- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-25
- Bylos Nr.
- e2A-1285-661/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15365-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- E. M.
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- P. A.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. ir atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo P. A..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos dydžio nustatymą, reikšmingą draudimo bendrovės pareigai sumokėti transporto priemonių valdytojų privalomosios civilinės atsakomybės draudimo išmoką, atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovas E. M. prašė priteisti iš atsakovės 3 807,26 Eur ieškovo eismo įvykio metu patirtos žalos dalies, 266,20 eurų už žalos įvertinimą pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą serija NV Nr. 000 1090, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškinyje nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio 18 d. apie 19.53 val. Kauno mieste, Pramonės pr. – Taikos pr. sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo E. M. vairuojamas automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis TOYOTA PRIUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo P. A.. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Kadangi abu eismo įvykio dalyviai, t. y. E. M. ir P. A., dėl eismo įvykio aplinkybių nesutarė, P. A. ginčijo savo kaltę, todėl apie eismo įvykį buvo pranešta policijai. Atvykęs policijos ekipažas užfiksavo eismo įvykio aplinkybes, apklausė eismo įvykio dalyvius, bei 2023 m. rugpjūčio 22 d. P. A. atžvilgiu surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 20-ANR_P-39750-2023, ROIK: 23218292185, kuriame būtent P. A. pripažintas įvykio kaltininku, o ieškovas E. M. – nukentėjusiuoju. Kadangi eismo įvykio kaltininko automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovės, ieškovas dėl žalos atlyginimo kreipėsi į atsakovę. Atsakovė apskaičiavo žalos sumą (bendros remonto išlaidos 4 745,48 Eur), remdamasi žalos sąmata, iš kurios atėmusi 2 372,74 Eur, nurodydama, jog dėl abipusės kaltės, į ieškovo banko sąskaitą išmokėjo 2 372,74 Eur sumą. Toks atsakovės sprendimas yra paremtas 2023 m. spalio 9 d. Ekspertine pažyma Nr. 3584023, kurią parengė atsakovės Žalų teisės ir procesų valdymo skyriaus žalų tyrimo ekspertas M. S.. Kadangi atsakovė sutinka atlyginti dalį patirtos žalos (50 proc.), todėl laikytina, jog atsakovė įvykį pripažįsta draudžiamuoju įvykiu, taip pat pripažįsta, kad apdraustos priemonės valdytojui P. A. atsirado civilinė atsakomybė dėl ieškovui padarytos žalos, tačiau, nenurodydama teisinio pagrindo, išmoką vienašališkai mažina, nors kompetentingos institucijos administracinio nusižengimo protokole Nr. 20-ANR_P-39750-2023 priimtu sprendimu yra nustatyta, jog dėl eismo įvykio kilimo atsakingas asmuo yra P. A.. Siekdama sumažinti draudimo išmoką ieškovui, atsakovė privalo įrodyti ieškovo veiksmų šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu neteisėtumą, bei kaltės elementą. Ieškovas kreipėsi į UAB „Nepriklausomas vertinimas“, kur buvo suskaičiuota, jog automobilio VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuostolio dydis yra 7 480 Eur su PVM. Kadangi atsakovė ieškovui išmokėjo 2 372,74 Eur, todėl likusi nuostolio dalis yra 3 807,26 Eur be PVM. Už žalos įvertinimą ieškovas sumokėjo 266,20 EUR pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą serija NV Nr. 000 1090, todėl ši suma įtrauktina į priteistiną draudimo išmoką.
Atsiliepimas
4. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad administruojant žalą, buvo atkreiptas dėmesys į automobilio TOYOTA PRIUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo P. A. paaiškinimus, jog jis neturėtų būti atsakingas dėl eismo įvykio, nes kitas vairuotojas nesunkiai galėjo išvengti susidūrimo, todėl prašė išnagrinėti užfiksuotas aplinkybes. Dėl šios priežasties buvo pradėtas šio įvykio aplinkybių tyrimas. Nagrinėjamo įvykio aplinkybių tyrimui atlikti ekspertui buvo pateiktas administracinių nusižengimų protokolas, automobilių nuotraukos iš įvykio vietos, apklausti vairuotojai. Automobilio Toyota vairuotojas nurodė, kad prieš susidūrimą buvo sustojęs prieš įvažiavimą į žiedinę sankryžą. Nematydamas kliūties, t. y., kad jam pagrindiniu keliu artėja automobilis, vairuotojas palengva įvažiavo į žiedinės sankryžos pirmąją juostą ir tęsė judėjimą kelyje. Nuvažiavus apie 15 m, pajuto smūgį į automobilio galinę dalį dėl ko automobilį Toyota apsuko apie 180° kampu. Vairuotojas įsitikinęs, kad nesukėlė grėsmės eismo saugumui, nes jau važiavo pagrindiniame kelyje kurį laiką. Be to, mano, kad prieš pat susidūrimą automobilis VW staigiai keitė važiavimo kryptį iš antros juostos į pirmą ir galimai tyčia kliudė pirmąja eismo juosta važiavusį automobilį Toyota. Automobilio VW vairuotojas nurodo, kad prieš eismo įvykį važiavo žiedine sankryža ir jam iš dešinės iš šalutinės gatvės staiga išvažiavo automobilis Toyota dėl ko įvyko susidūrimas. Žiedine sankryža automobilis VW važiavo apie 50 km/h greičiu. Automobiliui Toyota po eismo įvykio buvo sugadintas kairysis šonas galinėje dalyje, o automobiliui VW priekinis dešinysis kampas. Siekdama pagrįsti, kad automobilio VW vairuotojui kyla civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą, kuri, remiantis nustatytomis įvykio aplinkybėmis, turi būti mažinama proporcingai kito eismo įvykio dalyvio kaltei (50 proc.), atsakovė nurodė, kad įvykis įvyko iš dalies dėl to, kad ieškovas važiuodamas savo pasirinktu greičiu, buvo neatsargus, o galėdamas išvengti eismo įvykio to nepadarė, bei atsitrenkė į kelyje buvusio automobilio Toyota šoną galinėje dalyje. Ekspertinėje pažymoje yra nurodyta, kad teiginio, kad vairuotojas E. M. eismo įvykį sukėlė tyčia, kinematiniais skaičiavimais pagrįsti negalime. Įvertinus tai, jog draudikų biuro duomenų bazėje užfiksuota, kad nuo 2017 m. E. M. patyrė 16 eismo įvykių, atsakovė mano, jog šis teiginys gali būti pagrįstas. Dėl šių priežasčių, atsakovei nustačius abipusę vairuotojų kaltę, ieškovui buvo išmokėta pusė draudimo išmokos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies: ieškovui E. M. iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteista 2 372,74 Eur žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 372,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 987,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, kita ieškinio dalis atmesta. Teismas nurodė šiuos motyvus:
5.1. Atsakovė nustatė žalos dydį ir išmokėjo dalį nustatytos žalos išmokos. Byloje kilęs ginčas dėl draudiko mokėtinos išmokos apimties, draudikui (atsakovei) atsisakius išmokėti ieškovui pusę draudimo išmokos. Net ir nustačius, kad ieškovo ir trečiojo asmens vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti visą draudimo išmoką.
5.2. Atliktoje ekspertinio tyrimo pažymoje nėra vienareikšmiškai pagrįsta, kad ieškovas įvykį sukėlė tyčia. Juolab, kad galėjo įvykio išvengti. Jeigu ieškovas būtų galėjęs išvengti įvykio, tai ir būtų išvengęs. Vien tik aplinkybė, kad ieškovas keliolika kartų patyrė eismo įvykius, nesant ieškovo tyčią ir/ar kaltę patvirtinančių įrodymų, nepatvirtina atsakovės prielaidos, kad šiuo atveju įvykio kaltininkas yra ieškovas. Atsakovės ekspertinio tyrimo išvada nėra kategoriška. Joje įvardijama „labiausiai tikėtinas“ įvykį sąlygojęs automobilis ir patvirtinama, kad susidariusioje situacijoje vairuotojas P. A. privalėjo vykdyti kelio ženklo 203 reikalavimus. Juolab, kad įvykis buvo fiksuotas, kviesti policijos pareigūnai, kurie konstatavo trečiojo asmens kaltę dėl eismo įvykio. Įvertinęs visetą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, suteikiančių teisę mažinti draudimo išmokos išmokėjimą ieškovui (CPK 178 straipsnis).
5.3. Ieškovas ginčijo atsakovės apskaičiuotą žalos dydį ir pateikė UAB „Nepriklausomas vertinimas“ atliktą žalos vertinimą. Turto vertinimo išvados duomenimis vertinimas atliktas 2023 m. rugsėjo 20 d. Išvadoje nurodoma, kad transporto priemonės atkūrimo sąnaudos, kurios prilyginamos būtinosioms remonto išlaidoms, sudaro 7 480 Eur. Kadangi buvo nustatyta, jog automobilis nebuvo remontuojamas, todėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės ieškovo nustatytą žalos sumą (kartu ir PVM) sumą teismas netenkino. Tai, jog ieškovas atliko transporto priemonės remontą ir dėl to patyrė didesnes išlaidas nei išmokėta draudimo išmoka, galėtų būti svarbi aplinkybė, įrodanti, kad buvo patirta didesnė žala. Ieškovas turėjo pareigą įrodyti žalos buvimo faktą ir jos dydį, tačiau to nepadarė. Todėl teismas ieškinį tenkino iš dalies, ieškovui priteisė iš atsakovės 50 proc., t. y. 2 372,74 Eur atsakovės nustatytos žalos dydžio žalos išmoką.
Šalies argumentai
5.4. Ieškovas taip pat prašė priteisti 266,20 Eur išlaidų už vertintojo išvadą. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 15 straipsnį, turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovė būtų vengusi ar atsisakiusi apžiūrėti ieškovui priklausantį automobilį, todėl atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 266,20 Eur išlaidų už vertintojo išvadą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
6. E. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, ir vietoje šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė šiuos argumentus:
6.1. Teismas netinkamai išsprendė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies, nutarė priteisti 987,16 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kas, teismo išaiškinimu, sudaro 58 proc. nuo ieškovo patirtų 1702 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pirmasis ieškinio reikalavimas buvo patenkintas 100 proc., o antrasis reikalavimas 58,25 proc., ieškovo įsitikinimu, teismas privalėjo priteisti 79,13 proc. ((100 proc. +58,25 proc.)/2) ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 346,79 Eur (1702/100*79,13). Ieškovo manymu, toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turėtų būti, jeigu liktų galioti pirmos instancijos teismo sprendimas dėl priteistos žalos dydžio, t. y. 2 372,74 Eur, tačiau, apeliacinis skundas teikiamas ginčijant ieškovui teismo priteistos žalos dydį.
6.2. Skundžiamo sprendimo 26 punkte nurodytas teiginys, jog nė vienas teisės aktas neįpareigoja draudiko nustatinėjant žalos dydį vadovautis nepriklausomo turto vertintojo išvada, neatitinka teisės aktuose įtvirtintų atsakingo draudiko pareigų, nustatant nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Kadangi egzistuoja teisės aktų hierarchija, teismas neturėjo pagrindo taikyti poįstatyminio akto, t. y. žemesnės juridinės galios akto – Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 13 p., kuris susiaurino TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, galimai eliminuojant įstatyme nustatytą atsakovės prievolę vertinti ir (ar) nepriklausomo vertintojo pateiktą žalos dydį.
6.3. TPVCAPDĮ 15 str. 3 d. yra nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Iš atsakovės turėjo būti priteistos 266,20 Eur išlaidos už vertintojo išvadą.
7. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad:
7.1. Iš atsakovės į bylą pateikto 2023-09-29 Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) Ekspertizės akto bei kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas nurodė tiesos neatitinkančias faktines aplinkybes, kad P. A. išvažiavo staiga, prieš pat jį, nebuvo pravažiavęs žiedu 15 m ir ieškovui nebebuvo galimybės sustoti.
7.2. Iš Ekspertinės pažymos pagal automobilių padėtis, užfiksuotas fotografijose mastelinėje eismo įvykio schemoje, galima daryti išvadą, kad ieškovo automobilis VW susidūrimo metu keitė važiavimo kryptį iš antros juostos į pirmą.
7.3. Taigi Draudikas (atsakovė), siekdamas pagrįsti, kad automobilio VW vairuotojui, t. y. ieškovui, kyla civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą, kuri, remiantis nustatytomis įvykio aplinkybėmis, turi būti mažinama proporcingai kito eismo įvykio dalyvio kaltei (50 proc.), nurodo, kad įvykis įvyko iš dalies dėl to, kad ieškovas važiuodamas savo pasirinktu greičiu, buvo neatsargus, o galėdamas išvengti eismo įvykio to nepadarė, bei atsitrenkė į kelyje buvusio automobilio Toyota šoną galinėje dalyje.
7.4. Dėl šių priežasčių, Draudikui nustačius abipusę vairuotojų kaltę, ieškovui buvo išmokėta pusė draudimo išmokos (visa suma (bendros remonto išlaidos) yra 4745,48 Eur, pusė 2372,74 Eur).
7.5. Taigi, priešingai nurodė teismas, Draudikas šiuo atveju buvo rūpestingas ir atsakingas, tinkamai atliko pareigą išsiaiškinti aplinkybes, patvirtinančias jo teisę sumažinti draudimo išmoką, kadangi apklausė vairuotojus, pats atliko tyrimą ir surašė Ekspertinę pažymą, kreipėsi į LTEC dėl trečiojo asmens automobilio nuskaitymo, savo iniciatyva prašė apklausti trečiąjį asmenį P. A..
7.6. Teismas nepasisakė apie atsakovės iniciatyva pateiktą ir prijungtą prie bylos įrodymą 2023-09-29 Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės aktą, kuris, atsakovės nuomone, yra vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriuo Apeliantas grindžia savo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
7.7. Teismas savo sprendimą grindė ginčo įvykio administracinio nusižengimo protokolu. Administracinio nusižengimo protokolas nors ir yra pagrindinis, tačiau nėra vienintelis dokumentas, esantis pagrindu Draudikui spręsti apie aplinkybes, būtinas draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Tuo atveju, kai tarp Draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę TPVCAPD sutartimi, ir draudimo išmoką turinčio teisę gauti asmens iškyla ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo, šios aplinkybės kiekvienu atveju turi būti įrodinėjamos remiantis įrodymų vertinimo taisyklėmis.
7.8. Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad jeigu už padarytą žalą yra kalti keli asmenys, atitinkamai draudikai ir (arba) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui proporcingai atsakingo už padarytą žalą asmens kaltei, kuri nustatoma įvertinus eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų pasirašytoje eismo įvykio deklaracijoje ar kitame TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nurodytame dokumente užfiksuotą eismo įvykio faktą, aprašytas aplinkybes, nubraižytą schemą ir (arba) kompetentingų teisėsaugos, teisėtvarkos institucijų surašytus dokumentus apie eismo įvykio aplinkybes ir eismo įvykio dalyvių atsakomybę.
7.9. Šiuo atveju nėra neginčijamų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl automobilio Toyota vairuotojo visiškos atsakomybės už eismo įvykį, todėl Draudiko sprendimas laikyti, kad dėl eismo įvykio kilimo lygiomis dalimis yra atsakingi abiejų susidūrusių automobilių vairuotojai ir išmokėti ieškovui 50 proc. patirtos žalos atlyginančią draudimo išmoką yra pagrįstas ir apeliacinis skundas tenkintinas.
7.10. Pagal teismų praktiką šiuo atveju nėra jokių pagrindo nesivadovauti Draudiko eksperto pateikta Ekspertine pažyma, kuria remiantis buvo priimtas sprendimas draudimo išmoką sumažinti per pusę dėl abiejų vairuotojų kaltės. Šiuo atveju, vadovaujantis Ekspertine pažyma, draudimo išmoka ieškovui teisėtai ir pagrįstai buvo sumažinta per pusę.
7.11. Šioje byloje atsakovė rėmėsi trečiojo asmens P. A. paaiškinimais, tačiau jis nebuvo apklaustas teisme, nors atsakovė to prašė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nebuvo nustatytos šiai bylai reikšmingos aplinkybės, kurias galėjo patvirtinti trečiasis asmuo P. A..
Atsiliepimas
8. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame prašė jį atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
9. Nurodė, kad atsakovė, būdama pelno siekianti įmonė, siekdama išmokėti 50% sumažintą išmoką ieškovui, su kuriuo neturi jokių sutartinių santykių, tikisi sau gauti pelno, nevykdydama dalies savo pareigos pagal sutartį su eismo įvykio kaltininku, kurio kaltę nustatė kompetentinga institucija, bei tokiam pelno gavimui pateisinti ar pagrįsti, remiasi savo paties darbuotojo M. S., kuriam moka atlyginimą, eksperto išvada.
10. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė šiuos argumentus:
10.1. Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio ieškinį tenkinus iš dalies. Ieškovo pateiktas reikalavimas pripažinti, jog dėl eismo įvykio kilimo ir atsiradusios žalos yra kaltas tik trečiasis asmuo ir priteisti 3807,26 Eur eismo įvykio metu patirtos žalos dalies yra vienas ir tas pats reikalavimas. Nėra jokio pagrindo dalinti šį tapatų reikalavimą į dvi dalis, siekiant tokiu būdu neteisėtai padidinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
10.2. Dėl patirtos žalos dydžio nustatymo ir teisės ginčyti draudiko nustatytos žalos dydį. Atsakovės manymu teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 266,20 Eur išlaidų už vertintojo išvadą atmetė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė nustatė vairuotojų abipusę kaltę – po 50 proc., remdamasi atsakovės eksperto išvada ir aplinkybe, kad jos duomenų bazėje užfiksuota, jog nuo 2017 m. ieškovas patyrė 16 eismo įvykių (e. b. l. 24-33). Atsakovė nustatė žalos dydį remdamasi 2023 m. spalio 18 d. žalos sąmata (nurodydama, jog tai bendros remonto išlaidos) 4745,48 Eur ir išmokėjo 2 372,74 Eur (50 proc.) žalos išmoką.
21. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovė išmokėjo dalį nustatytos žalos išmokos. Byloje kilęs ginčas dėl draudiko mokėtinos išmokos apimties: atsakovė teigia, kad ji pagrįstai išmokėjo pusę draudimo išmokos ir neturi pareigos sumokėti likusios dalies, o ieškovas teigia, kad atsakovė turi išmokėti ne tik likusią jos išmokėtos išmokos dalį, bet ir papildomą sumą, kurią paskaičiavo ieškovo pasitelktas specialistas.
22. Ieškovas ginčijo atsakovės apskaičiuotą žalos dydį ir pateikė UAB „Nepriklausomas vertinimas“ atliktą žalos vertinimą. Turto vertinimo išvados duomenimis vertinimas atliktas 2023 m. rugsėjo 20 d.; išvadoje nurodoma, kad transporto priemonės atkūrimo sąnaudos, kurios prilyginamos būtinosioms remonto išlaidoms, sudaro 7 480 Eur (e. b. l. 34-65).
Dėl ginčui taikytinų teisės normų ir teismų praktikos
23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
24. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
26. Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
27. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
28. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas TPVCAPDĮ ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kt.).
29. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Ši sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, įvykus draudžiamajam įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių.
31. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 44 punktas).
32. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka.
33. TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
34. TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
35. Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, patvirtino Taisykles. Taisyklių 6 punktas nustato, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį.
36. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.
37. Taisyklių 15 punktas įtvirtina, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas.
38. Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą.
39. Nagrinėjamu atveju net ir nustačius, kad ieškovo ir trečiojo asmens vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti visą draudimo išmoką. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisę visiškai ar iš dalies nemokėti draudimo išmokos draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju (šiuo atveju nėra ginčo, kad įvykis draudžiamasis), draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatyme nustatytais atvejais. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
40. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
41. Atsakovė atsisakymą išmokėti likusią dalį draudimo išmokos grindė ieškovo kalte (neatsargumu). Įrodinėjo eksperto pažyma, kurioje nurodoma, jog ieškovas galėjo išvengti eismo įvykio. Pažymėtina, kad ekspertinėje pažymoje yra nurodyta, kad teiginio, kad „vairuotojas E. M. eismo įvykį sukėlė tyčia, kinematiniais skaičiavimais pagrįsti negalime“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju eismo įvykio dalyviai pildė ne eismo įvykio deklaraciją (kuri galimai galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl įvykio aplinkybių ir įvykio kaltininko), o kvietė policijos pareigūnus. Būtent kilus nesutarimui dėl įvykio aplinkybių šalys abejonėms paneigti ir objektyvioms įvykio aplinkybėms nustatyti kvietė policijos pareigūnus, kurie fiksavo įvykį administracinio nusižengimo protokole, nustatydami, jog dėl eismo įvykio kaltas trečiasis asmuo, pripažindami ieškovą nukentėjusiuoju. Duomenų manyti kitaip byloje nėra.
42. Atsakovė aplinkybes, suteikiančias teisę mažinti draudimo išmokos išmokėjimą ieškovui, grindė eksperto išvada, kurioje nurodoma, jog važiuodamas savo pasirinktu greičiu ieškovas buvo neatsargus, o galėdamas išvengti eismo įvykio to nepadarė. Atsakovės ekspertas atliko skaičiavimus siekdamas nustatyti ar automobilio VW vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su ieškovo automobiliu Toyota, tačiau teiginio, kad ieškovas eismo įvykį sukėlė tyčia, kinematiniais skaičiavimais pagrįsti nurodė negalintis. Ekspertas patvirtino, kad trečiasis asmuo privalėjo vykdyti kelio ženklo 203 reikalavimus, t. y, duoti kelią kertamuoju keliu artėjančiai transporto priemonei ir nurodė, kad ieškovas buvo neatsargus, o galėdamas išvengti eismo įvykio to nepadarė (e. b. l. 19-23). Išvadoje nurodoma, jog labiausiai tikėtina šio eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) E. M. veiksmai – važiuodamas savo pasirinktu greičiu buvo neatsargus, o galėdamas išvengti eismo įvykio to nepadarė, bei atsitrenkė į kelyje buvusio automobilio Toyota šoną galinėje dalyje. Susidariusioje kelio situacijoje vairuotojas P. A. privalėjo vykdyti kelio ženklo 203 reikalavimus, t. y, duoti kelią kertamuoju keliu artėjančiai transporto priemonei, o tai, jog galimai šio reikalavimo neįvykdė, galėjo turėti įtakos eismo įvykiui kilti.
43. Teismas pagrįstai sprendė, kad atliktoje ekspertinio tyrimo pažymoje nėra vienareikšmiškai pagrįsta, jog ieškovas įvykį sukėlė tyčia, ar, kad galėjo įvykio išvengti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovas būtų galėjęs, tai ir būtų išvengęs eismo įvykio. Vien tik aplinkybė, kad ieškovas keliolika kartų patyrė eismo įvykius, nesant ieškovo tyčią ir/ar kaltę patvirtinančių įrodymų, nepatvirtina atsakovės prielaidos, kad šiuo atveju įvykio kaltininkas yra ieškovas.
44. Atsakovės ekspertinio tyrimo išvada nėra kategoriška. Joje įvardijama „labiausiai tikėtinas“ įvykį sąlygojęs automobilis ir neabejotinai patvirtinama, kad susidariusioje kelio situacijoje vairuotojas P. A. privalėjo vykdyti kelio ženklo 203 reikalavimus. Juolab, kad įvykis buvo fiksuotas, kviesti policijos pareigūnai, kurie konstatavo trečiojo asmens kaltę dėl eismo įvykio.
45. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, suteikiančių teisę mažinti draudimo išmokos išmokėjimą ieškovui (CPK 178 straipsnis).
46. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs M. S. ekspertinio tyrimo pažymą, pagrįstai sprendė, kad ji neturi eksperto išvados galios CPK 218 straipsnio prasme ir gali būti vertinama tik kaip paprastas rašytinis įrodymas. Dėl to būtina vertinti ne tik žalų tyrimo eksperto M. S. atliktą ekspertinio tyrimo pažymą, bet ir kitus byloje surinktus įrodymus. Šiuo atveju oficialusis įrodymas – 2023 m. rugpjūčio 22 d. administracinio nusižengimo protokolas (administracinio nusižengimo bylos Nr. 20-ANR_P-39750-2023, ROIK: 23218292185) (e. b. l. 16) turi didesnę įrodomąją galią. Remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. 2023 m. rugpjūčio 22 d. administracinio nusižengimo protokole fiksuotų aplinkybių atsakovė nepaneigė pateiktais rašytiniais įrodymais (ekspertinio tyrimo pažymos išvadomis).Šiuo atveju nepakako duomenų vertinti kitaip negu yra nustatyta administracinio nusižengimo protokole (oficialiame rašytiniame įrodyme).
47. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti visą draudimo išmoką. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
Dėl žalos dydžio
48. Byloje yra kilęs ginčas dėl žalos dydžio. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, kad atsakovė, vertindama žalą, rėmėsi įmonių, kurios turi teisę remontuoti sugadintą turtą, vidutiniais darbų atlikimo įkainiais, atsižvelgus į tai, kad keičiamos naujos originalios dalys, kurios paskaičiuotos pagal UAB „Smartlinė“ teikiamą kainyną. Nagrinėjamu atveju atsakovės argumentas, jog nė vienas teisės aktas neįpareigoja draudiko nustatinėjant žalos dydį vadovautis nepriklausomo turto vertintojo išvada, yra pagrįstas, nes Taisyklių 13 punkte yra nurodoma, kad draudikas nustatinėjant žalos dydį turi atsižvelgti į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Ieškovas žalos dydį pagrindžiančių dokumentų atsakovei nustatinėjant žalos dydį neteikė, todėl pagrindo nesutikti su atsakovės atliktais paskaičiavimais, jų atitikimu technologijos lygiui, remonto normatyvams, nėra.
49. Taisyklių 42.1 punktas įtvirtina tris draudimo išmokos dėl žalos turtui mokėjimo būdus: 1) kai turtas sunaikinamas (42.2.1. punktas); 2) kai turtas neremontuojamas (42.2.2. punktas); 3) kai turtas remontuojamas (42.2.3. punktas). Atsakovė pateikė 2023 m. spalio 18 d. ginčo transporto priemonės žalos sąmatą 4 745,48 Eur sumai. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad ginčo transporto priemonė būtų faktiškai suremontuota. Taigi, nors ieškovas į bylą ir pateikė Transporto priemonės vertinimo ataskaitą, atliktą UAB „Nepriklausomas vertinimas“, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, joje nuostolio dydis nustatytas ne pagal realius atstatymo kaštus. Kaip jau nustatyta, ginčo transporto priemonė nebuvo suremontuota. Aplinkybė, jog atsakovė išmokėjo pusę draudimo išmokos patvirtina, kad buvo susitarta būtent dėl išmokos išmokėjimo būdo, kai turtas neremontuojamas.
50. Kaip minėta, TPVCAPDĮ bei Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-1075/2019).
51. Kadangi automobilis nebuvo remontuojamas, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės ieškovo nustatytą žalos sumą (kartu ir PVM) sumą pagrįstai netenkintas. Teismas teisingai pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovas atliko transporto priemonės remontą ir dėl to jis patyrė didesnes išlaidas nei išmokėta draudimo išmoka, galėtų būti svarbi ir įrodanti, kad buvo patirta didesnė žala (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1104-794/2017). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo realias išlaidas. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008). Ieškovas turėjo pareigą įrodyti žalos buvimo faktą ir jos dydį, tačiau to nepadarė ir tai negali būti laikoma kaip įrodinėjimo naštos apsunkinimas (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.249 straipsnis).
52. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino iš dalies, ieškovui priteisiant iš atsakovės50 proc., t. y. 2 372,74 Eur atsakovės nustatytos žalos dydžio žalos išmoką.
53. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad jam turėjo būti priteista iš atsakovės 266,20 Eur išlaidų už vertintojo išvadą. Šios išlaidos yra nuostoliai, susiję su žalos įvertinimu pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nukentėjęs asmuo turi teisę savo iniciatyva papildomai kreiptis į ekspertus dėl padaryto žalos dydžio nustatymo. Tačiau dėl turto vertinimo patirtos išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Draudikas savo pareigą apžiūrėti įvykio metu sugadintą turtą turi per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos. Todėl kiekvienu atveju reikia nustatyti, ar draudikas įvykdė jam įstatymo suteiktą pareigą apžiūrėti sugadintą turtą.
54. Šiuo atveju ieškovo transporto priemonės apžiūra buvo atlikta pagal transporto priemonės nuotraukas, nėra duomenų, kad ieškovas būtų ginčijęs tokį apžiūros būdą, kad būtų iškilęs poreikis atlikti papildomą transporto priemonės apžiūrą ar atsiradusių paslėptų gedimų. Tokiu atveju sutiktina, kad atsakovė nevengė apžiūrėti ieškovui priklausančios transporto priemonės bei nepažeidė jai TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnį, turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą, o nagrinėjamu atveju, teismas nenustatė, jog atsakovė būtų vengusi ar atsisakiusi apžiūrėti ieškovui priklausantį automobilį.
55. Taigi, teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 266,20 Eur išlaidų už vertintojo išvadą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
56. Ieškovas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme, nurodo, kad kadangi pirmasis ieškinio reikalavimas buvo patenkintas 100 proc., o antrasis reikalavimas 58,25 proc., tai teismas privalėjo priteisti 79,13 proc. ((100 proc. + 58,25 proc.)/2) ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 346,79 Eur (1702/100*79,13). Apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovo teiginiais nesutinka.
57. CPK 93 str. 2 d. yra nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
58. Taigi, tiek pagal šią teisės normą, tiek pagal teismų praktiką, priteisiant bylinėjimosi išlaidas, jų dydis yra apskaičiuojamas nuo bendros (visos) patenkintų/atmestų reikalavimų sumos, o ne nuo kiekvieno reikalavimo atskirai. Ieškovas nenurodė jokios teismų praktikos, pagrindžiančios jo skaičiavimo metodiką, kad bylinėjimosi išlaidų dydis būtų skaičiuojamas nuo kiekvieno patenkinto/atmesto reikalavimo atskirai, o tik po to gautos dalys sudedamos.
59. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo patenkintų/atmestų reikalavimų dalį, kuri suapvalinus yra 58 proc. ir pagrįstai ieškovui priteisė 987,16 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi ir ši apeliacinio skundo dalis yra atmetama. Dėl nurodytų priežasčių atmetamas visas ieškovo apeliacinis skundas.
Dėl bylos baigties
60. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir su jomis susijusią teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinių skundų ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
61. Kiti apeliacinių skundų argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
62. Atmetus tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliacinius skundus šalims nepriteisiamos jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.