- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-17
- Bylos Nr.
- e2-3545-1081/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01415-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Vorienė
- Atsakovas
- I. B., R. P.
- Trečiasis asmuo
- Mažeikių rajono 2 notaro biuro
- Ieškovas
- R. P.
- Advokatai
- Gintaras Gricius, Mindaugas Klemenis
- Kategorijos
- 1.1.4.3Ieškinio senatis
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Mindaugui Klemeniui, atsakovams I. B. ir R. P., jų atstovui advokatui Gintarui Griciui, trečiajam asmeniui Mažeikių rajono 2 notaro biuro notarei Irinai Zavišnienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams I. B. ir R. P., tretiesiems asmenims Mažeikių rajono 2 notaro biuro notarei Irinai Zavišnienei, valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir palikimo priėmimo fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovas R. P. pateikė teismui ieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančiu 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, notarinio registro Nr. 2323, dalį (1 punktą), kuria E. P. paveldėjo visą J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), turtą ir nustatyti, kad ieškovas R. P. kartu su motina E. P. lygiomis dalimis priėmė J. P. palikimą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad ieškovas priėmė 2021 m. sausio 28 d. mirusios motinos E. P. palikimą Mažeikių rajono 2 notaro biurui paduodamas pareiškimą. Notarė nurodė, kad palikimą pagal testamentą priėmė E. P. vaikai I. B. ir R. P.. Palikėjos E. P. vardu nuosavybės teise registruotas žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad nuosavybės teisės į šį turtą E. P. įregistruotos remiantis 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės liudijimu Nr. 2323. Pagal 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2323, ieškovo motina E. P. paveldėjo sutuoktinio (ieškovo R. P. tėvo) J. P., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą. Minėtas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas galiojant 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintam Civiliniam kodeksui (toliau – 1964 m. CK) 573 straipsnio pagrindu. Kadangi J. P. palikimo atsiradimo metu ieškovui R. P. buvo tik penkiolika metų, jis negalėjo pats įgyvendinti savo teisių priimant palikimą, tai turėjo padaryti jo motina E. P.. Tačiau dėl nežinomų priežasčių to ji nepadarė, o visą palikimą priėmė savo vardu. Todėl galima pagrįstai teigti, kad notarė Irina Zavišnienė nepagrįstai išdavė ginčijamą Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo visą turtą paveldėjo ieškovo motina E. P.. Todėl ieškovas priverstas ginčyti minėtą liudijimą dalyje dėl viso turto paveldėjimo E. P. vardu. Pažymėjo, jog remiantis 1964 m. CK 576 straipsnio 1 dalimi, nepilnamečiai arba nedarbingi palikėjo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), taip pat nedarbingi mirusiojo sutuoktinis, tėvai (įtėviai) ir išlaikytiniai paveldi, nepriklausomai nuo testamento turinio, ne mažiau kaip dvi trečiąsias tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų, paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis). Notarui tai turėjo būti žinoma ir turėjo patikrinti ar palikėjas neturi nepilnamečių vaikų. Ieškovas R. P. nuo pat gimimo gyveno tėvų namuose, ten gyveno tiek mirus tėvui, tiek ir mirus motinai E. P., ten deklaruota jo gyvenamoji vieta. Ieškovas, priėmęs tėvo palikimą, name toliau gyveno, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius ir moka juos iki šiol. Mirus motinai ieškovas gavo 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2323 ir tapo aišku, jog jam po tėvo mirties priklausė palikimas, kuris nėra registruotas jo vardu, todėl prašo panaikinti Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą dalyje dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatyti, kad šį palikimą jis su motina E. P. priėmė lygiomis dalimis.
Atsiliepimas
Atsakovai I. B. ir R. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su pareikštais reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškinio reikalavimai pateikti praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovas siekia nuginčyti dalį 1990 m. išduoto Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, nurodydamas, jog tuo metu jam buvo tik 15 metų, todėl jis negalėjo savarankiškai realizuoti savo teisės į tėvo palikimą, o motina, turėjusi pareigą šią teisę realizuoti už jį, to nepadarė. Net ir darant prielaidą, kad mirusio J. P. turto paveldėjimo procedūrose buvo nusižengta teisės normų reikalavimams, akivaizdu, jog ieškovas po dviejų su trupučiu metų, t.y. (duomenys neskelbtini), tapęs pilnamečiu, turėjo visas galimybes ištaisyti tą klaidą. Tuo tarpu dabar praėjo jau beveik 30 m. nuo to laiko, kai jis būdamas visiškai veiksnus, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad apginti tariamai pažeistą savo teisę ir paveldėjimo teisės liudijimą pradėjo ginčyti tik tada, kai sužinojo, jog jo motina testamentu jam nepaliko jokio turto. Ieškovo teiginys, jog jis faktiškai užvaldydamas tėvo turtą, tokiu būdu priėmė palikimą, neatitinka tikrovės, nes tuo metu jis buvo nepilnametis ir išlaikomas mamos, viskuo rūpinosi ir prižiūrėjo mama. Sulaukęs pilnametystės ieškovas sukūrė savo šeimą ir išėjo iš mamos namų į gretimą kaimą (duomenys neskelbtini). Tačiau santuokinis gyvenimas jam nesusiklostė ir daugmaž po 3 - 4 m., jis jau išsituokęs vėl grįžo pas motiną ir visą gyvenimą girtuokliavo ir piktnaudžiavo mamos gerumu. Motina ne kartą yra dengusi jo skolas antstoliams, būdavo priversta grąžinti skolas kaimynams, iš kurių ieškovas skolindavosi pinigus ir girtuokliavo. Dėl savo gyvenimo būdo ieškovas nepadirbdavo ilgai viename darbe. Darbus keitė labai dažnai, periodiškai niekur nedirbo. Mama skųsdavosi, kad jis prieš ją psichologiškai smurtauja, keikia ją, vadina visokiais necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, visiškai nepadeda jai buityje, niekuo nesirūpina. Ieškovas teigia priėmęs tėvo palikimą, nes po tėvo mirties toliau gyveno name, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, tačiau vienintelis pateiktas įrodymas yra deklaruota gyvenamoji vieta. Ieškovas niekada neprižiūrėjo namų, neinvestavo į juos ir nemokėjo mokesčių. Atsakovams yra žinoma, kad ieškovas motiną ne kartą bandė įkalbėti, kad visą turtą paliktų jam. Vieną kartą notarę buvo parvežęs į namus, kitą kartą nuvežęs į ligoninę, kai mama ten gydėsi. Tačiau abu kartus mama atsisakė sudaryti tokį testamentą. Tos aplinkybės liudija apie tai, kad ieškovui jau labai seniai buvo žinoma, kad mama yra priėmusi tėvo palikimą ir visą turtą valdo būtent ji.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Mažeikių rajono 2 notaro biuro notarė Irina Zavišnienė atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą buvo išduotas sutuoktinei E. P. pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. 1990 m. notarai neturėjo prieigos ir galimybės patikrinti duomenų apie mirusiojo įpėdinius ir jo vardu esantį turtą. Įpėdiniai, kurie priimdavo palikimą, privalėdavo pateikti visus duomenis apie kitus įpėdinius ir mirusiojo turtą. Remiantis pateiktais dokumentais buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinyje nurodytas faktas, jog R. P. apie tai, kad jo vardu nebuvo įregistruotas palikimo priėmimo faktas ir neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą sužinojo tik po mamos mirties, neatitinka tikrovės, kadangi į Mažeikių rajono 2 notaro biurą R. P. buvo atvykęs 2018 m. ir 2020 m. (pagal notaro iškvietimą į namus) dar esant gyvai savo motinai E. P. ir turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą panaikinimo jau tada.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovo reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, jog VĮ „Turto bankas“ nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujantis valstybę, kai paveldimas nekilnojamas turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra gavęs pranešimo apie galimą palikėjos E. P. palikimo perėjimą valstybei. Tuo atveju, jei teismas įsitikintų ieškinio pagrįstumu, VĮ „Turto bankas“ ieškinio patenkinimui neprieštaraus.
Ieškovas R. P. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Mindaugas Klemenis ieškinį palaikė jame išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad mirus tėvui ieškovas buvo nepilnametis, negalėjo įgyvendinti savo teisių, kiti įpėdiniai atsisakė paveldimo turto ir visą turtą paveldėjo motina. Ieškovas kreipėsi į notarę dėl motinos palikimo priėmimo ir sužinojo apie 2006 m. testamentą, iki kreipimosi į notarę ieškovas šio fakto nežinojo. Ieškovas nesidomėjo šiuo klausimu, nes pasitikėjo mama. Ieškovas visada ten gyveno ir šiai dienai atsakovai trukdo naudotis turto dalimi. Buvo sutarta, kad ieškovas sumokės kompensaciją, o namą, kuriame mama gyveno kartu su ieškovu paliks ieškovui. Ieškovo mama norėjo pakeisti testamentą, bet jis išvažiuodavo dirbti ir atsakovai nuteikinėdavo mamą, jai grasindavo, kad jos nebelankys. Ieškovo aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai akivaizdūs – liko gyventi, gyvena, naudojosi tėvo ir motinos turtu, mokėjo mokesčius, kol atsakovai nepaėmė visų mokėjimo knygučių. Ieškovas visada manė, kad jam priklauso turto dalis, nes kitiems vaikams buvo kompensuota (žemės sklypais ar pinigais), tėvai padėjo statyti namus. Kad praleista ieškinio senatis nemano, nes remiantis atsakovų paaiškinimais apie testamentą ieškovui tapo žinoma prieš 3-4 metus, be to mama ieškovui visada sakė, kad viskas sutvarkyta ir turtas bus visiems vaikams. Ieškinys turėtų būti patenkintas, nes priešingu atveju susidarytų tokia teisinė situacija, kad tuo metu nepilnamečio vaiko teisės ir interesai pažeisti ir jų ištaisyti kitokiu būdu neįmanoma, ieškovas kitokiu būdu įgyvendinti savo teisių negalėjo. 1964 m. kodeksas nenumatė privalomo paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo, o pats paveldėjimas buvo arba faktinis priėmimas arba kreipimasis į notarą. Palikimo priėmimas turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti, šiuo atveju ieškovo vardu to ir nebuvo padaryta. Dėl nežinomų priežasčių ieškovo motina visą palikimą priėmė savo vardu, atsakovas R. P. atsisakė paveldėto turto, o I. B. nebuvo paveldėtoja šiuose santykiuose. Kadangi ieškovas tuo metu buvo nepilnametis, 15 m., jis pats įgyvendinti savo teisių negalėjo ir tuo metu procedūra dėl teismo leidimo išdavimo priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu ar atsisakyti taip pat nebuvo numatyta. Šiuo atveju ir notaras turėjo patikrinti ar nėra nepilnamečių vaikų. Tokių duomenų, kad būtų tikrinta, nustatyta ar aiškintasi dėl nepilnamečių vaikų, kuriems pagal CK normas buvo privaloma dalis, nėra. Kyla klausimas ir dėl notaro atsakomybės, ar notaras tuo metu viską atliko tinkamai. Kadangi atsiradus tėvo palikimui, kiti paveldėtojai, išskyrus motiną, palikimo nepriėmė, ginčo tuo metu nebuvo, o nepilnamečiui vaikui buvo reikalingas išlaikymas ir jis faktiniu valdymu iš esmės priėmė palikimą, todėl nustatytinas faktas, kad ieškovas priėmė kartu su motina tėvo palikimą. Tai atitiktų ir tikrąją motinos valią, nes kaip šioje byloje buvo nustatyta, ji norėjo visiems vaikams palikti visą turtą ir jeigu vienas pasiima, tai kitas sumoka kompensaciją, tą patvirtino ir atsakovė.
Atsiliepimas
Atsakovė I. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovas nesirūpino mama, ja rūpinosi atsakovė, namus prižiūrėjo tik mama. Po tėvo mirties 1990 m. kartu gyveno ieškovas, mama ir atsakovas R. P., niekas dėl palikimo priėmimo iš vaikų nesikreipė, viską susitvarkė mama. Ieškovas su mama gyveno iki kol susituokė, po santuokos jis išėjo gyventi su sutuoktine į jos namą, po skyrybų vėl grįžo pas mamą, su sutuoktine turto dalybų nebuvo. Atsakovė prasitarė prieš 3-4 metus ieškovui apie 2006 m. testamentą, paaiškino, kad mama neįtraukė ieškovo į testamentą, nes jis buvo skolingas antstoliams. Mama buvo užsiminusi apie pinigines kompensacijas, o dydis toks, kaip bus įvertintas turtas. Atsakovai nenuteikinėjo mamos, bet ieškovas nuteikinėjo, grasino mamai, kad užrašytų turtą tik jam. 2020 m. kai buvo iškviesta notarė į namus, atsakovė dalyvavo, tačiau pamačiusi testamento projektą, pastebėjo, kad jos ten nėra ir suprato, kad surašyta neteisingai. Tą testamentą mama atsisakė pasirašyti.
Atsakovas R. P. teismo posėdžio metu nurodė, jog kai mama nusprendė parašyti testamentą, ieškovas tuo metu girtavo ir mama bijojo, kad ieškovas gali neprižiūrėti likusio turto. 1990 m. mirus tėvui, jis atsisakė palikimo, kad viskas liktų mamai. Jis su mama ir ieškovu dar gyveno po tėvo mirties kartu, išsikraustė 1991-1992 m. Mokesčius mokėjo mama, ieškovas nei malkų nėra nupirkęs, mama visada padėdavo ieškovui. Ieškovas, būdamas maždaug 20 metų amžiaus susituokė, mama prisidėjo prie vestuvių, pardavė žemę – pinigai atiteko ieškovui, santuokoje mama vis padėdavo ieškovui, veždavo jam maisto. Skiriantis jam turėjo atitekti dalis turto, nes įsigijo santuokos metu, tačiau jis viską paliko žmonai. Kai vyko 2006 m. testamento surašymas jis dalyvavo, ieškovas tuo metu dar gyveno su žmona, apie testamentą sužinojo maždaug 2017 m. Apie kompensacijas jis nieko nežinojo, jam to mama neminėjo. Kad buvo kviesta notarė 2018 m. nežinojo, bet apie 2020 m. žinojo.
Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas advokatas Gintaras Gricius palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, kad yra praleista ieškinio senatis. Ieškovo atstovas bandė įtikinti teismą, kad ieškovas sužinojo tik po mamos mirties kai kreipėsi į notarą, kai suprato, kad visas turtas buvo mamos, kad nebuvo likę jokios tėvo dalies, jam nepriklausė joks turtas. Iš esmės šitas teiginys nagrinėjant bylą buvo paneigtas, kadangi jau vien iš tų aplinkybių, kurias nurodė notarė, kad 2018 m. ir 2020 m. ieškovas du kartus inicijavo testamento surašymą, jog mama užrašytų jam visą turtą, šita aplinkybė akivaizdžiai įrodo, kad ieškovui jau buvo žinoma, kad visas turtas po tėvo mirties yra atitekęs motinai. Ieškovas, jau ganėtinai seniai yra nutraukęs santuoką ir nutraukiant santuoką buvo iškeltas turto dalybų klausimas, ieškovas tikrai žinojo ir bet kokiu atveju turėjo ir galėjo žinoti tą aplinkybę, kad po tėvo mirties jokia palikimo dalis jam neatiteko ir visą turtą buvo paveldėjusi motina. Po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo praėjo daugiau kaip 30 metų ir iš tikrųjų nesant aiškių įrodymų, jog ieškovas tik dabar sužinojo, teismas turėtų taikyti ieškinio senaties institutą ir ieškinį atmesti vien jau tuo pagrindu. Ieškovas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino ir šiuo atveju teismas savarankiškai neturi pagrindo to daryti. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų apie tai, kad jis faktiniu valdymu priėmė palikimą, realiai byloje yra vienintelis rašytinis įrodymas – pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamą vietą, iš kurios matoma, kad nepilnametis sūnus tikrai gyveno su tėvais ir po tėvo mirties liko ten gyventi, tačiau realiai, kad būtų kažkokie tai duomenys, jog jis užvaldė turtą, prisidėjo prie turto išlaikymo, tokių duomenų nėra ir akivaizdu, kad būdamas nepilnametis jis buvo pilnai priklausomas nuo tėvų ir negalėjo pats savarankiškai valdyti turto ir tapti teisėtu valdytoju. Notarė pareigų ar teisės aktų, reglamentuojančių notarų veiklą tuo metu, nepažeidė. Ieškovas, tapęs pilnamečiu, iš esmės visą tą laikotarpį turėjo galimybę kreiptis į teismą, atsinaujinti terminą ar nusistatyti faktą.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Mažeikių rajono 2 notaro biuro notarė Irina Zavišnienė teismo posėdžio metu nurodė, kad 1990 m. galiojęs kodeksas numatė, kad nepilnamečius vaikus atstovauja jų tėvai ir teismo leidimo priimti ar atsisakyti priimti palikimą nereikėjo. Taip pat notarai negalėjo patikrinti duomenų apie turtą, apie šeimos sudėtį, viską pateikdavo įpėdinis, tai kaip buvo pateikti dokumentai, taip buvo ir išduotas paveldėjimo liudijimas. Dėl testamento, patvirtinto 2006 m., nurodė, jog jis buvo patvirtintas notarų biure, kokia valia buvo išreikšta, taip jis ir buvo patvirtintas. Jeigu būtų kilusios abejonės, testamentas tikrai nebūtų patvirtintas. Testamente nebuvo numatyta kompensacijų, nors šitai yra galima nusimatyti. 2018 m. ieškovas vežė į ligoninę, paruoštame testamento projekte buvo visas turtas tik ieškovui. Tada atsisakyta patvirtinti, nes mama pasakė, kad jeigu jau rašysiu, tai visiems lygiomis dalimis, mama buvo protaujanti. 2020 m. ji buvo iškviesta į namus (duomenys neskelbtini), ieškovas minėjo, kad ji nepasirašys testamento pati ir testamentas bus pasirašytas su liudininkais. Vėlgi testamentas buvo rašytas jam vienam ir nuvykus į namus testatorė vėl atsisakė pasirašyti testamentą. Mano, kad E. P. suprato kokio turinio buvo testamentas. Tuo metu dalyvavo ir atsakovė I. B., ji labai supyko, priekaištavo notarei. Ieškovas labai ramiai reagavo į tai, kad mama atsisakė pasirašyti testamentus.
Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VĮ „Turto bankas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas.
Iš pateiktų rašytinių įrodymų, šalių ir jų atstovų paaiškinimų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo R. P. ir atsakovo R. P. tėvas J. P.. Po J. P. mirties liko turto, kurį pagal 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 2323, priėmė ieškovo R. P. ir atsakovų I. B. bei R. P. motina E. P.. Pagal minėtą paveldėjimo teisės liudijimą E. P. paveldėjo sutuoktinio J. P. turtą, kurį sudarė: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, garažas, ūkinis pastatas, ūkinis pastatas, ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini); 1/3 gyvenamojo namo, tvarto, malkinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); ½ dalis motociklo IŽ-49, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini); ½ dalis automobilio M-20, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Duomenys apie E. P. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 1990 m. gruodžio 13 d. Ieškovas R. P. jo tėvo J. P. mirties momentu buvo nepilnametis ir po jo mirties kartu su motina E. P. bei broliu R. P. liko gyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu ieškovo gyvenamoji vieta deklaruota nuo 1990 m. kovo 2 d. Atsakovas R. P. iš motinos E. P. namų išsikraustė maždaug 1991-1992 m., o ieškovas R. P. maždaug 1994 m., kuomet sudarė santuoką. E. P. 2006 m. rugsėjo 18 d. sudarė testamentą, patvirtintą 2 notaro biuro notarės Irinos Zavišnienės, notarinio registro Nr. 2-7585, kuriuo jai priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paliko atsakovams I. B. ir R. P.. Ieškovui R. P. testamentu joks turtas nepaliktas. Iš šalių paaiškinimų taip pat nustatyta, kad ieškovas, nutraukęs santuoką, maždaug po 3-4 metų sugrįžo gyventi į motinos E. P. namus ir ten gyveno iki E. P. mirties (duomenys neskelbtini) Pagal Notaro iškvietimo į namus registracijos knygą 2018 m. kovo 14 d. notarė Irina Zavišnienė buvo iškviesta į Mažeikių ligoninės slaugos skyrių dėl E. P. testamento patvirtinimo, tačiau testatorė E. P. testamentą pasirašyti atsisakė. 2020 m. rugpjūčio 11 d. notarė Irina Zavišnienė buvo iškviesta adresu (duomenys neskelbtini), dėl E. P. testamento patvirtinimo, tačiau testamentas taip pat nebuvo patvirtintas. Iš kartu su Notaro iškvietimo į namus registracijos knygos įrašų kopijomis pateiktų E. P. ir R. P. asmens dokumentų kopijų, patvirtintų notarės 2018 m. kovo 14 d. ir 2020 m. rugpjūčio 11 d. matyti, kad abiem atvejais, kai buvo iškviesta notarė kartu su testatore E. P. buvo ieškovas R. P.. Iš Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro išrašų matyti, kad notarė tiek 2018 m. kovo 14 d., tiek 2020 m. rugpjūčio 11 d. prieš vykdama pas testatorę E. P. patikrino ar testatorė E. P. nėra pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia ir tokių duomenų nenustatė. Teismo posėdžio metu notarė Irina Zavišnienė patvirtino, kad abiem atvejais, kuomet ji buvo kviečiama pas testatorę E. P. su ja buvo ieškovas R. P., kurio iniciatyva ir buvo kviečiama notarė ir pagal kurio nurodymus abiem atvejais testamentai buvo surašyti vieno ieškovo R. P. naudai. Taip pat abiem atvejais testatorė E. P. testamentus pasirašyti atsisakė, abejonių dėl testatorės veiksnumo ir valios notarei nekilo, todėl testamentai ieškovo R. P. naudai patvirtinti nebuvo. Ieškovo atstovo teigimu ieškovas, po tėvo J. P. mirties likęs gyventi su motina E. P. ir vėliau, padėjo motinai prižiūrėti namus, mokėjo mokesčius, tuo tarpu atsakovų teigimu ieškovas prie motinos namų priežiūros ir išlaikymo visiškai neprisidėjo, jokių mokesčių nemokėjo, o priešingai turėjo daug skolų, kurias mokėjo šalių motina E. P..
Dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu
Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (1964 m. CK 587, 591 straipsniai, 2000 m. CK 5.50, 5.60 straipsniai), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CPK 587 straipsnio 3 dalis). 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (2000 m. CK 5.50 straipsnio 3 dalis).
1964 m. CK paveldėjimo teisės normose nedetalizuojama, kokių aplinkybių buvimas pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. 2000 m. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, aiškinant tiek 1964 m., tiek 2000 m. CK nuostatas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009; kt.).
Nepilnametis vaikas neturi visiško civilinio veiksnumo, t. y. savo veiksmais visa apimtimi negali įgyti civilinių teisių ir sukurti civilinių pareigų (1964 m. CK 11 straipsnis, 2000 m. CK 2.5 straispnis), todėl vaiką iki pilnametystės prižiūri tėvai ir veikia kaip vaiko įstatyminiai atstovai (1964 m. CK 13, 14 straipsniai, 2000 m. CK 3.155 straipsnis). Tėvų priežiūra visais atvejais turi būti orientuota į vaiko teisių įgyvendinimą ir įgyvendinta taip, kad nepažeistų įstatymuose nustatytų vaiko teisių, užtikrintų vaiko, negalinčio visa apimtimi įgyvendinti savo teisių dėl amžiaus, interesų apsaugą. 1964 m. CK nenumatė teismo leidimo dėl palikimo nepilnamečio vaiko vardu priėmimo ar atsisakymo priimti instituto, tačiau remiantis bendromis nuostatomis nepilnamečio įpėdinio teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo turėjo įgyvendinti jo įstatyminis atstovas.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad šalių motina E. P. po sutuoktinio J. P. mirties neįgyvendino nepilnamečio įpėdinio ieškovo R. P. teisių į paveldimą turtą, paduodama įpėdinio vardu pareiškimą notarų biurui dėl palikimo priėmimo, nėra. Bylos duomenimis E. P. mirusio sutuoktinio J. P. palikimą priėmė kreipdamasi į palikimo atsiradimo vietos notarą ir nuosavybės teises pagal Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 2323, įregistravo tik savo vardu, tačiau po J. P. mirties kartu su motina ir jo įstatymine atstove E. P. jos paveldėtame turte - gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), liko gyventi ir tuo turtu naudojosi ir tuo metu nepilnametis buvęs ieškovas R. P.. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog jeigu susiklosto situacija, kad nepilnamečio įpėdinio vardu nesikreipta į notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais atstovas ar globėjas priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka. Įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name, kai įpėdiniui tai yra vienintelė gyvenamoji vieta, kai įpėdinis iki palikimo atsiradimo ten su palikėju šiam sutinkant ilgą laiką kartu gyveno, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2011). Kadangi nepilnametis įpėdinis R. P. su jo įstatymine atstove E. P. faktiškai iki palikimo atsiradimo ir nuo palikimo atsiradimo dienos naudojosi paveldimu turtu, gyveno palikimą sudarančiame name iki pilnametystės, tikėtina, kad nors būdamas nepilnametis ir neprisidėjo prie šio turto išlaikymo, tačiau padėjo šį turtą prižiūrėti prisidėdamas prie buities darbų ir pan., vadovaujantis prioritetiniu vaikų teisių apsaugos ir gynimo principu yra pagrindas nustatyti, kad ieškovas R. P. priėmė savo tėvo J. P. palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti.
Dėl Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalies pripažinimo negaliojančiu ir ieškinio senaties taikymo
Ieškovas R. P. prašė pripažinti negaliojančiu 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą dalyje dėl gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, ūkinio pastato, ūkinio pastato ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Reikalavimą dėl Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo nuginčijimo pareiškė 2021 m. liepos 12 d. ir teigė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po motinos E. P. mirties (duomenys neskelbtini) Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti, nes ieškovui apie tai, kad visas po J. P. mirties likęs turtas yra valdomas šalių motinos E. P. vardu buvo žinoma jau seniai. Tai patvirtina tos aplinkybės, kad ieškovas ne kartą bandė motiną įkalbėti visą turtą testamentu palikti jam.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (1964 m. CK 83 straipsnis, 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ( 1964 m. CK 90 straipsnis, 2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai; išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas, kai palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad paveldėjimo teisės liudijimas yra tik įpėdinio turtines teises įforminantis dokumentas, kurio išdavimas nekeičia teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, šių teisių apimties. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo – formalizuoti savo teises, kad galėtų jomis disponuoti. Nuosavybės teisė įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009). Taigi, nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, tačiau palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos.
Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ieškovas palikimą priėmė faktiškai pradėdamas jį valdyti, konstatuotina, kad jis tapo atitinkamos turto dalies savininku nuo palikimo atsiradimo momento. Tokiu atveju tarp šalių kilęs ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.
Sprendžiant ar yra pagrindas šiuo atveju taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti yra svarbu nustatyti kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Nors ieškovas ieškinyje nurodė apie savo teisių pažeidimą sužinojęs tik po E. P. mirties (duomenys neskelbtini), byloje nustatytos aplinkybės šiuos ieškovo argumentus paneigia. Atsakovai I. B. ir R. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovui R. P. apie motinos E. P. 2006 m. rugsėjo 18 d. sudarytą testamentą ir jo turinį tapo žinoma maždaug 2017 m. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad ieškovas 2018 m. ir 2020 m. inicijavo E. P. testamento sudarymą jo naudai, tačiau testamentai nebuvo patvirtinti. Iš to galima daryti išvadą, kad ieškovui R. P. 2017-2018 m. tapo žinoma, kad visas nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso jo motinai E. P., todėl jis, būdamas pilnametis, tuo metu turėjo ir galėjo suprasti, kad motina nėra įgyvendinusi jo paveldėjimo teisės į tėvo J. P. palikimą. Todėl ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas nuo 2017-2018 m. Teismo vertinimu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties termino nuo ieškovo pilnametystės, nes vien tai, kad ieškovas tapo pilnamečiu neįpareigojo jo domėtis ir sužinoti kam priklauso turtas, kuriame jis tuo metu gyveno su mama. Juolab, kad ieškovas ir sulaukęs pilnametystės toliau gyveno su mama iki santuokos sudarymo ir grįžo ten gyventi santuoką nutraukus, kas rodo, jog ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad jam priklauso šio turto dalis. Pažymėtina, jog nors atsakovai nurodė, kad ieškovas motina ir jos namais niekada nesirūpino, ieškovas kartu su motina gyveno nuo jo santuokos nutraukimo maždaug 1998 m. iki jos mirties 2021 m. ir duomenų, kad atsakovai ar pati E. P. tam būtų prieštaravusi byloje nėra. Be to, pati atsakovė I. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovui R. P. apie 2006 m. testamentą ir jo turinį prasitarė maždaug 2017 m., kas rodo, jog atsakovai, žinodami apie tai, kad visas palikimas yra registruotas motinos vardu, ieškovui iki to laiko apie tai nepranešė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, jog ieškovas R. P. apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir galėjo sužinoti tik 2017-2018 m., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.
Teismui nustačius, kad ieškovas R. P. įstatymo nustatytu terminu per savo tuometinę įstatyminę atstovę E. P. priėmė (duomenys neskelbtini) mirusio tėvo J. P. palikimą pradėdamas turtą faktiškai valdyti, ieškovas dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1/2 dalies nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, ūkinio pastato, ūkinio pastato ir kiemo statinių, esančio (duomenys neskelbtini).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 816,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro ieškovo sumokėtas žyminis mokestis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir išlaidos už su byla susijusių dokumentų gavimą. Šios išlaidos yra protingos ir pagrįstos, todėl ieškinį patenkinus, priteisintos ieškovui iš atsakovų lygomis dalimis ( CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 10 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) po tėvo J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jo palikimą, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas dėl paveldėjimo teisės liudijimo gavimo.
Pripažinti negaliojančiu 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 2323, išduotą mirusio J. P., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinei E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl ½ dalies nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto registre įregistruoto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovui R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų I. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) po 408,00 Eur (keturis šimtus aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.