Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ ieškinį atsakovui V. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Kauno švara“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. R., prašydama priteisti iš atsakovo 73,72 Eur skolą, 2,19 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė nurodė, kad ieškovė yra paskirta Kauno miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratore. Atsakovui nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Šalys nėra sudariusios sutarties dėl atliekų tvarkymo pagal individualias sąlygas. Dėl to laikytina, kad sutartis tarp šalių sudaryta pagal standartines sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-254. Atsakovas naudojosi ieškovės paslaugomis nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. Už suteiktas paslaugas atsakovas yra skolingas 75,91 Eur. Taip pat atsakovas turi sumokėti 2,19 Eur delspinigius.

3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį ir kitais prašymais prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2023 m. gegužės 26 d. sudarė susitarimą, pagal kurį mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą ginčo butui, skaičiavimas sustabdytas nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d. Po 2023 m. spalio 31 d. butas (duomenys neskelbtini), toliau nebuvo naudojamas. Taigi ieškovė iki šiol nurodytu adresu jokių paslaugų neteikė. Piktnaudžiaudama teise ieškovė siekia nesąžiningai prisiteisti skolą už nesuteiktas paslaugas. Atsakovas turi 4,52 Eur permoką ieškovei. Ieškovė piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą. Ieškovei yra žinoma, kad nesuteikė paslaugų atsakovui. Nepaisant to, ieškovė pareiškė ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovo 73,72 Eur skolą, 2,19 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (75,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 30¹ straipsnio 2 dalimi, laikytina, kad ieškovė ir atsakovas yra sudarę sutartį dėl komunalinių atliekų, susidariusių bute (duomenys neskelbtini), tvarkymo pagal standartines sąlygas. Atsižvelgiant į bylos šalių procesinių pozicijų turinį, konstatuotina, kad esminis teisminio nagrinėjimo klausimas yra tai ar atsakovas gali būti atleistas nuo prievolės mokėti įmokas už komunalinių atliekų tvarkymą laikotarpius nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d., jeigu teisės aktuose nustatyta tvarka nepranešė ieškovei, kad ginčo butu nebus naudojamasi konkretų iš anksto žinomą laikotarpį. ATĮ 30² straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, nustatant rinkliavos ar įmokos dydį, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamomis rinkliavos ar įmokos dydžio nustatymo taisyklėmis ir savivaldybių rinkliavos ar įmokos dydžio nustatymo teisės aktais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų ir komunalinėms atliekoms nepriskiriamų buityje susidarančių atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. spalio 27 d. iki 2024 m. rugsėjo 27 d.) (toliau – ir Taisyklės) 14 punkte nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo įmoka susideda iš pastovios ir kintamos dalių. Taisyklių 22 punkte numatyta, kad kintamosios įmokos dalies nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai, deklaravę administratoriui, kad tam tikrą laikotarpį per einamuosius metus (ne trumpesnį kaip metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto komunalinės atliekos nebus surenkamos. Kitokių normų Kauno miesto savivaldybės tarybos priimtuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų santykius, nenustatyta. Taigi, vadovaujantis Taisyklių 14 ir 22 punktais, atsakovas, siekdamas būti atleistas nuo kintamosios įmokos dalies mokėjimo už atliekų tvarkymą ginčo adresu ginčo laikotarpiu turėjo pranešti (deklaruoti) ieškovei, kad butu nurodytu laikotarpiu nebus naudojamasi. To atsakovas nepadarė. Atsakovo paaiškinimas, kad jis apie tokį faktą ieškovę informavo žodžiu, paremtas tik jo žodžiais. Į bylą nepateikti įrodymai, kurie galėtų bent netiesiogiai pagrįsti, kad atsakovas žodine forma galėjo pareikšti prašymą neskaičiuoti įmokos.

6. Teismas pažymėjo, kad kita vertus, atsakovas neabejotinai turėjo suprasti, kad ieškovę, jog iš ginčo buto konkretų laikotarpį neturės būti surenkamos komunalinės atliekos, turi informuoti raštu. Šią išvadą suponuoja faktiniai duomenys apie atsakovo veiksmus. Atsakovas į bylą pateikė tarp jo ir ieškovės 2023 m. gegužės 26 d., 2025 m. vasario 18 d. sudarytus susitarimus dėl mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą sustabdymą, kuriais šalys susitarė stabdyti mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą skaičiavimą laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d., ir laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. birželio 30 d. Taip pat nustatyta, kad ieškovės įgaliota darbuotoja 2024 m. gegužės 29 d. elektroniniu laišku pranešė atsakovui, jog ieškovė atnaujino atliekų tvarkymo mokesčio skaičiavimą dėl ginčo bute susidariusių atliekų tvarkymo, taip pat kad atsakovas skolingas už atliekų tvarkymą ir, jeigu, butas negyvenamas, turi pateikti prašymą dėl perskaičiavimo ir laikino sustabdymo. Nepaisant to, kad žinojo, jog ieškovė įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą skaičiavimą atnaujino laikotarpius nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovas ieškovės neprašė stabdyti įmokos skaičiavimo kaip tai numatyta Taisyklių 22 punkte. Tokią teisę atsakovas mėgino realizuoti tik po to, kai ieškovė 2025 m. vasario 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo skolą už ginčo laikotarpį. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovas laiku neįgyvendino Taisyklių 22 punkte įtvirtintos savo teisės, spręstina, jog nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo prievolės sumokėti jam apskaičiuotą įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą skolą. Taisyklių 22 punkte nenumatyta galimybė deklaruoti objekto nenaudojimo atgaline data. Atleidimas nuo įmokos dalies mokėjimo yra Taisyklėse reglamentuota procedūra, kurios turi būti laikomasi. Būtent atsakovas turėjo pasirūpinti, kad laiku informuotų ieškovę apie tai, jog atliekos iš ginčo buto neturės būti surenkamos ginčo laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai atsakovas, neįgyvendinęs teisės prašyti stabdyti įmokos skaičiavimą, siekia, kad būtų atleistas nuo skolos mokėjimo, kai tarp jo ir ieškovės jau yra kilęs teismine tvarka nagrinėjamas ginčas. Būtinybė užtikrinti teisinį ginčo santykių apibrėžtumą ir kad nebūtų paneigta Taisyklių 22 punkte numatyta tvarka suponuoja, kad, nepasinaudojęs teise prašyti ieškovės nemokėti įmokos, atsakovas negali būti atleistas nuo pareigos mokėti įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą. Nėra pagrindo laikyti, kad ieškovės veiksmai būtų sukūrę atsakovui pagrįstą lūkestį, jog jis galės prašyti anuliuoti jam, kaip ginčo buto savininkui, priskaičiuotą įmokos skolą atgaline data už neapibrėžtą laikotarpį. Atsakovas neneigia, jog ginčo laikotarpius kaip ginčo buto savininkas turėjo galimybę naudotis komunalinių atliekų surinkimo konteineriais, priskirtais daugiabučiui gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini). Prievolės mokėti įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vykdymas teisės aktuose siejamas ne su atliekų susidarymo faktu, bet jų susidarymo galimybe. Atsakovas pateikė UAB „Ignitis“ 2025 m. gegužės 5 d. pažymą, UAB „Kauno vandenys“ 2025 m. gegužės 6 d. priskaitymų apmokėjimų žiniaraštį, kuriuose aprašyti duomenys, kad ginčo bute ginčo laikotarpiu nebuvo vartojami elektros energija ir vanduo. Tokius įrodymus atsakovas turėjo teikti ieškovei Taisyklių 22 punkte nustatyta tvarka. To nepadaręs, atsakovas negali paneigti fakto, kad ginčo laikotarpiu ginčo bute galėjo susidaryti atliekos.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovės parengtą Sutarties apyvartos ataskaitą atsakovas už ieškovės ginčo laikotarpiu teiktas paslaugas skolingas 73,72 Eur. Nurodyto laikotarpio atskirose dalyse taikytini mišrių komunalinių atliekų tvarkymo pastoviosios ir kintamosios įmokos dedamosios dalies dydžiai buvo patvirtinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2020 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. T-104 ir 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T-558. Ginčo buto plotas, padauginus jį iš Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintų įmokos dedamųjų dalių dydžių, teikia pagrindą išvadai, kad ieškovė atsakovo mokėtinas įmokas apskaičiavo tinkamai pritaikiusi Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintus įmokos dydžius. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis būtų turėjęs įmokos permoką. Atsižvelgiant į nurodytą ir į faktą, kad atsakovas yra praleidęs terminą atsiskaityti už ieškovės paslaugas, teiktas ginčo laikotarpiu, ieškovei iš atsakovo priteistina 73,72 Eur skola (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.200 straipsnio 1 dalis). Pripažinus, kad atsakovas pažeidė prievolę laiku atsiskaityti su ieškove, iš atsakovo ieškovei priteisiami 2,19 Eur delspinigiai, apskaičiuoti vadovaujantis standartinių ginčo paslaugų teikimo sąlygų 3.2.2 papunkčiu (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Ieškovei iš atsakovo taip pat priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Patenkinus ieškinį ieškovei iš atsakovo priteisiamas už ieškinį sumokėtas 22 Eur žyminis mokestis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba palikti ieškinį nenagrinėtą dėl neišnaudotos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, skirti ieškovei 3 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos (1 500 Eur) paskiriant išmokėti atsakovui.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas sprendimu formuoja neteisingą teismų praktiką, supainiodamas rinkliavų teisinius santykius su civilinės sutarties pagrindu vykdomais paslaugų teikimo santykiais. Kauno miesto savivaldybėje nėra nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą, o atliekos tvarkomos pagal paslaugų sutartį su paskirtu atliekų tvarkytoju. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Taisyklės netaikytinos tiesiogiai civiliniam teisiniam santykiui tarp ieškovės ir atsakovo. Teismas be pagrindo taikė Taisyklių 22 punktą, kuris reglamentuoja tik rinkliavos santykius, nors tarp šalių ginčas kilo iš paslaugos teikimo pagal sutartį – tai esminė teisės taikymo klaida, kuri lemia sprendimo panaikinimą. Teismas išėjo už bylos ribų – sprendimu „sukūrė“ sutartį, kurios šalys nesudarė. Teismas konstatavo sutarties sudarymą remdamasis kitame bute sudaryta sutartimi ((duomenys neskelbtini)) ir laikydamas tai konkliudentiniais veiksmais, nenurodydamas nei šių veiksmų esmės, nei datos, nuo kurios laikoma, kad sutartis buvo sudaryta. Tai pažeidžia CK 6.162 ir 6.181 straipsnius – teisinių santykių tarp šalių atsiradimui būtinas aiškus valios išreiškimas, o ne vienašališkas priskyrimas pagal analogiją. Be to, ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad komunalinių atliekų tvarkymo administratorius turi raštu pateikti pasiūlymą dėl sutarties sudarymo, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad UAB „Kauno švara“ būtų tai padariusi. Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo principą (CPK 178 straipsnis).

10. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nepagrįstai pritaikytas įpareigojimas mokėti už paslaugas, kurių realiai nebuvo. Byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas faktiškai naudojosi paslaugomis, priešingai – pateikti UAB „Ignitis“ ir UAB „Kauno vandenys“ duomenys patvirtina, kad bute nebuvo vartojama elektra ir vanduo, t. y. butas buvo negyvenamas, atliekos nesusidarydavo. Teismas turėjo įvertinti šias faktines aplinkybes kartu su atsakovo argumentais dėl šalių laisvės principo civilinėje teisėje, kuomet esant neapibrėžtai šalių teisių įgyvendinimo tvarkai, šalys gali elgtis laisvai, savo nuožiūra disponuoti turimomis teisėmis bei jų įgyvendinimo tvarka, priešingai nei rinkliavos atveju, kuomet privalu elgtis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo, kad pranešimas žodžiu yra netinkamas, nors ieškovė nėra pasitvirtinusi jokios pranešimų apie turto nenaudojimą teikimo ieškovei tvarkos. Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl netaikė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 103 punkto, kuris sako, kad „prašymai ar skundai gali būti pateikiami raštu ar žodžiu“, o 96.19 punktas nustato, kad „komunalinių atliekų tvarkytojai privalo registruoti visus komunalinių atliekų turėtojų prašymus ir skundus (žodinius ir raštiškus), nurodydami datą, pareiškėjo vardą, gyvenamąją vietą, išsamų skundo ar prašymo aprašymą, planuojamas priemones trūkumams pašalinti ar prašymui patenkinti ir preliminarią įvykdymo datą. Apie priimtą sprendimą komunalinių atliekų turėtojas informuojamas raštu“. Kaip ir neapsisakė teismas dėl aplinkybės, kad šiose Kauno miesto savivaldybės tarybos pavirtintose taisyklėse nėra jokių nuostatų apie pareigą vartotojui pranešti kas 6 mėnesius raštu apie turto nenaudojimą. Teismas neturėjo pritempti rinkliavų Taisyklių 22 punkto formalaus taikymo civiliniam teisniam santykiui tarp šalių, ypač kai ieškovė tokio argumento ieškinyje net nebuvo nurodžiusi, teismas neturėjo sukurti netikėtumo atsakovui po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kai bylos nagrinėjimo metu ieškovė tokių motyvų nebuvo išsakiusi, nesudarant galimybės atsakovui pateikti argumentų dėl jų.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė neįvykdė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Pagal ieškovės į bylą kartu su ieškiniu patektų Komunalinių atliekų tvarkymo sutarties Nr. Standartinių sąlygų 4.5 punktą, ieškovė įpareigota prieš kreipdamasi į teismą pateikti pretenziją, o atsakovas turėjo teisę į ją atsakyti, išnagrinėjęs ją per 10 dienų. Šios procedūros nesilaikymas – pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnis). Teismas į tai neatsižvelgė, nors tai – esminis procesinis pažeidimas. Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė cituojamą teismų praktiką. Sprendime cituojamos bylos dėl rinkliavų yra visiškai neanaloginės, nes jose ginčas kilo dėl vietinių rinkliavų, kai tuo tarpu nagrinėjamoje byloje paslauga teikiama pagal civilinę sutartį. Šių nutarčių taikymas yra nepagrįstas, nes tai skirtingo teisinio pobūdžio santykiai – viešojo administravimo ir civiliniai. Taip pat teismas pažeidė sutarties laisvės principą. Pagal CK 6.156 straipsnį šalių teisė laisvai sudaryti sutartis neturi būti ribojama, o esant nenaudojamam turtui – šalis neturi pareigos sudaryti paslaugos sutarties, jei paslaugų objektyviai nereikia. Teismas pažeidė šį principą konstatuodamas pareigą atsakovui mokėti už paslaugas, kurių jis neužsakė, negavo ir kurių objektyviai nereikėjo. Teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų – sprendimu konstatuota sutartis, kurios šalys nesudarė ir kurios sudarymo nereikalauta. Ieškovė šioje byloje nereikalavo pripažinti, kad tarp šalių yra sudaryta sutartis dėl atliekų tvarkymo ginčo bute. Ji rėmėsi faktu, kad paslauga esą buvo teikta, ir prašė priteisti atlygį, tačiau nepateikė reikalavimo konstatuoti sutartį ar įpareigoti atsakovą tokią sudaryti. Teismas, savo iniciatyva sprendime konstatuodamas, kad sutartis laikytina sudaryta pagal standartines sąlygas, išėjo už ieškinio ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), pažeisdamas dispozityvumo ir rungimosi principus.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neanalizavo ir neatsakė į esminius atsakovo argumentus, kad ginčo butu nesinaudojama, nes atsakovas gyvena kitu adresu, todėl paslauga faktiškai nereikalinga, o sutarties sudarymo pareiga negali būti taikoma automatiškai, be to, ieškovė nepasiūlė raštu sudaryti paslaugų sutarties, kaip to reikalauja ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalis. Tokiu būdu teismas, nors nei ieškovė to nereikalavo, nei byloje buvo tam įrodymų, vis tiek sprendimu „sukūrė“ sutartį tarp šalių ir tuo pagrindu priteisė skolą – tai esminis procesinis ir materialinės teisės pažeidimas. Ieškovė, žinodama, kad paslauga neteikta ir atliekos nesusidarydavo, piktnaudžiauja teise. Ieškovei buvo aiškiai žinoma, kad ginčo bute gyvenama nebuvo, komunalinės atliekos nesusidarė, ir paslaugos faktiškai nebuvo teikiamos. Tai patvirtina anksčiau tarp šalių sudaryti susitarimai dėl laikino mokesčio stabdymo, 2024 m. gegužės 29 d. ieškovės el. laiškas, kuriame pati ieškovė ragina pateikti prašymą dėl mokėjimo sustabdymo ir atsakovo pateikti elektros ir vandens tiekimo duomenys. Nepaisant to, ieškovė, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, pateikė ieškinį dėl tariamos skolos už paslaugas, kurių neteikė. Tokie veiksmai prieštarauja sąžiningumo principui (CK 1.5 straipsnis) ir pačiai ATĮ 2 straipsnio 31 dalies logikai, pagal kurią už komunalinių atliekų tvarkymą atsako atliekų turėtojas, t. y. asmuo, kuris faktiškai naudojasi nekilnojamuoju turtu ir generuoja atliekas. Šiuo atveju atsakovas nėra atliekų turėtojas, todėl nėra atsakingas už paslaugų apmokėjimą. Ieškovės siekis prisiteisti mokestį remiasi vien tik formalia turto nuosavybe, o ne faktiniu paslaugų teikimu ar teisės aktuose įtvirtintomis pareigomis.

13. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą nenustato savavališkai, kaip savarankiškai veikiantis juridinis asmuo, – mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą yra nustatomas vadovaujantis ATĮ, Taisyklių bei Kauno miesto savivaldybės tarybos nutarimų nuostatomis, todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepadarė jokios teisės taikymo klaidos. Priešingai – pats atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde daro teisės taikymo klaidas – įmokas už komunalinių atliekų tvarkymą vertina kaip rinkliavą, nors Taisyklės aiškiai apibrėžia tiek rinkliavos, tiek kitų įmokų (mokamų sudarius komunalinių atliekų tvarkymo sutartis) nustatymo taisykles. Todėl akivaizdu, jog ši atsakovo argumentų dalis yra nepagrįsta, t. y. atsakovas netinkamai aiškina ATĮ bei Taisyklėse įtvirtintas teisės normas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo tai, jog tarp ieškovės ir atsakovo, kaip nekilnojamojo turto savininko, buvo sudaryta komunalinių atliekų tvarkymo sutartis (pagal standartines sąlygas), kaip tai numato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Be to, atsakovas teigia, kad ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalis nurodo, kad komunalinių atliekų tvarkymo administratorius turi raštu pateikti pasiūlymą dėl sutarties sudarymo, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų tai padaręs, tačiau kaip matyti iš ieškovės pateikto ieškinio priedų, pasiūlymas visiems atliekų turėtojams sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 3 d., 2019 m. gegužės 18 d. dienraštyje „Kauno diena“, ieškovės interneto svetainėje www.svara.lt.

15. Atsiliepime į apeliacinį teigiama, jog pateikti įrodymai, kad atsakovo nuosavybės teise valdomame bute esą nebuvo vartojami elektros energija ir vanduo, neįrodo to, jog atsakovas nesinaudojo ieškovės teikiamomis paslaugomis. Tokius įrodymus atsakovas turėjo teikti ieškovei Taisyklių 22 punkte nustatyta tvarka. To nepadaręs, atsakovas niekaip negali paneigti fakto, kad ginčo laikotarpius ginčo bute galėjo susidaryti komunalinės atliekos, todėl akivaizdu, jog ši atsakovo argumentų dalis taip pat yra nepagrįsta. Be to, atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo ir tai, kad atsakovas esą tinkamai išreiškė norą sustabdyti ieškovės teikiamų paslaugų teikimą (žodžiu) bei cituoja Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių punktus, kuriuose nurodoma, jog atliekų turėtojai prašymus gali pateikti žodžiu, o ieškovė juos turi registruoti. Tačiau byloje atsakovas visiškai nepateikė jokių įrodymų, galinčiu įrodyti, jog toks prašymas buvo pateiktas (skambučių išklotinės ir pan.). Atsakovas visus kartus, kuomet kreipėsi dėl ieškovės teikiamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sustabdymo, į ieškovę kreipėsi elektroniniu paštu, išdėstydamas savo norą sustabdyti ieškovės teikiamas paslaugas – kas ir visais atvejais tai buvo padaryta, tačiau būtent ginčo laikotarpiu, tokio noro elektroniniu paštu atsakovas neišreiškė, o kuomet ieškovė kreipėsi į teismą, piktnaudžiaudamas Lietuvos Respublikos teisės aktais, atsakovas užėmė gynybinę poziciją, jog dėl ieškovės teikiamų paslaugų sustabdymo neva tai kreipėsi žodžiu, tačiau šiai pozicijai pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, kurie bent minimaliai galėtų patvirtinti atsakovo keliamą versiją (telefono skambučių išklotinės ir pan.). Ieškovė už nurodytą paslaugų suteikimo ginčo laikotarpį jokia forma negavo atsakovo prašymo stabdyti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Ieškovės atstovės 2024 m. gegužės 29 d. atsakovui pateiktame elektroniniame laiške nurodoma, jog atsakovas vėl nesikreipė dėl ieškovės paslaugų teikimo sustabdymo ir netgi paragino atsakovą kreiptis dėl paslaugų sustabdymo. Todėl akivaizdu, jog ši atsakovo gynybinė versija atsirado tik po to, kuomet ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Kaip matyti iš Sutarties 4.5 punkto, sutarties šaliai nevykdant ar netinkamai vykdant sutarties įsipareigojimus, kita šalis turi teisę raštu pareikšti jai pretenziją. Tai reiškia, jog ieškovė tik turėjo teisę, bet ne pareigą į atsakovą kreiptis su pretenziją. Be to, kaip matyti iš civilinės bylos medžiagos, su ieškiniu pateiktame elektroniniame laiške matyti, kaip ieškovės atstovaujantis asmuo teikė pretenziją dėl skolos sumokėjimo bei ragino skolą apmokėti taikiai, tačiau jokios pareigos tą daryti ieškovė neturėjo, todėl akivaizdu, jog atsakovas sąmoningai bando suklaidinti civilinę bylą nagrinėjantį teismą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės UAB „Kauno švara“ ieškinys atsakovui V. R. ir nuspręsta priteisti ieškovei iš atsakovo 73,72 Eur skolą, 2,19 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (75,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi: teismas netinkamai taikė teisės normas ir netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes; teismas išėjo už bylos ribų – sprendimu „sukūrė“ sutartį, kurios šalys nesudarė; teismas nepagrįstai pritaikė įpareigojimą mokėti už paslaugas, kurių realiai nebuvo; ieškovė neįvykdė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos; teismas netinkamai aiškino ir taikė cituojamą teismų praktiką; teismas pažeidė sutarties laisvės principą; teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų – sprendimu konstatuota sutartis, kurios šalys nesudarė ir kurios sudarymo nereikalauta; ieškovė, žinodama, kad paslauga neteikta ir atliekos nesusidarydavo, piktnaudžiauja teise.

Dėl atsakovo papildomų paaiškinimų, replikos į atsiliepimą į apeliacinį skundą priėmimo

20. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai ir šiems pasibaigus draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į jį) (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022, 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

21. Praėjus beveik keturiems mėnesiams po atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą teisme gavimo dienos (2025 m. rugpjūčio 8 d.) apeliacinės instancijos teisme 2025 m. gruodžio 4 d. gauti atsakovo papildomi paaiškinimai, replika į atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į anksčiau minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, atsakovo teikiamus papildomus paaiškinimus, repliką į atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakytina priimti.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

22. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato aplinkos ministras, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, juridiniu asmeniu, savivaldybės pavedimu atliekančiu komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimą, arba savivaldybe. Tokius juridinius asmenis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parenka savivaldybės; juridinis asmuo, atliekantis komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, arba savivaldybė, atsižvelgdama į šio straipsnio 4 dalyje nurodytas standartines sutarčių sąlygas, raštu pateikia nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas paslaugos teikimo sąlygas; paslaugos teikimo sąlygų kriterijai nustatyti savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse; nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 kalendorinės dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Lietuvos respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; ši sąlyga turi būti nurodyta pasiūlyme sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

23. Būtent, vadovaudamasi ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalimi, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 73,72 Eur skolą už atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.

24. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog atsakovas yra ir ginčo laikotarpiu buvo buto (duomenys neskelbtini), savininkas. Taip pat byloje nėra ginčo, kad vietinė už komunalinių atliekų tvarkymą butų savininkam Kauno savivaldybės teritorijoje nenustatyta. Taigi, tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nesusiję su savivaldos institucijos nustatytos vietinės rinkliavos išieškojimu. Taip pat, byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra paskirta Kauno miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratore ir kad šalys nėra sudariusios sutarties dėl atliekų tvarkymo pagal individualias sąlygas.

25. ATĮ 30¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

26. Pagal bendrąsias CK įtvirtintas sutarčių sudarymo nuostatas, sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 2 dalis). Jeigu ofertoje nustatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo (CK 6.173 straipsnio 3 dalis).

27. Oferta turi būti akceptuojama per oferento nurodytą terminą, o kai jis nenurodytas, – per protingą terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (CK 6.174 straipsnio 1dalis). Pavėluotas akceptas galioja, jeigu oferentas nedelsdamas apie gavimą praneša akceptantui arba nusiunčia jam atitinkamą patvirtinimą (CK 6.176 straipsnio 1 dalis). Atsakymas į ofertą, kai jame yra papildymų, išlygų ar kitokių ofertos sąlygų pakeitimų, laikomas ofertos atmetimu ir yra priešpriešinė oferta (CK 6.178 straipsnio 1 dalis). Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.181 straipsnio 1 dalis). Jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma (CK 6.181 straipsnio 4 dalis).

28. Ieškovė nurodo, kad tapęs ginčo buto savininku, atsakovas į ieškovę nesikreipė, kad su juo būtų sudaryta atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalimi būtent ieškovei yra įstatymo nustatyta pareiga raštu nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims pateikti pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas paslaugos teikimo sąlygas ir būtent su šia aplinkybe siejamas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties pagal standartines sąlygas sudarymo momentas. Šiuo atveju ieškovė neteigė, neįrodinėjo ir byloje nėra duomenų, jog atsakovui raštu būtų pateikusi pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas paslaugos teikimo sąlygas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė iki šiol būtų įvykdžiusi šią įstatymo aiškiai nustatytą pareigą, nepaisant to, kad byloje tarp šalių buvo pasirašyti 2023 m. gegužės 26 d., 2025 m. vasario 18 d. susitarimai dėl mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą sustabdymo, taip pat to, kad ieškovė 2024 m. gegužės 29 d. elektroniniu laišku pranešė atsakovui, jog atnaujino atliekų tvarkymo mokesčio skaičiavimą, 2025 m. vasario 17 d. – 2025 m. vasario 18 d. el. laiškais bendravo su atsakovu. Pažymėtina, kad nei šiuose susitarimuose, nei elektroniniuose laiškuose apart to, kad susitariama dėl mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą skaičiavimo sustabdymo, nėra minimos, nustatomos ar aptariamos jokios atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartys ar jų individualios ar standartinės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės, jog siūlymas sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas paslaugos teikimo sąlygas buvo skelbiamas 2013 m. rugpjūčio 3 d., 2019 m. gegužės 18 d. viešai dienraštyje ir ieškovės interneto svetainėje, niekaip neatitinka ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalyje nustatytos pasiūlymo pateikimo formos.

29. ATĮ 30¹ straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, kurie yra sudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, arba asmenys, kuriems pasiūlymas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, nepateiktas, turi teisę kreiptis su prašymu į savivaldybę arba juridinį asmenį, savivaldybės pavedimu atliekantį komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas. Taigi atsakovas, kuriam nebuvo pateiktas pasiūlymas, nurodytas ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalyje, turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į ieškovę su prašymu dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas.

30. Bylos duomenimis atsakovas yra sudaręs su ieškove komunalinių atliekų tvarkymo sutartį pagal standartines sąlygas dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), kur yra atsakovo gyvenamoji vieta, kadangi tai yra skirtingi nekilnojamo turto objektai ir skirtingos aplinkybės susijusios su šių objektų naudojimu. Ginčo, jog atsakovas naudojasi butu (duomenys neskelbtini), ir jame susidaro atliekos, todėl jis privalo mokėti įmoką už komunalinių atliekų tvarkymą pagal su ieškove sudarytą komunalinių atliekų tvarkymo sutartį byloje nėra. Tuo tarpu, kiek tai susiję su šios bylos ginčo nekilnojamojo turto objektu – butu (duomenys neskelbtini), yra priešingai. Kaip matyti iš byloje pateiktų šalių 2024 m. gegužės 29 d., 2025 m. vasario 17 d. – 2025 m. vasario 18 d. susirašinėjimų el. paštu bei 2023 m. gegužės 26 d., 2025 m. vasario 18 d. susitarimų dėl mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą sustabdymo, laikotarpiais nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d. ir 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. birželio 30 d. mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą skaičiavimas buvo sustabdytas, kadangi atsakovas butu (duomenys neskelbtini), nesinaudojo ir dėl to ginčo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad buvo sustabdytas mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą skaičiavimas, dar nėra pagrindo teigti, jog buvo sudaryta sutartis. Susitarimuose, kaip minėta, nėra minimos, nustatomos ar aptariamos jokios atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartys ar jų individualios ar standartinės sąlygos, nenurodoma, kokias pagrindais mokestis būtų skaičiuojamas ir pan.

31. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalies prasme sutartis pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas tarp šalių apskritai gali būti laikoma sudaryta (CK 6.181 straipsnio 4 dalis).

32. Ieškovė nurodo, kad prievolės mokėti įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vykdymas teisės aktuose siejamas ne su atliekų susidarymo faktu, bet jų susidarymo galimybe. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų tvarkymą pirmiausia siejama su savivaldybės teritorijoje nustatyta rinkliava arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, su komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties pagal individualias ar standartines sąlygas sudarymu su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, juridiniu asmeniu, savivaldybės pavedimu atliekančiu komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimą, arba savivaldybe (ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalis). Būtent komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarčių standartinėse sąlygose turi būti nurodyta: 1) sutarties sudarymo, įsigaliojimo ir nutraukimo tvarka; 2) paslaugų teikimo tvarka ir sąlygos; 3) komunalinių atliekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka; 4) atsiskaitymo tvarka; 5) šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą; 6) pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka; 7) sutarties galiojimo terminas, jos keitimo ar nutraukimo sąlygos ir tvarka (ATĮ 30¹ straipsnio 4 dalis). Analogiškais nustatyta ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-254 patvirtintų Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinių sąlygų 1 punkte. Nagrinėjamu atveju, nesant tarp šalių sudarytos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė kokius nors prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir taikyti atsakovui sutartinę civilinę atsakomybę.

33. Kaip minėta, ATĮ 30¹ straipsnio 2 dalies nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato aplinkos ministras, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, juridiniu asmeniu, savivaldybės pavedimu atliekančiu komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimą, arba savivaldybe. Pagal ATĮ 30² straipsnio 14 dalį atliekų turėtojai su savivaldybe ar juridiniu asmeniu, atliekančiu komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkciją, atsiskaito mokėdami nustatytą rinkliavą ar įmoką vadovaudamiesi: 1) Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, jeigu savivaldybės teritorijoje taikoma rinkliava; 2) sudarytomis sutartimis, jeigu savivaldybės teritorijoje taikoma įmoka. Taigi, nesant nustatytos vietinės rinkliavos ir sudarytos sutarties, kitų pagrindų, kuriais atsakovas turėtų mokėti rinkliavą ar kokią nors kitokią įmoką už komunalinių atliekų tvarkymą, nėra nustatyta.

34. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų ir komunalinėms atliekoms nepriskiriamų buityje susidarančių atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių 1 punkte nustatyta, kad Taisyklės nustato bendruosius vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo reikalavimus, kuriais savivaldybių tarybos vadovaujasi tvirtindamos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius (Taisyklių 1 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju nesant nustatytos vietinės rinkliavos ir tarp šalių sudarytos sutarties, Taisyklės netaikytinos, nes jos reglamentuoja būtent vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą dydžio nustatymą.

35. Kita vertus, atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ir (ar) importuotojas (ATĮ 32 straipsnio 1 dalis). Atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų (ATĮ 1 straipsnio 17 dalis). Atsakovas pateikė UAB „Ignitis“ 2025 m. gegužės 5 d. pažymą, UAB „Kauno vandenys“ 2025 m. gegužės 6 d. priskaitymų apmokėjimų žiniaraštį, kuriuose aprašyti duomenys, kad ginčo bute (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. nebuvo vartojami elektros energija ir vanduo. Šių aplinkybių ieškovė neginčija ir tik nurodo, kad tokius įrodymus atsakovas ieškovei turėjo teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų ir komunalinėms atliekoms nepriskiriamų buityje susidarančių atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių 22 punkte nustatyta tvarka, o to nepadaręs, atsakovas negali paneigti fakto, kad nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. bute (duomenys neskelbtini), galėjo susidaryti atliekos. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovės įrodymų vertinimu nesutinka, kadangi, nepaisant to, kada šie įrodymai buvo pateikti, jie patvirtina, kad atsakovas ar kiti asmenys ginčo laikotarpiu ginčo butu nesinaudojo, todėl atliekos nesusidarė. Taigi, faktiškai nesusidarius atliekoms, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė realiai suteikė kokias nors paslaugas atsakovui ar atsakovas nepagrįstai gavo kokios nors naudos ir dėl to ieškovė patyrė kokių nors sąnaudų ar kitų nuostolių, kuriuos atsakovas turėtų atlyginti.

36. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į pagrindinius ir esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

37. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas neteisėtai ir nepagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Dėl baudos skyrimo

39. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad byloje dalyvaujantys asmenys įpareigojami procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Taigi CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė reikalauti atlyginti nuostolius, o pagal šio straipsnio 2 dalį teismui suteikiama teisė skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.

40. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018).

41. Atsakovas apeliacinius skundu, be kita ko, prašo skirti ieškovei 3 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos (1 500 Eur) paskiriant išmokėti atsakovui. Nurodo, kad ieškovė, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, pateikė ieškinį dėl tariamos skolos už paslaugas, kurių neteikė.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Vien tai, kad ieškovė būdama Kauno miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratore kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti skolą už komunalinių atliekų tvarkymą iš atsakovo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje ieškovė naudojosi savo teise ne pagal paskirtį, sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą šios bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą ar pan. Kaip matyti iš ieškinio turinio, prie jo teikiamų įrodymų, nėra pagrindo spręsti, kad jis akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo prašymo skirti ieškovei baudą argumentus, nagrinėjamu atveju nenustatė tam pagrindo. Vertinant priešingai, būtų nepagrįstai apribota ieškovės teisė į teisminę gynybą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas; teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

44. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomasi principo „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

46. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas sprendimas, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas CPK 93 straipsnio prasme priimamas atsakovo naudai , todėl ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

47. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė bylinėjimosi išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą parengiant ir teismui pateikiant dokumentus ar kitaip atstovaujant atsakovą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis už atsakovo apeliacinį skundą buvo įskaitytas 57 Eur žyminis mokestis.

48. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva. Be to, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas). Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą teismas turi išspręsti neatsižvelgdamas į šalių prašymą – tai yra teismo pareiga (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Atsižvelgiant į tai, kad už atsakovo apeliacinį skundą mokėtinas 22 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 7 dalis, 82 straipsnis), atsakovui iš ieškovės priteistina 22 Eur žyminio mokesčio, o likę 35 Eur atsakovo sumokėto žyminio mokesčio, atsakovui grąžintini.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsisakyti priimti atsakovo V. R. papildomus paaiškinimus, repliką į atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ ieškinį atsakovui V. R. dėl skolos priteisimo atmesti.

Atmesti atsakovo V. R. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“.

Priteisti atsakovui V. R. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ 22 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Gražinti atsakovui V. R. 35 Eur 2025 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 5965 iš Swedbank, AB sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėto žyminio mokesčio.

Išaiškinti atsakovui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šiuo sprendimu.

Sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos.