Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės, Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Vytauto Gatavecko (toliau tekste – ir Prokuroras) ir nukentėjusiojo Ž. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas K. R. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. gegužės 2 d. iki 2025 m. balandžio 24 d.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Ž. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš K. R. jo naudai priteista 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš K. R. jo naudai priteista 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo jam priteistos neturtinės žalos atlyginamos sumos. Nurodyta palūkanas skaičiuoti nuo K. R. paleidimo iš laisvės atėmimo vietos dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš K. R. civilinių ieškovų M. R. ir L. R. naudai priteista kiekvienam po 49 000 Eur (keturiasdešimt devynis tūkstančius eurų), tai yra iš viso 98 000 Eur (devyniasdešimt aštuonis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų administratoriais iki civilinių ieškovų M. R. ir L. R. globos pabaigos nustatyti jų globėjai R. R. ir S. R.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Iš apeliacinių skundų turinio ir juose išdėstytų prašymų nustatyta, jog apeliantai sutinka su Kauno apygardos teismo nustatytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, su K. R. nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Apeliantų prašymai yra susiję su nuteistajam K. R. paskirtos bausmės griežtinimu ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimu nukentėjusiajam Ž. K. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija patikrino šią bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

6. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikaltimo pavojingumą ir K. R. asmenybę, jam paskyrė teisingą, ne per švelnią bausmę. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti nukentėjusiajam Ž. K. laidojimo išlaidų bei didinti jam pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžio.

Dėl civilinio ieškinio

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 4 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021 ir kt.).

11. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013, Nr. 2K-132-942/2021 ir kt.). CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-261-511/2023 ir kt.). Bylose dėl gyvybės atėmimo, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, esminę reikšmę turi realus ieškovo ir mirusio asmens santykis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Tai lemia teismo pareigą kiekvienu atveju įvertinti šių asmenų tarpusavio ryšį, jo pobūdį, kokybę, intensyvumą, nuoširdumą, pastovumą, juos siejantį giminystės laipsnį, bendro gyvenimo trukmę, nukentėjusių asmenų galimybę ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Teismai, be kita ko, privalo atsižvelgti į asmenų emocinį artumą, kaip juos paveikė artimo asmens mirtis, kaip jie į tai reagavo, kokių neigiamų padarinių sveikatai dėl to kilo ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-1073/2021).

12. Byloje nustatyta, kad K. R. nužudė savo šeimos narį – sutuoktinę G. R., kuri buvo Ž. K. duktė. Nukentėjusysis Ž. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad su dukra nebuvo labai artimi, tačiau pabendraudavo, daugiausiai bendraudavo dalykiškai, ji jam nepasakojo savo paslapčių, jis gyveno dukrai nuosavybės teise priklausančiame bute, susitikdavo vieną kartą per savaitę, ji jam padėdavo finansiškai, kiekvieną mėnesį jam duodavo 500–1 000 Eur, nupirko jam telefonus ir kompiuterius, kuriuos paskui ji pati ir tvarkė. Nukentėjusysis po dukros mirties baiminasi dėl savo ateities, susijusios su gyvenamuoju būstu, dukters turėtu verslu (t. 6, b. l. 37–38). Liudytojas V. J., mirusiosios G. R. patėvis, pirmosios instancijos teisme parodė, kad, kol G. R. buvo paauglė, tai su tėvu Ž. K. nebendravo, tik vėliau, kuomet ji pradėjo uždirbti pinigų, padėjo tėvui finansiškai, Ž. K. skambindavo savo dukrai ir prašydavo pinigų (t. 6, b. l. 41–42). Liudytojas S. R., nuteistojo tėvas, teisiamajame posėdyje parodė, kad G. R. nepalaikė artimo ryšio su savo tėvu, neveždavo Ž. K. prižiūrėti savo vaikų, Ž. K. buvo materialiai priklausomas nuo savo dukters, jis „kaulydavo“ iš jos pinigų, net po dukros laidotuvių nori gauti dukrai priklausantį turtą – butą, sodybą, įmonę ir pinigus (t. 6, b. l. 38–41). Nuteistasis K. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad Ž. K. su savo dukra beveik nebendravo, susitikdavo per pagrindines šventes, kartais susiskambindavo (t. 6, b. l. 27). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad tarp mirusiosios G. R. ir jos tėvo Ž. K. emocinis, dvasinis ryšys nebuvo glaudus, labiau dalykiškas, paremtas materialinės pagalbos teikimu. Net pačiame apeliaciniame skunde nukentėjusysis Ž. K. akcentuoja ne savo patirtus dvasinius išgyvenimus, bet materialinės pagalbos netekimą, kad po dukros nužudymo jis neteko dukros teikto išlaikymo. Tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusysis Ž. K., kurio vienintelę dukrą nužudė tyčiniais veiksmais, dėl dukros, kuri teikė jam materialinę pagalbą, netekties nepatyrė dvasinio skausmo ar emocinių išgyvenimų. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis Ž. K. teigia, kad po dukros nužudymo pablogėjo jo sveikatos būklė. Tačiau iš apeliacinio skundo ir bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis Ž. K. ir iki dukros nužudymo turėjo sveikatos sutrikimų, neįgalumą ((duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 38), (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 100; t. 6, b. l. 25, 40)). Byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad nukentėjusiojo Ž. K. sveikatos būklė dar labiau pablogėjo po jo dukros nužudymo.

13. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už neturtinę žalą dydį, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į atsiradusius negrįžtamus nusikalstamos veikos padarinius (G. R. mirtį), nuteistojo kaltės formą ir rūšį (tiesioginę apibrėžtą tyčią), jo turtinę padėtį (šiuo metu niekur nedirba, oficialių pajamų negauna, tačiau turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto) bei galimybes atlyginti neturtinę žalą ateityje (nuteistasis yra darbingo amžiaus, duomenų apie reikšmingus jo fizinės sveikatos negalavimus byloje nėra), į nustatytus ir aukščiau aptarus individualiai tarpusavio santykius ir ryšius tarp nužudytosios ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo Ž. K., jo patirtus išgyvenimus dėl staigios ir netikėtos dukters smurtinės mirties, padarė pagrįstą išvadą, kad Ž. K. patikslintame civiliniame ieškinyje prašoma priteisti 100 000 Eur dydžio neturtinė žala yra per didelė.

14. Apygardos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į teismų praktiką panašiose bylose, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nukentėjusiojo Ž. K. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš nuteistojo K. R. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus tai, kad nuteistasis K. R. jau atlygino nukentėjusiajam Ž. K. 2 500 Eur neturtinės žalos (t. 5, b. l. 189; t. 6, b. l. 20) ir nukentėjusiajam išmokėta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu 2 100 Eur neturtinės žalos kompensacija (t. 5, b. l. 180–184), iš nuteistojo K. R. nukentėjusiojo Ž. K. naudai priteista (5 000 – 2 500 – 2 100) 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pažymėtina, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis, taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-362-697/2018 ir kt.). Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, Nr. 3K-3-217-690/2018). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-362-697/2018).

16. Remiantis formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-460-895/2015, Nr. 2K-171-511/2016, Nr. 2K-221-511/2018, Nr. 2K-253-699/2018, Nr. 2K-371-697/2018) priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos nužudytojo tėvams svyruoja nuo 5 000 Eur iki 21 000 Eur. Didesnis neturtinės žalos dydis priteisiamas tada, kai nustatomi labai tamprūs ryšiai tarp nužudytojo ir jo giminaičio (nukentėjusiuoju pripažinto asmens), ir dažniausiai tada, kai byloje neturtinė žala priteisiama tik vienam nukentėjusiajam. Pažymėtina ir tai, kad teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-191-942/2021). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nustatytas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam Ž. K. dydis teismų praktikai neprieštarauja. Jokių naujų argumentų, išskyrus pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje jau įvertintus nužudytosios G. R. santykius su tėvu ir jo patiriamus dvasinius išgyvenimus, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo K. R. nukentėjusiajam Ž. K. priteisė neproporcingai mažą, neteisingą sumą neturtinei žalai atlyginti, apeliaciniame skunde nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo Ž. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, didinti nukentėjusiajam iš nuteistojo K. R. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Svarbu paminėti tai, kad be motinos liko du vaikai (M. R. ir L. R.), kuriems Kauno apygardos teismas priteisė po 49 000 Eur. Vaikai auga pas nuteistojo K. R. tėvus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į visas aptartas bylos aplinkybes, atitinka protingą pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens interesus.

Dėl bausmės

17. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam K. R. paskirtu laisvės atėmimo bausmės minimaliu dydžiu, prašo paskirtą bausmę padidinti iki 13 metų. Nukentėjusysis Ž. K. apeliaciniame skunde prašo nuteistajam K. R. skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis būtų didesnis už valstybinio kaltintojo pirmosios instancijos teisme pasiūlytą bausmės dydį (13 metų).

18. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

19. Teismo skiriama bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą. Tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-39-1073/2022).

20. Pirmosios instancijos teismas K. R. skirdamas minimalią 8 metų įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus. Nuteistasis K. R. tiesiogine apibrėžta tyčia padarė baigtą tyčinį labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė negrįžtamas ir itin skaudžias pasekmes – žmogaus (šeimos nario) mirtį. Nuteistasis K. R. apie padarytą nusikaltimą (savo žmonos nužudymą) pranešė pats, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę dėl įvykdyto nusikaltimo pripažino, paaiškino visas su įvykiu susijusias aplinkybes, atsakomybės nevengė (t. 4, b. l. 144–146, 154–155). Šiuo atveju nusikaltimo padarymą lėmė ne nuteistojo iš anksto apgalvotas, bet spontaniškai kilęs momentinis, nesuvaldžius emocijų, elgesys, susijaudinus dėl nukentėjusiosios G. R. ištartų žodžių, jog ši nori skirtis ir kad „jis praras viską“. Nuteistojo K. R. prieš nukentėjusiąją G. R. panaudoto smurto intensyvumas nebuvo didelis, apsiribota vienu kaklo paspaudimu (trukusiu nuo keliasdešimties sekundžių iki kelių minučių (t. 1, b. l. 87)), kuris buvo mirtinas. Nuteistasis po nusikaltimo padarymo atlygino dalį padarytos neturtinės žalos savo žmonos tėvui (Ž. K.) ir vaikams (t. 5, b. l. 189; t. 6, b. l. 20–22), dėl savo elgesio labai išgyvena.

21. Taip pat skiriant bausmę buvo įvertinta nuteistojo K. R. asmenybė. Nuteistasis K. R. anksčiau neteistas (t. 4, b. l. 59–62), tačiau yra du kartus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius BK 38 straipsnio pagrindu. Abu atvejai buvo susiję su nuteistojo K. R. smurtiniu elgesiu. Pirmu atveju, dėl 2011 m. spalio 16 d. viešosios tvarkos pažeidimo, o būtent, kad dėl garsiai leidžiamos muziko K. R. sukonfliktavo su kaimynu, ir būdamas neblaivus, prieš jį panaudojo fizinį smurtą (pagal BK 284 straipsnio 1 dalį). Antru atveju, dėl 2020 m. spalio 29 d. fizinio smurto panaudojimo artimoje aplinkoje, o būtent, kad K. R. panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę G. R. (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį) (t. 4, b. l. 60–70). Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas padarė išvadą, kad K. R. įvykdytas nusikaltimas nebuvo visiškai atsitiktinio pobūdžio, jis turi polinkį nevaldyti emocijų, susijusių su smurtiniu elgesiu. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuo paskutinio įvykio, dėl kurio jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės praėjo daugiau nei 4 (ketveri) metai ir jo atžvilgiu naujų ikiteisminių tyrimų nepradėta. Nuteistasis K. R. anksčiau baustas administracine tvarka daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 4, b. l. 71–77). Nuteistasis K. R. šiuo metu yra našlys, niekur nedirba, turi du mažamečius vaikus, kuriems nustatyta laikina globa, jų globėjais paskiriant K. R. tėvus R. R. ir S. R. (t. 2, b. l. 27–30; t. 4, b. l. 58; t. 5, b. l. 187–188). Įvertinta ir tai, kad nustatyta viena kaltinamojo K. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

22. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo K. R. už nusikaltimą paskirta bausmė, tiek jos rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, tiek ir jos dydis – straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė, yra aiškiai per švelni. Byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų didesnį rūšinį šios K. R. padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumą. Įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, nėra pagrindo griežtinti K. R. paskirtos bausmės. Kitaip negu teigiama apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą.

23. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Pirmosios instancijos teismas paskirdamas bausmės rūšį nuteistajam bei nustatydamas jos dydį teisingai vadovavosi nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

24. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad du mažamečiai vaikai liko našlaičiais, neteko motinos, jiems padaryta ypač didelė žala. Šiuo metu jiems Kauno miesto savivaldybės mero 2024 m. gegužės 22 d. potvarkiais Nr. M1-419, M1-420, nustatyta laikina globa, jų globėjais paskirti K. R. tėvai R. R. ir S. R. (t. 2, b. l. 27–30, t. 5, b. l. 187–188). Pastarieji neabejotinai išgyvena ne tik dėl sūnaus, nuteistojo K. R. įvykdyto nusikaltimo, bet ir jam skirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės Nenustatyta, kad K. R. nesistengė ar netinkamai rūpinosi savo vaikais. Nuteistojo K. R. ilgalaikis laisvės atėmimas neabejotinai daro žalą jo mažamečiams vaikams. Jie priversti augti ne tik be motinos, bet ir be pastovaus tėvo buvimo šalia. Teisingas bausmės parinkimas, be kita ko, reikalauja skirtingų interesų pusiausvyros – šiuo atveju tarp nubaudimo ir kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimo ir vaikų – mažamečių nukentėjusiųjų M. R. ir L. R. – gerovės. Toks nukentėjusiųjų mažamečių interesų užtikrinimas, manytina, nepažeidžia kitų nukentėjusiųjų – R. ir V. K. interesų, nes jie, būdami vaikų seneliu ir proseneliu, taip pat suinteresuoti motinos netekusių vaikų gerove.

25. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skiriant bausmę K. R. buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeistos nebuvo, todėl pripažinti, kad nuteistajam K. R. už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskirta neteisinga ar aiškiai per švelni bausmė, nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuota, tad jos griežtinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas K. R. bausmės rūšį ir jos dydį už padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Vytauto Gatavecko ir nukentėjusiojo Ž. K. apeliacinius skundus atmesti.