- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-28
- Bylos Nr.
- A-1192-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02936-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius) dėl dalies sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. V. (J. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2019 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4513 ir 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3235 bei tenkinti jo skundą; 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti iš esmės 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį dėl 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. 2019 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Fondo valdybą nesutikdamas su jam paskaičiuota socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 28 d. gavo iš atsakovo atsakymą, jog jo pateiktas skundas persiųstas Fondo valdybos Vilniaus skyriui, kaip kompetentingai institucijai nagrinėti pagal kompetenciją jo su skundu papildomai pateiktus dokumentus ir spręsti, ar duomenys šiuose dokumentuose sudaro pagrindą perskaičiuoti pareiškėjo socialinio draudimo pensiją. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 9 d. iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus gavo raštą „Dėl Socialinio draudimo senatvės pensijos“ ir 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (10.1) VPE_SP5-918 „Dėl naujo socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo J. V.“, kuriame nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 50 straipsniu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymų Nr. A1-670 (toliau – Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai), pareiškėjui apskaičiuota naujo dydžio 422,18 Eur senatvės pensiją nuo 2019 m. gegužės 1 d. Tame pačiame rašte nurodyta, jog sprendimo skundimo terminas yra 6 mėnesiai.
2.2. Pareiškėjas skundą Fondo valdybai, kaip ikiteismine tvarka nagrinėjančiai institucijai, pateikė 2019 m. balandžio 19 d., kuriuo ginčijo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (10.1E) VPESP2E-110526, nors jis buvo persiųstas Fondo valdybos Vilniaus skyriui. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 14 d. gavo Fondo valdybos sprendimą Nr. (6.5) 1-3235 (toliau – ir 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas). Skundžiamame sprendime pareiškėjui buvo pasiūlyta iki 2019 m. birželio 14 d. pateikti dokumentus, galinčius patvirtinti, kad terminą Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimui Nr. PE SP1 23614 apskųsti pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti. Kadangi Fondo valdyba padarė išvadą, kad pareiškėjas, 2019 m. balandžio 19 d. skųsdamas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. PE_SP1-23614 (toliau – ir 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas), praleido terminą sprendimą skųsti ikiteismine tvarka, todėl pasiūlė iki 2019 m. birželio 14 d. pateikti dokumentus (įrodymus), galinčius patvirtinti, kad terminą ikiteismine tvarka sprendimą apskųsti praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti.
2.3. Fondo valdybos 2019 m. liepos 8 d. sprendime Nr. (6.5)-I-3235 (toliau – ir 2019 m. liepos 8 d. sprendimas) buvo nurodyta, kad pareiškėjui pasiūlyta iki 2019 m. birželio 14 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą skųsti 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. PE_SP10-7051 (toliau – ir 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas) praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti.
2.4. Pareiškėjas dėl sveikatos problemų gulėjo ligoninėje, tai patvirtinančius dokumentus pateikė Fondo valdybai. Grįžęs iš ligoninės namuose nerado Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kurį norėjo skųsti. Pareiškėjas, siekdamas gauti minėto sprendimo kopiją, 2017 m. gruodžio 11 d. atvyko į Fondo Valdybos Vilniaus skyrių, tuo pačiu vizitu siekė gauti atsakymus, kodėl profesinės technikos mokyklos 2 metų mokymosi laikotarpis neįskaitytas į pensijos stažą ir TSRS VRM Minsko aukštosios mokyklos 4 metų mokymosi laikotarpis į jo vidaus reikalų sistemos stažą ir į socialinio draudimo senatvės pensijos stažą. Pareiškėjas dėl to siekė pareikšti nesutikimą su 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ir pateikti skundą. Sulaukęs savo eilės pareiškėjas buvo pakviestas prie langelio, kur pirmai specialistei, šiek tiek vėliau antrai specialistei V. N., kurią pakvietė pirmoji specialistė, pareiškėjas nurodė atėjimo tikslą. Pareiškėjas, specialistėms prašant, pateikė asmens tapatybės kortelę pagal kurią, pareiškėjo atvykimas ir vizito tikslas buvo užregistruotas. Bendravimo metu Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Klientų aptarnavimo vyriausioji specialistė V. N. ir kita specialistė paaiškino, kad profesinės technikos mokyklos mokymosi laikas į bendrą darbo stažą neįskaitomas. Pareiškėjas nurodė, kad TSRS VRM mokyklose mokymosi laikas yra įskaitomi į socialinio draudimo pensijos stažą senatvės arba invalidumo pensiją gauti. Pareiškėjui abi specialistės pasakė, kad jos mano, jog yra padaryta klaida, ir jos negirdėję, kad pensininkui TSRS VRM mokyklose mokslas į socialinio draudimo pensijos stažą buvo neįskaitytas. Taip pat paaiškino, kad tuo metu buvo iš naujo perskaičiuojamos ir tikrinamos pensijos, kurios bus didinamos ir iškart po naujų metų t. y. nuo 2018 m., bus mokamos, todėl ir pareiškėjo mokslas greičiausiai bus įskaitytas į pensijos stažą. Specialistės pareiškėjui pasiūlė neskubėti ir palaukti, kol po 2018 m. gaus dėl pensijos padidinimo ir naujos pensijos apskaičiavimo sprendimą. Jeigu naujasis sprendimas pareiškėjo netenkins, jis galės jį apskųsti.
2.5. Pareiškėjas terminą skųsti 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą praleido atsižvelgdamas į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus specialistų pasiūlymą palaukti, kol pareiškėjas gaus naują sprendimą su naujais skaičiavimais. Pareiškėjas negalėjo netikėti specialistėmis, nors jo atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas. Tai pareiškėjas laikė klaida, kuri turėjo būti ištaisyta. Terminas buvo praleistas ir todėl, kad pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 1 d. gavo didesnę – 389,59 Eur dydžio pensiją, kas, pareiškėjo paskaičiavimais, atitiko apytikslius skaičiavimus už 4 metų mokymosi laikotarpį. Pareiškėjas manė, kad pensija padidėjo įskaičius TSRS VRM mokyklos mokymosi laikotarpį į pensijos stažą. Pareiškėjas 2018 m. spalio 25 d. gavo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (10.1E) VPE_SP2E-110526 (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Pagerėjus sveikatai jis susipažino su senatvės pensijos ir invalidumo bylomis ir pastebėjo, kad jam vis dėl to nebuvo įskaityti 4 mokymosi metai į tarnybos ir į socialinio draudimo bendrą pensijos stažą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas teigti, kad pareiškėją suklaidino specialisčių pateiktos rekomendacijos ir pasisakymais, jog mokymosi laikotarpis bus įskaitytas į pensijos stažą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:
3.1. Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. skundą dėl nesutikimo su Fondo valdybos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, minėto sprendimo patikslinimo ir įskaitymo į jo pensijų socialinio draudimo stažą (toliau – stažas) nuo 1976 m. rugsėjo 1 d. iki 1980 m. gegužės 31 d., nuo 1980 m. gegužės 31 d. iki 1980 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 1980 m. rugpjūčio 2 d. iki 1980 m. rugsėjo 1 d. Fondo valdyba, atsižvelgdama į tai, kad senatvės pensija nuo 2017 m. spalio 16 d. pareiškėjui paskirta Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, o nuo 2018 m. sausio 1 d. perskaičiuota Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, padarė išvadą, jog pareiškėjas nesutinka su šiais Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimais.
3.2. Fondo valdyba 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu atsakė pareiškėjui į 2019 m. balandžio 19 d. skundą dėl jo nesutikimo su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu. Iki 2017 m. gruodžio 31 d. paskirtos senatvės pensijos nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuotos vadovaujantis nuo šios datos įsigaliojusios Pensijų įstatymo 45, 46 ir 48 straipsnių reakcijos nuostatomis. Perskaičiuojant pensijas nuo 2018 m. sausio 1 d., asmens stažo ir draudžiamųjų pajamų koeficiento duomenys buvo atnaujinti atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo pensijos skyrimo iki 2017 m. gruodžio 31 d. Fondo valdyba, patikrinusi pareiškėjo senatvės pensijos apskaičiavimo pagal Pensijų įstatymo 45, 46, 48 straipsnius teisingumą, konstatavo, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis minėtų Pensijų įstatymo straipsnių nuostatomis, 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu teisingai apskaičiavo nuo 2018 m. sausio 1 d. jam mokėtinos senatvės pensijos dydį. Ginčas dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuriam pritarta Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu, pagal pareiškėjo skundą yra nagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-3990-596/2019. Todėl Fondo valdyba atsiliepime pasisakė tik dėl to, ar yra pagrindas naikinti Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį dėl praleisto termino Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. apskųsti ir įrodymų pateikimo, bei Fondo valdybos 2019 m. liepos 8 d. sprendimo dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti 2019 m. balandžio 19 d. skundo dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d.
3.3. Senatvės pensija pareiškėjui paskirta Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu. Šiuo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu buvo apskaičiuotas pareiškėjo stažas ir draudžiamųjų pajamų koeficientai, pagal kuriuos buvo mokama papildoma senatvės pensijos dalis 2017 m. gruodį ir kurių duomenys buvo naudojami perskaičiuojant pareiškėjo pensiją nuo 2018 m. sausio 1 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kuriame buvo nurodyta ne tik šio sprendimo apskundimo tvarka ir terminas, bet ir į pareiškėjo stažą neįskaitytas laikotarpis, t. y. laikotarpis nuo 1976 m. rugsėjo 1 d. iki 1980 m. rugsėjo 1 d. ir šio laikotarpio neįskaitymo į stažą motyvai bei teisinis pagrindas, nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (10.1) 3-98487. Apie neįskaitytą į stažą laikotarpį pareiškėjas sužinojo 2017 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, kai gavo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą. Todėl Fondo valdyba padarė išvadą, kad pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. skundas dėl stažo apskaičiavimo teisingumo Fondo valdybai pateiktas praleidus nustatytą 6 mėnesių apskundimo terminą.
3.4. Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – Valstybinio Socialinio draudimo įstatymas) 41 straipsnio 2 dalies ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 20 punkto nuostatomis, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti teisėtą ir pagrįstą Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį dėl praleisto termino atmestinas kaip nepagrįstas. Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo dalis dėl praleisto termino, kuria pareiškėjui siūloma pateikti įrodymus, yra tarpinis sprendimas ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.
3.5. Fondo valdyboje 2019 m. birželio 6 d. gautas pareiškėjo 2019 m. birželio 6 d. prašymas, kuriuo jis prašė patikslinti Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą ir atsakyti pakartotinai į pateiktus bei neatsakytus 2019 m. balandžio 19 d. skunde keliamus klausimus. Fondo valdyba 2019 m. liepos 8 d. sprendimu atsakė pareiškėjui, kad išnagrinėjus pareiškėjo pateiktus medicinos įstaigų išduotus dokumentus buvo nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo skundimo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nors pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, tačiau padarė išvadą, kad per 6 mėnesių terminą jis turėjo galimybę paduoti skundą Fondo valdybai.
3.6. Fondo valdyba 2019 m. liepos 8 d. sprendimu, atsakydama į pareiškėjo 2019 m. birželio 6 d. prašymą atnaujinti apskundimo terminą, nustatė, kad raštu jokio 2017 m. gruodžio 11 d. prašymo Fondo valdybos Vilniaus skyriui pareiškėjas nebuvo pateikęs, o nustatyti, kokią informaciją jam suteikė Fondo valdybos Vilniaus skyriaus vyriausioji specialistė V. N. nėra galimybės. Teigti, kad 2017 m. gruodžio 11 d. pakartotinai išduodant Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo nuorašą pareiškėjui buvo suteikta neteisinga arba klaidinanti informacija, Fondo valdyba neturėjo pagrindo. Atsižvelgdama į tai, kad nėra pateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog apskundimo terminas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimui apskųsti praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių priežasčių, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi bei Taisyklių 31 punktu, Fondo valdyba 2019 m. liepos 8 d. sprendimu atsisakė atnaujinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo apskundimo terminą ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. skundą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra praleidęs 6 mėnesių terminą kreiptis į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614 apskundimo, pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo.
6. Teismas, aptaręs šiai administraciniai bylai aktualų teisinį reglamentavimą (Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1–2 dalių, Taisyklių 20, 31 punktų nuostatas), atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; ir kt.), vertino termino skundui paduoti praleidimo priežastis.
7. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai turėjo teisę skųsti Fondo Valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. priimtą sprendimą, iš tiesų turėjo sveikatos problemų: pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. spalio 20 d. (8 dienas) gydėsi VĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. t. y. 17 dienų – VĮ sanatorijoje „Pušyno kelias“, 2018 m. sausio 23 d. turėjo 1 dienos gydytojo kardiologo konsultaciją VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, nuo 2018 m. kovo 31 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. (7 dienas) buvo gydomas VŠĮ Respublikinėje Vilniaus universiteto ligoninėje ir nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (7 dienas) – VĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas iš viso gydėsi 40 dienų per įstatyme nustatytą 6 mėnesių Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo apskundimo laikotarpį. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad jis pats arba per įgaliotus asmenis negalėjo pasirūpinti savo teisių gynimu.
8. Teismas taip pat iš į bylą pateikto Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. vasario 3 d. rašto Nr. (11.3.)DV_S-7169 „Dėl informacijos pateikimo“ nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. 12 kartų lankėsi Fondo valdybos Vilniaus skyriuje. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būklė netrukdė jam laiku kreiptis į Fondo valdybą, priešingai, jis buvo pakankamai aktyvus, domėjosi jo atžvilgiu priimtais sprendimais.
9. Teismas vertino, kad byloje nepatvirtinti pareiškėjo teiginiai, kad jis delsė kreiptis į Fondo valdybą todėl, kad taip jam patarė Fondo valdybos specialistės pareiškėjo 2017 m. gruodžio 11 d. apsilankymo Fondo valdybos Vilniaus skyriuje metu. Liudytoja apklausta specialistė V. N. paaiškino neprisimenanti, ką kalbėjo su pareiškėju; atsakovo teigimu, duomenų apie pareiškėjo klaidinimą nėra, nes vizitų metu pokalbiai tarp darbuotojų ir klientų neįrašinėjami. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo duomenimis ir liudytojos parodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, neradęs Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kreipėsi į pastarąjį būtent dėl sprendimo kopijos, ne dėl konsultacijos.
10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kodėl į Fondo valdybą kreipėsi tik 2019 m. balandžio 19 d., t. y. kodėl pareiškėjas nepasinaudojo savo teise skųsti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ne tik per nustatytą terminą, bet ir pasibaigus apskundimo terminui beveik metus nebandė ginti savo galimai pažeistų teisių. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog egzistavo tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai sukliudžiusios jam laiku atlikti būtinus veiksmus savo teisių realizavimui, t. y. laiku kreiptis į Fondo valdybą pateikiant skundą dėl pensijos paskaičiavimo. Teismas priėjo prie išvados, kad Fondo valdyba, kaip privaloma išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija, neturėjo pagrindo praleistą terminą atnaujinti.
11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3235 dalis „Dėl praleisto termino Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimui Nr. PE_SP1-23614 apskųsti ir įrodymų pateikimo“ ir Fondo valdybos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4513 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti 2019-04-19 skundą dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-13614“ yra pagrįsit ir teisėti.
III.
12. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą tenkinti visiškai.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo:
13.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra praleidęs 6 mėnesių terminą kreiptis į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614. Teismo posėdžio metu pareiškėjas, siekdamas skaityti savo parengtą žodinę kalbą, teismo buvo nutrauktas, teisėjo Ernesto Spruogio raginamas greičiau išdėstyti savo poziciją, todėl buvo pažeistos pareiškėjo teisės, padarytas procesinės posėdžio tvarkos normų (taisyklių) pažeidimas.
13.2. Pareiškėjas negalėjo praleisti termino skųsti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, nes jis buvo priimtas poįstatyminio teisės akto pagrindu – Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punktu. Tai prieštarauja įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, „lex retro non agit“ (įstatymas neturi grįžtamosios galios) konstituciniams principams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3, 4, 6, 8 straipsniams, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 3 daliai, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktui ir teismų praktikai. Taigi toks Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas negalėjo būti priimtas ir pareiškėjas negalėjo praleisti termino jį skųsti, nes jis neturėjo būti priimtas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą. Atsakovas tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300, 225 ar 183 straipsnius. Teismui reikėjo spręsti / nustatyti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo teisėtumo klausimą, o tik po to spręsti, ar pritarti skundžiamiems 2019 m. gegužės 14 d. ir 2019 m. liepos 8 d. sprendimams, ar BK prasme kreiptis į atitinkamas institucijas.
13.3. Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas negali būti šios bylos dalyku. Minimas sprendimas buvo skundžiamas 2019 m. birželio 6 d. prašymu ir 2019 m. birželio 7 d. prašymu / patikslinimu, bet ne 2019 m. balandžio 19 d. skundu. Todėl teismo teiginys, jog atsakovas pareiškėjui sudarė realias galimybės pateikti įrodymus ir dėl to nėra pagrindo naikinti 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą, yra nepagrįstas, nes 2019 m. balandžio 19 d. skundu nebuvo skundžiamas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas; jis buvo skundžiamas tik 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. birželio 7 d. prašymais, į kuriuos atsakant 2019 m. liepos 8 d. sprendimu niekur nėra parašyta, jog pareiškėjui suteikiamos galimybes skųsti 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą ir padarė klaidingą išvadą, jog nėra pagrindo naikinti 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą. Teismas paliko galioti informacinio pobūdžio raštą (2019 m. gegužės 14 d. sprendimą), nesukeliantį pareiškėjui jokių teisių ir pareigų.
13.4. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas abejoti liudytojos V. N. parodymais, nes teismas neišaiškinęs 2019 m. liepos 26 d. V. N. paaiškinimų, jog 2017 m. gruodžio 11 d. pareiškėją suklaidino ne ji, o jos nenustatyta kolegė, privalėjo aktyviai dalyvauti procese ir padėti apginti šalių pažeistus interesus, o ne apsiriboti tik konstatavimu, jog 2019 m. liepos 26 d. įvykis, kuris aprašytas pareiškėjo 2019 m. liepos 31 d. skunde ir jo atžvilgiu priimtame VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendime, nėra šios bylos dalykas. Teismo konstatavimas, jog pareiškėjo 2019 m. liepos 31 d. skundas ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas nėra šios administracinės bylos dalyku ir dėl to nenagrinėtinas, yra visai nepagrįstas, nes neišaiškintos pareiškėjo suklaidinimo aplinkybės. Taigi šiuo atveju pareiškėjo suklaidinimo aplinkybė nėra paneigta.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, atsakovas nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis, jog byloje nepatvirtinti pareiškėjo teiginiai, kad jis delsė kreiptis į Fondo valdybą todėl, kad taip jam patarė Fondo valdybos Vilniaus skyriaus specialistės jo 2017 m. gruodžio 11 d. apsilankymo Fondo valdybos Vilniaus skyriuje metu. Teismas, atsižvelgdamas į teismo posėdyje liudytoja apklaustos V. N. paaiškinimus, kad ji neprisimenanti, ką kalbėjo su pareiškėju jo apsilankymo metu, bei į Fondo valdybos paaiškinimus, jog duomenų apie pareiškėjo klaidinimą nėra, nes vizitų metu pokalbiai tarp darbuotojų ir klientų neįrašinėjami, pagrįstai nutarė, jog neturi pagrindo abejoti liudytojos parodymais ir atsakovo duomenimis. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, jog pareiškėjas, namuose neradęs Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614, kreipėsi į šį skyrių būtent dėl sprendimo kopijos, o ne dėl konsultacijos. Teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kodėl į Fondo valdybą kreipėsi tik 2019 m. balandžio 19 d., t. y. kodėl pareiškėjas nepasinaudojo savo teise skųsti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą ne tik per nustatytą terminą, bet ir pasibaigus apskundimo terminui beveik metus nebandė ginti savo galimai pažeistų teisių. Teismas, nustatęs, jog Fondo valdyba pareiškėjui sudarė realias galimybes pateikti įrodymus, laikėsi Taisyklėse nustatytos tvarkos, tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, pagrįstai nusprendė, jog neturi pagrindo naikinti Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3235 dalį ir 2019 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4513.
15. Atsakovo nuomone, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad buvo padarytas procesinės posėdžio tvarkos normų (taisyklių) pažeidimas. Iš teismo posėdžio garso įrašo akivaizdu, kad pareiškėjui buvo suteikta pakankamai laiko išreikšti savo poziciją dėl termino atnaujinimo. Be to, pareiškėjas rašytinę kalbą, kurią jis skaitė teismo posėdžio metu, pateikė teismui į bylą.
Atsiliepimas
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovaudamasis teisės normomis, pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Fondo valdybos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4513 ir 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3235, atsižvelgiant į jų priėmimo pagrindus, yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra jokio objektyvaus pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3235 dalies „Dėl praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus 2017-09-26 sprendimui Nr. PE_SP1-23614 apskųsti ir įrodymų pateikimo“, kuria padaryta išvada, jog pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo apskundimo, ir kuria pasiūlyta pareiškėjui iki 2019 m. birželio 14 d. pateikti dokumentus (įrodymus), galinčius patvirtinti, kad terminą Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimui apskųsti jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti, taip pat dėl Fondo valdybos 2019 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4513 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti 2019-04-19 skundą dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614“, kuriuo atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. birželio 7 d. prašymus ir įvertinęs jo pateiktus įrodymus dėl praleisto apskundimo termino atnaujinimo, atsisakė pareiškėjui atnaujinti terminą skundui dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog egzistavo tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai sukliudžiusios jam laiku ginčyti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. PE_SP1-23614, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
20. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo posėdžio metu jis buvo nutrauktas, todėl nebaigė skaityti savo parengtos kalbos, dėl ko buvo pažeistos jo teisės, padarytas procesinės posėdžio tvarkos normų (taisyklių) pažeidimas.
22. ABTĮ 81 straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatyta, jog kalbėjimo teisme trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš proceso šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esantį 2020 m. vasario 4 d. vykusio teismo posėdžio protokolą (garso įrašą), nustatė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu kalbėjo apie 17 min., t. y. tiek, kiek paprastai kalbama administracinėse bylose; jis kelis kartus teisėjų kolegijos narių buvo įspėtas dėl nukrypimo nuo bylos esmės (garso įrašas nuo 25:40 min. iki 42:31 min.). Pareiškėjas teismo posėdžio metu skaitė raštu parengtą kalbą, kuri, jo prašymu, buvo pridėta prie bylos medžiagos (II t., b. l. 64–71). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad proceso pirmosios instancijos teismo metu esminių procesinių pažeidimų ar pareiškėjo teisių ribojimo nebuvo.
23. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
24. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, siekdamas, kad būtų atnaujintas terminas skundui dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614 paduoti, ginčo dalyku nurodydamas Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3235 dalį „Dėl praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus 2017-09-26 sprendimui Nr. PE_SP1-23614 apskųsti ir įrodymų pateikimo“ ir Fondo valdybos 2019 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4513 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti 2019-04-19 skundą dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614“. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, priežastimis, dėl kurių buvo praleistas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614 apskundimo terminas, nurodė: sveikatos problemas; atsakovo specialisčių pateiktą klaidingą informaciją; aplinkybes, kad gautuose sprendimuose dėl pensijos perskaičiavimo nebuvo pateiktas paskaičiuotos pensijos detalizavimas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog jis apskritai negalėjo praleisti termino skųsti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, nes minėtas sprendimas neturėjo būti priimtas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą (Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 p.), yra susiję su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nevertina ir dėl jų nepasisako.
25. Iš byloje pateikto Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3235 turinio matyti, kad šiuo sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. skundą, o ginčijamo šio sprendimo dalimi „Dėl praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus 2017-09-26 sprendimui Nr. PE_SP1-23614 apskųsti ir įrodymų pateikimo“ padaryta išvada, kad pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. skundas paduotas praleidus nustatytą 6 mėnesių terminą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo apskundimo, todėl pasiūlyta pareiškėjui iki 2019 m. birželio 14 d. pateikti dokumentus (įrodymus), galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimui apskųsti jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti, taip pat informuota, kad pateikus nurodytus dokumentus (įrodymus) arba jų nepateikus iki nurodyto termino, bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo 2019 m. balandžio 19 d. skundo dalies, kurioje prašoma patikslinti senatvės pensijos apskaičiavimą ir nurodytus laikotarpius įskaityti į stažą (I t., b. l. 28–29). Pareiškėjas Fondo valdybai 2019 m. birželio 6 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriame prašė pakartotinai atsakyti į klausimus, susijusius su stažo įskaitymu I. M. ir pareiškėjo mokymosi laikotarpio TSRS VRM Minsko aukštojoje mokykloje neįskaitymu pareiškėjui (I t., b. l. 15–18) bei prašė atnaujinti praleistą terminą skųsti Fondo valdybos Vilniaus skyriui 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą; pareiškėjas 2019 m. birželio 7 d. pateikė papildomus skundo argumentus bei pakartojo prašymą atnaujinti terminą skųsti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, kuriame nurodė, kad šis sprendimas jau jo priėmimo stadijoje buvo negaliojantis, niekinis, kas reiškia, jog pareiškėjas nepraleido ir negalėjo praleisti terminus šiam sprendimui apskųsti (I t., b. l. 14). Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjo 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. birželio 7 d. prašymus, įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl praleisto apskundimo termino atnaujinimo ir 2019 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4513 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti 2019-04-19 skundą dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614“ atsisakė pareiškėjui atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo paduoti bei nurodė, kad jo 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. birželio 7 d. prašymuose keliami klausimai nebus nagrinėjami (I t., b. l. 9–11).
26. Teisėjų kolegija, šios nagrinėjamos administracinės bylos ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog egzistavo tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai sukliudžiusios jam laiku atlikti būtinus veiksmus savo teisių realizavimui, t. y. laiku kreiptis į Fondo valdybą pateikiant skundą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. PE_SP1-23614.
27. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie jo suklaidinimą, t. y. kad 2017 m. gruodžio 11 d. Fondo Valdybos Vilniaus skyriaus specialistės V. N. kolegė, kurios asmenybė nenustatyta, pareiškėjui pateikė klaidingą informaciją, šiuo atveju nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą ginčyti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. PE_SP1-23614. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, nepadėjo apginti pažeistų teisių. Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu apklausė liudytoją V. N., tačiau ji 2017 m. gruodžio 11 d. įvykių neatsiminė ir jų pakomentuoti negalėjo. Be pareiškėjo paaiškinimų byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių jo pasakojimo pagrįstumą, todėl teismas be objektyvių įrodymų neturi pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo suklaidintas Fondo Valdybos Vilniaus skyriaus specialisčių.
28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad Fondo valdybos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas negalėjo būti šios administracinės bylos ginčo dalykų, nes jis yra informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis jam jokių teisių ir pareigų, teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas ginčo dalyku buvo todėl, jog pareiškėjas pats skunde nurodė reikalavimą panaikinti šio sprendimo dalį „Dėl praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus 2017-09-26 sprendimui Nr. PE_SP1-23614 apskųsti ir įrodymų pateikimo“.
29. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.).
30. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.