Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos subrogacijos tvarka priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62² straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui, buvo priskirta nagrinėti Utenos apylinkės teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus miesto apylinkės teismo vardu.

Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 375 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp ADB „Gjensidige“ ir draudėjos A. B. buvo sudaryta Transporto priemonių draudimo sutartis. Draudimo liudijime nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2024-07-25 iki 2025-07-24 buvo apdraustas draudėjos automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2025-01-30 apie 07.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė – automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai į priparkuotą draudėjos transporto priemonę atbuline eiga įvažiavo automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šio įvykio kaltininku prisipažintas atsakovės apdrausto automobilio vairuotojas. Ieškovė 2025-01-30 įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 2 537,29 Eur žalos atlyginimo. Dėl patirtos žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi į atsakovę. Atsakovė atlygino dalį žalos (2 162,29 Eur), tačiau šalims nepavyko susitarti dėl likusių 375 Eur sumos, kadangi atsakovės teigimu priekinio stiklo skilimas negalėjo atsirasti avarijos metu. Ieškovė su tokiais atsakovės teiginiais nesutinka ir nurodo, kad smūgio avarijos metu būta pakankamai stipraus. Iš vaizdo stebėjimo kamerų įrašo matyti, kad automobilis po kontakto, net pasislinko iš savo vietos. Kadangi smūgio į automobilio šoną būta pakankamai stipraus, ieškovė nurodo, kad tai buvo pagrindinė priežastis priekinio stiklo įtrūkimui/skilimui, o atsakovė šį faktą paneigiančių įrodymų nepateikė. Dėl šios priežasties, ieškovė prašo teismo jos naudai iš atsakovės priteisti 375 Eur sumą.

Atsakovė pateikė atsilipimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad atsakovė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024-12-09 sudarė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiui nuo 2024-12-22 iki 2025-03-21. 2025-01-30 įvyko eismo įvykis, kurio metu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas atsitrenkė į stovintį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Automobilis „VW Passat“ buvo apdraustas ieškovės transporto priemonių draudimu (KASKO). Ieškovė pagal KASKO draudimo sutartį atlygino automobiliui „VW Passat“ padarytą žalą ir subrogacijos tvarka dėl kilusios žalos atlyginimo kreipėsi į „Ford Transit“ civilinės atsakomybės draudiką – atsakovę. Atsakovė pripažino priežastiniu ryšiu su deklaruotu eismo įvykiu susijusius visus „VW Passat“ apgadinimus, išskyrus priekinio stiklo skilimą. Priekinio stiklo ir jo keitimo kaina iš išmokėtos draudimo išmokos ieškovei buvo išskaičiuota ir tai sudaro šio ieškinio sumą – 375,00 Eur. Taigi ginčo esmė – ar „VW Passat“ priekinio stiklo skilimas yra 2025-01-30 eismo įvykio pasekmė, ar visgi stiklas yra / buvo skilęs kitomis aplinkybėmis. Atsakovė, gavusi pretenziją iš ieškovės, sprendė, kad „VW Passat“ priekinio stiklo skilimas nėra priežastiniu ryšiu susijęs su deklaruotu eismo įvykiu, nes: 1) stiklas tiesioginio smūgio kontakto su „Ford Transit“ neturėjo; 2) stiklo skilimo pradžia užfiksuota kairėje automobilio pusėje; 3) apgadintos tik priekinės durelės – nei statramstis, nei kiti standieji kėbulo elementai nenukentėjo. Dėl šios priežasties atlyginti stiklo keitimo kaštus buvo atsisakyta. Ieškovė su ieškiniu taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad „VW Passat“ stiklo skilimas yra susijęs su deklaruotu eismo įvykiu. Pagal „VW Passat“ savininkės parodymus automobiliu ilgą laiką nebuvo naudojamasi, taigi stiklas galėjo skilti bet kuriuo metu iki ginčo įvykio, o automobilio savininkė apie tai galėjo net ir nežinoti. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, o stiklo skilimas fiksuojamas išimtinai tamsiojoje stiklo dalyje ties apatiniu kraštu, todėl kyla klausimas ar tikrai tokį sunkiai pastebimą skilimą įvykio dalyviai galėjo pastebėti, ar visgi „VW Passat“ savininkė apie tą skilimą tiesiog žinojo ir pasinaudojo situacija. Ieškovė ikiteisminėje ginčo stadijoje teigė, jog „VW Passat“ priekinis stiklas buvo įdėmiai apžiūrėtas ir nebuvo rasta jokių išorinio kontakto pėdsakų. Gavus ieškinį atsakovė dar kartą peržiūrėjo bylos medžiagą ir nustatė, kad visgi vienoje iš „VW Passat“ priekinio stiklo nuotraukų yra fiksuojama įdauža ties pačiu apatiniu stiklo kraštu. Iš nuotraukos galima daryti išvadą, kad pašalinis objektas kontaktavo išoriškai su priekinio stiklo apačia, o taip pat paliko žymę ir ant stiklo išorinio apvado. Taigi nėra įrodymų, jog „VW Passat“ priekinis stiklas skilo ginčo įvykio metu, tačiau yra reikšmingų įrodymų (stiklo įdauža), kad stiklas ties trūkio pradžia yra patyręs išorinį poveikį, kuris niekaip nesusijęs su ginčo eismo įvykiu. Ieškinys yra nepagrįstas, nes „VW Passat“ stiklo skilimas priežastiniu ryšiu nesusijęs su ginčo eismo įvykiu. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės, jeigu tokios būtų patirtos.

Atsakovė 2026-03-26 pateikė į bylą papildomus įrodymus – automobilių „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ nuotraukas, ir nurodė, kad atsakovės įgaliotas atstovas 2026-02-25 apžiūrėjo sunkvežimį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu fiksuoti apgadinimai sunkvežimio galinės dalies kairėje pusėje, kurie nesusiję su ginčo įvykiu, nes sunkvežimis su automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kontaktavo galinės dalies dešiniu kampu. Iš gautų nuotraukų visgi pavyko identifikuoti kontakto tarp „VW Passat“ ir „Ford Transit“ vietą. „Ford Transit“ galiniu dešiniu kampu iš šoninės pusės kontaktavo su „VW Passat“ dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėliu ir jį nubraukė. „Ford Transit“ nubraukęs veidrodėlį galiniu dešiniu kampu atsirėmė į „VW Passat“ priekines dureles ir jas apgadino. Aiškių kontakto žymių ant sunkvežimio galinės dalies neliko. Apžiūros metu nustatyta, kad sunkvežimio prekių iškrovimo / pakrovimo lifto vyriai yra arčiau transporto priemonės centro, išsikišę apie 20 centimetrų į išorę. Didžiausio išsikišimo vieta yra apie 76-81 centimetro aukštyje nuo žemės paviršiaus. Išmatavus analogiškos transporto priemonės („VW Passat“) aukštį su liniuote, stebima, jog 76-81 centimetro aukštyje yra vieta žemiau ne tik galinio vaizdo veidrodėlio, tačiau ir žemiau dekoratyvinės briaunos einančios nuo priekinio iki galinio sparno. Dėl šių priežasčių „Ford Transit“ krovinių lifto vyriai neturėjo techninės galimybės kontaktuoti su „VW Passat“ priekinių durelių ar tuo labiau priekiniu stiklu. Tam, kad būtų bent teorinė kontakto į priekinį stiklą galimybė , vyriai turėtų būti bent 20-25 centimetrais aukščiau, tačiau net ir tokiu atveju, esant kontaktui tarp transporto priemonių ne stačiu kampu, nepakaktų to, kiek vyriai išsikišę į išorę.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė jame nurodytais motyvais ir prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi. Nurodė, kad automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimai, tame tarpe priekinio stiklo įskilimas, atsirado 2025-01-30 eismo įvykio metu, kurio kaltininkas A. P. pats užpildė eismo įvykio deklaraciją ir prie padarytų apgadinimų nurodė priekinį stiklą. Apgadinto automobilio „VW Passat“ savininkė A. B. nurodė, kad iki 2025-01-30 įvykio jos automobilio priekinis stiklas nebuvo apgadintas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais, papildomai nurodė, kad eismo įvykio kaltininkas A. P., pildydamas eismo įvykio deklaraciją ir nurodydamas automobilio apgadinimus, nurodė visus tuo metu matomus apgadinimus, tame tarpe ir priekinio stiklo skilimą, tačiau šis stiklo skilimas, tikėtina, atsirado iki šio eismo įvykio, nes stiklo skilimo pradžia yra priešingoje pusėje nei įvyko kontaktas su A. P. vairuojamu automobiliu. Be to, stiklo skilimo pradžioje matoma apgadinta ir apdailos juosta, bei įmušimo duobutė ties pačiu stiklo kraštu apačioje. Mano, kad ieškovė, administruodama žalą, neįvertino šios aplinkybės. Atsakovės atstovas apžiūrėjo sunkvežimį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir analogišką transporto priemonę („VW Passat“), bei išmatavo sunkvežimio „Ford Transit“ prekių iškrovimo / pakrovimo lifto vyrių aukščius nuo žemės ir nustatė, kad šie vyriai niekaip negalėjo tiesiogiai kontaktuoti su automobilio „VW Passat“ priekiniu stiklu, nes jie yra žemiau nei automobilio „VW Passat“ veidrodėliai.

Liudytojas A. P. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną jis dirbo ir darbiniu krovininiu automobiliu „Ford Transit“ atvežė prekes į parduotuvę. Tuo metu buvo ankstus rytas, buvo tamsu, oro sąlygos buvo prastos, matomumas nebuvo geras. Jam reikėjo praleisti automobilį, todėl važiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į gale stovėjusį automobilį. Pajutęs smūgį, sustojo ir išlipęs pamatė, kad apgadino stovėjusio lengvojo automobilio dešinės pusės dureles. Jo vairuojamam krovininiam automobiliui sugadinimų nebuvo. Į stovintį automobilį atsitrenkė krovininio automobilio gale esančio lifto išsikišusia dalimi. Įvykio vietoje apgadinto automobilio vairuotojo nebuvo, todėl jis paliko raštelį su kontaktiniai duomenimis ir po kurio laiko su juo susisiekė apgadinto automobilio savininkė. Jis grįžo į įvykio vietą ir užpildė eismo įvykio deklaraciją. Pildant deklaraciją ginčo dėl kaltininko ir žalos dydžio nebuvo. Deklaracijoje nurodė, kad buvo apgadintas automobilio durelės, veidrodėlis ir priekinis stiklas. Po įvykio praėjo daugiau nei metai laiko, todėl dabar negali tiksliai pasakyti dėl smūgio ar kontakto vietos ties priekiniu stiklu.

Liudytoja A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad jos automobilis stovėjo prie jos namų, ji automobiliu kurį laiką nesinaudojo, nes jai buvo atlikta operacija ir ji tuo metu gydėsi. Įvykio dieną kaimynas jai pranešė, kad jos automobilis yra apgadintas ir paliktas raštelis su kontaktiniais duomenimis. Susisiekus su tuo asmeniu, jis nurodė, kad apgadino jos automobilį. Atvykęs įvykio kaltininkas ir ji užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė automobilio apgadinimus. Ji pati tuo metu dėl sveikatos būklės sunkiai vaikščiojo, todėl pati automobilio neapžiūrėjo, deklaraciją jie užpildė namuose, ji pasitikėjo kaltininko nustatytais automobilio apgadinimais. Iki įvykio automobilio stiklas skilęs nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad ADB „Gjensidige“ ir draudėja A. B. sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį. Draudimo liudijime nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2024-07-25 iki 2025-07-24 buvo apdraustas draudėjos automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2025-01-30 apie 07.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė – automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai į priparkuotą draudėjos transporto priemonę atbuline eiga įvažiavo automobilis „Ford Transit“, valst. Nr(duomenys neskelbtini). Automobilio „VW Passat“ savininkė A. B. ir transporto priemonės „Ford Transit“ valdytojas A. P. po eismo įvykio užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė, kad eismo įvykio metu automobiliui „VW Passat“ sugadintos priekinės kairės pusės durelės, veidrodėlis ir priekinis stiklas. Eismo įvykio deklaracijoje A. P. patvirtino, kad jis yra atsakingas už eismo įvykio sukėlimą. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024-04-14 sudarytos remonto sąmatos matyti, kad automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto (įskaitant detales ir darbus), kaina nurodyta 2 537,29 Eur (2 576,92 Eur – 32,76 Eur išskaitymas už dalių būklės pagerinimą), iš jų 340 Eur priekinis stiklas ir 35 Eur jo pakeitimas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025-04-15 išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), 2 576,92 Eur sumai už automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą pagal sąmatą ADB „Gjensidige“ žalos Nr. (duomenys neskelbtini). 2025-04-16 ADB „Gjensidige“ pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2 537,29 Eur už automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą. 2025-04-16 ADB „Gjensidige“ išsiuntė pretenziją ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl 2 537,29 Eur sumos atlyginimo regreso tvarka. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atlygino dalį žalos (2 162,29 Eur), tačiau atsisakė sumokėti 375 Eur už automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio stiklo remontą, motyvuodama tuo, kad priekinio stiklo skilimas negalėjo atsirasti avarijos metu.

Dėl ieškinio reikalavimų

Dėl eismo įvykio fakto, kaip ir dėl eismo įvykio kaltininko, tarp šalių ginčo nėra, tačiau šalys skirtingai vertina kai kurias eismo įvykio aplinkybes, žalos mąstą ir žalos dydį.

Žala nėra preziumuojama ir aplinkybė, kad draudikas atlygino eismo įvykio vietos draudiko eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Todėl išmokėtos draudimo išmokos dydžiui nustatyti nepakanka aplinkybės, kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, turi būti nustatyta, ar tokia išmoka išmokėta pagrįstai ir ar ji atitinka realų nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020, 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021).

Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020, 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021).

Kasacinis teismas, plėtodamas nuoseklią praktiką dėl atgręžtinio reikalavimo teisės į žalą padariusį arba pareigą sudaryti draudimo sutartį pažeidusį asmenį, yra nurodęs, kad būtent ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021).

Įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui, siekiančiam susigrąžinti išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021).

Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015).

Vadovaujantis Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15, 21, 22, 27 punktais, 75, 77 straipsniais, 82 straipsnio 3 dalimi, draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos arba ji nemažinama esant tam teisiniam pagrindui, arba išmokama, nors yra teisinis pagrindas jos nemokėti. Tokių ex gratia (gera valia, savanoriškų) išmokų atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti. Nustačius tokius faktus, draudikas netenka teisės išsiieškoti be teisėto pagrindo išmokėtą draudimo išmokos dalį iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad 2025-01-30 eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė – automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai į priparkuotą draudėjos transporto priemonę atbuline eiga įvažiavo automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė pripažino priežastiniu ryšiu su deklaruotu eismo įvykiu susijusius visus „VW Passat“ apgadinimus, išskyrus priekinio stiklo skilimą. Ginčo šalys skirtingai vertina automobiliui „VW Passat“ padarytą žalos mąstą ir dydį. Ieškovė įrodinėja, kad automobilio „VW Passat“ priekinio stiklo skilimas atsirado 2025-01-30 eismo įvykio metu, o atsakovė įrodinėja, kad automobilio „VW Passat“ priekinio stiklo skilimas atsirado patyręs išorinį poveikį, kuris niekaip nesusijęs su ginčo eismo įvykiu.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad eismo įvykio metu automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kontaktavo galinės dalies dešiniu kampu. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad apgadintos automobilio „VW Passat“ priekinės dešinės pusės durelės ir veidrodėlis, automobilio statramstis ir kiti standieji kėbulo elementai nėra pažeisti. Taip pat fotonuotraukose užfiksuotas priekinio automobilio „VW Passat“ stiklo įskilimas, kuris prasideda stiklo kairės pusės apačioje ir tęsiasi išilgai stiklo apatinės dalies.

Ieškovė nurodė, kad šis įskilimas atsirado po stipraus smūgio avarijos metu, kontakto ir stūmimo metu galėjo atsirasti nežymios kėbulo deformacijos per išilginė kėbulo liniją dėl ko stiklas skilo, tačiau iš byloje esančių įrodymų – po eismo įvykio darytų automobilio „VW Passat“ fotonuotraukų – matyti, kad stipraus smūgio nebūta, nebuvo fiksuoti jokie pažeidimai automobilio statramstyje ir kituose standžiuosiuose kėbulo elementuose. Kadangi šie automobilio elementai įvykio metu nebuvo apgadinti, priekinio stiklo skilimas galėjo atsirasti mechaninio poveikio metu, patyrus tiesioginę smūginę apkrovą. Stiklo įskilimo pradžioje, tiek ant paties stiklo, tiek ant stiklo išorinio apvado matyti nedidelė žymė, tikėtina atsiradusi po pašalinio objekto kontakto su priekinio stiklo apačia.

Atsakovė pateikė papildomus įrodymus byloje – žalą sukėlusios transporto priemonės „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2026-02-26 darytas fotonuotraukas iš kurių matyti, kad sunkvežimio prekių iškrovimo / pakrovimo lifto vyriai yra arčiau transporto priemonės centro, išsikišę apie 20 centimetrų į išorę. Didžiausio išsikišimo vieta yra apie 76-81 centimetro aukštyje nuo žemės paviršiaus. Išmatavus analogiškos transporto priemonės („VW Passat“) aukštį su liniuote, matoma, jog 76-81 centimetro aukštyje yra vieta žemiau ne tik galinio vaizdo veidrodėlio, tačiau ir žemiau dekoratyvinės briaunos einančios nuo priekinio iki galinio sparno. Įvertinęs atsakovės pateiktas žalą sukėlusios transporto priemonės ir analogiškos transporto priemonės („VW Passat“) foto nuotraukas, teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad transporto priemonės „Ford Transit“ krovinių lifto vyriai neturėjo techninės galimybės kontaktuoti su „VW Passat“ priekiniu stiklu.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 ir kt.). Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Įvertinus visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pateiktų įrodymų, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės draudėjai žala, susijusi su automobilio priekinio stiklo skilimu, padaryta atsakovės draudėjo neteisėtais veiksmais. Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nėra, ieškovė jų nepateikė. Nesant neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima, todėl teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako. Ieškovei neįrodžius atsakovės draudėjo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, ieškovės reikalavimas dėl 375 Eur žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą, atmestinas ir išvestinis ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškinį atmetus, spręstina dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovė nepateikė į bylą jokių duomenų apie patirtas išlaidas.

Nagrinėjamoje byloje teismas patyrė 4,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi šios išlaidos neviršija 8 Eur, todėl nepriteistinos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2023-12-20 įsakymu Nr. 1R-386/1K-411).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 – 448, 259, 268, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.