Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1794-619/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kolegita“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir pinginių išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiausia tikslinga paminėti šiam ginčui aktualias faktines bylos aplinkybės. Taigi iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė UAB ,,Kolegita“ ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė 2008 m. birželio 3 d. sudarė Vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo teikti keleivių vežimo paslaugas – vežti keleivius maršrutu 067 ,,Fabijoniškės–Gariūnai–Grigiškės“, maršrutą aptarnaujant 6 transporto priemonėmis, o atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo, be kita ko, atlyginti ieškovei negautas pajamas dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų 2000 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos Transporto lengvatų įstatyme, ir nuostolius, susidarančius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų (5.10 p.). Šalys taip pat sutarė, kad Savivaldybė turi teisę tikrinti kaip ieškovė vykdo Sutartyje ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsižvelgdamas į keleivių srautą ir sezono ypatybes, mažinti transporto priemonių skaičių maršrute ar nutraukti maršruto aptarnavimą ne sezono metu; nurodyti vežėjui ištirti keleivių srautą maršrute (maršrutuose) be papildomo užmokesčio (7.1., 7.3., 7.6. p.). Sutarties V skyriuje šalys sutarė dėl negautų pajamų už keleivių vežimą atlyginimo tvarkos, o būtent tai, kad: 1 ridos kilometro kaina – 5 Lt; kad ieškovės negautos pajamos dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų ir nuostoliai, susidarantys dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų, kompensuojami Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka (11 p.); kad kompensacijos mokamos pagal pateiktą sąskaitą faktūrą ne vėliau kaip per 3 dienas po pinigų gavimo į Savivaldybės sąskaitą (13 p.); kad vežėjas, pasibaigus ataskaitiniam kalendoriniam mėnesiui, iki kito mėnesio 8 dienios pateikia užsakovui ataskaitą apie parduotus su nuolaida važiavimo reguliaraus susisiekimo autobusais bilietus bei per mėnesį patirtus nuostolius dėl keleivių vežimo vietinio reguliaraus susiekimo maršrute, minimame 3 p. ir išrašo PVM sąskaitas faktūras (14 p.). Šalys taip pat nustatė, kad ši sutartis įsigalioja nuo 2008 m. birželio 1 d. ir galioja iki 2011 m. birželio 1 d. (21 p.), o prieš minėtą terminą užsakovas gali nutraukti Sutartį, jeigu keleivių srauto tyrimo duomenys rodo maršruto funkcionavimo netikslingumą (25.6. p.; t. 1, b. l. 10-14). Šalys 2010 m. rugsėjo 17 d. pasirašė Susitarimą dėl minėtos Sutarties papildymo, kuriuo pakeitė 3.3. p. ir padidino maršrutą aptarnaujančių transporto priemonių skaičių iki 8, bei papildė Sutartį 4.23, 141, 24 p., pagal kuriuos ieškovė įsipareigojo nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. ištirti nurodyto maršruto keleivių srautus bei sutarė, kad šiuo laikotarpiu vežėjo galimi nuostoliai dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų nėra atlyginimai, išskyrus negautas pajamas dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų; šiuo laikotarpiu netaikomas Sutarties 5.10, 12, 14 p. nuostatos dėl vežėjo patirtų nuostolių, susidarančių dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų (t. 1, b. l. 15). Ieškovė 2010 m. lapkričio 25 d. rašte atsakovei nurodė, kad išanalizavo keleivių srautus per 2010 m. rugsėjo–spalio mėn. ir nustatė, jog buvo pervežta apie 50 000 keleivių. Pažymėjo, kad minėtą maršrutą būtų tikslingiau prijungti prie bendros bilietų sistemos (t. 1, b. l. 115). Atsakydama į šį raštą Savivaldybė nurodė, kad sprendimai dėl privačių vežėjų įtraukimo į bendrą bilietų sistemą bus priimti vadovaujantis galiojančia tvarka, o galimų nuostolių kompensavimo klausimas – vadovaujantis teisės aktais, Sutartimi, bei atsižvelgiant į biudžeto tikslines dotacijas (t. 1, b. l. 116). Ieškovė laikotarpiu nuo 2011 m. sausio iki 2011 m. birželio mėn. pateikė atsakovei šešias sąskaitas faktūras: KOL Nr. 0452, 0463, 0466, 0477, 0486, 0527, kuriose nurodyta mokėtina 972 015,70 Lt (281 515,08 Eur) kompensacija už 2010 m. gruodžio–2011 m. gegužės mėn. (t. 1, b. l. 16, 19, 23, 155, 159; t. 2, b. l. 94). Atsakovė Savivaldybės administracija, atsakydama į pirmąjį prašymą dėl sąskaitos apmokėjimo nurodė, kad klausimas dėl sudarytos Sutarties, pateiktos sąskaitos faktūros buvo svarstytas mero pavaduotojo rengiamo pasitarimo metu, ir atsižvelgiant į tai, kad minėtas Papildomas susitarimas nustojo galioti, o naujas sprendimas nebuvo priimtas, – sąskaitą nuspręsta grąžinti. Ieškovė su šia išvada nesutiko ir pateikė skundą, kurį išnagrinėjusi Savivaldybė pateikė ginčijamą 2011 m. vasario 23 d. pranešimą, kuriame nurodė, kad šis klausimas buvo pakartotinai spręstas mero pavaduotojo rengto pasitarimo metu, tačiau atsižvelgiant į 2011 m. biudžete numatytų asignavimų skyrimą viešojo transporto nuostolių kompensavimui ir dotacijų mokėjimą už keleiviams taikomas lengvatas, priimtas sprendimas sąskaitų neapmokėti (t. 1, b. l. 28). Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. kovo 16 d. pranešimu informavo ieškovę, kad įvertinusi jos pateiktas ataskaitas sprendžia, jog keleivių srautas nėra pakankamas šio maršruto funkcionavimui, todėl po mėnesio nuo šio pranešimo gavimo dienos, bet ne vėliau nei nuo 2011 m. balandžio 31 d., maršrutas bus nutrauktas (t. 1, b. l. 30). Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, reaguodama į dar vieną prašymą dėl sąskaitų apmokėjimo, 2011 m. kovo 30 d. pranešimu informavo ieškovę, kad naujas sprendimas dėl nuostolių kompensavimo nebuvo priimtas, o senasis susitarimas nebegalioja, todėl šių sąskaitų neapmokės (t. 1, b. l. 31). Tačiau ieškovė ir toliau siuntė atsakovei sąskaitas faktūras, o pastaroji 2011 m. balandžio 14 d., gegužės 31 d., birželio 14 d. raštais jas atsisakė apmokėti nurodydama analogiškus motyvus (t. 1, b. l. 143, 147; t. 2, b. l. 94). Ieškovė 2011 m. gegužės 23 d. rašte nurodė, kad šalių sudaryta Sutartis baigia galioti 2011 m. birželio 1 d.; kad minėtu maršrutu kiekvieną mėnesį pervežama 50 000–62 000 keleivių; kad jų skaičius didėja; kad sutinka pratęsti Sutartį ir sumažinti 1 km kainą nuo 5 Lt iki 4,50 Lt (t. 1, b. l. 141-142). Atsakovė, reaguodama į šį pranešimą nurodė, kad pakarotinai informuoja, jog Sutartis nebus pratęsiama (t. 1, b. l. 143-144). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ir bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad šios bylos atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu šios bylos ieškovei UAB ,,Kolegita“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl ginčo Sutarties ir jos pakeitimų pripažinimo niekiniais bei dėl nepagrįstai išmokėtų kompensacijų priteisimo (t. 2, b. l. 5-18). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, teismas konstatavo, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama konkursą, nepažeidė ieškovės išimtinės kompetencijos, kadangi atsakovė turi teisę priimti sprendimus dėl sutarčių sudarymo, pratęsimo, sutarčių sąlygų pakeitimo ir t. t., įstatymų, savivaldos ir kitų teisės normų numatyta tvarka; kad skelbdama konkursą ir pasirašydama Sutartį su konkurso laimėtoju, veikė savo kompetencijos ribose ir nepažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnyje numatytos išskirtinės savivaldybės tarybos kompetencijos tvirtinti savivaldybės biudžetą ir disponuoti biudžeto lėšomis bei CK 2.84 straipsnio 1 dalies nuostatų; taip pat atmetė ieškovės argumentus, kad Sutartis ir visi jos papildymai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.80, 1.82 straipsniai). Atmesdamas reikalavimą pripažinti Sutartį nutraukta nuo 2009 m. sausio 1 d. teismas pažymėjo, kad po dalinio atsiskaitymo su atsakove šalys tęsė bendradarbiavimą – 2010 m. rugsėjo mėn. keleivių vežimas buvo atnaujintas, šalims pasirašius 2010 m. rugsėjo 17 d. sutarties papildymą Nr. A72-807 (2.9.3.9-UK5). Įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad šis reikalavimas taip pat nepagrįstas (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-4369-340/2012). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Savivaldybės apeliacinį skundą, 2014 m. sausio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-84/2014), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su paminėtomis teismų išvadomis taip pat sutiko (civilinė byla Nr. 3K-3-534/2014). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad šis šalių ginčas buvo pradėtas nagrinėti Vilniaus apygardos teisme, kuris 2011 m. liepos 1 d. nutartimi šią bylą perdavė pagal teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (t. 1, b. l. 57-58). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. priėmė sprendimą atmesti skundą kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-28-437/2015, t. 2, b. l. 136-145). UAB ,,Kolegita“ su šiuo teismo sprendimu nesutiko ir jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2016 m. kovo 15 d. nutartimi nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą (civilinė byla Nr. A-449-556/2016, t. 3, b. l. 10-26). Specialiojo teisėjų kolegija konstatavo, kad ši byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, todėl 2016 m. birželio 21 d. nutartimi ją perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui bei pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas netenka savo teisinės galios (t. 3, b. l. 28-30). Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs jam pagal teismingumą perduotą bylą, nusprendė ieškovės ieškininį reikalavimą patenkinti visiškai – pripažino neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. vasario 23 d., kovo 30 d., balandžio 14 d., gegužės 31 d., birželio 14 d. raštuose nurodytą atsisakymą mokėti ieškovės patirtus nuostolius; priteisė jai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 281 515,10 Eur nuostolių atlyginimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės su šiuo teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo taisykles – netinkamai tyrė į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai vertino ir aiškino Susitarimo dėl Sutarties papildymo nuostatas, turėjusias esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Po to, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi patenkino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą ir iškėlė UAB ,,Kolegita“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB ,,Idėjų rinka“, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 4 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-3359-781/2017; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2-939-823/2017). Taigi teisėjų kolegija toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų, juos vertindama aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo ginčo šalių susitarimui

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudaryto Susitarimo dėl Sutarties papildymo sąlygas (4.23, 24, 141 p.) (t. 1, b. l. 15); ieškovės 2010 m. lapkričio 25 d. raštą, kuriame nurodyta, jog 2010 m. rugsėjo–spalio mėn. ginčo maršrutu pervežta apie 50 000 keleivių (t. 1, b. l. 115); ieškovės 2011 m. gegužės 23 d. raštą (t. 1, b. l. 141-142); šalių paaiškinimus, – nustatė, kad šalys nebuvo sutarusios bei nustačiusios, kokiu būdu ir forma bus pateikiami duomenys apie keleivių srautus, taip pat nebuvo pareikštos pretenzijos dėl netinkamo keleivių srauto maršrute ištyrimo. Teismas, įvertinęs įrodymus, susijusius su ginčo sutarties bei susitarimo vykdymo aplinkybėmis, sprendė, kad ieškovė tinkamai įvykdė Sutarties 14 p. numatytas pareigas, t. y. pateikė duomenis apie patirtus nuostolius, išrašė PVM sąskaitas faktūras, tačiau būtent priešinga šalis nepateikė įrodymų, kad jos nurodytos reikalaujamos kompensacijos sumos yra neteisingos, patirtų nuostolių dydis yra kitoks, – todėl nutarė ieškinį patenkinti ir priteisti minėtose sąskaitose nurodytus ir ieškovės apskaičiuotus 281 515,10 Eur nuostolius. Apeliantės, nesutikdamos su paminėtais teismo argumentais, teigia, kad teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė tinkamai įvykdė sutartinę pareigą atlikti ginčo maršruto keleivių srauto tyrimą. Yra įsitikinusios, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog iš ieškovės, pateiktų – beje, dar 2011 m., ir teismo vertintų raštų nėra aišku, kaip apskaičiuotas keleivių srautas, kuo šie skaičiavimai pagrįsti. Apeliantės taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl netinkamai atlikto minėto tyrimo. Kaip teisingai savo skunde nurodė apeliantės, pagal CK 6.200 straipsnį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, ją vykdydamos privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, be to, ji turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo (1-4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-248-421/2016, 26 punktas; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015; etc.). Taip pat yra išaiškinęs, kad aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į rašytinės sutarties tekstą – jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 22-24 punktai). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau šioje nutartyje paminėtas ginčui aktualias bylos faktines aplinkybes, įstatymų nuostatas bei minėtus kasacinio teismo išaiškinimus sprendžia, kad apeliančių skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija mano, kad visų pirma tikslinga pažymėti aplinkybes, kurios apibūdina ginčo šalių statusą. Taigi pagal viešai prieinamus duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškovė UAB ,,Kolegita“ įsteigta 1998 m. rugsėjo 16 d., iki bankroto bylos iškėlimo teikė keleivių vežimo autobusais mieste / priemiestyje paslaugas (http://www.1551.lt/kolegita-uab-41695/). Tuo tarpu, kaip žinoma, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė yra biudžetinė įstaiga, kuri finansuojama taip pat ir iš valstybės biudžeto ir, kuriai, be kita ko, priskirta savarankiška funkcija teikti ir organizuoti viešąsias paslaugas, viena iš kurių – keleivių vežimas vietiniais maršrutais, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktas). Taigi yra akivaizdu, kad šiuo atveju atsakovės negali būti laikomos silpnąją Sutarties šalimi, nes joms, kaip miesto biudžeto lėšų bei, be kita ko, ir viešųjų paslaugų teikimo administratorėms, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai atliekant minėtas funkcijas, šiuo atveju – organizuojant keleivių vežimo paslaugas. Antra, kaip teisingai nurodė šalys savo procesiniuose dokumentuose, aiškinant Sutarties nuostatas turi būti vertinamas ne tik jos tekstas, bet ir šalių elgesys tiek iki sudarant sutartį, tiek ją vykdant, tiek nutraukus. Kaip minėta šioje nutartyje anksčiau, ginčo Sutarties objektas yra keleivių vežimas Sutartyje nustatytu maršrutu, o atsakovė Savivaldybė, sudarydama ginčo Sutartį, vykdė jai įstatymu priskirtą funkciją organizuoti atitinkamos viešosios paslaugos teikimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė, vykdydama minėtą savo pareigą, kreipėsi į ieškovę dėl Sutarties papildymo, kuriuo sutarta, kad ieškovė nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. atliks ginčo maršruto keleivių srauto tyrimą. Kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė ieškovė, ir ką patvirtina bylos medžiaga, būtent atsakovė ruošė šio susitarimo projektą, todėl, būdama atidžiu, rūpestingu bei turinčiu ne tik kvalifikuotus darbuotojus, taip pat ir teisininkus, bet ir didelę patirtį tiek vykdant, tiek sudarant sutartis, turėjo ir galėjo suprasti, jog būtent Sutarties nuostatos reguliuoja šalių santykius, todėl jos sąlygos turi būti aiškiai apibrėžtos, tikslios, tai yra vienareikšmiai nustatančios vykdymo tvarką, terminus etc., suprantamos ir atskleidžiančios tikruosius šalių ketinimus, lūkesčius bei tikslus, o ieškovei kaip verslininkui aiškiai apibrėžiančios jo pareigas ir su jų tinkamu įvykdymu susijusius reikalavimus. Trečia, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paminėtame Sutarties papildyme aiškiai nurodyta tik tai, kad ieškovė privalo tam tikru laikotarpiu ištirti ginčo maršruto srautus. Tačiau nebuvo detalizuotas nei tokio tyrimo atlikimo būdas, nei jo pateikimo forma etc. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma yra ir fakto teismas, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad šis susitarimas būtų keičiamas detalizuojant tyrimo atlikimo tvarką ar pratęsiant terminus, per kuriuos jis turi būti atliktas tinkamai, tai yra, pagal atsakovių lūkesčius. Tuo tarpu, atsakovė, po to, kai buvo gautas ieškovės 2010 m. lapkričio 25 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad: ,,įmonė analizavo keleivių srautus per 2010 m. rugsėjo–spalio mėn. Šiuo laikotarpiu buvo pervežta apie 50 000 keleivių“, nereiškė netgi jokių pretenzijų dėl netinkamo ginčo Susitarimo įvykdymo, be to, aprobavo ieškovės veiksmus, tai yra vežimo paslaugų teikimą pagal Sutartį, jų nenutraukdama ir nesustabdydama. Šią aplinkybę patvirtina ne tik atsakovės atsakymas į ieškovės 2010 m. lapkričio 25 d. pranešimą, kuris pateiktas reaguojant į ieškovės atliktus paskaičiavimus, ir kuriame nėra keliamas klausimas dėl jo atlikimo būdo / metodų, bet ir vėlesni šios bylos ginčo raštai (t. 1, b. l. 28-31, 143-144 147-148).Teisėjų kolegija pažymi tai, kad, kaip minėta anksčiau, Savivaldybė šiuo atveju laikytina stipriąja Sutarties šalimi, kuriai suteikta teisė / pareiga organizuoti viešųjų paslaugų teikimą, o taip pat priimti sprendimus, susijusius su tam reikalui skirtų piniginių lėšų panaudojimu, tai yra užtikrinti jų efektyvų panaudojimą. Todėl ne ieškovė, o būtent pastaroji privalėjo ne tik kontroliuoti šios Sutarties vykdymą, bet ir užtikrinti, jog sutartiniai santykiai būtų tinkamai ir aiškiai sureguliuoti, o juos vykdant netinkamai – imtis priemonių, užtikrinančių tinkamą įvykdymą, t. y. kad būtų teikiamos paklausą atitinkančios, kokybiškos paslaugos, tačiau už pagrįstą kainą. Tuo tarpu iš į bylą pateikto šalių surašinėjimo matyti, kad atsakovė, kaip jau minėta, jokių pretenzijų dėl atliko maršruto srautų tyrimo ieškovei nereiškė, nemodifikavo nei Susitarimo, nei pačios Sutarties (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Ketvirta, pažymėtina ir tai, kad apeliantės nekvestionuoja fakto, jog ieškovė teikė minėtas paslaugas ir dėl to patyrė sąnaudas, nekvestionuoja nei paties nuostolių fakto, o taip pat teismui pateikto jų paskaičiavimo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek Sutarties bei ją papildžiusio Susitarimo nuostatas, tiek šalių elgesį jį vykdant, taip pat turint omenyje šios nutarties 24 punkte nurodytus pačių atsakovių inicijuotus teisminius ginčus, – sprendžia, kad, priešingai nei teigiama skunde, nei į bylą pateikti įrodymai, nei apeliančių Sutarties interpretacijos, nesuteikia pagrindo sutikti su jų skundo argumentais, kad būtent ieškovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, o pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė jų santykius reglamentuojančias Sutarties nuostatas (CPK 12, 178 , 328 straipsniai, CK 6.193, 6.200 straipsniai). Penkta, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės, spręsdamos, jog priteisti nuostoliai yra patirti dėl kaltės asmenų, kurie buvo atsakingi už minėtų sutartinių teisinių santykių administravimą, turi teisę spręsti klausimą dėl jų išieškojimo (CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad patenkindamas ieškovės UAB ,,Kolegita“ ieškininį reikalavimą teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o atsakovių skundo argumentai nepaneigia jų pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų skunde bei atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą – apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.