Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, 1-115-1058/2018

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-12-03
Bylos Nr.: 1-115-1058/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00047-2011-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Giedrė Telksnienė
Kaltinamasis: V. D., I. Ž., UAB „D“
Civilinis ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Advokatai: Aidas Mažeika, Romualdas Mikliušas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1-115-1058/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00047-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.1, 1.2.18.10, 2.3.6.4.5 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Telksnienė,sekretoriaujant Renatai Vanagienei, Daivai Paliokaitei,

dalyvaujant vertėjoms Irinai Pikčilingienei, Erikai Vencevičienei, Eglei Smailienei, Svetlanai Minakovai, Audronei Adomavičienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Greičiui,kaltinamiesiems V. D. ir I. Ž., jų gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,kaltinamųjų UAB „D“ ir UAB „D“ gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

civilinių ieškovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Jolantai Golcienei ir Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Renatai Barkovskajai,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Lietuva, vedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „D“, UAB „D“ (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, našlė, aukštesniojo išsilavinimo, dirbanti UAB „D“ (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, neteista, kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

UAB „D“ ir partneriai, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

UAB „D“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „D“ bei V. D., veikdamas šios įmonės naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. apgaulingai tvarkė UAB „D“ apskaitą.

V. D., būdamas UAB „D“ faktiniu vadovu, o nuo 2010 m. liepos 2 d. oficialiu įmonės direktoriumi, jo sutuoktinei I. D. valdant 99 procentus įmonės akcijų ir 1 procentą jos tėvui L. V. S., pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą tyčia pažeidė BAĮ 4 straipsnio 1 ir 3 punktus, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktus, 13 straipsnio 3 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, atlikdamas tokius veiksmus:

- laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., pats asmeniškai darbo vietoje adresu (duomenys neskelbtini), bei kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, iš UAB „D“ apskaitoje neapskaitytų pajamų UAB „D“ darbuotojams mokėjo buhalterijoje neapskaitytą darbo užmokestį, kuris nebuvo užfiksuotas apskaitos registruose (darbo užmokesčio žiniaraščiuose) bendrai darbuotojoms išmokant 42 668 Lt (ekvivalentas 12 357,51 EUR): E. P. – 1 600 Lt (463,39 EUR), V. M. – 6 318 Lt (1 829,82 EUR), M. M. – 4 800 Lt (1 390,18 EUR), L. M. – 13 600 Lt (3 938,83 EUR), A. L. – 750 Lt (217,22 EUR), I. G. – 15 600 Lt (4 518,07 EUR) darbo užmokestį;

- siekdamas nuslėpti neapskaitytų grynųjų pinigų buvimą bendrovės kasoje, V. D. tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo ar sau pavaldžių darbuotojų neįpareigojo atlikti turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2010 ir 2011 kalendorinius metus.

Vėl V. D. UAB „D“ naudai padarytų BAĮ pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „D“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., todėl UAB „D“ bei V. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

UAB „D“ bei V. D., veikdamas šios įmonės naudai ir interesais, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į UAB „D“ pateikiamas deklaracijas neteisingus duomenis bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai:

V. D. siekdamas išvengti gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo įmokų, valstybinio socialinio draudimo įmokų, pasitelkė šiam tikslui UAB „D“ buhalterę I. G., kuri nežinojo apie jo apgaulingai tvarkomą UAB „D“ buhalterinę apskaitą, bei suklaidinta jo, įrašė į 2009 m. sausio 1 d.– 2012 m. kovo 31 d. laikotarpio Mėnesinių pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų (forma FR0572) eilutes Nr. 18, 19 ir 20 V. D. žinomai melagingus duomenis, bei šias deklaracijas, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema (toliau – ir EDS), kas mėnesį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 20 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip pat I. G. 2009-2011 m. laikotarpio Nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio metinių deklaracijų jų priedų (FR0573, FR0573A) eilutėse Nr. 16, 17, 18 nurodė V. D. žinomai neteisingus duomenis, bei šias deklaracijas su priedais per EDS nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. vasario 20 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl nurodytų veiksmų UAB „D“ neapskaitė ir nedeklaravo darbuotojams papildomai išmokėto darbo užmokesčio bendrai 42 668 Lt (12 358 EUR) sumai, bei nuo jo nepriskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo mokėtino 6 401 Lt (1 854 EUR) gyventojų pajamų mokesčio, 3 839 Lt (1 112 EUR) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 1 3219 Lt (3 829 EUR) valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Nurodytais veiksmais UAB „D“ bei V. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

Be to, UAB „D“ , V. D. bei I. Ž. 2009 m. sausio 1 d.– 2012 m. balandžio 11 d. laikotarpiu vykdė apgaulingą UAB „D“ apskaitos tvarkymą.

V. D., būdamas UAB „D“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, pilnai kontroliuodamas šios įmonės veiklą ir pagal BAĮ 21 straipsnio nuostatą būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdamas UAB „D“ naudai bei interesais, tyčia pažeidė BAĮ 4 straipsnio 1 ir 3 punktus, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktus, 13 straipsnio 3 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, atlikdamas tokius veiksmus:

- už mokestinį laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., veikdamas tiesiogine tyčia, UAB „D“ buhalterinėje apskaitoje bei registruose neapskaitė 133 333 Lt (38 615,91 EUR) pajamų apie tai nežinant įmonės buhalteriams. Vedė neoficialią UAB „D“ pajamų ir išlaidų apskaitą, disponavo neapskaitytomis lėšomis 133 333 Lt (38 615,91 EUR) sumai ir jas be apskaitos naudojo UAB „D“ veikloje, taip iškreipiant tikrąją minėtos įmonės ūkinę-finansinę būklę bei duomenis apie įmonės pajamas ir išlaidas;

- prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo ar sau pavaldžių darbuotojų neįpareigojo atlikti turimo turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl ko negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės.

- V. D., veikdamas UAB „D“ interesais, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 11 d. iš anksto susitaręs su UAB „D“ vyriausiosios buhalterės pareigas ėjusia I. Ž., pastarajai kas mėnesį UAB „D“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), bei kitose tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose davė grynuosius pinigus su žodiniu nurodymu išmokėti papildomą ir neapskaitytą darbo užmokestį UAB „D“ darbuotojams, kurio neįtraukė į apskaitos registrus. Tokiu būdu UAB „D“ darbuotojams neišmokėjo 58 025 Lt (16 805 EUR) neapskaityto darbo užmokesčio: A. Š. – 19 000 Lt (5 503 EUR), E. B. 1 400 Lt (405 EUR), G. Č. 100 Lt (29 EUR), T. G. 2 625 Lt (761 EUR), R. D. (V) 8 400 Lt (2 433 EUR), I. Ž. 24 700 Lt (7 154 EUR) ir A. S. 600 Lt (147 EUR).

Dėl V. D., UAB „D“ bei I. Ž. padarytų BAĮ pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „D“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 11 d., todėl V. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, o UAB „D“ bei I. Ž. – BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Be to, I. Ž., UAB „D“ bei V. D. laikotarpyje nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2013 m. vasario 19 d., siekdami išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas neteisingus duomenis apie UAB „D“ pajamas, pelną ir turtą, bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai.

- V. D., veikdamas UAB „D“ naudai ir interesais, siekiant išvengti pridėtinės vertės mokesčio, būdamas šios įmonės direktoriumi ir vieninteliu akcininku, nurodė UAB „D“ vyriausiajai buhalterei I. Ž., nežinojusiai apie UAB „D“ be apskaitos vykdomus pirkimus bei pardavimus, įrašyti į 2010 m. gruodžio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. mokestinio laikotarpio Mėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) neteisingus duomenis apie UAB „D“ pajamas bei pelną, kurias V. D. nurodymu per EDS kas mėnesį nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl ko neapskaitė, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 23 140 Lt (6 701,81 EUR) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio;

- V. D., veikdamas UAB „D“ naudai ir interesais, siekiant išvengti gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo įmokų, valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. mokestinį laikotarpį, iš anksto susitaręs su UAB „D“ vyriausiosios buhalterės pareigas ėjusia I. Ž., abiems asmenims iš anksto apie tai žinant, nurodė I. Ž. įrašyti į aukščiau nurodyto laikotarpio Mėnesinių pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų (forma FR0572) eilutes Nr. 18, 19 ir 20 žinomai melagingus duomenis, ką I. Ž. ir padarė bei pasinaudodama EDS kas mėnesį nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip pat V. D. nurodymu V. Ž. už analogišką mokestinį laikotarpį (2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d.) į Nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio metinių deklaracijų ir jų priedų (FR0573, FR0573A) eilutes Nr. 16, 17, 18 įrašė žinomai neteisingus duomenis, bei nurodytas deklaracijas su priedais per EDS nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 19 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl ko neapskaitė ir nedeklaravo darbuotojams papildomai išmokėto darbo užmokesčio bendrai 58 025 Lt (16805,20 EUR) sumai, bei nuo jo nepriskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo mokėtino 8 704 Lt (2 521 EUR) gyventojų pajamų mokesčio, 5 222 Lt (1 512 EUR) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 17 975 Lt (5 206 EUR) valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Nurodytais veiksmais V. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, o UAB „D“ bei I. Ž. – BK 220 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis V. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad sukūrė verslą UAB „D“. Susiklosčius aplinkybėms nusprendė turguje atidaryti prekybinį skyrių, kuriam pats vadovavo. Jis yra UAB „D“ savininkas ir vadovas. Nuo 2010 m. yra oficialus UAB „D“ vadovas. Iki to laiko oficiali direktorė buvo I. D., bet jie abu vadovavo įmonei. Jis buvo atsakingas už tiekimą, prekes, o I. D. daugiau spręsdavo organizacinius kausimus. Dėl darbuotojų priėmimo spręsdavo ir I. D. ir jis. Buhalterinę apskaitą tvarkė I. G. (UAB „D“) ir I. Ž. (UAB „D“). UAB „D“ kasininkas oficialiai buvo I. D., bet iš tikrųjų kasą tvarkydavo, skaičiuodavo buhalterė. UAB „D“ užsiėmė audinių ir siuvimo reikmenų priedų prekyba ((duomenys neskelbtini) ir Panevėžyje, (duomenys neskelbtini)). UAB „D“ iki 2011 m. užsiėmė tik siuvimu, o 2011 m. pradėjo prekybą (siuvimo reikmenys ir audiniai). Prekes veždavosi iš Lenkijos. Tuo metu beveik visas atsikaitymas Lenkijoje vyko grynais, o vėliau ir pavedimais. Dar buvo įmonės, kuriuos duodavo atidėtus apmokėjimus. Pinigus paimdavo iš kasos pagal kasos išlaidų orderius. Prekių į Lenkiją važiuodavo 2-3 kartus per mėnesį. Jis veždavo prekes iš Lenkijos ir UAB „D“ ir UAB „D“. Vien tik UAB „D“ vykti į Lenkiją 2-3 kartus per mėnesį nereikėjo. Kai pradėjo prekiauti audiniais, jie vežė audinius iš Lenkijos fabrikų, taip buvo tada, kai dar buvo siena. Kai atsidarė sienos, jis pirko iš „(duomenys neskelbtini)“ su realiais dokumentais. Į Lenkiją važiuodavo įsigyti prekių priklausomai nuo prekybos, dažnai. Jei (duomenys neskelbtini) reikėdavo kokių nors smulkmenų, su savimi į Lenkiją imdavo R. D., o jei reikėdavo parduotuvėje audinių, imdavo I. R.. Dažniausiai važiuodavo pats. Lenkijoje buvo didelė problema su dokumentais, nes firmos nelabai norėjo rašyti realių dokumentų, tačiau kai UAB „D“ pradėjo prekiauti, jie pirko su sąlyga, kad dokumentai būtų realiai išrašyti, nes niekad neturėjo pašalinių pinigų. UAB „D“ visada pirko už kainą, kuri nurodyta dokumentuose, jai parduodamų prekių kainos atitikdavo realiai sumokėtas kainas, į šią įmonę be dokumentų niekada neveždavo. UAB „D“ parduodamų prekių kainos buvo mažesnės nei dokumentuose nurodytos kainos. Iki realios kainos sumokėdavo kažkokį skirtumą. Parduodavo klientui be kasos aparatų tam, kad surinktų pinigus, kad galėtų nuvežti į Lenkiją ir sumokėti skirtumą. Buvo klientai, kuriems parduodavo be dokumentų, jų neprisimena. Dabar tokių klientų nebėra. Pardavimai be dokumentų nebuvo dažni, todėl UAB „D“ apyvarta negalėjo būti 100 000 EUR per mėnesį, nes nebuvo tokių apyvartų ir nelegaliai tiek parduoti neįmanoma. Ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas tokią sumą per mėnesį suklydo, teigė, kad tada galėjo viską prisipažinti, kad tik jo „nepasodintų“. Tokio dydžio nelegali prekyba galėjo būti per metus. Už neapskaitytus pinigus pirkdavo prekes Lenkijoje, mokėjo darbuotojų atlyginimus. Jei važiuodavo į Lenkiją pirkti prekių ir ten reikėjo primokėti 2 000 dolerių, vadinasi tiek neįmušdavo į kasą. Neapskaitytas pajamas laikė kišenėje. T. G. dirbo UAB „D“ . Su ja galėjo būti susitarimas ne viską mušti į kasą. Galėjo būti, kad į kasą nemušdavo ir apie 1 750 Lt, tačiau tikrai ne kiekvieną dieną. Kai UAB „D“ ėmė prekiauti (duomenys neskelbtini), ten buvo didelė konkurencija, todėl jei atveždavo su dokumentais, nelabai galėjo konkuruoti su kitais. Jie sutikdavo, kad sąskaitos būtų išrašytos mažesnėmis kainomis. Jis nevedė jokios juodos buhalterijos, turguje galėjo būti tik sąrašas skolininkų, kuriems buvo atiduota be čekių, o užrašyta, kad neturėjo pinigų ir pan. Būdavo, kad turguje pardavęs prekes sau užsirašydavo į knygutę, kad prekes atidavė klientui, bet neįvedė pinigų į kasą. UAB „D“ sandėliavimas buvo adresu (duomenys neskelbtini), UAB „D“ patalpose (2 aukšte). Kiek prekių yra sandėlyje matydavo pagal programą, ji būdavo nurašoma parduodant. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), irgi buvo sandėlis, kuris buvo skirtas tik UAB „D“. Kai persikraustė į (duomenys neskelbtini), sujungė apskaitą su parduotuve. Parduotuvėje sandėlis yra trečiame aukšte. Sandėlininku dirbo I. Z.. Jis priimdavo prekes, jas suskaičiuodavo ir nunešdavo duomenis į buhalteriją, kad buhalteriai sutikrintų. Buhalterija sutikrindavo, jei kas nors nesutapdavo, jis vėl skaičiuodavo. UAB „D“ sandėliavimo kaip ir nebuvo, nes viskas buvo turguje (duomenys neskelbtini). Kažkiek UAB „D“ rulonų galėjo būti (duomenys neskelbtini), siuvyklos patalpose, nes ten buvo nemažos sandėliavimo patalpos. Siuvykloje turėjo atskirą stelažą. Pirmame aukšte buvo sandėliavimo patalpos, o antrame – siuvykla. Siuvyklos sandėlyje daugiausia buvo laikomos siuvyklos prekės (klientai atveža viską, siuvimo priedus, audinius, įpakavimus ir t.t. Jie buvo sudėti vienoje sienos pusėje, (duomenys neskelbtini) b., o kitoje sienos pusėje buvo UAB „D“ prekės). Kasos aparatai (duomenys neskelbtini) atsirado, kai pradėjo dirbti kaip įmonė, 2011 metais. R. D. iš pradžių 2005 metais dirbo UAB „D“ siuvėja, jai buvo sunku, todėl pasiūlė dirbti (duomenys neskelbtini) pagal patentą. Ji išėjo iš UAB „D“ , nusipirko patentą ir dirbo (duomenys neskelbtini) dar iki UAB „D“ įkūrimo. Jis ir pats tuo metu prekiavo pagal patentą. 2011 m. R. D. perėjo dirbti į UAB „D“ prekiauti įmonės prekėmis. (duomenys neskelbtini) vienoje vietoje buvo palapinė su 13 vietų, ir dar vienas kioskas prekiauti smulkmenomis. Taisymo patalpos buvo virš kioskų. UAB „D“ turėjo 3 vietas (duomenys neskelbtini). Iki tų metų R. D. prekes pirkdavo Lenkijoje, o paskui pirkdavo UAB „D“, yra sąskaitos faktūros. Ji duodama parodymus teisme labai painiojosi. Iki 2011 metų ji dirbo pagal patentą, prekes pirko iš Lenkijos ir jo. Ji pati mokėjo už kioską. Iki 2011 m. jis turėjo savo asmeninius kioskus, iki kol buvo įkurta UAB „D“. (duomenys neskelbtini) kasos aparatai atsirado 2010 metų pabaigoje, 2011 metais. I. Z. dirbo UAB „D“, kur tvarkė ūkį, sandėlius, padėdavo dirbti su klientais, nes prekės buvo praktiškai buvo tos pačios UAB „D“ ir UAB „D“ turguje. I. Z. galėjo daryti nurašinėjimus skolininkų knygutėje tuo atveju, jei atvažiavus prekėms, neturėjo pinigų. Tokia knygutė buvo tik viena, pas jį. I. Z. suskaičiuodavo, kiek yra prekių ir atiduodavo duomenis buhalterijai. Buhalterija sutikrindavo prekes su sąskaita-faktūra. Z. L. 2011-2012 m. laikotarpiu prekiavo su UAB „D“, prekes iškrovė prie „D“ sandėlių greičiausiai todėl, kad (duomenys neskelbtini) tuo metu buvo uždaryti. Z. L. pirko iš UAB „D“ . R. J. audinių iš UAB „D“ be dokumentų nepirko, ten prekyba vyko per kasos aparatą. Jis pirkdavo džinsą iš turgaus. Jei turgus būdavo uždarytas, R. J. audinį jis atiduodavo prie UAB „D“. Mano, kad 2012 m. balandžio 13 d. pasakė, jog R. J. reguliariai pirkdavo UAB „D“ parduotuvėje be sąskaitos-faktūros, nes jam, matyt, nereikėdavo sąskaitų-faktūrų. Dėl atlyginimų mokėjimo nurodė, kad juos mokėdavo UAB „D“ kasininkė I. G.. Jis pats atlyginimų nemokėjo. Atlyginimai buvo mokami oficialiai pagal darbo sutartis. Pinigai buvo laikomi seife, (duomenys neskelbtini). Toje pačioje patalpoje buvo ir UAB „D“ seifas. Kaltinamajame akte nurodytiems UAB „D“ darbuotojams galėjo būti mokamas neoficialūs atlyginimai nuo kurių nebuvo mokami mokesčiai, tačiau jie mokėti iš UAB „D“ neapskaitytų lėšų už papildomus darbus UAB „D“. Tie darbuotojai padėdavo „D“ ir partneriai (prašydavo atrinkti prekes į turgų). Visi žinojo, kad jei bus didesnės darbo apimtys, jis apmokės. Darbo sutartyje darbuotojams toks darbas nebuvo numatytas, todėl minėtą atlygį ikiteisminio tyrimo metu jis įvardijo kaip neoficialų atlyginimą. I. G. padėdavo I. Ž. su UAB „D“ buhalterija. Abiejų įmonių buhalterija vyko vienoje patalpoje. (duomenys neskelbtini) prekių skaičius buvo 10 kartų buvo mažesnis nei parduotuvėje. Buhalterinė apskaita (duomenys neskelbtini) nebuvo tokia intensyvi, pagal žmonių skaičių UAB „D“ žmonių gal buvo ir daugiau. Į klausimą, kodėl UAB „D“ buhalterė turėdama mažiau darbo nespėdavo susitvarkyti su darbo apimtimi ir jai turėjo padėti I. G., atsakė, kad „vienas žmogus yra gabesnis, kitas mažiau gabus“. I. Ž. daugiau tvarkė siuvimą, o pradėjus prekiauti, buvo daug neaiškumų, dėl kurių padėdavo I. G.. Siuvykloje už gerą darbą primokėdavo 50 Lt/mėn. Duodavo pinigus I. Ž. ir ji sumokėdavo. Tuos pinigus paimdavo iš pinigų, neapskaičiuotų turguje. UAB „D“ siuvėjoms mokėjo neoficialų atlyginimą. Darbuotojams turguje irgi pats primokėdavo, tačiau tais laikais 1 000 litų pardavėja negalėjo uždirbti. Jei pardavėjoms būtų primokama po 50 Lt per dieną, tai ji būtų uždirbusi 1100 Lt/mėn. Taip tikrai nebuvo. Pardavėja gaudavo 400 litų atlyginimą. Mano, kad šioje dalyje su ikiteisminio tyrimo teisėja nesusikalbėjo. Negalėjo skirti 8000-9000 Lt/mėn. primokėjimui prie minimumo į siuvyklą, gal ankstesniuose parodymuose turėjo galvoje bendrai visiems atlyginimams. Kiek tuo metu buvo siuvėjų, neprisimena, bet tokios sumos tikrai negalėjo būti. Dėl inventorizacijos paaiškino, kad visų prekių nuo iki neinventorizuodavo nei UAB „D“, nei UAB „D“. Jie neturi galimybės padaryti visą inventorizaciją vienu metu, todėl daro atrankos būdu. Norint atlikti pilną inventorizaciją, parduotuvę reikėtų uždaryti pusei metų. Atrankinė inventorizacija vyko UAB „D“, (duomenys neskelbtini) irgi pasitikrindavo tiek, kiek fiziškai galėdavo. Ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, kad nuo 1998 m. UAB „D“ įkūrimo iki 2010 m. liepos mėn. direktore buvo I. D., bet realiai įmonės veiklai vadovavo jis. UAB „D“ buhaltere nuo įsteigimo buvo Inesos pusseserė I. G.. UAB „D“ turėjo parduotuvę (duomenys neskelbtini). Patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurias su I. įsigijo 1998 m., buvo įsteigta siuvykla. Apie 2000-2002 m. buvo dar nupirktos patalpos, adresu (duomenys neskelbtini). UAB „D” ir partneriai buvo įsteigta 2003 metais, nes buvo nutarta atskirti pardavimą nuo siuvimo paslaugų. Steigėju ir vieninteliu akcininku yra jis. Įmonė buvo įregistruota (duomenys neskelbtini). Iki tol, nuo 1998 m. V. D. asmeniškai (duomenys neskelbtini) turgavietėje nuomojosi 2 kioskus iš UAB „P“ ir 2 kioskus iš UAB „J“, kuriuose vykdė prekybą audiniais ir siuvimo reikmenimis. Prekes vežė iš Lenkijos. Dalis, kokia – V. D. nurodyti negali, prekių buvo įsigyjama „D“ vardu, dalis jo, kaip asmens dirbančio pagal patentą, vardu. „D“ vardu nupirktos prekės buvo vežamos į parduotuvę, jo vardu nupirktos prekės - į turgų. Jei prekiaujant kioskuose pritrūkdavo prekių, jas V. D. paimdavo iš „D“ parduotuvės ir parduodavo (duomenys neskelbtini). Nuo gautų pinigų sau pasilikdavo apie 20 procentų sumos, kitus įmušdavo į „D“ kasą, t. y. buvo įforminamas (duomenys neskelbtini) jau parduotų prekių pirkimas, tik mažesne kaina nei parduotuvės kainos. (duomenys neskelbtini) prekes pardavinėjo dvi jo samdytos pardavėjos – R. D., kitos pardavėjos pavardės neatsimena. V. D. mokėjo joms iš anksto sutartą atlyginimą. Darbo sutartys su pardavėjomis nebuvo sudarytos, jos dirbo pagal verslo liudijimus, kuriuos pirko pačios arba apmokėdavo V. D.. Nuo 2011 m. sausio mėn., labai sumažėjus prekybai, jos buvo priimtos dirbti į UAB „D“ , kur padėjo sandėlyje tvarkyti prekes, o vėliau prekiavo turgavietėje. Nuo 2012 m. kovo 1 d. jo vardu išnuomoti kioskai (duomenys neskelbtini) irgi perėjo UAB „D“ žinion, t. y. šios įmonės vardu buvo sudarytos nuomos sutartys ir jose prekiaujama UAB „D“ prekėmis. (duomenys neskelbtini) UAB „D“ išnuomotose prekybos vietose dirbo samdytos darbuotojos, su kuriomis buvo sudarytos darbo sutartys. UAB „D“ ir UAB „D“ audinius pirko didesne dalimi Lenkijoje. „D“ ir partneriai audinius pradėjo pirkti tik nuo 2010 m. pabaigos, kai buvo pradėta prekiauti (duomenys neskelbtini). Perkant audinius Lenkijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, jie išrašydavo sąskaitas mažesnėmis, nei realiai sumokėjo, kainomis. Dokumentuose buvo nurodoma iki 50 procentų sumažintos kainos. Iš „(duomenys neskelbtini)o“ prekes pirkdavo 2-3 kartus į mėnesį. Per vieną kelionę buvo perkama prekių už 10-40 tūkst. Lt. Taip pat būdavo atvejų, kai perkant prekes Lenkijoje, kai kurios įmonės, pavadinimų neatsimena, išvis neišrašydavo dokumentų arba pasiūlydavo nurodyti nerealiai žemas kainas, pavyzdžiui po 20 grošų už metrą. Tokiu atveju jis pareikalaudavo kokių nors normalesnių prekes lydinčių dokumentų. Šių įmonių darbuotojai patys susiekdavo su „(duomenys neskelbtini)u“ ir pasakydavo, kur reikia nuvykti ir paimti prekių dokumentus. Su tokiais dokumentais, kuriuose buvo nurodyti tik teisingi audinių ilgio matai, o pardavėjo duomenys ir prekių kaina neatitiko tikrovės, prekes atveždavo į Lietuvą. Dokumentus jis pateikdavo įtraukimui į UAB „D“ arba UAB „D“ buhalterinę apskaitą, kad nors kažkokia dalimi pateisinti išlaidas. Kad turėti neapskaitytų pinigų prekių užpirkimui, parduodant (duomenys neskelbtini) prekes dalis gautų pajamų nebuvo mušamos į kasą. Maždaug nuo 2010 m. gruodžio mėn. dalis gautų pajamų buvo pradėta neapskaityti UAB „D“ kasoje. (duomenys neskelbtini) antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį V. D. dirbdavo asmeniškai, t. y. jis matuodavo audinius ir imdavo iš pirkėjų pinigus. Ir pats nuspręsdavo, kada gautus pinigus įmušti į kasą, kada ne. Kiek atsimena, pardavėjoms nurodymų neapskaityti dalies pinigų, nedavė. Pardavėjoms šito darbo nepatikėjo, nes bijojo, kad gali pradėti piktnaudžiauti ir imti pinigus sau. Per mėnesį tokiu būdu gaudavosi apie 100 tūkst. Lt neapskaitytų pinigų. Apie tai, kad ši suma neįrašoma į deklaracijas ir tokiu būdu sumažinami mokesčiai suprato. Kokia suma neįrašoma į deklaracijas, buhalterė nežinojo. „D“ ir „D“ atskiros kasininko pareigybės nebuvo. Kasininko pareigas vykdė V. D.. Neapskaitytos pajamos likdavo V. D. žinioje, iš jų mokėjo atlyginimus ir apmokėdavo prekes. (duomenys neskelbtini) dirbo apie 10 „D“ darbuotojų. Pagal darbo sutartį joms buvo mokamas minimalus darbo užmokestis. Realiai buvo mokama 50 litų (15 eurų) į dieną. Oficialus atlyginimas buvo pervedamas į darbuotojų banko sąskaitas, o trūkstama suma, kuri buvo paskaičiuojama dirbtų dienų skaičių padauginus iš 50 Lt (15 eurų) ir atėmus į kortelę pervestą sumą, buvo išmokama grynais. Neoficialius atlyginimus išmokėdavo V. D. arba jo nurodymu R. D.. UAB „D“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma teisingai, išskyrus tai, kad iš (duomenys neskelbtini) uždirbtų neapskaitytų pinigų buvo kai kurioms pardavėjoms mokami neoficialūs atlyginimai. Parduotuvėse prekės buvo parduodamos tvarkingai, atžymint kasoje visas gautas sumas. Parduotuvėje visos pardavėjos pagal darbo sutartį gaudavo minimalų atlyginimą. Gerai dirbančioms pardavėjoms buvo nustatytas darbo užmokestis nuo 30 Lt (8,5 euro) iki 50 Lt. (15 eurų) į dieną. Toks užmokestis buvo mokamas 3-4 pardavėjoms, pavardžių nežino. Neoficialus darbo užmokestis buvo išmokamas tokia pačia tvarka, kaip ir (duomenys neskelbtini). Siuvykloje irgi buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, tačiau skaičiuojama buvo kitaip, priklausomai nuo išdirbio normų. Pardavėjoms atlyginimą mokėdavo jis, siuvyklos darbuotojoms atlyginimus V. D. nurodymu mokėdavo buhalterė I. Ž., pinigus duodavo jis. Iš kai kurių įmonių Lietuvoje: UAB „O“, direktorė I. Ž., ir UAB „N“, direktorė Z. L., V. D. pirkdavo audinių ir siūlų liekanas be dokumentų, panaudodamas be apskaitos gautus pinigus. Iš kiekvienos įmonės pirko po kelis kartus, mokėjo ne daugiau 5-8 tūkst. Lt, tikslių sumų ir kartų skaičių neatsimena. Taip pat be apskaitos dokumentų pirko audinius Kaune iš R., pavardės nežino. Be apskaitos nupirktus audinius ir kitas prekes jis parduodavo (duomenys neskelbtini). Ten vedė neoficialius užrašus, kuriuose žymėjo be apskaitos gautas pajamas. Iš Lenkijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ A. C. prekių nepirko, tačiau įmonė galėjo pasinaudodama „D“ rekvizitais, pateisinti prekių pardavimą kitam asmeniui, kadangi ne visuomet jis važiuodavo į Lenkiją pirkti prekių, yra davęs įmonės rekvizitus R. D. ar vairuotui J. D.. UAB „D“ buhalterei I. G. apie tai, kad įmonėje yra naudojami neapskaityti pinigai, nesakė. Jai neoficialaus atlyginimo jis nemokėjo. UAB „D“ inventorizacija paskutinius kelis metus nebuvo atliekama. I. G. jam kelis kartus sakė, kad reikia atlikti inventorizaciją, tačiau jis nesutiko, nes tai reikalauja daug laiko ir įmonė praranda klientus. UAB „D” ir partneriai buhalterė I. Ž. žinojo apie mokamus neoficialius atlyginimus, nes jo nurodymu vykdydavo jų išmokėjimą siuvyklos Vilniuje darbuotojoms. Kiek pinigų jis gauna be apskaitos, buhalterėms nesakė. Papildomos apklausos metu parodė, kad maždaug nuo 2011 m. rudens, tikslių datų neatsimena, UAB „A“ savininkas R. J., reguliariai „D“ priklausančioje parduotuvėje pirko audinius be PVM sąskaitų faktūrų. Buvo tokia tvarka: su R. buvo susitarta, kad jam parduoda prekes 50 procentų ir daugiau pigesnėmis nei parduotuvės kainomis, kurias jis paimdavo parduotuvėje, (duomenys neskelbtini). Pardavėjai I. D. jis buvo pasakęs, kurias audinių rūšis galima R. parduoti pigiau. Kaip dažnai ir kokius audinių kiekius pirko R., tiksliai nežino. Jis paimdavo audinius ir išvykdavo be jokių dokumentų. Pardavėja gautus pinigus įmušdavo į kasą. UAB „L“ savininkas V. P. daugiausiai pirko siuvimo reikmenis, gal nedidele dalimi ir audinius. Jam prekės būdavo atidedamos, kadangi jis atvažiuodavo po darbo valandų. Kadangi kasa tuo metu jau būdavo uždaryta, pinigai buvo padedami atskirai, o kitą dieną įmušdavo į kasą. Išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą su čekiu jis paimdavo vėliau, kai vėl atvykdavo su reikalais į Vilnių. 2012 m. balandžio 13 d. ir 2014 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto aplinkės teisme V. D. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur patvirtino ankstesnius savo parodymus. Nurodė, kad ankstesniais jo parodymais byloje galima remtis, jie yra teisingi. Nurodė, kad duoti parodymus teisme jis atvyko savo noru, prievarta nebuvo daroma. Pakartojo, kad buhalterė I. Ž. apie neoficialią prekybą nežinojo ir nežino, o dėl neoficialių atlyginimų žinojo. Žinojo tik, kas vyko „D” siuvykloje, o kas liečia prekybinius reikalus turguje, tai tikrai nežinojo. UAB „D“ sprendimus tiek dėl oficialaus, tiek dėl neoficialaus atlyginimo dydžio nustatymo priima jis. Per mėnesį gaudavo apie 100 000 Lt neapskaitytų pajamų. Deklaracijose VMI UAB „D” ir partneriai nurodydavo duomenis, atitinkančius apskaitos duomenis. Neoficialios prekybos ir neoficialių atlyginimų tikslas iš pradžių buvo tas, kad UAB „D” ir partneriai galėtu konkuruoti su tais, kurie pardavinėdavo pigias prekes. Viso to pradžia kažkur nuo 2010 m. pabaigos, kai pradėjo prekiauti (duomenys neskelbtini). Tų pinigų reikėjo, kad galėtų padengti kainų skirtumą ir visoms kitoms išlaidoms. Supranta, kad vengė mokesčių ir labai gailisi. Sutinka sumokėti žalą, kurią padarė. Papildomos apklausos metu (2016-07-26 ir 2016-09-12) V. D. su pareikštu įtarimu sutiko iš dalies. Nesutiko, kad UAB „D“ apgaulingai tvarkyta buhalterinė apskaita, nes tai daryta tik UAB „D“. Nesutiko su VMI specialisto išvadose pateiktais skaičiavimais dėl audinių trūkumo bei paskaičiuotų mokėtinų privalomų mokesčių valstybei. Nurodė, kad pradinėje tyrimo apklausose ar dėl to, kad jis buvo neteisingai suprastas, ar kad tiesiog pats suklydo, neteisingai buvo nurodyta, kad neapskaitytų prekių apyvarta UAB „D“ atveju buvo 100 000 Lt per mėnesį, nes tokia nepaskaityta apyvarta buvo ne per mėnesį, o per metus (t. 11, b. l. 81-83, 84-85, 86-93, 123-125; 128; 141). Analogiškas kaip paskutinės apklausos metu aplinkybes V. D. nurodė ir savo paaiškinime, pateiktame po 2016 m. liepos 26 d. apklausos (t. 11, b. l. 127).

Kaltinamoji I. Ž. teismo posėdyje parodė, kad ji dirbo UAB „D“ buhaltere nuo 2003 m. iki dabar. 2003 m. UAB „D“ užsiėmė tik gamyba, prekiauti pradėjo nuo 2011 metų. Įmonės buhalterinė apskaita vyko pagal dokumentus. Jei būdavo pardavimas, ji pati išrašydavo sąskaitą-faktūrą, jei pirkdavo iš UAB „D“, jie išrašydavo sąskaitą-faktūrą. Dar pirkdavo iš Lenkijos, tada jai atnešdavo dokumentą ir ji užpajamuodavo. Ji nežinojo, kad UAB „D“ buvo vykdoma neapskaityta buhalterija. Ji dirbo tik pagal dokumentus. Už UAB „D“ įsigyjamas prekes mokėdavo pagal pavedimą. V. D. arba kas nors kitas nuvažiuodavo į Lenkiją, būdavo išrašomas kasos išlaidų orderis dėl komandiruočių ir konkrečiai sumai, už tą sumą atveždavo prekių. Kai prekės grįždavo užpirktos, jai atnešdavo dokumentus ir liepdavo užpajamuoti (direktorius pasakydavo „viskas čia gerai, užpajamuokit“), įvesti į programą. Jei likdavo pinigų, juos gražindavo atgal, jei pinigų už prekes trūkdavo, būdavo daromas atidėjimas. UAB „D“ pristatytos prekės būdavo sutikrinamos pagal direktoriaus atneštus dokumentus. Buhalterinė apskaita įmonėje buvo kompiuterizuota. Su ta programa dirbo ji. Ją apmokė I. G. – padėjo padaryti lenteles, padėjo su pajamavimu. Toks buvo direktoriaus nurodymas. Kaip dažnai ir ką ji padėjo atlikti, neprisiminė. Jai buvo sunku su lietuvių kalba, todėl ji galėjo padėti dėl to. Ji sėdėjo viename kabinete su I. G.. 2009-2012 m. inventorizacija buvo atliekama tik dalinai. Koks prekių likutis yra įmonėje UAB „D“ galėjo nustatyti tik pagal programą, o faktiškai nelabai. Ji nežinojo apie neoficialią „D“ ir partneriai prekybą, suvesdavo tai, ką jai pateikdavo direktorius. Darbuotojų atlyginimai buvo „vokeliuose“. Vokeliuose išmokėdavo pagal direktoriaus nurodymą, jis duodavo jai pinigų ir ji mokėdavo. Yra davę A., technologei, meistrui. Toks atlyginimas buvo mokamas direktoriaus nurodymu. Skaičiavimo sistemos nebuvo. Ji sudarydavo žiniaraštį dėl neoficialaus atlyginimo išmokėjimo, nes jai reikėjo atsiskaityti direktoriui. Paskui tuos žiniaraščius suplėšydavo. Siuvėjos neuždirbdavo daugiau kaip minimumą. Neoficialūs atlyginimai buvo tik siuvykloje, o ar buvo tokie atlyginimai mokami (duomenys neskelbtini) darbuotojams, nežino. Žinodama apie neoficialius atlyginimus, ji pateikė deklaracijas taip pat žinodama, kad ten nurodyti neteisingi duomenys. Iš kokių šaltinių buvo mokėti neoficialūs atlyginimai, nežino. Taip pat nežino, iš kur darbuotojai žinojo, kad gaus neoficialų atlyginimą. Papildomai buvo mokama už papildomai atliktą darbą, nebuvo išskiriama pagal pareigybes. Per mėnesį kiek buvo skiriama neoficialiems atlyginimams neprisimena, tačiau negalėjo būti 7-10 000 Lt. Tai nereali suma, galėjo būti per pusę mažesnė suma. Jos oficialus atlyginimas buvo 900 Lt, o iki 1 500 Lt primokėdavo neoficialiai. Jai primokėdavo kas mėnesį. Tokių darbuotojų, kurie gaudavo tik oficialų atlyginimą, buvo dauguma. Įmonėje yra 20 siuvėjų, negalėjo siuvėjos gauti po 1 200–1 300 Lt/mėn. atlyginimo. Joms negalėjo būti mokama po 500 Lt/mėn. neoficialaus atlyginimo. Ikiteisminio tyrimo metu I. Ž. davė panašius parodymus. Parodė, kad 2011 m. UAB „D“ pradėjo prekiauti audiniais. 2011 m. vasario ar kovo mėnesį, V. D. išnuomojo prekybos vietą, esančią (duomenys neskelbtini), nupirko tris kasos aparatus ir nusamdė pardavėjus. Visą darbą organizuoja direktorius V. D., o ji tik tvarkė apskaitą ir jos duomenis žinojo iš V. D. jai pateiktų apskaityti dokumentų. (duomenys neskelbtini) pardavėjai, kiekvieną dieną jai perduoda iš prekybos gautus grynuosius pinigus, kuriuos ji apskaito. Jie atveždavo apskaityti įvairias pinigų sumas, 200-4500 litų. Ji nieko nežino apie neoficialią apskaitą, neoficialią kasą. Papildomai apklausta I. Ž. nurodė, kad jai ir UAB „D” darbininkams, dirbantiems siuvyklos ceche, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo mokamas oficialus ir neoficialus atlyginimas. Oficialūs atlyginimai atsispindi UAB „D” ir apskaitoje. Jie buvo pervedami banko pavedimais darbuotojams į sąskaitas vieną kartą per mėnesį. Visus mokėjimo pavedimus atlikdavo ji su V. D. žinia. Su V. D. buvo susitarusi, kad jos atlyginimas bus 1 400 Lt, skirtumą tarp oficialaus atlyginimo – 650 Lt jai išmokėdavo V. D.. Darbininkams neoficialių atlyginimų dydis priklausė nuo kiekvieno jų atlikto darbo. Negali pasakyti kokio dydžio buvo neoficialus atlyginimas kiekvienam darbininkui per mėnesį, bet bendra neoficialių atlyginimų suma per mėnesį buvo nuo 7 000 Lt iki 10 000 Lt. Grynųjų pinigų sumokėti darbininkams duodavo V. D., o ji išmokėdavo. Gavęs neoficialų atlyginimą, darbininkas pasirašydavo neoficialiame žiniaraštyje, kurį vėliau sunaikindavo. Šito neoficialaus žiniaraščio ji į UAB „D“ apskaitą neįtraukė, šitie išmokėti pinigai apskaitoje neatsispindi, mokesčiai nuo šitų pinigų nemokami. Neoficialūs atlyginimai buvo mokami UAB „D“ komercijos direktorei A. Š. (apie apie 700 Lt), cecho meistrei A. S. (apie 600 Lt), technologei I. V. (apie 800 Lt). Ji nežino iš kur V. D. imdavo pinigus neoficialiems atlyginimams mokėti. Kai kartą ji apie tai paklausė, jai atsakė, kad jos reikalas skaičiuoti, o pinigus jis duos. Papildomai 2016 m. rugpjūčio 31 d. apklausta I. Ž. savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad sutinka, jog V. D. nurodymu mokėjo įtarime nurodytiems darbuotojams neoficialų (papildomą) darbo užmokestį, bet nesutinka, jog valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė pelno mokesčio deklaraciją, kurioje buvo nurodyti netikslūs duomenys apie įmonės gautą pelną už 2011 m. Ji sutiko, kad dėl jos išmokamo papildomo neoficialaus darbo užmokesčio darbuotojams išsikreipė įmonės finansinė būklė ir nebuvo įmanoma pateikti tikslių pelno mokesčio deklaracijų, tačiau nieko nežinojo apie UAB „D“ vykdomą neoficialią prekybą, neapskaitant elektroniniu kasos aparatu, neišrašant PVM sąskaitų faktūrų, bei gautų pajamų neįtraukiant į įmonės buhalterinę apskaitą. Kadangi įmonėje jau kuris laikas buvo nedaryta prekių inventorizacija ji tiksliai nežinojo prekių likučių sandėliuose ir negalėjo jų sulyginti su jai pateikiamais pirminiais apskaitos dokumentais. Kiek pamena, nuo 2009–2012 m. inventorizacija įmonėje nebuvo atliekama (t. 11, b. l. 179, 180, 191-192).

Kaltinamųjų UAB „D“ bei UAB „D“ gynėjas advokatas Romualdas Mikliušas teismo posėdyje paaiškino, kad UAB „D“ savo kaltės nepripažįsta, o UAB „D“ pripažįsta iš dalies. VMI nventorizacija buvo atlikta neteisingai. Buvo pažeistos inventorizacijos darymo taisyklės. Kategoriškai draudžiama inventorizaciją daryti pasinaudojant kabančiu užrašu ant inventorizacinio audinio rulono arba nematuojant arba matuojant iš akies. VMI darbuotojai matuodavo „iš akies“ ir „užmesdavo“ įmonės naudai. Tas „užmesdavo“ pavirto į kaltinimus, pateikta kaip neapskaitytos prekės ir inkriminuotos kaip konkretūs nusikaltimai. Liudytojai patvirtino, kad tokios apimties (20 000 prekių) išmatuoti per mėnesį yra neįmanoma. Taigi, nėra jokio tikslumo. Be to, padarytos elementarios skaičiavimo klaidos. Niekas nepatvirtino, kad UAB „D“ buvo vykdoma neteisinga apskaita ar prekės buvo parduodamos be dokumentų. Apklausti žmonės mėtydavosi ir nežinodavo, kur „D“, kur „D“. (duomenys neskelbtini) prekiavo tik „D“. Liudytoja I. D. pasakė, kad UAB „D“ daugiau buvo jos įmonė, joje buvo viskas „švaru ir tvarkinga“. Tokia pozicija yra dėl „D“. Dėl darbo užmokesčio UAB „D“ nei vienas liudytojas teisme nepatvirtino, kad kada nors būtų gavęs iš UAB „D“ neapskaitytą darbo užmokestį. Ikiteisminio tyrimo metu žmonės nelabai skyrė, kur yra „D“, o kur „D“ ir partneriai. Be to, masė liudytojų apklausų yra padaryta „copy paste“ būdu. Dalis liudytojų pripažino, kad kai kuriems „D“ darbuotojams buvo primokama iš „D“ ir partneriai neapskaitytų pinigų už pagalbą. UAB „D“ pripažįsta savo kaltę iš dalies. V. D. pripažįsta, kad apie 2010 m. ėmė vykdyti veiklą taip, kad dalies pajamų neapskaitydavo. Visa tai vyko (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) angare. Tačiau nesutinka su tariamai neapskaitytų pajamų suma. Buvo netinkamai atlikta VMI inventorizacija, „iš akies“ nustatoma, kad neapskaitytų pajamų suma 1 600 000 Lt. Tai yra netiesa, tiek būti negali. Dėl darbo užmokesčio sutinka, bet jis remiasi nuo šitos sumos. VMI pareigūnų inventorizacijos metu padarytų klaidų neįmanoma ištaisyti, todėl teismas turėtų remtis V. D. parodymais. V. D. yra nurodęs, kad tokių neapskaitytų pajamų suma UAB „D“ būdavo iki 100 000 Lt per metus, bet ne per mėnesį. Pirmoje apklausoje buvo neteisingai parašyta, kad per mėnesį. Akivaizdu, kad skaičius neteisingas, nes per mėnesį 100 000 Lt negali būti neapskaitytų apskritai, nes tokiu atveju gautųsi, kad įmonė dirba vien „juodai“. Taip būti negali. V. D. yra nurodęs, kad buvo iki 100 000 Lt per metus. Būtent nuo šitos sumos reikia perskaičiuoti visus mokesčius. Nurodė, kad V. D. buvo faktinis UAB „D“ vadovas. Tai paliudijo jis pats ir I. D., kuri nors ir skaitėsi direktore, bet jie buvo pasidalinę, I. D. labiau užsiėmė apskaita ir buhalterinėmis programomis, o V. D. bendruoju vadovavimu, prekių tiekimu ir pirkimu tiek vienai, tiek kitai įmonei. Oficialus vadovas buvo pakeistas 2010 m. dėl jų asmeninių santykių, nes iširo šeima. Akcininke iš pradžių buvo I. D., vėliau juo tapo ir jos tėvas. Tai taip pat dėl asmeninių santykių. Tai buvo susiję su santuokos nutraukimo procesu, siekiant atsidalinti veiklas. Kaltinamieji ir liudytojai patvirtino, kad UAB „D“ inventorizacijos nebuvo neįmanoma atlikti dėl apimties. Tačiau jie bandydavo daryti inventorizacijas pagal atskiras prekių grupes kas metus, o UAB „D“ apskaita buvo vykdoma ir inventorizacijos buvo daromos. Dalis pajamų UAB „D“ buvo neapskaityta, dalis atlyginimų buvo neoficialūs. Taip buvo daroma siekiant išsilaikyti rinkoje, kad būtų galima konkuruoti.

Liudytoja I. D. teismo posėdyje parodė, kad UAB „D“ dirba (duomenys neskelbtini) Vilniuje ir (duomenys neskelbtini). Ji šiuo metu dirba Panevėžio filiale. 2009-2012 m. dirbo Panevėžio filiale ir (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Buvo abiejų UAB „D“ filialų direktorė, kada iš šių pareigų išėjo, neatsiminė. UAB „D“ vadovas buvo V. D.. Ji ten beveik nenueidavo. Tos įmonės veiklos neįtakojo. Jos pagrindinės užduotys buvo apskaitos tvarkymas, prekių likučių stebėjimas ir pardavimai. Buvo sukurta prekių apskaitos sistema barkodai, kiekviena prekė turėjo savo kodą. Ji taip pat užsiimdavo darbuotojų priėmimu, konfliktų sprendimu, darbų paskirstymu ir prekių apskaita. Prekių užpirkimu rūpinosi V. D.. Tuo laikotarpiu jis galėjo būti vadybininkas, bet ji nežiūrėdavo į pareigybes, jie vykdė bendrą verslą, vienas kitam ataskaitų apie atliktus darbus neduodavo, bendrų pasitarimų nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. D. buvo abiejų įmonių faktinis vadovas, nes jai taip atrodė. Įmonės darbo laikas, įmonės darbo pobūdis, prekių užpirkimas, pardavimas, visų darbų organizavimas, darbo užmokestis – jis viską darė. Deklaracijas pasirašydavo ji, bet nesikišo į skaičius, jų surašymą. Už skaičius buvo atsakinga buhalterė, ji žiūrėdavo pagal programą. Pas juos buvo keletas programų, pagal kurias gaunamos prekės užpajamuojamos, nustatoma pardavimo kaina, prekei suteikiamas kodas (barkodas). Padarius tokį dokumentą, jis instaliuojamas į turimą buhalterinę programą ir sandėlio programą, tada pardavėjos prekes išdėlioja lentynose. Pardavimas neįmanomas be barkodo. Prekė turi būti nuskanuota arba jos kodas surenkamas ir tik tada prekė gali būti parduota. Taip daroma, kad nebūtų klaidos kainoje. Jei nebūtų šito varianto, negalėtų atsekti, kiek turi prekių, plius galima pardavėjo klaida. Nuo įmonės veiklos pradžios prekių apskaita vyko tik programų pagalba. Kad UAB „D“ būtų parduotos prekės be apskaitos – tai buvo ir yra neįmanoma. Pas juos stovi video kameros. Yra žmogus, kuris stebi, ar prekė įmušama. Kada kameras pastatė, nepamena. Čekiai būdavo visada. Atlyginimai šiuo metu mokami per banką. Iki sutarties su banku pasirašymo, buvo mokama buhalterijoje grynaisiais, pasirašant ant algalapio. Nežino, kad UAB „D“ būtų mokamas neoficialus atlyginimas. Prekės laikomos parduotuvėje ir sandėlyje. Sandėlis yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Jame laikomos tik UAB „D“ priklausančios prekės. Atsakomybę už sandėlį nešė V. D.. Kai buvo direktorė, sandėliai buvo 2 ir 3 aukšte, buvo sukurta sandėlio apskaita, nešant prekes iš sandėlio, buvo rašomas važtaraštis. Su vidiniu važtaraščiu prekės keliaudavo į parduotuvę, parduotuvėje pristatytas prekes patikrindavo pagal važtaraštį. Taip buvo daroma dėl to, kad yra žmogiškasis faktorius. Išrašo važtaraštį ir pateikia prekes sandėlininkas ar kitas darbuotojas, prekes priima pardavėjas. Išdavimas ir priėmimas patvirtinamas parašu, nurodomi prekių kiekiai. Šitie dokumentai nukeliaudavo į buhalteriją. Visų prekių inventorizacija būdavo atliekama tęstinė, skaičiuojant atitinkamas prekių grupes. Kalbant apie Panevėžį, kad praskaičiuoti visą parduotuvę, reikia metų. Vilniuje bandė užsidarinėti inventorizacijai, tačiau metinė inventorizacija vienu metu yra neįmanoma. Buvo bandoma ją atlikti, bet tai buvo neįmanoma. Metinei inventorizacijai nepritarė ir V. D.. Prekių tiekėjais ir užmokesčiu už jas ji nesidomėjo, tuo užsiėmė V. D.. Kokių prekių reikia, ji žinojo iš programos, ir pardavėja rašydavo, kokias prekes išpardavė. Kai prekes atveždavo, sandėlininkas buvo atsakingas už priėmimą ir išdavimą iš sandėlių. Jis patikrindavo gaunamas prekes pagal važtaraštį, jas suskaičiuodavo ir suteikdavo joms „barkodą“. Buhalterė duodavo kainas. Jei buvo abejonių dėl prekės kainos, kokybės, kainą nustatydavo ir ji. Visos atvežtos prekės buvo suskaičiuojamos ir sutikrinamos. Tik užbarkodavus, parašius pardavimo kainą ant prekės, padarius pardavimo etiketę, ji pereidavo iš sandėlio į parduotuvę. Jei prekė neįvesta, programa neduoda jokio pardavimo. Jai buvo žinoma, kad UAB „D“ buhalterė tvarkydavo ir UAB „D“ buhalteriją. Suprato, kad ji konsultuoja UAB „D“. Ji jai už tai nemokėjo nieko. Tuo metu jos su V. D. santykiai buvo pašliję ir jis apie savo veiksmus neinformuodavo, todėl nežino, ar mokėjo neoficialius atlyginimus. UAB „D“ skolininkų knygų nematė. UAB „D“ turi sutarčių knygas, kuriose žymimi mokėjimų atidėjimai. Jei skola sumokama, sutartis lieka, nes ji yra sudaryta metams. Klientas ateina kitą kartą, vėl prisirenka prekių, jam išrašoma sąskaita – faktūra (išankstinis apmokėjimas). Klientai sumoka per banką. Ant sąskaitos klientas pasirašo, kad gavo būtent tas prekes už būtent tą sumą. Kai klientas sumoka, jam išrašoma normali sąskaita-faktūra. Patvirtino, kad buvo paskolinusi įmonei, bet paskolą jai grąžino, grąžinimas vyko oficialiai per kelis kartus. Grąžinant pinigai galėjo būti paimti tik iš kasos, nes buhalterė daugiau iš niekur negali grąžinti. Nurodė, kad dalyvavo Panevėžyje daryto VMI patikrinimo metu. VMI darbuotojai norėjo matuoti iš akies, bet ji pasakė, kad nesutiks. Jie pradėjo matuoti, vieną ruloną gal ir išmatavo, bet paskui ėjo pardavėja ir sakydavo, kiek maždaug yra metrų, arba matavo rulonų skersmenį. Jai būnant, jie nieko nematavo, paskui ją išvežė. Pažymėjo, kad kai jie patys darė Panevėžio filialo pilną inventorizaciją, buvo uždarę parduotuvę 2 sav., buvo atsivežę matavimo stakles ir papildomų darbuotojų iš Vilniaus, tačiau laiko neužteko. Panevėžio filiale prekių pavadinimų yra apie 15 000, filialas užima apie 200 kv., o Vilniuje – 4000 kv. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja apklausta I. D. parodė, kad nuo UAB „D“ atidarymo pradžios ji buvo šios bendrovės akcininkė, jai priklauso 99 proc. akcijų, o 1 proc. jos tėčiui L. V. S. Ji savo veiklą vykdė parduotuvėje adresu (duomenys neskelbtini), o UAB „D“ būstinė, parduotuvė ir sandėlis buvo adresu (duomenys neskelbtini). UAB „D“ faktinis vadovas visą laiką buvo jos buvęs vyras V. D., taip pat jis buvo ir UAB „D“ faktiniu vadovu. I. D. nurodė, kad UAB „D“ Panevėžio filiale pas ją viskas yra apskaityta oficialiai ir skaidriai (t. 12, b. l. 46-47).

Liudytoja I. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „D“ turėjo parduotuves - Panevėžyje ir (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Ji nuo 1998 m. dirba UAB „D“ buhaltere (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Ji taip pat yra V. D. sutuoktinės pusseserė. „D“ vadovas nuo 2010 metų buvo V. D.. Iki 2010 metų jis buvo UAB „D“ vadybininkas, tačiau vis tiek ji laikė jį vadovu. Teigė, kad įmonėje buvo siekiama sukurti kodų sistemą, kad būtų galima įvesti į programą kuo daugiau informacijos apie prekių kiekius, prekių aprašymus. Pradėjo nuo atsargų tvarkymo sistemos. Kiekvienai prekei buvo sukurti barkodai iš 11-13 skaičių, vėliau padarė audinių kodavimo sistemą, kur buvo 4 skaičiai ir per brūkšnį audinio charakteristika. Turėjo katalogą, kuriame buvo aprašytos prekės, jų kaina, pradinė kaina ir kaip ji keitėsi. Iš pradžių dirbo su „Paulita“ sistema, vėliau nupirko „Navision“. Kadangi ji nelabai tiko, dabar dirba su kita programa ir papildomai kuriama programa likučių apskaitai. 2009-2012 m. buvo „Condita“, „Centas“ ir „Navision“ programos. „Centas“ buvo pilnai automatizuotas ir surištas su Panevėžio kasos aparatais bei centriniu kompiuteriu, kur automatiškai vyko prekių nurašymas. „Navision“ veikimo principas - visos prekės (duomenys neskelbtini) buvo užbarkoduotos, pajamavimas vyko pagal bardokus, o nurašymas su skaneriais. Ši programa buvo taikoma (duomenys neskelbtini) gatvėje. „Centas“ buvo Vilniuje ir Panevėžyje. Vilniuje buvo centrinis kompiuteris per kurį buvo vykdomas pajamavimas, o nurašymas vyko Panevėžyje automatizuotai. Kasos apartai buvo surišti su centriniu kompiuteriu. Automatizuotas apsikeitimas vyko vieną kartą vakare, pasibaigus darbui Panevėžyje, tam tikru laiku. Vilniuje yra kompiuteris, per kurį vyksta visų prekių (Panevėžyje ir Vilniuje) pajamavimas. Panevėžio kasos sujungtos su tuo kompiuteriu, ir dienos pabaigoje visos ataskaitos atkeliauja ir nusirašo automatiškai. Vilniaus parduotuvėje prekės nurašomos nuolat, o Panevėžio prekės nurašomos mėnesio gale gavus pilną ataskaitą per „Navision“. Jei pirkėjas fizinis asmuo, pardavimo dokumente yra fiksuojama „pirkėjas“, jei įmonė – nurodomi įmonės duomenys – pavadinimas, įmonės kodas, PVM mokėtojo kodas, adresas. Vedė pardavėjos, o buhalterės tikrindavo, ar gerai suvesta. Paskui sistema automatiškai išrašinėjo sąskaitas. Visus duomenis apie įmonės UAB „D“ pardavimus gaudavo per programą. Kasos aparatuose daroma kiekvieno mėnesio ataskaita. Ji tikrino kiekvienos dienos apyvartas, paskui kasos arato duomenys kiekvieną kartą būdavo suvedami į buhalterinę programą iš kurios vėliau VMI pateikdavo finansines ataskaitas. Duomenys iš kasos aparato turėjo sutapti su duomenimis iš programos. Mėnesio ataskaitas atlikdavo pardavėjos. Ataskaitos buvo daromos kas pusę mėnesio ir kas mėnesį. Grynieji pinigai buvo pateikiami su kasos išėmimo kvitais. Juos suskaičiavus, išrašomas kasos pajamų orderis, ir viskas dedama į seifą. Grynais pinigais niekada nėra gavusi. 2009-2012 m. įmonėje buvo apie 40 darbuotojų. Buhalterė M. M. skaičiavo atlyginimus kiekvieną mėnesį, jie buvo mokami bankiniais pavedimais. Keli žmonės pateikė raštišką prašymą, kad būtų mokama grynais. Už tai, kad gaudavo grynais, pasirašydavo žiniaraštyje. Jai nebuvo žinoma, kad dalis atlyginimų būdavo mokami neapskaityti. Atlyginimų dydis tikrai siekė minimumą. Kai kas jį ir gaudavo, nes buvo ir nekvalifikuotų pagalbinių darbininkų. Neprisiminė, kiek gaudavo pardavėjos konsultantės. Jos atlyginimas grynais buvo mokamas per kasos išlaidų orderį, o nuo 2009 m. tik pavedimais. Gaudavo tik sutartyje numatytą atlyginimą. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja patikslino, kad iš V. D. gaudavo papildomai, apie 350 Lt, bet neprisiminė, ar kiekvieną mėnesį. Papildomų pinigų gaudavo, jei jis prašydavo patikrinti „D“ ir partneriai kasos žurnalus, suvesti pirminius dokumentus į exelinę lentelę, tuo atveju, jei buhalterė būdavo užkrauta darbu. Už gautus pinigus nepasirašydavo. Sumos nebuvo reikšmingos, skirtingos (350 Lt, nuo 2010 m. iki balandžio 12 d.). Papildomas atlyginimas buvo siejamas su darbu „D“ ir partneriai. Jei „D“ buvo didesni krūvai, tai įėjo į jos pareigas. V. D. pasiūlė užsidirbti. Nežino, ar kiti darbuotojai gaudavo papildomą atlyginimą. Taip pat nurodė, kad „D“ 2009-2012 m. prekes gaudavo iš Lenkijos įmonių: (duomenys neskelbtini). Buvo ir Lietuvos įmonės – A. V. įmonė, V. V. įmonė, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“. Į kitas įmones dažniausiai važiuodavo V. D., neprisiminė, ar tuo metu buvo vairuotojas. Ar kiti darbuotojai važiuodavo, neprisiminė. 2009-2012 m. į Lenkiją V. D. važiuodavo dažnai. Galėjo būti 2 kartus/savaitę. Būdavo išrašomas įsakymas dėl komandiruotės, išmokami dienpinigiai ir avansas prekių pirkimui. Grįžęs pateikdavo ataskaitą. Avansas prekių pirkimui buvo pagal poreikį, jie maždaug žinojo, ko reikia. Už kokias sumas pirkdavo, neprisiminė. Reikiamo avanso sumą nurodydavo V. D.. Gali būti, kad 2009-2012 m. avansas buvo duodamas grynais. Paskui išsiėmė įmonės kortelę. Dalis įmonių atidėdavo apmokėjimą. Kai sueidavo terminas, darydavo bankinius pavedimus už prekes. Kai kurios įmonės išrašydavo kasos pajamų orderį. Kitos įmonės dėdavo štampuką, kad atsiskaityta, bet daugiau jokių dokumentų nepateikinėjo. Ant sąskaitos-faktūros matydavo sumą, kiekius, kad atsiskaityta. Ji kartą klausė V. D. dėl didelio pirktų prekių kiekio ir mažos jų vertės (40 JAV centų) santykio, bet jis paaiškino, kad buvo palankus laikas pirkti šią prekę. Įprasta prekių vertė būdavo ir 1-3 doleriai, priklausomai nuo audinio (sintetika, paltinis audinys, trikotažinis audinys). Visos prekės buvo pajamuojamos. Ji teikdavo ataskaitas VMI apie tai, kas įvežta kiekvieną mėnesį pagal lydinčius dokumentus. Finansines ataskaitas pateikdavo internetu. Inventorizacija 2009-2012 m. vyko periodiškai, bet nei viena iš jų nebuvo taip įforminta, kad būtų galima taikyti 1 proc. natūralios neatitikties galimybę. Inventorizacijos metu būdavo periodiškai tikrinama po prekių grupę. Pilnos inventorizacijos atlikti nepavyko, nes yra virš 20 000 prekių pavadinimų. Kartą bandė atlikti visos įmonės inventorizaciją, tačiau įmonė buvo uždaryta 6 dienoms, o inventorizacija atlikta iki 2 500 prekių rūšių. UAB „D“ vadovas buvo V. D.. Ši įmonė atlikdavo užsakymus UAB „D“, nes UAB „D“ prekiauja kantavimo juostelėmis, peteliais. Anksčiau UAB „D“ gamino sagas ir dažė sagas, užsiėmė siuvimu, gamyba, prekyba, prekiavo (duomenys neskelbtini). Kaip vyko šios įmonės buhalterinė apskaita, nežino. Apyvartumo rodiklių (duomenys neskelbtini), neatsiminė. Tarp UAB „D“ ir UAB „D“ buvo daromos užskaitos, pavedimai. UAB „D“ tiekdavo prekes, o UAB „D“ paslaugas (kantavimo juostų gamyba, petelių gamyba, sagų dažymas ir gamyba), vyko padengimas su sąskaitomis-faktūromis. UAB „D“ išrašydavo sąskaitą-faktūrą, UAB „D“ iš savo pusės išrašydavo sąskaitą-faktūrą. Pinigų judėjimas vyko tik pavedimais. Ar vyko ir prekyba medžiagomis, nežino. Pagrindinis UAB „D“ sandėlis buvo (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (rampoje – tam tikras prekių kiekis, 2 aukšte buvo sagų ir audinių sandėlis, 3 aukštas skirtas furnitūrai). (duomenys neskelbtini) buvo tik sandėlis, ten buvo laikomi audiniai, peteliai. Šiais sandėliais naudojosi „D“, ar naudojosi ir UAB „D“ – nežino. Pervežimas iš sandėlio į parduotuvę matėsi prekių vidaus judėjimo blanke. Pervežant prekes iš (duomenys neskelbtini) sandėlio į parduotuvę, buvo rašomi gabenimo važtaraščiai. Pamena, kad UAB „D“ ėmė paskolas, nes trūko apyvartinių lėšų. Mano, kad taip buvo dėl per mažo prekių apyvartumo. Buvo paimta paskola iš L. V. S, I. D., retkarčiais UAB „D“ būdavo skolinga V. D. už užpirktas prekes. Pinigai buvo naudojami veiklai. (duomenys neskelbtini) UAB „D“ neprekiavo. Nurodė, kad per apklausą ikiteisminio tyrimo metu buvo streso būsenoje, todėl sakė, kad UAB „D“ mokėjo papildomą atlyginimą, tačiau papildomą atlyginimą gaudavo tik iš „D“ ir partneriai. Mokėjo V. D.. Tikrai kiekvieną mėnesį papildomai 400 Lt nemokėjo. Jos nuomone, VMI atliekant „D“ patikrinimą, vien Panevėžyje į inventorinį apyrašinį aktą nebuvo įtraukta apie 57 proc. esamų audinių. Kadangi prekių pardavimas vyksta iki šiol, o gavimų nėra. Į pardavimo procesą mechaniškai įsiterpti negalima, viskas automatizuota. Fiziškai Panevežyje esančių audinių per parą paskaičiuoti neįmanoma, audinių yra daug, juos reikia išmatuoti ir paskui suvynioti atgal, skirtingos struktūros. Tikros inventorizacijos per tokį trumpą laiką neįmanoma padaryti. Natūrali neatitiktis galėjo būti, bet ji niekur neforminta, nes nebuvo galima tinkamai įforminti inventorizacijos. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja apklausta I. G. parodė, jog dirba UAB „D“ buhaltere apytikriai nuo 2000 m. Įmonė turi parduotuves adresu: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). UAB „D“ direktorius yra V. D., o akcininkai I. D. ir L. V. S. V. D. dar yra ir UAB „D” direktorius bei akcininkas. UAB „D“ perka medžiagas ir dalį tiekia UAB „D“, kuri iš šių medžiagų pagamina produkciją, paskui šią produkciją, išskyrus rūbus, parduoda UAB „D“ ir pastaroji ją realizuoja. Pardavimas iš UAB „D“ į UAB „D“ buvo forminamas PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose buvo įforminamas paslaugų pardavimas, t. y. kad iš UAB „D“ žaliavos pagaminta produkcija. UAB „D“ prekiavo siuvimo reikmenimis ir audiniais. UAB „D“ medžiagas, audinius pirkdavo iš Lenkijos tiekėjų. Pagrindinės tiekėjos Lenkijos įmonės tiekiančios audinius: (duomenys neskelbtini) ir kt.. Taip pat UAB „D“ pirkdavo medžiagas, audinius iš šių Lietuvos tiekėjų: UAB „N“, UAB „A“, UAB „V“. Į Lenkiją audinių važiuodavo pats V. D.. Išvažiuojant jam būdavo iš kasos išmokami grynieji pinigai ir išrašomas kasos išlaidų orderis nurodant pagrindą - avansas prekių pirkimui. Grįžęs iš Lenkijos V. D. jai į buhalteriją atnešdavo PVM sąskaitas-faktūras ir kt. dokumentus (CMR, važtaraščius, kuro kvitus). PVM sąskaitose-faktūrose buvo nurodomos labai mažos prekių kainos, tačiau jai V. D. paaiškino, kad lenkai likučius gali parduoti ir dar pigiau. Ji pati atvežto audinių kiekio netikrino. Buhalterijoje nebuvo dokumentų, kuriuose būtų atvaizduota kokiose patalpose koks kiekis ir koks asortimentas audinių yra, buvo fiksuojamas tik bendras UAB „D“ įgytų, turimų ir realizuotų audinių kiekis ir asortimentas. UAB „D“ nuolat trūko apyvartinių lėšų, todėl buvo forminamos paskolos iš įmonės akcininkės I. D., kurias ji įnešdavo iš savo sąskaitos. UAB „D“ prekės tame tarpe ir audiniai buvo realizuojami prekybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), parduotuvėje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje ir (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad prekės iš prekybinių salių būtų parduodamos be dokumentų ji nežinojo. (duomenys neskelbtini) prekes pardavinėjo R. D. ir N. V.. Iš pradžių jos pardavinėjo prekes kaip patentininkės, pagal PVM sąskaitas-faktūras įsigydamos prekes iš UAB „D“ ir realizuodamos (duomenys neskelbtini), paskui apytikriai 2009 m., V. D. įdarbino jas UAB „D”. UAB „D“ buvo skolinga UAB „D”, todėl už suteiktas paslaugas buvo nuspręstą dengti į įsiskolinimą parduodant prekes UAB „D“ taikant minimalų antkainį. UAB „D“ buvo mokamas neoficialus atlyginimas. Ji gaudavo tokį atlyginimą, dėl kitų darbuotojų nežino. Vokelyje papildomai kiekvieną mėnesį jai buvo išmokamas apytikriai 400 Lt atlyginimas. Šiuos pinigus I. G. atnešdavo V. D.. Jokių konkrečių faktų apie „juodąją” UAB „D“ ir UAB „D“ buhalteriją I. G. pateikti negali, gali tik įtarti. Jai kėlė įtarimus didžiuliai UAB „D“ prekių užpirkimai ir didžiuliai neparduotų prekių likučiai. Kėlė abejonių kai kurių iš Lenkijos perkamų audinių mažos kainos (t. 12, b. l. 78-80).

Liudytoja I. R. teismo posėdyje parodė, kad dirba UAB „D“ gal nuo 2009 m. Į darbą ją priėmė V. D., kuris buvo vadovas. Kiek 2009-2012 metais be jos dirbo darbuotojų, neatsimena. Ji dirbo pardavėja UAB „D“ parduotuvėje (duomenys neskelbtini) gatvėje. „D“ prekiavo siuvimo reikmenims: audiniai ir priedai, siuvimo mašinų detalės. Iš kur įsigydavo prekes, nežino, ji neprisidėdavo prie prekių užsakymo ir tiekimo. Jos funkcija buvo atmatuoti, atkirpti ir parduoti. Visais atvejais įmušdavo į kasą. Į kasos aparatą įvesdavo metrus ir kainą. Ant čekio matydavosi parduoti kiekiai ir kainos. Dienos pabaigoje būdavo atliekamas kasos pridavimas. Vakare būdavo pildomas kasos žurnalas. Ji neprisiminė, kaip prekės būdavo atvežamos į parduotuvę. Ar kas tikrindavo atvežtas prekes, nežino. Ji sąskaitų-faktūrų neišrašinėdavo. 2009-2012 metais būdavo, kad V. D. atveždavo prekes ir liepdavo atiduoti žmogui, o gautus už prekes pinigus atiduoti jam. Kasoje tada neišmušdavo. Kas prašydavo atvežti audinius, neatsimena. Kas įvesdavo į buhalterinę programą, nežino. Tuos audinius, kurie nebuvo apskaitomi, atveždavo V. D.. 2009-2012 metais atlyginą gaudavo oficialiai. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja apklausta I. R. parodė, kad UAB „D“ buvo įsidarbinusi du kartus. Pirmą kartą įsidarbino 2009 m. ir dirbo ten apie pusę metų, po ko savo noru išėjo iš darbo. Tačiau nuo 2011 m. rudens vėl įsidarbino į UAB „D“ ir dirba joje iki šiol. UAB „D“ prekes įsigyja iš įvairių Lenkijoje veikiančių įmonių pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) ir kitų. Šias prekes UAB „D“ atveža į Lietuvą kur dažniausiai prekės parduodamos Lietuvoje įvairioms įmonėms ir fiziniams asmenims. UAB „D“ parduotuvėse yra kasos aparatai ir visa prekyba grynaisiais pinigais vykdoma per kasos aparatus. Jos pareigos yra parduoti UAB „D“ priklausančius audinius, darbo vieta – UAB „D“ parduotuvė, (duomenys neskelbtini). Jeigu pirkėjas būdavo įmonė ji ar kiti kasininkai pagal įmonės pateiktus rekvizitus išrašydavo pardavimo PVM sąskaitą-faktūrą. Prekes į parduotuvę atveždavo arba direktorius V. D., arba bendrovės vairuotojai, kurių pavardžių ir vardų nežino. Prekės jiems būdavo atvežamos pagal PVM sąskaitą-faktūrą, pagal kurią ji patikrindavo kiek ir kokių prekių gavo. Ji, būdama kasininkė, kartais neįmušdavo į kasos aparatą gautų grynųjų pinigų už parduotus audinius. Neįmušdavo UAB „D“ direktoriaus V. D. paliepimu, nes bijojo, kad gali netekti darbo, jeigu nevykdys jo nurodymų. Jeigu klientas nelaukdavo ir išeidavo be kasos čekio, ji čekio neišspausdindavo ir pinigų į kasos aparatą neįdėdavo. Kasoje neapskaitytus pinigus paduodavo V. D.. Ar kiti UAB „D“ kasininkai taip pat dalies pardavimų nefiksuodavo kasos apartu ji nežino (t. 13, b. l. 63-65).

Liudytoja V. M. teismo posėdyje parodė, kad nuo 2010 m. „D“ dirbo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Į darbą ją priėmė I. D.. V. D. buvo irgi kaip vadovas, žiūrėjo tvarką. Jie abu buvo vadovai. Parduotuvė prekiavo siuvimo reikmenimis, asortimentas buvo labai didelis, medžiagomis ji neprekiavo, prekiavo furnitūra. Nežino, kas nuspręsdavo užpirkti prekes, pardavimų skyrius turėjo greitai aptarnauti klientus, išrašyti sąskaitas. Nėra V. D. nurodymu perdavusi prekių į skolą, per susirinkimus sakydavo griežtai, kad nė vienas klientas neišeina be sąskaitos-faktūros. Nematė, kad prekės būtų parduodamos be čekių, net tokių minčių negalėjo būti. Darbo dienos gale darydavo ataskaitą, išimdavo pinigus ir nešdavo buhalterijai, ji išrašydavo pajamų orderį. Prekes atveždavo pagal važtaraščius, įsigijimo dokumentų ji nematydavo, dirbo su klientais, važtaraščius išrašydavo sandėlininkė. Jei trūkdavo prekių, užrašydavo ant lapelių, perduodavo sandėlininkei. Inventorizacija būdavo atliekama kasmet. Apie skolininkų knygą negirdėjo. Atlyginimai buvo mokami pagal žiniaraščius. Jei reikėdavo važiuoti į (duomenys neskelbtini) matuoti audinių, už tai apmokėdavo, kitos pardavėjos likdavo parduotuvėje. Neprisiminė, kiek mokėdavo už tą pamatavimą, ar kiekvieną mėnesį mokėdavo priedą. Jį mokėjo grynais, už jį nepasirašydavo. Nematė, kaip atlyginimą gauna kiti darbuotojai, į kabinetą eidavo po vieną. Oficialų atlyginimą mokėjo lyg buhalterė, žiniaraštį pasirašydavo, priemoką mokėjo V. D. kabinete. VMI patikrinime nedalyvavo, tik kolegos sakė, kad patikrinimas vyko „iš akių“. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus aplinkybes atsiminė geriau, sakė tiesą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta V. M. parodė, kad ji UAB „D“ dirbo (duomenys neskelbtini). 2009 m. buvo išėjusi iš „D“ ir dirbo kitur, bet po 1.5 mėnesio grįžo į „D“. Jos atlyginimas buvo minimalus – 676 Lt atskaičius mokesčius, tačiau su V. D. buvo sutarta, kad jis mokės po 35 Lt už dieną. Taip susidarydavo viso 840 Lt per mėnesį. Tai reiškia, kad 162 Lt. papildomai gaudama ji niekur nepasirašydavo už šį neapskaitytą priedą (t. 9, b. l. 168).

Liudytoja M. M. teismo posėdyje patvirtino ikiteisminio turimo metu duotus parodymus. Parodė, kad dirbo UAB „D“ (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. kovo 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. buhaltere. Į darbą ją priėmė I. D. ir V. D., tuo metu direktorė buvo I. D., o D. buvo vadybininkas. Ji tvarkė sąskaitas-faktūras, prekių įsigijimo dokumentų netvarkė. Nežino, kas pirkdavo prekes, kas užsakydavo. Būdavo įsakymai V. D. komandiruotei prekių pirkimui, dažniausiai važiuodavo į Lenkiją. Ji su pinigais nedirbo, nežino, už ką pirkdavo prekes. Kiek girdėjo, už prekes atsiskaitydavo pavedimais. Kasą tvarkė kita buhalterė, nekalbėjo apie iš kasos imamus pinigus. Ji sąskaitas-faktūras tvarkė ir žmones į darbą priiminėdavo. Kai pardavėjos atnešdavo pinigus iš kasos ir nebūdavo buhalterės, ji paskaičiuodavo, išrašydavo pajamų orderį ir atiduodavo V. D.. Atlyginimus mokėjo pagal žiniaraštį, retkarčiais gaudavo neoficialų atlyginimą iš savininkų, kartais I. D., kartais V. D.. Gavo tik kelis kartus, mokėjo grynais pinigais. Nežino, ar kiti darbuotojai gaudavo neapskaitytą atlyginimą, ji jį gaudavo pas V. D. kabinete. I. G. buvo UAB „D“ buhalterė, sėdėjo viename kabinete. Ji tvarkydavo UAB „D“ buhalteriją. Nežino, ar tvarkė UAB „D“ buhalteriją. Darbo užmokestį UAB „D“ skaičiuodavo pati (M. M.), žiniaraštį atiduodavo buhalterei I. G., atlyginimą ji išmokėdavo, paskui buvo pervedama į kortelę. Matė, kaip buvo išmokami pinigai, pagal žiniaraštį I. G. išmokėdavo. Pinigus paimdavo iš seifo, jis buvo kitame kabinete. UAB „D“ prekės laikomos sandėlyje, lyg (duomenys neskelbtini), iki jos dokumentai iš sandėlio neateidavo, pirkimo dokumentus tvarkydavo buhalterė, matydavo sąskaitas-faktūras. Prekes priimdavo, išduodavo sandėlininkai. Matydavo prekių įsigijimo sąskaitas-faktūras, jas tvarkė buhalterė, kai būdavo pirktos kitos prekės, ji suvesdavo. Inventorizacija kažkada vieną kartą buvo atliekama, neprisiminė, kada. Ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. balandžio 13 d. liudytoja apklausta M. M. parodė, kad ji UAB „D“ dirba nuo 2006 m. kovo mėn. buhaltere, atlikdavo I. G. pavestus pagalbinius darbus. Patvirtino, kad jos darbo veikla niekaip nebuvo susijusi su UAB „D“ . Maždaug vienerius metus iki apklausos jai mokamas ir papildomas, įmonės apskaitoje neapskaitytas, darbo užmokestis. Šį priedą išmokėdavo pats V. D.. Jis duodavo į rankas nuo 200 iki 600 litų. Dėl šių pinigų niekur nepasirašinėjo. Minėti pinigai būdavo išduodami maždaug tomis pačiomis dienomis, kaip ir oficialus atlyginimas. Ji suprato, kad gauna atlyginimą grynais pinigais už tai, kad dirba jai pavestą darbą. Inventorizacija UAB „D“ buvo atliekama kelis kartus nuo 2006 m. (t. 9, b. l. 169).

Liudytoja A. L. teismo posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Parodė, kad 2010-2011 m. UAB „D“ ją įdarbino direktorius V. D., pardavėja–konsultante. Darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini), Vilnius. I. D. buvo direktoriaus žmona, ji irgi buvo direktorė. Ji ateidavo, sakydavo, ką reikia padaryti: sutvarkyti siūlus, lentynas. Direktorius sakydavo, kada ateiti į darbą. Ji vykdydavo jo įsakymus. Įmonė pardavinėjo audinius, siuvimo reikmenis, furnitūrą. Prekyba vyko tik (duomenys neskelbtini). Apie kitas prekybos vietas nieko nežino. Parduotuvėje buvo jos skyrius, kuriame daugiausia pardavinėjo siūlus, virves, užtrauktukus. Išrašinėjo sąskaitas. Įmušdavo į kasos aparatą, išduodavo čekius. Tokių atvejų nebuvo, kad prekės būtų buvę išduotos be čekių ir pan. Prekių apskaita vyko pagal programą. Reikėjo įvesti siūlų vienetus ir nurodydavo, kiek vienetų parduota. Prekes įvesdavo pardavėjai, nes programa susieta su kasa. Jos įmušdavo į kasą, įvesdavo pardavimą, programoje prekės jau būdavo. Neatsimena, kad būtų buvę dar kokie nors žurnalai. Ji naujų prekių nepriimdavo, bet atvežtų prekių važtaraščiai būdavo, nors nepamena, ar visada. Ji kiekių netikrindavo. Inventorizacija vykdavo, bet ji to nedarė. Inventorizacija buvo atlikta jos darbo laikotarpiu vieną kartą. Kiek laiko vyko inventorizacija – nežino. Su įmonės skolininkais nėra tekę susidurti. Dienos pabaigoje kasą nuimdavo pardavėjos. Reikėjo suskaičiuoti, kad pagal kasą nebūtų nei pliuso, nei minuso. Ji pati perduodavo pinigus. Jos atlyginimas buvo minimumas. Porą kartų gavo papildomą atlyginimą. Kokios tai buvo sumos neatsimena, bet nedaug. Papildomą atlyginimą išmokėjo direktorius grynais. Kaip kitiems darbuotojams buvo mokamas atlyginimas, nežino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. L. parodė, kad UAB „D“ dirbo pardavėja konsultante nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Jos darbo vieta buvo UAB „D“ parduotuvėje, esančioje, (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Atskaičius mokesčius gaudavo apie 700 Lt. Atlyginimas buvo pervedamas į jos banko sąskaitą. Priimdamas į darbą V. D. žadėjo, kad po kurio laiko atlyginimas didės. Tris paskutinius jos darbo UAB „D“ mėnesius, t. y. 2011 m. gruodžio mėn., 2012 m. sausio ir vasario mėn. V. D. asmeniškai jai grynais dar duodavo papildomai 200 -300 Lt. Ši neoficiali priemoka priklausė nuo išdirbtų valandų skaičiaus. Kaip buvo skaičiuojamas neoficialus atlyginimas, dabar neatsimena, bet gaudavosi apie nuo 200 iki 300 Lt papildomo užmokesčio. Gaunant pinigus, jokiuose dokumentuose pasirašyti nereikėdavo. Parodė, kad dirbant UAB „D“ parduotuvėje, visi gauti iš pirkėjų pinigai buvo apskaitomi parduotuvės kasoje (t. 9, b. l. 165-166).

Liudytoja L. M. teismo posėdyje parodė, kad nuo 2009 m. dirbo UAB „D“ pardavėja konsultante. Kai įsidarbino pirmą kartą, direktorė buvo I. D., nurodymų iš V. D. negaudavo. UAB „D“ buvo įsidarbinusi du kartus. Į įmonę grįžo po 1-1,5 metų. Ji užsiėmė siuvimo reikmenimis. Ji dirbo prie kasos parduotuvėje „D“ (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte. Žino, kad UAB „D“ parduotuvė turi skyrių turguje, bet ten nėra buvusi. Čekiai, sąskaita-faktūra būdavo išduodami visada. Kasa vakare būdavo „nuimama“, pinigai suskaičiuojami ir nunešami į buhalteriją. Pinigų ne iš kasos parduotuvėje nebūdavo. Kiekviena pardavėja turėjo savo skyrių. Ji prekių nepriimdavo, kas atveždavo, nežino, važtaraščių nematė. Visos prekės buvo įvestos į programą. Apie skolininkų knygą neteko girdėti. Likučiai inventorizuojami. Vienoje inventorizacijoje dalyvavo. Tada skaičiavo viską. Jos atlyginimas buvo minimalus. Neoficialiai pinigų negaudavo, gal 20 Lt kaip dovaną Kalėdoms. Apie neoficialų atlyginimą UAB „D“ nežino. Gal ikiteisminio tyrimo metu dėl atlyginimo ir tiesą sakė, neprisimena, jau daug laiko praėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta L. M. parodė, kad ji UAB „D“ pardavėja konsultante dirba nuo 2009 m. Ji dirba parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), parduoda siuvimo reikmenis. Kasos čekius muša visiems pirkėjams, sąskaitas-faktūras išrašo tiems, kuriems reikia. Nurodymų parduoti prekes nemušant čekių ar neišrašant sąskaitų-faktūrų nėra gavusi. Oficialiai ji į rankas gaudavo 686 Lt atlyginimą. Atlyginimas buvo nustatytas pradėjus dirbti ir jis nesikeitė. Neoficialiai ji dar gaudavo apie 400 Lt grynais. Šiuos pinigus jai paduodavo V. D.. Už juos niekur nepasirašydavo. (t. 9, b. l. 170).

Liudytoja E. R. (P) teismo posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Parodė, kad prieš 8 metus, 2010-2011 metais dirbo UAB „D“, pardavėja konsultante, (duomenys neskelbtini). Direktorius buvo vyras, panašus į kaltinamąjį. Dirbo sandėlyje, reikėjo aptarnauti žmones, paskaičiuoti kasoje, papildyti prekes salėje, reikėjo žinoti prekių asortimentą. I. D. buvo direktorė, bet paskui 2010 metais direktorius pasikeitė. Ją į darbą priėmė I. D.. Apmokėjimas buvo grynais, paskui į sąskaitą SEB banke. Pasirašyti reikėdavo buhalterei. Išmokėdavo iš pradžių direktorė, paskui direktorius. Iš pradžių grynais, o po to į banko kortelę. Buvo ir papildomas uždarbis, ėjo kaip premija už papildomas valandas. Kažkur pasirašydavo. Įsakymo dėl premijos nematė. Mano, kad ji buvo ne vienintelė gavusi tokį atlygį. Ji prekių nepriiminėjo, nematė, kad prekes atiduotų be dokumentų. Nežino, ar buvo skolininkų knygos, ar iš kur buvo tiekiamos prekės. Į skolą prekių nedavė. Pinigus iš kasos lyg ir nešdavo į buhalteriją. Prekių užsakymų nedarė. Jei salėje trūko prekių, nueidavo į sandėlį ir paimdavo, kiek reikia. Pasakydavo sandėlininkei, ką paėmė. Sandėlis buvo 3 aukšte. Sandėlininkė buvo lyg ir I.. Ji suprato, kad sandėlyje buvo tik UAB „D“ prekės. Jos darbo metu inventorizacija buvo atliekama. Ji skaičiavo, kiek yra vienetų lentynoje. Ilgiai buvo surašyti, reikėjo ilgius sudėti. Per jos darbo laiką buvo 1 inventorizacija. Mano, kad „D“ ir partneriai ta pati įmonė, kuo jie užsiimdavo, nežino. Nežino, kur UAB „D“ laikė savo medžiagas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta E. P. parodė, kad UAB „D“ dirbo nuo 2010 m. balandžio iki 2011 m. gruodžio mėn. pardavėja konsultante. Darbo vieta buvo UAB „D“ parduotuvėje, esančioje, (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Dirbo ištisai po 8 val. į dieną. Dirbant parduotuvėje, visi iš pirkėjų gauti pinigai buvo įnešami į kasą. Jos darbas su prekių priėmimu ir apskaita nebuvo susijęs, todėl nežino kaip prekės buvo apskaitomos. Iš pradžių UAB „D“ direktore buvo I. D., po kelių mėnesių nuo darbo pradžios direktoriumi tapo V. D.. Pagal darbo sutartį jai buvo nustatytas minimalus atliginimas. Pirmus tris mėnesius mokėjo tik sutartyje numatytą minimalų atlyginimą. Pradedant nuo ketvirto darbo mėnesio, jai mokėjo minimalų atlyginimą ir atskirai už viršvalandžius neoficialų atlyginimą. Kiek buvo mokama už viršvalandžius, dabar neatsimena, bet vidutiniškai papildomai „vokelyje“ ji gaudavo apie 100 Lt į mėnesį. Iki 2010 m. pabaigos ar 2011 m. pradžios oficialus atlyginimas jai buvo mokamas grynais, vėliau buvo pervedamas į banko sąskaitą. Kai atlyginimą pradėjo pervesti į kortelę, grynais išmokėdavo tik neoficialų priedą, pasirašyti niekur nereikėdavo. Neoficialų atlyginimą gaudavo direktoriaus kabinete (t. 9, b. l. 167).

Liudytojas I. Z. (I. Z.) teismo posėdyje patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Parodė, kad nuo 2009 m. dirbo UAB „D“ (duomenys neskelbtini) sandėlyje su furnitūra, padėjo tik pakrauti, iškrauti medžiagas, sprendimuose nedalyvavo. Sandėlis yra trečiame aukšte, o antrame aukšte yra parduotuvė. Jis dirbo kroviku sandėlyje, padėdavo mergaitėms iš parduotuvės daryti užsakymus, pardavėju nedirbo, kartais drabužius taisydavo. Sandėlyje buvo laikomos tik UAB „D“ prekės, UAB „D“ prekių ten nebūdavo. Į darbą priėmė I. D., ji buvo vadovė, kokios V. D. pareigos – nežino. Nežino, kur iškeliaudavo medžiagos iš jų sandėlio. Taip pat nežinojo, kokios medžiagų kainos, apie tai su V. D. nekalbėdavo. Telefono numeris (duomenys neskelbtini) yra jo darbinis. V. D. paimdavo prekes iš UAB „D“ sandėlio. Jis padėdavo ir UAB „D“. Atidėdavo prekes iš abiejų įmonių, kai V. D. išveždavo. Padėdavo gal 1-2 kartus per mėnesį. Prekes atveždavo tos įmonės, pas kurias užsakydavo, kartais prekes atveždavo V. D.. Kai V. D. atveždavo užsakymą išsiuntimui, jis būdavo su kainomis, tada jis V. paskaičiuodavo, kiek ten gali būti pinigų ar metrų. Prekės buvo UAB „D“ . Išduodamas prekes jokių dokumentų nepildė, pagal sąrašą atidėdavo prekes, o jas nurašydavo buhalterija pagal jo pateiktą sąrašą. Nepamena, kad telefonu su V. D. būtų kalbėjęs apie medžiagų kainas. Apskaitos dokumentų nematydavo. Ant lapelio surašydavo prekių rūšis ir kiekį ir atiduodavo buhalterijai. Sandėlyje prekių apskaitos nedarė ir nežinojo koks konkrečios medžiagos kiekis buvo. Pas jį buvo furnitūra. Jam nėra žinoma, kad iš „D“ sandėlio būtų prekiaujama (duomenys neskelbtini). Iš kokių sandėlių prekiavo (duomenys neskelbtini) – nežino. Iš „D“ ėjo furnitūra tik į parduotuves. Prekių be dokumentų atveždavo V. D.. Nežino, iš kur. Atveždavo lengvuoju automobiliu. Jei prekes atveždavo su dokumentais, matydavo sąskaitas-faktūras, bet jam jų nepateikdavo, atiduodavo į buhalteriją. Jis pas vairuotojus juos matydavo. UAB „D“ Vilniuje turėjo nedidelį medžiagų sandėlį. Dar žino, kad (duomenys neskelbtini) yra sandėlis, bet kieno, nežino. Mano, kad UAB „D“ pardavinėdavo prekes UAB „D“ ir partneriams ir atvirkščiai, tačiau pirkimo-pardavimo dokumentų nematė. Prisiminė, kad kažkada V. D. nurodymu vežė moteriai vokelį, kas jame buvo, nežino, vokas buvo užklijuotas. D. duodavo nurodymą atidėti prekes, jis pats prekes ir paimdavo. R., J., jeigu imdavo prekes per parduotuvę. Nežino, ar kiti žmonės paimdavo prekes iš sandėlio. Jis nežino, kur pagal V. D. sąrašą prekes veždavo. Jas paimdavo V. D., o jis sąrašą perduodavo buhalterijai. Prekės iš jo sandėlio buvo parduodamos parduotuvėje, nežino, ar pardavinėjo (duomenys neskelbtini). Darbo užmokestį gaudavo per buhalteriją. Yra gavęs iš V. D. premiją grynais, tai buvo labai retai. Pinigus man V. D., už tai nepasirašė. V. D. jam buvo davęs 500 litų žmonos laidotuvėms, po kelis kartus per metus premijų negaudavo. Inventorizacija būdavo daroma sandėlyje dalinai pagal stelažus, lentynas, visas sandėlis nebuvo uždaromas. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas I. Z. parodė, kad maždaug prieš dešimt metų įsidarbino sandėlininko pareigose UAB „D“,(duomenys neskelbtini). Tuo metu direktore buvo I. D.. Vėliau direktoriumi tapo V. D.. Po dviejų metų I. Z. žiniomis buvo įkurta UAB „D”, esanti (duomenys neskelbtini) atskirame pastate, tačiau jo su UAB „D” jokie darbo santykiai nesiejo. Jis nuo pat pradžių iki šiol UAB „D“ dirba sandėlininko pareigose, tačiau į jo darbą visą laiką įėjo ir kiti darbai, tai yra tekdavo dirbti sandėlyje kroviku, tekdavo daryti užsakymus kitose įmonėse, dirbti parduotuvėje pardavėjų darbus, taisyti drabužius. Kartais prekės iš sandėlio būdavo išduodamos ir priimamos nepateikiant jokių dokumentų – V. D. telefonu liepdavo jo nurodytiems asmenims išduoti arba priimti iš jų prekes be jokių dokumentų. Tokius V. D. nurodymus jis pradėjo gauti maždaug nuo 2009 m. pradžios ir gaudavo maždaug 1 arba du kartus per mėnesį iki šiol. Prekės be jokių dokumentų dažniausiai buvo išduodamos. O prekės be dokumentų buvo priimamos rečiau. Išduodant prekes be dokumentų, V. D. nurodydavo jas realiai išduoti minėtiems asmenims, o pas save jam liepdavo atžymėti, kad prekės buvo išduotos UAB „D“ parduotuvėms (duomenys neskelbtini) turgavietėje. Tokių prekių vertė buvo daugiausiai 10 000 Lt (2 896 EUR). Jis dirbo UAB „D“ tik pagal V. D. nurodymus ir nesigilino į jo reikalavimų teisėtumą, kadangi nenorėjo prarasti darbo. Jis oficialiai gaudavo minimalų atlyginimą, bet kartais V. D. jam asmeniškai mokėdavo atlyginimą ir grynais pinigais. 2012 m. V. D. jam grynųjų pinigų nemokėjo, 2010–2011 m. mokėdavo po kelis kartus per metus nuo 200 Lt (58 EUR) iki 500 Lt (144 EUR) grynais pinigais kaip priedus prie atlyginimo. Ar V. D. mokėjo grynais pinigais atlyginimus kitiems darbuotojams, I. Z. nežino (t. 12, b. l. 190-193).

Liudytoja A. D. teismo posėdyje parodė, kad dirbo UAB „D“ sandėlio darbuotoja (duomenys neskelbtini). Ją į darbą priėmė direktorius V. D.. Gali būti, kad pradėjo dirbti 2012 metais. Ji buvo vienintelė sandėlio darbuotoja. Sandėlyje (duomenys neskelbtini) dar keli vyrai padėdavo sudėti rulonus. Jos tiesioginis vadovas 2012 m. buvo V. D.. V. M. buvo aukštesnysis vadovas parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Ji ten priimdavo prekes. Kas priimdavo prekes (duomenys neskelbtini), nežino. Sandėlyje buvo laikomos medžiagos, siūlai. Ji suprato, kad tai priklauso įmonei UAB „D“. Sandėlyje nebuvo jokių išskyrimų, pagal kuriuos matytųsi, kad prekės priklauso kitoms įmonėms. Ji nedirbo su dokumentais, tik ruošdavo sagų, siūlų katalogus. Su medžiagomis nedirbo. Prekių priėmime, išdavime nedalyvaudavo, bet parduotuvėje žinodavo, kiek prekių yra sandėlyje. Prekių inventorizacija jos darbo laikotarpiu sandėlyje nebuvo atliekama. Prekės iš sandėlio buvo parduodamos parduotuvėje. Ar jos buvo parduodamos ir (duomenys neskelbtini), nežino. Ji niekur nežymėdavo prekių priėmimo/išvežimo. Jei kokios nors medžiagos reikėdavo, atvažiuodavo ir nuveždavo į parduotuvę. Atlyginimas UAB „D“ buvo mokamas kiekvieną mėnesį į kortelę. Kitoks darbo priedas, kitoks neoficialus atlygis, nebuvo mokamas. VMI patikrinimas buvo pradėtas ryte, 10 val. baigtas 18 val. Ji buvo viso patikrinimo metu. Jei pilnas rulonas – parašydavo taip, kaip yra etiketėje, o jei pradėtas – užrašydavo iš akies. Nematavo nei vieno rulono. VMI darbuotojai viską nustatė patys. Nepradėtų rulonų nematavo. Pradėtuose rulonuose esančios medžiagos ilgį nustatydavo iš akies. Jie patys nustatydavo, kiek rulone gali būti metrų. Rulonai sandėlyje guli stelažuose, prie jų buvo galima užlipti, bet jų nenuiminėjo. Yra didelis sandėlis, galima prie rulonų laisvai prieiti. Jos kelis (2-3) kartus klausė apie rulonuose esančios medžiagos kiekį, bet daugiausia viską nustatinėjo patys. Jie buvo pasidalinę į grupes po 3 žmones. Ji negalėjo nustatyti rulonuose esančios medžiagos kiekio. Jei buvo pradėtas rulonas, jie rašė 15 metrų, 20 metrų. Kaip jie nustatydavo ilgį, nežino. Jie nematavo su matavimo priemonėmis, bet atsižvelgė, kuris audinys storas, kuris plonas. Storį vertino iš akies. Ji ankstesniuose parodymuose nesakė, kad matavimų rezultatus VMI darbuotojai apvalindavo įmonės naudai. Jie netikslino, kiek tiksliai yra metrų. Rulono diametro nematavo. Nors matavimo aparatas ir stalas patalpoje buvo, ji nematė, kad jais būtų naudotasi. VMI darbuotojai jai davė pasirašyti ant patikrinimo akto, bet tas aktas jai nebuvo išverstas į rusų kalbą. Jos neklausė, ar ji turi pretenzijų dėl atliktų matavimų ir skaičiavimų. Nežiūrėjo, kas parašyta akte, ant kurio pasirašė. VMI darbuotojai sakė, kad reikia pasirašyti, nes jie ten dalyvavo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta I. D. davė analogiškus parodymus. Papildomai patvirtino, kad dalyvavo VMI patikrinime ir pasirašė ant prekių likučių patikrinimo akto. Patikrinimo metu ji dalyvavo kaip atsakinga sandėlio darbuotoja kartu su I. G.. Jie padėjo VMI darbuotojams atlikti audinių likučių matavimus. Sandėlyje buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti, tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų, informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patikrino ir jie. Kas liečia jau pradėtų pardavinėti audinių rulonų skaičiavimą, tai gali pasakyti, kad jie tiesiogiai nebuvo matuojami, o metrų skaičius buvo užrašomas apytiksliai, apvalinant įmonės naudai. Kadangi ji dirbo sandėlyje, tai maždaug galėjo pasakyti koks audinio kiekis yra pradėtame rulone. Visų pradėtų rulonų nematavo, nes tai būtų buvę fiziškai neįmanoma atsižvelgiant į tai, kad audinių kiekis buvo labai didelis. Dėl matavimų tikslumo paaiškino, kad iš pradžių VMI darbuotojai išmatavo keletą rulonų, po to juos sulygino su sandėlio darbuotojų pateiktais duomenimis. Jų nurodytas audinių ilgis rulonuose labai nežymiai skyrėsi nuo faktinio matavimo, atlikto naudojant matavimo priemones (medinį metrą, matavimo ruletę, specialų aparatą esantį sandėlyje). Didžiosios dalies pradėtų rulonų audinių ilgis buvo nustatomas remiantis jos ir I. G. parodymais. Konkretaus rulone esančio audinių ilgio fiziškai VMI darbuotojai nebematavo, tačiau realiai įvertino visus buvusius rulonus metražo atžvilgiu. Iš darbo UAB „D“ išėjo 2017-02-17 savo noru (t. 10, b. l. 23-24).

Liudytoja G. Č. teismo posėdyje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Parodė, kad dirbo „D“, (duomenys neskelbtini), siuvėja prieš 7-8 metus, gali būti, kad nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. balandžio 13 d. Jiems sakė, kad jų gaminius parduodavo užsienyje ir (duomenys neskelbtini). Iš kur gaudavo medžiagas, nežino. Medžiagas, reikalingas siuvimui, jai atnešdavo į siuvyklą. Jos vadovas buvo A. Š.. Kam priklausė įmonė, kas buvo įmonės vadovas, nežino. Jas į darbą priėmė ir vadovavo tik A. Ji pažįsta kaltinamąją buhalterę, ji duodavo atlyginimą, kito kaltinamojo nepažįsta. Dirbo pagal darbo sutartį. Atlyginimas priklausė nuo pagamintos produkcijos kiekio. Už gautą atlyginimą pasirašydavo. Tik A. Š. išmokėdavo atlyginimą. Meistrui ar A atiduodavo užrašus, kiek kas padarydavo per dieną ir koks įkainis. Pagal tai mokėdavo. Buhalterė atnešdavo žiniaraščius. Jei reikėjo daugiau dirbti, būdavo neoficialių atlyginimų, bet tai būdavo labai retai. Tarpusavyje apie savo atlyginimus nekalbėdavo, niekas nesisakė, kiek kas uždirba. Ji nematė inventorizacijos siuvykloje. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta G. Č. parodė, kad parodė, kad ji nuo 2008 m. rugsėjo iki 2010 m. balandžio mėn. dirbo siuvėjos pareigos įmonėje UAB „D“ . Jei prireikdavo dirbti papildomą dieną, tuomet už ją gaudavo neoficialų atlyginimą. Jį išmokėdavo jos darbo vietoje, pasirašyti nereikėdavo. Per visą laiką ji gaudavusi ne mažiau kaip 100 Lt neoficialaus atlyginimo. Jį išmokėdavo A. Š. (t. 9, b. l. 185).

Liudytoja A. Z. teismo posėdyje parodė, kad maždaug 2011 m. įsidarbino „D“ ir partneriai (duomenys neskelbtini). Ją į darbą priėmė D.. Dirbo pardavėja-konsultante. (duomenys neskelbtini) dar dirbo apie 4 merginos. (duomenys neskelbtini) UAB „D“ ir partneriai buvo 13 kioskų, du kasos aparatai, viskas buvo vienoje vietoje. Tik ji į kasos aparatą mušdavo prekes, V. D. kartais padėdavo pakelti medžiagas, kasos aparatu jis nesinaudojo, nematė, kad imtų grynuosius pinigus. D. retai atvykdavo į (duomenys neskelbtini), jei kas susirgdavo, skambindavo jam, jis atvykdavo, žiūrėdavo. Kai jai neužtekdavo medžiagų, užrašydavo į sąsiuvinį ir atiduodavo savininkui, o jis atveždavo prekių, prekes atveždavo iš parduotuvės. Nežino, ar UAB „D“ turėjo sandėlius, (duomenys neskelbtini) jų nebuvo. Prekes jai atveždavo pagal sąskaitą-faktūrą, kurią išrašydavo buhalterija. Nežiūrėdavo, kas pirkėjas ir pardavėjas. Pasirašydavo faktūroje, kad prekes gavo ir atiduodavo vairuotojui. Ji yra buvusi parduotuvėje UAB „D“, (duomenys neskelbtini), pasirinkdavo prekių antrame aukšte, jie apiformindavo ir jai atveždavo. Tik vadybininkui sakė, kokių prekių reikia. Kai pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), jau buvo kasos aparatai, čekius visada mušdavo, yra kameros įrengtos, savininkas buvo labai griežtas. Jai nėra buvę, kad būtų atneštų pinigus už prekes, kurios jau buvo atsiimtos, prekių be apskaitos dokumentų neparduodavo. Pats V. D. (duomenys neskelbtini) neprekiaudavo. Nežino, iš kur prekes įsigydavo. Kasos apyvarta galėjo būti 500-600 litų, 5000 litų negalėjo. Ji sakė tyrėjui, kad neatsimena sumų. Neoficialių užrašų nematė. Atlyginimą gaudavo tik oficialų, atveždavo žiniaraštį, ji pasirašydavau ir gaudavo pinigus. Viskas buvo oficialu. Prekių kas metus neskaičiuodavo. Ji dalyvavo VMI inventorizacijoje parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Matė, kad jie nieko nematavo, viską tikrino vizualiai. Tik iš pradžių VMI matavo medžiagas, paskui pavargo ir kitas dienas tikrino vizualiai. Per VMI patikrinimą neįmanoma buvo visko išmatuoti, jie darbuotojų neklausė, kiek metrų yra rulone ir kiekvienas pradėtas rulonas nebuvo matuojamas. Tyrėjas suklydo taip parašydamas. Toms medžiagoms išmatuoti metų neužtektų, tai neįmanoma. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. Z. davė analogiškus parodymus, papildomai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) V. D. jai neleisdavo prekiauti audiniais nemušant gautų pinigų į kasą. Toks buvo nurodymas nuo jos pirmos darbo dienos. (duomenys neskelbtini) turgavietėje, buvo ir V. D., jis ir pats kartais aptarnaudavo klientus t. y. matuodavo audinius, pats imdavo pinigus. Ar jis visus pardavimus apskaitydavo kasos aparatu pastaroji nežino, nes nematė. UAB „D“ savo sandėlio kiek jai žinoma neturėjo, prekės buvo imamos iš UAB „D“ priklausančios parduotuvės (duomenys neskelbtini) arba iš sandėlio esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ji dalyvavo VMI darbuotojams atliekant prekių likučių inventorizaciją parduotuvėje. Buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti, tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų, esančia informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patvirtino ir patikrinime dalyvavę įmonės darbuotojai. Kas liečia jau pradėtų pardavinėti audinių rulonų skaičiavimą, tai kiekvienas rulonas buvo matuojamas naudojant matavimo priemones (medinis metras, ruletė). Atliekant matavimus dalyvavo ir įmonės darbuotojai, kurie patys VMI darbuotojams padėjo atlikti matavimus. Realiai įvertino kiekvieną įmonės patalpose (parduotuvėje) buvusį pradėtą ruloną (buvo išmatuoti visi pradėti rulonai). Patikrinimas buvo atliekamas keletą dienų, tikslaus skaičiaus neatsimena, todėl, kad dėl didelio audinių kiekio nepavyko visų audinių išmatuoti. Po darbo dienos buvo užplombuojamos durys ir inventorizacija tęsiama kitą dieną. Dėl prekybos apimties (duomenys neskelbtini) turgavietėje parodė, kad turgavietė dirba visą savaitę, išskyrus pirmadienį. Ji pati dirba šešias dienas per savaitę. Apyvarta darbo dieną apie 3000 litų, o savaitgaliais apie 5000-6000 Lt. Ši prekyba buvo apskaitoma. Iš kasos aparato pinigus atiduodavo V. D. (t. 10, b. l. 12-14; 18-20).

Liudytoja T. G. teismo posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Parodė, kad maždaug nuo 2007 m. dirbo UAB „D“ pardavėja konsultante. Dirbo su kasos žurnalais, klientais, parduotuvėje prie monetų kalyklos, gal (duomenys neskelbtini). Atlyginimas buvo minimalus, mokamas į banko kortelę. Jokių papildomų priedų, išmokų nebūdavo. Tuo metu įmonės direktorė buvo I. D., su ja suderino darbo sąlygas. Ji irgi dirbo (duomenys neskelbtini) patalpose. Vėliau V. D. tapo direktoriumi. Kažkur panašiu metu ji perėjo dirbti į UAB „D“, kurios direktorius taip pat buvo V. D.. Ten ji taip at dirbo pardavėja-konsultante iki 2016 m. gegužės mėn. UAB „D“ užsiėmė audinių ir siuvimo priedų (sagų, adatų) pardavimu. Prekes užpirkdavo valdžia. Pastebėjus prekių trūkumą, likutį, skambindavo į sandėlį, ir su važtaraščiu atveždavo reikiamą prekę. Ji dirbo ir su kasos aparatu, pirkimus visada mušdavo į kasą. Nežino atvejo, kad būtų neišduodami pirkimo čekiai. Sąskaitos-faktūros juridiniams asmenims buvo išrašomos. Atlyginimas būdavo mokamas kartą per mėnesį į kortelę. Žinojo, kad UAB „D“ ėmė prekes iš UAB „D“. Kai dirbo UAB „D“ , taip pat gaudavo prekes pagal važtaraščius iš UAB „D“. Ar jos pirkdavo viena iš kitos, nežino. Prekės buvo tiekiamos iš Lenkijos, 2-3 kartus yra pati važiausi į Lenkiją su V. D., rinkdavosi audinius, kurie būdavo besibaigiantys ar pasibaigę. Žino, kad buvo išrašomos sąskaitos-faktūros. Kokius kiekius pirkdavo, nežino, kartais prikraudavo pilną autobusiuką prekių, kartais ne. Atsiskaitinėdavo už prekes V. D., tačiau jos šalia tuo metu nebūdavo. Parduotas prekes registruodavo programoje „Centas“. Ten įvesdavo prekių likučio kiekį ir kainą. Paskui buvo programa „Navision“. Ji veikia tokiu pačiu principu. Šios programos būdavo taikomos tik UAB „D“. Kur prekės buvo fiksuojamos, nežino, tikriausiai buhalterijoje. Prekės buvo laikomos sandėlyje. Abiem įmonėms buvo vienas sandėlis. Kaip buvo atskirtos tų įmonių prekės, nežino. Prekių apskaitos nedarydavo. Programoje matydavosi pardavimo kiekis. UAB „D“ jos darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Ten buvo 2 kasos aparatai, per juos abu per šeštadienį sekmadienį jie suprekiaudavo apie 5-6000 Lt. Paprastomis darbo dienomis apie 3 000 Lt. Žino, kiek buvo suprekiauta, nes pildydavo kasos žurnalą. Teigė, kad per mėnesį neoficialiai suprekiauti 100 000 Lt nebuvo įmanoma. (duomenys neskelbtini) ji visada mušdavo čekius. Buvo keli atvejai, kai jai buvo pasakyta, kad reikia perduoti audinį klientui. V. D. pasakydavo, kad klientas atneš sumą, kurią ji turės perduoti V. D.. Už tai klientas pasiimdavo audinį. Kokie buvo kiekiai, neatsimena, bet sumos tikrai ne „kosminės“. Taip buvo kokius 3 kartus. Ji užrašydavo ant lapuko, ką pardavė ir kiek, kainas. Gautus pinigus perduodavo V. D.. Kam jam buvo reikalingi pinigai, nežino. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pasakiusi, kad paprasti pardavėjai neturėjo teisės nemušti už parduotas prekes gautų pinigų į kasą turėdama omenyje tuos kartus, kai buvo parduoti audiniai, už kuriuos ji buvo paėmusi pinigus ir perdavusi V. D.. Tokie klientai buvo gal 3 skirtingi žmonės per 3-4 kartus. Kiekvieną mėnesį po kelis be apskaitos dokumentų audinių neparduodavo. (duomenys neskelbtini) nevedė apskaitos, pagal kurią galėtų nustatyti atvežtų prekių ir parduotų prekių kiekius. Ikiteisminio tyrimo metu minėtoje skolininkų knygoje buvo užrašyti skolininkai, kur atiduodavo prekes be pinigų. Žurnalas buvo laikomas (duomenys neskelbtini). Žurnalas buvo iš senų laikų, tai prekės parduodamos be jokių mokėjimo dokumentų. Ar skolos pasidengdavo, nežino. Ji darydavo tik įrašus. Buvo liepta išbraukti iš sąrašo, jei klientas atiduotų pinigus. Tai buvo gryni pinigai, dėl jų apskaitos nieko nežino. Gali būti, kad skolininkai grąžino virš 10 kartų. L., I., S., V. – tai darbuotojai, kurie imdavo be čekio. (duomenys neskelbtini) prekiaudavo UAB „D“ naudai. UAB „D“ priklausė parduotuvės. Vilniuje buvo viena parduotuvė, gal dar viena yra Panevėžyje. 2009-2012 metai – buvo vienas sandėlis (duomenys neskelbtini). Kokios įmonės tai buvo sandėlis – nežino. Inventorizacijos (duomenys neskelbtini) nedarydavo. Parduotuvėje – kas metus, ar kas du. Tai darydavo visos darbuotojos. Matuodavo rulonus ir užrašydavo kiekius. Jei rulonas buvo pilnas, jo matuoti nereikėdavo, o kur jau praimtas – reikėjo. Skaičiuodavo užtrauktukus ir t.t. Viską perskaičiuodavo. Duomenis surašydavo ant lapų ir atiduodavo buhalterei. UAB „D“ ji gaudavo 50 Lt už dieną darbo užmokestį. Pagal darbo sutartį gaudavau minimumą, o kiek trūkdavo gaudavo grynais, t. y. neoficialų atlyginimą. Mokėdavo V. D.. Pasirašyti dėl to niekur nereikėjo. Jos atlyginimas buvo pastovus. Ar kiti darbuotojai gaudavo neoficialų atlyginimą, nežino. Ji dalyvavo VMI inventorizacijoje (duomenys neskelbtini). Inventorizaciją atliko nuo 10 val. iki 13 val. Audinių niekas nematavo, nebent kelis rulonus. Naujų rulonų medžiagos ilgį nustatydavo pagal etiketę, o praimtų rulonų – „iš akies“. Kodėl ikiteisminio tyrimo metu jos parodymuose nurodyta, kad buvo išmatuoti visi pradėti rulonai – nežino. Nei vienas pradėtas rulonas nebuvo permatuotas (duomenys neskelbtini). Audinių buvo labai daug. Jei norėtume permatuoti visus rulonus, reikėtų geros savaitės. Šiuo metu „D“ nebedirba, tačiau santykiai su V. D. išliko geri, nuoskaudų jokių nebuvo, išėjo ieškodama kito darbo. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja apklausta T. G. davė iš esmės analogiškus parodymus. Papildomi buvo nurodžiusi, kad UAB „D“ gaudavo kiekvieną mėnesį nuo 300 litų iki 450 litų „neoficialų“ atlyginimą grynais pinigais. Neoficialų atlyginimą išmokėdavo V. D. darbo vietoje, už šiuos pinigus ji niekur nepasirašydavo. Kartais parduodant prekes, pagal V. D. nurodymą, klientams nebuvo išduodami kasos kvitai bei neišrašomos PVM sąskaitos - faktūros, nes pinigai nebuvo forminami per kasą. Visus pinigus ji atiduodavo V. D.. Ne visi pirkėjai iš karto susimokėdavo pinigus. Pagal V. D. nurodymą ji vedė skolininkų knygą. Kai skolininkas susimokėdavo pinigus, ji išbraukdavo jį iš skolininkų sąrašo. Skolininkų sumokami pinigai ne visi būdavo mušami per kasos aparatą. Neteisėti pardavimai niekur nebuvo registruojami, t. y. nebuvo tokių pardavimų sąrašo. UAB „D“ dalį prekių įsigydavo iš Lenkijos įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, kitų neprisiminė. Ji kartais buvo siunčiama atsirinkti pirkimui reikiamų prekių. Kartu su ja visada važiuodavo pats V. D., kuris tvarkė visus šitų prekių pirkimo ir atsiskaitymo dokumentus. Papildomos apklausos metu patvirtino anksčiau duotus parodymus, papildomai nurodė, kad paprasti pardavėjai nemušti už parduotas prekes gautų pinigų į kasą neturėjo teisės, o ji iš V. D. gaudavo atskirus nurodymus parduoti tam tikriems žmonėms tam tikrą kiekį audinių be apskaitos dokumentų. Be dokumentų prekes pirkdavo vis tie patys žmonės, jų buvo maždaug penki asmenys. Per mėnesį jai asmeniškai pasitaikydavo 1-2 kartai, kuomet būdavo parduodami audiniai be apskaitos dokumentų. Sumos kiek pamena buvo ne mažesnės kaip 500 Lt (145 EUR) per kartą. Visais atvejais gauti pinigai būdavo atiduodami V. D. į rankas. Paprastomis dienomis apyvarta siekdavo vidutiniškai apie 3000 litų (868 eurų), savaitgaliais apie 5000-6000 litų (1448-1737 eurų). Turgavietė dirbdavo šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienį. Prekės į turgavietę buvo pristatomos iš UAB „D“ sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). UAB „D“ pati savo prekių sandėlio neturėjo. Jokios oficialios prekių likučių apskaitos turgavietėje nebuvo vedamos, inventorizacija taip pat nebuvo atliekama. Ko trūksta matydavo iš akies. Prekes užsakydavo per V. D.. Prekes atveždavo įmonės vairuotojai arba V. D.. Visais atvejais prekės būdavo pristatomos su važtaraščiu, tačiau be jokių kitų apskaitos dokumentų. Patvirtino dalyvavusi VMI patikrinime ir nurodė, kad turgavietėje buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patvirtino ji ir kitos pardavėjos. Kiekvienas pradėtas rulonas buvo matuojamas naudojant matavimo priemones (medinis metras, ruletė). Atliekant matavimus ji ir kitos patikrinime dalyvavusios pardavėjos pačios padėjo VMI darbuotojams atlikti matavimus. Buvo išmatuoti visi pradėti rulonai (t. 12, b. l. 118-120, 127-129).

Liudytoja D. R. (B) teismo posėdyje parodė, kad 2012-2013 metais dirbo UAB „D“ siuvėja. UAB „D“ nežino. Kuo užsiiminėjo UAB „D“ nežino, jai reikėjo taisyti drabužius. Toje patalpoje prekyba nevyko. Jos vadovas buvo V. D.. Jis ją priėmė į darbą. Jai atlyginimas buvo mokamas pagal sutartį, pervedamas į kortelę. Gaudavo tiek, kiek nurodyta sutartyje. Neoficialaus, papildomo atlyginimo negaudavo. Kaip buvo mokamas atlyginimas, neprisiminė. Paklausta dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, susijusių su gautu darbo užmokesčių parodė, kad dabar jau nebepamena, kaip mokėtas atlyginimas, tačiau mano, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Jos darbo laikotarpiu kasos aparato nebūdavo. Atsiskaitydavo grynais. Jei kas prašydavo, išrašydavo kvitą. Jei kvito neprašydavo, niekur nežymėdavo. Pajamas, kurias gaudavo per dieną už sutaisytų rūbų kiekį, rašydavo ant lapelio, paskui lapelius ir gautus pinigus perduodavo V. D.. Sumų nesižymėjo, o ar žymėjosi V. D. – nežino. Nemano, kad buvo atliekama inventorizacija. Kitų darbuotojų jos darbo vietoje nebuvo. Šeštadienį, sekmadienį pajamos galėjo būti 500 Lt. Kitomis dienomis galėjo būti ir 10 Lt. Dėl vaizdo kamerų neprisimena. V. D. nurodymu išrašydavo čekius/kvitus, jei klientas pageidavo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. B. parodė, kad UAB „D“ ji dirbo siuvėja nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo ar balandžio mėn. Jos darbo vieta buvo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) turgavietėje, prieš policiją esančiame laikiname pastate (metaliniame kioske), šalia buvo siuvimo reikmenų parduotuvė. Kokiai įmonei – UAB „D“ ar UAB „D“ priklausė ši parduotuvė, tiksliai nežino, bet jai vadovavo V. D.. Siuvykloje ji dirbo viena, teikė siuvimo paslaugas, palenkiant drabužius, apsiuvant užuolaidas. Pagal darbo sutartį jai buvo nustatytas minimalus 800 Lt atlyginimas, į kortelę, atskaičius mokesčius, gaudavo 678 Lt. Kadangi dirbo ne 5, o 6 darbo dienas, už sekmadienius jai primokėdavo neoficialiai. Buvo mokama apie 30-35 Lt už vieną sekmadienį. Į mėnesį gaudavosi apie 120 Lt. Pinigus visada išmokėdavo V. D.. Už siuvimą gautus pinigus D. B. dėdavo į dėžutę. V. D. kas 1-2 dienas tuos pinigus paimdavo. Paimdamas pinigus, jų neskaičiuodavo. Dienos pajamos buvo labai skirtingos – būdavo dienų, kai užsakymų nebūdavo ir į dieną D. B. galėjo gauti 10 Lt. Bet kartais šeštadieniais ir sekmadieniais pajamos galėdavo siekti 500 Lt. Kiek per dieną buvo gaunama pinigų, apskaitos ji nevedė. Siuvykloje buvo įtaisytos kameros, todėl direktorius galėdavo matyti, kiek gaunama pinigų. Klientams dažniausiai jokie pinigų gavimą patvirtinantys dokumentai nebuvo išduodami. V. D. jai buvo davęs kvitų knygelę ir nurodęs, kad, jei klientai pageidaus, išrašyti pinigų gavimą patvirtinantį kvitą. Tokius kvitus klientų prašymu ji yra išrašiusi 2 ar 3 kartus (t. 9, b. l. 174-175).

Liudytoja L. J. teismo posėdyje parodė, kad dirbo pardavėja (duomenys neskelbtini). Prekiavo juostelėmis. Tikslaus įmonės pavadinimo neatsimena. Dirbo 1-2 mėn., gali būti, kad nuo 2012 m. kovo mėn. Visada mušdavo į kasą, nematė, kad kas darytų priešingai. Nebuvo, kad darbo metu būtų atnešami pinigai V. D. už skolą. Nematė, kad pas V. D. būtų atvažiavę žmonės, kurie būtų ėmę didesnį audinių kiekį. Inkasuoti neteko. Kokiai įmonei priklausė prekės, neprisiminė, naujų prekių nematė. Skolininkų knygos nežino. Darbo užmokestis buvo mokamas į kortelę. Kokio dydžio – neprisimena, atitiko darbo sutartyje sulygtą užmokestį. Kitokio užmokesčio, nei numatyta darbo sutartyje, nėra gavusi. V. D. būdavo (duomenys neskelbtini), bet ką veikdavo – nežino. Ji pati prekių atvežimo nematė, prekių nepriiminėjo. VMI patikrinime dalyvavo, nurodė, kad jie matavo viską, kiekvieną ruloną. Jei rulonas nepraimtas, viskas parašyta etiketėje. Matuodami naudojosi metrais. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta L. J. davė analogiškus parodymus. Papildomai nurodė, kad V. D. jai neleisdavo prekiauti audiniais nemušant gautų pinigų į kasą. Toks buvo nurodymas nuo jos pirmos darbo dienos. Kaip prekiavo kitos pardavėjos pastaroji nežino. (duomenys neskelbtini) turgavietėje V. D. pats kartais aptarnaudavo klientus, bet ji nežino, ar jis visus pardavimus apskaitydavo kasos aparatu. UAB „D” savo sandėlio, kiek jai žinoma, neturėjo, prekės buvo imamos iš UAB „D” priklausančios parduotuvės (duomenys neskelbtini) arba iš sandėlio esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Stebėti prekių kiekį (duomenys neskelbtini) ir rūpintis, kad nieko netrūktų buvo, kiek pamena, A. Z. ir T. G. funkcijos. Ji su dar keliomis darbuotojomis dalyvavo VMI atliekant prekių likučių inventorizaciją. Turgavietėje buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų, informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patvirtino ir patikrinime dalyvavę įmonės darbuotojai. Kas liečia jau pradėtų pardavinėti audinių rulonų skaičiavimą, tai gali pasakyti, kad kiekvienas rulonas buvo matuojamas naudojant matavimo priemones (medinis metras, ruletė). Atliekant matavimus dalyvavo ir įmonės darbuotojos, kurios pačios VMI darbuotojams padėjo atlikti matavimus. Realiai įvertino kiekvieną įmonės patalpose (prekybos angare) buvusį pradėtą ruloną (buvo išmatuoti visi pradėti rulonai) (t. 10, b. l. 30-31).

Liudytoja D. V. parodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini), tikslaus pavadinimo neprisimena. Gerai neatsimena, ar dirbo nuo 2012 m. balandžio iki 2012 m. lapkričio. Buvo pardavėja, prekiavo juostelėmis, furnitūra, sagomis, užtrauktukais. Dirbo ir su kasa. Jos skyrius ir audinių skyrius prekiavo vienoje patalpoje. Prekės be čekių nebuvo parduodamos. Nematė, kad kas nors nemuštų į kasą nei jos, nei medžiagų skyriuje. Nežino, iš kur buvo tiekiamos prekės į (duomenys neskelbtini) turgavietę. Atveždavo prekes ir jos jas išdėliodavo. Prekes lydinčių dokumentų nematydavo. V. D. kartais sėdėdavo kaip viršininkas, prižiūrėdavo tvarką. Kad jis užsiimtų pirkimu, pardavimu, nematė. Parduotuvėje prekių inkasavimas nebuvo atliekamas. Darbo užmokestis – buvo mokamas minimumas kartą per mėnesį grynais, mokėdavo direktorius, pasirašyti reikėdavo. Darbo užmokestis atitiko sulygtą darbo sutartyje. Papildomai nėra gavusi. Mergina, dirbusi tame pačiame skyriuje, gaudavo tiek pat, kaip ir ji. Kalbų, kad būtų mokamas neoficialus atlyginimas, įmonėje nebuvo. VMI patikrinime dalyvavo. Matavimas vyko „iš akies“. Fiziškai rulonai nebuvo matuojami. Gal tikrintojai ir permatavo kelis rulonus, bet darbuotojai tikrai nematavo. Sulygino pridėdami šalia nepradėtą ruloną (su panašios faktūros audiniu) su pradėtu rulonu. Fiziškai nebuvo įmanoma per tiek laiko permatuoti visus rulonus. Visų pradėtų rulonų tikrai nepamatavo Ikiteisminio tyrimo metu galėjo nurodyti kitaip, nes gal neteisingai suprato klausimą. Patikrinime dalyvavo iki pabaigos. Ar „D“ ir partneriai turėjo savo sandėlį, nežino. Tyrimo metu nurodė, kad prekės buvo imamos iš (duomenys neskelbtini), nes taip galvojo, bet tikrai nežino. Žino, kad kai ką (audinius) atveždavo iš (duomenys neskelbtini). Ten buvo audinių parduotuvė, todėl taip ir pamanė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta D. V. davė analogiškus parodymus. Parodė, kad V. D. jai neleisdavo prekiauti audiniais nemušant gautų pinigų į kasą. Toks buvo nurodymas nuo jos pirmos darbo dienos. Kaip prekiavo kitos pardavėjos ji nežino, galbūt ir ne visada mušdavo pardavimus į kasą, tačiau apie tai garsiai niekam nesigirdavo. Prekybos paviljone, (duomenys neskelbtini) turgavietėje dažnai būdavo ir V. D., jis ir pats kartais aptarnaudavo klientus, t. y. matuodavo audinius, pats imdavo pinigus. Ar jis visus pardavimus apskaitydavo kasos aparatu pastaroji nežino, nes nematė. UAB „D” ir partneriai savo sandėlio kiek jai žinoma neturėjo, prekės buvo imamos iš UAB „D” priklausančios parduotuvės (duomenys neskelbtini) arba iš sandėlio esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Stebėti prekių kiekį (duomenys neskelbtini) ir rūpintis, kad nieko netruktų buvo A. Z. ir T. G. funkcijos. Ji dalyvavo VMI atliekant prekių likučių inventorizaciją. Taip pat patikrinimo metu dalyvavo dar kelios įmonės darbuotojos, kokios dabar nepamena. Turgavietėje buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų, buvusia informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patvirtino ir patikrinime dalyvavę įmonės darbuotojai, t. y. ji ir kitos pardavėjos. Kas liečia jau pradėtų pardavinėti audinių rulonų skaičiavimą, tai gali pasakyti, kad kiekvienas rulonas buvo matuojamas naudojant matavimo priemones (medinis metras, ruletė). Atliekant matavimus ji ir kitos patikrinime dalyvavusios pardavėjos pačios padėjo VMI darbuotojams atlikti matavimus. Realiai įvertino kiekvieną įmonės patalpose (prekybos angare) buvusį pradėtą ruloną (buvo išmatuoti visi pradėti rulonai) (t. 10, b. l. 35-36).

Liudytoja R. V. (D) teismo posėdyje parodė, kad ji dirbo siuvėja UAB „D“ , vėliau 2002 m. dirbti UAB „D“, prekiavo siuvimo reikmenimis. (duomenys neskelbtini) turgavietėje pradėjo dirbti 2003 m., jos darbo vieta buvo kioskas. UAB „D“ buvo cechas (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ji dirbo siuvėja ceche, paskui pasiūlė į siuvimo reikmenis. Iš vienos įmonės perėjo į kitą, nes norėjo prekiauti siuvimo reikmenimis, nenorėjo siūti. Galiausiai dirbo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo siuvėja. Iš pradžių pradėjo dirbti siuvėja, iš siuvėjos perėjo į (duomenys neskelbtini), dirbo pagal verslo liudijimą, kioske. Tuo metu jokių prekių neįsigydavo. Parduodavo prekes kaip UAB „D“, kaip įmonė, kuri prekiavo (duomenys neskelbtini). Iš kur prekės buvo atvežamos, nežino, netikrino, ar buvo lydintys dokumentai. Rašydavo ant savo lapelio, kokių prekių trūksta ir užsakymą duodavo direktoriui. (duomenys neskelbtini) direktorius buvo V. D.. Prekes atveždavo direktorius V. D., kiti darbuotojai. Kasos aparatai būdavo. Prekes parduodavo su čekiais. Kartais nespėdavo įmušti į kasą, tada tuos pinigus atidėdavo. Tokį nurodymą davė V. D.. Buvo ir V. D. nurodymas (duomenys neskelbtini) nemušti dalies prekių į kasą. Nėra mačiusi, kad kiti darbuotojai parduotų prekes be čekių. Už prekes gautus grynus pinigus atiduodavo V. D.. dirbant (duomenys neskelbtini)gatvėje, tokio nurodymo nėra gavusi. Yra buvusi sandėlyje pasižiūrėti prekių. Tęsiant liudytojos apklausą, ji nurodė, kad neoficialų atlyginimą iš V. D. (iki 1300 Lt/mėn., priklausomai nuo išdirbtų dienų skaičiaus) yra gavusi. (duomenys neskelbtini) inventorizacijos nebuvo. Skolininkų knygų neprisimena. Šiuo metu ji tebedirba UAB „D“. Kada dirbo su verslo liudijimu, neprisimena. Ji apmokėdavo verslo liudijimą iš savo lėšų. Dirbdama pagal verslo liudijimą jokių prekių neįsigydavo. Kokios įmonės čekiai būdavo dirbant pagal verslo liudijimą, neprisimena. Darbo vieta (duomenys neskelbtini) buvo kioskas. Su V. D. yra vykusi į Lenkiją pirkti siuvimo reikmenų. Tada dirbo (duomenys neskelbtini). Iš viso su V. D. važiavo keletą kartų. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja apklausta R. D. (V.) parodė, kad apie 2002 m. ji įsidarbino pažįstamiems priklausančioje UAB „D” siuvėja. Vėliau ji perėjo prekiauti į turgavietę pagal verslo liudijimą. Bet tai tik tebuvo dokumentuose. Ji ir toliau skaitėsi, kad dirba UAB „D“. Atlyginimą R. D. perėjus dirbti į turgavietę, asmeniškai mokėdavo V. D.. Visais klausimais ji bendraudavo ir buvo atskaitinga tik V. D.. Į mėnesį R. D. pradžiai gaudavo apie 600 litų, vėliau jai atlyginimas buvo pakeltas iki 1000 litų per mėnesį. Atlyginimą visada gale mėnesio mokėdavo asmeniškai V. D.. Apie tai, kad gaudavo darbo užmokestį pastaroji niekur nepasirašydavo. R. D. nuo pat pradžių iki šiol dirba toje pačioje turgavietės vietoje. Pradėjus dirbti prekybos vietoje jau buvo UAB „D“ prekės, vėliau prekių papildymu rūpindavosi ji pati. Pardavus prekes, susirašydavo trūkstamų prekių kiekius, tada vykdavo į UAB „D“ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), ir ten kuriam nors sandėlininkui ar kitam darbuotojui palikdavo paprastai ranka surašytas prekes, kurias jai reikia pristatyti. Prekes į turgavietę paprastai atveždavo UAB „D“ parduotuvės darbuotojai, sandėlininkai ar vairuotojai. Apie tai, kad prekės būdavo pristatytos ji niekur nepasirašydavo. Kaip jau minėjo už parduotas prekes ji buvo atskaitinga tiesiogiai V. D.. Prekyvietėje esančių prekių įsigijimui pateisinti jai buvo išrašomos UAB „D“ sąskaitos – faktūros. Gale dienos ji turėdavo V. D. pateikti parduotų prekių sąrašą nurodant jų kiekį ir gautas pinigų sumas, taip pat atiduodavo ir visus gautus pinigus už parduotas prekes. Jei pirkėjas paprašydavo gauti čekį, R. D. jam išrašydavo savo, kaip verslo liudijimą turinčios ir prekę pardavusios, vardu. Tokiu būdu prekybą vykdė iki 2011 m. pradžios, kuomet ji buvo įdarbinta V. D. vadovaujamoje bendrovėje, tik jau ne UAB „D“ o UAB „D“. Ji ir toliau prekiavo UAB „D“ prekėmis, o konkrečiau tai pamušalais ir kitais siuvimo reikmenimis, išskyrus audinius. Ar tai buvo UAB „D“ ar UAB „D“ prekės – tiksliai pasakyti negali, nes nelabai žino. Dar pačioje pradžioje V. D. pasakė, kad jei žmonės neprašys čekių, tai prekes pardavinėtų ir be jų, tik atžymėtų pardavimą popieriaus lape ir gale dienos tokį parduotų prekių sąrašą bei gautus neapskaitytus pinigus perduotų jam. V. D. nurodymas buvo neapskaityti apie 30 procentų parduodamų prekių. Ji taip ir darė. Čekius išmušdavo ir į apskaitą įtraukdavo apie 70 procentų parduodamų UAB „D“ prekių, o apie likusių prekių pardavimus surašydavo ant atskiro popieriaus lapo, t. y. surašydavo kokias pinigų sumas gaudavo už parduotas prekes. V. D. nereikalaudavo, kad R. D. būtinai surašytų visus be čekių parduotų prekių kiekius ir pavadinimus, jam svarbiausia buvo, kad pastaroji atžymėtų kiek gaudavo pinigų. Gale dienos lapą su nurodyta suprekiauta, bet neapskaityta suma ir gautus pinigus ji asmeniškai atiduodavo V. D., kuris pats asmeniškai pas ją atvažiuodavo į prekyvietę. Vidutiniškai V. D. R. D. perduodavo apie 500 litų (144 eurus) į dieną, bet kartais būdavo kad ir nieko neperduodavo, nes jei mažai pirkimų, viską mušdavo į kasą. Įsidarbinus UAB „D“ jai buvo mokamas ir neoficialus atlyginimas, kurį mokėjo V. D. – apie 600 Lt (173 EUR), priklausomai nuo išdirbtų dienų. Apie šių pinigų gavimą ji niekur nepasirašydavo. Dėl kratos metu pas ją rasto lapelio su rankraštiniais įrašais paaiškino, kad V. D. nurodymu skaičiavo ir mokėjo UAB „D“ darbuotojams atlyginimus. Įrašai daryti jos ranka. Prie vardo nurodytas dirbtų dienų skaičius ir neoficialiai mokėtina suma siuvėjoms ir pardavėjoms. Lapelyje nurodyti pinigai buvo išmokėti kovo 15 d.. Pinigus davė V. D.. Darbuotojos gavusios pinigus niekur nepasirašydavo. Jokios apskaitos, išskyrus šį lapelį, apie neoficialių atlyginimų mokėjimą nevedė (t. 12, b. l. 155-158).

Liudytoja I. V. teismo posėdyje patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu Parodė, kad maždaug nuo 2010 m. pabaigos dirbo „D“ ir partneriai siuvykloje technologe, (duomenys neskelbtini). Įmonės direktorė buvo A. Š.. Pradirbo 7 metus. Į darbą priėmė A. Žino, kad V. D. buvo šeimininkas, jis ateidavo pas A.. Pagal pareigas jai priklausė visas darbo proceso organizavimas, kokybės kontrolė. Užsakovai tiekdavo medžiagas, iš kurių siuvo ir priduodavo į sandėlį, jie pasiimdavo ir gamindavo. Pagamintas prekes perduodavo į sandėlį, sandėlis buvo apačioje, tuo pačiu adresu. Perdavimo akto nepasirašydavo, ji pati nieko nedarė. Atlyginimas buvo mokamas į kortelę. Neoficialaus atlyginimo negaudavo. Gal 2-3 kartus gavo premiją, kad padarė anksčiau. Už premijas niekur nepasirašė. Premijas išmokėjo grynais. Dėl kitiems darbuotojams neoficialaus atlyginimo nieko pasakyti negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta I. V. parodė, kad į darbą ją priėmė direktorius V. D.. Pagal darbo sutartį jai buvo nustatytas minimalus atlyginimas, bet su direktoriumi buvo susitarta, kad atlyginimas bus didesnis, tai priklausys nuo darbo rezultatų. Darbo užmokestis jai buvo pervedamas į banko sąskaitą. Pastovus neoficialaus priedas prie atlyginimo nebuvo nustatytas. Maždaug metų bėgyje iki 2012 metų pavasario kelis kartus I. V. gavo papildomas neoficialias išmokas - du kartus gavo po 200 Lt ir du kartus po 400 Lt. Pinigus siuvimo cecho patalpose jai išmokėjo buhalterė I. Ž.. Gaudama pinigus, jokiose dokumentuose nepasirašinėjo (t. 9, b. l. 177).

Liudytoja A. S. teismo posėdyje patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Parodė, kad apie 2010 m. lapkričio mėn. pradėjo dirbti meistre UAB „D“ , (duomenys neskelbtini). Direktorė buvo A. Š.. Su V. D. bendrauti dėl darbo neteko. Jis buvo savininkas. I. Ž. – buhalterė. Ji turėdavo paruošti siuvėjoms darbą, žiūrėti, kad vyktų procesas. Su užsakymais nesusidūrė, jai reikėjo priduoti gaminius. Kontrolierė patikrindavo toje pačioje siuvykloje. Su medžiagų apskaita nieko bendra neturėjo. Įmonės sandėlyje neteko būti. Iš kur gaudavo medžiagas, nežino. Darbo užmokestis buvo mokamas į kortelę. Buvo vieną kartą premija už gerą darbą. Davė A. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. S. davė analogiškus parodymus, papildomai nurodė, kad pagal darbo sutartį buvo mokamas minimalus atlyginimas, kuris buvo pervedamas į banko sąskaitą. 2011 metų antroje pusėje, buhalterė I. Ž. jai davė grynais du kartus po 100 Lt ir du kartus po 200 Lt , viso 600 Lt. Pasakė kad šie pinigai yra duodami, kaip paskatinimas už gerą darbą. Gavus pinigus, jokiose dokumentuose ji nepasirašinėjo (t. 9, b. l. 179).

Liudytoja A. Š. teismo posėdyje parodė, kad V. D. įmonės „D“ direktorius, I. Ž. finansininkė. Ji nuo 2004 m. dirba UAB „D“ komercijos direktore. Tai siuvimo įmonė, (duomenys neskelbtini). Į darbą priėmė V. D.. Jos funkcijos - gamybos organizavimas, užsakymų paieška, užsakymų vykdymas. Gaminiui reikalingas medžiagas pateikdavo užsakovai. Jų tik darbas buvo. Užsakymo kiekį ir kainą suderino su užsakovu. Medžiagos iki gamybos proceso laikomos „D“ sandėlyje, daugiausia kelias dienas. Pagamintą produkciją užsakovui atiduoda suderintu terminu. Atsiskaitymas vyksta pagal sąskaitą- faktūrą. Užsakovas atsiskaito per sutartyje numatytą laiką. Sandėlis priklauso UAB „D“ . UAB „D“ ir UAB „D“ yra skirtingi pastatai. Sandėlis, kuriame laiko užsakymus, priklauso UAB „D“ . Ir siuvykla ir sandėlis yra tame pačiame pastate. Sandėlininke dirba I. S.. Kokio dydžio buvo atlyginimas 2009-2012 metais, neatsimena. Yra gavusi porą kartą priedą grynais už darbo rezultatus, nepamena, ar pasirašė. Išmokėjo buhalterė. Tikrai negaudavo ne kiekvieną mėnesį. Dokumentų dėl priedo išmokėjimo nematė. Siuvėjoms 2009-2012 m. tikrai nebuvo mokami neoficialūs atlyginimai, gal 2 kartus buvo mokama technologams. Kokio dydžio buvo priemokos, negali pasakyti. Darbo priemonių (siuvimo mašinos) inventorizacija vyksta kartą į metus, taip buvo ir 2009-2012 metais. A. S. ir I. V. ji priėmė į darbą, darbo sutartį su jomis pasirašė V. D.. Medžiagos, buvusios siuvykloje, jau priklausė UAB „D“ . Nežino, ar UAB „D“ prekiavo (duomenys neskelbtini). Sandėlyje, kuriame kraudavo iš užsakovo gautas medžiagas, ir į kurį sukraudavo pagamintą produkciją, būdavo ir UAB „D“ ir UAB „D“ supainiotų užsakymų, bet operatyviai atsikeisdavo. Ji dalyvavo UAB „D“ VMI patikrinime. Prekės buvo skaičiuojamos atmestinai. Buvo užrašoma iš akies, nebuvo matuojami rulonai, jie neturi permatavimų staklių. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. Š. parodė, kad nuo 2004 m. ji dirba UAB „D“ komercijos direktorės pareigose. Darbo sutartį su ja pasirašė V. D.. Buvo sutarta, kad pagal sutartį mokamas 1 000 Lt darbo užmokestis, o po 500 Lt išmokami neoficialiai. Kiekvieną mėnesį buvo pervedami 1 000 Lt, o I. Ž. papildomai išmokėdavo 500 Lt. Kiek liudytojai žinoma siuvyklos darbuotojai taip pat dalis atlyginimo buvo mokama neoficialiai. Išmokėdavo I. Ž. (t. 9, b. l. 151).

Liudytoja Z. R. (L) teismo posėdyje parodė, kad V. D. pažįsta, nes tiek ji, tiek jis turi siuvimo įmonę. Nelabai prisiminė 2012 m. buvusius įvykius. Prisiminė, kad iš jos V. D. kelis karus pirko audinius, kuriuos ji jam vieną sykį nuvežė (3-4 rulonus) ir iškrovė prie parduotuvės, kitą sykį jis pats atvažiavo į jos cechą. Patvirtino, kad V. D. darbuotojas I. jai yra perdavęs pinigus. Jis nieko neaiškino, tik pasakė, kad V. perdavė jai pinigus. Ten buvo kupiūros po 20 Lt, pinigai buvo nuo V. D.. V. D. nesakė, kur ketina prekiauti audiniais. Ji nežino, kokia įmonė iš jos pirko audinius, nes ji bendravo tik su V. D.. Daugiau tokių pirkimų, pardavimų nebuvo. Nežino, iš kokių lėšų V. D. pirko audinius iš jos. Žinojo, kad yra V., jis turi parduotuvę „D“. Žino, kad V. turėjo siuvyklą, bet jos pavadinimo nežino. Kiek yra įmonių, irgi nežino. Nežino, ar V. D. prekiauja (duomenys neskelbtini). „D“ prekiauja (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2306-754/2013 priimtu teismo įsakymu Z. L. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, už tai, kad 2011-2012 m. laikotarpyje Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose ir laiku, vykdydama išankstinį susitarimą su UAB „D“ ir UAB „D“ direktoriumi V. D. dėl prekių pardavimo be apskaitos, žinodama, kad V. D. šias prekes panaudos savo vadovaujamų įmonių veikloje, be jokių prekių pardavimą patvirtinančių dokumentų V. D. pardavė ne mažiau kaip 30 rulonų audinio ir už prekių pardavimą gautų 3 700 Lt pajamų neapskaitė UAB „N“ buhalterinėje apskaitoje, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „N“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2011-2012 m. laikotarpį (t. 1, b. l. 16-18).

Liudytojas R. J. apklaustas teismo posėdyje negalėjo pasakyti, iš kurios įmonės UAB „D“, UAB ar „D“ pirko prekes. Be dokumentų jis pirko ne specialiai. Prisiminė, kad kartą labai skubėjo, sumokėjo pinigus ir pasakė, kad popierius V. D. galės išrašyti vėliau. UAB „D“ yra jo konkurentas. Daug audinių pas juos nepirko, apie 10 rulonų pamušalo. Neprisiminė, į kurią vietą važiuodavo paimti medžiagų, jis labai mažai pas jį pirko. Jo skaičiai, nurodyti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo tikslūs. Gavęs popierius jis matydavo, kad parašyta UAB „D“, metražas, suma, ir viskas, rekvizitų nežiūrėdavo, o kartais ir sumų nepasižiūrėdavo, todėl negali tiksliai pasakyti ar pirko iš UAB „D“ ar iš UAB „D“ . Ant savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų galėjo pasirašyti nepaskaitęs. Jo nedomino, kaip dirbo UAB „D“ „juodai“ ar ne. Audinius ėmė kelis kartus, nes jie konkurentai, o ir kainos nebuvo mažos. Kartais iš turgaus atveždavo medžiagas. Jei neturėdavo vietoje, o jam labai reikėdavo, tai nuvažiuodavo į sandėlį. Jis labiau bendravo su pardavėja I. R., visų darbuotojų nepažįsta. Su V. D. neatsiskaitinėdavo, su juo buvo galima tik dėl kainos susitarti, pinigus perduodavo I. R.. Ar su dokumentais ir iš kur V. D. pirko prekes, nežino, greičiausiai iš Lenkijos. Audinius pirkdavo ir oficialiai. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas R. J. parodė, kad yra UAB „A“ direktorius. Jo įmonė nuolat oficialiai pirkdavo audinius UAB „D“, todėl V. D. gerai pažinojo. 2011 m. pabaigoje pirko audinius iš UAB „D“ be apskaitos dokumentų, mokėjo grynais. UAB „D“ yra (duomenys neskelbtini)turgavietėje ir (duomenys neskelbtini). Iš UAB „D“ perka audinius su dokumentais ir be jų. Be dokumentų būna pigiau. Preliminariai buvo pirkta apie 2000 metrų audinio be dokumentų. Audinius paimdavo prie parduotuvės ir turguje. Įmonę UAB „D“ žino, UAB „D“ gal ir žino. Kiek ten įmonių yra iš tikrųjų nežino, jam žinoma „D“. I. R. audinius parduodavo kaip „D“ darbuotoja, žinojo, kad tie audiniai priklauso UAB „D“. I. R. kainas derindavo su V. D., per ją pirko apie 200-300 metrų audinio, tai neįeina į jo įvardintus apie 2000 metrų audinio, kuriuos pirko iš UAB „D“ be dokumentų (t. 10, b. l. 63-70).

Liudytojas V. P. teismo posėdyje parodė, kad V. D. pažįsta, važiuodavo pirkti prekių (duomenys neskelbtini) turgavietėje arba UAB „D“ parduotuvėje (duomenys neskelbtini) gatvėje. Iš pradžių (gal nuo 2010 m.) pirko tik (duomenys neskelbtini), o parduotuvėje pradėjo pirkti gal 2013 ar 2014 metais. V. D. išrašydavo sąskaitas „D“ ar „D“, tiksliai neatsiminė. Prekes pirkdavo tik su sąskaitomis, nes jis prekiauja ne turguje. Pirkdavau pakabas, pamušalus, petukus, siūlus ir pan., šios prekės buvo perkamos ne sau, todėl sąskaitos jam buvo reikalingos. Audinių iš jo nepirko. Kartais jie sąskaitas pateikdavo ne tą pačią, o kitą dieną. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus jautė spaudimą, nes buvo sulaikytas, sutiko su viskuo, kas buvo sakoma, tada buvo be advokato. Galėjo būti, kad prekės buvo parduodamos be sąskaitų. Iki sulaikymo prekes pirko labiau G. Dalis sąskaitų gal ir nebuvo išrašyta, jei vieną, kitą savaitę neatvažiuodavo pasiimti. Dėl jo pasakymo V. D. telefonu „kiek gali, tiek tegul parašo sąskaitų“ pakomentavo, kad kasa pas V. D. dirbdavo iki 14 val., o jis atvažiuodavo prekių tik kelis kartus per mėnesį. Buhalterė pasakė, kad trūksta sąskaitų dėl pakabų, todėl jis paprašė, kad V. išrašytų sąskaitas dėl pakabų. V. D. nesakė, kad gali išrašyti sąskaitas tik dėl dalies, tokio susitarimo nebuvo. Negalėjo pasakyti, kuri V. D. įmonė prekiavo (duomenys neskelbtini) turgavietėje. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. parodė, kad iš UAB „D“ pirkdavo siūlus, pakabas, petukus, maišus, juosteles, sagas. Yra pirkęs labai maža kiekį audinių. Daliai įsigytų prekių jokiu įsigijimo dokumentu neturi. Visais kartais, kai prekes pirko iš UAB „D“ parduotuvės, sumokėjus pinigus grynais, jam buvo pateikti pirkimo čekiai, o vėliau jo prašymu išrašytos ir PVM sąskaitos - faktūros, kurias jis pasiimdavo kitoje UAB „D“ prekyvietėje – (duomenys neskelbtini) turgavietėje, kur dažniausiai ir apsipirkinėdavo. Apie tai, kad V. D. priklauso ir kita įmonė – „D“, sužinojo kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kokios V. D. įmonės vardu UAB „L“ buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, neatsimena. Jo supratimu, tai buvo UAB „D“ (t. 10, b. l. 74-80).

Liudytojas E. Š. teismo posėdyje parodė, kad jis atliko ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, tačiau ne nuo pat pradžių. Teigė, kad V. D. buvo nurodęs, jog tokių trūkumų, kaip nurodyta VMI patikrinimo akte, būti negalėjo, todėl buvo papildomai iškviesti ir apklausti VMI specialistai, kurie atliko UAB „D“ ir UAB „D“ prekių inventorizaciją. Fiziškai patikrinti aplinkybių nebuvo įmanoma, nes nuo inventorizacijos atlikimo buvo praėję apie 4 metus. UAB „D“ ir UAB „D“ darbuotojai taip pat buvo apklausinėjami šiais klausimais. Apklausos vyko pagal iš anksto paruoštus klausimus. A. Z., A. D., L. J. ir D. V. apklausos protokolai negali būti visiškai identiški. BPK rekomendacijos yra rašyti liudytojų parodymus pažodžiui, apklausos tikslas yra atspindėti apklausiamojo valią ir poziciją. Šiuo atveju nei vienas iš liudytojų nepareiškė pageidavimo BPK tvarka pats surašyti savo parodymus, todėl jis pats surašė jų parodymus. Tam tikra liudytojų apklausos pastraipa galėjo būti perkopijuota, kad nereikėtų perrašinėti analogiško teksto, bet viena ar kita pastraipa bet kuriuo atveju buvo suderinama su liudytoju. Jis stengėsi teisine kalba užrašyti jų parodymus. Visiškai nepradėti rulonai matuojami nebuvo. Neprisiminė, ar liudytojai teigė, kad visi pradėti rulonai buvo išmatuoti mediniu metru ir rulete. Apklausdamas VMI specialistus priminė, kad jie atlikto inventorizacijas, klausė, ką prisimena. Po to pats surašė specialistų paaiškinimų protokolus. Būdavo užduodami konkretūs klausimai, po apklausos buvo duodama specialistams susipažinti su parašytais protokolais, kartais protokolai buvo ir koreguojami. VMI darbuotojai buvo apklausti kaip specialistai, o ne kaip liudytojai, nes jie turi specialių žinių patikrinimų srityje, kuriuos VMI atlieka kaip įstaiga. Kiekvieno patikrinimo metu dalyvavo po kelis įmonės atsakingus darbuotojus, kurie prižiūrėjo procesą, jame dalyvavo, padėjo išmatuoti audinių kiekius. Atlikus patikrinimus su patikrinimo metu užfiksuotais faktiniais duomenimis, darbuotojai ir įmonės vadovas buvo supažindinami pasirašytinai. Tai yra užfiksuota dokumentuose. Kai kurie matavimai buvo atlikti ne per vieną dieną, patalpos buvo užantspauduojamos. Nebuvo kalbos, kad buvo matuojami absoliučiai visi rulonai. Po apklausos dažniausiai buvo atspausdinamas apklausos protokolas ir leidžiama asmenims susipažinti, klausiama, ar viskas teisingai surašyta, ar jie turi kokių nors pastabų, gal nori ką nors papildyti. Jei buvo norima kažką papildyti, protokolas būdavo anuliuojamas dar nespėjus jiems pasirašyti. Visi asmenys buvo supažindinami su apklausos protokolu pasirašant. Liudytojas visuomet pasirašydavo pirma perskaitęs parodymus. Su A. Z. bendravo ir rusų, ir lietuvių kalba, nes ji sakė, kad supranta.

Liudytoja L. K. teismo posėdyje parodė, kad prisimena, kaip tikrino UAB „D“, (duomenys neskelbtini). Jie 2012 m. balandžio 11 d. nuvyko į UAB „D“ patalpas (duomenys neskelbtini). Ten yra parduotuvė, sandėlis, antrame aukšte buvo audiniai, kasos aparatai. Padarė kasos aparatų inventorizaciją, paskui darė audinių inventorizaciją antrame aukšte. Tikrino nuo balandžio 11 d. iki balandžio 16 d., patalpas vakare plombavo. Rulonų, kurie nebuvo pradėti, ilgį nustatydavo iš jų etikečių, o pradėtus rulonus matavo su medine liniuote ir aparatu, kuris matuoja audinius. Aparatu matavo parduotuvės darbuotojai. Taip buvo skaičiuojamas ne kiekvienas rulonas, nes audinių buvo labai daug. Parduotuvės darbuotojai padėjo ir pastabų neturėjo. Jei rulonai buvo vieno dydžio, vieną ruloną pamatuodavo su prietaisu, o kitus lygino su pamatuotu rulonu. Jei pamatuotas rulonas ir nepamatuotas rulonas vizualiai buvo vienodi, nepamatuoto rulono diametras nebuvo matuojamas. Jei rulonų dydis skyrėsi, tada buvo matuojamas diametras. Tokių kontrolinių pamatavimų buvo daug. Visi skaičiavimai buvo daromi įmonės naudai, t. y. mažesnį audinio kiekį. Apvalindavo 30-50 cm paklaida ir mažiau. Jei buvo abejonės, kad ne taip suskaičiuota, rašė pagal darbuotojų pasisakymus. Taip matavo vienodus audinius, pvz. šifonas su šifonu. Vilnonius audinius matavo su mediniu metru, o lengvesnius – su matavimo aparatu. Panašūs audiniu ir storiu rulonai buvo lyginami su jau pamatuotu rulonu. Jei pamatuotame rulone buvo žymiai daugiau medžiagos nei nepamatuotame, klausdavo darbuotojų, kiek nepamatuotame rulone gali būti metrų, ir darbuotojas pasakydavo. Tokius darbuotojų pasakymus keletą kartų patikrino išmatuodami aptariamą ruloną ir pastebėjo, kad darbuotojų pasakymai labai dažnai sutapdavo. Visais atvejais visus rulonus vertino įmonės naudai. Jei buvo pamatuotas vienas rulonas, o kitas nepamatuotas ir truputį didesnis, laikydavo, kad metražas nepamatuotame rulone toks pat, kaip pamatuotame. Nepradėtų rulonų nematavo, jiems pardavėjai pasakė, kad užrašas etiketėje atitinka. Kiekvienas pradėtas rulonas buvo realiai įvertintas. Prekių kainas nustatė savininkai, savininkas V. D. sakė, kad kainos nustatytos pagal (duomenys neskelbtini) esančias kainas. Jie kainų nenustatinėjo, tai buvo mažmeninės kainos, kurias nustato pati įmonė. Antkainis pagal vadovo paaiškinimą buvo nuo 50 iki 300 proc. Jie rėmėsi tuo, ką sakė parduotuvės darbuotojai, buvo paimta mažmeninė kaina, kokia tuo metu buvo parduotuvėje, o koks buvo antkainis, ji nežino. Su direktoriumi V. D. bendravo tiesiogiai, jis jokių pastabų neišsakė. Prekės, kurias ji tikrino, priklausė UAB „D“. Data 2012 m. balandžio 11 d. ant pažymos yra teisinga, dalyvavo tie asmenys, kurie yra pasirašę ant pažymos, patikrinime dalyvavo V. D., tačiau ar buvo kiekvieną dieną, neprisiminė. Tyrimo metu nurodyta, kad su ja dalyvavo 2 specialistai H. R. ir A. D., bet su ja dalyvavo ir daugiau specialistų, jie buvo įrašyti į pavedimą, dalyvavo asmenys ir pagal kitus pavedimus. Patalpose buvo ir sandėlis. Jiems buvo pasakyta, kad ten tik „D“ sandėlis (2 aukšte). Ten patalpos labai didelės, 1 aukšte yra sagos, užtrauktukai, furnitūra, o antrame aukšte buvo audiniai ir sandėlis. Patalpoje buvo vienas matavimo stalas, ant jo buvo galima porą rulonų, ir plius matavimo įrengimas. 2012 m. balandžio 14, 15 dienomis nedirbo, nes tai buvo savaitgalio dienos. Per tris dienas išmatavo visas prekes (virš 20 000 prekių pavadinimų). Neprisiminė, kad toje vietoje būtų kabėję audinių pavyzdžiai. Ikiteisminio tyrimo metu specialiste apklausta L. K. parodė, kad kartu su Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiaisiais specialistais H. R., A. D. atliko UAB „D“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu tikrino įmonės sandėlio patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Buvo atliekama prekių (audinių) likučių inventorizacija. Patikrinimo metu dalyvavo atsakingas darbuotojas pardavėjas konsultantas R. J., kuris ir pasirašė ant prekių likučių patikrinimo akto. VMI darbuotojams atliekant įmonės patikrinimą, be R. J. dalyvavo dar maždaug 2-3 įmonės darbuotojai. Šių darbuotojų vardų ir pavardžių L. K. nežino. Kiek suprato, tai buvo pardavėjai dirbantys įmonėje. Jie taip pat padėjo atlikti audinių likučių matavimus. Parduotuvėje ir sandėlyje buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų, buvusia informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patvirtino ir patikrinime dalyvavę įmonės darbuotojai. Kas liečia jau pradėtų pardavinėti audinių rulonų skaičiavimą, tai nurodė, kad iš pradžių kiekvienas rulonas buvo matuojamas naudojant matavimo priemones (medinis metras) ir prekybos vietoje esantį specialų įrenginį, skirtą audiniams išmatuoti, kuriame buvo įrengtas skaitliukas, kuris rodydavo medžiagos metražą. Atliekant matavimus dalyvavo ir įmonės darbuotojai, kurie patys taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams padėjo atlikti matavimus. Taip pat pradėtų rulonų audinių ilgis buvo nustatomas remiantis patikrinime dalyvavusių įmonės darbuotojų parodymais dėl konkretaus rulone esančio audinių ilgio (fiziškai nebematavo), tačiau realiai įvertino kiekvieną įmonės patalpose buvusį pradėtą ruloną (įvertino visus buvusius rulonus metražo atžvilgiu). Taip buvo daroma, nes patikrinime dalyvavo nedidelis Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų skaičius, o audinių kiekis esantis parduotuvėje ir sandėlyje buvo labai didelis. Koks tiksliai audinių kiekis buvo išmatuotas naudojant matavimo priemones, kiek remiantis darbuotojų parodymais, nurodyti negali. Pažymėjo, kad įmonės darbuotojų nurodytas audinių ilgis, esantis rulonuose labai nežymiai skyrėsi nuo faktinio matavimo atlikto naudojant matavimo priemones. Tuo įsitikino atlikę matavimus naudojant tam skirtą prietaisą. Patikrinimas buvo atliekamas nuo 2012 m. balandžio 11 d. 13 val., iki 2012 m. balandžio 16 17 val., buvo surašyti prekių likučių patikrinimo aktai Nr. 21-450-666/1 ir Nr. 21-450-666/2. Šiuo laikotarpiu patikrinimai buvo atliekami kiekvieną dieną. Baigiantis darbo dienai VMI darbuotojai, naudojant VMI įstaigos specialias plombas užblokuodavo patalpas, kuriose buvo atliekami audinių matavimai. Tai buvo daroma tuo tikslu, kad niekas negalėtų koreguoti (išvežti arba įvežti naujos produkcijos) patalpose esančios produkcijos kiekio. Kitą dieną pradėję darbą, dalyvaujant UAB „D“ darbuotojams atplombuodavo patalpas ir tęsdavo pradėtą patikrinimą. 2012 m. balandžio 16 d. patikrinimo akto kopija buvo pasirašytinai įteikta UAB „D“ direktoriui V. D., kur pastarasis nurodė, kad dėl patikrinimo atlikimo pretenzijų neturi (t. 10, b. l. 46-47).

Liudytojas V. K. teismo posėdyje parodė, kad dalyvavo patikrinime (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ten buvo atliekamas inventorizavimas sandėlyje. Buvo inventorizuojamos įmonės sandėlyje esančios medžiagos ir fiksuojamas jų kiekis. Audinių kiekis buvo nustatomas matavimo būdu. Audiniai buvo matuojami metru. Buvo išmatuoti tie audiniai, kurie buvo išpakuoti, tie, kurie buvo supakuoti, turėjo etiketę, matuojami nebuvo. Nepradėtų rulonų nematavo. Negalėjo pasakyti, ar visus rulonus jie išmatavo, nes matavimo metu dalyvavo 5 asmenys ir visų rulonų matavimų jis nematė. Dalis rulonų galėjo būti matuojami iš akies, jei buvo išmatuotas rulonas ir nustatytas kiekis, analogiškas nepamatuotas rulonas galėjo būti lyginamas su išmatuotu. Jei rulonai buvo panašaus skersmens, tokiu atveju galėjo būti lyginama su išmatuotu. Jei diametrai skirtingi, pamatavę tam tikrą kiekį medžiagos, pasižiūrėdavo, kiek sudaro skirtumas, ir pridėdavo prie trūkstamos. Medžiagos rūšis buvo imama taip, kad plonas audinys nebūtų lyginamas su storu. Buvo lyginami panašaus medžiagų storio rulonai; tik dalis rulonų buvo lyginama, kiti rulonai buvo matuojami. Lygindavo tik tokio paties storio medžiagos ruloną su jau pamatuotu tokios pačios medžiagos rulonu. Ar jie vienodi, nustatydavo vizualiai. Skirtingo dydžio rulonus išmatuodavo. Ilgį nustatydavo su sandėlio darbuotoja. Sandėlio darbuotoja turėjo medžiagų korteles su likučiais. Ar ji turėjo visų rulonų korteles, nežino. Dalį rulonų matavo, nematavo nepradėtų rulonų. Dalis pradėtų rulonų buvo išmatuota, dalis rulonų buvo lyginami su išmatuotais. Kiekvieno rulono kiekį patvirtindavo sandėlio darbuotoja, nes ji pasirašė ant skaičiavimo akto. Sandėlio darbuotoja patvirtino kiekvieną net ir nematuotą sulyginto rulono ilgį, kiekvienas rulonas buvo su ja derinamas. 6 metrų aukštyje esantys audiniai taip pat buvo lyginami pagal diametrą su išmatuotais, dalis rulonų buvo nukėlinėjama, dalis matuojama viršuje pagal diametrą. Fiziškai kiekvieno rulono nematavo, nes sandėlio apimtis buvo didelė. Darbuotojai pastabų dėl matavimų neturėjo. Sandėlyje buvusios prekės priklausė UAB „D“. Ar ten buvo tik „D“ prekės, nežino. Ar buvo pateiktos audinių kainos, neprisiminė. Gali būti, kad kainos buvo suderintos vėliau, po patikrinimo. Patikrinime dalyvavo 6 specialistai, kartu su jais buvo sandėlininkė A. D. ir dar vienas ar du pagalbiniai darbuotojai. Jis matuodamas naudojosi mediniu metru, gal buvo ir ruletė, neprisimena. Matavimai buvo atliekamas sandėlininko zonoje, ten buvo stalas. Nebuvo matavimo staklių. Jis dalyvavo sandėlio patikrinime vieną dieną. Per tą dieną buvo patikrinti visi audiniai. Parduotuvės netikrino. Ikiteisminio tyrimo metu specialiste apklaustas V. K. parodė, kad Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimą Nr. 21-450-663, 2012 m. balandžio 11 d. kartu su Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiaisiais specialistais L. K., T. S., R. M., A. L., D. A. patikrinimo metu tikrino įmonei „D“ priklausančias sandėlio patalpas adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. Buvo atliekama prekių (audinių) likučių inventorizacija. Patikrinimo metu dalyvavo atsakinga darbuotoja – sandėlio darbuotoja A. D., kuri ir pasirašė ant prekių likučių patikrinimo akto. Jiems atliekant įmonės patikrinimą be minėtos darbuotojos dalyvavo ir pagalbinis darbininkas I. G.. Kiek jis suprato, tai buvo pardavėjai, dirbantys įmonėje. Jie taip pat padėjo atlikti audinių likučių matavimus. Parduotuvėje ir sandėlyje buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti, tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų, buvusia informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patvirtino ir patikrinime dalyvavę įmonės darbuotojai. Kas liečia jau pradėtų pardavinėti audinių rulonų skaičiavimą, tai gali pasakyti, kad iš pradžių kiekvienas rulonas buvo matuojamas naudojant matavimo priemones (medinis metras, ruletė). Atliekant matavimus dalyvavo ir įmonės darbuotojai, kurie Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams padėjo atlikti matavimus. Iš pradžių išmatavo nedidelę dalį rulonų, po to juos sulygino su sandėlio darbuotojų pateiktais duomenimis. Įmonės darbuotojų nurodytas audinių ilgis, esantis rulonuose labai nežymiai skyrėsi nuo faktinio matavimo atlikto naudojant matavimo priemones. Taip pat pradėtų rulonų audinių ilgis buvo nustatomas remiantis patikrinime dalyvavusių įmonės darbuotojų parodymais dėl konkretaus rulone esančio audinių ilgio (fiziškai nebematavo), tačiau realiai įvertino kiekvieną įmonės patalpose buvusį pradėtą ruloną (įvertino visus buvusius rulonus metražo atžvilgiu). Taip buvo daroma, nes patikrinime dalyvavo nedidelis Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų skaičius, o audinių kiekis esantis sandėlyje buvo labai didelis. Koks tiksliai audinių kiekis buvo išmatuotas naudojant matavimo priemones, kiek remiantis darbuotojų parodymais, nurodyti negali. Tuo įsitikino atlikę matavimus naudojant tam skirtą prietaisą. Patikrinimas buvo atliekamas 2012 m. balandžio 11 d. nuo 10.20 val., iki 18.00 val.; buvo surašytas prekių likučių patikrinimo aktas Nr. 21-450-663/1-1. 2012 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto kopija buvo pasirašytinai įteikta UAB „D“ sandėlio darbuotojai A. D.; pastaroji nurodė, kad dėl patikrinimo atlikimo pretenzijų neturi. Ant patikrinimo akto kaip dalyvavęs asmuo taip pat pasirašė ir pagalbinis sandėlio darbininkas I. G. (t. 10, b. l. 51-52).

Liudytojas V. S. teismo posėdyje parodė, kad jis su kitais 4 specialistais atliko patikrinimą (medžiagų inventorizavimą) Panevėžyje ir prekybinėje vietoje. Medžiagų inventorizavimas buvo atliekamas dalyvaujant įmonės darbuotojui. Įmonės darbuotojas matavo metru, skaičiavo, o jis fiksavo, ką jis skaičiavo. Pats skaičiavimų, matavimų neatliko. Prekybinėje vietoje kiekvienas rulonas buvo sužymėtas. Tuos žymėjimus skaitydavo įmonės darbuotojas, ir jei jam kildavo neaiškumų, ar iš šio rulono buvo kažkiek parduota, jis permatuodavo tą ruloną. Žymėjimai, kuriuos jis matė, buvo padaryti praktiškai ant visų rulonų. Jei buvo rulonas, kur žymėjimo nebuvo, darbuotojas paskaičiuodavo, pamatuodavo. Praktiškai kiekvieno rulono ilgis buvo užfiksuotas. Jei ritinys buvo supakuotas, to ritinio niekas neskaičiuodavo. Jei rulono nematuodavo, vadovaudavosi darbuotojų paaiškinimais, darbuotojo pasakytu pavadinimu ir pan. Tikrinimas užtruko 2 dienas (pradžia ryte, pabaiga kitą dieną naktį ar ryte). Siuvyklos patalpose jis nebuvo, tačiau buvau įtrauktas į sąrašus. Atvažiavęs dėl pagalbos gal ir buvo, bet jokių veiksmų neatliko. Patikrinimui vadovavo tas asmuo, kuris nurodytas pirmas pavedime. (duomenys neskelbtini) atsiminė didelį kiekį medžiagų. Dėl (duomenys neskelbtini)b faktų fiksavimo pažymos, kur yra įrašytas pakomentavo, kad gal tai buvo tarpinis veiksmas, kai jie atvažiavo ir išvažiavo, nes likučiai buvo skaičiuojami ne vieną dieną. Jis neprisimena, ar ten buvo, nes praėjo daug laiko. Panevėžyje išmatuodavo ilgį tuo atveju, jei kildavo neaiškumų, tada darbuotojas imdavo metrą ir matuodavo. Ten kiekis buvo labai didelis. Matuojama buvo mediniu metru, nes staklių nebuvo. (duomenys neskelbtini) buvo staklės, bet kaip vyko matavimai, neprisiminė. Neprisiminė, kokios įmonės buvo produkcija ir ar galėjo dalyvauti ne tik „D“ darbuotojai. Ikiteisminio tyrimo metu specialiste apklaustas V. S. parodė, kad jis kaip Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento operatyvios kontrolės skyriaus 2-ojo poskyrio vyriausiasis specialistas, vykdydamas 2012 m. balandžio 10 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimą Nr. 15-450-7, 2012 m. balandžio 11 d. kartu su Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiaisiais specialistais V. A., M. Š., O. B., atliko UAB „D“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) patikrinimą. Patikrinimo metu buvo tikrinamos įmonei priklausančios parduotuvės patalpos adresu (duomenys neskelbtini) Panevėžys. Buvo atliekama prekių (audinių) likučių inventorizacija. Patikrinimo metu dalyvavo atsakinga darbuotoja – vadybininkė I. D., kuri ir pasirašė ant prekių likučių patikrinimo akto. Jiems atliekant įmonės patikrinimą, be minėtos darbuotojos dalyvavo ir pardavėja konsultantė R. V.. Taip pat patikrinimo metu dalyvavo dar kelios įmonės darbuotojos, kurios kaip jis suprato, buvo pardavėjos. Jos visos taip pat padėjo atlikti audinių likučių matavimus. Parduotuvėje buvo matuojami įvairūs ten esantys audiniai. Audinių rulonai, kurie dar buvo nepradėti, tiesiogiai matuojami nebuvo. Kiekviename rulone esantis audinių ilgis metrais buvo nurodytas, remiantis etiketėse, kurios buvo užklijuotos ant rulonų, buvusia informacija. Kad nurodytas kiekis atitinka realų audinio kiekį esantį rulone patvirtino ir patikrinime dalyvavę įmonės darbuotojai. Kas liečia jau pradėtų pardavinėti audinių rulonų skaičiavimą, tai kiekvienas rulonas buvo matuojamas naudojant matavimo priemones (medinis metras, ruletė). Atliekant matavimus dalyvavo ir įmonės darbuotojai, kurie patys Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams padėjo atlikti matavimus. Realiai įvertino kiekvieną įmonės patalpose (parduotuvėje) buvusį pradėtą ruloną (buvo išmatuoti visi pradėti rulonai). Patikrinimas buvo atliekamas 2012 m. balandžio 11 d. nuo 13.30 val., iki 3 val. Buvo surašytas prekių likučių patikrinimo aktas Nr. 15-450-7/PL-1. 2012 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto kopija buvo pasirašytinai įteikta UAB „D“ vadybininkei I. D.; pastaroji nurodė, kad dėl patikrinimo atlikimo pretenzijų neturi. Ant patikrinimo akto kaip dalyvavęs asmuo taip pat pasirašė ir pardavėja konsultantė R. V.. Taip pat specialistas nurodė, kad vykdydamas 2012 m. balandžio 10 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimą Nr. 21-450-661, kartu su Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiaisiais specialistais R. K., L. L. atliko UAB „D ir partneriai“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) patikrinimą. Buvo tikrinamos įmonei priklausančios siuvyklos patalpos. Atliekant patikrinimą dalyvavo UAB „D“ komercijos direktorė A. Š.. Buvo atliekama patalpoje esantys audinių likučių, įvairūs siuvimo priedų inventorizacija. Patikrinime taip pat dalyvavo dar 2-4 įmonės darbuotojos. Kokios jų pareigos nežino. Jų vardų ir pavardžių taip pat nežino. Jos taip pat padėjo išmatuoti patalpoje esančius audinių likučius, bei suskaičiuoti įvairius siuvimo priedus. Patikrinimas buvo atliekamas 2012 m. balandžio 12 d. nuo 9.30 val., iki 14.15 val. Buvo surašytas prekių likučių patikrinimo aktas Nr. 21-450-661/2-S. 2012-04-12 patikrinimo akto kopija buvo pasirašytinai įteikta UAB „D“ komercijos direktorei A. Š.. Pastaroji nurodė, kad dėl patikrinimo atlikimo pretenzijų neturi. Matavimai buvo atliekami naudojant matavimo priemones (medinis metras, ruletė). Buvo išmatuotas kiekvienas patalpoje buvęs audinių rulonas (t. 10, b. l. 56-57).

Liudytoja E. B. teisme nebuvo apklausta, pastarajai nurodžius, kad ji gyvena su V. D. neįregistravusi santuokos, be to, yra jų bendrų 2017 m. liepos 4 d. gimusių dviejų vaikų priežiūros atostogose ir neturi su kuo jų palikti. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta E. B. parodė, kad V. D. ji pažįsta nuo 2005 metų, kai pradėjo dirbti pardavėja UAB „D“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Dirbant parduotuvėje jai buvo mokamas minimalus atlyginimas. Jokių neoficialių priemokų negaudavo. Nuo 2011 m. liepos mėn. dirbo UAB „D“ pardavėja konsultante. Jos darbo vieta yra (duomenys neskelbtini) turgavietėje. Oficialiai pagal darbo sutartį ji gauna minimalų atlyginimą, kuris pervedamas į jos sąskaitą banke. Tikrovėje jos atlyginimas yra nustatytas 50 litų už vieną darbo dieną. Ta suma kuri priklauso už dirbtas dienas ir viršija minimalų atlyginimą yra išmokama grynais. Pinigus išmoka V. D.. Sudėjus oficialų ir neoficialų atlyginimą, bendroje sumoje gauna nuo 1 000 iki 1 100 Lt į mėnesį. (duomenys neskelbtini) ji pardavinėja furnitūrą. Kokių nors rankraštinių užrašų apie per dieną parduotas prekes nevedė ir neveda. Dirbant, UAB „D“ ir UAB „D“ visus gautus pinigus fiksuodavo kasoje. Apie tai, kad V. D. dalį prekių pardavinėjo be oficialios apskaitos, ji nežinojo. V. D. niekada nėra nurodęs dalies pajamų nefiksuoti kasoje (t. 9, b. l. 184).

Liudytojas R. J. teisme nebuvo apklaustas, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo išvykęs gyventi ir dirbti į užsienį. Jo kontaktų nustatyti nepavyko. R. J. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju. Jo apklausos protokole nurodyta, kad UAB „D“ jis dirba nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d., pardavėjo konsultanto pareigose. Jo darbo vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini), parduotuvės audinių skyriuje. Į jo pareigas įėjo klientų - pirkėjų (fizinių asmenų) aptarnavimas, bei klientų sumokėtų pinigų apskaitymas kasos aparatu, taip pat, pirkėjui pageidaujant, išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras. Nurodymus darbo klausimas pagrinde gaudavo iš bendrovės direktoriaus V. D.. Jis dirbdavo nuo pirmadienio iki šeštadienio kiekvieną dieną, kartais šeštadienį būdavo išeiginė. Prie kasos aparato dirbdavo keliese. Jis dirbdavo kartu su I. R., A. l., ir R., kurios pavardės nežino. Jis asmeniškai visas klientų už prekes sumokėtas pinigų sumas apskaitydavo kasos aparatu. Jokių nurodymų nei iš bendrovės vadovo, nei iš kitų darbuotojų neapskaityti gautų klientų pinigų arba dalies gautų iš klientų pinigų niekada nėra gavęs. Jis yra matęs pora kartų, kad atsiskaičius klientui už prekes nebuvo išmuštas kasos čekis. Kas konkrečiai iš darbuotojų neapskaitė gautų pinigų kasos aparatu neprisiminė, neapskaitytų pinigų sumų nežino. Šiais atvejais pinigai buvo padedami atskirai į prekystalio stalčių. Kas paimdavo pinigus iš minėto stalčiaus nematė. Dirbant UAB „D“ jam buvo mokamas atlyginimas, kuris buvo pervedamas į banko sąskaitą, taip pat buvo mokamos premijos. Premijas jis gaudavo kiekvieną mėnesį, praėjus nuo įsidarbinimo 4-5 mėnesiams, sumos svyruodavo. Jis yra gavęs premijas nuo 100 Lt iki 400 Lt. Kokia premijų suma iš viso buvo išmokėta per jo darbo laikotarpį neskaičiavo ir niekur nefiksavo. Premijas visais atvejais išmokėjo V. D.. Už gautas pinigų sumas darbo laikotarpio pradžioje reikėdavo pasirašyti kažkokiuose popieriaus lapeliuose be įmonės rekvizitų, nuo 2011 m. vasario mėn. už gautas pinigų sumas pasirašyti jau nereikėdavo (t. 13, b. l. 16-17).

Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad UAB „D“ registruota (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini) (t. 10, b. l. 106-115, 141-145, 197), įstatinio kapitalo dydis 200 000 Lt, bendras akcijų kiekis – 200, iš jų 199 priklauso I. D. ir 1 akcija L.-V. S. (b. l. 161-163).

UAB „D“ akcininkės I. D. 1998 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu bendrovės direktore paskirta I. D. (t. 4, b. l. 28).

UAB „D“ visuotinio akcininkų susirinkimo 2010 m. liepos 2 d. sprendimu I. D. atleista iš UAB „D“ direktorės pareigų. Bendrovės vadovu paskirtas V. D. (t. 4, b. l. 4).

Iš Sodra pateikto apdraustųjų asmenų sąrašo matyti kokie darbuotojai dirbo UAB „D“ nuo įmonės įregistravimo dienos (t. 10, b. l. 127-140).

Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad UAB „D“ registracijos data 2003 m. balandžio 7 d., vienintelis akcininkas V. D.. Įstatinio kapitalo dydis 10 000 Lt, buveinės adresas nuo 2012 m. gegužės 9 d. – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prieš tai – (duomenys neskelbtini) (t. 11, b. l. 24-25, 29-32, 33, 34-37, 51-52).

UAB „D“ visuotinio akcininkų susirinkimo 2004 m. kovo 8 d. protokole užfiksuotas vienintelio bendrovės akcininko V. D. sprendimas UAB „D“ direktoriumi paskirti V. D. (t. 4, b. l. 47)

Iš UAB „D“ pateikto darbuotojų sąrašo ir Sodra pateikto apdraustųjų asmenų sąrašo matyti UAB „D“ darbuotojų darbo laikas nuo įmonės įregistravimo dienos (t. 2, b. l. 173-175, t. 11, b. l. 38-50).

Mėlyno segtuvo priedu Nr. 11 pažymėtame ranka rašytame raštelyje, 2012 m. balandžio 11 d. asmens kratos metu rastame pas R. D. (V.), nurodyti asmenų vardai su šalia esančiais skaičiais „D. 24. 960 – 960; A. 17,5 875 – 875 +; E. 14 700 678 22; T. 21. 1050 743 307 +; R. 14/8. 715 685(185); 500 skola; 2349“.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo pasiklausoma kaltinamųjų bei UAB „D“ ir D“ darbuotojų pokalbių, kurių stenogramos ir garso įrašai pateikti į bylą (t. 2 b. l. 103, 105, 108-130, 132, mėlyname segtuve esantys priedai su kompaktiniais diskais).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos UAB „D“ prekybos vietų, patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir įmonei priklausančių transporto priemonių kratos (t. 5, b. l. 1-14, 44-51, 64-79, 105-112, 118-123, 155-159).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos I. D. gyvenamosios vietos ir pagalbinių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), transporto priemonės kratos (t. 5, b. l. 52-63, 124-134).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos V. D. gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, ir transporto priemonės kratos (t. 5, b. l. 90-93, 135-148).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos UAB „D“ prekybos vietų, patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), ir įmonei priklausančių transporto priemonių kratos (t. 5, b. l. 15-38, 80-85, 100-104, 113-117).

Apžiūros protokolai patvirtina, kad kratų metu rasti buhalterinės apskaitos dokumentai, kompiuteriai ir juose laikoma informacija, įdiegtos programos apžiūrėti (t. 5, b. l. 160-164, 166-178, 181-182, t. 6, b. l. 1-21, 23-24, 26-32, 34-36).

Byloje yra pateiktos UAB „D“ ir UAB „D“ Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos, Metinės pelno mokesčio deklaracijos, Metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos bei jų priedai, Mėnesinės pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijos, bei EDS sistemų išrašas iš kurių matyti deklaracijas pateikiantis asmuo ir jų pateikimo laikas (t. 7, b. l. 6-108, t. 8, b. l. 28-189, t. 9, b. l. 1-38, t. 16 36-148).

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. kovo 31 d. specialisto išvadoje Nr.(4.65)-86-11 dėl UAB „D“ ūkinės finansinės veiklos (toliau – specialisto išvada dėl UAB „D“) nustatyta, kad:

1) per tiriamą veiklos laikotarpį (nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio) bendrovė buhalterinės apskaitos registruose (darbo užmokesčio žiniaraščiuose), apyvartos žiniaraščiuose, neapskaitė iš viso 42 668 Lt išmokėto papildomai darbo užmokesčio, 6 401 Lt GPM, 3 839Lt PSD įmokų, 13 219 Lt VSD įmokų;

2) bendrovė per laikotarpį nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio nuo išmokėto papildomo (neapskaityto buhalterinės apskaitos registruose) darbo užmokesčio, nepriskaitė, nedeklaravo kas mėnesį teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572), už 2009 m.-2012 m. kovo mėn. laikotarpį, nepriskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM ir PSD įmokų nuo išmokėtų (papildomai) išmokų iš viso sumoje 10 240Lt ( 6 401 Lt GPM + 3 839 Lt PSD atskaitymų);

3) bendrovė per laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai kas mėnesį teikiamose, Mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572) ne tik nedeklaravo dalies GPM mokesčio ir PSD atskaitymų nuo neapskaitytų išmokų, tačiau šiose deklaracijose pateikė neteisingus duomenis apie išmokėtą darbo užmokestį;

4) bendrovė už 2009 ir 2012 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Metinėse A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijose (forma FR0573) nedeklaravo dalies išmokėtų, tačiau bendrovės buhalterinės apskaitos registruose (darbo užmokesčio žiniaraščiuose), apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, išmokų, ko pasėkoje į biudžetą nesumokėjo iš viso 6 401 Lt (už 2009 m. 1 432 Lt; už 2010 m. 1 807 Lt; už 2011 m. 2 474 Lt; už 2012 m. 688 Lt) pajamų mokesčio;

5) bendrovė per laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio nuo gautų, neapskaitytų buhalterinės apskaitos registruose (išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre) pajamų, nepriskaitė, nedeklaravo kas mėnesį teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600), už 2009 m. – 2012 m. balandžio mėn. laikotarpį nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtino PVM iš viso sumoje 100 091 Lt;

6) bendrovė už 2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktoje Metinėje pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų, tačiau bendrovės buhalterinės apskaitos registruose, pardavimų žiniaraščiuose, apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, ko pasėkoje į biudžetą nesumokėjo 71 495 Lt pelno mokesčio;

7) pagal bendrovės patikrinimui pateiktą kompiuterinių laikmenų duomenų išrašą „Visi likučiai (prekės) 2011.12.31 dienai“ ir pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus bendras, bendrovės turimų, audinių likutis 2012 m. balandžio 11 d. iš viso įmonėje turėjo sudaryti 1 556 517 metrų audinių, kurių kaina sudaro iš viso 2 203 548 Lt. Įvertinus bendrovės apskaitos duomenis ir juos palyginus su faktiniais inventorizacijos rezultatais nustatytas bendras audinių (prekių) trūkumas bendrovėje, t. y. faktiškai nerasta 256 319,30 metrų audinių.

Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ nustatyta, kad UAB „D“ prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo (inventorizacijos neatliktos už 2010 m. ir 2011 m.), tuo įmonė pažeidė 2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punkto, kuriame nurodoma, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialujį ir nematerialujį turtą, biologinį turtą, žaliavas, kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau, kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, nuostatas ir Inventorizacijos taisyklių 15 punkto, kuriame nurodoma, kad buhalterinėje apskaitoje turi būti apskaičiuoti inventorizuojamo turto likučiai pagal įsakyme nurodytos inventorizacijos atlikimo dienos būklę, nuostatas dėl ko negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės.

Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ taip pat konstatuota, kad įvertinus ir išanalizavus patikrinimų metu atliktų inventorizacijų rezultatus, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2009 m.–2012 m. (išimtus FNTT darbuotojų 2012 m. balandžio 19 d. atliekant kratą, UAB „D“ priklausančioje parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini)), kuriuose yra nurodytos UAB „D“ gautos pajamos ir patirtos išlaidos per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros, pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes nebuvo įmonės apskaitoje registruotos visos gautos pajamos sumoje 576720Lt, gautos už parduotus audinius (neišrašant PVM sąskaitų ir neapskaitant EKA) tyrimui nepateikti šias operacijas pateisinantys, juridinę galią turintys, dokumentai ir šios operacijos neįrašytos į įmonės suvestinius registrus, nepateikti juridinę galią turintys dokumentai pateisinantis mokėtą papildomą darbo užmokestį, šios operacijos irgi neįrašytos į įmonės suvestinius registrus. Tyrimo metu nustatyta, kad dėl UAB „D“ padarytų, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, pažeidimų, negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2009 m. – 2012 m. laikotarpį (t. 6, b. l. 45-85).

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-129 su priedais dėl UAB „D“ (toliau – ir specialisto išvada dėl UAB „D“ ) nustatyta, kad:

1) patikrinimo metu nustatytose bendrovės veiklos vykdymo vietose faktiškai rasta iš viso 97 911 m audinių už 854 733 Lt sumą (įvertinus pardavimo kainą). Pagal bendrovės patikrinimui pateiktą kompiuterinių laikmenų duomenų išrašą „Visi likučiai (prekės) 2011.12.31 dienai“ ir pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus bendras, bendrovės turimų, audinių likutis 2012 m. balandžio 11 d. iš viso įmonėje turėjo sudaryti 152 009,10 metro audinių, kurių įsigijimo kaina sudaro iš viso 368 531,40 Lt. Bendrovės apskaitos duomenis palyginus su faktiniais inventorizacijos rezultatais nustatytas bendras audinių (prekių) trūkumas (VMI specai sakė, kad trūkumas bendrovės naudai) bendrovėje, t. y. faktiškai nerasta 54 094 metrų audinių už 130917 Lt sumą ( įvertinus vidutinę įsigijimo kainą);

2) UAB „D“ pagal apskaitos dokumentus įsigytas prekes (audinius) tiriamuoju laikotarpiu apskaitė prekių atsargų registre. UAB „D“ pagal apskaitos dokumentus įsigytas prekes (audinius) tiriamuoju laikotarpiu apskaitė prekių atsargų registre, kur jos buvo pajamuojamos nurodant prekės pavadinimą ir jos kodą, prekių kiekį, prekės savikainą, bendrą prekių vertę ir jų gavimo datą. Atliekant UAB „D“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, įvertinus ir išanalizavus patikrinimų metu atliktų inventorizacijų rezultatus, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2009 m.–2012 m. sausio–balandžio mėn. (išimtus FNTT darbuotojų 2012 m. balandžio 19 d. atliekant kratą, UAB „D“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini)), kuriuose yra nurodytos UAB „D“ gautos pajamos ir patirtos išlaidos per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros, pasikeitimu; Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes nebuvo įmonės apskaitoje registruotos visos gautos pajamos sumoje 1 322 314 Lt arba (382 969 EUR), be PVM gautos už parduotus audinius (neišrašant PVM sąskaitų ir neapskaitant EKA), įmonėje nebuvo apskaitytos išlaidos patirtos perkant prekes be įsigijimo dokumentų, įmonėje taip pat nebuvo apskaitytos išlaidos dalies atlyginimų mokėjimui (papildomo, neoficialaus atlyginimo mokėjimui atliekamam iš minėtų neapskaitytų pajamų), tyrimui nepateikti šias operacijas pateisinantys, juridinę galią turintys, dokumentai ir šios operacijos neįrašytos į įmonės suvestinius registrus, nepateikti juridinę galią turintys dokumentai pateisinantis mokėtą papildomą darbo užmokestį, šios operacijos irgi neįrašytos į įmonės suvestinius registrus;

3) bendrovė už 2011 m. gruodžio mėn.–2012 m. kovo mėn. teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) nedeklaravo dalies gautų, tačiau bendrovės buhalterinės apskaitos registruose, pardavimų žiniaraščiuose, apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, ko pasėkoje į biudžetą nesumokėjo 277 686 Lt arba ( 80 423 EUR ) mokėtino PVM;

4) bendrovė už 2009–2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų, tačiau bendrovės buhalterinės apskaitos registruose, pardavimų žiniaraščiuose, apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, ko pasėkoje į biudžetą nesumokėjo 139 319 Lt arba (40 350 EUR) pelno mokesčio;

5) įmonė vesdama buhalterinę apskaitą pažeidė Inventorizacijos taisyklių 3 punkto, kuriame nurodoma, kad įmonės, išskyrus biudžetines įstaigas, privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau, kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, o įmonės, kurių veikla sezoninė, atsargas inventorizuoja laikotarpiu, kurį atsargos įmonėje yra mažiausios, bet ne anksčiau kaip ataskaitinių metų birželio 30 dieną, nuostatas, ir Inventorizacijos taisyklių 15 punkto, kuriame nurodoma, kad buhalterinėje apskaitoje turi būti apskaičiuoti inventorizuojamo turto likučiai pagal įsakyme nurodytos inventorizacijos atlikimo dienos būklę, nuostatas, dėl ko negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės, nes ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nebuvo atliekama įmonės turimo viso turto ir įsipareigojimų inventorizacija, bendrovės finansinėse ataskaitose įrašomos sumos nebuvo faktiškai patikrintos - inventorizuotos, buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaičiuojami inventorizuoto turto likučiai (inventorizacijos neatliktos už 2010 m. ir 2011 m.);

6) įmonė nesilaikydama norminių aktų nustatytos tvarkos, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros, pasikeitimu; Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes įmonė mokėjo papildomą, apskaitoje (darbo užmokesčio žiniaraščiuose) neapskaitytą ir įmonės deklaracijose nedeklaruotą, darbo užmokestį šiems įmonės darbuotojams: A. Š., I. Ž., G. Č., I. V., R. D., A. S., E. B., T. G.;

7) per tiriamą veiklos laikotarpį (nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio) bendrovė buhalterinės apskaitos registruose (darbo užmokesčio žiniaraščiuose, pasirašytuose vyr. buhalterės I. Ž.), apyvartos žiniaraščiuose, pažeisdama 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr.IX-1007 5 straipsnio, 8 straipsnio, 24 straipsnio, 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio, 5 straipsnio, 9 straipsnio, 10 straipsnio, 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio, 18 straipsnio, nuostatas, neapskaitė A. Š., I. Ž., G. Č., I. V., R. D., A. S., E. B., T. G. išmokėto papildomai darbo užmokesčio iš viso 58 025 Lt arba (16 805 EUR), ir nuo jo priskaičiuoto 8 704 Lt arba (2 521 EUR) GPM, 5 222 Lt arba (1 512 EUR) PSD įmokų, 17 975 Lt arba (5 206 EUR) VSD įmokų;

8) bendrovė per laikotarpį nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio nuo išmokėto papildomo (neapskaityto buhalterinės apskaitos registruose) darbo užmokesčio, nepriskaitė, nedeklaravo kas mėnesį teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572), už 2009 m.–2012 m. kovo mėn. laikotarpį, nepriskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM ir PSD įmokų nuo išmokėtų (papildomai) išmokų iš viso sumoje 13 926 Lt arba (4033 EUR) (8 704 Lt GPM + 5 222 Lt PSD atskaitymų);

9) bendrovė per laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai kas mėnesį teikiamose, Mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572) ne tik nedeklaravo dalies GPM mokesčio ir PSD atskaitymų nuo neapskaitytų išmokų, tačiau šiose deklaracijose pateikė neteisingus duomenis apie išmokėtą darbo užmokestį;

10) bendrovė už 2009 ir 2012 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose Metinėse A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijose (forma FR0573) nedeklaravo dalies išmokėtų, tačiau bendrovės buhalterinės apskaitos registruose (darbo užmokesčio žiniaraščiuose), apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, išmokų, ko pasėkoje į biudžetą nesumokėjo iš viso 8 704 Lt arba (2521 EUR) (už 2009 m. 2 085 Lt; už 2010 m. 2 070 Lt; už 2011 m. 3 671 Lt; už 2012 m. 878 Lt ) gyventojų pajamų mokesčio. Tiriamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2012 m. kovo mėnesio UAB „D“ darbo užmokesčio žiniaraščius sudarinėjo ir pasirašydavo įmonės buhalterė I. Ž. kuri taipogi UAB „D“ vardu elektroniniu būdu teikė: Mėnesines pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas (forma FR0572) ir metines pajamų mokesčio deklaracijas (FR0573, FR0573A).

Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ taip pat nustatyta, kad bendrovė nesilaikė, Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros, pasikeitimu; Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Įmonės apskaitoje buvo apskaitytos ne visos gautos pajamos ir sąnaudos. Įmonė nesilaikė Inventorizacijos taisyklių 3 punkto, kuriame nurodoma, kad įmonės, išskyrus biudžetines įstaigas, privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau, kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, o įmonės, kurių veikla sezoninė, atsargas inventorizuoja laikotarpiu, kurį atsargos įmonėje yra mažiausios, bet ne anksčiau kaip ataskaitinių metų birželio 30 dieną, nuostatų. Įmonėje ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nebuvo atliekama įmonės turimo viso turto ir įsipareigojimų inventorizacija. Bendrovės finansinėse ataskaitose įrašomos sumos nebuvo faktiškai patikrintos - inventorizuotos, buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaičiuojami inventorizuoto turto likučiai (inventorizacijos neatliktos už 2010 m. ir 2011 m.). Dėl visų minėtų pažeidimų, negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2009 m.–2012 m. sausio–balandžio mėn. laikotarpį. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus vyriausiasis buhalteris (buhalteris) (tiriamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. įmonės vyriausiuoju buhalteriu buvo I. Ž.) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku, o pagal minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, pagal minėto straipsnio 2 dalies reikalavimus už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatytą tvarka atsako ūkio subjekto vadovas (tiriamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. įmonės vadovu buvo V. D.) (t. 7, b. l. 160-172).

Prie specialisto išvados dėl UAB „D“ ir specialisto išvados dėl UAB „D“ pridėti prekių likučių įmonėse patikrinimo aktų patvirtintos kopijos: 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. balandžio 16 d. aktai dėl prekių UAB „D“ parduotuvės 2 aukšte ir sandėlyje adresu (duomenys neskelbtini); 2012 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktas dėl UAB „D“ prekių likučių audinių ir siuvimo reikmenų parduotuvėje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje; 2012 m. balandžio 11 d. aktas dėl UAB „D“ prekių likučių sandėliuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 86-163); 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktai dėl UAB „D“ prekių likučių, laikomų (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini)B, Vilniuje (t. 7, b. l. 183-199).

Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pateikta audito įmonės UAB „V“ 2018 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvada Nr. 08/20, kurioje, įvertinus kiekvieną bendrovės padalinį atskirai, nustatyta, kad UAB „D“ visų padalinių ((duomenys neskelbtini)) patikrinimo aktai turi reikšmingų trūkumų, dėl kurių VMI specialistai negalėjo jais remtis 2015 m. kovo 31 d. VMI specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-l1. Įvertinus, kad būtent tų patikrinimo aktų pagrindu padaryta specialisto išvada 1, 2 ir atitinkamai 4 klausimu, padaryta išvada, kad minėta 2015 m. kovo 31 d. VMI specialisto išvada Nr. (4.65)-86-ll yra ekonomiškai nepagrįsta (t. 19, b. l. 113-200, t.20, b. l. 1-200, t. 21, b. l. 1-106).

Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pateikta audito įmonės UAB „V“ 2018 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvada Nr. 09/10 dėl UAB „D“. Joje buvo siekiama nustatyti, kokio dydžio yra UAB „D“ neapskaičiuoti, nedeklaruoti ir nesumokėti mokesčiai (pridėtinės vertės mokestis ir pelno mokestis), atsižvelgiant į tai, kad įmonė nedeklaravo pardavimų pajamų po 100 000 Lt kiekvienais kalendoriniais metais (12 mėn. trukmės) nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., t. y. už 16 mėn., taikant VMI specialisto išvadoje nurodytą metodiką. Kokias deklaracijas įmonė privalėjo tikslinti. Pateiktas atsakymas: 2015 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apskrities VMI specialisto išvados Nr. (4.65)-86-129 (2 priedas) 8 psl. teigiama, kad V. D. 2012 m. balandžio 13 d. apklausos metu nurodė, kad „dalį pajamų buvo pradėta neapskaityti UAB „D“ kasoje maždaug nuo 2010 m. gruodžio mėn., kai pradėjome prekiauti (duomenys neskelbtini) turgavietėje esančiame angare. Į mėnesį gaudavosi apie 100 tūkst. Lt neapskaitytų pajamų“.

2016 m. liepos 26 d. FNTT įtariamojo V. D. papildomos apklausos protokole (1 priedas) nurodyta „Nežinau ar buvau neteisingai suprastas, ar suklydau dėl patirto streso sulaikymo pasėkoje, bet apklausos protokoluose esantis teiginys, kad neapskaitytų prekių apyvarta buvo apie 100 000 Lt į mėnesį yra netikslus. 100 000 Lt buvo neapskaityta metinė apyvarta. Jei tai būtų mėnesio apyvarta, tai tuomet kiekvieną darbo dieną tektų parduoti neapskaitytų prekių už 4 000 Lt, o tai yra nerealu.“. Pastaruosius parodymus įtvirtina dar ir tai, kad 2015 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apskrities VMI specialisto išvados Nr. (4.65)-86-129 9 psl. nurodoma, kad pardavėja R. D. teigė „Vidutiniškai V. D. perduodavau apie 500 Lt į dieną, bet kartais būdavo, kad ir nieko neperduodavau, nes jei mažai pirkimų viską mušdavau į kasą.“.

Pagal Vilniaus apskrities VMI prekių likučių patikrinimo aktus (3-8 priedai), VMI prekių likučių patikrinimas truko:

Padalinys Prekių kiekis, m. Patikrinimo trukmė, vai. (duomenys neskelbtini) 4.035 0,75 (duomenys neskelbtini) 10.790 0,58 (duomenys neskelbtini) 13.274 4,50 (duomenys neskelbtini) 57.144 4,50 (duomenys neskelbtini) 9.214 5,25 (duomenys neskelbtini) 3.454 4,75 Viso: 97.911 20,33

Specialistas patikrinimo trukmę priskiria tik audinių inventorizacijai (permatavimui) dėl nesančios galimybės sužinoti, kiek truko kitų prekių (ne audinių) patikrinimas. Tam, kad būtų galima palyginti inventorizacijos atlikimo laiką, buvo gauta AB „A“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakymas į UAB „V auditus“ užklausą. AB „A“ užsiima analogiška veikla, t. y. siuvimas, medžiagos, apranga, drabužiai, didmeninė prekyba. AB „A“ teigia, kad 1000 m. tekstilinės medžiagos patikrinimas užima vidutiniškai 5 valandas, jeigu permatavimą atlieka 2 žmonės (9 priedas). Kadangi permatuota buvo 97 911 metrų audinių, o patikrinimus visuose padaliniuose atliko 19 žmonių (nurodyta aktuose), tai patikrinimas turėjo trukti apytiksliai 51,89 valandų, t. y. 2,55 karto ilgiau.

Motyvuojamoji dalis

Darytina išvada, kad per 20,33 valandų buvo objektyviai neįmanoma tiksliai nustatyti audinių kiekį. Be to 2012 m. balandžio 11 d. UAB „D“ ir parneriai (duomenys neskelbtini), paviljone Nr. (duomenys neskelbtini) padalinio patikrinimo akto Nr. 21-450-670/1 (6 priedas) 2 psl. VMI specialistai 1 ruloną prilygino 1 m. Dėl to prekių likučių patikrinimo aktai turi būti kritiškai vertinami, kurių metu nustatytas 52 054,06 m. prekių trūkumas už 111 916,22 Lt. Remiantis tuo, kad neapskaityta metinė (12 mėn.) apyvarta buvo 100 tūkst. Lt, tai laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. (16 mėn.) neapskaitytų pajamų dydis sudaro 133 333 Lt (100 tūkst. x 16 mėn. / 12 mėn.), t. y. 8 333 Lt per mėnesį (133 333 Lt / 16 mėn.). Įvertinus tai, kad prekių likučių patikrinimo metu vien dėl laiko stokos prekių trūkumas negalėjo būti teisingai nustatytas, neapskaitytų pajamų dydis 133 333 Lt sumai sąlyginai yra atitinkantis realiam prekių trūkumui. Tuo labiau kad, jeigu vadovautis VMI specialisto išvadoje neapskaitytų pajamų dydžiu 1,6 ml. Lt., tai prekių trūkumas turėtų būtį ne 111 916,22 Lt, o keletą kartų didesnis.

Neapskaičiuotų, nedeklaruotų ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimas:

a) PVM. Įvertinus tai, kad neapskaitytų pajamų dydis 133 333 Lt sumai yra su PVM, apskaičiuojamos neapskaitytos pajamos be PVM: 133 333 Lt * 100 proc. / 121 proc. = 110 193 Lt, t. y. 6 887 Lt per mėnesį (110 193 Lt / 16 mėn.). Neapskaičiuotas, nedeklaruotas ir nesumokėtas PVM sudaro 23 140 Lt (133 333 Lt - 110 193 Lt), t. y. 1 446 Lt per mėnesį.

b) Pelno mokestis.

2010 m. kaip teigiama 2015 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apskrities VMI specialisto išvados Nr. (4.65)-86-129 13 psl. UAB „D“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204) už 2010 metus deklaravo 61 995 Lt pelno, o atskaičius ankstesnių metų sukauptus mokestinius nuostolius1 bendrovė deklaravo 0 Lt apmokestinamojo pelno. Bendrovės pajamos turi būti didinamos 6 887 Lt (apskaičiavimas pateiktas (a) dalyje), t. y. 1 mėn. dydžio suma, nes neteisingai buvo deklaruotos pajamos nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. VMI specialisto tyrimo metu (išvados 13 psl.) už 2010 m. nustatyta 18 075 Lt papildomų sąnaudų mažinančių pelną, kurios nebuvo šios specialisto išvados objektas ir priimtas kaip teisingas dydis. Bendrovės koreguotas finansinis rezultatas už 2010 m. faktiškai sudaro 50 807 Lt (61 995 Lt + 6 887 Lt - 18 075 Lt) pelnas. 2010 m. sausio 1 d. dienai ankstesnių metų koreguotas sukauptas mokestinis nuostolis sudaro 193 099 Lt (VMI specialisto išvados 14 psl.) Iš koreguoto veiklos pelno atskaičius 50 807 Lt iš 193 099 Lt ankstesnių metų sukauptą nuostolį gaunamas 0 Lt koreguotas apmokestinamasis pelnas. 2010-12-31 d. sukauptas nepanaudotas mokestinis nuostolis sudaro 142 292 Lt (193 099 Lt - 50 807 Lt).

2011 m. kaip teigiama 2015 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apskrities VMI specialisto išvados Nr. (4.65)-86-129 13 psl. UAB „D“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204) už 2011 metus nurodytas 35 650 Lt pelnas, o atskaičius ankstesnių metų sukauptų mokestinių nuostolių sumą deklaruota 0 Lt apmokestinamojo pelno. Bendrovės pajamos didinamos 82 644 Lt (6 887 Lt x 12 mėn.) dėl nedeklaruotų pardavimo pajamų. VMI specialisto tyrimo metu (išvados 14 psl.) už 2011 m. nustatyta 32 057 Lt papildomų sąnaudų mažinančių pelną, kurios nebuvo šios specialisto išvados objektas ir priimtas kaip teisingas dydis. Bendrovės koreguotas finansinis rezultatas už 2011 m. faktiškai sudaro 86 237 Lt (35 650 Lt + 82 644 Lt - 32 057 Lt) pelnas. Iš koreguoto veiklos pelno atskaičius 86 237 Lt iš 142 292 Lt ankstesnių metų sukauptą mokestinį nuostolį gaunamas 0 Lt koreguotas apmokestinamasis pelnas. 2011-12-31 d. sukauptas nepanaudotas mokestinis nuostolis sudaro 56 055 Lt (142 292 Lt - 86 237 Lt).

2012 m. VMI specialisto išvadoje nėra pateikta apskaičiavimo dėl 2012 m. neapskaičiuoto, nedeklaruoto ir nesumokėto pelno mokesčio, bet įvertinus, kad koreguojamos papildomos pajamos už 3 mėn. sudaro 20 661 Lt (6 887 Lt x 3 mėn.), o sukauptas ankstesnių metų nepanaudotas mokestinis nuostolis 2012 m. sausio 1 d. dienai sudaro 56 055 Lt, darytina išvada, kad nekyla prievolės apskaičiuoti pelno mokesčio už 2012 m. dėl nedeklaruotų pajamų.

Įvertinus tyrimo metu nustatytus duomenis, audito bendrovė pateikė išvadą, kad UAB „D“ neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 23 140 Lt (6 702 EUR) PVM. Tokiu būdu taip pat nepateikė patikslintas PVM deklaracijas FR0600 už 2010 m. gruodžio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. laikotarpį, taip kas mėnesį padidindama 6 887 Lt (1 995 EUR) PVM apmokestinamąsias pajamas ir 1 446 Lt (419 EUR) mokėtiną PVM. Bendrovė neturi neapskaičiuoto, nedeklaruoto ir nesumokėto pelno mokesčio už 2010-2012 metus, tačiau turi už šiuos metus patikslinti pelno mokesčio deklaracijas PLN204 dėl pajamų ir sąnaudų mažinančių pelną padidėjimo bei atskaitomo mokestinio nuostolio pokyčio (t. 19, b. l. 51-112).

Teisinis reglamentavimas.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą, t. y. už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šios nusikalstamos veikos padariniai yra alternatyvūs, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla atsiradus bet kuriam iš įstatyme numatytų padarinių atsiradimo. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-7-176-303/2015).

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Pagrindinis įstatymas, nustatantis reikalavimus buhalterinei apskaitai, yra 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas su pakeitimais. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad visų rūšių įmonės privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą. Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama, 2) pateikiama laiku, 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Pagal BAĮ 13 straipsnio 3 dalį įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius tame pačiame straipsnyje nurodytus rekvizitus – apskaitos dokumento pavadinimas; ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; apskaitos dokumento data; ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; asmens, kuris turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas arba pirmoji vardo raidė, pavardė, parašas ir pareigos, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų (BAĮ 13 straipsnio 1 dalis).

Pagal BAĮ 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, arba biudžetinei įstaigai, kuri viešojo sektoriaus subjekto apskaitą tvarko centralizuotai (BAĮ 14 straipsnio 2 dalis). Iš čia seka, kad BK 222 straipsnio subjektu be kita ko, gali būti įmonės vyriausiasis buhalteris, o ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininku. Pagal BK 222 straipsnį vadovas atsako tuo atveju, jei pateikia buhalteriui melagingus duomenis arba sąmoningai nepateikia duomenų, t. y. veikia per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis. Tokiu atveju vadovas laikomas nusikalstamos veikos vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017). Pastebėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsakomybės subjektu gali būti ne tik faktinis, bet ir formalus įmonės vadovas, realiai atliekantis vadovo funkcijas ir vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015, 2K-72-976/2016).

Pagal Inventorizacijos taisyklių (2010-2011 m. galiojusios redakcijos) 2 punktą, inventorizacija yra turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų jų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Inventorizacijos taisyklių 3 punktas numato įmonių, išskyrus biudžetines įstaigas, pareigą inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą. Buhalterinėje apskaitoje turi būti apskaičiuoti inventorizuojamo turto likučiai pagal įsakyme nurodytos inventorizacijos atlikimo dienos būklę (Inventorizacijos taisyklių 15 punktas).

Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (iki 2011-07-05 galiojusi įstatymo redakcija) atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Nusikaltimo objektas – valstybės biudžetas. Objektyviai veika įgyvendinama asmeniui žinant, kad duomenys neteisingi, juos įrašantį deklaraciją, ataskaitą ar kitą dokumentą ir šį dokumentą pateikiant valstybės įgaliotai institucijai. Neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. BK 220 straipsnyje nurodytos nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Būtinas nusikalstamos veikos požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių.

Atsakomybės subjektu laikomas asmuo, kuriam Buhalterinės apskaitos ar Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymų nustatyta tvarka kyla pareiga pateikti deklaraciją, ataskaitą ar kitą dokumentą. – juridinio asmens savininkai, vadovai ir už finansų apskaitą atsakingi darbuotojai. Įmonės vadovas atsako už buhalterio ar kito apskaitą vedančio darbuotojo surašytos deklaracijos pateikimą, jeigu žino, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, bet vis tiek ją pasirašo ir pateikia. Vadovas atsako jei asmeniškai ir nepasirašo ir nesiunčia dokumentų, bet minėtiems darbuotojams pateikia melagingus duomenis, t. y. veikia per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis.

Dėl UAB „D“ ir V. D. pareikštų kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. D. niekada nebuvo ir nėra UAB „D“ akcininku, o oficialiu šios įmonės vadovu tapo tik 2010 m. liepos 2 d. Kita vertus, byloje nekilo ginčo, jog dar iki 2010 m. liepos 2 d. V. D. buvo faktinis UAB „D“ vadovas. To iš esmės neneigė nei pats kaltinamasis, nei I. D., teisme ir ikiteisminio tyrimo metu patvirtinusi, jog jai atrodė, kad V. D. buvo faktinis UAB „D“ vadovas, net ir jai einant direktorės pareigas. UAB „D“ darbuotojos: I. G., I. R., V. M., A. L. taip pat parodė, jog jas į darbą priėmė V. D., kad jis skirdavo užduotis, mokėjo atlyginimą ir buvo bendrovės vadovas. Iš čia matyti, kad dar 2009 m. sauso mėn. V. D. turėjo teisę spręsti dėl priimamų į UAB „D“ darbuotojų ir dėl jiems mokėtino darbo užmokesčio dydžio. Pasak I. D., prekių pirkimu taip pat rūpinosi kaltinamasis. Iš čia akivaizdu, jog V. D. turėjo teisę priimti savarankiškus sprendimus dėl įmonės lėšų panaudojimo ir darbuotojų įdarbinimo, kas visiškai atitinka įmonės vadovo funkcijas. Esant nurodytoms aplinkybėms, V. D. laikytinas tinkamu atsakomybės subjektu.

Žemesnės instancijos teismas

V. D. neigė neapskaityto darbo užmokesčio UAB „D“ buvimo faktą, tačiau, įvertinus su tuo susijusius šio kaltinamojo parodymus matyti, kad jie nebuvo itin nuoseklūs. Pirmosios apklausos metu V. D. kalbėdamas apie parduotuvės darbuotojams mokamus atlyginimus teigė, kad jiems neoficialus darbo užmokestis buvo išmokamas tokia pačia tvarka, kaip ir (duomenys neskelbtini), t. y. neneigė, kad neoficialus atlyginimas buvo mokamas. Nurodė, kad UAB „D“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma teisingai, išskyrus tai, kad iš (duomenys neskelbtini) uždirbtų neapskaitytų pinigų buvo kai kurioms pardavėjoms mokami neoficialūs atlyginimai. Analogiškus parodymus davė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur jis dar kartą patvirtinęs, jog ankstesni jo parodymai yra teisingi ir jais galima vadovautis, nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) gautų neapskaitytų pajamų keliems parduotuvės darbuotojams nuo 2010 m. pamokėdavo iki 50 Lt į dieną. Minėtos V. D. apklausos buvo atliekamos dalyvaujant advokatui, apklausos protokoluose pažymėta, kad kaltinamasis su užrašytais savo parodymais susipažino ir patvirtino juos savo parašu, todėl teismas visiškai nepagrįstu laiko kaltinamojo teiginį, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodytus parodymus jis davė jausdamas spaudimą ar pasimetęs. Tai, kad kaltinamasis du kartus apklausiamas nurodė analogiškas aplinkybes, pašalina suklydimo galimybę. Naują aplinkybę, kad UAB „D“ darbuotojai jei ir gaudavo neapskaitytų pajamų, tai iš UAB „D“ neapskaitytų lėšų ir už šiai įmonei atliktus darbus, V. D. nurodė tik ketvirtosios (2016 m. liepos 26 d.) apklausos metu ir teisme, todėl šios versijos atsiradimą teismas vertina kaip kaltinamojo gynybine taktika, siekiant išvengti savo ir UAB „D“ atsakomybės. Kalbėdamas apie papildomus atlyginimus, V. D. išskyrė I. Z., kuris, jo teigimu, po darbo UAB „D“ padėdavo atrinkti UAB „D“ prekes, bei I. G., kuri padėdavo tvarkyti UAB „D“ buhalteriją. Teismo posėdyje apklausta I. G. parodė, kad jai nežinoma, ar dalis UAB „D“ atlyginimų būdavo mokami neapskaityti, ji iš UAB „D“ gaudavo tik darbo sutartyje numatyto dydžio atlyginimą. Iš V. D. gaudavo papildomą atlyginimą už pagalbą UAB „D“ buhalterei, apie 350 Lt, tik nepamena ar kiekvieną mėnesį. Teigė, kad dėl streso ikiteisminio tyrimo metu pasakė, jog jai UAB „D“ mokėjo papildomą atlyginimą. Šiuos liudytojos parodymus teismas vertina kritiškai, kadangi ji yra I. D. pusseserė, todėl yra suinteresuota duoti I. D. įmonei palankius parodymus. Be to, I. G. negalėjo atsakyti į klausimą, kaip buvo vykdoma UAB „D“ buhalterinė apskaita, nors, teigė padėdavusi ją tvarkyti. Teismo posėdyje V. D. parodė, jog buhalterinė apskaita (duomenys neskelbtini) nebuvo tokia intensyvi, kaip UAB „D“, prekių skaičius buvo 10 kartų buvo mažesnis nei parduotuvėje, todėl lieka neaišku, kodėl I. Ž. (UAB „D“ buhalterei) buvo reikalinga I. G. pagalba. UAB „D“ buhaltere taip pat dirbusi M. M. parodė nieko nežinojusi apie I. G. pagalbą tvarkant kitos įmonės buhalterinę apskaitą, nors jų abiejų darbo vietos buvo tame pačiame kabinete, todėl minėtos aplinkybės nutylėjimas būtų visiškai nelogiškas. Be to, apie tai, kad I. G. padėdavo UAB „D“ tvarkyti buhalteriją, nei V. D., nei I. G., nei UAB „D“ buhaltere dirbusi I. Ž. neužsiminė ikiteisminio tyrimo metu. I. Ž. tik teismo posėdyje pasakė, kad I. G. ją apmokė dirbti su kompiuterizuota buhalterine apskaita, tačiau apie tai, kad ji reguliariai padėdavo tvarkyti apskaitą, nenurodė. Ikiteisminio tyrimo metu I. G. parodė, kad UAB „D“ buvo mokamas neoficialus atlyginimas, kad V. D. „vokelyje“ papildomai kiekvieną mėnesį jai išmokėdavo apytikriai 400 Lt atlyginimą. Nors nurodytus parodymus I. G. ikiteisminio tyrimo metu davė apklausiama kaip įtariamoji, t. y. nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau jie atitinka V. D. pirmųjų apklausų parodymus, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti ir laiko patikimais. Tokie parodymai rodo neoficialaus atlyginimo mokėjimo reguliarumą, kas negali būti siejama su atsitiktine pagalba.

Liudytoja V. M. teismo posėdyje parodė, kad nelabai atsimena visus įvykius, tačiau teigė, kad V. D. jai primokėdavo jei reikėdavo važiuoti į (duomenys neskelbtini) matuoti audinių. Ar kiekvieną mėnesį mokėjo priedą, neprisiminė, bet nurodė, kad V. D. priemoką mokėjo kabinete, grynais, už ją nepasirašydavo. Vadinasi, liudytoja atskyrė oficialų atlyginimą, už kurį pasirašydavo žiniaraštyje ir neoficialų, kurį mokėdavo kaltinamasis. Be to, šios liudytojos parodymai atitinka V. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis asmeniškai savo kabinete išmokėdavo darbuotojams neoficialius atlyginimus. Ikiteisminio tyrimo metu V. M. davė konkrečius parodymus – kad visada už oficialų atlyginimą pasirašydavo žiniaraštyje, tačiau taip pat visada iki 15 dienos V. D. savo kabinete jai išmokėdavo neapskaitytą atlyginimo priedą – 162 Lt, už kurį ji niekur nepasirašydavo. Teismo posėdyje liudytoja patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Apie tai, kad šios priemokos mokėjimas būtų susijęs su pagalba UAB „D“ liudytoja ikiteisminio tyrimo metu neužsiminė. Priešingai, iš jos parodymų matyti, kad toks priedas buvo mokamas reguliariai, t. y. iki kiekvieno mėnesio 15 d., kas pašalina mokėjimo už atsitiktinę pagalbą matuojant kitos įmonės audinius (duomenys neskelbtini) tikimybę. Šiuo metu liudytoja V. M. tebėra UAB „D“ darbuotoja, todėl logiška, kad siekia duoti parodymus darbovietės naudai ir palaiko V. D. versiją dėl pagalbos kitai įmonei teikimo. Liudytoja M. M. ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. balandžio 13 d. parodė, kad maždaug vienerius metus iki apklausos jai mokamas ir papildomas, įmonės apskaitoje neapskaitytas, darbo užmokestis. Šį priedą išmokėdavo pats V. D.. Dėl šių pinigų niekur nepasirašinėjo. Minėti pinigai būdavo išduodami maždaug tomis pačiomis dienomis, kaip ir oficialus atlyginimas. Ji suprato, kad gauna atlyginimą grynais pinigais už tai, kad dirba jai pavestą darbą. Teismo posėdyje L. M. parodė, kad atlyginimus įmonėje mokėjo pagal žiniaraštį, gaudavo ir neoficialų atlyginimą, tačiau jau teigė gavusi tik kelis kartus. Pagarsinus M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji juos patvirtino ir parodė, kad neapskaitytą atlyginimą gaudavo pas V. D. kabinete. Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, jog neoficialų atlyginimą siejo su jos darbu UAB „D“ ir apie jokį papildomą darbą UAB „D“ taip pat neužsiminė. Liudytoja A. L. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai teigė, kad tris paskutinius jos darbo UAB „D“ mėnesius, t. y. 2011 m. gruodžio mėn., 2012 m. sausio ir vasario mėn. V. D. asmeniškai jai grynais dar duodavo papildomai 200-300 Lt. Gaunant pinigus jokiuose dokumentuose pasirašyti nereikėdavo. Teismo posėdyje liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigė, kad papildomą atlyginimą išmokėjo direktorius grynais. Liudytoja L. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, neoficialiai prie atlyginimo ji dar gaudavo apie 400 Lt grynais. Šiuos pinigus jai paduodavo V. D.. Už juos niekur nepasirašydavo. Teismo posėdyje liudytoja parodė, kad apie UAB „D“ mokamus neoficialius atlyginimus nieko nežino, ar tiesą sakė ikiteisminio tyrimo metu – nebeprisimena, galėjo sakyti tiesą, t. y. kategoriškai nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. 2012 m. balandžio 13 d. Liudytojos L. M. apklausos protokole nurodyta, kad liudytoja protokolą perskaitė, jos žodžiai surašyti teisingai ir patvirtino tai savo parašu. Dėl nurodytų aplinkybių teismas neturi pagrindo abejoti iš karto po atliktų patikrinimų duotais L. M. parodymais. Liudytoja E. R. (P.) ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad UAB „D“ dirbo nuo 2010 m. balandžio iki 2011 m. gruodžio mėn. Nuo ketvirto darbo mėnesio, jai mokėjo ir neoficialų atlyginimą. Vidutiniškai papildomai „vokelyje“ ji gaudavo apie 100 Lt į mėnesį. Kai atlyginimą pradėjo pervesti į kortelę, grynais jai direktoriaus kabinete išmokėdavo tik neoficialų priedą, pasirašyti niekur nereikėjo. Teismo posėdyje liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigė, kad gaudavo įmonėje papildomą uždarbį, laikė jį premija už papildomas valandas, tačiau įsakymo dėl premijos nematė. Taip pat nemanė, kad buvo vienintelė įmonės darbuotoja, gavusi neoficialų atlyginimą.

Taigi, apibendrinant nurodytų liudytojų parodymus, matyti, jog jie tarpusavyje sutampa. Visos liudytojos patvirtino, kad dirbant UAB „D“ V. D. savo kabinete išmokėdavo joms grynaisiais papildomą priedą (neapskaitytą atlyginimą), už kurį jos nepasirašydavo. Išskyrus I. G. ir V. M. nei viena nenurodė, kad minėtą priedą joms mokėjo ne UAB „D“, tuo tarpu I. G. ir V. M. versiją, jog papildomą atlygį gavo už pagalbą kitai įmonei, iškėlė tik teisme, be to, kaip minėta, jos abi yra suinteresuotos duoti UAB „D“ palankius parodymus, todėl teisme jų duotus parodymus teismas vertina kritiškai.

Tai, kad UAB „D“ buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokesti patvirtina ir Specialisto išvada dėl UAB „D“, kurioje nurodyta, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. bendrovė buhalterinės apskaitos registruose (darbo užmokesčio žiniaraščiuose), apyvartos žiniaraščiuose, neapskaitė iš viso 42 668 Lt išmokėto papildomai darbo užmokesčio, 6 401 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 3 839 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 13 219 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad UAB „D“ buhalterinės apskaitos registruose įrašyti neteisingi duomenys apie pajamas, ūkines operacijas, išlaidas iškreipia tikrąją įmonės ūkinę, komercinę, finansinę būklę, įmonės įsipareigojimus bei duomenis apie turtą. Dėl UAB „D“ padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „D“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2010-2011 m. inventorizacija UAB „D“ nebuvo atliekama. I. D. parodė, kad inventorizacija nebuvo daroma V. D. nurodymu. V. D. bei liudytojos I. D. bei I. G. taip pat parodė, kad visiškos inventorizacijos padaryti nebuvo įmanoma dėl per didelio prekių kiekio, kad buvo bandyta daryti tęstinę inventorizaciją, tačiau nei buhalterinės apskaitos įstatymas, nei inventorizacijos taisyklės nenumato jokių išimčių, leidžiančių nedaryti inventorizacijos didelį kiekių prekių turinčioms įmonėms, taip pat nėra numatyta daryti tęstinę inventorizaciją. BAĮ imperatyviai reikalauja, kad apskaitos dokumentuose atsispindėtų visos realios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu. Nurodytos informacijos objektyvumas gali būti užtikrintas tik inventorizacijos pagalba, kurios metu būtų faktiškai patikrintas įmonės turto ir įsipareigojimų dydis. Inventorizacijos metu gauti duomenys įtraukiami į apskaitos registrus, todėl ji yra sudėtinė ir neatsiejama buhalterinės apskaitos dalis.

Kaip numato Inventorizacijos taisyklės bei BAĮ įmonės inventorizacija apima ne tik nuosavo turto, bet ir įsipareigojimų dydžio patikrinimą. Darbuotojams mokamas darbo užmokestis yra įmonės įsipareigojimai darbuotojui, todėl inventorizacija apima ir mokėtino darbo užmokesčio sumų apskaičiavimo teisingumo įvertinimą, patikrinimą, ar visiems darbuotojams išmokėtas priklausantis darbo užmokestis, ar neišmokėto darbo užmokesčio likutis yra teisingas. Šiuo atveju UAB „D“ pareikšto kaltinimo dalis, jog įmonės darbuotojams buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, pasitvirtino, todėl darytina išvada, kad tiek pati bendrovė, tiek V. D., kasmetinių inventorizacijų neorganizavo turėdami tikslą nuslėpti neapskaitytų grynųjų pinigų, iš kurių buvo mokamas neoficialus atlyginimas, buvimą. Kaltinamieji suprato, kad neatliekant įmonės turtinių įsipareigojimų inventorizacijos, nebus įmanoma patikrinti bendrovės įsipareigojimų dydžio darbuotojams ir norėjo taip elgtis, siekdami nuslėpti neapskaitytas pajamas. Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ nurodyta, kad įmonei neatlikus 2010-2011 m. inventorizacijos, bendrovės finansinėse ataskaitose įrašomos sumos nėra faktiškai patikrintos – inventorizuotos ir dėl inventorizacijos nebuvimo iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2009-2012 m. sausio–balandžio mėn. laikotarpį, t. y. kilo BK 222 straipsnyje numatyti padariniai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog kaltinime dėl apgaulingos apskaitos vykdymo faktinė aplinkybė dėl inventorizacijos neatlikimo buvo inkriminuota pagrįstai, tačiau iš kaltinimo šalintina kaip neįrodyta faktinė aplinkybė, jog inventorizacija nebuvo atliekama siekiant nuslėpti neapskaitytų prekių buvimą bendrovės sandėlyje.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 205 straipsnis numato atsakomybę už buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą ar neteisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tačiau administracinei atsakomybei kilti padariniai nėra būtini. Kadangi šiuo atveju dėl kasmetinės inventorizacijos neatlikimo kilo BK 222 straipsnyje numatyti padariniai, inventorizacijos neatlikimas negali būti laikomas administraciniu nusižengimu ar formaliu pažeidimu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta matyti, kad V. D., būdamas faktiniu UAB „D“ vadovu, 2009 m. sausio 1 d.– 2012 m. balandžio 11 d. laikotarpiu šios įmonės darbuotojoms E. P., V. M., M. M., L. M., A. L. ir I. G. grynaisiais pinigais mokėjo neoficialius atlyginimus. Be to, siekdamas nuslėpti neapskaitytam darbo užmokesčiui skirtus grynuosius pinigus, 2010-2011 m. neorganizavo įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio inventorizacijos. Nors dalis liudytojų įvardijo iš V. D. gautas grynųjų pinigų sumas – kaip priedus, premijas, papildomą atlyginimą, tačiau tai esminės reikšmės šiuo atveju neturi, nes gaunamos išmokos nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais ir fiksuojamos apskaitos registruose, taigi buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Dėl tokių jo veiksmų kilo įstatyme numatyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „D“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. Nors V. D. kėlė versiją, kad UAB „D“ neoficialūs atlyginimai buvo mokami už pagalbą UAB „D“ , tačiau ji išnagrinėjus bylą teisme nepasitvirtino. Šiuo atveju nors iki 2010 m. liepos 2 d. V. D. nebuvo oficialiu įmonės vadovu ir tik faktiškai jai vadovavo, tačiau juridinio asmens savininkas (akcininkė V. D.) būdama V. D. sutuoktine ir kartu vystydama bendrą šeimos verslą, neabejotinai žinojo apie kaltinamojo mokamus ir nedeklaruojamus neoficialius atlyginimus ar bent jau sudarė sąlygas tokios nusikalstamos veikos padarymui. Dėl neoficialių atlyginimų įmonėje mokėjimo buvo išvengta gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo, kas akivaizdžiai patvirtina, jog V. D. veikė UAB „D“ naudai ir interesais, todėl nurodytas juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai. Byloje taip pat nustatyta, kad 2009-2012 m. buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė I. G., tačiau jai kaltinimas apgaulingu buhalterinės apskaitos duomenų tvarkymu nėra pareikštas, ji ir V. D. neigė, kad I. G. žinojo apie tai, kad jos į buhalterinės apskaitos registrus įvedami su darbo užmokesčiu susiję duomenys, neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad V. D., asmeniškai mokėdamas įmonės darbuotojams neoficialius atlyginimus ir apie tai neinformuodamas buhalterės, veikė per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusią I. G.. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog V. D. ir UAB „D“ vykdė apgaulingą apskaitą, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnį.

UAB „D“ ir V. D. kaltinimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra kildinamas iš tų pačių objektyvių aplinkybių, kurios nurodytos kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad V. D. neįtraukdamas į buhalterinę apskaitą dalies darbuotojų užmokesčių, aiškiai suvokė, kad dėl to atsakingai institucijai deklaracijose bus pateikti neteisingi duomenys. Byloje nustatyta, kad 2009-2012 m. UAB „D“ vardu deklaracijas pareikdavo įmonės buhalterė I. G., kuri nurodė, kad buhalterinę apskaitą tvarkė pagal jai pateikiamus duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pasitvirtino kaltinimo dalis dėl 2009 m. sausio 1 d.– 2012 m. balandžio 11 d. laikotarpiu neapskaityto darbo užmokesčio UAB „D“ darbuotojams mokėjimo, darytina išvada, kad I. G. per EDS kas mėnesį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 20 d. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamų 2009 m. sausio 1 d.– 2012 m. kovo 31 d. laikotarpį apimančių Mėnesinių pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų (forma FR0572) eilutėse Nr. 18, 19 ir 20 buvo nurodyti V. D. ir UAB „D“ žinomai melagingi duomenys. Atitinkamai Nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio metinių deklaracijų (FR0573, FR0573A), eilutėse Nr. 16, 17, 18 ir jų prieduose I. G., suklaidinta V. D. (pastarajam nepateikus duomenų apie neapskaityto atlyginimo mokėjimą), nurodė žinomai neteisingus duomenis, kuriuos nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. vasario 20 d. per EDS pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Laikant, kad I. G. nežinojo apie neapskaitytų atlyginimų įmonėje buvimą, darytina išvada, kad V. D., būdamas faktiniu įmonės vadovu ir atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei ataskaitų pateikimą, tyčia nepateikęs buhalterei visų duomenų apie sumokėtą darbuotojams darbo užmokestį, veikė per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusią I. G. ir valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis, susijusius su gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimu, taip ją suklaidindamas. Tokiu būdu V. D. realizavo ir BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ nustatyta, kad dėl minėtose deklaracijose nurodytų neteisingų duomenų bendrovė neapskaitė ir nedeklaravo darbuotojams papildomai išmokėto darbo užmokesčio bendrai 42 668 Lt sumai, bei nuo jo nepriskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo mokėtino 6 401 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 3 839 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 13 219 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. neteisingų duomenų deklaracijose nurodymas įmonei buvo ekonomiškai naudingas, vadinasi V. D. veikė UAB „D“ naudai ir jos interesais, todėl abiejų šių kaltinamųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamajame akte suklysta nurodant deklaracijų pateikimo VMI laiką. Iš EDS duomenų apie Mėnesinių pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų už 2009 m. sausio mėn.–2012 m. kovo mėn. laikotarpį pateikimo laiką matyti, kad šias deklaracijas I. G. pateikė nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 20 d. (t. 7, b. l. 57, 59, 74, 87, 108). Iš EDS duomenų taip pat matyti, kad UAB „D“ Nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio metines deklaracijas už 2009-2011 metus I. G. VMI pateikė nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. vasario 20 d. (t. 7, b. l. 28, 39, 50). Nurodytos klaidos ištaisytinos.

V. D. ir UAB „D“ taip pat buvo kaltinami tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 balandžio 11 d. UAB „D“ prekybos vietose (parduotuvėse), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, be jokių apskaitos dokumentų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims pardavė 256 320 metrų audinių ir gavo iš viso 576 720 Lt pajamų, kurių neįtraukė į UAB „D“ apskaitą, bei nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą mokėtino PVM iš viso sumoje 100 091 Lt.

Taip pat V. D. ir UAB „D“ buvo kaltinami tuo, kad siekiant išvengti pridėtinės vertės mokesčio įrašė į 2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. laikotarpio Mėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) neteisingus duomenis apie UAB „D“ pajamas bei pelną, kurias įmonės buhalterė per EDS kas mėnesį nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. pateikė atsakingai institucijai, taip pat į 2012 m. birželio 23 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją (forma FR0600) įrašė žinomai neteisingus duomenis, kurią pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl ko neapskaitė, bei nedeklaravo 576 720 Lt įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, ko pasiekoje nepriskaitė, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 100 091 Lt mokėtino pridėtinės vertės mokesčio.

Nurodytos kaltinimo dalys yra paremtos Specialisto išvada dėl UAB „D“ bei ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, tačiau išnagrinėjus bylą teisme nustatyta, jog nėra surinkta pakankamai V. D. ir UAB „D“ kaltę patvirtinančių įrodymų.

Iš Specialisto išvados dėl UAB „D“ turinio matyti, kad rengiant išvadas, susijusias su įmonės prekių (audinių) apskaitymu buhalterinėje apskaitoje, esminė reikšmė buvo teikiama V. D. pirminiams parodymams bei liudytojų I. Z., I. R., R. D., V. P. ir R. J. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, taip pat VMI darbuotojų atliktos UAB „D“ inventorizacijos metu gautiems duomenims apie faktinius audinių likučius. Teismo posėdyje ištyrus nurodytus įrodymus, teismas neturi pagrindo neabejotinai išvadai, jog UAB „D“ buvo neapskaitytų prekių, o Specialisto išvados dėl UAB „D“ dalis, susijusi su neapskaitytomis pajamomis bei PVM ir Pelno mokesčio deklaracijose neteisingų duomenų nurodymų yra pagrįsta ir atitiko faktinę situaciją.

Žemesnės instancijos teismas

Kaltinamasis V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai neigė, kad UAB „D“ buvo neapskaitytų ar nedeklaruotų pajamų. Ikiteisminio tyrimo metu V. D. nurodė, kad UAB „D“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma teisingai, išskyrus tai, kad iš (duomenys neskelbtini) uždirbtų neapskaitytų pinigų buvo kai kurioms pardavėjoms mokami neoficialūs atlyginimai, parduotuvėse prekės buvo parduodamos įvedant į kasą visus pardavimus. UAB „D“ prekes Lenkijoje visada pirko su dokumentais, už kainą, kuri nurodyta dokumentuose, pašalinių pinigų neturėjo. Prekių apskaitą UAB „D“ vykdė programa, kuri apjungė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvusias prekes. Kiek prekių yra sandėlyje matydavo pagal programą, jos būdavo automatiškai nurašomos parduodant. Nurodytus V. D. parodymus atitinka I. D. ir I. G. parodymai, kur jos taip pat nuosekliai tvirtino, jog UAB „D“ buhalterinė apskaita buvo tvarkinga ir vykdoma tik programų pagalba. Teigė, kad prekės būdavo užpajamuojamos ir susiejamos su buhalterine programa. Jų pardavimas buvo galimas tik nuskanavus „barkodą“, pirkimo dokumentai visada išduodami. I. G. taip pat nurodė, kad būdavo įmonių, kurios atidėdavo apmokėjimą, todėl bankinius pavedimus už prekes darydavo, bet tik suėjus terminui. Ji teikdavo finansines ataskaitas VMI pagal lydinčius dokumentus. Apie kiekvieną mėnesį deklaruodavo išlaidas už prekes pagal jai pateikiamus dokumentus. Tai, kad UAB „D“ parduodamos prekės visuomet būdavo apskaitomos kasos aparatu, teisme patvirtino ir pardavėjos V. M., A. L., L. M. ir E. R.. Liudytoja V. M. ir E. R. parodė, jog nematė, kad prekės būtų parduodamos be čekių, teigė, kad tokių minčių net negalėjo būti. Liudytoja A. L. parodė, kad visuomet įmušdavo į kasą už prekes gautus pinigus, išduodavo čekius. Tokių atvejų, kad prekės būtų buvę išduotos be čekių, nebuvo. Prekių apskaita vyko pagal programą. Liudytoja L. M. parodė, kad čekiai, sąskaitos-faktūros būdavo išduodami visada. Pinigų ne iš kasos parduotuvėje nebūdavo. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja tvirtino negavusi nurodymų parduoti prekes nemušant čekių ar neišrašant sąskaitų-faktūrų. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. D. nurodė, kad iš UAB „D“ buvo perėjusi dirbti į (duomenys neskelbtini) turgavietę pagal verslo liudijimą, bet ir toliau prekiavo UAB „D“ prekėmis. Už parduotas prekes ji buvo atskaitinga V. D.. Tuo metu čekius išrašydavo savo, kaip verslo liudijimą turinčios ir prekę pardavusios, vardu, bet pinigus atiduodavo V. D.. 2011 metų pradžioje ji buvo įdarbinta UAB „D“, tačiau darbo pobūdis nepakito. V. D. nurodymu neapskaitydavo apie 30 proc. parduodamų prekių, už kurias gautus pinigus atiduodavo V. D.. Iš teismo posėdyje R. D. duotų parodymų matyti, kad ji dirbo tiek UAB „D“, tiek UAB „D“, be to, prekiavo (duomenys neskelbtini) ir pagal verslo liudijimą. Teigė kad pati prekių nepirkdavo, jas atveždavo UAB „D“ vairuotojai, kad pinigus už prekes perduodavo V. D., taip pat, kad buvo gavusi V. D. nurodymą (duomenys neskelbtini) nemušti dalies prekių į kasą. Kita vertus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti šios liudytojos parodymai yra itin nenuoseklūs, iš jų nėra galimybės suprasti apie kurią įmonę liudytoja kalba. Ji negalėjo konkrečiai nurodyti nei kuriuo metu prekiavo pagal patentą (duomenys neskelbtini), nei kieno prekėmis, nei kuriuo metu, kur dirbo, atitinkamai teismas abejoja, ar R. D. parodymai apie neapskaitytų audinių prekybą yra susiję su UAB „D“ prekėmis. V. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinęs, kad pas V. D. buvo įsigijęs prekių, kurių daliai įsigijimo dokumentų neturi, tačiau taip pat teigė, kad prekes pirko UAB „D“ (duomenys neskelbtini) turgavietėje. Teismo posėdyje apklaustas V. P. negalėjo atskirti UAB „D“ nuo UAB „D“, neatsiminė, kurios įmonės vardu V. D. išrašydavo sąskaitas, tačiau teigė, kad prekes iš pradžių (gal nuo 2010 m.) pirko tik (duomenys neskelbtini), o parduotuvėje pradėjo pirkti gal 2013 ar 2014 metais. V. P. taip pat prisiminė atvejus, kad ne visuomet prekes pasiimdavo kartu su pirkimo dokumentais, kartais jas atsiimdavo jau uždarius kasą, todėl sąskaitos būdavo išrašomos vėliau ir ne už vieną pirkimą. Įvertinęs tokius V. P. parodymus, teismas negali daryti vienareikšmiškos išvados, jog V. P. pirkdavo neapskaitytas UAB „D“ prekes. UAB „D“ sandėlio darbuotojas I. Z. teisme parodė, kad ne visuomet matydavo į sandėlį atvežamų ir išvežamų prekių pirkimo dokumentus, būdavo, kad išduodavo ir priimdavo į sandėlį prekes be dokumentų, kartais jas pasiimdavo V. D.. Ikiteisminio tyrimo metu I. Z. parodė, kad nuo 2009 m. pradžios 1-2 kartus per mėnesį prekės iš sandėlio būdavo išduodamos ir priimamos nepateikiant jokių dokumentų pagal V. D. nurodymą. Tokiais atvejais V. D. nurodydavo jas realiai išduoti jo nurodytiems asmenims, o pas save atžymėti, kad prekės buvo išduotos UAB „D“ parduotuvėms (duomenys neskelbtini) turgavietėje. (duomenys neskelbtini) sandėlio darbuotoja A. D. taip pat nurodė, kad niekur nežymėdavo sandėlio prekių priėmimo/išvežimo. Vadinasi į sandėlį galėjo patekti ir neapskaitytos prekės, o prekių išvežimas iš sandėlio niekur neatsispindėjo, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama pagrįsti kaltinime nurodytas neapskaitytas pajamų įmonėje buvimo faktą, kadangi iš tokių parodymų nėra galimybės nustatyti, nei galimai neapskaitytų prekių kiekio, nei jų įsigijimo laikotarpio. UAB „D“ kasininkė I. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. D. paliepimu kartais neįmušdavo į kasos aparatą gautų grynųjų pinigų už parduotus audinius, nes bijojo netekti darbo, jeigu nevykdys jo nurodymų. Teisme parodė, kad 2009-2012 m. V. D. atveždavo prekes ir liepdavo atiduoti žmogui, o gautus už prekes pinigus atiduoti jam. Kasoje tada neišmušdavo. Teismo posėdyje V. D. tokius atvejus pakomentavo, kaip galimą atidėtą mokėjimą arba kai prekes pirkėjas pasiimdavo po kasos uždarymo. Tokius V. D. parodymus atitinka ir liudytojo R. J. teisme duoti parodymai, kad jis kartais nepaimdavo prekių pirkimo dokumentų kartu su prekėmis, tačiau gaudavo juos vėliau. Kita vertus, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. J. nurodė, kad UAB „D“ gaudavo audinius be apskaitos dokumentų, kad 2011 m. pabaigoje V. D. buvo sutikęs jam parduoti dalį audinių be apskaitos dokumentų. Už tokiu būdu perkamus audinius jis atsiskaitydavo grynaisiais, kad iš I. R. yra pirkęs tris kartus audinių be apskaitos dokumentų V. D. leidimu. Teismo posėdyje R. J. jau negalėjo identifikuoti iš kurios įmonės – UAB „D“ ar UAB „D“ pirko audinius, tačiau patvirtino, kad bendraudavo su pardavėja I. R.. Atsižvelgiant į tai, kad I. R. buvo UAB „D“ darbuotoja, yra pagrindas manyti, kad R. J., visgi, galėjo pirkti UAB „D“ prekes. Kita vertus, nepašalinta abejonė, kad mokėjimo dokumentai galėjo būti išduoti vėliau, nei atsiimtos prekės. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2306-754/2013 teismo įsakyme konstatuota, kad Z. L. 2011-2012 m. vykdydama išankstinį susitarimą su UAB „D“ ir UAB „D“ direktoriumi V. D. dėl prekių pardavimo be apskaitos, be jokių prekių pardavimą patvirtinančių dokumentų V. D. pardavė ne mažiau kaip 30 rulonų audinio ir už prekių pardavimą gautų 3 700 Lt pajamų neapskaitė UAB „N“ buhalterinėje apskaitoje. Nagrinėjamoje byloje liudytoja Z. R. (L.) neneigė per I. Z. gavusi V. D. perduotus pinigus už medžiagą, tačiau negalėjo konkrečiai nurodyti, kuri įmonė iš jos pirko, tviritno, kad toks pirkimas buvo vienintelis. Įvertinus V. D. ir I. Z. parodymus, kad šis kartais padėdavęs V. D. UAB „D“ veikloje, lieka nepašalinta abejonė, jog nurodyti pinigai galėjo būti perduoti už UAB „D“ įsigytas prekes.

Apibendrinant nurodytų liudytojų parodymus, matyti, kad dalis jų teisme paneigė prekiavę UAB „D“ prekėmis be apskaitos dokumentų, taip pat paaiškėjo, kad dalis ikiteisminio tyrimo metu nesuvokė, apie kurią įmonę – UAB „D“ ar UAB „D“ duoda parodymus, be to, išlieka nepašalinta abejonė, jog dalis audinių pardavimų galėjo būti apskaityta vėliau, nei faktiškai atsiimtos prekės. Atsižvelgiant į tai itin aktualūs tampa VMI darbuotojų atliktos UAB „D“ prekių (audinių) inventorizacijos rezultatai, kurių metu nustatytas 256 320 m audinių trūkumas ir ko pasėkoje Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ konstatuojama, kad nurodytų audinių pardavimas nebuvo apskaitytas buhalterinėje apskaitoje.

Iš Vilniaus apskrities VMI 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. balandžio 16 d. prekių likučių patikrinimo aktų matyti, kad buvo tikrinami UAB „D“, esančios (duomenys neskelbtini), esančios parduotuvės antro aukšto ir sandėlio, adresu (duomenys neskelbtini), audinių prekių likučiai. Patikrinimas pradėtas 2012 m. balandžio 11 d. 13 val., baigtas 2012 m. balandžio 16 d. 17 val. Aktą patvirtino direktorius V. D., pardavėjas-konsultantas R. J. ir VMI specialistai L. K., A. M., D. V., A. O. ir V. S.. Teismo posėdyje apklaustas V. S. neprisiminė ar dalyvavo siuvyklos bei parduotuvės, adresu (duomenys neskelbtini), patikrinime, teigė, kad galėjo tik būti įtrauktas į sąrašus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. M. parodė, kad VMI patikrinime ji nedalyvavo, tačiau jos kolegos sakė, kad patikrinimas vyko „iš akių“. Pasak liudytojos I. G., patiems įmonės darbuotojams pilnos inventorizacijos Vilniuje esančioje UAB „D“ atlikti nepavyko, nes yra virš 20 000 prekių pavadinimų. Kartą bandė atlikti visos įmonės inventorizaciją, tačiau įmonė buvo uždaryta 6 dienoms, o inventorizacija atlikta iki 2 500 prekių. VMI specialistė L. K. teisme parodė, kad UAB „D“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) audinių inventorizaciją darė nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki balandžio 16 d. 2012 m. balandžio 14, 15 dienomis nedirbo, nes tai buvo savaitgalio dienos. Rulonų, kurie nebuvo pradėti, nematavo, ilgį nustatydavo iš jų etikečių, o pradėtus rulonus bendrovės darbuotojai matavo su medine liniuote ir aparatu, kuris matuoja audinius. Jei rulonai buvo vieno dydžio, vieną ruloną pamatuodavo su prietaisu, o kitus, panašius audiniu ir storiu, lygino su pamatuotu rulonu. Jei pamatuotas rulonas ir nepamatuotas rulonas vizualiai buvo vienodi, nepamatuoto rulono diametras nebuvo matuojamas. Visi skaičiavimai buvo daromi įmonės naudai, t. y. nurodant mažesnį audinio kiekį – jei buvo pamatuotas vienas rulonas, o kitas nepamatuotas ir truputį didesnis, laikydavo, kad metražas nepamatuotame rulone toks pat, kaip pamatuotame. Apvalindavo 30-50 cm paklaida ir mažiau. Jei buvo abejonės, kad ne taip suskaičiuota, rašė pagal darbuotojų pasakymus, kuriuos kelis kartus buvo patikrinę ir ilgiai atitiko.

Iš Vilniaus apskrities VMI 2012 m. balandžio 11 d. prekių likučių patikrinimo akto matyti, kad buvo tikrinami UAB „D“ prekių likučiai audinių ir siuvimo reikmenų parduotuvėje J. (duomenys neskelbtini). Patikrinimas pradėtas 2012 m. balandžio 11 d. 13.30 val., baigtas 2012 m. balandžio 12 d. 3 val. Aktą patvirtino vadybininkė I. D. bei pardavėja-konsultantė R. V., VMI specialistai V. A., M. Š., O. B., V. S.. Taigi, patikrinimas atliktas per 13.30 val., dalyvaujant 4 VMI specialistams. Liudytoju teisme apklaustas V. S. patvirtino, kad dalyvavo Panevėžio parduotuvės audinių inventorizacijos metu. Nurodė, kad medžiagų kiekis Panevėžio parduotuvėje buvo labai didelis. Jis pats matavimų neatliko, tačiau fiksavo darbuotojų atliktų matavimų rezultatus. Prekybinėje vietoje kiekvienas rulonas buvo sužymėtas, todėl matuodavo atskirai tik nepažymėtus rulonus, arba jei jam kildavo neaiškumų, ar iš rulono buvo kažkiek parduota. Panevėžio parduotuvės vadovė I. D. teisme parodė, kad dalyvavo Panevėžio parduotuvės patikrinime ir matė, kad VMI darbuotojai išmatavo gal vieną audinio ruloną, paskui matavo rulonų skersmenį arba pardavėja sakydavo, kiek maždaug yra metrų rulone. Liudytoja taip pat nurodė, kad Panevėžio filiale prekių pavadinimų yra apie 15 000, filialas užima apie 200 kv. ir kad anksčiau yra darę Panevėžio filialo pilną inventorizaciją, tačiau tam reikėjo uždaryti parduotuvę 2 sav., buvo atsivežę matavimo stakles ir papildomų darbuotojų iš Vilniaus, laiko neužteko. I. G. teisme parodė, kad jos nuomone, VMI atliekant UAB „D“ patikrinimą Panevėžyje į inventorinį apyrašinį aktą nebuvo įtraukta apie 57 proc. esamų audinių, kadangi prekių pardavimas vyksta iki šiol, o gavimų nėra. Į pardavimo procesą mechaniškai įsiterpti negalima, viskas automatizuota. Be to, fiziškai Panevėžyje esančių audinių per parą paskaičiuoti neįmanoma. Audinių yra daug, juos reikia išmatuoti ir paskui suvynioti atgal, skirtingos struktūros.

Iš Vilniaus apskrities VMI 2012 m. balandžio 11 d. prekių likučių patikrinimo akto matyti, kad buvo tikrinami UAB „D“ prekių likučiai sandėliuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Patikrinimas pradėtas 2012 m. balandžio 11 d. 10 val., baigtas 18 val. Aktą pasirašė sandėlio darbuotoja A. D. bei pagalbinis darbininkas I. G., VMI specialistai L. K. ir T. S.. Taigi, patikrinimas atliktas per 8 val., dalyvaujant dviem VMI specialistams. (duomenys neskelbtini) atliktos VMI inventorizacijos metu dalyvavusi UAB „D“ darbuotoja A. D. teisme parodė, kad nebuvo išmatuotas nei vienas rulonas, VMI darbuotojai pradėtų rulonų ilgius užrašydavo „iš akies“ (15 metrų, 20 metrų), patys, su matavimo priemonėmis nematavo, jos klausė tik kelis kartus, tačiau ji negalėjo nustatyti rulonuose esančios medžiagos kiekio. Jei rulonas nebuvo pradėtas, audinio ilgį nurašydavo nuo etiketės. Rulonų net nenuiminėjo nuo stelažų. Rulonų diametro nematavo. Nors matavimo aparatas ir stalas patalpoje buvo, ji nematė, kad jais būtų naudotasi. VMI darbuotojai jai davė pasirašyti ant patikrinimo akto, bet tas aktas jai nebuvo išverstas į rusų kalbą. Jos neklausė, ar ji turi pretenzijų dėl atliktų matavimų ir skaičiavimų. Nežiūrėjo, kas parašyta akte, ant kurio pasirašė. VMI darbuotojai sakė, kad reikia pasirašyti, nes jie ten dalyvavo. Teisme liudytoju apklaustas VMI specialistas V. K. parodė, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) inventorizacija buvo atlikta per vieną dieną. Audinių kiekis buvo nustatomas matavimo būdu. Audiniai buvo matuojami metru, tačiau fiziškai kiekvieno rulono nematavo, nes sandėlio apimtis buvo didelė. Nematavo nepradėtų rulonų. Dalis rulonų galėjo būti matuojami iš akies, jei buvo išmatuotas rulonas ir nustatytas kiekis, analogiškas nepamatuotas rulonas galėjo būti lyginamas su išmatuotu. Buvo matuojamas diametras. Ilgį nustatydavo su sandėlio darbuotoja. Sandėlio darbuotoja turėjo medžiagų korteles su likučiais. Ar ji turėjo visų rulonų korteles, nežino.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, tiek UAB „D“ darbuotojai, tiek VMI specialistai, atlikę UAB „D“ prekių likučių inventorizaciją teisme patvirtino, kad inventorizacijos metu fiziškai visi audinių rulonai nebuvo išmatuoti, dalies audinių ilgis buvo nustatomas pagal darbuotojų pasakymus, dalis „iš akies“ lyginant pamatuotą ruloną su nepamatuotu, matuojant rulonų skersmenį. Teismo vertinimu, toks matavimo būdas yra visiškai neobjektyvus ir neatitinka Inventorizacijos taisyklių reikalavimų. Pagal Inventorizacijos taisyklių 30 punktą atliekant inventorizaciją esantis turtas suskaičiuojamas, pasveriamas, išmatuojamas arba naudojami kiti jo kiekio nustatymo būdai, atsižvelgiant į kiekvienos rūšies turto matavimo vienetą, laikymo vietą ir būdą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo inventorizuojamas audinių, t. y. metrais matuojamo turto, likutis, visi UAB „D“ priklausantys audiniai (Vilniuje, Panevėžyje ir (duomenys neskelbtini)) turėjo būti išmatuoti, naudojant tam skirtas ilgio matavimo priemones. Akivaizdu, kad nei vieno patikrinimo metu kiekvienas audinio rulonas nebuvo išmatuotas. VMI darbuotojai teigė, kad nematavo nepradėtų audinių rulonų ir vadovavosi etiketėje esančiais duomenimis, tačiau konkrečiai negalėjo įvardinti tokių rulonų kiekio. Pagal Inventorizacijos taisyklių 31 punktą įpakuotų atsargų, kurių pakuotės nepažeistos, kiekis gali būti nustatomas pagal jų etiketes, atrankos būdu patikrinus ne mažiau kaip 5 procentus šio turto. Jeigu atrankos būdu patikrintų atsargų kiekis neatitinka nurodytojo etiketėse, visos įpakuotos atsargos pasveriamos (perskaičiuojamos). Šiuo atveju, nėra duomenų, kokį kiekį nepradėtų audinių rulonų patikrino VMI specialistai. Atitinkamai išvadoje nurodyti nepatikrinti duomenys negali būti laikomi objektyviais. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į medžiagų kiekiui neproporcingai trumpą inventorizacijos laiką, kas tik dar labiau sustiprina teismo abejones jos rezultatais. Specialisto išvados dėl UAB „D“ ekonominis pagrįstumas yra įvertintas audito įmonės UAB „V“ 2018 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvados, kurios patikimumu teismas neturi pagrindo abejoti. Audito bendrovės išvadoje be aukščiau teismo aptartų argumentų įvardijama eilė ir kitų VMI specialistų atliktos inventorizacijos trūkumų bei prieštaravimų Inventorizacijos taisyklėms, konstatuojant, jog UAB „D“ visų padalinių ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) patikrinimo aktų trūkumai yra reikšmingi, todėl jais paremta Specialisto išvada dėl UAB „D“ yra ekonomiškai nepagrįsta. Įvertinus audito bendrovės pateiktos specialisto išvados rezultatus teismas nesivadovauja Specialisto išvados dėl „D“ dalimi, susijusia su neapskaitytomis prekėmis ar neapskaitytomis pajamomis įmonėje bei konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „D“ prekiavo neapskaitytomis prekėmis ir gavo iš to neapskaitytas pajamas kaltinime nurodyta apimtimi. Minėtą aplinkybę baigiamųjų kalbų metu pripažino ir prokuroras, atsisakydamas kaltinimo šioje dalyje. Esant nurodytoms aplinkybėms, iš V. D. ir UAB „D“ pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį pareikšto kaltinimo šalintinos faktinės aplinkybės dalyje dėl neapskaitytų pajamų, neapskaičiuotų, nedeklaruotų ir nesumokėtų su tuo susijusių mokesčių, neteisingų duomenų UAB „D“ pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio deklaracijose nurodymo.

Dėl UAB „D“ pareikštų kaltinimų bei su šia įmone susijusių V. D. ir I. Ž. pareikštų kaltinimų.

UAB „D“ vadovas V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad šioje įmonėje buvo vykdoma apgaulinga buhalterinė apskaita, kad iš prekybos (duomenys neskelbtini) turgavietėje metu gautų neapskaitytų lėšų mokėjo atlyginimus kaltinime nurodytiems UAB „D“ darbuotojams ir pateikiamose deklaracijose įrašė jam žinomai neteisingus duomenis. Nesutiko su UAB „D“ nustatytu neapskaitytų pajamų dydžiu. I. Ž. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Nurodė, kad žinojo apie neoficialius atlyginimus įmonėje ir pati juos mokėdavo, tačiau neįtraukdavo į pateikiamas deklaracijas, nesutiko su BK 220 straipsnio 1 dalies kaltinimu, jog ji Pajamų deklaracijose neužfiksavo 1 600 000 Lt UAB „D“ pajamų. Nurodė, kad ji nežinojo apie neapskaitytų pajamų mastus.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog UAB „D“ darbuotojams buvo mokamas neoficialus atlyginimas. V. D. parodė, kad papildomą darbo užmokestį darbuotojams turguje mokėdavo asmeniškai pats, o siuvyklos darbuotojams jo perduotus pinigus mokėjo I. Ž.. I. Ž. patvirtino, kad grynųjų pinigų neoficialiems atlyginimams duodavo V. D., o ji išmokėdavo. Darbininkams neoficialių atlyginimų dydis priklausė nuo kiekvieno jų atlikto darbo. Gavęs neoficialų atlyginimą, darbininkas pasirašydavo neoficialiame žiniaraštyje, kurį vėliau ji sunaikindavo. Neoficialaus žiniaraščio ji į UAB „D“ apskaitą neįtraukdavo, išmokėti pinigai apskaitoje neatsispindėdavo, mokesčiai nuo jų nebuvo mokami. Nurodė, kad neoficialūs atlyginimai buvo mokami UAB „D“ komercijos direktorei A. Š. (apie 700 Lt), cecho meistrei A. S. (apie 600 Lt), technologei I. V. (apie 800 Lt). V. D. neoficialų atlyginimą išmokėdavo ir jai – 650 Lt. Papildomai buvo mokama už papildomai atliktą darbą, nebuvo išskiriama pagal pareigybes. Įmonėje yra 20 siuvėjų, tačiau tik oficialų atlyginimą gaunančių darbuotojų buvo dauguma. Liudytoja T. G. parodė, kad UAB „D“ ji kiekvieną mėnesį gaudavo nuo 300 Lt iki 450 Lt neoficialų atlyginimą grynais. Į dieną gaudavo 50 Lt darbo užmokestį, kurį sudarė darbo sutartyje numatytas minimalus darbo užmokestis su neoficialiu atlyginimo priedu, kurį išmokėdavo V. D.. Jos atlyginimas buvo pastovus. Liudytoja D. R. (B.) parodė, kad per mėnesį gaudavo apie 120 Lt neoficialų atlyginimą. Pinigus visada išmokėdavo V. D.. Liudytoja A. S. parodė, kad 2011 m. antroje pusėje, buhalterė I. Ž. jai davė grynais du kartus po 100 Lt ir du kartus po 200 Lt, viso 600 Lt, kaip paskatinimą už gerą darbą. Gavusi pinigus, jokiose dokumentuose ji nepasirašinėjo. Liudytoja A. Š. teisme patvirtino, kad iš buhalterės yra gavusi porą kartų priedą grynais už darbo rezultatus, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kiekvieną mėnesį I. Ž. papildomai išmokėdavo 500 Lt. Kiek liudytojai žinoma, keletui siuvyklos darbuotojų dalis atlyginimo taip pat buvo mokama neoficialiai. Išmokėdavo I. Ž.. Didesnį darbo užmokestį gaudavo I. V. ir meistrė A. S., jos gaudavo apie 200 Lt prie oficialaus darbo užmokesčio. Teismo posėdyje liudytoja nurodė, kad jau nebeprisimena visų aplinkybių, susijusių du darbo užmokesčio mokėjimu, tačiau nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Jos apklausos protokolas surašytas netrukus po įmonės finansinės veiklos patikrinimo (2012 m. balandžio 13 d.), jos pasirašytas, patvirtinant, jog jame užrašyti parodymai yra teisingi. Be to, aplinkybę, kad A. Š. gaudavo neoficialų darbo užmokestį, patvirtino ir abu kaltinamieji. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Liudytoja G. Č. parodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini), siuvėja. Teigė, kad jei reikėjo daugiau dirbti, būdavo neoficialių atlyginimų, bet retai. Jai atlyginimą išmokėdavo A. Š. ir I. Ž.. Akivaizdu, kad liudytoja teisme suklydo, nurodydama, jog dirbo UAB „D“, kadangi parodė, jog darbo užmokestį jai mokėjo UAB „D“ darbuotojos, iš UAB „D“ darbuotojų sąrašo matyti, kad G. Č. Nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. dirbo būtent šioje įmonėje. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta G. Č. parodė, kad dirbo siuvėja. Jei prireikdavo dirbti papildomą dieną, tuomet už ją gaudavo neoficialų atlyginimą. Jį išmokėdavo jos darbo vietoje, pasirašyti nereikėdavo. Per visą laiką ji gaudavusi ne mažiau kaip 100 Lt neoficialaus atlyginimo. E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad oficialiai pagal darbo sutartį gauna minimalų atlyginimą, kuris pervedamas į jos sąskaitą banke. Tikrovėje jos atlyginimas yra 50 Lt už darbo dieną. Viršijančią minimalų atlyginimą sumą išmoka grynais V. D.. Sudėjus oficialų ir neoficialų atlyginimą, bendroje sumoje gauna nuo 1 000 Lt iki 1 100 Lt per mėnesį. Liudytoja R. V. (D.) parodė, kad UAB „D“ jai buvo mokamas apie 600 Lt neoficialus atlyginimas. Jį mokėjo V. D., priklausomai nuo išdirbtų dienų. Neapskaitytų atlyginimų UAB „D“ mokėjimą patvirtina ir pas R. V. (D.) kratos metu rastas raštelis su asmenų vardais ir šalia parašytais skaičiais. R. V. (D.) paaiškino, kad tai neoficialiai kovo 15 d. išmokėti pinigai siuvėjoms ir pardavėjoms. Pinigus davė V. D.. Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ konstatuota, jog 2009 m. sausio 1 d.– 2012 m. balandžio 11 d. laikotarpiu daliai šios įmonės darbuotojų (A. Š., I. Ž., G. Č., I. V., R. D., A. S., E. B. ir T. G.) buvo mokamas papildomas, apskaitoje (darbo užmokesčio žurnaluose) neapskaitytas ir įmonės deklaracijose nedeklaruotas darbo užmokestis, viso 58 025 Lt. Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ taip pat nustatyta, kad 2009-2012 m. laikotarpiu darbo užmokesčio žiniaraščius sudarinėjo ir pasirašydavo įmonės buhalterė I. Ž..

Taigi, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog UAB „D“ atstovo V. D. iniciatyva daliai darbuotojų 2009 m. sausio 1 d.– 2009 m. balandžio 11 d. laikotarpiu mokama dalis atlyginimo nebuvo apskaitoma įmonės buhalterinėje apskaitoje. Tokį neapskaitytą atlyginimą mokėjo tiek pats V. D., tiek įmonės vyr. buhalterė I. Ž., jie abu suprato, jog dalies darbuotojams išmokamo darbo užmokesčio neapskaito buhalterinėje apskaitoje ir norėjo veikti nurodytu būdu.

Žemesnės instancijos teismas

V. D. taip pat sutiko su kaltinimo dalimi, jog UAB „D“ turėjo neapskaitytų pajamų. Nurodė, kad perkant audinius Lenkijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, jie išrašydavo sąskaitas mažesnėmis kainomis, nei realiai sumokėdavo. Iš „(duomenys neskelbtini)“ prekes pirkdavo 2-3 kartus į mėnesį. Per vieną kelionę buvo perkama prekių už 10-40 000 Lt. Prekių dokumentuose buvo nurodyti teisingi audinių ilgio matai, bet prekių kaina neatitiko tikrovės. Be dokumentų pirko ir iš Lietuvos įmonių – UAB „O“, UAB „N“, Kaune iš R., kurio pavardės nežino. Pirko po kelis kartus, mokėjo ne daugiau 5-8 000 Lt, tikslių sumų ir kartų skaičių neatsimena. Be apskaitos nupirktus audinius parduodavo (duomenys neskelbtini) turguje, kur, maždaug nuo 2010 m. gruodžio mėn., dalis pajamų nebuvo mušamos į kasą, kad turėti neapskaitytų pinigų prekių užpirkimui. Jei važiuodavo į Lenkiją pirkti prekių ir ten reikėjo primokėti 2000 dolerių, tiek ir neįmušdavo į kasą. (duomenys neskelbtini) antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį jis dirbdavo asmeniškai ir pats nuspręsdavo, kada gautus pinigus įmušti į kasą. Pardavėjoms šito darbo nepatikėjo, nes bijojo, kad gali pradėti piktnaudžiauti ir imti pinigus sau, bet su T. G. galėjo būti susitarimas ne viską mušti į kasą. Iš neapskaitytų pinigų jis mokėjo ir atlyginimus. UAB „A“ savininkas R. J. kartais audinius pirkdavo pigiau ir paimdavo juos be dokumentų, tačiau pardavėja gautus pinigus įmušdavo į kasą. UAB „L“ savininkas V. P. daugiausiai pirko siuvimo reikmenis, gal nedidele dalimi ir audinius. Sąskaitos jam galėjo būti išrašomos vėliau. Nurodytus kaltinamojo parodymus atitinka kitų liudytojais apklaustų asmenų parodymai. T. G., nurodžiusi, kad nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) turgavietėje, patvirtino, jog būdavo atvejų, kai V. D. nurodymu ji už parduotą audinį gautus grynuosius pinigus atiduodavo V. D.. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad UAB „D“ darbuotojai L., I., S., V. parduodavo prekes be čekio. Iš jos telefoninių pokalbių su V. D. taip pat matyti, kad ji ne visus pardavimus apskaitydavo kasos aparatu – 2011 m. rugsėjo 11 d. T. G. klausė V. D. ar „šiandien viską mušam į kasą“, 2011 m. rugsėjo 19 d., 2011 m. spalio 28 d. jie vėl kalbėjo apie apskaitą kasos aparatu, 2011 m. lapkričio 2 d. T. G. V. D. klausė ar „1 750 Lt mušti?“, 2011 m. gruodžio 29 d. nurodo, kad „neapsimoka į kasą mušti“ (t. 2, b. l. 116, 117, 120, 121, 123). Liudytoja D. R. (B.), nurodžiusi, kad nuo 2012 m. kovo 1 d. dirbo (duomenys neskelbtini) turgavietėje, parodė, jog pirkimo kvitą išduodavo tik asmeniui paprašius, priešingu atveju pirkimo niekur nežymėdavo, gautus pinigus sudėdavo į dėžutę ir vėliau perduodavo V. D.. Tokius kvitus klientų prašymu ji yra išrašiusi 2 ar 3 kartus, dažniausiai jokie pinigų gavimą patvirtinantys dokumentai nebuvo išduodami. R. V. (D.), nurodžiusi, kad nuo 2011 m. pradžios dirbo (duomenys neskelbtini), parodė, kad buvo V. D. nurodymas (duomenys neskelbtini) nemušti dalies prekių į kasą. Už prekes gautus grynuosius pinigus ji atiduodavo V. D.. Liudytoja Z. L. parodė, kad yra pardavusi V. D. audinio be pirkimo dokumentų ir tai patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2306-754/2013 priimtas teismo įsakymas. Išdėstyti kaltinamojo ir liudytojų parodymai įrodo, jog UAB „D“ (duomenys neskelbtini) turgavietėje nuo 2010 m. gruodžio mėn. vykdė neapskaitytą prekybą ir gaudavo neapskaitytų pajamų.

Teismas laiko, kad šiuo atveju R. J. ir V. P. parodymai yra neinformatyvūs bei prieštaringi, todėl jais nesivadovauja. Šie liudytojai negalėjo konkrečiai įvardinti įmonės iš kurios ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodę, kad pirko be apskaitos, įvardijo tik V. D., be to, darė prielaidą, jog galėjo mokėjimo dokumentus atsiimti vėliau, ne pirkimo metu. Ką teigė ir V. D.. Tai, kad liudytojos UAB „D“ darbuotojos A. Z., L. J. ir D. V. parodė nežinojusios apie (duomenys neskelbtini) vykdytą neapskaitytą prekybą, teismo įsitikino šiuo faktu nesumenkina, kadangi tiek kaltinamasis V. D., tiek liudytoja T. G. patvirtino, jog ne visoms pardavėjoms buvo leidžiama prekiauti neapskaitant kasos aparatu. Kita vertus L. J. parodė, kad V. D. dažnai būdavo (duomenys neskelbtini) ir pats imdavo pinigus už parduotas prekes, kas atitinka šio kaltinamojo parodymus.

Be kaltinamųjų ir liudytojų parodymų aplinkybę, jog UAB „D“ apskaitoje nebuvo registruojami visi pardavimai, patvirtina ir Specialisto išvada dėl UAB „D“. Šioje išvadoje, be kita ko, įvardinti neapskaitytų pajamų dydžiai. Nurodyta, jog palyginus bendrovės apskaitos duomenis su faktinės inventorizacijos rezultatais, buvo nustatytas 54 908 m audinių trūkumas už 111 916 Lt. Nesant galimybės nustatyti tikslaus bendrovės parduotų audinių (neišrašius sąskaitų ir neapskaičius EKA) kiekio ir datų išvadoje buvo remiamasis I. R., R. D., T. G. parodymais apie neapskaitytas įmonės pajamas ir V. D. pirminių apklausos metu duotais parodymais, jog UAB „D“ per mėnesį gaudavo 100 000 Lt. Manytina, jog toks vertinimo pagrindas buvo logiškas ir išvados rengimo metu atitiko specialistui pateiktą informaciją, tačiau po specialisto išvados pateikimo, 2016 m. liepos 26 d. ir 2016 m. rugsėjo 12 d. apklausų metu, V. D. paneigė ankstesnius parodymus ir parodė, kad pirminių apklausų metu dėl streso suklydo nurodydamas neapskaitytų pajamų apimtį ir tvirtino, jog 100 000 Lt neapskaitytų pajamų jis gaudavo ne per mėnesį, o per metus. Tai nurodė ir savo paaiškinime. Teismo posėdyje apklaustas V. D., vėl gi, parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu suklydo, kad bijodamas, jog jo nepasodintų, galėjo pasakyti bet ką, kategoriškai tvirtino, kad 100 000 Lt neapskaitytų pajamų gaudavo per metus. Teigė, kad pardavimai be dokumentų nebuvo dažni, todėl nurodyta neapskaityta apyvarta per mėnesį niekaip negalėjo būti.

Dėl Specialisto išvados dalies, susijusios su UAB „D“ neapskaitytų pajamų dydžiu, pastebėtina, kad specialistas išvadoje rėmėsi I. R. parodymais, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ji buvo UAB „D“ darbuotoja, todėl jos parodymai niekaip negalėjo būti siejami su UAB „D“ prekyba. T. G. ir R. V. (D.) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog UAB „D“ vyko neapskaityta prekyba, tačiau jų nurodytos sumos niekaip nepatvirtina, jog per mėnesį įmonė galėjo gauti 100 000 Lt neapskaitytų pajamų. R. V. (D.) parodė, kad UAB „D“ pradėjo dirbti tik 2011 m. pradžioje, tuomet vidutiniškai V. D. perduodavo apie 500 Lt į dieną, bet kartais būdavo kad ir nieko neperduodavo, nes jei mažai pirkimų, viską mušdavo į kasą. T. G. teisme parodė, kad į kasą nemušdavo ir apie 1 750 Lt dydžio sumos, tačiau tikrai ne kiekvieną dieną. Ši liudytoja taip pat parodė, kad V. D. nurodymas buvo neapskaityti apie 30 procentų parduodamų prekių. Ji gerai žinojo (duomenys neskelbtini) buvusią apyvartą, nes pildė kasos žurnalą. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. jai perėjus dirbti į UAB „D“ 1-2 kartus per mėnesį parduodavo audinius be apskaitos dokumentų. Tokios sumos per kartą sudarydavo ne mažiau 500 Lt. Per šeštadienį-sekmadienį bendros pajamos galėjo būti apie 5-6000 Lt, paprastomis darbo dienomis – apie 3 000 Lt. Analogiškai ikiteisminio tyrimo metu parodė ir A. Z., teigdama, kad apyvarta darbo dieną buvo apie 3000 Lt, o savaitgaliais apie 5000-6000 Lt. Teismo posėdyje liudytoja patikslino, kad kasos apyvarta galėjo būti tik 500-600 Lt. Bet kuriuo atveju, įvertinus nurodytų liudytojų parodymus, matyti, kad nei procentine išraiška nuo visų pajamų, nei sudėjus visas maksimaliai įmanomas neapskaitytas V. D. darbuotojų perduodamas pajamas, 100 000 Lt neapskaitytų pajamų per mėnesį neišeina. Iš čia darytina išvada, kad minėtų liudytojų parodymai, kuriais, beje, buvo remiamasis specialisto išvadoje, nepatvirtina V. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie 100 000 Lt neapskaitytų pajamų dydį per mėnesį. Prokuroras įrodinėdamas neapskaitytų pajamų dydį remiasi UAB „D“ neapskaitytų pajamų išlaidų sumavimu, t. y. darbuotojams mokamų neoficialių atlyginimų dydžiu, bei neapskaitytais prekių įsigijimais Lenkijoje. Tačiau nurodyti duomenys byloje yra pernelyg abstraktūs. V. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo 2010 m. pabaigos iš „(duomenys neskelbtini)“ prekes pirko 2-3 kartus per mėnesį, per vieną kelionę buvo perkama prekių už 10 000-40 000 Lt, tačiau dokumentuose nurodoma iki 50 proc. sumažinta kaina. Šių parodymų teisme kaltinamasis nepatvirtino, kitokių juos patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Liudytojos R. D. ir T. G. parodė kartu vykdavusios su V. D. į Lenkiją, tačiau negalėjo pasakyti, už kokią sumą būdavo įsigyjama prekių, o kad įsigyjami kiekiai nebuvo pastovūs, matyti iš T. G. parodymų, jog kartais autobusiukas būdavo pilnas prekių, kartais ne. Tai taip pat patvirtina ir prokuroro minimi PVM deklaracijų 21 eilutės įrašai, rodantys įsigijimus iš Europos Sąjungos šalių, iš kurių matyti, kad įsigijimų kiekis nėra pastovus, kai kuriais mėnesiais tokie įsigijimai visai nedeklaruoti. Be to, UAB „D“ audinius pirkdavo iš įvairių Lenkijos įmonių, todėl nėra pagrindo preziumuoti, jog visų pirkimų metu buvo perkama neoficialiai, nėra pagrindo ir vienareikšmiai preziumuoti, kad deklaracijose visuomet buvo nurodoma tik 50 proc. įsigytų prekių vertė, t. y. būdavo išleidžiama lygiai tokia pati dalis neoficialiems įsigijimams. Nors ikiteisminio tyrimo metu V. D. nurodė, kad I. Ž. siuvykloje prie minimumo duodavo primokėti 8-9 tūkstančius litų, o I. Ž. parodė, kad neoficialiems atlyginimams gaudavo 7-10 tūkstančių litų, tačiau apklausti teisme kaltinamieji šiuos parodymus paneigė, teigdami, kad sumos buvo kur kas mažesnės. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog UAB „D“ bei UAB „D“ (net ir darant prielaidą, kad šios įmonės darbuotojams buvo mokama iš UAB „D“ neapskaitytų pajamų) neoficialiems atlyginimams būtų skiriamos tokios sumos. Nuolat neapskaitytą darbo užmokestį gavusios UAB „D“ darbuotojos parodė, kad kas mėnesį gaudavo: A. Š. – 500 Lt, I. Ž. – 650 Lt, T. G. – nuo 300 Lt iki 450 Lt, R. D. – kiekvieną mėnesį 600 Lt, UAB „D“ darbuotojos teigė gaudavusios: V. M. – 162 Lt, M. M. – 200-600 Lt, I. G. – 400 Lt, L. M. – 400 Lt, A. L. – 200-300 Lt papildomai per paskutinius tris mėnesius. Be to, kaip matyti V. D., I. Ž. ir liudytojų parodymų, kai kuriems darbuotojams neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimas nebuvo nuolatinio pobūdžio. Ikiteisminio tyrimo metu I. V. parodė, kad du kartus gavo po 200 Lt ir du kartus po 400 Lt, I. S. – gavo du kartus po 100 Lt ir du kartus po 200 Lt, siuvėja dirbusi G. Č. parodė, kad 2-3 kartus yra gavusi po 30 Lt. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo išvadai, jog išlaidos neoficialiam darbo užmokesčiui kas mėnesį buvo pastovios. Kita vertus, net ir įvertinus, maksimaliai įmanomą nustatytą abiejų įmonių darbuotojams per mėnesį mokamo neoficialaus darbo užmokesčio dydį – apie 4 692 Lt, jis yra žymiai mažesnis, nei nurodė V. D. ir I. Ž. ikiteisminio tyrimo metu bei, visgi, atitinka V. D. teisme duotus parodymus, jog UAB „D“ per mėnesį turėdavo apie 10 000 Lt neapskaitytų pajamų. Antrasis pagrindas, kuriuo remiamasi Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ yra VMI specialistų atliktos UAB „D“ inventorizacijos rezultatai. Inventorizacijos metu buvo rastas 52 054 m audinių, atitinkančių 111 916 Lt vertę, trūkumas, tačiau, nors nurodyta nerastų prekių vertė iš esmės atitiktų V. D. ikiteisminio tyrimo metu paminėtą 100 000 Lt neapskaitytų pajamų sumą per mėnesį, tačiau vien audinių trūkumo nustatymas neįrodo, kad analogiškas trūkumas susidarydavo kiekvieną mėnesį. Be to, išklausius inventorizacijoje dalyvavusių įmonės darbuotojų ir VMI specialisto, atlikusio patikrinimą parodymus, matyti, kad jos rezultatas objektyviai neatspindi faktinio audinių kiekio patikrinimo metu, o VMI inventorizacija buvo atlikta pažeidžiant Inventorizacijos taisyklių reikalavimus. Liudytoja A. Z. parodė, kad VMI darbuotojai tik iš pradžių matavo medžiagas, paskui pavargo ir kitas dienas tikrino vizualiai, darbuotojų neklausė, kiek metrų yra rulone ir kiekvienas pradėtas rulonas nebuvo matuojamas. T. G. parodė, kad VMI inventorizacijos metu audinių niekas nematavo, nebent kelis rulonus. Naujų rulonų medžiagos ilgį nustatydavo pagal etiketę, o praimtų rulonų – „iš akies“. Nei vienas pradėtas rulonas nebuvo permatuotas (duomenys neskelbtini). D. V. parodė, kad VMI specialistai matavo „iš akies“. Fiziškai visi pradėti rulonai nebuvo matuojami. Jie buvo sulyginami pridedant šalia nepradėtą ruloną. A. Š. parodė, kad VMI patikrinimo metu prekės buvo skaičiuojamos atmestinai. Buvo užrašoma „iš akies“, nebuvo matuojami rulonai, jie net neturėjo permatavimų staklių. Kaip matyti iš UAB „D“ prekių likučių patikrinimo aktų, patikrinimas buvo atliekamas (duomenys neskelbtini) turgavietėje ir (duomenys neskelbtini) 2012 m. balandžio 11, 12 dienomis ir truko 19 val. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nurodytą išmatuotą 97 911 metrų audinių ilgį, inventorizacijos atlikimas per 19 val. yra nerealus. Tokią teismo išvadą patvirtina ir audito bendrovės UAB „V“ 2018 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvada Nr. 09/10, kurioje nurodyta, kad 97 911 metrų audinių 19 asmenų galėjo pamatuoti per apytiksliai 51,89 valandų. Auditoriai taip pat atkreipė dėmesį, jog 2012 m. balandžio 11 d. UAB „D“ ir parneriai (duomenys neskelbtini), paviljone Nr. (duomenys neskelbtini) padalinio patikrinimo akto Nr. 21-450-670/1 (6 priedas) 2 psl. VMI specialistai 1 ruloną prilygino 1 metrui, dėl to prekių likučių patikrinimo aktus nurodė vertinti kritiškai. Taigi, apibendrinant liudytojų parodymus, prekių likučių patikrinimo aktų duomenis, audito bendrovės specialisto išvadą, darytina išvada, operatyvaus patikrinimo rezultatai yra nepatikimi. Atitinkamai V. D. paneigus ankstesniuose parodymuose nurodytą 100 000 Lt neapskaitytų pajamų per mėnesį sumą ir nesant kitų neabejotinų tokios sumos per mėnesį gavimą patvirtinančių įrodymų, teismas laiko, jog Specialisto išvados dėl UAB „D“ dalis, susijusi su neapskaitytos prekybos kiekiais yra nepagrįsta ir teismas ja nesivadovauja. Kita vertus, V. D. parodymai, kurie atitinka liudytojų T. G., R. V. (D.), D. R. (B.), A. Z. ir Z. L. parodymus, patvirtina, jog nuo 2010 m. gruodžio mėnesio UAB „D“ per metus gaudavo 100 000 Lt neapskaitytų pajamų. Ši faktinė aplinkybė laikytina nustatyta ir įrodyta, tuo tarpu likusi kaltinimo dalis dėl neapskaitytų pajamų dydžio iš esmės yra grindžiama tik prielaidomis ir nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais. Dėl išdėstytų priežasčių tikslintinos kaltinime nurodytos neapskaitytų pajamų sumos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu UAB „D“ bei V. D. pareikštame kaltinime yra neteisingai nurodytas bendrovės gaunamų pajamų įmonės buhalterinėje apskaitoje ir registruose neapskaitymo laikotarpis – 2009 m. sausio 1 d.– 2012 m. balandžio 11 d. Pirmiausia, Specialisto išvados dėl UAB „D“ tiriamojoje dalyje (išvados 11 puslapyje) neapskaitytų pajamų gavimo pradžios laikotarpis nurodomas 2010 m. gruodžio mėn. Tokia išvada daroma remiantis V. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog būtent nuo 2010 m. gruodžio mėnesio buvo pradėta neapskaityti UAB „D“ kasoje, t. y. kai pradėjo prekiauti (duomenys neskelbtini) turgavietės angare. Pastebėtina, kad ir liudytojos, kurių parodymais remiantis buvo nustatytas neapskaitytų pajamų buvimo faktas, parodė, jog (duomenys neskelbtini) turgavietėje UAB „D“ naudai pradėjo prekiauti jau po 2010 m. gruodžio mėn. T. G. nurodė, kad prekiauti turgavietėje pradėjo nuo 2011 m. rugpjūčio mėn., R. V. (D.) – nuo 2011 m. pradžios, D. R. (B.) – nuo 2012 m. kovo 1 d. Z. L. atžvilgiu baudžiamojoje byloje 1-2306-754/2013 priimtas teismo įsakymas buvo tai pat dėl 2011-2012 m. vykdytos neapskaitytos prekybos pagal susitarimą su V. D.. Nesant byloje pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „D“ neapskaitytų pajamų turėjo 2009 m. sausio 1 d.– 2010 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu, ši kaltinimo dalis laikytina nepagrįsta ir šalintina, konstatuojant, kad UAB „D“ neapskaitytos prekybos pradžia 2010 m. gruodžio 1 d.

Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ nustatyta, kad bendrovėje ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nebuvo atliekama įmonės viso turto ir įsipareigojimų inventorizacija. Bendrovės finansinėse ataskaitose įrašomos sumos nebuvo faktiškai patikrintos - inventorizuotos, buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaičiuojami inventorizuoto turto likučiai (inventorizacijos neatliktos už 2010-2011 m.). Tai, kad UAB „D“ nebuvo atliekama metinė viso turto ir įsipareigojimų inventorizacija, patvirtino tiek V. D., tiek I. Ž., tiek teisme apklausti įmonės darbuotojai – A. Z., T. G., D. R. (B.) ir R. V. (D.). V. D. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad neoficialios prekybos ir neoficialių atlyginimų mokėjimo UAB „D“ tikslas iš pradžių buvo tas, kad įmonė galėtų konkuruoti ir turėtų neapskaitytų pinigų prekių įsigijimui. Vadinasi, veikdamas įmonės naudai, atskaitinio laikotarpio pabaigoje neorganizuodamas Bendrovės turto ir įsipareigojimų inventorizacijos, siekė nuslėpti neapskaitytas prekes ir neapskaitytus grynuosius pinigus, dėl jo neveikimo, buhalterinėje apskaitoje esanti informacija tapo neobjektyvi ir nepalyginama, kas pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas ir dėl ko negalima nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog UAB „D“ bei V. D., veikdamas bendrovės naudai, gaudavo neapskaitytų pajamų bei turėjo įmonės buhalterijoje neapskaitytų prekių, taip pat kartu su buhaltere I. Ž. mokėjo bendrovės darbuotojams neapskaitytus atlyginimus. Siekiant, kad bendrovėje nebūtų nustatyti specialistų išvadose nurodyti Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai, 2010-2011 m. neorganizavo viso bendrovės turto ir įsipareigojimų inventorizacijos. Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ konstatuota, jog dėl visų finansinės ūkinės veiklos patikrinimo metu nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2009-2012 m. sausio-balandžio mėn. laikotarpį. Tokia V. D., I. Ž. bei UAB „D“ veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl kvalifikuota teisingai.

Atsižvelgiant į tai, kad V. D. darbuotojams neoficialius atlyginimus mokėjo veikdamas kartu su buhaltere I. Ž., vykdančia jo nurodymus ir jo iniciatyva, jo veiksmai teisingai papildomai kvalifikuoti ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, kaip organizatoriaus. V. D. veiksmų kvalifikacija pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, numatančią organizatoriaus, kaip vienos iš bendrininkavimo formų apibrėžimą, laikytina pertekline ir šalintina iš kaltinimo. Analogiškai kaip perteklinė iš kaltinimo šalintina I. Ž. veiksmų kvalifikacija pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, numatančią vykdytojo atsakomybę, ir BK 25 straipsnio 2 dalį, numatančią vykdytojo apibrėžimą. Tai, kad asmuo buvo nusikalstamos veikos vykdytojas matyti iš nuorodos į BK specialiosios dalies straipsnį.

Analogiškai, kaip ir UAB „D“ atveju kaltinimas UAB „D“, V. D. bei I. Ž. pagal BK 220 straipsnį yra kildinamas iš kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodytų objektyvių aplinkybių. Pasitvirtinus kaltinimo daliai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad tiek V. D., tiek I. Ž. suvokė, jog neįtraukus dalies darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio į buhalterinę apskaitą, su darbo užmokesčiu susijusiose deklaracijose taip pat yra nurodomi neteisingi duomenys. Be to, V. D., žinodamas apie neapskaitytų pajamų buvimą, aiškiai suvokė, kad jų nenurodant buhalterinę apskaitą tvarkančiai I. Ž., šie duomenys į įmonės pateikiamas deklaracijas nebus įtraukti, todėl VMI pateikiama informacija bus neteisinga. V. D. teisme patvirtino, kad siekė išvengti dalies mokesčių sumokėjimo, norėdamas padidinti UAB „D“ konkurencingumą, t. y. veikė šios bendrovės naudai ir interesais. Atsižvelgiant į tai juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai.

Audito bendrovės UAB „V“ 2018 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvadoje Nr. 09/10 nustatyta, kad UAB „D“ neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 23 140 Lt (6 702 RUR) pridėtinės vertės mokesčio. Nepateikė patikslintų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų (FR0600) už 2010 m. gruodžio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. laikotarpį, taip kas mėnesį padidindama 6 887 Lt (1 995 EUR) pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamąsias pajamas ir 1 446 Lt (419 EUR) mokėtiną PVM. Atsižvelgiant į tai, kad šioje audito bendrovės išvadoje buvo įvertintos ne tik Specialisto išvadoje dėl UAB „D“ padarytos klaidos, bet ir iš naujo paskaičiuoti UAB „D“ neapskaičiuoti, nedeklaruoti ir nesumokėti mokesčiai, be to, ji atitinka ir baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą, teismas toliau vadovaujasi būtent šioje išvadoje nurodytu UAB „D“ neapskaitytų pajamų ir apmokestinamojo pelno per 2010 m. gruodžio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. laikotarpį skaičiavimais, įskaitant ir nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio skaičiavimą. Audito bendrovės specialisto išvadoje dėl UAB „D“ nustatyta, kad per 2010 m. gruodžio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. mokestinį laikotarpį neapskaitytų pajamų dydis sudarė 133 333 Lt. Atsižvelgiant į tai, patikslintina UAB „D“ bei V. D. pareikšto kaltinimo dalis, susijusi su įmonėje nustatytu neapskaitytų pajamų dydžiu, vietoje 1 600 000 Lt, nurodant 133 333 Lt, o taip pat su nuo šios pajamų dalies nesumokėtu PVM mokesčiu, vietoje nesumokėto 277 686 Lt pridėtinės vertės mokesčio, nurodant 23 140 Lt pridėtinės vertės mokestį.

Kaltinime nurodytas deklaracijų laikotarpis tikslintinas pagal teismo nustatytą neapskaitytų pajamų gavimo laikotarpį, t. y. vietoje mokestinio laikotarpio už 2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d., nurodant mokestinį laikotarpį už 2010 m. gruodžio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. be to, atsižvelgiant į EDS duomenis, patikslintinas kaltinime nurodytas deklaracijų pateikimo Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai laikotarpis, vietoje 2009 m. vasario 25 d.–2012 m. balandžio 25 d. nurodant 2011 m. sausio 24 d.–2012 m. balandžio 26 d. laikotarpį (t. 8, b. l. 42-76). Atkreiptinas dėmesys, jog kartu su Specialisto išvada dėl UAB „D“ buvo pateiktos deklaracijos bei EDS duomenys, apimantys tik teismo nurodytą laikotarpį, todėl lieka neaišku, kodėl kaltinime šie laikotarpiai buvo nurodyti kitokie.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje pateiktų UAB „D“ 2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. laikotarpio Mėnesinių pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų (forma FR0572), Nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio metinių deklaracijų ir jų priedų (FR0573, FR0573A), V. D. bei I. Ž. parodymų matyti, kad pastarieji veikdami iš anksto susitarę pateikė minėtose deklaracijose tikrovės neatitinkančius duomenis.

I. Ž., vykdydama V. D. nurodymą ir žinodama apie bendrovėje mokamą neapmokestinamą užmokestį, įrašė į už 2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. mokestinį laikotarpį pateikiamų Mėnesinių pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijų (forma FR0572) eilutes Nr. 18, 19 ir 20 žinomai melagingus duomenis bei pasinaudodama EDS kas mėnesį nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip pat už analogišką mokestinį laikotarpį (2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d.) į Nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtų A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto gyventojų pajamų mokesčio metinių deklaracijų ir jų priedų (forma FR0573, FR0573A) eilutes Nr. 16, 17, 18, V. D. nurodymu V. Ž. įrašė žinomai neteisingus duomenis bei pasinaudodama EDS nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 19 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl ko neapskaitė ir nedeklaravo darbuotojams papildomai išmokėto darbo užmokesčio bendrai 58 025 Lt sumai, bei nuo jo nepriskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo mokėtino 8 704 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 5 222 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 17 975 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Iš kaltinimo matyti, jog per klaidą buvo nurodytas dviejų dydžių UAB „D“ neapskaitytas darbo užmokestis – 42 668 Lt ir 58 025 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 42 668 Lt neapskaitytas užmokestis pagal Specialisto išvadą dėl UAB „D“ buvo išmokėtas būtent šioje įmonėje, o UAN „D“ nustatytas būtent 58 025 Lt bendras neapskaitytas darbo užmokestis, 42 668 Lt suma šalintina iš V. D., I. Ž. bei UAB „D“ kaltinimo dalies, susijusios su neteisingų duomenų deklaracijose, kurių formos FR0572, FR0573, FR0573A, nurodymu.

Atsižvelgiant į EDS duomenis, patikslintinas kaltinime nurodytas deklaracijų ir jų priedų (forma FR0573, FR0573A) pateikimo Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai laikotarpis, vietoje 2009 m. vasario 25 d.–2013 m. vasario 10 d., nurodant 2010 m. vasario 12 d.– 2013 m. vasario 19 d. laikotarpį (t. 8, b. l. 78, 118).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, matyti, kad V. D. bei I. Ž., siekdami mokestinės naudos bei didesnio konkurencingumo UAB „D“ , į valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamas deklaracijas per bendrą 2009 m. vasario 9 d. iki 2013 m. vasario 19 d. laikotarpį įrašė neteisingus duomenis, tai suprato ir to norėjo. Esant nurodytoms aplinkybėms, V. D., I. Ž. bei UAB „D“ veiksmai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai.

V. D. veiksmai papildomai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį kvalifikuoti taip pat tinkamai, kadangi pastarojo iniciatyva ir nurodymu I. Ž. į deklaracijas (forma FR0572, FR0573, FR0573A) įrašė neteisingus duomenis, tačiau jo veikos papildomas kvalifikavimas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį yra perteklinis ir šalintinas iš kaltinimo. Analogiškai kaip perteklinė iš kaltinimo šalintina I. Ž. veiksmų kvalifikacija pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir BK 25 straipsnio 2 dalį.

Kaltinime nurodyta, kad V. D., veikdamas UAB „D“ naudai ir siekdamas išvengti pelno mokesčio, veikdamas kartu su I. Ž., kuri nežinojo apie UAB „D“ be apskaitos vykdomus pirkimus ir pardavimus, tačiau žinojo apie neoficialų darbo užmokestį Metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nurodė neteisingus duomenis apie UAB „D“ pajamas bei pelną už 2009 m. sausio 1 d.–2012 m. kovo 31 d. mokestinį laikotarpį, kurias I. Ž. per EDS pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, nuo gautų, neapskaitytų buhalterinės apskaitos registruose pajamų, nepriskaitė, nedeklaravo mokėtino pelno mokesčio. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad I. Ž. atžvilgiu suformuluotas toks kaltinimas yra dviprasmiškas ir nelogiškas, iš vienos pusės nurodoma, kad I. Ž. nežinojo apie be apskaitos vykdomus pirkimus ir pardavimus, tačiau kaltinama įrašiusi į Metines pelno mokesčio deklaracijas tiek jai, tiek V. D. žinomai neteisingus duomenis apie pajamas bei pelną. Iš UAB „D“ pridėtinės vertės mokesčio, kaltinamojo V. D. bei I. Ž. parodymų matyti, kad I. Ž., visgi, nežinojo apie UAB „D“ be apskaitos vykdomus pirkimus ir pardavimus, V. D. jos apie tai neinformuodavo. Byloje taip pat nenustatyta, kad I. Ž. kitokiu būdu būtų gavusi duomenų apie neapskaitytą prekybą. Kaltinamoji I. Ž. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nežinojo apie UAB „D“ neapskaitytą prekybą ir pajamas, kad visą buhalterinę apskaitą tvarkė pagal V. D. pateikiamus apskaityti dokumentus. Teigė, kad vieną kartą buvo paklaususi V. D., iš kur jis ima pinigus, neoficialiems atlyginimams, bet jis atsakė, kad jos reikalas skaičiuoti, o pinigus jis duos. Tvirtino, kad UAB „D“ už įsigyjamas prekes mokėdavo pavedimu. Važiuojant į Lenkiją, būdavo išrašomas kasos išlaidų orderis dėl komandiruočių ir konkrečiai sumai, už kurią atveždavo prekių. Atvežus prekes, jai paduodavo dokumentus ir liepdavo užpajamuoti, įvesti į programą. Jei likdavo pinigų, juos gražindavo atgal, jei pinigų už prekes trūkdavo, būdavo daromas mokėjimo atidėjimas. V. D. taip pat nuosekliai tvirtino, jog I. Ž. nežinojo apie įmonės neapskaitytas prekes ar pajamas, parodė, kad pinigus už be pirkimo dokumentų parduotas prekes laikydavo su savimi ir buhalterei jų neperduodavo. T. G., D. R. (B.), R. V. (D.) taip pat parodė, kad visas neapskaitytas pajamas perduodavo V. D., o buhalterei atiduodavo tik iš kasos paimtus pinigus. Iš čia darytina išvada, kad nėra paneigta I. Ž. nurodyta aplinkybė, kad ji nieko nežinojo apie bendrovės neapskaitytų pajamų šaltinius ir mastus, o Mėnesinėse pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose nurodė ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė jai V. D. pateiktus duomenis, todėl faktinė aplinkybė, jog į V. D. į Metines pelno mokesčio deklaracijas (forma PLN204) neteisingus duomenis įrašė veikdamas kartu su I. Ž., inkriminuota nepagrįstai. Kita vertus, teismo vertinimu, kaltinimas dėl neteisingų duomenų pelno mokesčio deklaracijoje nurodymo visiems kaltinamiesiems buvo pareikštas nepagrįstai, kadangi nėra įrodyta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė. Kaip minėta, būtinas BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis yra tikslas, t. y. neteisingi duomenys į deklaraciją turi būti įrašomi siekiant išvengti mokesčių. Audito bendrovės išvadoje dėl UAB „D“ konstatuota, jog imant domėn, kad bendrovė nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. gavo 133 333 Lt neapskaitytų pajamų, atskaičius iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos buvusį sukauptą nepanaudotą mokestinį nuostolį, UAB „D“ neturi neapskaičiuoto, nedeklaruoto ir nesumokėto pelno mokesčio už 2010-2012 metus. Vadinasi, per nurodytą laikotarpį kaltinamieji negalėjo turėti tyčios išvengti pelno mokesčio. Neįrodžius subjektyviosios nusikaltimo pusės, iš I. Ž., V. D. bei UAB „D“ pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pareikšto kaltinimo šalintinos faktinės aplinkybės, susijusios su neteisingų duomenų Metinėse pelno mokesčio deklaracijose nurodymu ir mokėtinu pelno mokesčiu.

Dėl skirtinų bausmių.

Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltinamųjų kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kiekvieno iš kaltininkų asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Kaltinamasis V. D. padarė du nesunkius nusikaltimus (BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017-11-29) ir du apysunkius nusikaltimus (BK 222 straipsnio 1 dalis) finansų sistemai, veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia. V. D. vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo aktyviausias, apgaulinga apskaita buvo vedama ir neteisingi duomenys deklaracijose būdavo nurodomi jo sumanymu be to į nusikalstamą veiką jis įtraukė ir kitą asmenį – UAB „D“ buhalterę I. Ž.. Kadangi V. D. tik iš dalies pripažino savo kaltę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinančia pripažintina tai, jog UAB „D“ atveju dvi nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant su I. Ž. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – V. D. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, ir Vilniaus priklausomybės ligų centre nesigydė (t. 11, b. l. 147-148), anksčiau neteistas (t. 11, b. l. 147, 168-169), baustas administracine tvarka, skirtos baudos sumokėtos (t. 11, b. l. 162-167). Dirbantis UAB „D“ bei UAB „D“ (t. 11, b. l. 151, 153-154), augina du mažamečius vaikus. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro pasiūlytą bausmės rūšį – baudą. Atsižvelgiant į ta, kad V. D. BAĮ pažeidimus darė dvejose įmonėse, veikė sistemingai ir gana ilgą laikotarpį, jam už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų skirtinų baudų dydis parinktinas didesnis už sankcijos minimumą bet mažesnis už sankcijos vidurkį. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, bausmės dydis nustatytinas atsižvelgiant į veikos padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio redakciją, numatančią švelniausią bausmės dydį. Iki 2011 m. balandžio 28 d. už apysunkį nusikaltimą (taigi ir už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką) buvo galima skirti baudą iki 200 MG, už nesunkų (BK 220 straipsnio 1 dalį) – iki 100 MGL dydžio baudą.

Kaltinamoji I. Ž. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017-11-29) ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 222 straipsnio 1 dalis) finansų sistemai, veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia. Nors išnagrinėjus bylą teisme nepasitvirtino kaltinimo dalis, kurios I. Ž. nepripažino (neteisingų duomenų pelno mokesčio deklaracijose nurodymas), tačiau pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu ji savo kaltę neigė visiškai, todėl vėlesnis jos prisipažinimas dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo ir su tuo susijusių neteisingų duomenų deklaracijose nurodymo, nelaikytinas nuoširdžiu ir laikytina, kad byloje nenustatyta šios kaltinamosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant su V. D. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamosios asmenybę – VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ir Respublikiniame priklausomybės ligų centre nesigydė (t. 12, b. l. 9-11), anksčiau neteista (t. 12, b. l. 15, 28-29). Iki nusikalstamos veikos padarymo administracine tvarka nebuvo bausta (t. 12, 26-27), dirbanti UAB „D“ (t. 12, b. l. 12). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajai už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro pasiūlytą bausmės rūšį – baudą. Atsižvelgiant į ta, kad I. Ž. BAĮ pažeidimus darė vienoje įmonėje ir jos vaidmuo nebuvo pagrindinis, tačiau ji taip pat veikė sistemingai ir gana ilgą laikotarpį, kaltinamajai už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų skirtinų baudų dydis parinktinas didesnis už sankcijos minimumą bet mažesnis už sankcijos vidurkį. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, bausmės dydis nustatytinas atsižvelgiant į veikos padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio redakciją, numatančią švelniausią bausmės dydį. Iki 2011 m. balandžio 28 d. už apysunkį nusikaltimą (taigi ir už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką) buvo galima skirti baudą iki 200 MG, už nesunkų (BK 220 straipsnio 1 dalį) – iki 100 MGL dydžio baudą.

Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas juridinis asmuo UAB „D“ padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017-11-29) ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 222 straipsnio 1 dalis) finansų sistemai, veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia šio juridinio asmens naudai ir interesais. Atsakomybėn patraukto juridinio asmens atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius atsakomybėn patrauktą juridinį asmenį – anksčiau neteista (t. 10, b. l. 146), 2017 m. birželio 13 d. tikrinimo metu įmonėje dirbo 88 asmenys) (t. 10, b. l. 147-153). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, nusikalstamų faktinių aplinkybių kiekį, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti atsakomybėn patrauktam juridiniam asmeniui už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro pasiūlytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis, atsižvelgiant į pakankamai ilgai ir sistemingai darytus BAĮ pažeidimus, nustatytinas didesnis už sankcijos minimumą bet mažesnis už sankcijos vidurkį. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojo BK 47 straipsnio 4 dalis, numatanti, jog juridiniam asmeniui nustatoma iki 50 000 MGL dydžio bauda.

Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas juridinis asmuo UAB „D“ padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017-11-29) ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 222 straipsnio 1 dalis) finansų sistemai, veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia šio juridinio asmens naudai ir interesais. Atsakomybėn patraukto juridinio asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, jog dalis nusikalstamų veikų padaryta bendrininkaujant su I. Ž. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius atsakomybėn patrauktą juridinį asmenį – anksčiau neteista (t. 11, b. l. 53), 2017 m. birželio 13 d. tikrinimo metu įmonėje dirbo 58 asmenys) (t. 11, b. l. 54-60). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, nusikalstamų faktinių aplinkybių kiekį, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti atsakomybėn patrauktam juridiniam asmeniui už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro pasiūlytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis, atsižvelgiant į pakankamai ilgai ir sistemingai darytus BAĮ pažeidimus, nustatytinas didesnis už sankcijos minimumą bet mažesnis už sankcijos vidurkį. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojo BK 47 straipsnio 4 dalis, numatanti, jog juridiniam asmeniui nustatoma iki 50 000 MGL dydžio bauda.

Skaičiuojant kaltinamiesiems paskirtų baudų dydžius taip pat atsižvelgtina į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu galiojo 130 litų (37,65 EUR) MGL dydis (nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamųjų nusikalstamos veikos iš esmės padarytos tuo pačiu laikotarpiu, turint vieningą tyčią apgaulingos apskaitos pagrindu išvengti mokesčių mokėjimo, veikos vertintinos kaip sudarančios idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu. V. D. atveju bausmių apėmimo būdu bendrintinos bausmės, paskirtos atskirai už nusikalstamas veikas, susijusias su UAB „D“ ir UAB „D“, gautos subendrintos bausmės tarpusavyje bendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys).

Dėl kardomųjų priemonių.

Ikiteisminio tyrimo metu V. D. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo sulaikytas nuo 2012 m. balandžio 12 d. 00.05 val. iki 2012 m. balandžio 13 d. 15.15 val. (t. 11, b. l. 73-74, 77), t. y. vieną dieną, todėl vadovaujantis BK 66 straipsnių nuostatomis, laikinojo sulaikymo laikas įskaitytinas į bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Kaltinamajam V. D. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – registracija policijos įstaigoje (t. 11, b. l. 102) – paliktina nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ikiteisminio tyrimo metu I. Ž. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo sulaikyta nuo 2012 m. balandžio 12 d. 00.05 val. iki 2012 m. balandžio 13 d. 13.55 val. (t.11, b. l. 171, t.12, b. l. 2), t. y. vieną dieną, todėl vadovaujantis BK 66 straipsnių nuostatomis, laikinojo sulaikymo laikas įskaitytinas į bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Kaltinamajai I. Ž. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – Rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 12, b. l. 3) – paliktina nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl V. D. pareikštų civilinių ieškinių.

Baudžiamojoje byloje kaltinamajam V. D. buvo pareikšti trys civiliniai ieškiniai: Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kaip UAB „D“ vadovui dėl 123 294 EUR turtinės žalos, kurią sudaro 2 521 EUR gyventojų pajamų mokesčio, 80 423 EUR pridėtinės vertės mokesčio ir 40 350 EUR pelno mokesčio (t. 1, b. l. 90-92); Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kaip UAB „D“ vadovui dėl 51 548 EUR turtinės žalos, kurią sudaro 1 854 EUR gyventojų pajamų mokesčio, 28 988 EUR pridėtinės vertės mokesčio ir 20 706 EUR pelno mokesčio (t.. 1, b. l. 90-92); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys dėl 11 656 EUR turtinės žalos, kurią sudaro nesumokėtos privalomosios valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos: UAB „D“ – 4 938 EUR ir UAB „D“ – 6 718 EUR (t. 1, b. l. 1-2, 109-111, 113).

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Šiuo atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos dėl mokestinės nepriemokos priteisimo reikalavimas, turi būti nustatyta: nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl asmens nusikalstamų veiksmų nesumokėta mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp nusikalstamų veiksmų ir žalos; asmens kaltė. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje nepasitvirtino UAB „D“ ir V. D. pareikšto kaltinimo dalis, susijusi su šios įmonės nesumokėtais pelno ir pridėtinės vertės mokesčiais, teismas šioje dalyje neturi pagrindo konstatuoti vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – nusikalstamų veiksmų, todėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 28 988 EUR pridėtinės vertės mokesčio ir 20 706 EUR pelno mokesčio priteisimo iš UAB „D“ vadovo V. D. atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog byloje nebuvo nustatyti V. D. ir UAB „D“ nusikalstami veiksmai dėl UAB „D“ nesumokėto 40 350 EUR pelno mokesčio bei nesumokėto 73 721 EUR (80 423 EUR – 6 702 EUR = 73 721 EUR) pridėtinės vertės mokesčio, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 40 350 EUR pelno mokesčio bei 73 721 EUR pridėtinės vertės mokesčio priteisimo iš V. D. taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 yra išaiškinta juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimas, kai civilinį ieškinį reiškia valstybės įgaliota institucija dėl juridinio asmens valstybei nesumokėtų mokesčių priteisimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Kita vertus, tais atvejais, kai reikalavimas įvykdyti mokestinę prievolę nėra teisiškai įmanomas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (pvz. pasibaigęs Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytus mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas ir pan.), taikytinas civilinės atsakomybės institutas, t. y. valstybės reikalavimas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei kiltų iš žalos atlyginimo teisinių santykių, jei juridinis asmuo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės finansams padarymo (BK 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai). Tokiu atveju juridinio asmens civilinė atsakomybė taikoma pagal civilinės teisės deliktinę atsakomybę reglamentuojančias taisykles. Deliktinė juridinio asmens atsakomybė kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, pasireiškiančius nusikalstama veika, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą ir asmens kaltę. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jog už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016) bei išaiškino, jog tik keturiais atvejais juridinio asmens vadovas gali būti tiesioginis civilinės atsakomybės subjektas: 1) vadovas padarė žalą nusikalstamais veiksmais, konstatuotais Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir iki žalos atlyginimo yra išnykęs darbdavys, privalantis už jį atlyginti žalą; 2) žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; 3) vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys; 4) kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo. Teisėjų kolegija išaiškino, jog pirmaisiais trimis atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens.

Iš baudžiamojoje byloje pateiktų civilinių ieškinių matyti, jog iš UAB „D“ ir UAB „D“ vadovo V. D. reikalaujama priteisti būtent juridinių asmenų nesumokėtus mokesčius už 2009-2012 m. laikotarpį, vadinasi Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai jau yra pasibaigę ir mokesčio įstatymo nustatyta tvarka bei pagrindais mokestinės prievolės įvykdymas negalimas. Kita vertus, byloje nenustatyti kasacinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 suformuluoti išimtinės vadovo civilinės atsakomybės pagrindai, juridiniai asmenys (UAB „D“ ir UAB „D“ ) iki šiol yra veikiantys ūkio subjektai, todėl pagal suformuotą teismų praktiką, būtent jie pirmiausia ir turi atsakyti už savo neįvykdytas mokestines prievoles valstybei. Kaip minėta, tokiais atvejais vadovo civilinė atsakomybė yra subsidiari, todėl darytina išvada, jog civilinių ieškinių reikalavimai priteisti turtinę žalą vien iš V. D. yra suformuluoti netinkamai.

Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsakovo pasirinkimas yra ieškovo teisė – ieškovas, ieškinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014). Vadinasi, teismas negali už ieškovą parinkti tinkamo atsakovo, ar įsakmiai nurodyti ieškovui, kas ieškinyje turi būti atsakovu. Šiuo atveju civiliniai ieškovai baudžiamajame procese nebuvo aktyvūs, jų atstovai dalyvavo tik pirmajame teismo posėdyje ir neprašė patikslinti subjektą, kuriam reiškiami reikalavimai. Kaip minėta, teismas savarankiškai to padaryti negali, tuo tarpu reikalavimas taikyti išimtinai V. D. civilinę atsakomybę yra nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys visa apimtimi, o Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniai ieškiniai dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio bei dalyje dėl UAB „D“ nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (23 140 Lt (6 702 EUR) apimtimi) paliktini nenagrinėti.

Dėl nuosavybės teisių apribojimo.

Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo taikomas UAB „D“ , UAB „D“ ir V. D. nuosavybės teisių apribojimas (t. 13, b. l. 81-198, t. 14, b. l. 7-71, 81-82, 89-92, 95-114, 150-153, 158, 164, 167-174, 177-178, 182, 184-185, 193-194, t. 15, b. l. 1-5, 25-192, t. 16, b. l. 19-32):

1) Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2012 m. gegužės 10 d. nutarimu buvo laikinai apribotos UAB „D“ nuosavybės teisės į jai priklausantį turtą, t. y. grynuosius pinigus – 3313 JAV dolerių, 1965 eurus, 7690 Lenkijos zlotų, rastus UAB „D“ priklausančiame automobilyje Mercedes Benz ML320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. balandžio 11 d. atliktos kratos metu. Ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d., 2017 m. lapkričio 9 d., 2018 m. vasario 8 d., 2018 m. gegužės 9 d., 2018 m. liepos 9 d. bei 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2018 m. lapkričio 10 d.;

2) Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2012 m. balandžio 11 d. nutarimu, patikslintu 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu (t. 14, b. l. 169-170, 177-178), buvo laikinai apribota UAB „D“ nuosavybės teisė į turtą – automobilį „Mercedes Benz ML320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Paskirtos procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pratęstas ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis ir baigėsi 2013 m. balandžio 11 d. Prokuroras 2013 m. balandžio 15 d. nutarimu iš naujo apribojo UAB „D“ nuosavybės teisę į tą patį turtą. Šios procesinės prievartos priemonės terminas ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis buvo tęsiamas iki 2017 m. liepos 11 d. (t. 15, b. l. 37-38). Procesinės prievartos priemonės taikymo terminui pasibaigus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartimi iš naujo trijų mėnesių laikotarpiui buvo paskirtas nuosavybės teisių apribojimas į tą patį UAB „D“ priklausantį turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. balandžio 12 d., 2018 m. liepos 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d. nutartimis šios procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 13 d.;

3) Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2012 m. balandžio 11 d. nutarimu, patikslintu 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu (t. 14, b. l. 150-151, 158-159), buvo laikinai apribota UAB „D“ nuosavybės teisė į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Paskirtos procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pratęstas ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis ir baigėsi 2013 m. balandžio 11 d. Prokuroras 2013 m. balandžio 15 d. nutarimu iš naujo apribojo UAB „D“ nuosavybės teisę į tą patį turtą. Šios procesinės prievartos priemonės terminas ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis buvo tęsiamas iki 2017 m. liepos 11 d. (t. 15, b. l. 31-32). Procesinės prievartos priemonės taikymo terminui pasibaigus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartimi iš naujo trijų mėnesių laikotarpiui buvo paskirtas nuosavybės teisių apribojimas į tą patį UAB „D“ priklausantį turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. balandžio 12 d., 2018 m. liepos 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d. nutartimis šios procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 13 d.

4) Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2012 m. balandžio 11 d. nutarimu, patikslintu 2012 m. balandžio 26 d. nutarimu (t. 14, b. l. 98-99, 104-105), buvo laikinai apribota nuosavybės teisė į V. D. priklausantį turtą, t. y. ½ dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendrasavininkė I. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Paskirtos procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pratęstas ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis ir baigėsi 2013 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. balandžio 15 d. nutarimu V. D. iš naujo buvo paskirtas nuosavybės teisių apribojimas į tą patį turtą. Šios procesinės prievartos priemonės terminas ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis buvo tęsiamas iki 2017 m. liepos 11 d. Procesinės prievartos priemonės taikymo terminui pasibaigus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartimi V. D. iš naujo trijų mėnesių laikotarpiui buvo paskirtas nuosavybės teisių apribojimas į tą patį turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. balandžio 12 d., 2018 m. liepos 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d. nutartimis šios procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. spalio 13 d.

Teismui konstatavus, jog dalis kaltinamajam V. D. pareikštų ieškinių reikalavimų yra nepagrįsti bei šiuo pagrindu juos atmetus taip pat dalį ieškinių reikalavimų nusprendus palikti nagrinėtais, civilinių ieškinių užtikrinimui taikytas tolimesnis UAB „D“ , UAB „D“ ir V. D. nuosavybės teisių apribojimas laikytinas netikslingu, todėl nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinas (BPK 152 straipsnio 6 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

UAB „D“ priklausantys grynieji pinigai – 3 313 JAV dolerių, 1 965 EUR, 7 690 Lenkijos zlotų, FNTT Vilniaus apygardos NVTS vyr. tyrėjos I. A. 2012 m. birželio 18 d. nutarimu įnešti saugoti į FNTT banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 14, b. l. 186-190), nuosprendžiui įsiteisėjus pervestini į UAB „D“ nurodytą banko sąskaitą.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Žemesnės instancijos teismas

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti – prie baudžiamosios bylos esančiame mėlyname segtuve vokuose saugomi kompaktiniai diskai: 1) priedu Nr. 1 pažymėtas 2015 m. birželio 3 d. kompaktinis diskas Nr. 5.75-P-68, kuriame įrašyti asmenų telefoniniai pokalbiai, įforminti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu (t. 1, b. l. 133-134); priedu Nr. 2 pažymėtas 2013 m. kovo 18 d. kompaktinis diskas Nr. 5.75-1-2, kuriame įrašyti asmenų telefoniniai pokalbiai, įforminti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu (t. 1, b. l. 135-136); priedu Nr. 3 pažymėtas 2015 m. birželio 3 d. kompaktinis diskas Nr. 5.75-P-63, kuriame įrašyti asmenų telefoniniai pokalbiai, įforminti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu (t. 1, b. l. 135-136); priedu Nr. 4 pažymėtas kompaktinis diskas, kuriame įrašyti iš SEB banko 2012 m. balandžio 6 d. gauti duomenys – banko sąskaitų išklotinės (t. 4, b. l. 90); priedu Nr. 5 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 1, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą (t. 5, b. l. 16-21, t. 6, b. l. 1-2); priedu Nr. 6 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 2, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą (t. 5, b. l. 16-21, t. 6, b. l. 1-2); priedu Nr. 7 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 3, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą (t. 5, b. l. 16-21, t. 6, b. l. 1-2); priedu Nr. 8 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 4, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą (t. 5, b. l. 16-21, t. 6, b. l. 1-2); priedu Nr. 9 pažymėtas kompaktinis diskas, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą (t. 5, b. l. 46-47, t. 6, b. l. 26-28); priedu Nr. 10 pažymėtas kompaktinis diskas, kuriame įrašyti duomenys, atlikus I. D. mobiliojo ryšio telefono, paimto 2012 m. balandžio 11 d. asmens kratos metu, apžiūrą (t. 5, b. l. 46-47, t. 6, b. l. 26-28) taip pat priedu Nr. 11 pažymėtas ranka rašytas lapelis, 2012 m. balandžio 11 d. asmens kratos metu rastas pas R. D. (V), kuriame įrašyti (duomenys neskelbtini) turgavietėje dirbusioms pardavėjoms mokėti neoficialūs atlyginimai (t. 12, b. l. 149-150, 158) – nuosprendžiui įsiteisėjus paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos mėlynos spalvos segtuve.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus saugykloje, esančioje Šermukšnių g. 3, Vilniaus m., šešiolikoje dėžių su segtuvais laikomi kratų metu paimti daiktai: 1) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D” patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), paimti UAB „D“ dokumentai 3 segtuvai, 6 žurnalai; 2) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje paimti UAB „D“ ir UAB „D“ dokumentai, 8 segtuvai; 3) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ administracinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), rasti dokumentai 2 sąsiuviniai ir atskiri dokumentai, susiūti ir sunumeruoti 56 lapai; 4) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ prekybos vietoje kioske Nr. (duomenys neskelbtini) m, adresu (duomenys neskelbtini), paimti UAB „D“ dokumentai, 8 sąsiuviniai, 1 segtuvas, 2 žurnalai; 5) 2012 m. balandžio 19 d. dokumentų pateikimo protokolu pateikti UAB „D“ kasos ir banko dokumentai, viso 3 dėžutės, 4380 lapai, 6) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu automobilyje Mercedes Benz 814 v/Nr. (duomenys neskelbtini) rasti UAB „D“ 2010 m. liepos 7 d. KPO kvitas Nr. PAV 0002102 ir 2010 m. liepos 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. APC 007098, 2 lapai; 7) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu E. B. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), paimti dokumentai, viso 178 lapai (t.16, b. l. 33-35) – nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini E. B., UAB „D“, UAB „D“ pagal priklausomybę.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

V. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „D“), ir skirti jam 45 MGL (1 694,25 EUR) dydžio baudą.

V. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „D“), ir skirti jam 85 MGL (3 200,25 EUR) dydžio baudą.

V. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „D“), ir skirti jam 40 MGL (1 506 EUR) dydžio baudą.

V. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „D“), ir skirti jam 70 MGL (2 635,50 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, atskirai už UAB „D“ bei UAB „D“ paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, gautas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis tarpusavyje subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. D. paskirti subendrintą bausmę – 135 MGL (5 082,75 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į V. D. paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką – nuo 2012 m. balandžio 12 d. 00.05 val. iki 2012 m. balandžio 13 d. 15.15 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirti galutinę – 133 MGL (5 007,45 EUR) dydžio baudą.

I. Ž. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 30 MGL (1 129,50 EUR) dydžio baudą.

I. Ž. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 40 MGL (1 506 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir I. Ž. paskirti subendrintą bausmę – 40 MGL (1 506 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į I. Ž. paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką – nuo 2012 m. balandžio 12 d. 00.05 val. iki 2012 m. balandžio 13 d. 13.55 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirti galutinę – 38 MGL (1 430,70 EUR) dydžio baudą.

UAB „D“ pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 200 MGL (7 530 EUR) dydžio baudą.

UAB „D“ pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 250 MGL (9 412, 50 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir UAB „D“ paskirti subendrintą bausmę – 250 MGL (9 412, 50 EUR) dydžio baudą.

UAB „D“ pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 400 MGL (15 060 EUR) dydžio baudą.

UAB „D“ pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 450 MGL (16 942,50 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir UAB „D“ paskirti subendrintą bausmę – 450 MGL (16 942,50 EUR) dydžio baudą.

V. D. paskirtą kardomąją priemonę – registraciją policijos įstaigoje, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

I. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Palikti nenagrinėtais V. D. pareikštus Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriaus civilinį ieškinį visa apimtimi, o Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinius ieškinius dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio priteisimo (UAB „D“ – 1 854 EUR, UAB „D“ – 2 521 EUR) bei dalyje dėl UAB „D“ nesumokėto 6 702 EUR pridėtinės vertės mokesčio. Likusias civilinių ieškinių dalis atmesti.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į:

1) UAB „D“ priklausančius grynuosius pinigus – 3 313 JAV dolerių, 1 965 eurus, 7 690 Lenkijos zlotų, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyr. tyrėjos I. A. 2012 m. birželio 18 d. nutarimu įneštus saugoti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosprendžiui įsiteisėjus šiuos pinigus pervedant į UAB „D“ nurodytą šios įmonės banko sąskaitą;

2) UAB „D“ priklausantį automobilį „Mercedes Benz ML320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

3) UAB „D“ priklausančius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vaičiūnų kaime, Juodšilių sen., Vilniaus rajono sav., unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

4) V. D. priklausantį turtą: ½ dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendrasavininkė I. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti – prie baudžiamosios bylos esančiame mėlyname segtuve vokuose saugomus kompaktinius diskus: 1) priedu Nr. 1 pažymėtas 2015 m. birželio 3 d. kompaktinis diskas Nr. 5.75-P-68, kuriame įrašyti asmenų telefoniniai pokalbiai, įforminti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu; priedu Nr. 2 pažymėtas 2013 m. kovo 18 d. kompaktinis diskas Nr. 5.75-1-2, kuriame įrašyti asmenų telefoniniai pokalbiai, įforminti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu; priedu Nr. 3 pažymėtas 2015 m. birželio 3 d. kompaktinis diskas Nr. 5.75-P-63, kuriame įrašyti asmenų telefoniniai pokalbiai, įforminti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu; priedu Nr. 4 pažymėtas kompaktinis diskas, kuriame įrašyti iš SEB banko 2012 m. balandžio 6 d. gauti duomenys – banko sąskaitų išklotinės; priedu Nr. 5 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 1, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą; priedu Nr. 6 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 2, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą; priedu Nr. 7 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 3, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą; priedu Nr. 8 pažymėtas kompaktinis diskas Nr. 4, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą; priedu Nr. 9 pažymėtas kompaktinis diskas, kuriame įrašyti duomenys, atlikus kompiuterio, paimto 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ biure (duomenys neskelbtini), apžiūrą; priedu Nr. 10 pažymėtas kompaktinis diskas, kuriame įrašyti duomenys, atlikus I. D. mobiliojo ryšio telefono, paimto 2012 m. balandžio 11 d. asmens kratos metu, apžiūrą taip pat priedu Nr. 11 pažymėtas ranka rašytas lapelis, 2012 m. balandžio 11 d. asmens kratos metu rastas pas R. D. (V.), kuriame įrašyti (duomenys neskelbtini) turgavietėje dirbusioms pardavėjoms mokėti neoficialūs atlyginimai – nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti prie baudžiamosios bylos mėlynos spalvos segtuve.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus saugykloje, esančioje Šermukšnių g. 3, Vilniaus m., šešiolikoje dėžių su segtuvais laikomus kratų metu paimtus daiktus: 1) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D” patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), paimti UAB „D“ dokumentai 3 segtuvai, 6 žurnalai; 2) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) paimti UAB „D“ ir UAB „D“ dokumentai, 8 segtuvai; 3) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ administracinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), rasti dokumentai 2 sąsiuviniai ir atskiri dokumentai, susiūti ir sunumeruoti 56 lapai; 4) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu UAB „D“ prekybos vietoje kioske Nr. 275 m, adresu (duomenys neskelbtini), paimti UAB „D“ dokumentai, 8 sąsiuviniai, 1 segtuvas, 2 žurnalai; 5) 2012 m. balandžio 19 d. dokumentų pateikimo protokolu pateikti UAB „D“ kasos ir banko dokumentai, viso 3 dėžutės, 4380 lapai, 6) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu automobilyje Mercedes Benz 814 v/Nr. (duomenys neskelbtini) rasti UAB „D“ 2010 m. liepos 7 d. KPO kvitas Nr. PAV 0002102 ir 2010 m. liepos 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. APC 007098, 2 lapai; 7) 2012 m. balandžio 11 d. kratos metu E. B. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), paimti dokumentai, viso 178 lapai – nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti E. B., UAB „D“, UAB „D“ pagal priklausomybę.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Giedrė Telksnienė