Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-4369-340/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Kolegita“ dėl sutarties ir jos pakeitimų pripažinimo niekiniais bei dėl nepagrįstai išmokėtų kompensacijų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1-2 d.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d.) nėra nustatyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Civilinio proceso kodekso 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs atsakovas UAB „Kolegita“, todėl atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. balandžio 9 d. paskelbė konkursą: Vežėjų parinkimo vežti keleivius M3 klasės autobusais; konkurso objektas – keleivių vežimas vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutu „Fabijoniškės-Gariūnai-Grigiškės“ aptarnauti M3 klasės autobusais. Atsakovui laimėjus konkursą, ieškovas, Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kolegita“ pasirašė 2008 m. birželio 3 d. sutartį Nr. A72-711(7.13-ŪK3) dėl keleivių vežimo autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais; pagal sutartį atsakovas įsipareigojo teikti keleivių vežimo paslaugas nustatytu 067 maršrutu. Sutarties 5.10 punktu ieškovas įsipareigojo atlyginti atsakovui negautas pajamas dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų 2000 m. kovo 30 d. transporto lengvatų įstatymu, ir nuostolius, susidarančius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų; nustatyta 1 ridos kilometro kaina - 5 Lt, taip pat nurodyta, kad negautos pajamos dėl keleiviams teikiamų transporto paslaugų kompensuojamos Vilniaus miesto savivaldybės nustatyta tvarka (t.1, b. l. 16-20).

- 2008 m. liepos 10 d. susitarimas dėl sutarties papildymo Nr. A72-1018(12.15 ŪK5), kuriuo buvo pratęsta maršruto trasa;

- 2008 m. rugsėjo 4 d. susitarimas dėl sutarties papildymo Nr. A72-1240(12.15-ŪK5), kuriuo buvo nustatyta, jog vežėjas įsipareigoja teikti paslaugas bendroje bilietų sistemoje pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą ir su vežėju suderintą už keleivių vežimą nuostolingais maršrutais negautų pajamų kompensavimo tvarką;

- 2010 m. rugsėjo 17 d., susitarimas Nr. A72-807(2.9.3.9 UK5), kuriuo be kitų sąlygų, buvo pakeistos sutarties nuostatos dėl vežėjo nuostolių kompensavimo ir buvo susitarta, kad vežėjo galimi nuostoliai dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų nėra atlyginami, išskyrus negautas pajamas dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų.

Ieškovas kompensavo atsakovui nuostolius pagal jo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras nuo 2008 m. birželio iki 2008 m. gruodžio mėnesio 1 737 373,47 Lt suma.

Ieškovas reikalauja pripažinti viešojo konkurso būdu sudarytą sutartį niekine arba negaliojančia ir taikyti vienašalę restituciją – išreikalauti iš atsakovo jam sumokėtą kompensaciją.

Dėl netinkamai taikytų materialinės teisės normų

Analizuojant skundžiamo sprendimo motyvuojamąją dalį, matyti, kad vienu iš argumentų priimant sprendimą netenkinti ieškovo reikalavimų, teismas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymu, laikė perkančiosios organizacijos pareigos tinkamai vykdyti pirkimą pažeidimus. Teismas nurodė, jog už Viešųjų pirkimų įstatymo normų tinkamą įgyvendinimą atsako perkančioji organizacija.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybių institucijos užtikrina socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei. Šiems visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti vežėjai (operatoriai) parenkami Vyriausybės nustatyta tvarka, o patiriami dėl šių paslaugų teikimo nuostoliai vežėjams (operatoriams) yra kompensuojami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ir (ar) savivaldybių (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 str. 1 ir 2 d.). Kaip teisingai nurodo apeliantas, Vyriausybė 2003 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 1132 patvirtino Vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarką. Vilniaus miesto savivaldybės taryba taip pat patvirtino šiuos teisinius santykius reglamentuojančias taisykles (Vežėjų parinkimo konkurso organizavimo vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais tvarka). Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 9 d. Vežėjų parinkimo konkurso vežti keleivius M3 klasės autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais sąlygų (toliau Sąlygos) 44 punktą (t. 1, b. l. 76-83) organizuojant vežėjų parinkimo konkursą Viešųjų pirkimų įstatymas netaikomas. Pagal Sąlygų 43 punktą konkurso procedūros, kurios neapibrėžtos šiose konkurso sąlygose, vykdomos vadovaujantis LR Vyriausybės 2003-09-04 nutarimu Nr. 1132 „Dėl vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarkos patvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-03-23 sprendimu Nr. 1-730 „Dėl vežėjų parinkimo konkurso organizavimo vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susiekimo maršrutais tvarkos patvirtinimo“. Šie teisės aktai yra specialiosios teisės normos Viešųjų pirkimų įstatymo atžvilgiu ir taikytini ginčo teisiniams santykiams. Tačiau tai, kad teismas vienam iš teismo sprendimo motyvų pagrįsti rėmėsi Viešųjų pirkimų įstatymo normomis ir jų taikymo praktika, nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Dėl 2008 m. birželio 3 d. Sutarties pripažinimo niekine

Ieškovas (apeliantas) ieškiniu prašė pripažinti 2008 m. birželio 3 d. sutartį (toliau Sutartis) Nr. A72-711(7.13-ŪK3) ir vėlesnius jos pakeitimus niekiniais; nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti 2008 m. birželio 3 d. sutartį Nr. A72-711(7.13-ŪK3) ir jos pakeitimus negaliojančiais, sudarytais pažeidžiant viešojo juridinio asmens kompetenciją bei viešojo asmens tikslus; pirmuoju ar antruoju pagrindu priteisti iš atsakovo niekinės (ar negaliojančios) sutarties pagrindu sumokėtą 1 737 373,47 Lt sumą; netenkinus pirmųjų prašymų, pripažinti, kad sutartis nutraukta nuo 2009 m. sausio 1 d., UAB „Kolegita“ nutraukus keleivių vežimą; priteisti iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokie ieškinio reikalavimai kvalifikuojami kaip 1) reikalavimas pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu; 2) reikalavimas Sutartį pripažinti negaliojančia CK 2.84 straipsnio pagrindu; 3) nepripažinus Sutarties negaliojančia, pripažinti, kad sutartis nutraukta nuo 2009 m. sausio 1 d., UAB „Kolegita“ nutraukus keleivių vežimą.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu Sutarties nepripažino negaliojančia nei vienu iš nurodytų pagrindų. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo argumentus, kurių pagrindu, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; kt.).

Apelianto argumentai dėl imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su sutarties forma, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 1-730 1.2. punktu buvo patvirtinta Keleivių vežimo autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais sutarties forma. Pagal CK nuostatas reikalavimai yra nustatyti tik sudaromų sandorių formai (žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais). Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Šioje situacijoje kalbama ne apie sandorio formą, bet apie pavyzdinės sutarties formos reikalavimų nesilaikymą, t. y. papildomų sąlygų į savivaldybės tarybos patvirtintą sutarties formą įtraukimą. Todėl svarbu nustatyti ar papildomų sutarties sąlygų, numatančių vežėjo negautų pajamų dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų 2000 m. kovo 30 d. LR Transporto lengvatų įstatymu ir nuostolių, susidarančių dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio transporto paslaugų atlyginimą, įtraukimas į sutartį pažeidė imperatyviais teisės normas.

Pagal LR Vyriausybės 2003-09-04 nutarimu Nr. 1132 patvirtintos vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarkos 1 punktą vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarka (toliau vadinama – Tvarka) reglamentuoja geležinkelių, kelių ir vidaus vandenų transporto vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso (toliau vadinama – konkursas) organizavimą ir nustato pagrindinius visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo reikalavimus. Pagal Tvarkos 37 punktą sutartis sudaroma, keičiama, vykdoma ir nutraukiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, specialiaisiais transporto rūšių kodeksais ir įstatymais, kitais teisės aktais, taip pat konkurso dokumentuose nustatytomis sąlygomis. Pagal Tvarkos 39 punktą sutarties šalys taip pat gali nustatyti kitas įstatymams neprieštaraujančias sutarties sąlygas. Todėl esant tokiam teisiniam reglamentavimui šalims nebuvo draudžiama susitarti ir dėl kitų sutarties sąlygų. Šiuo atveju šalys susitarė ir į sudaromą Sutartį įtraukė papildomas sutarties sąlygas, numatančias vežėjo negautų pajamų dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų 2000 m. kovo 30 d. LR Transporto lengvatų įstatymu ir nuostolių, susidarančių dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio transporto paslaugų, atlyginimą. Sprendžiant dėl tokių sąlygų įtraukimo į patvirtintą Sutarties formą, svarbu nustatyti ir įtrauktų sutarties sąlygų (šalių susitarimo) turinį. Sutarties 5.10 punktas ir 12 punktas yra blanketinės sutarties sąlygos, nukreipiančios į įstatymą ir pačios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tvarką. Kiti Sutarties punktai (13, 14 punktai) tik detalizuoja kompensacijų mokėjimo tvarką. Šie Sutarties punktai atitinka Sąlygų (t. 1, b. l. 76-83) 13-14 punktus. Pažymėtina, kad Sąlygos apelianto nebuvo ginčytinos, todėl yra galiojančios ir taikytinos ginčo teisiniams santykiams. Pats savaime susitarimas kompensuoti nuostolius, patiriamus užtikrinant socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei nėra draudžiamas. Pagal LR transporto veiklos pagrindų įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2006-09-01 iki 2012-01-01) 13 straipsnio 1 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybių institucijos užtikrina socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei. Patiriami dėl šių paslaugų teikimo nuostoliai vežėjams (operatoriams) yra kompensuojami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ir (ar) savivaldybių. Todėl Sutartyje numačius tik galimybę gauti nuostolių kompensaciją teisės aktų nustatyta tvarka, tokios Sutarties sąlygos negali būti pripažįstamos prieštaraujančiomis imperatyvioms teisės aktų normoms. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad papildomų sutarties sąlygų (5.10 punktas, sutarties V skyrius) įtraukimas į savivaldybės Tarybos sprendimu patvirtintos sutarties formą nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir tai nesudaro pagrindo pripažinti sudarytą Sutartį negaliojančia.

Apeliantas Sutarties prieštaravimą taip pat sieja su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kompetencijos pažeidimu. Apelianto nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, pasirašant ginčijamą Sutartį, buvo pažeistos CK 2.84 straipsnio nuostatos. Su apelianto pateiktais teisės normų aiškinimais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pagal CK 2.84 straipsnio 1 dalį sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui. Todėl būtina įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės kompetenciją sudarant ginčijamą sandorį. Jau minėta, kad pagal LR transporto veiklos pagrindų įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2006-09-01 iki 2012-01-01) 13 straipsnio 1 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybių institucijos užtikrina socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei. Pagal to paties įstatymo 13 straipsnio 2 dalį konkurso organizavimo bei visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarką nustato Vyriausybė. Su konkurso nugalėtoju Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybės institucija sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis, kuriose nustatomos keleivių vežimo sąlygos (paslaugų kokybė, veiklos nenutrūkstamumas, reguliarumas, mastas ir kiti reikalavimai), taip pat atlyginimo už suteikiamas paslaugas dydis ir tvarka. Pagal LR Vyriausybės 2003-09-04 nutarimu Nr. 1132 patvirtintos vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarkos 1 punktą vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarka (toliau vadinama – Tvarka) reglamentuoja geležinkelių, kelių ir vidaus vandenų transporto vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso (toliau vadinama – konkursas) organizavimą ir nustato pagrindinius visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo reikalavimus. Pagal Tvarkos 2 punktą pagal kompetenciją sprendimus dėl visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų vykdymo priima, konkursą organizuoja, sutartis su konkurso nugalėtojais sudaro ir nutraukia Susisiekimo ministerija ir (ar) savivaldybių vykdomosios institucijos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir jeigu šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalį savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai priskirtas ir tokių klausimų sprendimas kaip: 1) tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais; 2) tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, savivaldybės administracijos filialams – seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams, taip pat jam priskirtos kompetencijos klausimais – savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams; 3) organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje; 4) administruoja asignavimus, savivaldybės tarybos skirtus savivaldybės administracijai; 5) savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas pritaria Vilniaus apygardos teismo sprendime padarytoms išvadoms, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, skelbdama konkursą ir pasirašydama sutartį su konkurso laimėtoju, veikė savo kompetencijos ribose ir nepažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 str. numatytos išskirtinės savivaldybės tarybos kompetencijos tvirtinti savivaldybės biudžetą ir disponuoti biudžeto lėšomis bei CK 2.84 str. 1 d. nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-730 patvirtintos Vežėjų parinkimo konkurso organizavimo vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais tvarkos nuostatai tiesiogiai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi teisę valdyti ir organizuoti keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais, t. y. turi teisę priimti sprendimus dėl sutarčių sudarymo, pratęsimo, sutarčių sąlygų pakeitimo ir t. t. Priimant šiuos sprendimus buvo vertinami miesto gyventojų poreikiai dėl esamų ir naujų keleivių vežimo maršrutų, kuriama bendra transporto sistema, siekiama sukurti maksimaliai efektyvią miesto transporto sistemą. Visame šiame procese pagrindines funkcijas atlieka savivaldybės administracija, o ne savivaldybės taryba. Būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracija kuria specialųjį transporto planą ir miesto maršrutinio tinklo planą, bei šio tinklo kitimo perspektyvas, nustato reikiamus maršrutus ir kaip rodo susiklosčiusi praktika skelbia konkursus dėl maršrutų ir pasirašo sutartis su konkursų laimėtojais. Be to, skelbiant viešąjį konkursą ir sudarant sutartį su atsakovu UAB „Kolegita“ galiojo 1997 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimas Nr. 84 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sutarčių ir susitarimų sudarymo tvarkos tvirtinimo”. Sprendimo 1 dalyje yra įvardintos savivaldybės sutartys, kurias tvirtina Vilniaus miesto taryba. Čia pateiktas baigtinis sutarčių sąrašas, tačiau keleivių vežimo sutartims sudaryti savivaldybės tarybos pritarimas nenumatytas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalį valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Šiuo konkrečiu atveju ginčijamos sutarties sąlygos buvo parengtos perkančiosios organizacijos – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, jų atsakovas UAB „Kolegita“ negalėjo koreguoti, todėl bet kokia galima rizika, susijusi su sutarties vykdymu tenka apeliantui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, nes jie galėjo žalos išvengti tinkamai parengę sąlygas. Taip pat pastebėtina, kad nei vienas vežėjų parinkimo konkurso dokumentas nebuvo apskųstas ir nuginčytas, visos paslaugos buvo suteiktos vadovaujantis pasirašyta keleivių vežimo sutartimi, sąskaitos kompensacijų mokėjimui buvo priimtos ir iš dalies apmokėtos, dėl to byloje ginčo nėra.

Sprendžiant dėl Sutarties galiojimo būtina atsižvelgti ir tai, kad CK 2.84 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė pritarti viešojo juridinio asmens organo ultra vires sudarytam sandoriui ir tokiu atveju sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo. Byloje teismo nustatyta, kad Sutartis buvo vykdoma, kompensuojama (iš dalies) už vežėjo suteiktas paslaugas, apeliantas naudojosi atsakovo paslaugomis užtikrinant socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei. Apelianto pritarimą Sutarties vykdymui patvirtina jo akceptuotos atsakovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai, paties apelianto atlikti mokėjimai, tarpusavio skolų suderinimo aktas (t. 1, b. l. 23-50, 51-55, 207). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas sudarytam sandoriui pritarė ir jį bent jau iš dalies vykdė. Pritarusi sandoriui, šalis netenka teisės jo ginčyti (CK 1.79 straipsnis).

Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 3-154 patvirtintos Keleivių kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų tiekimo visuomenei kompensavimo tvarkos bei Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-370 pavirtintos Nuostolių, susidariusių dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų reguliaraus susisiekimo maršrutuose kompensavimo vežėjams, dirbantiems bendroje bilietų sistemoje, tvarkos nuostatų pažeidimus, nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančia Sutartį. Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 3-154 patvirtintos Keleivių kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų tiekimo visuomenei kompensavimo tvarkos 6 punktą vežėjų patirti nuostoliai kompensuojami iš savivaldybių biudžetų pagal visuomenės aptarnavimo sutartis, sudarytas tarp vežėjų ir kompetentingų įstaigų. Pagal šias sutartis vežėjai, pasibaigus ataskaitiniam kalendoriniam mėnesiui, iki kito mėnesio 16 dienos pateikia kompetentingoms įstaigoms, išdavusioms vežėjams leidimus vežti keleivius vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusų ir troleibusų maršrutais, ataskaitas apie patirtus nuostolius, susidariusius dėl visuomenei būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų reguliaraus susisiekimo maršrutuose teikimo pagal 1 ir 2 priedus. Kartu su šiomis ataskaitomis vežėjai turi pateikti kompetentingoms įstaigoms įmonės vadovo ir vyriausiojo finansininko parašais patvirtintas pažymas apie šios tvarkos II skyriuje pateiktos formulės sudedamųjų dalių (R, Rn, M, M₀, S, P, A, r) reikšmes, nurodydami, kaip kiekviena iš šių reikšmių buvo nustatyta arba apskaičiuota, ir sąskaitą-faktūrą. Pagal minėtos Tvarkos 7 punktą kompetentingos įstaigos, siekdamos įsitikinti gautose iš vežėjų ataskaitose nurodytų duomenų teisingumu, gali pareikalauti iš vežėjų ir kitų papildomų ataskaitų ar dokumentų, pvz., buhalterinių ataskaitų apie patirtas išlaidas vežant keleivius reguliaraus susisiekimo autobusais (troleibusais), ataskaitų apie planuotus reguliaraus susisiekimo autobusų (troleibusų) reisus ir jų faktišką įvykdymą, maršrutų ridą, nulinę ridą, faktiškai iš keleivių surinktas pajamas ir kt., tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su nuostolių skaičiavimais, kurių pagrindu buvo sudarytos ataskaitos, arba patikrinti reikalingus dokumentus vežėjų įmonėse. Kompetentinga įstaiga gali, bet ne ilgiau kaip iki 2 mėnesių, užlaikyti vežėjų patirtų nuostolių kompensavimą tam, kad patikrintų vežėjų pateiktas papildomas ataskaitas ar dokumentus arba patikrintų juos vežėjų įmonėse ir įsitikintų jų teisingumu. Atsižvelgiant į tai, atsikirtimai, susiję su kompensacijų mokėjimu, gali būti panaudoti sprendžiant klausimą dėl kompensacijos mokėjimo dydžio ir tvarkos, o ne dėl sudarytos Sutarties galiojimo. Apelianto argumentai, susiję su tuo, kad vykdant Sutartį kompensacijų mokėjimas iš esmės pažeidė galiojantį reguliavimą – Vilniaus miesto savivaldybės su SĮ „Susisiekimo paslaugos“ sudarytą 2004 m. gegužės 20 d. sutartį Nr. 14-56 (t. 2, b. l. 46-52), atmestini kaip teisiškai nereikšmingi. Įvertinus minėtos sutarties dalyką, šalių sutartimi prisiimtas teises ir pareigas, teismas konstatuoja, jog tokia sutartis pagal savo pobūdį negali būti priskiriama reguliacinėms sutartims, kurios sukeltų teises ir pareigas tretiesiems asmenims, tarp jų ir atsakovui. Šia sutartimi Vilniaus miesto savivaldybė tik pasirinko įgaliotą atstovą, veikiantį Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir lėšomis pagal savivaldybės nustatytą tvarką kompensuojant keleivinio kelių transporto vežėjų, dirbančių bendroje bilietų sistemoje, nuostolius (sutarties 2 straipsnis). Toks Vilniaus miesto savivaldybės susitarimas neužkirto kelio civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauti ir pačiai savivaldos institucijai savarankiškai.

Dėl Sutarties pripažinimo nutraukta

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sutartis 2009 m. sausio 1 d. nebuvo nutraukta. Aiškinant atsakovo 2009-01-15 prašymo (t. 1, b. l. 56) turinį ir juo sukeltas teisines pasekmes būtina taikyti sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pagal to paties straipsnio 2 dalį visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos.

Teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 91-96) UAB „Kolegita“ direktorius paaiškino tikrąsias aplinkybes kodėl buvo surašytas 2009 m. sausio 15 d. prašymas. O būtent dėl to, kad su atsakovu buvo piktybiškai neatsiskaitoma. Direktorius nurodė, kad sąvoka „nutraukė aptarnavimą“ buvo panaudota sąmoningai, 2009-01-15 prašyme (t. 1, b. l. 56) nebuvo parašyta, jog nutraukiama sutartis. Tikrieji atsakovo ketinimai buvo sustabdyti sutarties vykdymą (paslaugų teikimą), kol su juo bus atsiskaityta. Minėtame prašyme nurodoma, kad atsakovas yra pasirengęs dirbti toliau. Taip pat pažymėtina, kad teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad ir pats apeliantas suvokė, jog sutartis yra nenutraukta, o sustabdyta, nes apeliantas gavęs 2009 m. sausio 15 d. prašymą nepareikalavo atsakovo sugrąžinti leidimo, leidžiančio vežti keleivius vietinio susisiekimo maršrutu. Iš šalių paaiškinimų taip pat buvo nustatyta, kad dėl neatsiskaitymo ir sutarties vykdymo tarp šalių vyko derybos, kas įrodo, kad sutartis galiojo ir buvo nenutraukta, o tik sustabdyta dėl apelianto įsipareigojimų nevykdymo. Vertinant šalių ketinimus nutraukti Sutartį taip pat būtina atsižvelgti į jų elgesį po menamo Sutarties nutraukimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto savivaldybė su atsakovu sudarė Susitarimą dėl Sutarties papildymo (t. 1, b. l. 57). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamentas 2011-03-16 raštu Nr. A51-5580 (3.3.10.3-BR4) informavo atsakovą, kad po mėnesio nuo pranešimo gavimo dienos, bet ne vėliau nei nuo 2011-04-31, maršrutas Nr. 067 „Grigiškės-Gariūnai-Santariškės“ bus nutrauktas ir iki šios datos pareikalavo grąžinti leidimus maršrutui. Šių aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia konstatuoti, jog atsakovo UAB „Kolegita“ 2009 m. sausio 15 d. prašymas negali būti pripažintas Sutarties nutraukimu.

Dėl viešo intereso pažeidimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įvertindama esamus keleivių vežimo poreikius, suorganizavo viešąjį konkursą, nustatė konkrečius konkurso reikalavimus ir sutarties sąlygas. Šių konkurso reikalavimų buvo laikomasi, kaip ir pasirašytos sutarties sąlygų. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad konkurso ir sutarties trūkumai yra tokie esminiai, kad yra net viešo intereso pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas neginčijo skelbto konkurso iškart po jo paskelbimo, ar sutarties po jos pasirašymo. Tik atsakovui UAB „Kolegita“ įvykdžius sutartį ir pareikalavus atsiskaityti už suteiktas paslaugas apeliantas nuo tokių reikalavimų ėmė gintis įrodinėdamas Sutarties pažeidimus.

Pažymėtina, kad vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės tikslų yra tenkinti viešąjį interesą jai priskirtos kompetencijos ribose. Viešasis interesas - tai visuomenei svarbi vertybė, gėris, kurio užtikrinimu turi rūpintis valdžios įstaigos (taip pat ir viešojo administravimo subjektai), ir į kuri neatsižvelgus būtų pažeistos ne vieno, o daugelio žmonių teisės ir teisėti interesai. Sutrikus viešojo transporto paslaugų tiekimui, būtų pažeista viso miesto gyventojų gerovė, nes būtų sumažintos susisiekimo galimybės mieste. Šiuo atveju, jei Sutartis nebūtų buvusi sudaryta, galimai būtų pažeistas viešasis interesas, nes būtų neužtikrintas tinkamas miesto gyventojų pervežimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto argumentai dėl viešo intereso pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl vienašalės restitucijos taikymo

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti Sutartį niekine, nepagrįstai atmetė reikalavimą taikyti restituciją. Apeliantas mano, jog ši teismo sprendimo dalis nėra pagrįsta teisės normomis, susieta su faktinėmis bylos aplinkybėmis bei nemotyvuota. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal CK 6.237 straipsnio 1-2 dalis pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiradimas taip pat siejamas su pagrindo, kuriuo įgytas turtas, išnykimu. Todėl teismui netenkinus ieškovo (apelianto) reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia nei vienu iš nurodytų pagrindu, nebuvo ir teisinio pagrindo spręsti dėl restitucijos taikymo.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Apeliantas apeliacinį skundą argumentuoja ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškovo (apelianto) argumentų, neištyrė visų į bylą pateiktų įrodymų. Tai apeliantas sieja su aplinkybėmis, kad teismas nevertino UAB „Kolegita“ reikalaujamų kompensacijų pagrįstumo, atsakovo nesąžiningumo vykdant tuo pačiu maršrutu keleivių vežimą ir M2 klasės autobusais. Šie apelianto argumentai atmetami kaip teisiškai nereikšmingi. Šioje byloje bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybės, susijusios su Sutarties pripažinimu negaliojančia ir nutraukta nuo konkrečios datos. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodinėjimo dalyką, kurį apibrėžia ieškovas ieškinyje, galima suskirstyti į trijų grupių faktines aplinkybes: a) materialinio teisinio pobūdžio juridinius faktus, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įstatymų nurodytus bei teismų praktikos suformuluotus įrodomuosius faktus, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie materialinio ar procesinio teisinio pobūdžio juridinių faktų bei kitokių svarbių aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridinius faktus, kuriais remdamasis teismas sprendžia procesinius klausimus. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Ieškovas savo ieškiniu apibrėžė tiek bylos nagrinėjimo ribas, tiek įrodinėjimo dalyką byloje, susiejant juos su Sutarties pripažinimo negaliojančia bei Sutarties pripažinimo nutraukta nuo konkretaus momento pagrindais. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sutarties negaliojimo ir jos pripažinimo nutraukta, pagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su Sutarties vykdymu, kurios gali būti reikšmingos vertinant šalių sutartinę atsakomybę, bet ne Sutarties negaliojimo ar jos pripažinimo nutraukta klausimus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o įrodymų pagrindžiančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas atsakovai nepateikė, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.