16, kurios pagrindu suteikė ieškovei 70000 € paskolą iki 2046-09-28, ieškovės prievolių užtikrinimui buvo įkeistas ieškovės nekilnojamasis turtas. Ieškovei netinkamai vykdant prievoles pagal Ginčo sutartį, 2021-07-16 pateikė ieškovei raginimą padengti įsiskolinimą, kuris 2021-06-14 sudarė 9616,34 € suma, iš kurio negrąžinta kredito dalis sudarė 2552,11 €, palūkanos – 5679,61 €, delspinigiai – 1384,62 €; taip pat įspėjo ieškovę dėl sutarties nutraukimo, tačiau ieškovė su atsakove nesusisiekė ir įsiskolinimo nepadengė. 2021-10-11 pateikė ieškovei dar vieną raginimą padengti įsiskolinimą, kurį 2021-09-10 sudarė 9616,34 € suma, iš kurios negrąžinta kredito dalis sudarė 2552,11 €, palūkanos – 5679,61 €, delspinigiai – 1384,62 €, taip pat įspėjo dėl sutarties nutraukimo, tačiau ieškovė nors ir susisiekė su atsakove, bet įsiskolinimo nepadengė. 2022-04-01 pateikė ieškovei dar vieną raginimą padengti įsiskolinimą, kuris 2022-04-01 sudarė 19265,84 € suma, iš kurios negrąžinta kredito dalis – 3747,85 €, palūkanos – 9497,75 €, delspinigiai 6020,24 €, taip pat įspėjo dėl sutarties nutraukimo. Ieškovei nepadengus susidariusio įsiskolinimo, Ginčo sutartį su ieškovę nutraukė 2022-05-02. Ieškovės prievolių pažeidimas buvo esminis ir sudarė pagrindą Ginčo sutarties nutraukimui. Aplinkybės, jog netinkamai vykdė sutartį, ieškovė savo ieškinyje neginčija. Teikė ieškovei tris raginimus vykdyti sutartinius įsipareigojimus, o sutartį nutraukė tik po 8 mėnesių. Ieškovei nesumažinus pradelstų mokėti sumų, atsakovė negalėjo tikėtis, kad sutartį ieškovė vykdys. Ieškovė visą laiką pažeidinėjo tiek vartojimo kredito, tiek ir būsto kredito sutarties nuostatas, įmokas atlikdavo ne pagal nustatytus grafikus. Mano, kad Ginčo sutartį nutraukė tinkamai ir nėra pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Ieškovės atliktas įmokas skirstė pagal sutarties 7.8 punkte numatytą įsipareigojimų vykdymo eiliškumą ir 7.10 punkte numatytą tvarką. Analogiškos nuostatos buvo įvirtintos ir šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje. Ieškovei dengiant skolą, pagal būsto vartojimo kredito sutartį, remiantis abiejų kredito sutarčių 7.10 punktu, įmokos buvo nuskaitomos ir vartojimo kredito sutarties dengimui. Su ieškove sudarytų kredito sutarčių 7.8 punktu, gautas įmokas skirstė abiem kredito sutartims pagal įmokų paskirstymo eiliškumą. Pažymėjo, kad CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios ir taikomos nesant kitokio šalių susitarimo. Akcentavo, kad dėl Ginčo sutarties 7.10 punkto pakeitimo ieškovė į atsakovę nesikreipė. Kiekvieną ieškovės atliktą mokėjimą atsakovė proporcingai paskirstydavo abiejų sutarčių pradelsimams dengti. Atkreipė dėmesį, kad būsto kredito sutartis yra nutraukta, o remiantis teismų suformuota praktika, modifikuoti ir keisti galima tik galiojančią sutartį, todėl šiuo atveju nutrauktos sutarties modifikavimas yra negalimas. Jei ieškovė tinkamai būtų vykdžiusi abi sutartis, atsakovė 7.10 punkte įtvirtintos sąlygos nebūtų taikiusi. Ieškovė abi sutartis sudarė veikdama per įgaliotą atstovą sutuoktinį A. L., kuris sutarčių sudarymo metu buvo atsakovės stebėtojų tarybos narys, kuris atlikdavo paskolų komiteto ir valdybos veiklos priežiūrą priimant sprendimus dėl paskolų suteikimo. Todėl net neabejotina, jog ieškovės atstovui sudarant būsto kredito sutartį ir vartojimo kredito sutartį buvo žinomos paskolų sudarymo sąlygos bei aplinkybės. Dėl 6.1 punkte įtvirtintos delspinigių dydžio sąlygos pažymėjo, kad delspinigių dydį po būsto kredito sutarties nutraukimo nustato Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas. Ginčo sutartis nutraukta, todėl nutrauktos sutarties modifikavimas yra negalimas, o pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalį sumokėtos netesybos nemažinamos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė S. L. su atsakove likviduojama dėl bankroto kredito unija „Baltija“ ( ankstesnis pavadinimas – Šiaulių kredito unija ) 2016-09-28 sudarė kredito sutartį Nr. S0005922/16, kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 70000 € dydžio kreditą nekilnojamam turtui – butui ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, o ieškovė įsipareigojo pagal Ginčo sutartimi nustatytą tvarka ir terminais – pagal kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, grąžinti kreditą bei sumokėti atsakovei palūkanas ir kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Ginčo sutartimi nustatyta minimali palūkanų norma – 5,5 proc., netesybos – 0,2 proc., sutarties vykdymo terminas – 2046-09-28. Ieškovės prievolių užtikrinimui buvo įkeistas ieškovės nekilnojamasis turtas. Ginčo sutartis nutraukta 2022-05-02.
Ieškovė ieškiniu prašė pakeisti Ginčo sutarties 7.10 punkto sąlygą iš „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, Kredito unija turi vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų ( pagal kurią sutartį ) vykdymui bus panaudotos Kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė Kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių“ į „Kredito gavėjui turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija, taikomi standartiniai CK 6.55 straipsnyje nurodyti įmokų paskirstymo kriterijai“.
Nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ieškovės prašomas pakeisti Ginčo sutarties 7.10 punkto nuostatos yra tapačios ieškovės su atsakove 2016-02-03 sudarytos kredito sutarties Nr. S0005116/16 7.10 punkto nuostatoms, ir kad atsakovė, vadovaudamasi su ieškove sudarytų sutarčių ( 2016-02-03 kredito sutarties Nr. S0005116/16 ir Ginčo sutarties – 2016-09-28 kredito sutarties Nr. S0005922/16 ) 7.10 p., ieškovės sumokamas sumas, paskirstydavo įmokų pagal minėtas kredito sutartis apmokėjimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023-07-26 sprendimo ( civilinės bylos Nr. 2-340-604/2023 ), 2023-12-19 nutarties ( civilinės bylos Nr. 2A-2387-863/2023 ) 17 p. nurodė, kad sprendžiant dėl ieškovės kritikuojamų sutarties nuostatų taikymo teisėtumo ir jų įtakos susidariusiam įsiskolinimui, lėmusiam sutarties nutraukimą, pirmiausia aptariamame kontekste kritiškai vertintini argumentai buvus pagrindą šiuo atveju taikyti CK 6.55 straipsnio nuostatas. CK 6.55 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina; tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios, jos reglamentuoja įmokų paskirstymą tik nesant kitokio šalių susitarimo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013 ). Taigi, būsto kredito šalys šiuo atveju turėjo teisę susitarti dėl kitokios nei minėtame CK straipsnyje numatytos įmokų paskirstymo tvarkos, ką šalys ir padarė būsto kredito sutarties 7.10 punkte. Byloje taip pat yra įrodyta, kad ieškovė netinkami vykdė vartojimo kredito sutartį. Tai patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022-10-18 sprendimas ( civilinės bylos Nr. e2-4308-604/2022 ), kurį paliko nepakeistą ir apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas ( 2023-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-798-866/2023 ), ir kuriuo iš ieškovės buvo priteistas pagal vartojimo kredito sutartį susidaręs įsiskolinimas. Vartojimo kredito sutartyje, kaip minėta, taip pat buvo sutarta dėl analogiškos įmokų paskirstymo tvarkos. Tokiu būdu, paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė šiuo atveju turėjo teisę taikyti kredito sutarties 7.10 punkto nuostatą ir pasirinkti, kurios sutarties įsipareigojimų vykdymui bus panaudotos kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė kredito gavėja ( ieškovė ), po ko, atsakovės pateiktais duomenimis, ieškovei dengiant skolą pagal būsto vartojimo kredito sutartį įmokos buvo nuskaitomos ir vartojimo kredito sutarties dengimui bei abiejų sutarčių 7.8 punkto pagrindu buvo skirstomos abiem sutartims pagal įmokų paskirstymo eiliškumą. Minėta sutarties 7.10 punkto nuostata yra aiški ir jokių objektyvių duomenų, kad sutartį pasirašęs kredito gavėjas jos galėjo nesuprasti, byloje nėra; kaip nėra ir pagrindo tokios nuostatos aptariamame kontekste laikyti nesąžininga. Būsto kredito gavėjas su kredito sutartyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka sutiko, jokio ginčo dėl šios sutarties nuostatos sutarties vykdymo metu iki pat sutarties nutraukimo nebuvo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas aukščiau minėtoje nutartyje ( byloje dėl ieškovės skolos pagal vartojimo kredito sutartį priteisimo ) tos bylos nagrinėtų aplinkybių kontekste, pasisakydamas dėl apeliantės argumentų dėl jos atliktų įmokų paskirstymo, be kita ko taip pat yra nurodęs, kad aptartos sutarties sąlygos neatitinka CK 6.228⁴ straipsnyje nustatytų nesąžiningumo kriterijų. Taigi, nustačius, kad atsakovė turėjo teisę taikyti minėtas būsto kredito sutarties 7.10 punkto nuostatas, nėra pagrindo išvadai, kad tokių nuostatų taikymas savaime sąlygojo atsakovės skolos susidarymą, nulėmusį ir sutarties nutraukimą. Taigi, ieškovės prašoma pakeisti Ginčo sutarties 7.10 punkto sąlyga yra išnagrinėta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023-12-19 nutartimi, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, kad 7.10. punkto nuostatų taikymas savaime sąlygojo atsakovės skolos susidarymą, nulėmusį ir sutarties nutraukimą, minėta sutarties sąlyga neatitinka CK 6.228⁴ straipsnyje nustatytų nesąžiningumo kriterijų, todėl tenkinti ieškovės reikalavimo pakeisti Ginčo sutarties 7.10 punkto sąlygas, nėra pagrindo ir šioje dalyje ieškinys atmetamas.
Ieškovė taip pat prašė pakeisti Ginčo sutarties 6.1 punktą ir delspinigių dydį sumažinti iki 0,02 procentų už kiekvieną uždelstą dieną.
Atsakovė, pateiktais raštiškais paaiškinimais su šiuo ieškovės reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad atsakovės ir ieškovės Ginčo sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais atsakovės nuostoliais, kurių atsakovei nereikia įrodinėti, kai ieškovė neįvykdo sutartinės prievolės ar ją netinkamai įvykdo. Ieškovei sumokėjus visus reikalaujamus delspinigius, ieškovė teisme negali reikalauti perskaičiuoti ir tokiu būdu iš esmės grąžinti neva nepagrįstai sumokėtų delspinigių. Ieškovei vėluojant atlikti mokėjimus pagal Ginčo sutarties grafiką, vadovaujantis Ginčo sutarties 8.1. – 8.2. p. atsakovė pagrįstai ir teisėtai skaičiavo delspinigius. Ginčo sutartyje nustatytas ir atsakovės taikytas delspinigių dydis neturėjo jokios įtakos Ginčo sutarties nutraukimui. Pateikė detalią skolos pagal Ginčo sutartį apskaičiavimo lentelę, iš kurios matyti, kad 2022-04-28 ( likus 4 dienoms iki Ginčo sutarties nutraukimo dienos ( 2022-05-02 )) ieškovės pradelstas įsiskolinimas sudarė 19583,71 €, iš kurių negrąžinta paskolos dalis – 3844,87 €, susikaupusios mokėtinos palūkanos – 9792,49 €, susikaupę mokėtini 0,2 proc. delspinigiai – 5946,35 €. Nurodė, kad net jei atsakovė, ieškovei vėluojant atlikti įmokas pagal Ginčo sutartį, nuo 2017-07-01 būtų taikiusi 0,05 proc. dydžio delspinigių normą, 2022-04-28 ( likus 4 dienoms iki Ginčo sutarties nutraukimo dienos ( 2022-05-02 )) ieškovės pradelstas įsiskolinimas būtų sudaręs 8180,17 €, iš kurių 3599,68 € negrąžinta paskolos dalis; 4580,49 € susikaupusios mokėtinos palūkanos, 0 € susikaupę mokėtini 0,05 proc. delspinigiai. Jeigu atsakovė, ieškovei vėluojant atlikti įmokas pagal Ginčo sutartį, iš viso nebūtų taikiusi jokių delspinigių, 2022-04-28 ( likus 4 dienoms iki Ginčo sutarties nutraukimo dienos ( 2022-05-02 )), ieškovės pradelstas įsiskolinimas sudarė 5935,79 €, iš kurių 3527,76 € negrąžinta paskolos dalis; 2408,03 € susikaupusios mokėtinos palūkanos.
Ginčo sutarties Bendrosios dalies 8.1. p. nustatyta, kad specialiojoje dalyje nustatyto dydžio delspinigiai už kiekvieną Sutartyje nustatyto termino praleidimo dieną apskaičiuojami nuo visos kredito gavėjo nesumokėtos kredito ( ar jo dalies ) sumos, palūkanų, mokesčių ( ar jų dalies ) sumos, kredito gavėjui pažeidus jų mokėjimo ( grąžinimo ) terminą, laikant, kad metuose yra 365 dienos. Ginčo sutarties Specialiosios dalies 6.1. p. nustatyti delspinigiai – 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą mokėti dieną.
Kaip jau minėta, Ginčo sutartis sudaryta 2016-09-28, jos paskirtis – buto pirkimui, suma – 70000 €, minimali palūkanų norma – 5,5 proc., netesybos – 0,2 proc., vykdymo terminas 2046-09-28. Ginčo sutartis nutraukta 2022-05-02. Ieškovės prievolių užtikrinimui 2016-09-30 sutartine hipoteka įkeistas ieškovės nekilnojamasis turtas.
Ieškovės, kaip kredito gavėjos, įsipareigojimų vykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka, todėl spręstina dėl Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769, įsigaliojusio 2017-07-01, nuostatų taikymo. Minėto įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi.
Kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymą yra išaiškinęs, kad su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata taikytina kredito sutartims, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo 2017-07-01, tik ta apimtimi, kiek tai susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu ir jų įgyvendinimu po minėto įstatymo įsigaliojimo, ir tik ta apimtimi, kiek tai viršija įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Tai reiškia, kad netesyboms, apskaičiuotoms už laikotarpį iki minėto įstatymo įsigaliojimo, įstatymo 16 straipsnio 6 dalis netaikoma ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-02 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 39 p. ). Ginčo sutartis sudaryta 2016-09-28, t. y. iki Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo įsigaliojimo 2017-07-01, todėl Ginčo sutartyje įtvirtintoms 0,2 proc. dydžio netesyboms ( sutarties 6.1 p. ), apskaičiuotoms iki 2017-07-01, netaikoma Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalis.
Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais ( vartojimo tikslais ) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai ( CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys ). Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas pateikia ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 25 dalys.
Nors CK 6.228³ straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus 6.228⁴ straipsnį, netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų, tačiau tai nekeičia šių sutarčių kaip vartojimo sutarčių kvalifikavimo, jeigu jos atitinka CK 6.228¹ straipsnyje ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 25 dalyse nurodytas sąlygas.
Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas ( fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais ) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai, 2020-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 45 p. ).
Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė atitinka CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 ir 25 dalyse nustatytus kriterijus, todėl yra pagrindas ieškovės ir atsakovės sudarytą Ginčo sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį. Ginčo sutartis sudaryta pagal atsakovės parengtas standartines sąlygas, kurios nebuvo individualiai šalių suderintos, ir šalys šių aplinkybių neginčija, todėl Ginčo sutarties sąlygoms taikytinos CK 6.228⁴ straipsnio nuostatos, vertinant šios sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu ieškovės ( vartotojos ) atžvilgiu.
Nustačius, kad šalis sieja vartojimo teisiniai santykiai, teismas ex officio ( pagal pareigą ) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 p. ). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. Kasacinis teismas 2020-02-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išsamiai ir aiškiai apibendrino kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas ).
Byloje kilo ginčas ieškovei teigiant, kad Ginčo sutartyje nustatytos neproporcingai didelės netesybos – delspinigiai 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą mokėti dieną.
Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta ( bauda, delspinigiai ) ( CK 6.71 straipsnio 1 dalis ). Sprendžiant, ar nagrinėjamoje byloje Ginčo sutartyje ( sutarties 6.1. p. ) numatytos 0,2 proc. netesybos nustatė ieškovei neproporcingai didelę civilinę atsakomybę, pažymėtina, kad Ginčo sutarties sudarymo metu buvo priimtas ir galiojo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numatanti, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dienos ir, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, galiojo nuo 2016-02-01, ir Ginčo sutarties sudarymo metu – 2016-09-28 taip pat galiojo. Be to, nuo 2017-07-01 netesyboms pagal Ginčo sutartį apskaičiuoti turėjo būti taikomos ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatytos netesybos – 0,05 proc. Kaip jau minėta, atsakovė pagal Ginčo sutartį ieškovei taikė 0,2 proc. dydžio netesybas, t. y. keturis kartus didesnes nei minėtuose įstatymuose numatytos netesybos ( 0,05 proc. ). Byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindo išvadai, kad Ginčo sutartimi buvo nustatyta neproporcingai didelė ieškovės ( vartotojos ) civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl teismas Ginčo sutarties sąlygą – Specialiosios dalies 6.1. p. nustatytus delspinigius – 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, pripažįsta nesąžininga ir negaliojančia ab initio, t. y. nuo kredito sutarties sudarymo momento. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą ( sąlygas ) pripažįsta nesąžininga ( nesąžiningomis ), ši sąlyga ( šios sąlygos ) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 51 p. )
Ieškovė nurodė, kad įsiskolinimą pagal Ginčo sutartį ir jos nutraukimą sąlygojo ir Ginčo sutartyje nustatytos netesybos – 0,2 proc. dydžio, dėl ko negalėjo tinkamai vykdyti piniginės prievolės pagal Ginčo sutartį, todėl Ginčo sutarties nutraukimą 2022-05-02 prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu.
CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį, kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą.
Pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalį, ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio. Nustatę, kad kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir ( arba ) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali tik kai yra visos šios sąlygos: 1) kredito gavėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje ne mažiau kaip du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; 2) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo ar netinkamai juos vykdo ilgiau kaip 90 dienų arba kredito sutarties šalių sutartą ilgesnį laikotarpį; 3) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdo ar netinkamai juos įvykdo per šioje dalyje nustatytą papildomą terminą; 4) buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.
Nustatyta, kad atsakovė tris kartus, t. y. 2021-07-16, 2021-10-11 ir 2022-04-01 ragino ieškovę įvykdyti įsipareigojimus pagal Ginčo sutartį: 1) 2021-07-16 ieškovei siųstame raginime atsakovė nurodė, kad pradelstų įsipareigojimų pagal sutartį suma 2021-06-14 sudarė 9616,34 €, iš kurios 2552,11 € sudarė negrąžinta kredito dalis, palūkanos – 5679,61 €, delspinigiai – 1384,62 €. Taip pat nurodė, kad įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas pradelstas 824 dienas ir pareikalavo iki 2021-08-16 padengti įsiskolinimą; 2) 2021-10-11 raginime atsakovė nurodė, kad pradelstų įsipareigojimų pagal sutartį suma 2021-09-10 sudarė 9616,34 €, iš kurios 2552,11 € sudarė negrąžinta kredito dalis, palūkanos – 5679,61 €, delspinigiai – 1384,62 €. Taip pat nurodė, kad įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas pradelstas 824 dienas ir pareikalavo iki 2021-11-11padengti įsiskolinimą; 3) 2022-04-01 raginime atsakovė nurodė, kad pradelstų įsipareigojimų pagal Ginčo sutartį suma 2022-04-01 sudarė 19265,84 €, iš kurios 3747,85 € sudarė negrąžinta kredito dalis, palūkanos – 9497,75 €, delspinigiai – 6020,24 €. Taip pat nurodė, kad įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas pradelstas daugiau nei 90 dienų dienas ir pareikalavo iki 2022-05-02 padengti įsiskolinimą, nurodytu terminu nepadengus skolos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2022-05-02.
Byloje ginčo dėl to, kad ieškovei minėti raginimai buvo įteikti, nėra, taigi ieškovei buvo žinoma susidariusio įsiskolinimo suma ir dėl to kilsiančios pasekmės. Sprendžiant ar atsakovės įsiskolinimo pagal Ginčo sutartį susidarymą, nulėmusį ir sutarties nutraukimą, sąlygojo pagal Ginčo sutartį atsakovės apskaičiuoti delspinigiai, vertinamas tiek ieškovės įsipareigojimų pagal Ginčo sutartį vykdymas, tiek atsakovės ieškovės sumokėtų lėšų įmokoms pagal Ginčo sutartį padengti paskirstymas. Pagal Ginčo sutartį ieškovei įmokos paskolos grąžinimo mokėjimo diena buvo nustatyta kiekvieno mėnesio 28 d. Kaip jau minėta, Ginčo sutartis nutraukta 2022-05-02. Atsakovė apskaičiavo, kad pradelstų įsipareigojimų pagal Ginčo sutartį suma 2022-04-01 sudarė 19265,84 €, iš kurios 3747,85 € sudarė negrąžinta kredito dalis, palūkanos – 9497,75 €, delspinigiai – 6020,24 €. Iš atsakovės papildomai pateiktų duomenų ( paskolos sąskaitos išrašas, Priedas Nr. 1 ) matyti, kad paskolos likutis 2022-05-02 sudarė 67915,74 €, iš suteiktos 70000 € dydžio paskolos. Iš atsakovės pateikto paskolos sąskaitos išrašo ir pažymos apie įmokų paskirstymą matyti, kad ieškovė įmokas pagal Ginčo sutartį mokėdavo ne pagal grafiką nustatytą dieną – kiekvieno mėnesio 28 d., o skirtingomis, pačios ieškovės pasirinktomis datomis, ir tokiu būdu ieškovė vėlavo mokėti įmokas pagal sutartį ( pvz., 2016-10-28 mokėtiną įmoką sumokėjo 2016-10-31, t. y. praleidusi 3 dienas, 2017-10-28 mokėtiną įmoką sumokėjo 2017-11-08 ), arba sumokėdavo ne visą mokėtiną sumą ( pvz., 2016-10-12 sumokėjo 58,94 €, 2017-02-28, 2017-07-01, 2017-07-28, 2017-10-28 – 0 €, 2016-11-29, 2016-12-29 po 407,68 € ), kas sudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė netinkamai vykdė Ginčo sutartį.
Kaip jau minėta, ieškovė su atsakove buvo sudariusi dvi sutartis, t. y. Ginčo sutartį ir vartojimo sutartį Nr. S0005116/16, skola pagal kurią yra priteista iš ieškovės įsiteisėju teismo sprendimu ( Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022-10-18 sprendimas ), be kita ko apeliacinės instancijos teismas ( Vilniaus apygardos teismo 2023-04-04 nutartis ) minėtos vartojimo sutarties Nr. S0005116/16 7.10 p., kuris, kaip jau minėta, atitinka ir Ginčo sutarties 7.10 p. nuostatas, vertino ir sąžiningumo aspektu ir nustatė, kad minėta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, t. y. kredito gavėjui ( ieškovei ) turint pradelstų įsipareigojimų pagal kelias sutartis, sudarytas su Kredito unija ( atsakove ), Kredito unija turi vienašališkai pasirinkti, kurių įsipareigojimų ( pagal kurią sutartį ) vykdymui bus panaudotos Kredito gavėjo sumokėtos piniginės lėšos, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodė Kredito gavėjas, ar nuo kitų aplinkybių. Iš atsakovės pateiktos pažymos apie įmokų paskirstymą matyti, kad atsakovė ieškovės sumokėtas sumas paskirstydavo ieškovės su atsakove sudarytos vartojimo sutarties Nr. S0005116/16 dengimui ir paskolos dalies, palūkanų ir delspinigių pagal Ginčo sutartį dengimui. Iš pateiktos pažymos matyti, kad įmokas pagal abi sutartis ieškovė mokėdavo nesilaikydama Ginčo sutarties grafike nustatytos datos ( kiekvieno mėn. 28 d. ), laikotarpiu nuo 2016-11-29 iki 2018-01-29 mokėdavo vidutiniškai 810 € dydžio įmokas, nuo 2018-03-28 iki 2018-09-03 – apie 400 € įmokas, 2019-02-06, 2019-03-27 sumokėjo po 807 €, vėlesnės įmokos svyravo apie 400 €, 2021-08-02 sumokėjo per abi sutartis tik 116,73 €, 2021-12-02 – 104 €, todėl yra pagrindo išvadai, kad ieškovė įmokas mokėjo nereguliariai ir jos mokėtinų sumų nepakako įsipareigojimams pagal Ginčo sutartį padengti. Nuo 2018-11-28 iki Ginčo sutarties nutraukimo ( 2022-05-02 ) ieškovės sumokėtinos įmokos buvo paskirstomos išimtinai palūkanų pagal Ginčo sutartį ir delspinigių ( 0,2 proc. ) apmokėjimui. Pažymėtina, kad 2021-07-16 ieškovei siųstame raginime padengti įsiskolinimą, atsakovė nurodė, kad įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas pradelstas 824 dienas, t. y. daugiau nei dvejus metus, pradelstų įsipareigojimų pagal Ginčo sutartį suma 2021-06-14 sudarė 9616,34 €, iš kurios 2552,11 € negrąžinta kredito dalis, palūkanos – 5679,61 €, delspinigiai – 1384,62 €. Ieškovė atsakovės reikalavimo iki 2021-08-16 padengti įsiskolinimą neįvykdė. Kaip jau minėta, atsakovė dar du kartus ( 2021-10-11 ir 2022-04-01 ) ragino ieškovę įsiskolinimą padengti ir Ginčo sutartį su ieškove nutraukė 2022-05-02, t. y. praėjus net 8 mėnesiams po pirmame ( 2021-07-16 ) raginime nurodytos įsiskolinimo apmokėjimo datos ( 2021-08-16 ). Sutarties nutraukimo dieną ( 2022-05-02 ) paskolos likutis sudarė 67915,74 €, iš suteiktos 70000 € dydžio paskolos, t. y. nuo Ginčo sutarties suteikimo 2016-09-28 atsakovei buvo grąžinta tik nežymi suteikto 70000 € kredito dalis – 2084,26 €.
Iš atsakovės pateikto ieškovės pagal Ginčo sutartį sumokėtų sumų apskaičiavimo netaikant delspinigių, t. y. jų neapskaičiuojant, o sumas paskirstant tik paskolos dalies ir palūkanų apmokėjimui matyti, kad Ginčo sutarties nutraukimo dieną paskolos likutis sudarytų 67598,63 €, t. y. nuo Ginčo sutarties suteikimo 2016-09-28, netaikant sutartyje numatytų delspinigių ( 0,02 proc. ) atsakovei būtų grąžinta 2401,37 €. Bylos duomenys sudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Ginčo sutartį, ilgiau kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė ( netinkamai vykdė ), atsakovė tris kartus ragino ieškovę padengti įsiskolinimą, susidariusį dėl pradelstų įsipareigojimų. Atsakovė, prieš nutraukdamas Ginčo sutartį įvykdė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė Ginčo sutartį vykdys, nes ieškovė ilgą laiką vengė sumokėti pradelstus mokėjimus ir jų iki Ginčo sutarties nutraukimo nesumažino net iš dalies. Atsakovės apskaičiuoti delspinigiai, t. y. Ginčo sutarties 6.1. p. taikymas, atsakovės pateiktas ieškovės sumokėtų lėšų paskirstymas netaikant delspinigių esminės įtakos skolos pagal Ginčo sutartį susidarymui neturėjo ir nesąlygojo Ginčo sutarties nutraukimo, o Ginčo sutarties nutraukimą iš esmės sąlygojo ieškovės kaip kredito gavėjos nesavalaikis prisiimtų įsipareigojimų vykdymas. Byloje nustatytų visuma sudaro pagrindo išvadai, kad Ginčo sutartis su ieškove nutraukta pagrįstai ir teisėtai, todėl tenkinti ieškovės reikalavimo ginčo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nėra pagrindo.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies ( CPK 93 straipsnio 1 dalis ). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas ( CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1 dalis ).
Teismas ieškovės ieškinį atmetė, t. y. teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovė turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias prašė priteisti iš ieškovės, pateikė duomenis ( advokatų kontoros „LEADELL“ Balčiūnas ir Grajauskas advokatų kontoros vyr. finansininkės 2022-12-19, 2023-07-11, 2023-11-27 pažymas ), patvirtinančius atsakovės turėtas 4809,75 € dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš kurių 3206,50 € sudaro išlaidos bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ( 1754,50 € už ieškinio analizę, atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 1452 € už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą ) bei 1603,25 € išlaidų advokatų pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ( atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ). Advokatų kontoros vyr. finansininkės išduota pažyma dėl suteiktų teisinių paslaugų ir jų apmokėjimo civilinėje byloje yra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017 ). Bylą po grąžinimo nagrinėjant pirmos instancijos teisme, atsakovė duomenų apie jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius nustatančios rekomendacijos ( toliau – Rekomendacijos ), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85. Rekomendacijų 7 p. nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje ( be individualių įmonių ). Rekomendacijų 8.2 p., 8.9 p. nustatytas maksimalus koeficientas – 2,5 už atsiliepimo į ieškinį ir apeliacinio skundo parengimą koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių – 1754,50 € už atsiliepimo į ieškinį, 1452 € už atsiliepimo į patikslintą ieškinį ir 1603,25 € už apeliacinio skundo parengimą. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydis neviršija rekomenduotino, bet vien tai nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kiekvienos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra sprendžiamas individualiai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014 ). Kasacinio teismo pažymėta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas ( žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-684/2023 38 punktą ). Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos ( CPK 88 straipsnis ); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais ( CPK 98 straipsnis ); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus ( CPK 93 straipsnis ) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 87 punktas ). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, ir į tai, kad nors ieškovės ieškinio reikalavimai buvo atmesti, tačiau teismas ex officio ieškovės su atsakoves sudarytos Sutarties, kurios nutraukimą negaliojančiu ieškovė prašė pripažinti, 6.1. p. pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio, teismas sprendžia, kad atsakovė turėjo 3000 € pagrįstų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias priteisia iš ieškovės atsakovės naudai.
Teismas turėjo 63,44 € ( 8 x 7,93 € ) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovės į valstybės biudžetą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 270 straipsniu, CK 6.55, 6.217, 6.228⁴, teismas
nusprendžia:
Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio tarp S. L. ir likviduojamos dėl bankroto kredito unijos „Baltija“ ( ankstesnis pavadinimas – Šiaulių kredito unija ) 2016 m. rugsėjo 28 d. kredito sutarties Nr. S0005922/16 Specialiosios dalies 6.1. punktą, kuriuo nustatyt delspinigiai – 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą mokėti dieną.
S. L. ieškinį atmesti.
Priteisti iš S. L. likviduojamai dėl bankroto kredito unijai „Baltija“ 3000 € ( tris tūkstančius eurų ) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš S. L. 63,44 € ( šešiasdešimt tris eurus 44 ct ) su procesinių dokumentų įteikimu susijusias išlaidas valstybės naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus.