- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-19
- Bylos Nr.
- eAS-402-815/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00350-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. (A. G.) ir jo mažametės dukros V. G., atstovaujamos įstatyminio atstovo A. G., atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. ir jo mažametės dukros V. G., atstovaujamos įstatyminio atstovo A. G., skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) ir jo mažametė dukra V. G., atstovaujama įstatyminio atstovo A. G. (toliau abu kartu – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir VRM), prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 1V-811 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kuria pareiškėjas pripažįstamas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, jei teismas manys, kad terminas yra praleistas.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2025 m. sausio 16 d. gavo elektroninį laišką iš VRM, kuriame buvo nurodyta, jog Regionų administraciniame teisme pradėta administracinė byla dėl jo mažametės dukros V. G. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Pažymėta, kad ji neturėjo teisės ir juridinio pagrindo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu, kadangi gimimo metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1992 m. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę.
Pareiškėjas nurodė, kad anksčiau nežinojo, jog Įsakymas vertinamas kaip turintis tiesioginės įtakos jo mažametės dukros V. G. teisinei padėčiai, kadangi būtent Įsakymo pagrindu administracinėje byloje Nr. eI2-5011-872/2025 VRM prašo pripažinti, kad jo mažametė dukra V. G. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjas pažymėjo, jog ginčijamas Įsakymas jam buvo siunčiamas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), tačiau pareiškėjas susidūrė su sunkumais, prisijungiant prie savo MIGRIS paskyros, todėl apie pilietybės netekimą buvo informuotas elektroniniu laišku. Akcentavo, kad ginčijamas Įsakymas jam nebuvo pateiktas, o tik nurodyta, kur su juo galima susipažinti. Be to, tik pareiškėjui atskirai užsisakius, 2024 m. rugpjūčio 22 d. jis gavo konsulinę pažymą apie tai, kad nuo 2022 m. gruodžio 23 d. yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjas teigė, jog neapskundė Įsakymo, nes 2022 m. jį vertino įtakos savo padėčiai aspektu. Pažymėjo, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) rašė paaiškinimą dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo tik savo atžvilgiu. Įsakyme ir Migracijos departamento raštuose nebuvo nurodyta, kad Įsakymas turės neigiamos įtakos jo mažametės dukros V. G. pilietybės turėjimui. Neturėdamas teisinio išsilavinimo ir neišmanydamas Lietuvos Respublikos įstatymų, pareiškėjas negalėjo padaryti tokios išvados, o mažametė dukra V. G. negalėjo savarankiškai pasinaudoti apskundimo teise. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad jam buvo sudėtingas laikas, nes prasidėjo karas, jis gyveno Uzbekistano Respublikoje atskirai nuo šeimos ir neturėjo finansinių galimybių apskųsti Įsakymą.
Pareiškėjas nurodė, jei teismas laikytų, kad skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra nesvarbios skundo terminui atnaujinti, dėl to neturėtų nukentėti pareiškėjo mažametė dukra V. G., kuri negalėjo daryti įtakos susidariusiai situacijai.
II.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. vasario 12 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo, Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761 (toliau – ir Aprašas) nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas skunde neneigė, jog informacija apie priimtą Įsakymą jam buvo pateikta elektroniniu paštu, be to, pareiškėjo užsakymu, 2024 m. rugpjūčio 22 d. jis gavo konsulinę pažymą apie tai, kad nuo 2022 m. gruodžio 23 d. yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas taip pat neneigė, kad apie Įsakymą žinojo, tačiau jo neskundė, nes jį vertino tik įtakos savo padėčiai aspektu.
Teismas nurodė, kad iš VRM teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų ir papildomų rašytinių įrodymų matyti, jog nepavykus pareiškėjui įteikti pranešimo apie priimtą Įsakymą per MIGRIS, jis buvo informuotas 2023 m. sausio 2 d. elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktame pranešime apie įgytą kitos valstybės pilietybę. Migracijos departamento 2023 m. sausio 2 d. išsiųstame elektroniniame laiške buvo aiškiai nurodyta Įsakymo priėmimo data, jį priėmusi institucija ir priimto Įsakymo esmė, taip pat pateikta nuoroda į Teisės aktų registrą. Be to, pats pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 2024 m. rugpjūčio 22 d. jis gavo konsulinę pažymą apie tai, jog nuo 2022 m. gruodžio 23 d. yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės.
Šalies argumentai
Teismas vertino, kad pareiškėjui, kaip įstatyminiam V. G. atstovui, apie ginčijamą Įsakymą buvo žinoma 2023 m. sausio 3 d. Kadangi pareiškėjai su skundu į teismą dėl Įsakymo panaikinimo kreipėsi 2025 m. sausio 28 d., teismas darė išvadą, jog pareiškėjai 1 metus 11 mėnesių 25 dienas praleido skundo padavimo teismui terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, o priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjui piktnaudžiauti savo teisėmis.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog aplinkybės, kad iš Įsakymo turinio pareiškėjas nesuprato, jog jis sukelia pasekmes ir jo mažametei dukrai V. G., taip pat kad tik vėliau suvokė Įsakymo pasekmes, jog neturėjo lėšų advokatui ir pan., yra subjektyvaus pobūdžio.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jo dukra V. G., būdama mažamete, negalėjo daryti įtakos susidariusiai situacijai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, akcentavo, kad būtent tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą. Tėvai turi pareigą savo vaikus atstovauti, ginti jų teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas tiek atstovaudamas save, tiek veikdamas kaip savo mažametės dukters V. G. įstatyminis atstovas, nebuvo pakankamai rūpestingas, nepateisinamai ilgą laiką delsė kreiptis į teismą. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog terminas kreiptis į teismą yra praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai yra jo valia pasirinktas teisių gynimo būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, ši aplinkybė objektyviai netrukdė jam laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjas skundą uždelsė paduoti dėl jo paties elgesio (delsimo), o tai yra subjektyvios priežastys.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčijamu Įsakymu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl konkrečių teisių ar pareigų suteikimo / nesuteikimo pareiškėjo mažametei dukrai V. G.. Ginčijamame Įsakyme nėra jokių viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, reikalavimų, kurie sukeltų vienokias ar kitokias pasekmes pareiškėjo mažametei dukrai V. G. ar ją įpareigotų vienaip ar kitaip elgtis. Vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis, teismas nurodė, kad kreipimasis dėl kitų asmenų teisių ar viešojo intereso gynimo administraciniame teisme gali būti nagrinėjamas tik tais atvejais, kai įstatymas suteikia asmeniui specialią teisę kreiptis į teismą ginant kitų asmenų teises ar viešąjį interesą. Teismas vertino, kad ginčijamas Įsakymas pareiškėjo mažametei dukrai V. G. nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti skundžiamu aktu ABTĮ prasme, o tai taip pat yra pagrindas skundą šioje dalyje atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.
III.
Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjai pakartoja bylos faktines aplinkybes, argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, mano, kad ji yra neteisėta, nepagrįsta, priimta, tinkamai neįvertinus realios faktinės situacijos bei nurodytų individualių aplinkybių, todėl turi būti panaikinta.
Pasisakydami dėl Įsakymo įtakos pareiškėjo mažametės dukros V. G. teisinei padėčiai, pareiškėjai pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Įsakymu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl konkrečių teisių ar pareigų suteikimo / nesuteikimo pareiškėjo mažametei dukrai V. G., taip pat kad ginčijamame Įsakyme nėra jokių viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, reikalavimų, kurie sukeltų vienokias ar kitokias pasekmes pareiškėjo mažametei dukrai V. G. ar ją įpareigotų vienaip ar kitaip elgtis, o tai būtų pagrindas skundą šioje dalyje atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjų teigimu, nors Įsakymu V. G. tiesiogiai jokios teisės ar pareigos nenustatomos, tačiau Įsakymas administracinėje byloje Nr. eI2-5011-872/2025 nurodomas kaip pagrindas pareiškėjo mažametės dukros V. G. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimui. Kadangi Migracijos departamento teikimas dėl pilietybės V. G. netekimo parengtas, vadovaujantis Įsakymu, pareiškėjų nuomone, teiginys, kad Įsakymas jokios įtakos V. G. teisinei padėčiai neturi, yra nepagrįstas ir ydingas.
Pareiškėjų nuomone, jei būtų panaikintas Įsakymas V. G. atžvilgiu dėl aplinkybių, nurodytų skunde, VRM prašymas administracinėje byloje Nr. eI2-5011-872/2025 taip pat neturėtų būti netenkinamas, tokiu būdu V. G. išsaugotų Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pasisakydami dėl Įsakymo apskundimo termino pradžios, pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti papildomi paaiškinimai, kuriuose nurodyta, jog, pateikus skundą, su pareiškėjų atstove susisiekė VRM atstovas ir pasiūlė atsiųsti Migracijos departamento teikimą dėl Įsakymo priėmimo dalyje, kuria pareiškėjas pripažįstamas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės. VRM atstovas taip pat nurodė, kad, kadangi teikimas nebuvo anksčiau siųstas, tačiau pareiškėjas turėjo teisę su juo susipažinti, jis atsiųs teikimo dalis, susijusias su pareiškėju. Minėti teikimo fragmentai buvo pateikti 2025 m. sausio 29 d. elektroniniu paštu.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjai pažymi, kad 2024 m. balandžio 17 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1413-556/2024 akcentavo įsakymo ir jį lydinčio dokumento, t. y. teikimo svarbą, iš kurio turinio asmeniui tampa žinoma, dėl kokių faktinių aplinkybių priimamas įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai teigia, kad 2022 m. pareiškėjas su teikimu nebuvo susipažinęs, tai patvirtino ir VRM atstovas, o su juo susipažino tik 2025 m. sausio 29 d. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui tik 2025 m. sausio 29 d. buvo pateikti susipažinti pilnos apimties dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Todėl pareiškėjų vertinimu, terminas skundui pateikti prasidėjo 2025 m. sausio 29 d. ir negali būti laikomas praleistu.
Pareiškėjai nurodo, kad jeigu teismas laikytų, kad terminas skundui paduoti praleistas, terminas turėtų būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.
Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas formaliai atsakė į argumentus dėl Įsakymo neįvertinimo V. G. teisinės padėties aspektu. Teismas nurodė, kad įstatyminiai atstovai turėjo būti rūpestingesni ir atidesni, tačiau tuo pačiu pažymėjo, jog, kadangi Įsakymas tiesiogiai V. G. jokių teisių ir pareigų nekoreliuoja, jis neskundžiamas. Todėl, pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis yra prieštaringa ir neaiški. Taigi, Įsakymas sukėlė tiesioginius padarinius ne tik pareiškėjui, bet ir po daugiau nei 1,5 metų jo pagrindu parengtas teikimas bei prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo V. G., todėl buvo pateiktas skundas dėl Įsakymo dalies, susijusios su pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimu. Pareiškėjų įsitikinimu, termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.
Pareiškėjai nurodo, kad pareiškėjas nusprendė neskųsti Įsakymo tik individualiai savo atžvilgiu, nenumatydamas jo platesnio poveikio mažametei dukrai V. G., o V. G., būdama (duomenys neskelbtini) metų, negalėjo savarankiškai pasinaudoti apskundimo teise, nes jos įstatyminis atstovas – tėvas – sprendimą dėl Įsakymo neapskundimo priėmė tik savo atžvilgiu, nevertindamas jo mažametės dukros V. G. atžvilgiui. Kiti šeimos nariai ir giminės taip pat nevertino šio Įsakymo V. G. turėto Lietuvos Respublikos pilietybės statuso atžvilgiu.
Pareiškėjai nurodo, kad 2025 m. sausio 16 d. gavus procesinius dokumentus administracinėje byloje Nr. eI2-5011-872/2025 dėl V. G. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, tapo aišku, kad Įsakymas naudojamas kaip pagrindas V. G. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimui. Todėl V. G. Įsakymo apskundimo terminas prasidėjo nuo tada, kai tapo žinoma, kad jis turi tiesioginės įtakos ir jos teisinei padėčiai, nes administracinėje byloje Nr. eI2-5011-872/2025 pateikto prašymo pagrindas yra Įsakymas. Pareiškėjų įsitikinimu, Įsakymo apskundimo terminas V. G. atžvilgiu prasidėjo 2025 m. sausio 16 d. ir šis skundas teikiamas nepraleidžiant jo apskundimo termino. Jeigu būtų laikoma, kad V. G. terminas skundui pateikti dėl Įsakymo yra praleistas, pareiškėjai pažymi, kad Įsakymo priėmimo metu nebuvo žinoma bei vertinama jo tiesioginė įtaka V. G. Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimui, o apie tai buvo sužinota tik 2025 m. sausio 16 d.
Vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai teigia, kad po to, kai sužinojo apie Įsakymo įtaką V. G. padėčiai ir interesams, buvo ne tik operatyviai pateiktas atsiliepimas, bet ir teikiamas skundas dėl paties Įsakymo (kitoje byloje gali būti tiesiog formalus skundo atmetimas, nesant duomenų apie tai, kad Įsakymas taip pat yra apskųstas), siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus, kuris tiek dabar, tiek Įsakymo priėmimo metu buvo mažametis. Pareiškėjų nuomone, nenustatytos aplinkybės, kad jie elgtųsi nesąžiningai ir piktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis, todėl yra pagrindas praleistą terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo atnaujinti.
Pareiškėjų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nutartyje taip pat neįvertinta, jog mažametė V. G., kuriai šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metai, objektyviai pati negalėjo daryti įtakos, kad jos tėvas anksčiau apskųstų Įsakymą. Tai, kad minėtas Įsakymas turės įtakos ir V. G. teisei į Lietuvos Respublikos pilietybę, jos interesus atstovaujantiems šeimos nariams tapo žinoma tik 2025 m. sausio 16 d., kai jie nedelsiant ėmėsi teisinių veiksmų mažametės V. G. teisei į Lietuvos Respublikos pilietybę apsaugoti. Pareiškėjų vertinimu, minėti teisiniai veiksmai gali neturėti jokios prasmės, jei V. G. nebus sudaryta galimybė ginčyti ir pareiškėjo pilietybės netekimo sprendimą, kuris automatiškai daro įtaką ir jos teisei į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jei teismas laikytų, jog pareiškėjo termino praleidimo priežastys yra nesvarbios skundo terminui atnaujinti, dėl to neturėtų nukentėti V. G., kuri pati negalėjo daryti įtakos, susidariusiai situacijai. Atitinkamai jos atžvilgiu skundo padavimo terminas turi būti laikomas arba nepraleistu, arba atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 12 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui, kaip įstatyminiam V. G. atstovui, apie ginčijamą Įsakymą buvo žinoma nuo 2023 m. sausio 3 d., konstatavo, jog pareiškėjai su skundu į teismą dėl Įsakymo panaikinimo kreipėsi tik 2025 m. sausio 28 d., t. y. praleidę skundo padavimo terminą. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė jį priimti.
Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta, neaiški, prieštaringa, priimta, tinkamai neįvertinus situacijos ir individualių aplinkybių. Tvirtina, kad Įsakymas turi įtakos V. G. teisinei padėčiai. Teigia, jog terminas skundui pateikti prasidėjo 2025 m. sausio 29 d., kai pareiškėjui buvo pateikti susipažinti pilnos apimties dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, o V. G. Įsakymo apskundimo terminas prasidėjo nuo tada, kai tapo žinoma, kad jis turi tiesioginės įtakos ir jos teisinei padėčiai, t. y. 2025 m. sausio 16 d., todėl termino skundui paduoti nepraleido, tačiau jei teismas laikytų, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių, be to, atkreipia dėmesį, kad V. G. būdama mažamete, negalėjo daryti įtakos susidariusiai situacijai.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos šią teisę įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-662/2019, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-24-1188/2024). Įstatymuose nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, kadangi taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024).
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
ABTĮ straipsnio 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada administracinį aktą priėmė, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010; kt.).
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kaip inter alia (be kita ko) įtvirtinta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 36 straipsnyje, Ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įstatymų nustatyta tvarka skelbiami Teisės aktų registre. Ši pareiga taip pat detalizuota Aprašo 28 punkte, kuriame nurodyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas ar darbuotojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Ministro sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės paskelbimo Teisės aktų registre dienos išsiunčia asmeniui pranešimą apie priimtą sprendimą per MIGRIS. Prie pranešimo pridedama Ministro sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nuoroda Teisės aktų registre arba Migracijos departamento sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog VRM 2022 m. gruodžio 23 d. priėmė Įsakymą apie kurį pareiškėjas pranešimu buvo informuotas 2022 m. gruodžio 24 d. jo MIGRIS paskyroje, tačiau pranešimo neperskaitė. Pareiškėjo MIGRIS paskyra, sukurta nuo 2022 m. sausio 25 d., yra aktyvi. Migracijos departamentas nustatęs, kad pareiškėjas neperskaitė MIGRIS paskyroje esančio pranešimo, 2023 m. sausio 2 d. papildomai jį informavo elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini), kuris buvo nurodytas pareiškėjo pranešime apie įgytą kitos valstybės pilietybę. Elektroniniame laiške buvo aiškiai nurodyta Įsakymo priėmimo data, jį priėmusi institucija ir priimto Įsakymo esmė, taip pat pateikta nuoroda į Teisės aktų registrą.
Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui, kaip įstatyminiam V. G. atstovui, apie ginčijamą Įsakymą buvo žinoma nuo 2023 m. sausio 3 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi pareiškėjai su skundu į teismą dėl Įsakymo panaikinimo kreipėsi 2025 m. sausio 28 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai praleido skundo padavimo teismui terminą.
ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.
Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-415/2024). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-822/2024).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad 2022 m. jis Įsakymą vertino tik įtakos savo padėčiai aspektu bei toje apimtyje, jog Įsakyme ir Migracijos departamento raštuose nebuvo nurodyta, kad Įsakymas turės neigiamos įtakos pareiškėjo mažametės dukros V. G. pilietybės turėjimui, o neturėdamas teisinio išsilavinimo bei neišmanydamas Lietuvos Respublikos įstatymų pareiškėjas pats tokios išvados negalėjo padaryti. Taip pat pareiškėjui buvo sudėtingas laikas, prasidėjo karas, jis gyveno Uzbekistano Respublikoje, atskirai nuo šeimos, neturėjo finansinės galimybės apskųsti Įsakymo, o išlaidos advokatui jam būtų nepakeliamos. Be to, pareiškėjo mažametė dukra V. G. objektyviai pati negalėjo daryti įtakos tėvui apskųsti Įsakymą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Šiuo atveju termino apskųsti Įsakymą praleidimą lėmė ne objektyvios nuo pareiškėjų valios nepriklausiusios priežastys, tačiau subjektyvus situacijos vertinimas bei apsisprendimas elgtis tam tikru būdu. Pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios, objektyviai lėmusios termino skundui paduoti praleidimą. Pareiškėjų atskirajame skunde nurodytos aplinkybės objektyviai nepateisina pareiškėjų termino skundui paduoti praleidimo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog aplinkybės, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, neišmano Lietuvos Respublikos įstatymų, gali būti laikomos objektyviai ribojančiomis suinteresuoto asmens galimybes efektyviai ginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-132/2012; 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-104/2012; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-692-968/2022), tačiau tokio pobūdžio aplinkybės savaime nėra svarbios, t. y. sudarančios pakankamą pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-600-463/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-624-552/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-765-525/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024), kadangi kiekvienu atveju turi būti vertinama aplinkybių visuma. Be to, tokia priežastis kaip teisinės reikšmės nesuvokimas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-886/2013).
Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįsta teismo išvadą, kad ginčijamas Įsakymas pareiškėjo mažametei dukrai V. G. nesukelia teisinių pasekmių, kadangi priimtas dėl jos tėvo A. G. ir tai sudarytų pagrindą atsisakyti priimti šią skundo dalį, kiek susiję su V. G., kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. G. (A. G.) ir jo mažametės dukros V. G., atstovaujamos įstatyminio atstovo A. G. (A. G.), atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.