Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. T. ir L. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-454-280-2012 pagal ieškovo Danske Bank A/S ieškinį atsakovams A. T. ir L. T. dėl skolos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl laiduotojų sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovų atžvilgiu.

Atsakovai CPK 430 straipsnio nustatyta tvarka pateikė prieštaravimus dėl šio sprendimo, kuriame tvirtina, kad preliminarus sprendimas pagrįstas netinkamais rašytiniais įrodymais, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi, kad kredito sutartis buvo sudaryta 2006-02-24, kaip ir laidavimo sutartis, kad laiduotojai buvo supažindinti tik su nurodyta kredito sutartimi, kad su ieškovu buvo susitarta, jog tuo atveju, jei kredito sutartis pakeičiama ar papildoma taip, kad padidėja laiduotojo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, turi būti gautas jo raštiškas sutikimas laiduoti už kredito gavėją pasikeitusiomis sąlygomis, tuo tarpu ieškovas ir skolininkas UAB „AILIRA“ susitarę dėl banko maržos padidinimo, tuo padidindami atsakomybę iki kredito sutarties galiojimo 100 000 Lt, jų sutikimo nereikalavo. Tuo remdamiesi ieškovai teigė, kad laidavimas yra pasibaigęs ir jie nebeturi prievolės už tai atsakyti ieškovui pagal laidavimo sutartį (CK 6.87 str. 4 d., Laidavimo sutarties 13 str.). Prašė sumažinti tenkintiną ieškinį dėl to, kad įkeisto turto vertė viršijo kreditą 166 procentais, o parduotas jis buvo už daug mažesnę kainą, nesutiko su taikomu euro kursu 2010-11-24, dėl ko reikalavimas padidėjo nuo 193 068,31 Lt iki 193 549,20 Lt, teigė, jog turėjo būti taikomas 3,4528 Lt kursas, buvęs kredito keitimo iš litų į eurus metu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neužtikrino atsakovų teisės tinkamai pasinaudoti teismine gynyba, nes neatidėjo bylos nagrinėjimo ir nesuteikė jiems galimybės pasiruošti atsikirtimams į Banko dokumentus papildomai pateiktus prieš pat bylos nagrinėjimą. Atsakovai neturėjo galimybės tinkamai atsikirsti į Banko reikalavimą dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo, taip pat ir senaties termino taikymo klausimu. Tokiu būdu nebuvo atskleista bylos esmė ir teismo sprendimas naikintinas.Teismas, priteisdamas draudimo išmoką, peržengė ieškinio ribas, nes Banko atstovas teismo posėdyje nurodė, ši išmoka nereikalaujama.Teismas, savo iniciatyva taikydamas Lietuvos banko nustatytą oficialų kursą, buvusį ieškinio pareiškimo dieną, kai ieškovas to neprašė, pažeidė CK 6.36 straipsnio 3 dalį.Teismas be pagrindo netaikė CK 6.87 straipsnio 4 dalies ir neteisingai sprendė dėl Laidavimo sutarties galiojimo, nes Bankas bei trečiasis asmuo UAB „AILIRA“ 2006-08-31 papildomu susitarimu iš esmės pakeitė sutarties sąlygas, padidinę Banko palūkanų maržą ir atitinkamai galimą laiduotojų atsakomybę nuo 2,4 proc. iki 3 proc., o 2007-03-13 papildomu susitarimu – nuo 3 proc. iki 4,5 proc., tam neturėdami raštiško jų sutikimo (Laidavimo sutarties 13 p.). Taip pat be jų sutikimo šie asmenys 2008-11-11 papildomu susitarimu pakeitė kredito valiutą iš litų į eurus, taikant Lietuvos banko valiutos kursą, o ne Banko valiutos pardavimo kursą, kurį taikė vėliau reikalaudami iš UAB „AILIRA“ skolos. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad be laiduotojų sutikimo prievolei padidėjus iš smės, laidavimas pasibaigė (Laidavimo sutarties 13 p., CK 6.87 str. 4 d.).Teismas neatsižvelgė į tai, kad įkeistą turtą pardavus už 225 000 Lt kainą, net 50 000 Lt (apie 25 proc.) teko administratoriui, taip padidinant laiduotojų atsakomybės apimtį. Be to, įkeisto turto vertė pagal Banko pasiūlytą turto vertintoją 166 proc. viršijo suteikiamą kreditą, užstatytas visas įkeistas turtas, UAB „AILIRA“ Bankui grąžino beveik pusę skolos – laiduotojų atsakomybė negali būti visiška, nes jie laidavo atsižvelgdami į įkeičiamo turto proporciją. Todėl tenkintina ieškinio dalis mažintina taip pat ir šiuo pagrindu.

Atsakovai be pagrindo kelia klausimą dėl neteisingo proceso byloje, nes patys nesidomėjo bylos eiga, vengė atsiimti jiems siunčiamą korespondenciją, siunčiamą jų pačių atsiliepime nurodytu adresu. Pažymėtina, kad patys atsakovai sutiko su teismo posėdžio pertraukos trukme – 15 min. Bankas tinkamai įvykdė teismo įpareigojimą pateikti procesinį dokumentą, paaiškinantį skolos paskaičiavimo būdą, tačiau apeliantai savo skunde iš viso nesiremia šiais duomenimis.Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl laidavimo pasibaigimo (Laidavimo sutarties 13 p., CK 6.87 str. 4 d.), nes esminės Kredito sutarties sąlygos nebuvo pakeistos.Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl valiutų kurso taikymo. Bankas keitė kredito valiutą iš litų į eurus, nes bankroto byloje kreditoriniai reikalavimai teikiami litais, buvo vadovaujamasi banko komerciniu kursu, toks Banko finansinis reikalavimas – 372 520,92 Lt, yra patvirtintas galiojančia Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi (CPK 18 str.).Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl draudimo išlaidų, nes jos yra įtrauktos į prašomą priteisti iš atsakovų ieškinio sumą, be to, draudimo įmokos yra jau padengtos gavus lėšas už parduotą užstatytą turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, pirmiausia atkreipia dėmesį į teismų praktikoje susiformavusią nuostatą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tai yra tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams, kuriuose atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Išnagrinėjusi atsakovų A. ir L. T. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Lietuvos filialą atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino bei pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, teisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su byloje dalyvaujančių asmenų teisiniais santykiais, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir, iš dalies patenkinęs ieškovo Danske banko ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Naikinti šį teismo sprendimą atsakovų apeliacinio skundo motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl apeliantų proceso teisių pažeidimo nagrinėjant šią bylą

Kaip minėta, apeliantai sutuoktiniai A. ir L. T. teigia, kad teismas netinkamai vadovavo procesui, be pagrindo netenkino jų prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, dėl ko atsakovai neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisės pateikti teismui išsamius atsikirtimus į Banko pateiktus procesinius dokumentus, etc. Teisėjų kolegija, remdamasis bylos medžiaga, konstatuoja, jog atsakovai žinojo apie šią teisme nagrinėjamą bylą, priėmė teismo siųstus procesinių dokumentų nuorašus, pranešimus. Byloje taip pat yra įrodymai, patvirtinantys ieškovo teiginius, jog vykdant teismo nutartį papildomi Banko dokumentai (atskleisti reikalaujamos skolos paskaičiavimai) buvo išsiųsti atsakovų nurodytu adresu. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kolegija neturi pagrindo traktuoti kaip neteisėtą teismo atsisakymą tenkinti atsakovų prašymą atidėti bylos nagrinėjimą (CPK 185 str.).

Šios išvados teisingumą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina taip pat ir tai, jog atsakovai tiek pagal turimą akcininkų bei įmonių vadovų patirtį, įgytą ne tik iš esmės valdant minimą BUAB „AILIRA“, tiek pagal asmeninę patirtį dalyvaujant teisminių ginčų nagrinėjime kituose teismuose nagrinėtose civilinėse bylose žino/turi žinoti, jog dalyvaujantys byloje asmenys patys privalo domėtis bylos eiga, rūpintis greitu jos išnagrinėjimu, nepiktnaudžiauti turimomis proceso teisėmis ir jomis naudotis sąžiningai (CPK 7 str., 42 str. 5 d., etc.) (informacinės sistemos LITEKO duomenys – Vilniaus apygardos teismo nagrinėta UAB “Vilniaus statybų grupė” bankroto byla, civilinės bylos Nr. B2-2544-565/2009; Utenos rajono apylinkės teismo nagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-112-455/2012; Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos bei Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos nagrinėta civilinė byla Nr. 2S-339-198/2011; Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos bei Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2S-235-278/2011, etc.). Beje, teisėjų kolegija Įmonių bankroto departamento prie Ūkio ministerijos interneto svetainės bei VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis nustatė, kad atsakovė L. T. pati yra vienintelė akcininkė, direktorė bei įgaliotas asmuo UAB ,,Administratorių kontora“, kuri teikia, be kita ko, įmonių bankroto ir su juo susijusias paslaugas, tai yra pati organizuoja ir vykdo įmonių bankroto procedūras Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (CPK 179 str. 3 d.).

Be to, apeliacinės instancijos teismas, kaip žinia, yra fakto instancija, kaip jau minėta, privalantis patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo tiek teisinę, tiek faktinę pusę. Tuo tikslu šiam teismui gali būti pateikti nauji įrodymai (CPK 314 str.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai, keldami klausimą, jog neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti teisminei gynybai, šiam teismui nepateikė jokių naujų įrodymų.

Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad atmestini kaip nepagrįsti atsakovų teiginiai, jog nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bylą buvo pažeistos jų proceso teisės, nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas (CPK 329 str. 1 d.).

Taip pat atmestini apeliantų argumentai, kad teismas, priteisdamas Bankui 3 831,72 Lt, draudimo įmokų, sumokėtų už bankrutuojančios BUAB „AILIRA“ įkeisto turto draudimą, peržengė ieškinio reikalavimų ribas, tai yra ieškovui priteisė tai, ko šis nereikalavo. Šiuo klausimu, visų pirma, pažymėtina tai, kad iš teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas, nustatydamas iš atsakovų priteistiną pinigų sumą, rėmėsi Banko atsiliepime į atsakovų prieštaravimus nurodytu komerciniu valiutų kursu bei išdėstytais paskaičiavimais. Be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad teismui būtų teikiamas prašymas priimti atsisakymą nuo dalies ieškinio ir atitinkamos bylos dalies nutraukimo (CPK 293 str. 1 d. 4 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat atmestini apeliantų teiginiai, susiję su teismo spendimu taikant Lietuvos banko nustatytą oficialų kursą, buvusį ieškinio pareiškimo dieną, kurio taikyti ieškovas neprašė (CK 6.36 str. 3 d.). Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad teismui pritaikius minimą valiutų kursą Banko pareikštas ieškinys buvo sumažintas, taigi atsakovų teisės ir teisėti interesai tokiu būdu nebuvo pažeisti. Tuo tarpu kreditorius Bankas, kurio atitinkama teise, numatyta CK 6.36 straipsnio 3 dalyje, šį argumentą grindžia apeliantai, dėl tokio teismo sprendimo apeliacinio skundo neteikia.

Dėl Laidavimo sutarties 13 punkto pažeidimo ir laiduotojų atsakomybės

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovais, jog sprendžiant klausimą dėl laiduotojų atsakomybės, ir ypač privačių fizinių asmenų, laidavusių bankams už trečiuosius asmenis – įmones, yra itin svarbu nustatyti, ar Banko ir kredito gavėjo veiksmai paskolos suteikimo, Kredito sutarties vykdymo procese, etc., nepažeidžia laiduotojų, kaip silpnesniosios šių teisinių santykių pusės, teisių bei teisėtų interesų. Apeliantai taip pat teisūs teigdami, kad kredito gavėjas UAB „AILIRA“ bendrovės turtu neatsako už savo dalyvių bei vadovų teises bei pareigas (CK 2.50 str. 2 d.). Tačiau atsakovai tik iš dalies teisūs teigdami, kad šie taip pat neatsako už tokio juridinio asmens teises bei pareigas. Visų pirma, kaip žinia, CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens valdymo organas, nevykdantis arba netinkamai vykdantis savo pareigas, nustatytas įstatyme ar steigimo dokumentuose, privalo atlyginti dėl to atsiradusią žalą. Gi pagal minėto 2.50 straipsnio 3 dalį – tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl jo dalyvių nesąžiningų veiksmų, šis pagal tokią prievolę atsako savo turtu subsidiariai. Taigi akivaizdu, jog asmenys, steigdami juridinius asmenis ir kaip vieninteliai akcininkai imdamiesi prievolės strategiškai jiems vadovauti, tuo pačiu prisiimdami atsakomybę už tinkamą, be kita ko, Akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) nustatytų funkcijų įgyvendinimą, taip pat imdamiesi administracijos vadovo fiduciarinio pobūdžio pareigų, be kita ko, veikti bendrovės labui, – žino ar privalo žinoti su šiomis teisėmis bei pareigomis susijusią riziką (ABĮ 20 str.).

Kaip minėta, pagal nagrinėjamos bylos medžiagą bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi UAB „AILIRA“ buvo iškelta bankroto byla dėl jos nemokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.), o šio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pripažinta, kad bankrutavusios įmonės veikla pasibaigė dėl bankroto, nepatenkinti liko 19 kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 1 644 788,66 Lt (civilinė byla Nr. B2-165-544/2012). Šiuo pagrindu įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios bendrovės visos akcijos nuosavybės teisėmis buvo registruojamos atsakovo A. T. vardu, o jos direktore nuo 2004-05-31 dirbo atsakovo A. T. sutuoktinė L. T., kad jie abu pasirašinėjo visas sudaromas su banku sutartis. Taigi nagrinėjamu atveju Bankui skolininką visiškai valdantys asmenys ir už šį skolininką laidavę asmenys sutampa. Teisėjų kolegija sprendžia, jog remiantis šiais faktais, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog po Kredito sutarties pakeitimų raštiški laiduotojų sutikimai dėl pasikeitusių kredito sąlygų pagal laidavimo sutarties 13 punktą nebuvo gauti, turėjo pagrindą išvadai, kad visi Kredito sutarties pakeitimai padaryti su jų valia ir jiems iš esmės pritariant, kad būtent šie asmenys bendrovės vardu prisiėmė papildomus įsipareigojimus Kredito sutartimi ir kaip laiduotojai iš esmės sutiko, kad Kredito sutartis būtų keičiama nekeičiant laidavimo sutarties. Tuo pačiu atsakovai iš esmės sutiko atsakyti už bendrovę pagal pasikeitusias Kredito sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog turint omenyje akivaizdų faktą, kad apeliantai, veikdami bendrovės vardu ne tik žinojo apie pakitusias sutarties sąlygas, tačiau sprendė dėl jų prisiėmimo ir jas prisiėmė, kad iki pat BUAB „AILIRA“ pabaigos teisme nekėlė klausimo dėl šių sąlygų nuginčijimo (CPK 5 str.), taip pat sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad šių asmenų elgesys nagrinėjamu atveju, tai yra rėmimasis Laidavimo sutarties 13 punktu, CK 6.87 straipsnio 1 dalimi ir teigimas, kad Laidavimo sutartis iš esmės yra pasibaigusi, traktuotinas kaip siekimas išvengti atsakomybės, kitaip tariant – nesąžiningas (CPK 1.5 str. 1 d., CK 6.200 str., 6.256 str. 1 d.). Beje, atsakovai tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek savo apeliaciniame skunde aiškina, kad Bankui įkeitę didelės vertės turtą tikėjosi, jog jiems kaip laiduotojams neteks atsakyti. Atkreiptinas dėmesys ir į teismo argumentus, kad priešingai nei teigia apeliantai savo skunde, netgi konstatavus Laidavimo sutarties 13 punkto pažeidimą, kiltų klausimas ne dėl šios sutarties pasibaigimo (CK 6.87 str. 4 d.), o dėl laiduotojų solidariosios atsakomybės pagal pirmines Kredito sutarties sąlygas.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina tai, kad UAB „AILIRA“ bankroto byloje buvo patvirtinti pačių A. ir L. T. finansiniai reikalavimai, taigi jie buvo bankroto bylos dalyviais, ir naudodamiesi kreditorių teisėmis turėjo galimybę nesutikti su kreditorių susirinkimo nutarimais tiek dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, tiek dėl įkeisto turto vertės bei jo pardavimo kainos nustatymo, tiek dėl bankroto administratoriui tenkančios dalies lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tiek, kaip teigia atsiliepime į skundą Bankas, su Banko tvirtinamo finansinio reikalavimo dydžiu (palūkanų maržos padidinimas, valiutos kurso taikymas, delspinigių dydis, etc.). Tuo tarpu, kaip matyti iš LITEKO duomenų, BUAB „AILIRA“ bankroto byloje Nr. B2-165-544/2012 tokie skundai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo teikiami (CPK 179 str. 3 d.).

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais bei teismų praktikos išaiškinimais teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, susijusius su teismo sprendimo argumentais, dėl jų kaip laiduotojų atsakomybės už bendrovės skolą bankui, pakitusią dėl šios bendrovės ir Banko sudarytų papildomų susitarimų, dėl valiutos keitimo, dėl draudimo įmokų, dėl bankroto administratoriui tekusių lėšų, gautų pardavus Bankui įkeistą turtą, dydžio, ir išsamiau nenagrinėja tiek apeliantų skunde, tiek ieškovo atsiliepime į šį skundą pateiktų motyvų šiais klausimais (CPK 185 str.).

Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovų A. ir L. T. apeliacinio skundo netenkina, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.