- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-30
- Bylos Nr.
- AN2-286-844/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-00595-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaidas Vasiliauskas
- Advokatai
- Gintaras Žičkus, Gediminas Rezgys
- Kategorijos
- 1.4.7Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas (ANK 28 str.)
- 16.9.4.2Chuliganiškas vairavimas (ANK 420 str. 2 d.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaidas Vasiliauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir institucija) tyrėjo, laikinai atliekančio skyriaus viršininko funkcijas, Tomo Pilecko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. nutarimo T. D. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2. Institucijos 2024 m. gegužės 31 d. nutarimą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas advokato padėjėjas Gediminas Rezgys apskundė apylinkės teismui, prašydamas jį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, o šio prašymo netenkinus – pakeisti ne teismo tvarka priimtą nutarimą, panaikinant jo dalį, kuria T. D. buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas, ar bent jau nustatant trumpesnį šios poveikio priemonės taikymo terminą. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nutarimu skundas tenkintas visiškai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. gegužės 31 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį T. D. atžvilgiu nutraukta. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad T. D. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą tiesiogine tyčia ir iš chuliganiškų paskatų – nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo iš anksto susitaręs su J. G., jog jį, sėdintį pirkinių vežimėlyje, temps automobiliu ar žinojo apie tokius J. G. ketinimus prieš pradėdamas važiuoti, ir tą darė siekdamas demonstruoti savo išskirtinumą ir nepagarbą kitiems eismo dalyviams. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, kad vaizdo medžiagoje matomas važiavimas realiai buvo pavojingas, nes pirkinių vežimėlis buvo tempiamas labai lėtai, važiuojant tiesia linija, nebuvo manevruojama, važiuodamas vežimėlis nesikraipė, buvo nuvažiuotas nedidelis atstumas, o prieš J. G. atsikabinant automobilis beveik sustojo.
3. Apeliaciniame skunde Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus tyrėjas, laikinai atliekantis skyriaus viršininko funkcijas, Tomas Pileckas prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. nutarimą panaikinti ir institucijos 2024 m. gegužės 31 d. nutarimą palikti nepakeistą, o netenkinus šio prašymo – skundžiamą teismo nutarimą pakeisti – perkvalifikuoti T. D. veiką į ANK 417 straipsnio 7 dalį ir paskirti jam nuobaudą už šiame straipsnyje numatytą nusižengimą.
3.1. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esantį vaizdo įrašą, taip pat nepagrįstai vadovavosi išimtinai administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų, kurie yra T. D. draugai ir dėl to yra suinteresuoti bylos baigtimi, teiktais paaiškinimais. Byloje esančiame vaizdo įraše puikiai matoma T. D. transporto priemonė ir jos manevravimas, vežimėlyje sėdintis T. D. draugas bei trečias draugas, kuris stovi aikštelėje atokiau ir filmuoja draugus mobiliuoju telefonu. Vaizdo įraše taip pat matyti, jog aikštelė nėra tuščia, joje stovi dar keletas automobilių. Šios aplinkybės neleidžia sutikti su pirmos instancijos teismo pozicija, kad T. D. nežinojo, jog jo draugas, sėdintis vežimėlyje, yra prisikabinęs prie jo automobilio. T. D. vairuojamas automobilis yra nedidelis, jo korpusas trumpas, todėl, įsėdęs į jį, per galinio vaizdo veidrodėlį arba per šoninį vaizdo stebėjimo veidrodėlį T. D. turėjo pamatyti, kad gale yra žmogus. Vaizdo įraše matyti, jog vežimėlyje sėdintis asmuo savo korpusu beveik pilnai uždengė galinį automobilio stiklą, kas tik dar kartą patvirtina, jog T. D. negalėjo nepastebėti savo draugo esančio jo automobilio gale. Tai, kad trečias draugas šį važiavimą fiksavo mobiliojo ryšio telefonu taip pat tik patvirtina, jog veiksmas buvo suplanuotas ir iš anksto numatytas, o ne netikėtas. Todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų pateikti paaiškinimai, jog važiavimas ir tempimas vyko nesusitarus, vertintinas kritiškai. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, jog T. D. pažeidė bent 3 KET punktus – 4, 5 ir 9 punktus.
Šalies argumentai
3.2. Apeliantas taip pat nurodo, jog automobiliu pavojingai buvo manevruojama automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri nėra tuščia – joje buvo kitų transporto priemonių. Anot jo, tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti nelaimingo atsitikimo ar žalos. Todėl T. D. savo elgesiu kėlė ne įsivaizduojamą, bet realią grėsmę sau ir kitiems asmenims, jų turto ir eismo saugumui. Be to, patekimas į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje buvo padarytas analizuojamas administracinis nusižengimas, nėra ribojamas, ši aikštelė yra mėgstama jaunimo tarpe. Taigi į ją, be jau buvusių, galėjo patekti ir kiti pašaliniai asmenys ir transporto priemonės. T. D. negalėjo būti tikras, ar staiga įvykio vietoje neatsiras kitų žmonių ar transporto priemonių, į kuriuos galėjo atsitrenkti traukiamas prekybinis vežimėlis, o atsižvelgiant į vairavimo būdą ir eismo sąlygas būtų itin sudėtinga staiga sureaguoti ir išvengti pavojaus. T. D. vairavimo pavojingumo, juo labiau, chuliganiškų paskatų nepaneigia tai, jog jo traukiamas vežimėlis neatsitrenkė į jokią kliūtį ar nepadarė kitiems žalos, nes ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis yra formali, t. y. nereikalaujanti padarinių. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, eismo saugumas suprantamas kaip kelių eismo ypatybių visuma, rodanti, kiek eismo dalyviai yra apsaugoti nuo eismo įvykių ir jų padarinių. Iš šios nuostatos seka, kad grėsmės eismo saugumui sudarymo konstatavimui užtenka to, kad dėl tam tikrų, neleistinų asmens veiksmų, tokia grėsmė galėjo kilti. Institucijos vertinimu, tai, kad T. D. pavojingai manevravo automobilių stovėjimo aikštelėje, aplink esant kitų transporto priemonių bei netoli esant kitiems žmonėms, patvirtina, jog tokiu elgesiu pastarasis negerbdamas eismo saugumo, ignoruodamas asmenų sveikatą bei gyvybę ir jų turto saugumą, siekė pasipuikuoti pramogos tikslais prieš aplinkinius. Tokie jo veiksmai yra akivaizdus savo išskirtinumo, viršenybės, nepagarbos kitų eismo dalyvių atžvilgiu demonstravimas ir tai atitinka ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo požymius. T. D. vairavimas vertinamas kaip pagarbaus, dėmesingo vairuotojo požiūriu nepateisinamas ir logiškai nepaaiškinamas, be jokios realios priežasties, o tik siekiant papramogauti, keliantis pavojų ne tik jį vairuojančiam asmeniui, bet ir kitų žmonių, eismo saugumui ir tai padaryta iš chuliganiškų paskatų.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą T. D. atstovas advokatas Gintaras Žičkus prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir institucijos apeliacinio skundo netenkinti.
4.1. Atsiliepime visų pirma pažymima, kad apylinkės teismas šiuo atveju nenustatė ne tik chuliganiškų paskatų, kaip vieno iš ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių, tačiau ir kito požymio – pažeidimu keliamo pavojaus eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Apeliaciniu skundu ši apylinkės teismo nutarimo dalis neginčijama. Nors skunde nurodoma, kad T. D. automobiliu pavojingai manevravo, tačiau kodėl toks vairavimas buvo pavojingas nenurodoma.
4.2. Toliau atsiliepime teigiama, kad institucijos nuomonė, jog T. D. veikoje yra chuliganiškos paskatos, yra niekuo nepagrįsta. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, M. B. T. D. važiavimo nefilmavo, tai tėra institucijos prielaida. M. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad telefonu tuomet naudojosi bendraudamas su mama, kuri domėjosi, kada jis ketina grįžti į namus. Institucijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, patys niekaip nebandė paneigti šių M. B. visiškai logiškų paaiškinimų. Institucija į bylą taip pat nėra pateikusi įrodymų, kad M. B. mobiliojo ryšio telefonas apskritai yra filmuojantis. Asmuo nebūtinai turi turėti išmanųjį telefoną, o jeigu tokį ir turi, telefonas gali būti sugedęs (suskilusi kamera ar pan.). Institucijos argumentas, kad T. D., dar prieš pradėdamas važiuoti automobiliu, turėjo matyti, kad prie jo su pirkinių vėžimėliu yra prisikabinęs J. G., vėl gi, tėra prielaida, o ne kokiais nors įrodymais pagrįsta aplinkybė. Skunde taip pat niekaip nepaaiškinta kokių konkrečių įrodymų pagrindu teigiama, kad T. D. prieš pradėdamas važiuoti į tuos veidrodėlius pasižiūrėjo. Jis viso bylos nagrinėjimo metu aiškino, kad J. G. pamatė tik po to, kai pradėjo važiuoti, t. y. į galinio vaizdo veidrodėlį pažiūrėjo tik po to, kada pradėjo važiuoti. Iš karto po to, kai pamatė, kad už jo automobilio laikosi žmogus, jį pradėjo stabdyti. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie tai paneigtų. T. D. transporto priemonę vairavo naktį, kai buvo tamsu. Iš vaizdo medžiagos nėra matyti, kad jis kaip nors aktyviai judėjo, mojavo rankomis ar pan., kas galėjo palengvinti jo matomumą.
4.3. Dar atsiliepime pažymima, kad skunde nurodomi T. D. pažeisti KET punktai yra patys abstrakčiausi KET reikalavimai. Kitaip tariant, jokio konkretumo kaip būtent jis vairavo ir pavojingai, ir chuliganiškai, apeliaciniame skunde nėra. Tokio konkretumo nėra dėl to, kad T. D. vairavimas nepasireiškė jokiu pavojingumu ir chuliganiškumu, o tai patvirtina apylinkės teismo nutarime nurodytos aplinkybės, kad važiuota buvo iš lėto, apie 10 sekundžių, vežimėlis buvo tempiamas labai lėtai, važiuojant tiesia linija, nebuvo manevruota, važiuodamas vežimėlis nemanevravo, buvo nuvažiuotas nedidelis atstumas, o prieš J. G. atsikabinant automobilis beveik sustojo. Visos šios aplinkybės paneigia, kad T. D. padarė ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, kadangi jeigu jis būtų turėjęs ketinimą chuliganiškai vairuoti, tai abejotina, ar jis būtų tai daręs vos kelias sekundes, važiuodamas labai lėtai, tiesia linija, be staigaus pagreitėjimo, bei staigaus stabdymo ir pan. Kitaip tariant, visos byloje nustatytos T. D. važiavimo aplinkybės nėra būdingos chuliganiškam vairavimui. Įvertinus paminėtas važiavimo aplinkybes, taip pat akivaizdu, kad institucijos pozicija dėl neigiamų padarinių galimumo yra perdėta. Be to, T. D. negali būti traukiamas atsakomybėn dėl to, kas galėjo atsitikti. Administracinės atsakomybės pagrindas yra įvykusios faktinės aplinkybės, o ne hipotetinės situacijos.
Teismas,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus tyrėjo, laikinai atliekančio skyriaus viršininko funkcijas, Tomo Pilecko apeliacinis skundas tenkintinas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. gegužės 31 d. nutarimu T. D. buvo nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį, numatančią atsakomybę už chuliganišką vairavimą. Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu šis ne teismo tvarka priimtas nutarimas buvo panaikintas ir T. D. atžvilgiu pradėta administracinio nusižengimo teisena nutraukta ANK 565¹ straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, padarius išvadą, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmuose nėra ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties. Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, jog institucijos atstovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatyti visi chuliganiško vairavimo sudėties požymiai, o priešingą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė netinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, bei siekia, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. nutarimas būtų panaikintas, paliekant galioti institucijos 2024 m. gegužės 31 d. nutarimą.
7. ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog chuliganiškas vairavimas, tai yra pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui keliantis Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų. Taigi asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį tik tuo atveju, kai: 1) yra nustatytos chuliganiškos paskatos, 2) padarytas bent vienas Kelių eismo taisyklių pažeidimas ir 3) toks vairavimas kelia pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Šis administracinis nusižengimas padaromas tiesiogine tyčia.
8. Iš administracinio nusižengimo protokole (o taip pat ir ne teismo tvarka priimtame nutarime) nurodytų aplinkybių matyti, jog administracinio nusižengimo teisena dėl galimo chuliganiško vairavimo T. D. atžvilgiu buvo pradėta dėl to, kad jis 2024 m. kovo 3 d. 1.08 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) (prie prekybos ir pramogų centro (toliau – PPC) „(duomenys neskelbtini)“, vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Ligier“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tempė už automobilio galo, pirkinių vėžimėlyje sėdintį ir už automobilio besilaikantį asmenį, kaip buvo nustatyta vėliau – J. G.. Kito žmogaus, sėdinčio pirkinių vėžimėlyje ir besilaikančio už automobilio galinės dalies, tempimas automobiliu administracinio nusižengimo protokole ir ne teismo tvarka priimtame nutarime nurodytu laiku ir vietoje šiuo atveju buvo užfiksuotas PPC „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kameromis, o vaizdo įrašas iš įvykio vietos pateiktas policijos įstaigai ir pridėtas prie šios administracinio nusižengimo bylos medžiagos. Nei administracinio nusižengimo tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme T. D. šių vaizdo įraše užfiksuotų faktinių aplinkybių nekvestionavo, jis taip pat pripažino, jog vaizdo įraše matomą transporto priemonę vairavo būtent jis, ką patvirtino ir liudytojais byloje apklausti M. B. bei J. G.. Skundžiamo teismo nutarimo turinys patvirtina, kad aptartas faktines aplinkybes įrodytomis laikė ir pirmosios instancijos teismas.
9. Administracinio nusižengimo protokole, o vėliau ir institucijos 2024 m. gegužės 31 d. nutarime taip pat buvo nurodyta, jog tokiais veiksmais T. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5 ir 9 punktuose įtvirtintas bendrąsias eismo dalyvių pareigas. KET 4 punkte numatyta, jog eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. KET 5 punkte nurodoma, jog eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Taisykles ir jų laikytis. Tuo tarpu KET 9 punktas įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Šiame kontekste, kartu pasisakant ir dėl į atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėtos aplinkybės, atkreipiamas dėmesys, jog kvalifikuojant pažeidėjo veiksmus pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį nebūtina inkriminuoti konkretų KET specialios dalies normos pažeidimą. Tokiam kvalifikavimui pakanka nurodyti ir KET punktą, reglamentuojantį bendrąsias eismo dalyvių pareigas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis byloje 2AT-37-507/2015, kurioje pripažinta, kad asmuo pagrįstai nubaustas dėl chuliganiško vairavimo jam inkriminavus tik KET 9 punkto pažeidimą). Apylinkės teismo priimto nutarimo motyvuojamojoje dalyje nėra pateikti jokie motyvai, argumentai bei, juo labiau, išvados, iš kurių būtų galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nesutinka su KET 4, 5 ir 9 punktų pažeidimų inkriminavimu T. D., mano, kad aukščiau aprašytais jo veiksmais apskritai nebuvo pažeistas koks nors KET punktas. Argumentai dėl to, kad T. D. nepažeidė šių KET punktų, nebuvo keliami ir apylinkės teismui pateiktame administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo skunde. Todėl šiuo klausimu plačiau nepasisakoma.
10. Apygardos teismui apskųsto nutarimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas vis tik sprendė, kad T. D. veiksmuose nebuvo kitų dviejų ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementų – chuliganiškų paskatų ir tokio vairavimo pavojingumo, bei tyčios. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinktais įrodymais, juos išsamiai bei kompleksiškai išanalizavęs ir įvertinęs, taip pat atsižvelgęs į asmens veikos kvalifikavimui kaip chuliganiškas vairavimas aktualius atskleisti faktinius ir teisinius aspektus, neturi pagrindo sutikti su apylinkės teismo pateiktu analizuojamos situacijos vertinimu bei konstatuoja, jog ne institucija, nubaudusi T. D. pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį, o teismas, nutraukęs administracinio nusižengimo teiseną dėl šio nusižengimo, tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų ir netinkamai taikė įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl chuliganiškų paskatų buvimo T. D. veiksmuose, o taip pat ir jo tyčios kryptingumo, nepagrįstai prioritetą suteikė pažeidėjo ir jo draugų parodymams, neįvertino jų kitų bylos duomenų, o būtent vaizdo įrašo, kontekste, tuo pažeisdamas ANK 569 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padarytų KET pažeidimų pavojingumą. Visa tai ir nulėmė nepagrįstą administracinio nusižengimo teisenos nutraukimą.
11. Administracinio nusižengimo tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme T. D. laikėsi pozicijos, jog jam nebuvo žinoma apie tai, kad jo draugas J. G. ketina įlipti į pirkinių vėžimėlį ir prisikabinti prie jo vairuojamo automobilio. Pažeidėjas paaiškino, kad tą vakarą su draugais J. G. bei M. B. buvo kine, pasibaigus filmui ir išėjus iš PLC „(duomenys neskelbtini)“ į lauką jie dar kurį laiką šnekėjosi automobilių stovėjimo aikštelėje, o vėliau nutarė važiuoti namo. Jis taip pat parodė, kad J. G. namo turėjo nuvežti M. B.. Kuomet priėjo prie savo automobilio, įsėdo į jį, pasiruošė važiavimui ir pradėjo judėti, J. G. nematė. Anot pažeidėjo, tai, kad J. G. yra įsėdęs į pirkinių vėžimėlį ir prisikabinęs prie jo vairuojamos transporto priemonės, jis pamatė tik kiek pavažiavęs, kai pasižiūrėjo į automobilio veidrodėlį, po ko iš karto pristabdė ir, J. G. atsikabinus nuo transporto priemonės, apsisuko bei grįžo prie draugo. Kad pirkinių vėžimėlyje įsėdusio draugo tempimas automobiliu nebuvo iš anksto planuotas ir su T. D. suderintas veiksmas, teigė ir J. G. bei M. B.. J. G. parodė, kad į pirkinių vėžimėlį įsėdo ir prie T. D. vairuojamos transporto priemonės prisikabino pažeidėjui nematant, taip pasielgti sugalvojo spontaniškai ir apie tokį ketinimą nesakė nei M. B., nei T. D.. Teisme apklausiamas M. B. parodė, jog nutarus skirstytis T. D. nuėjo prie savo automobilio, tuo tarpu jis pasiėmęs mobilųjį telefoną pamatė, kad jam buvo skambinusi mama, po ko šis paskambino jai. Vykstant pokalbiui su mama, kažkuriuo metu pamatė, kad J. G. sėdi pirkinių vežimėlyje, prisikabinęs prie T. D. automobilio. Pavažiavus labai nedaug, T. D. stabtelėjo, J. G. atsikabino nuo automobilio ir T. D. apsisukęs grįžo prie jų. M. B. taip pat tikino, kad šio įvykio jis nefilmavo, nors tuo metu laikė rankoje telefoną, tačiau kalbėjo su mama, kad J. G. sumanė taip pasielgti – nežinojo, nes šis jam nieko nesakė. Institucijos nutarime tokia versija buvo atmesta, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti nuosekliais, vienas kitam neprieštaraujančiais liudytojų parodymais ir T. D. paaiškinimais, pažymėdamas, jog byloje esančios filmuotos medžiagos neužtenka nustatyti, ar T. D. tarėsi su J. G., jog patrauks jį prisikabinusį prie automobilio, ar sėsdamas į automobilį tikrai matė, jog J. G. prie jo prisikabino. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šioje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad T. D. buvo iš anksto susitaręs su J. G., jog jį, sėdintį pirkinių vežimėlyje, temps automobiliu, ar žinojo apie tokius J. G. ketinimus prieš pradėdamas važiuoti, tai yra jog nusižengimą padarė tiesiogine tyčia.
12. Nors administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų parodymai iš tiesų sutapo, o į bylą pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas vaizdas tik nuo to momento, kai automobilis „Ligier“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pradėjo judėti iš stovėjimo vietos, dėl ko negalima nustatyti ką veikė ir kur buvo T. D. ir jo draugai iki šiam automobiliui pradedant važiuoti, vis tik tai nėra pakankamas pagrindas laikyti šių asmenų parodymų patikimais ir jais besąlygiškai vadovautis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. D., M. B. bei J. G. paaiškinimus davė praėjus kuriam laikui nuo aptariamo įvykio, todėl turėjo galimybę juos iš anksto suderinti ir, nors ir nuosekliai, tačiau nebūtinai teisingai nurodyti su juo susijusias aplinkybes. Už chuliganišką vairavimą numatyta itin griežta atsakomybė – įstatymo leidėjas numatęs, jog už šį nusižengimą privaloma skirti ne tik baudą, bet ir administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimą nuo vienų iki dvejų metų. Taigi, T. D. neabejotinai buvo ir yra suinteresuotas išvengti atsakomybės už jo padarymą ir dėl šios priežasties galėjo ne tik pats institucijai bei teismui pateikti melagingą versiją, jog apie J. G. sumanymą įsėdus į pirkinių vėžimėlį prisikabinti prie jo automobilio jam nebuvo žinoma, bet ir paprašyti savo draugų duoti analogiškus parodymus. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas privalėjo itin išsamiai išanalizuoti vaizdo įrašą, sulyginti jame matomas detales su T. D., M. B. ir J. G. nurodytomis aplinkybėmis, tačiau tai nebuvo padaryta.
13. Priešingai, nei žemesnės instancijos teismas, įvertinęs vaizdo medžiagą, kuri yra pakankamai informatyvi bei kurioje objektyviai ir aiškiai užfiksuotos nagrinėjamo įvykio esminės aplinkybės, apygardos teismas nemato pagrindo vadovautis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimais bei M. B. ir J. G. parodymais apie tai, kad sumanymas įsėsti į pirkinių vėžimėlį ir prisikabinti prie automobilio „Ligier“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), J. G. kilo spontaniškai ir apie tai kitiems šio įvykio dalyviams nebuvo žinoma. Tokią išvadą aukštesnės instancijos teismas daro įvertinęs vaizdo medžiagoje matomą automobilio judėjimo trajektoriją, visų minimame įvykyje dalyvavusių asmenų tarpusavio santykius, M. B. veiksmus ir kitas jame užfiksuotas aplinkybes. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, pradėjęs važiuoti automobiliu iš stovėjimo vietos, pažeidėjas nesuko į kairę ar dešinę pusę, siekdamas išvažiuoti iš automobilių stovėjimo aikštelės į kelią, vedantį link namų, o važiavo tiesiai, įvažiuodamas į priešais esančias stovėjimo vietas. Ši aplinkybė, apygardos teismo vertinimu, kategoriškai paneigia T. D., o taip pat ir jo draugų parodymus apie tai, kad T. D., įsėdęs į automobilį, užvedęs variklį ir pradėjęs važiuoti, planavo vykti namo, o ne keletą metrų patempti pirkinių vėžimėlį su jame sėdinčiu J. G.. Be to, iš vaizdo įrašo susidaro įspūdis, kad važiuodamas automobiliu T. D. nebuvo pilnai uždaręs vairuotojo durelių, kas visiškai nesiderina su saugiu ir ilgesniu transporto priemonės vairavimu, o priešingai – rodo, jog nebuvo ketinama nuvažiuoti ilgesnės distancijos. Vaizdo įraše aiškiai užfiksuota ir tai, kad T. D., prieš J. G. atsikabinant nuo transporto priemonės, pilnai jos nesustabdo, tik kiek sulėtina važiavimo greitį. Automobilio jis pilnai nesustabdė ir J. G. atsikabinus nuo jo, tik padidino važiavimo greitį ir pasuko į kairę. Tokia T. D. reakcija į susiklosčiusią situaciją neleidžia spręsti, kad J. G. elgesys jam buvo netikėtas. Atrodo nelogiška, jog staiga pamatęs, jog jo vairuojamu automobiliu yra tempiamas kitas asmuo, pažeidėjas nebūtų pilnai sustojęs, siekdamas išvengti nelaimingo įvykio bei įsitikinti, kad draugui nieko nenutiko. Apygardos teismas taip pat netiki M. B. parodymais, jog jis telefoną savo rankose laikė dėl to, kad tuo metu kalbėjo su mama, o ne tikslu nufilmuoti tokį pasivažinėjimą. Tokie jo parodymai prieštarauja mobilaus telefono laikymo padėčiai – telefonas buvo pridėtas ne prie ausies, o laikomas žemiau krūtinės juostos ir nukreiptas būtent į automobilį. Galima būtų daryti prielaidą, kad M. B. galėjo kalbėtis su mama naudodamasis telefone esančia garsiakalbio funkcija ar vaizdo skambučiu, tačiau tokią prielaidą paneigia vaizdo įraše užfiksuotas M. B. judėjimas – automobiliui judant pirmyn, jis taip pat paeina pirmyn link automobilio, taip siekdamas iš arčiau nufilmuoti automobiliu tempiamo pirkinių vėžimėlį su jame sėdinčiu J. G. vaizdą. Tai, kad įvykis buvo filmuojamas, tik patvirtina, kad J. G. veiksmai nebuvo spontaniški, kad apie juos buvo iš anksto žinoma visiems nagrinėjamo įvykio dalyviams. Taip pat pažymima ir tai, kad visi minimame įvykyje dalyvavę asmenys yra draugai. Vertinant jaunų žmonių bendravimo ypatybes bei bendruosius psichologinius aspektus, kurie yra žinomi visiems bendrai išsilavinusiems žmonėms, yra logiška ir natūralu, kad būdami draugai, kartu leisdami laisvalaikį ir norėdami pakvailioti ir taip pasilinksminti, visi apsitarė, jog T. D. savo automobiliu patampys po aikštelę prekių (pirkinių) vežimėlyje sėdintį J. G., o M. B. tokį „pasirodymą“ užfiksuos savo telefonu. Neabejojama, kad tokiam bendram elgesiui pritarė visi minimame įvykyje dalyvaujantys asmenys ir apie jį visi žinojo. Tačiau T. D., būdamas transporto priemonės vairuotoju, o kartu ir atsakingu už saugų tokio padidinto pavojaus šaltinio, kaip automobilis, asmeniu, privalėjo savo elgesiu nepritarti tokiam savo draugų planuojamam poelgiui, tačiau to nepadarė, nors turėjo ir privalėjo tai padaryti. Leisdamas J. G., jam sėdint prekių vežimėlyje, rankomis laikytis už jo vairuojamo automobilio ir taip tempdamas savo vairuojamu automobiliu minimą vežimėlį su jame sėdinčiu savo draugu, T. D., kaip transporto priemonės vairuotojas, elgėsi labai neprotingai, neatsakingai bei nerūpestingai ir toks jo elgesys tik laimingo atsitiktinumo dėka nesukėlė sunkių bei negrįžtamų pasekmių, kėlė grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui. Tokio jo neatsakingo elgesio negalima pateisinti. Transporto priemonės vairuotojas visur ir visada turi vykdyti savo pareigas ir vairuodamas transporto priemonę visada turi elgtis saugiai bei atsakingai. Todėl atmesdamas aptariamą pažeidėjo ir jo draugų versiją, apygardos teismas įvertina ir tą aplinkybę, kad tempimas automobiliu pirkinių vežimėlio, kuris pagal savo konstrukciją ir paskirtį yra visiškai nepritaikytas tokiam jo eksploatavimui, su jame sėdinčiu žmogumi, yra ypatingai pavojingas. Automobilis negali būti naudojamas neatsakingai ir jis negali būti priemone skirta neprotingo ir pavojingo elgesio realizavimui.
14. Įvertinęs tai, kas nurodyta aukščiau, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šioje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad T. D. buvo iš anksto susitaręs su J. G., jog jį, sėdintį pirkinių vežimėlyje, temps automobiliu, ar, kad jis žinojo apie tokius J. G. ketinimus prieš pradėdamas važiuoti, tai yra nusižengimą padarė tiesiogine tyčia. Visų įvykyje dalyvavusių asmenų bendrą susitarimą pasivažinėti po prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę prekių vežimėliu jį tempiant T. D. automobiliu, tiksliai patvirtina aptarto vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, kurios leidžia T. D. parodymus, o taip pat ir jo draugų parodymus, vertinti tik kaip gynybinę versiją, siekiant T. D. išvengti griežtos atsakomybės už pavojingą elgesį vairuojant transporto priemonę.
15. Spręsdamas, ar tokius veiksmus T. D. atliko iš chuliganiškų paskatų, apygardos teismas visų pirma pažymi, jog teismų praktikoj e chuliganiškomis paskatomis paprastai pripažįstami atvejai, kai asmuo, dalyvaudamas viešajame eisme – kelyje, arba automobilių stovėjimo aikštelėje ar žmonių susibūrimo vietoje savo pavojingu kitų asmenų ar jų turtui elgesiu siekia atkreipti aplinkinių dėmesį, sąmoningai pabrėždamas kelių eismo saugumo taisyklių nesilaikymą bei atsargumo, saugumo ir pagarbos kitų eismo dalyvių turtui bei asmeniui ignoravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-72-2014); pavojingais eismo saugumui veiksmais, tenkindamas savo interesus, demonstruoja savo išskirtinumą ir nepagarbą kitiems eismo dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-16-489/2017). ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė atsiranda nustačius šiuos būtinus šio nusižengimo sudėties požymius: subjektyviosios pusės požymį – tyčinę kaltės formą ir objektyviosios pusės požymį – veiksmus, chuliganiškas paskatas. Chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-37-507/2015, 2AT-40-976/2015, 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017, 2AT-1-942/2018, 2AT-4-511/2018, 2AT-7-976/2018).
Žemesnės instancijos teismas
16. Skundžiamame nutarime buvo padaryta išvada, kad šiuo atveju nėra įrodytos ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytam pažeidimui būtinos chuliganiškos paskatos, nes nėra nustatyta, kad pažeidėjas savo elgesiu norėjo pademonstruoti niekinantį požiūrį ar kitaip rodyti nepagarbą aplinkiniams, pademonstruoti savo išskirtinumą. Apylinkės teismas nurodė, jog šią išvadą patvirtina tai, kad: įvykio metu buvo labai vėlyvas vakaras, 01.08 val.; PLC „(duomenys neskelbtini)“ jau nedirbo; automobilių stovėjimo aikštelėje nebuvo pašalinių asmenų; aikštelė yra nuošalioje vietoje, šalia jos nėra gyvenamųjų namų; aikštelėje šalimais buvo tik T. D. draugas M. B.; duomenų, kad M. B. būtų šokiruotas, išsigandęs ar jautęsis nesaugiai, bylos medžiagoje nėra; taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kaip nors trukdė (kliudė) kitiems, pašaliniams asmenims, nes šio įvykio metu jų tiesiog nebuvo; jokios nepagarbos kitiems vairuotojams T. D. nerodė, atviro iššūkio visuomeninei tvarkai nemetė; vaizdo įraše užfiksuotas pirkinių vežimėlio su jame sėdinčiu asmeniu traukimas automobiliu trunka vos 10 sekundžių. Apygardos teismo vertinimu, šios apylinkės teismo nurodytos su įvykio vieta, aplinka, laiku ir kita susijusios aplinkybės neįrodo chuliganiškų paskatų nebuvimo.
17. Nors apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog jam inkriminuotus veiksmus pažeidėjas atliko PPC „(duomenys neskelbtini)“ nedarbo metu, vėlyvą vakarą, aikštelėje, šalia kurios nėra gyvenamųjų namų, o vaizdo įraše nėra užfiksuotų jokių pašalinių asmenų, tik jo draugai M. B. ir J. G., vis tik negalima ignoruoti to fakto, kad tokie veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, kuri, net ir PPC „(duomenys neskelbtini)“ nedarbo metu, yra laisvai prieina pašaliniams asmenims. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ši stovėjimo aikštelė nėra nuošalioje vietoje – ji pakeliui keliaujantiems magistraliniu keliu A1 (Vilnius-Kaunas-Klaipėda), jungiančiu tris didžiausius Lietuvos miestus. Joje renkasi ne tik PLC lankytojai ar darbuotojai, tačiau, be kita ko, ir krovinių ar asmenų pavėžėjimo paslaugas teikiantys subjektai, kurie su klientais susitinka nepriklausomai nuo paros meto. Taigi, į stovėjimo aikštelę bet kada galėjo patekti kiti asmenys. Be to, joje aptariamo įvykio metu gretimais stovėjo bent keli automobiliai (vaizdo įraše aiškiai matomas ne tik T. D. vairuotas, o ir kiti automobiliai), iš ko pažeidėjas galėjo suprasti, jog automobilių stovėjimo aikštelėje ir (ar) prekybos ir laisvalaikio centre vis dar galėjo būti lankytojų ir (ar) darbuotojų ar kitu tikslu čia buvusių asmenų, kurie gali iš artimesnio ar tolimesnio atstumo matyti kas vyksta. Skundžiamame nutarime kategoriškai teigiama, jog jokių pašalinių asmenų aikštelėje nebuvo, taigi savo veiksmais T. D. kitiems netrukdė (nekliudė), jokios nepagarbos kitiems vairuotojams, atviro iššūkio visuomeninei tvarkai nemetė, tačiau neaišku kuo remiantis tai nurodoma, kadangi vaizdo įrašas apima nedidelį stebėjimo lauką, į kurį patenka labai maža visos stovėjimo aikštelės dalis. Nors pažeidimas netruko ilgą laiko tarpą, tačiau tai taip pat niekaip neįrodo, jog jo padarymą lėmė ne chuliganiškos paskatos – jas nustatant esminis kriterijus yra tyčios kryptingumas, kuris neapima vien atliktų veiksmų trukmės. Šį nusižengimą T. D. padarė tiesiogine tyčia, t. y. jis sąmoningai pasirinko tempti prie automobilio prisikabinusį ir pirkinių vėžimėlyje sėdintį J. G., toks jo elgesys, be kita ko, sukėlė ir aplinkybių reakciją – nors į įvykį nebuvo sureaguota nedelsiant, tačiau apie jį vėliau pranešta policijai. Tokiems pažeidėjo veiksmams pateisinti nėra jokios logiškos priežasties, jie buvo atlikti siekiant pasilinksminti, papramogauti. Apygardos teismo nuomone, byloje nustatytos objektyvios T. D. veikimo aplinkybės aiškiai atskleidžia jo veikimo priežastį – chuliganiškas paskatas, nes toks automobilio vairavimas yra neleistinas, pagarbaus, dėmesingo vairuotojo požiūriu nepateisinamas ir logiškai nepaaiškinamas, be jokios realios priežasties keliantis pavojų kito asmens sveikatai ir gyvybei. Taigi, apelianto veiksmai visiškai atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotą chuliganiškų paskatų apibrėžimą. T. D., turėdamas žinoti KET 4, 5 ir 9 punkto reikalavimus, sąmoningai juos pažeidė dėl mažareikšmės priežasties (pramogos tikslu), taip parodydamas, kad aiškiai ignoruoja visuomenėje privalomas elgesio taisykles ir toks jo elgesys vertintinas ne tik kaip visiškai nepateisinamas ir logiškai nepaaiškinamas, bet ir kaip atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant prieš pastatyti save prieš aplinkinius, tame tarpe ir pasipuikuoti prieš savo draugus.
18. Kaip jau minėta, apygardos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vaizdo medžiagoje matomas važiavimas realiai nebuvo pavojingas. Tokia išvada skundžiamame nutarime padaryta įvertinus tik tai, kad T. D. vairuojamu automobiliu tempiamas pirkinių vėžimėlis buvo tempiamas labai lėtai, važiuojant tiesia linija, nebuvo manevruojama, kad tempiamas vežimėlis riedėjo stabiliai, buvo nuvažiuotas nedidelis atstumas. Nors šio apylinkės teismo išskirtos aplinkybės yra teisingos, tačiau, net ir esant nedideliam važiavimo greičiui, važiuojant tik tiesiai bei vos pajudėjus transporto priemonei J. G., būdamas įrenginyje, kuris pagal savo konstrukciją yra visiškai nepritaikytas tokiam jo eksploatavimui, galėjo neišsilaikyti ir iškristi iš pirkinių vėžimėlio, ir taip stipriai susižaloti ar net žūti. Taip pat pažymėtina, jog prieš J. G. atsikabinant nuo T. D. vairuojamo automobiliu, pastarasis tik sulėtino važiavimo greitį, o ne beveik sustojo, kaip klaidingai nurodoma apylinkės teismo nutarime bei atsiliepime į apeliacinį skundą, kas tik padidino galimo nelaimingo atsitikimo riziką. Taigi, laikyti T. D. vairavimo nekėlusiu pavojaus J. G. saugumui negalima. Priešingai, jis buvo itin pavojingas J. G., nepaisant to, kiek laiko šis veiksmas truko. Kartu atkreipiamas dėmesys, jog ANK 420 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašomi administracinio nusižengimo požymiai nėra siejami su realiai kilusiais neigiamais padariniais, nusižengimo pavojingumą apribojant tik galimybės tokiems padariniams kilti padidinimu, veikiant iš chuliganiškų paskatų.
19. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio bei faktinio pagrindo abejoti T. D. kalte pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį, kadangi pažeidėjas, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė KET pažeidimus tiek iš chuliganiškų paskatų, tiek kėlusius pavojų eismo ir jo dalyvių saugumui, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl panaikinamas ir paliekamas galioti ne teismo tvarka priimtas nutarimas, kuriuo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta administracinė nuobauda bei administracinio poveikio priemonė.
20. Ne teismo tvarka priimtu nutarimu T. D. už ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą buvo paskirta 240 Eur bauda ir specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimas 14 mėnesių. Kaip matyti iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įgaliotojo atstovo advokato padėjėjo Gedimino Rezgio skundo apylinkės teismui, juo pažeidėjui paskirtos nuobaudos – baudos – dydis nebuvo ginčijamas, tačiau skunde buvo suformuluotas alternatyvus prašymas – netenkinus skundo pilna apimtimi, t. y. nenutraukus administracinio nusižengimo teisenos, pakeisti ne teismo tvarka priimtą nutarimą, panaikinant jo dalį, kuria T. D. buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas, ar bent jau nustatant trumpesnį šios poveikio priemonės taikymo terminą. Pripažinęs, jog institucijos nutarimu T. D. buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį bei palikdamas jį galioti, apygardos teismas pasisako šiuo klausimu.
21. Kaip jau buvo paminėta, už ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų iki dvejų metų (ANK 420 straipsnio 6 dalis).
22. ANK 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
23. ANK 34 straipsnio 6 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Administracinio poveikio priemonė, vadovaujantis ANK 34 straipsnio nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022). Tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-9- 746/2015, 2AT-88-697/2016).
24. Nagrinėjamu atveju T. D. padarė itin šiurkštų administracinį nusižengimą, kurio pavojingumas, priešingai, nei deklaruota advokato padėjėjo Gedimino Rezgio skunde, yra akivaizdus. Aplinkybių, kuriomis remiantis šiame skunde yra teigiama, jog T. D. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad proporcingai užtrauktų ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytos apimties administracinio poveikio priemonę, reikšmė, vertinant padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą, jau buvo išanalizuota ir paneigta šios nutarties 18 punkte. Nusižengimas buvo padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Į bylą pateikti rašytiniai duomenys patvirtina skundo teiginį, jog T. D. yra stropus mokinys, aktyviai užsiimantis sportine veikla bei, be mokymosi mokykloje, dalyvaujantis (duomenys neskelbtini) mokymuose, laboratoriniuose darbuose ir (duomenys neskelbtini) mokykloje. Byloje nėra duomenų apie jo teistumą ar kitus padarytus administracinius nusižengimus. Nors šios aplinkybės teigiamai apibūdina administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, vis tik vien teigiama jo charakteristika nesudaro pagrindo ne tik ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymui (tai yra nesudaro pagrindo apskritai neskirti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar nustatyti atėmimo terminą trumpesnį, nei vieneriems metams), bet ir institucijos nutarimu nustatyto administracinio poveikio priemonės termino trumpinimui ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatytose ribose. Nustatant specialiosios teisės atėmimo terminą privaloma atsižvelgti į visas ANK 34 straipsnio 3 dalyje numatytas aplinkybes, neprioretizuojant nei vienos iš jų. Įvertinus T. D. padaryto administracinio nusižengimo pobūdį ir pavojingumą, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį bei tai, kad nebuvo nustatyta ne tik jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgus į tai, jog T. D. neprisipažino kaltu, nesigailėjo dėl padaryto administracinio nusižengimo, kritiškai savo veiksmų nevertino, siekdamas išvengti atsakomybės, duodamas paaiškinimus klaidino tiek instituciją, tiek teismą, paskirtoji bauda (jos dydis) ir administracinio poveikio priemonė (jos trukmė), net ir esant išimtinai teigiamai jį charakterizuojantiems duomenims, nelaikytinos per griežtomis, neproporcingomis bei pažeidžiančiomis teisingumo ir protingumo principus. Įvertinus paminėtą ir tai, kad T. D. nedirba, dėl ko paskirtoji bauda tikriausiai bus apmokėta ne iš jo asmeninių lėšų, todėl tokios trukmės specialiosios teisės atėmimas šiuo atveju taip pat būtinas, siekiant įgyvendinti administracinių nuobaudų paskirtį, t. y. paveikti jį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti jį bei atimti galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).
25. Skunde dėl institucijos nutarimo nubaustojo atstovas pažymėjo, jog teisė vairuoti transporto priemones T. D. reikalinga norint suspėti nuvykti tiek į gimnaziją, tiek į sportą bei užklasines veiklas, taip pat nuvežti jaunesnį brolį į mokymosi įstaigą. Taip pat advokato padėjėjas nurodė, jog pažeidėjas ir jo šeima gyvena užmiestyje, kuriame viešasis transportas nėra išvystytas, dėl ko T. D. netekus šios specialiosios teisė, būtų apribota jo galimybė užsiimti įvairiomis socialiai naudingomis veiklomis, tiek jam, tiek jo broliui būtų kur kas sudėtingiau pasiekti ugdymo įstaigą, kas sukeltų itin reikšmingus neigiamus padarinius. Remiantis analogiškais argumentais, prašymas taikyti T. D. atžvilgiu ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas buvo teikiamas ir institucijai, kurios atstovė atsisakė jį tenkinti, nurodžiusi, jog pažeidėjas gyvena (duomenys neskelbtini), pro kur kiekvieną darbo dieną viešasis transportas (autobusų maršrutai (duomenys neskelbtini) ir priemiestinis) vyksta ne mažiau 50 kartų, todėl susisiekimas, priešingai nei teigiama, yra ypač gerai išvystytas. Toks institucijos teiginys yra visikai pagrįstas viešai prieinama informacija, todėl apygardos teismas neturi pagrindo su juo nesutikti ir neįžvelgia priežasčių konstatuoti, jog dėl atimtos teisės vairuoti transporto priemones bus apribota T. D. ar jo brolio galimybė tęsti mokslą bei užsiimti neformaliuoju ugdymu ar kitomis pozityviomis veiklomis. Galima sutikti nebent su tuo, jog mokyklą bei vietas, kurioje vyksta papildomi užsiėmimai, T. D. bus sunkiau ir nepatogiau pasiekti viešuoju transportu, nei pačiam vairuojant automobilį, tačiau asmeniniai T. D. ir jo šeimos narių poreikiai jokiu būdu negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo, viešojo intereso užtikrinti saugumą. Skunde tvirtinama, jog nors pažeidėjo gyvenamojoje vietoje viešasis transportas važiuoja, bet faktiškai jis naudos T. D. ir jo šeimai nesuteikia, kadangi į reikiamas vietas nuvykti nepavyksta, nes transporto maršrutai skiriasi nuo faktinių jo šeimos poreikių. Tačiau jokių tai pagrindžiančių faktinių duomenų (pamokų ir papildomų užsiėmimų grafikų bei viešojo transporto, kursuojančio pro T. D. gyvenamąją vietą, grafikų) taip ir nepateikta. Todėl toks skundo argumentas atmetamas kaip deklaratyvus. Kita vertus, net jei ši nurodoma aplinkybė ir yra teisinga, pažeidėjas gali naudotis pavėžėjų paslaugomis, kurie tokias paslaugas teikia ne pagal nustatytą važiavimo grafiką. Apygardos teismo manymu, administraciniu nusižengimu patirtos pasekmės yra adekvačios T. D. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytinos jo teises suvaržančiomis labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir institucijos atstovė, savo nepilnamečiais vaikais (taigi, ir nuvežimu į ugdymo bei kitas įstaigas) pirmiausia privalo pasirūpinti jų tėvai. Vien tai, kad tėvai dirba ir T. D. nėra vienintelis vaikas jų šeimoje, nėra jokia išskirtinio pobūdžio aplinkybė, sudaranti pagrindą švelninti paskirtą administracinio poveikio priemonę.
26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, jog nėra pagrindo keisti institucijos nutarimą dalyje dėl T. D. paskirtos administracinio poveikio priemonės taikymo termino, kuris ir taip neviršija ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatyto vidurkio ir yra vos dviem mėnesiai didesnis, nei minimalus. Aptariama administracinio poveikio priemonė pažeidėjui buvo paskirta ir nustatytas jos terminas nepažeidžiant įstatymo nuostatų, reglamentuojančių administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonių skyrimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo, atliekančio viršininko funkcijas, Tomo Pilecko apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d., nutarimą ir palikti galioti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. gegužės 31 d., nutarimą nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.