- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- e2-703-330/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,EMILĖ“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,EMILĖ“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutarties, kuria panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. balandžio 9 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „EMILĖ“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. Ž. 55 323,62 Eur (191 021,40 Lt) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui V. Ž. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei turtinių teisių areštą už 55 323,62 Eur (191 021,40 Lt) sumą.
3. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, buvo pakeistos ir atsakovui V. Ž. leista iš areštuotų piniginių lėšų naudotis darbo užmokesčiu ar kitomis darbo užmokesčiui prilyginamomis pajamomis.
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu ieškovės UAB „EMILĖ“ ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 4 d. nutartimi panaikino šio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. balandžio 9 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes nustatė, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškovės UAB „EMILĖ“ ieškinys buvo atmestas, todėl išnyko teisinis pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir šios laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „EMILĖ“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartį (skunde klaidingai nurodoma nutarties data – kovo 5 d.) ir išspręsti klausimą iš esmės – palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. balandžio 9 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki šioje byloje sueis kasacinio skundo padavimo terminas, t. y. iki 2019 m. gegužės 5 d., arba iki kasacinio teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo.
8. Ieškovė nurodė, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra deklaratyvi, nepagrįsta ir neteisėta, kadangi ieškovė rengia kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. procesinio sprendimo. Ieškovės nuomone, laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti, kadangi atsakovas gali pradėti slapstyti turtą, bandyti perleisti jį kitiems asmenims ar kitaip šį turtą apsunkinti, kas padarytų negalimą ieškovei tikėtinai palankaus kasacinio teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės teigimu, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti panaikinamos vien tuo pagrindu, kad įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys. Be to, ieškovė pažymėjo, kad galimas kitokio teisinio rezultato pasiekimas byloje yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui, o priešingu atveju gali susiklostyti situacija, kai ieškovei palankus kasacinio teismo sprendimas taptų tik deklaratyviu ir negalėtų būti įvykdytas, kadangi nesukeltų ieškovės siekiamų teisinių pasekmių – realaus žalos atlyginimo. Aplinkybę, kad atsakovas gali pradėti slapstyti ar kitaip apsunkinti savo turtą ir padaryti išieškojimą neįmanomą, ieškovė grindžia tuo, jog ieškinys pareikštas dėl itin didelės žalos atlyginimo. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-826-370/2016 konstatavo, kad V. C. parašai 2011 m. birželio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje bei ieškovės visų akcininkų sprendimuose, kuriais atsakovas V. Ž. paskirtas ieškovės direktoriumi ir atleistas iš direktoriaus pareigų, yra suklastoti, tad aplinkybė, jog atsakovas ėjo pareigas neteisėtai, patvirtina šio asmens nesąžiningumą.
9. Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
11. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
12. Pagal CPK 150 straipsnio 2 dalį teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas turi išspręsti sprendimu.
13. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovės UAB „EMILĖ“ ieškinys Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimu buvo atmestas, o 2019 m. vasario 5 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas paliko minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis), vadinasi, teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės UAB „EMILĖ“ ieškinys, įsiteisėjo 2019 m. vasario 5 d. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimu, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas nebuvo išspręstas.
14. Įvertinus nutarties 13 punkte nurodytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad įsiteisėjusį sprendimą atmesti ieškinį priėmęs teismas turėjo pagrindą spręsti dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Įstatyme numatyta teisinė galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims inicijuoti kasacinį procesą pati savaime nepašalina ar neatideda teismo pareigos išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą tuoj po sprendimo įsiteisėjimo (kai toks klausimas nebuvo išspręstas sprendimu).
15. Visų pirma, šioje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė atskirąjį skundą dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones padavė dar nepateikusi byloje kasacinio skundo, t. y. tik deklaruodama ketinimą kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu dėl byloje priimtų procesinių sprendimų. Taigi, atskirasis skundas buvo paduotas dar neegzistuojant prielaidoms, kad byloje priimti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis galėtų būti panaikinti.
16. Antra, pastebėtina, kad CPK 363 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė kartu su kasaciniu skundu teikti kasaciniam teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovės UAB „EMILĖ“ kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas 2019 m. gegužės 7 d. ir priimtas (civilinė byla Nr. e3K-3-309-403/2019). Taigi, klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu įsiteisėjus byloje priimtam teismo sprendimui, kompetentingas spręsti kasacinis teismas, gavęs byloje kasacinį skundą su atitinkamais prašymais.
17. Trečia, teismų praktikoje pripažįstama, kad įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo procesiniam sprendimui ir taip išsprendus šalies reikalavimą, laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos šiam reikalavimui užtikrinti, netenka prasmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1064/2014), o teismui atmetus ieškinį ir neišsprendus laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo, t. y. palikus laikinąsias apsaugos priemones galioti, būtų pažeidžiamos atsakovų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-311/2014).
18. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad ieškovės ieškinys atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, atsižvelgiant į CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo teisinis pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
19. Kiti ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
20. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.