Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo N. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

Nuspręsta N. D. iki bausmės vykdymo pradžios palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o pradėjus bausmės vykdymą, kardomosios priemonės netaikyti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės V. Ž. 2022 m. liepos 29 d. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į N. D. pinigines lėšas – 1500 eurų, nuspręsta panaikinti.

J. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo N. D. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis N. D. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas mano, kad jis yra nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką, nes jo veiksmai laikytini būtinąją gintimi.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. D. kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad nežymus sveikatos sutrikdymas J. J. padarytas tyčiniais N. D. veiksmais, už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

9. N. D. kaltės nepripažino ir pirmosios instancijos teisiamajame parodė, kad automobiliu privažiavęs prie pagrindinio kelio (duomenys neskelbtini) sustojo, iš dešinės priėjo nukentėjusysis ir priekaištavo, kad jo nepraleido, smogė jam į veidą, nusisuko ir tada gavo dar tris smūgius į skruostą, nukentėjusiajam užblokavus vairuotojo pusės dureles jis išlipo per keleivio pusės dureles, priėjo prie jo, nukentėjusysis griebė jį už gerklės ir pradėjo mušti, sudavė 7-9 kartus į kairę veido dalį, skruostą. Tuo metu, kai jis buvo mušamas nukentėjusiojo, atsirado dviratininkas, kuris sugriebė už rankos ir ją užlaužė, o nukentėjęs jį toliau mušė ir smaugė. Konflikto metu nukentėjusiajam smūgių nesudavė, tik gynėsi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu N. D. nurodė, kad paspirtuku prie jo automobilio privažiavęs vyras ėmė reikšti priekaištus, jog jo nepraleido ir kumščiu smogė į veidą burnos srityje, iš karto po to dar ne mažiau tris smūgius kumščiu sudavė į kairę veido pusę. Jis išlipo iš automobilio pro keleivio dureles, apėjo aplink automobilį ir priėjo prie vyro, nespėjus nieko paklausti, jį ėmė mušti, sugriebė ranka už marškinių, ir ja užspaudė kaklą, kita ranka kumščiu sudavė ne mažiau devynis smūgius į kairę veido pusę. Privažiavęs dviratininkas sugriebė jį už rankos ir laikė ją užsukęs, kol jam buvo suduodami smūgiai. Tyčia nukentėjusiajam smūgių nesudavė, jeigu kliudė, tai gindamasis (1 t., b. l. 146-148). Papildomai apklausiamas įtariamuoju N. D. paaiškino, kad smūgių J. J. nesudavė, kokiu būdu jis patyrė sužalojimus nežino (2 t., b. l. 6-8).

10. Nors neigiant kaltę nuteistojo parodymai proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs nurodant, kad jis nukentėjusiojo nemušė ir jam smūgių nesudavė, tačiau vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Nukentėjusysis J. J. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jis, vos spėjęs sustoti, kai automobilis sustojo prie pėsčiųjų tako, priėjo paklausti kodėl automobilio vairuotojas nesustojo prie „Stop“ ženklo. Norėjo jau nuvažiuoti, bet nuteistasis jį pakvietė, o priėjus griebė už švarkelio ir įtraukė į automobilio vidų jo galvą ir pradėjo kumščiu mušti į galvą, negalėjo priešintis, kadangi negalėjo pajudinti rankų, nes pečiai rėmėsi į automobilį. Kai pavyko rankas sulenkti ir atsiremti jomis į automobilį, pavyko ištrūkti ir atsitraukė, nuėjo prie savo paspirtuko. Tačiau vairuotojas išlipęs iš automobilio griebė jį ir pasuko, atsitrenkė į dureles ir tada prirėmęs jį prie automobilio pradėjo su keliu duoti, bandė smūgiuoti, bet jam pavyko apsiginti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. J. paaiškino, kad priėjus arčiau prie automobilio vairuotojo, šis rankomis sugriebė už džinsinio švarkelio ir sudavė į veido sritį ir apdraskė nosį, nukentėjusiajam ištrūkus, atsitraukė, išlipęs automobilio vairuotojas vėl griebė jį, švarkelio pradėjo stumdyti ir spausti prie savo automobilio, spausdamas iš kelio spardė į kairę koją (1 t., b. l. 70-72). Taip pat Kitų objektų apžiūros protokolas patvirtina, kad policijos pareigūnų kameromis užfiksuotuose vaizdo įrašuose „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuoti J. J. paaiškinimai, kur jis iš karto po įvykio nurodo, kad važiuodamas automobiliu šis vyras nepraleido jo važiavusio paspirtuku, todėl paspirtuką vos spėjo sustabdyti. Sako, kad priėjęs prie automobilio, įspėjo vyrą, jog šis privalėjo sustoti, o vyras viena ranka sugriebė jį už švarko, kita smūgiavo į veidą – kairį paakį, burnos-nosies sritį. Nukentėjusiojo parodymai nuo pat pradžių tiek dėl įvykio eigos, tiek ir dėl nuteistojo veiksmų jo atžvilgiu buvo nuoseklūs, todėl teisėjų kolegija juos vertina kaip patikimus ir jais remiasi. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, nes paspirtukui pakako vietos pravažiuoti, jokios reikšmės analizuojamo įvykio kontekste neturi. Tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog nuteistasis išlipo per vairuotojo pusės dureles nesuteikia pagrindo netikėti jo parodymais. Iš vaizdo įrašo galima spręsti, jog tuo metu nukentėjusysis ėmė savo paspirtuką, buvo nukreipęs žvilgsnį žemyn, todėl galėjo tokios aplinkybės per kurias automobilio duris išlipo N. D. tiksliai ir nepastebėti. Šią išvadą teismas daro įvertinęs ir nukentėjusiojo amžių, įvykio pobūdį, kadangi tokie įvykiai kai asmuo būna netikėtai sužalojamas neabejotinai sukelia stresą, taigi nukentėjusysis galėjo tiksliai visų aplinkybių nematyti. Sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog kai kurios įvykio detalės galėjo nesutapti, tačiau dėl paminėtų aplinkybių nukentėjusiajam sąžiningai klystant. Vis dėlto, nukentėjusysis esmines veikos kvalifikavimui įvykio aplinkybes nurodė detaliai viso proceso metu.

12. Nukentėjusiojo J. J. nurodytas aplinkybes, kad N. D. prieš jį atliko kaltinime nurodytus veiksmus, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti J. J. padaryti sužalojimai: kraujosruva kairės akies vokuose bei nosies kairėje, pereinanti į žandą, nubrozdinimas nosies kairėje, nubrozdinimas burnos srityje, kraujosruva nugaros kairėje, kraujosruva kairėje šlaunyje, pereinanti į kelį bei blauzdą. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis, parinkta gydymo taktika bei rekomendacijos rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis nerodo sužalojimų padarymo eiliškumo. Sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 109-110). Byloje nustatyta, kad joks trečias asmuo konflikte nedalyvavo, taigi nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus padarė N. D.

13. Byloje pateikta A. R. pokalbio su Bendrojo Pagalbos Centro darbuotoju išklotinė patvirtina, kad jis įvykio metu paskambinęs pagalbos telefonu nurodė, jog automobilio vairuotojas muša paspirtukininką įvardindamas šiuos veiksmus žodžiais: „daužo“, „lupa“. Nors šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teisme nurodė, jog vyrai mosavo ketindami vienas kitam suduoti, tačiau jis nematė, kad kuris nors iš jų būtų sudavęs kitam, kokius nors smūgius, tačiau vertinant šiuos parodymus kitų duomenų kontekste jie yra svarbūs. Liudytojui, nors ir mačiusiam situaciją ne nuo pradžių, tačiau tiesiogiai, ji atrodė grėsminga, jis kvietė pagalbą nurodydamas, jog būtent paspirtuko vairuotojas, t. y. J. J. yra mušamas.

14. Analogiškas aplinkybes patvirtina ir liudytojos I. V. pateiktas vaizdo įrašas, kuriame konflikto pradžia taip pat neužfiksuota, tačiau įvykis matyti nuo to momento, kai nukentėjusysis stovi prie nuteistojo automobilio durelių ir sumosuoja rankomis ir atsitraukia. Šioje vietoje nėra galimybės tiksliai įžiūrėti nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmų, nes vaizdas filmuojamas iš kitos kelio pusės ir pravažiuojantys automobiliai vis užstoja vaizdą, o nuteistasis sėdi automobilyje. Tačiau iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog iš karto po to, kai nukentėjusysis atsitraukė, nuteistasis išlipa iš automobilio, sparčiu žingsniu jį apeina ir sugriebęs nukentėjusįjį už kaklo (gerklės) zonos, stumia į automobilį, laiko prispaudęs ir tuomet jie bando smūgiuoti vienas kitam. Nukentėjusysis bando išsilaisvinti, nuteistasis jį laiko prispaudęs prie automobilio. Todėl tokie nuteistojo veiksmai teisingai ir pagrįstai skundžiamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje įvertinti kaip puolamieji.

15. Liudytoja I. V. iš tiesų paaiškino, jog matė kaip paspirtuku važiavęs asmuo, priėjęs prie automobilio vairuotojo lango, jį muša, suduoda pora smūgių ir atsitraukia, tada automobilio vairuotojas išlipo iš automobilio gintis. Viską filmavo. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos liudytojos parodymus, atsižvelgia į tai, kad liudytoja nuo konflikto vietos buvo nutolusi, ją skyrė kelias, kuriame judrus eismas, segmentinė tvora, o iš šios liudytojos užfiksuoto vaizdo įrašo, kuriame matyti tik dalis konflikto, matyti priešingos aplinkybės, aptartos šios nutarties 14 punkte, kad nuteistasis išlipęs iš automobilio puolė nukentėjusįjį. Todėl šios liudytojos parodymus teismas vertina kritiškai, nes liudytoja tik savaip interpretuoja matytas aplinkybes, o ir visų aplinkybių ji galėjo nematyti, nes vaizdą nuolat užstodavo pravažiuojantys automobiliai.

16. Esminė aplinkybė, kurią kvestionuoja nuteistasis yra tai, kad jis veikė esant būtinajai ginčiai. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017).

17. Būtinoji gintis nėra teisėta ir tuomet, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016). Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013).

18. Įvertinus bylos įrodymų visumą byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, peraugęs į muštynes. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau aptartus nukentėjusiojo parodymus, į nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, jų pobūdį ir kiekį, liudytojo A. R. pateiktus duomenis skambinant bendruoju pagalbos telefonu, bei vaizdo įraše užfiksuotą konflikto dalį, daro išvadą, jog šie duomenys nagrinėjamu atveju neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos bei patvirtina N. D. tyčinę kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Iš vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusysis buvo fiziškai silpnesnis, jam atsitraukus nuo automobilio nuteistasis turėjo galimybę baigti konfliktą, jokio gręsiančio realaus kėsinimosi jo atžvilgiu nebuvo, tačiau jis pats puolė nukentėjusįjį, sugriebęs už drabužių prirėmė jį prie automobilio. Nuteistojo elgesys buvo agresyvus. Būtinoji gintis galima tik esant kėsinimuisi, o šiuo atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad pirmas smūgių nuteistajam nesudavė. Tuo tarpu nuteistasis savo atliktus veiksmus traktuoja kaip gynybinį atsaką. Tokie nuteistojo aiškinimai yra deklaratyvūs teiginiai, jų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Byloje nustatyta, kad N. D. sužalojo J. J. ne gindamasis, o puolamaisiais veiksmais. N. D. veiksmai šiuo atveju buvo nukreipti ne į siekimą apsiginti, jaučiant realią grėsmę savo sveikatai ar nuosavybei, o į konfliktinės situacijos sprendimą tyčiniu smurtu, todėl negali būti vertinami kaip asmens veikimas besiginant nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Nukentėjusysis priėjo pasiaiškinti dėl susidariusios avarinės situacijos, nes vos spėjo sustoti, tačiau tai nevertinama, kaip provokuojantis elgesys, galintis pateisinti smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą.

19. Tuo tarpu vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su N. D. nustatytais sužalojimais (2 t., b. l. 26-27), kurie buvo padaryti ne mažiau, kaip vieno trauminio poveikio, pažymima, kad byloje nustatyta, to neneigė ir nukentėjusysis, kad tarp jų buvo konfliktinė situacija ir kontaktas iš tiesų buvo. Nukentėjusysis tiek atvykusiems pareigūnams į įvykio vietą, tiek ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog bandė apsiginti. Kita vertus šioje byloje yra vertinami būtent N. D. veiksmai ir jo kaltė, o ne nukentėjusiojo kaltė.

20. Taigi, nagrinėjamu atveju įvertinus aukščiau aptartus duomenis, baudžiamojoje byloje esančią medžiagą (vaizdo įrašus, specialisto išvadą, liudytojo parodymus ir kitus aptartus duomenis) bei nustačius, kad nuteistasis susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje vadovavosi agresyviais, pykčio vedamais interesais, darytina išvada, jog N. D. šiuo atveju nekilo teisė į būtinąją gintį, nes nebuvo pavojingo kėsinimosi. Nuteistojo veiksmai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, buvo atlikti tyčia, siekiant ne apsiginti, o nukentėjusiajam sukelti fizinį skausmą.

21. N. D. skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Apylinkės teismas, individualizuodamas N. D. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, į tai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, įvertino nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į nusikaltimo padarymo motyvus, tyčinę kaltės formą paskyrė padaryto nusikaltimo pavojingumui adekvačią – laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei vidurkis. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokiomis aplinkybėmis konkrečiai grindžia skiriamos bausmės dydį, tačiau bendrai aptariant bausmės individualizavimo klausimą atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, N. D. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 25 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 25 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo N. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.