- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-07
- Bylos Nr.
- e2A-141-368/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01415-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė, Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- I. B., R. P.
- Ieškovas
- R. P.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Simonaitienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. B. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. patikslintą ieškinį atsakovams I. B. ir R. P. dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir palikimo priėmimo fakto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Mažeikių rajono 2 notaro biuro notarė I. Z., VĮ Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiu 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį (1 punktą), kuria E. P. paveldėjo visą J. P., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), turtą, kurį sudarė: gyvenamas namas, ūkinis pastatas, garažas, ūkinis pastatas, ūkinis pastatas, ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), ir nustatyti, kad ieškovas R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kartu su motina E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priėmė J. P. palikimą: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus daikto Nr. , (duomenys neskelbtini) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (šulinį, 2 tvoras, vartus), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
2. Atsakovai su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškinio reikalavimai pateikti praleidus ieškinio senaties terminą. Net ir darant prielaidą, kad mirusio J. P. turto paveldėjimo procedūrose buvo nusižengta teisės normų reikalavimams, ieškovas po dviejų su trupučiu metų, t.y. (duomenys neskelbtini) tapęs pilnamečiu, turėjo visas galimybes ištaisyti tą klaidą. Dabar praėjo jau beveik 30 m. nuo to laiko, kai jis būdamas veiksnus, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad apginti tariamai pažeistą savo teisę ir paveldėjimo teisės liudijimą pradėjo ginčyti tik tada, kai sužinojo, jog jo motina testamentu jam nepaliko jokio turto. Ieškovui jau seniai buvo žinoma, kad mama yra priėmusi tėvo palikimą ir visą turtą valdo būtent ji.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu nuspręsta ieškinį tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. P. po tėvo J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jo palikimą, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, pripažinti negaliojančiu 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą mirusio J. P., mirusio (duomenys neskelbtini) sutuoktinei E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl ½ dalies nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto registre įregistruoto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovo naudai taip pat priteistos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.
4. Teismas nurodė, kad atsakovo R. P. ir ieškovo R. P. motina E. P. po sutuoktinio J. P. mirties neįgyvendino nepilnamečio įpėdinio ieškovo R. P. teisių į paveldimą turtą, paduodama įpėdinio vardu pareiškimą notarų biurui dėl palikimo priėmimo. E. P. mirusio sutuoktinio J. P. palikimą priėmė kreipdamasi į palikimo atsiradimo vietos notarą ir nuosavybės teises pagal Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravo tik savo vardu, tačiau po J. P. mirties kartu su motina ir jo įstatymine atstove E. P. jos paveldėtame turte - gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini)., liko gyventi ir tuo turtu naudojosi tuo metu nepilnametis buvęs ieškovas R. P.. Kadangi nepilnametis įpėdinis R. P. su jo įstatymine atstove E. P. faktiškai iki palikimo atsiradimo ir nuo palikimo atsiradimo dienos naudojosi paveldimu turtu, gyveno palikimą sudarančiame name iki pilnametystės, tikėtina, kad nors būdamas nepilnametis ir neprisidėjo prie šio turto išlaikymo, tačiau padėjo šį turtą prižiūrėti prisidėdamas prie buities darbų ir pan., vadovaujantis prioritetiniu vaikų teisių apsaugos ir gynimo principu yra pagrindas nustatyti, kad ieškovas R. P. priėmė savo tėvo J. P. palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti.
5. Nustačius, kad ieškovas palikimą priėmė faktiškai pradėdamas jį valdyti, konstatuota, kad jis tapo atitinkamos turto dalies savininku nuo palikimo atsiradimo momento. Tarp šalių kilęs ginčas kvalifikuotas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Nors ieškovas ieškinyje nurodė apie savo teisių pažeidimą sužinojęs tik po E. P. mirties (duomenys neskelbtini), byloje nustatytos aplinkybės šiuos ieškovo argumentus paneigia. Padaryta išvada, kad ieškovui R. P. 2017-2018 m. tapo žinoma, kad visas nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini)., priklauso jo motinai E. P., todėl jis, būdamas pilnametis, tuo metu turėjo ir galėjo suprasti, kad motina nėra įgyvendinusi jo paveldėjimo teisės į tėvo J. P. palikimą. Todėl ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas nuo 2017-2018 m. Nėra pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties termino nuo ieškovo pilnametystės, nes vien tai, kad ieškovas tapo pilnamečiu neįpareigojo jo domėtis ir sužinoti kam priklauso turtas, kuriame jis tuo metu gyveno su mama. Tai, kad ieškovas ir sulaukęs pilnametystės toliau gyveno su mama iki santuokos sudarymo ir grįžo ten gyventi santuoką nutraukus, rodo, jog ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad jam priklauso šio turto dalis. Nors atsakovai nurodė, kad ieškovas motina ir jos namais niekada nesirūpino, ieškovas kartu su motina gyveno nuo jo santuokos nutraukimo maždaug 1998 m. iki jos mirties ir duomenų, kad atsakovai ar pati E. P. tam būtų prieštaravusi byloje nėra. Pati atsakovė I. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovui R. P. apie 2006 m. testamentą ir jo turinį prasitarė maždaug 2017 m., kas rodo, jog atsakovai, žinodami apie tai, kad visas palikimas yra registruotas motinos vardu, ieškovui iki to laiko apie tai nepranešė. Teismas sprendė, jog ieškovas R. P. apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir galėjo sužinoti tik 2017-2018 m., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.
6. Teismui nustačius, kad ieškovas R. P. įstatymo nustatytu terminu per savo tuometinę įstatyminę atstovę E. P. priėmė (duomenys neskelbtini) mirusio tėvo J. P. palikimą pradėdamas turtą faktiškai valdyti, ieškovas dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1/2 dalies nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, ūkinio pastato, ūkinio pastato ir kiemo statinių, esančio (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus esmė
7. Apeliaciniame skunde atsakovai (apeliantai) I. B. ir R. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
7.1. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą bei neteisingai įvertino aplinkybes, liudijančias, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas nepagrįstai patikėjo Ieškovo teiginiu, jog jis priėmęs tėvo palikimą, nes po tėvo mirties toliau gyveno name, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Vienintelis tuo klausimu Ieškovo pateiktas įrodymas yra pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kuri nieko neįrodo. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog Ieškovas rūpinosi tėvo palikimu, mokėjo kokius nors mokesčius, investavo į jį savo lėšas, ar prisidėjo darbu. Netrukus po tėvo mirties, tapęs pilnamečiu, būdamas suaugęs ir sveikas žmogus, jis per 30 m. nesugebėjo nei savo gyvenimo susikurti nei savo būsto įsigyti, o visad buvo nuo motinos priklausomas. Ta aplinkybė, jog Ieškovas nutraukdamas savo nepavykusią santuoką, sprendė su sutuoktine turto dalybos klausimus, akivaizdžiai liudija apie tai, kad jam senai buvo žinoma apie tai, jog jo vardu turtas nėra registruotas. Jo motina E. P. valdė visą jos vardu registruotą nekilnojamąjį turtą iki pat savo mirties, t.y. (duomenys neskelbtini). Tokie turtiniai santykiai buvo nusistovėję per 30 metų ir ta situacija visus tenkino.
7.2. Ieškovas į bylą be pagrindo atsakove patraukė I. B., nes ji nėra (duomenys neskelbtini) mirusio J. P. dukra ir nebuvo jo įpėdine pagal įstatymą. Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl E. P. 2006-09-18 sudaryto testamento, ar jo dalies nuginčijimo, todėl ji neturi tiesioginio suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Tuo tarpu, teismo sprendimu, patenkinus ieškinį, iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos.
7.3. Atsakovui R. P. yra žinoma, jog tėvui mirus, jis kartu su broliu A. P. atsisakė savo palikimo dalies motinos E. P. naudai. Iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo buvo gauta kopija (duomenys neskelbtini) mirusio J. P. paveldėjimo bylos, kurios 18-ame lape yra Atsakovo R. P. pareiškimas dėl palikimo atsisakymo E. P. naudai. Tokio pat pareiškimo, kurį būtų pasirašęs A. P., byloje nėra. Tačiau ir R. P. pareiškimas dėl palikimo atsisakymo motinos naudai, iš esmės keičia situaciją civilinėje byloje ir daro neteisėtu skundžiamą sprendimą, nes juo Ieškovui priskirta ½ dalis tėvo valdyto nekilnojamojo turto, o galėtų būti priskirta tik 1/3 dalis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog ieškinio reikalavimai gali būti tenkinami, privalėjo išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su įpėdinių atsisakymu nuo palikimo, kito įpėdinio naudai. Apie tai atsakovai teismo posėdžio metu pasisakė.
7.4. Atsakovui R. P. taip pat yra žinoma, jog gyvenamąjį namą su visais kitais statiniais (duomenys neskelbtini), jo tėvai pasistatė kartu gyvendami santuokoje ir šis turtas privalėjo būti pripažintas jo tėvų bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl dabar tapo nebesuprantama, kodėl ir kokiu būdu, jo motinai paveldint tėvo turtą, buvo konstatuota, jog minėtas nekilnojamasis turtas yra tik tėvo asmeninė nuosavybė. Tas klausimas iki šiol niekam nebuvo aktualus, nes visą minėtą turtą iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė Šalių motina E. P..
Atsiliepimas
8. Ieškovas R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas sekančiais argumentais:
8.1. Šalys procese neginčijo fakto, kad ieškovas, būdamas nepilnametis po tėvo mirties liko gyventi tėvo name. Ieškovas atliko veiksmus, reiškiančius, jog jis palikimą priėmė, pradėjęs turtą faktiškai valdyti. Šiuo atveju ieškovas liko gyventi kartu su mama, prižiūrėjo ir rūpinosi namais ir namų ūkiu. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieškovas nebūtų netinkamai prižiūrėjęs, ar neprižiūrėjęs paveldėtą turtą, nepateikė jokių įrodymų, kad nebūtų buvę sumokėti mokesčiai ir pan.
8.2. Atsakovė I. B. nei procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį), nei bylos nagrinėjimo metu nesivadovavo CPK 45 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama, ir neprašė pakeisti jos statuso. Sprendimas susijęs su jos teisėmis ir pareigomis, nes mažėja E. P. palikimo dalis. Atsakovė I. B. kreipėsi į notarą ir priėmė palikimą pagal testamentą, todėl ji suinteresuota bylos baigtimi.
8.3. Atsakovai su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, tačiau visiškai neargumentavo jų pateikimo būtinybės, ir dėl kokių priežasčių juos pateikia tik apeliacinės instancijos teismui. Atsakovai remdamiesi naujais įrodymais teigia, jog ieškovui galėtų būti priskirta tik 1/3 dalis turto, tuo iš esmės sutinka, jog ieškovui priklauso tėvo palikimas, kurį jis priėmė. Atsakovai apeliaciniame skunde cituodami 1964 m. CK 591 straipsnio 2 dalį, savaip ją interpretuoja ir aiškina plečiamai. Nurodymas kieno naudai atsisako paveldėtojas palikimo aktualus būtų tuo atveju, kai paveldėtojai yra keli, arba kai atsisakoma nuo palikimo kitų asmenų iš įstatyminių ar testamentinių įpėdinių tarpo naudai, valstybės arba atskiros valstybinės, kooperatinės ar kitos visuomeninės organizacijos naudai. Todėl šiuo atveju paveldimo turto dalis nesikeičia ir negali keistis.
8.4. Apeliaciniame skunde atsakovai taip pat kelia visiškai naują klausimą, kuris nebuvo nagrinėjamas ir ginčijamas byloje, jog gyvenamąjį namą su visais statiniais pasistatė tėvai gyvendami santuokoje.
8.5. Teismas teisingai nustatė senaties taikymo terminus dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalies pripažinimo negaliojančiu ir ieškinio senaties taikymo. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų paneigiančių teismo nustatytas faktines aplinkybes.
9. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra.
10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Mažeikių rajono 2-ojo notarų biuro notarė I. Z. atsiliepimo į apeliacinį skundą per nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovų (apeliantų) apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas). Kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo rodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį.
13. Teikdami apeliacinį skundą atsakovai prašo prijungti naujus įrodymus – J. P. paveldėjimo bylos kopiją, kuria grindžia vieną iš apeliacinio skundo argumentų, kad ieškovui galėjo būti priskirta ne ½ dalis, o 1/3 dalis mirusio tėvo J. P. valdyto turto. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai aptariamą įrodymą būtų prašę prijungti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir teismas būtų atsisakęs jį priimti, taip pat akivaizdu, kad atsakovai turėjo visas galimybes šiuos įrodymus gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovai apeliaciniame skunde nenurodė priežasčių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui.
14. Sprendžiant dėl antrosios išimties – vėliau atsiradusios būtinybės teikti naujus įrodymus – egzistavimo, apeliantai motyvuoja, kad teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, aplinkybes, kad atsakovas R. P. ir jo miręs brolis A. P. po tėvo J. P. mirties atsisakė palikimo dalies motinos E. P. naudai. Teigiama, kad pateikti nauji įrodymai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė turto dalį, kurią ieškovas priėmė faktiniu valdymu.
15. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors atsakovai ir turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, vis dėl to aplinkybes, kurias patvirtina pateikiami įrodymai, atsakovas išties minėjo nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, ir kartu konstatuotina, kad šie įrodymai gali turėti svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios gali priklausyti bylos išnagrinėjimo rezultatas, nes gali turėti esminės reikšmės nustatant paveldimo turto dalis. Procese nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningo atsakovų elgesio, todėl apeliantų pateikti įrodymai - J. P. paveldėjimo bylos kopija- prijungtini prie bylos.
16. Ieškovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą, nors ir nesutikdamas dėl naujų įrodymų prijungimo, tačiau kartu pateikė nuomonę dėl jų vertinimo ir reikšmės bylos baigčiai, todėl ieškovui papildomas terminas pateikti pozicijai dėl šių įrodymų nenustatytinas.
Dėl tinkamos atsakovės
17. Apeliantų teigimu, atsakovė I. B. nėra mirusiojo J. P. dukra ir nebuvo jo įpėdine pagal įstatymą, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl E. P. sudaryto testamento ar jo dalies nuginčijimo, todėl I. B. neturinti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.
18. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pritaria ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems motyvams, kad I. B., atstovaujama advokato, pirmosios instancijos teisme nesinaudojo CPK 45 straipsnyje nustatyta galimybe dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama. Taip pat sutiktina, kad atsakovė turi tiek materialinį, tiek procesinį teisinį suinteresuotumą byloje, priimtas teismo sprendimas turi tiesioginės įtakos I. B. teisėms ir pareigoms, nes, patenkinus ieškinio reikalavimus, mažėja E. P. palikimo dalis, o I. B. yra priėmusi jos palikimą pagal testamentą, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl I. B. netinkamo įtraukimo atsakove ir jos įtraukimo į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą atmestini.
Dėl ieškinio senaties
19. Apeliantai nurodo, kad aplinkybė, jog jo vardu nėra registruotas joks turtas, ieškovui R. P. turėjo būti žinoma nuo tada, kai ieškovas nutraukė savo santuoką, nes šio proceso metu jis turėjo aiškiai suprasti koks turtas jo vardu yra registruotas.
20. Pirmosios instancijos teismo proceso metu ieškovo atstovo teigimu, ieškovui apie E. P. testamentą tapo žinoma prieš 3-4 metus (2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo 3 psl.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2017-2018 metų, nes ieškovas 2018 metais pats inicijavo E. P. testamento sudarymą jo naudai ir tada jam tapo žinoma, kad visas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) priklauso jo motinai E. P..
21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Dėl paties senaties termino ginčo tarp šalių nėra, todėl plačiau dėl jo nepasisakytina.
22. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju, apeliantams teigiant, kad ieškovui aplinkybė, jog jo vardu nėra registruota turto, kuris galimai turėjo būti paveldėtas po ieškovo tėvo mirties, tapo žinoma ieškovui nutraukiant santuoką, jie ir turėjo pateikti įrodymus apie ieškovo santuokos nutraukimą bei jos datą. Baigiamosiose kalbose atsakovų atstovas nurodė, kad ieškovas nutraukė santuoką „kažkuriais metais, jau ganėtinai seniai“, nurodė, kad bandė aiškintis šias aplinkybes (2021 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 14.30 min. ) tačiau, nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde, nei byloje šie konkretūs duomenys pateikti nebuvo, nei atsakovai, nei jų atstovas neprašė teismo šių duomenų išreikalauti.
23. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teisme ieškovo R. P. dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu atsakovų atstovo prašymu, tačiau 2021 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio metu atsakovų atstovas pakeitė poziciją dėl ieškovo būtino dalyvavimo teismo posėdyje ir teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo ir protingumo principui, nutarė nagrinėti bylą ieškovui nedalyvaujant (2021 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio informacinė pažyma). Darytina išvada, kad patys atsakovai neteikė procese įrodymų apie ieškovo santuokos nutraukimo aplinkybes ir laiką, keisdami poziciją dėl ieškovo dalyvavimo teismo posėdžiuose nesinaudojo galimybe teikti klausimus ieškovui ir taip detaliau pagrįsti savo argumentus. Laikytina, kad atsakovai neįrodė jog aplinkybės, kad ieškovas nepaveldėjo mirusio tėvo turto dalies, ieškovui buvo žinomos daugiau nei 10 metų iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino, kad šis faktas ieškovui tapo žinomas 2017 -2018 metais, ir pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu
24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas mirusio tėvo palikimą priėmė faktiniu valdymu vadovaudamasis tik pažyma apie asmens deklaruotą vietą, nes ieškovas kitų tai pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Nėra duomenų, kad ieškovas turtu rūpinosi, mokėjo mokesčius, prisidėjo darbu.
25. Šioje byloje ginčo teisiniams santykiams taikytinas 1964 m. CK (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 1 dalis). Tiek 1964 m. CK (587 straipsnyje), tiek 2000 m. CK (5.51 straipsnyje) kaip vienas iš palikimo priėmimo būdų nustatytas įpėdinio faktiškas pradėjimas paveldimą turtą valdyti. Priimdamas palikimą šiuo būdu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Palikimą priimti faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti įpėdinis gali per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis), 2000 m. CK 5.50 straipsnio 3 dalyje palikimui priimti nustatytas trijų mėnesių terminas.
26. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas, mirus tėvui J. P., buvo dar nepilnametis, ir iki pat pilnametystės gyveno motinos E. P. namuose. Atsakovai šios aplinkybės taip pat neginčija. Teismas konstatavo, kad ieškovas, būdamas nepilnametis, nors ir negalėjo prisidėti prie turto išlaikymo, tačiau padėjo buities darbais ir pan. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovas palikimą priėmė, faktiškai pradėjęs turtą valdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina įpėdinio valios priimti palikimą tinkamą išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2001, 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2003, 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007 ir kt.). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti atvejis yra individualus. Įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name, kai įpėdiniui tai yra vienintelė gyvenamoji vieta, kai įpėdinis iki palikimo atsiradimo ten su palikėju šiam sutinkant ilgą laiką kartu gyveno, kai kiti įpėdiniai patys ten neapsigyveno, nes turi kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, bei ilgą laiką nereiškė pretenzijų palikimu faktiškai besinaudojančiam įpėdiniui, o pretenzijas pareiškė tik po to, kai jis pats kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnis, 2000 m. CK 5.51 straipsnis).
27. Aplinkybės, kad ieškovas mokėjo mokesčius ir rūpinosi turtu, ir negalėjo būti pagrįstos įrodymais, nes ieškovas tuomet buvo nepilnametis, todėl finansiškai rūpintis turtu jis net neturėjo galimybės, todėl šie apeliantų teiginiai neturi įtakos paveldėjimo faktiniu turto valdymu vertinimui. Konstatuotina, kad ieškovo R. P. motina E. P., mirus ieškovo tėvui R. P., tinkamai neįgyvendino tuo metu nepilnamečio įpėdinio R. P. teisių kreiptis į notarą dėl paveldėjimo ir teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas R. P., likęs gyventi paveldimame turte, naudodamasis juo, faktiniu valdymu priėmė jam priklausančią mirusio tėvo J. P. palikimo dalį.
Dėl paveldimo turto dalies nustatymo
28. 1964 m. CK 573 straipsnyje nustatyta, kad paveldint pagal įstatymą, pirmos eilės įpėdiniai lygiomis dalimis yra mirusiojo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai); prie pirmosios eilės įpėdinių priskiriamas taip pat ir mirusiojo vaikas, gimusis po jo mirties.
29. Iš to seka, kad po mirusiojo J. P. mirties atsakovas R. P., ieškovas R. P., J. P. sutuoktinė ir šalių motina E. P. bei miręs ieškovo ir atsakovo brolis A. P. buvo pirmos eilės įpėdiniai, turintys teisę paveldėti mirusiojo J. P. palikimą lygiomis dalimis. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos J. P. paveldėjimo bylos matyti, kad atsakovas R. P. 1990 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu atsisakė jam pagal įstatymą priklausančios palikimo dalies motinos E. P. naudai. Ši aplinkybė ieškovui nelaikytina siurprizine apeliacinės instancijos teisme, nes, kaip jau minėta, atsikirtimai į tai teikti atsiliepime į apeliacinį skundą. Taip pat, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas R. P. šias aplinkybes aiškiai nurodė ir teismo posėdžio metu (2021 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:16:00 val. iki 1:20 val.).
30. 1964 m. CK 591 straipsnyje nustatyta, kad įstatyminis ar testamentinis įpėdinis turi teisę per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti nuo palikimo. Kartu jis gali nurodyti, kad atsisako nuo palikimo kitų asmenų iš įstatyminių ar testamentinių įpėdinių tarpo naudai, valstybės arba atskiros valstybinės, kooperatinės ar kitos visuomeninės organizacijos naudai. Atsisakymas nuo palikimo, nenurodant, kieno naudai įpėdinis atsisako nuo palikimo, sukelia tas pačias pasekmes, kaip ir palikimo nepriėmimas. A. P. atsisakymo nuo palikimo dalies paveldėjimo byloje nėra, todėl vertintina, kad A. P. palikimo nepriėmė, tad J. P. palikimas lygiomis dalimis turėjo būti paveldėtas ieškovo R. P., atsakovo R. P. bei šalių motinos E. P.. Atsakovui R. P. atsisakius savo palikimo dalies motinos E. P. naudai, jo dalimi padidėja E. P. paveldimo turto apimtis, todėl konstatuotina, kad mirusiojo J. P. palikimo 2/3 dalis paveldėjo E. P., o 1/3 dalį faktiniu jo valdymu priėmė tuo metu nepilnametis ieškovas R. P..
31. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas R. P. faktiniu valdymu priėmė mirusio tėvo J. P. palikimo dalį, tačiau neteisingai nustatė paveldimo turto dalies dydį, t.y. netinkamai taikė 1964 m. CK 573 ir 591 straipsnio nuostatas, todėl 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimas keistinas nustatant, kad R. P. po tėvo J. P. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė savo palikimo dalį faktiškai pradėdamas jį valdyti ir 1990 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas negaliojančiu ne dėl ½ dalies, o dėl 1/3 turto dalies.
32. Laikytina, kad sprendimo dalis dėl pagrindinio ieškinio reikalavimo dėl J. P. palikimo priėmimo faktiniu jo valdymu, lieka nepakeista, koreguotinas tik išvestinis reikalavimas, tam turėjo reikšmę pačių atsakovų procesinis elgesys reikšmę turinčius įrodymus pateikiant tik apeliacinės instancijos teismui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeistinas.
33. Apeliantų argumentai, kad ieškovo ir atsakovo tėvai gyvenamąjį namą su kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), pasistatė kartu gyvendami santuokoje ir šis turtas turėjo būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl to plačiau nepasisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
34. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
35. Iki bylos nagrinėjimo apeliantai pateikė rašytinius duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas: 85,00 Eur žyminį mokestį ir 500,00 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovo atstovas pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė taip pat 500,00 Eur išlaidas.
36. Apeliantai skundu prašė ieškinį atmesti visa apimtimi. Ieškovas siekė, kad skundas būtų atmestas, ir sprendimas paliktas nepakeistas. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, tačiau nekeičiant sprendimo dalies dėl pagrindinio reikalavimo ir keičiant sprendimo dalį tik dėl išvestinio reikalavimo - paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu, ir vėlgi, kaip jau minėta, įvertinus, kad patys apeliantai visų įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui, laikytina, kad abiejų šalių interesai apeliacinėje instancijoje patenkinti ir atmesti apylygiai, todėl šalys paliktinos prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį pakeisti:
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) po tėvo J. P., gimusio (duomenys neskelbtini) mirties priėmė R. P. priklausančią J. P. palikimo dalį, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas dėl paveldėjimo teisės liudijimo gavimo.
Pripažinti negaliojančiu 1990 m. lapkričio 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą mirusio J. P., mirusio (duomenys neskelbtini) sutuoktinei E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 1/3 (vienos trečiosios) dalies nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto registre įregistruoto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.