Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „L. B.“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. birželio 25 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „L. B.“ ieškinį atsakovui N. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7.4.Teigia, kad nustačius, jog ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina, nurodant, kad UAB „L. B.“ priteisintos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

1. Atsakovas N. A. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliantės nurodytus argumentus.

3. Byloje nustatyta, kad pradinės kreditorė UAB „B. k.“ 2020 m. lapkričio 12 d. perleido ieškovei UAB „L. B.“ reikalavimo teisę į atsakovo N. A. įsiskolinimą, susidariusį pagal 2019 m. lapkričio 14 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-019695, kuria atsakovas buvo įsipareigojęs su kreditore atsiskaityti dalimis už jam perduotą viryklę, mokant kas mėnesį 28,99 Eur nuomos mokestį už naudojimasi daiktu. Iš sutarties matyti, kad pradinė kreditorė ir atsakovas susitarė, kad N. A. tinkamai vykdant sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, sutarčiai pasibaigus, jam suteikiama teisė įsigyti nuomotą daiktą už 1 Eur kainą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2020 m. spalio 12 d. sutartis buvo vienašališkai nutraukta, nes atsakovas nemokėjo nuomos mokesčio. Byloje nėra ginčo, kad sutartis nutraukta atsakovui N. A. nevykdant įsipareigojimų ir skolos faktas dėl 425,31 Eur nėra nuginčytas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį.

4. Apeliantė UAB „L. B.“ nesutinka su sprendimo dalimi, kuria buvo sumažinta prašoma priteisti iš atsakovo delspinigių suma ir bylinėjimosi išlaidos, todėl apeliacijos objektą sudaro sprendimo už akių dalies, kuria sumažinti iš atsakovo N. A. priteistini delspinigiai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

5. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

6. CK 6.503 straipsnyje numatyta galimybė nuomojamą daiktą išpirkti. Pagal šio straipsnio 1 dalį įstatymai arba nuomos sutartis gali nustatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nustatytą kainą (išperkamoji nuoma). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išperkamosios nuomos sutarčiai taikomas vartotojų teisių apsaugos institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019).

7. Be to, kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016). Esant minėtoms nuostatoms, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

8. Apeliantė UAB „L. B.“ nurodo, kad sutinka, jog tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo N. A. buvo sudaryta vartojimo sutartis. Taigi ginčo dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo nėra, tačiau apeliantė nurodo, kad pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi, todėl joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo normos.

9. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pagal 2019 m. lapkričio 14 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį, kuri yra vartojimo sutartis, mokėtinų delspinigių dydį iki 0,05 procentų dydžio vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo normomis.

10. Pagal Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienas iš įstatymų, reglamentuojančių vartojimo teisinius santykius ir apibrėžiančių delspinigių dydį, taikomą vartotojams, yra Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėto įstatymo normomis, kaip reglamentuojančiomis panašius teisinius santykius, pagal įstatymo analogiją, ribojant šalių sutarties laisvės principą ir įgyvendinant silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktriną, vertinant priteistinų delspinigių dydį iš vartotojo (atsakovo).

11. Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Tais atvejais, kai šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal įstatyme įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys.

12. Nagrinėjamu atveju pagal 2019 m. lapkričio 14 d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties sąlygas už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas privalo mokėti nuomotojui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.

13. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, mažindamas delspinigių dydį vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, sprendė, kad pradinė kreditorė, sudarydama sutartį su atsakovu nebuvo sąžininga bei siekė išvengti minėto įstatymo nuostatų taikymo. Teisėjų kolegija sutinka su teisingai motyvuota teismo išvada, nes tiek pradinė kreditorė, tiek apeliantė nesiekė susigrąžinti nuomojamo daikto, o tik reikalavo N. A. už jį mokėti įmokas. Sutiktina, kad sutarties šalys nesusitarė, kad N. A. turi pareigą, sumokėjus visas įmokas už 1 Eur įsigyti daiktą, tačiau įvertintina, kad atsakovas siekė nuosavybėn įsigyti daiktą ir tai kreditorei buvo akivaizdu, todėl sumokėjus įmokas už daiktą, numatyti pareigą jį įsigyti kreditorei nebuvo pagrindo.

14. Apeliantė nurodo, kad sudarydamas sutartį atsakovas susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, kartu ir su sutartyje numatyta (0,5 procentų dydžio) delspinigių norma, todėl teismas nepagrįstai jas ženkliai sumažino.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, numatančiomis delspinigių dydį. Be to, įvertintina, kad sutartinių sulygtų netesybų paskirtis yra iš anksto nustatyti kreditoriaus būsimus nuostolius, kurių įrodinėti nereikia, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo sutartinę prievolę. Tačiau tais atvejais, kai sutartinės netesybos yra neprotingos, aiškiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir kita, jos gali būti mažinamos. Teismo teisė mažinti netesybas nustatyta CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai privalo kontroliuoti netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

16. Civiliniame kodekse nėra nustatytas baigtinis kriterijų sąrašas, į kurį atsižvelgiant būtų galima nuspręsti, kiek ir kokiu konkrečiu pagrindu netesybos turi būti mažinamos. Kasacinis teismas išaiškino, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą (ar šalys yra vartotojos ar ne), į faktines bylos aplinkybes, skolininko elgesį, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt.. Teismas netesybas gali mažinti savo iniciatyva arba skolininko prašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).

17. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas delspinigių dydis (0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną (viso už 180 dienų 38,28 Eur) yra teisiškai pagrįstas, nes apeliantė, 2020 m. lapkričio 12 d. perėmusiai reikalavimą iš pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ jau buvo žinoma, kad 2019 m. lapkričio 14 d. sutartis nėra vykdoma (sutartis su atsakovu nutraukta 2020 m. spalio 12 d.), todėl prisiėmė skolos išsiieškojimo riziką iš vartotojo. Be to, 2020 m. lapkričio 16 d. pranešdama N. A. apie reikalavimo teisės perėmimą ir reikalaudama sumokėti įsiskolinimą, apeliantė į teismą kreipėsi tik 2021m. gegužės 27 d. tuo didindama patiriamus savo nuostolius.

18. Apeliantė nurodo, kad teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos doktrina, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog UAB „L. B.“, vadovaudamasi Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti 0,5 proc. dydžio delspinigius ne už visą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), bet už sutrumpintą laiką, t. y., už 180 dienų. Kaip minėta Vartojimo kredito įstatymo nuostatos nustato, kad netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad joje nurodyta maksimali delspinigių riba gali būti taikoma kaip orientacinė, vertinant su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos delspinigių klausimu, įvertino, kad atsakovas yra vartotojas, o delspinigių dydis yra didelis ir nesąžiningas. Mažindamas ieškovės prašomas priteisti netesybas, teismas, kaip ir ieškovė apskaičiavo jas už 180 dienų. UAB „L. B.“ jokių duomenų, jog būtų patyrusi daugiau nuostolių, nei priteisti delspinigiai, teismui nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad netesybos buvo sumažintos nepagrįstai. Be to, prašomos priteisti netesybos yra nepagrįstai didelės ir tuo požiūriu, kad jos sudaro beveik tokią pat sumą kaip ir prašoma priteisti skola (425,31 Eur skola, 382,77 Eur delspinigiai); tokio reikalavimo tenkinimas būtų neadekvati sankcija skolininko padarytam pažeidimui bei apeliantės nuostoliams. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas prašomus priteisti 382,77 Eur delspinigius pagrįstai sumažino iki 38,28 Eur, taikydamas 0,05 proc. delspinigių normą.

19. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus apeliacinio skundo, nėra pagrindo perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas.

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. birželio 25 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.