- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-17-553/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14000-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- UAB „B&B TOOLS Lietuva“
- Atsakovas
- UAB „Apostat“
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „B&B TOOLS Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-09 sprendimo ir 2012-03-08 papildomo sprendimo, priimtų išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo UAB „B&B TOOLS Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Apostat“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „B&B TOOLS Lietuva“ kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 13 855,50 Lt skolos, 2 849,45 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 985 Lt bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad šalių bendradarbiavimo santykių pagrindu atsakovui buvo teikiamos prekės, o ieškovui atsakovas atsiskaitydavo pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Nuo 2007 m. spalio pabaigos atsakovas nebemokėjo už gautas iš ieškovo prekes ir liko skolingas prašomą priteisti sumą. Dėl prekių kiekio ir komplektacijos atsakovas pretenzijų nereiškė už neatsiskaitymą laiku atsakovui paskaičiuotos palūkanos, paskaičiavimas pridėtas. Be to, atsakovas skolą pripažino dar 2008-04-15 pranešimu (T. 1, b. l. 42-43, 3-4).
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis prekių iš ieškovo negavo, sąskaitos išrašytos vienašališkai atsakovo neįpareigoja atsiskaityti. Iš ieškovo pateiktų įrodymų ir argumentų neįrodyta, kad atsakovas prekes gavo, nes nepateikė sąskaitų faktūrų nei šalių įgaliotų atstovų prekių perdavimo-priėmimo aktų bei prekių gabenimo važtaraščių. Atsakovas paaiškino, kad dėl sunkios finansinės padėties teikė pasiūlymą visiems savo kreditoriams už skolas atsiskaityti turtu. Ieškovui taip pat buvo išsiųstas toks pasiūlymas, tačiau nepatikrinus ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Kadangi ieškovo reikalavimas nepagrįstas, tai ir atsakovo geranoriškas pasiūlymas nebegalioja (T. 1, b. l. 49-50).
Šalies argumentai
Dublike ieškovas nurodė, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros pateiktos teismui kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo, todėl pakartotinai nebuvo pridedamos. Atsakovas anksčiau nesikreipė į ieškovą su pretenzija, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros atsakovui pateiktos nepagrįstai. Pas atsakovą buvo surastas ieškovo patiektas įrankis, kuris dar nebuvo naudotas, jis buvo ieškovui grąžintas, todėl skola sumažinta 284 Lt (T. 1, b. l. 56-57).
Triplike atsakovas nurodė, kad PVM sąskaita faktūra Nr. 22641 nėra pasirašyta atsakovo atstovo, kitoje (Nr. 21654) atsakovo atstovo parašas yra suklastotas, o dar kitas PVM sąskaitas faktūras pasirašė ne atsakovo atstovai. Ginčo PVM sąskaitos faktūros nėra registruotos atsakovo įmonės gaunamų sąskaitų faktūrų registre.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė byloje priešieškinį, kuriame nurodė, kad 5 PVM sąskaitos faktūros (Nr. 21641, 21654, 21843, 21982, 22641), pagal kurias ieškovas prašo priteisti skolą yra galimai pasirašytos buvusių firmos darbuotojų, kurie neturėjo teisės nei pasirašyti, nei priimti prekes, be to parašai gali būti suklastoti, prašė minėtas PVM sąskaitas faktūras pripažinti negaliojančiomis, šių PVM sąskaitų faktūrų suma yra 15 771,19 Lt (T. 1, b. l. 98-99).
Atsiliepime į priešieškinį ieškovas su priešieškiniu nesutiko, nurodė, kad sąskaitos pasirašytos atsakovo darbuotojų ir atsakovas prekes yra gavęs. Atsakovas nepareiškė pretenzijų dėl prekių negavimo, tokią poziciją nurodė tik atsiliepime į ieškinį. Atsakovas skolą pripažino 2008-04-15 raštu, siūlė padengti ją turtu (T. 1, b. l. 122-123).
Dublike atsakovas pakartojo savo poziciją dėl priešieškinio (T. 1, b. l. 126-127).
Ieškovas į bylą pateikė tripliką (T. 1, b. l. 136-137).
Byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė (T. 1, b. l. 210-211), kad nustatyti, ar ginčo PVM sąskaitose faktūrose ginčo parašai yra nurodytų jose asmenų parašai, ar ne. Ekspertizės akte (T. 1, b. l. 257-264) konstatuota, kad: 1) 2007-10-09 PVM sąskaitoje faktūroje serija LUNA Nr. 21654 rankraštinį įrašą parašė ne A. J.; 2) ar 2007-10-09 PVM sąskaitoje faktūroje LUNA NR. 21654 šalia įrašo ,,direkt. pav. A. J.“ pasirašė A. J., nustatyti negalima dėl parašo trumpumo ir paprastos sandaros; 3) 2007-10-08 sąskaitoje faktūroje Nr. 21641 rankraštinį įrašą „G. K.“ parašė ne G. K.; 4) ar 2007-10-08 sąskaitoje faktūroje Nr. 21641 pasirašė G. K. nustatyti negalima, kadangi parašas netinka pasirašiusio asmens identifikavimui; 5) 2007-10-16 sąskaitoje faktūroje Nr. 21843 rankraštinį įrašą ,,Administratorė D. L.“ parašė ir greta pasirašė ne D. L.; 6) 2007-10-23 sąskaitoje faktūroje Nr. 21982 su nuplėšta lapo dalimi rankraštinį įrašą „Administratorė D. L.“ parašė ne D. L..
Po bylos atnaujinimo ieškovo atstovas pateikė teismui paaiškinimus, kad išanalizavus byloje atsakovo pateiktą inventorizacijos aprašą Nr. 1, Nr. 1/1, kuriuose išvardintas atsakovo ilgalaikis turtas bei 2008-02-22 priėmimo-perdavimo aktą, buvo pastebėta, kad aprašuose yra išvardinti ir iš ieškovo įsigyti daiktai, jie užfiksuoti ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose. Atsakovas pats yra užfiksavęs turtą pagal jo dabar ginčijamas PVM sąskaitas faktūras (T. 1, b. l. 273-274).
Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-01-09 priėmė sprendimą ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Teismas nustatė, kad pagal 4 PVM sąskaitas faktūras, kurias ieškovas pateikė atsakovui apmokėti už tiektas jam prekes, pastarasis jų neapmokėjo, tačiau ekspertizės išvadoje konstatuota, kad sąskaitos faktūros yra suklastotos, t. y. pasirašytos ne tų asmenų, kurių pavardės nurodomos faktūrose. Kadangi vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 dalies PVM sąskaitą faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas ar paslaugų tiekimas, o ekspertizės metu nustatyta, kad sąskaitos yra suklastotos, todėl teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą priteisti skolą remiantis minėtomis sąskaitomis, nusprendė ieškinį atmesti. Teismas nesutiko su ieškovo atstovo motyvais, jog byloje yra kiti įrodymai, pagrindžiantys skolos buvimą, nes vertino, kad sąskaitos faktūros šioje situacijoje yra pagrindinis įrodymas, kuriuo gali remtis šalis, reikšdama tokio pobūdžio reikalavimą. Teismas tenkino atsakovo priešieškinį, nes nustatė, kad jis yra įrodytas atstovės paaiškinimais, ekspertizės aktu, todėl PVM sąskaitos faktūros (2007-10-16 sąskaita faktūra serija LUNA Nr. 21843, 2007-10-08 sąskaita faktūra Nr. 21641, 2007-10-09 sąskaita faktūra Nr. 21654, 2007-10-23 sąskaita faktūra Nr. 21982) pripažintos negaliojančiomis kaip suklastotos. Iš ieškovo valstybei priteista 413,13 Lt žyminio mokesčio ir 46,06 Lt pašto išlaidų (T. 1, b. l. 297-298).
Šalies argumentai
Atsakovas kreipėsi į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-08 priėmė papildomą sprendimą, kuriuo tenkino atsakovo UAB ,,Apostat“ prašymą ir priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas ištaisė rašymo apsirikimo klaidą 2012-01-09 sprendimo rezoliucinėje dalyje ir jos 3 dalį išdėstė taip: „priteisti iš ieškovo UAB „B&B TOOLS Lietuva“ ir 473,13 Lt žyminio mokesčio atsakovo UAB ,,Apostat“ naudai bei 46,06 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą“ (T. 2, b. l. 26).
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliantas (ieškovas) UAB „B&B TOOLS Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo, kad:
Iki ieškovui kreipiantis į teismą atsakovas niekada neginčijo pareigos atsiskaityti su ieškovu, priešingai atsakovas ne kartą patvirtino savo pareigą atsiskaityti su ieškovu (2008-04-15 raštas). Teismas nepasisakė dėl šio įrodymo. Ieškovas iš atsakovo yra susigražinęs dalį prekių, kurios atsakovui buvo pateiktos pagal ieškovo PVM sąskaitas faktūras ir atsakovui buvo išrašyta kreditinė sąskaita (pateikta į bylą), kuria buvo sumažintas atsakovo įsiskolinimas ieškovui, taigi ieškovas nebūtų galėjęs susigrąžinti prekių, kurios iš viso nebūtų buvusios pateiktos.Atsakovo teismui pateiktuose inventorizacijos aprašuose Nr. 1 ir Nr. 1/1 ir pateiktoje 2008-03-03 faktiškai esamo turto užfiksavimo suvestinėje yra išvardinti ir iš ieškovo atsakovo įsigyti daiktai, kurių atsakovas šioje civilinėje byloje teigia negavęs, šių prekių suma 13 027,60 Lt (likusią dalį iš ieškovo įsigytų prekių atsakovas galėjo užfiksuoti kituose dokumentuose). Inventorizacijos apraše skiltyje „Inventorizacinis Nr.“ yra nurodoma, iš ko turtas buvo įsigytas, nurodant visą ar dalį to asmens pavadinimo (yra įrašas „Luna“, t. y. buvęs ieškovo pavadinimas), o skiltyje „Išleidimo (pagaminimo) metai“ yra nurodomas įsigijimo pagrindas (minimos PVM sąskaitos faktūros Nr. 21654, 21641, 21982). Prekės užfiksuotos minėtuose dokumentuose Lietuvoje galėjo būti pateiktos tik iš ieškovo, o pagal ankstesnes PVM sąskaitas faktūras tokios prekės nebuvo teiktos. Teismas dėl šių įrodymų nepasisakė. Dėl atsakovo pateiktos 2008-03-03 faktiškai esamo turto užfiksavimo suvestinės apeliantas pažymėjo, kad šiuo dokumentu užfiksuotas tik konkrečioje vietoje (autoservise adresu (duomenys neskelbtini)) esantis turtas, todėl šioje suvestinėje nėra kitur esančio atsakovo turto. Be to, minėtoje suvestinėje yra užfiksuotos ieškovo atsakovui teiktos prekės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šias prekes įgijo iš kitų trečiųjų asmenų ar iš ieškovo pagal ankstesnes PVM sąskaitas faktūras. Teismas apribojo ieškovo teisę savo reikalavimus pagrįsti įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis ir nurodė, kad ieškovas gali remtis tik PVM sąskaitomis faktūromis. Teismas, remdamasis tik ekspertizės aktu, nepagrįstai tenkino atsakovo priešieškinį. PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, o ne sutartis, todėl nesuprantama kuo remiantis ji gali būti teismo pripažinta negaliojančia ir kokias teisines pasekmes tai sukeltų. Atsakovas neprašė pripažinti negaliojančiu tarp ginčo šalių sudaryto prekių pirkimo-pardavimo sandorio, kurio pagrindu ieškovas pateikė atsakovui prekes ir buvo išrašytos ginčo PVM sąskaitos faktūros. Ginčijame sprendime teismas neatliko šalių ginčo teisinės kvalifikacijos ir nenurodė, kokiomis norminių teisės aktų nuostatomis vadovaujantis atsakovo priešieškinys turėtų būti tenkintinas (kokiu pagrindu dokumentai pripažintini negaliojančiais). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, nors ekspertizės išvadoje tokio teiginio nėra. Teismo ekspertizėje nurodyta, kad dalyje PVM sąskaitų faktūrų rankraštinius įrašus padarė ir/ar pasirašė ne jose nurodytas asmuo arba nėra galimybės nustatyti įrašų autentiškumą, todėl įvertinus ekspertizės išvadą galima tik daryti prielaidą, kad iš ieškovo atsakovo vardu priimant prekes PVM sąskaitose faktūrose galimai pasirašė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, o tai savaime niekaip nesąlygoja PVM sąskaitų faktūrų negaliojimo (T. 2, b. l. 13-18).
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Apostat“ nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
Iš apelianto negavo nei nurodytų sąskaitų, nei jose nurodytų prekių ir jų neužsakinėjo. Apeliantas neįrodė, jog atsakovo UAB „Apostat“ įgalioti atstovai tikrai tas prekes gavo, t. y. apeliantas nepateikė nei šalių įgaliotų atstovų pasirašytų prekių perdavimo – priėmimo aktų nei prekių gabenimo važtaraščių, patvirtinančių, kad prekės buvo pristatytos jų gavėjui.Apeliantas nurodo, jog 2008-04-15 atsakovas rašytiniame dokumente patvirtino savo prievolę apeliantui, tačiau atsakovas būdamas sunkioje finansinėje padėtyje visiems savo kreditoriams teikė pasiūlymą atsiskaityti savo turtu, taip pat ir UAB „B&B TOOLS Lietuva“, prieš tai nepatikrinęs, ar apelianto reikalavimas yra pagrįstas. Patikslinus ir išsiaiškinus visas aplinkybes, kad prekių iš apelianto atsakovas negavo, šis dokumentas tampa negaliojančiu, kadangi atsiskaityti nėra už ką.Apeliantas teigia, kad iš atsakovo yra susigražinęs dalį prekių, tačiau nėra pateiktų įrodymų, kad prekės yra būtent pagal nurodytas sąskaitas, kadangi tarp apelianto ir atsakovo pirkimo-pardavimo santykiai klostėsi nuo 2007 m. kovo mėn. ir tęsėsi ilgą laiką, tad minėti grąžinti atsakovo apeliantui daiktai galėjo būti iš ankstesnių atsakovo pirkinių, už kuriuos atsakovas su apeliantu yra visiškai atsiskaitęs.Apeliantas apeliaciniame skunde remiasi negaliojančiais inventorizacijos aprašais, atsakovo įmonėje 2008-03-05 buvo atliktas audito įmonės UAB „Verus auditus“ faktiškai esamo turto užfiksavimas autoservise adresu (duomenys neskelbtini), ir 2008-03-05 faktiškai užfiksuoto turto suvestinėje nėra jokių iš apelianto nurodytų PVM sąskaitų faktūrų daiktų.
Šalies argumentai
Apeliantas (ieškovas) UAB „B&B TOOLS Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-08 papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atsisakoma tenkinti atsakovo prašymą iš ieškovo papildomai priteisti atsakovo reikalaujamas sumas. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo, kad:
Teismas nepagrįstai priėmė papildomą sprendimą, kadangi teismas žinodamas, jog teismo 2012-01-09 sprendimas yra ieškovo apskųstas apeliacine tvarka, iš dalies pakeitė minimą teismo sprendimą.Atsakovo prašymas dėl papildomo sprendimo iš viso negalėjo būti tenkinamas, nes atsakovas viso proceso metu nebuvo pateikęs prašymo atsakovui iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat byloje nėra medžiagos, kad atsakovas iki teismui 2012-01-09 priimant teismo sprendimą būtų pateikęs įrodymus dėl žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas priimdamas papildomą sprendimą vadovavosi atsakovo papildomai, jau po 2012-01-09 priimto sprendimo pateiktais įrodymais.Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 277 straipsnį papildomas sprendimas gali būti priimamas dėl reikalavimo, kuris sprendimu nebuvo išspręstas. Teismas 473,13 Lt žyminio mokesčio priteisimo klausimą teismo sprendimu buvo išsprendęs (šią sumą priteisiant į valstybės biudžetą). Remiantis CPK 267 straipsniu, rašymo apsirikimai ar aiškios aritmetinės klaidos, kurios nekeičia sprendimo esmės teismo sprendime gali būti ištaisomos teismui priimant nutartį. Teismas savo ruožtų menamą rašymo apsirikimą ištaisė papildomu sprendimu. Papildomo sprendimo motyvai patvirtina, jog 473,13 Lt į valstybės biudžetą priteisti ne dėl rašymo apsirikimo, o dėl atsakovo reikalavimą priteisti minėtą sumą pagrindžiančių dokumentų byloje nebuvimo. Teismas netinkamai apskaičiavo žyminio mokesčio sumą, nes remiantis žyminio mokesčio apskaičiavimui taikytinomis mokesčių sumų apvalinimo taisyklėmis, atsakovo mokėtinas žyminis mokestis yra 473,00 Lt, o ne 473,13 Lt.Teismas neargumentavo, kodėl iš ieškovo atsakovo naudai priteista 1 000 Lt (T. 2, b. l. 36-37).
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Apostat“ nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
Apeliantas nurodo, kad teismas pakeitė teismo 2012-01-09 sprendimą, tačiau teismas vadovaujantis CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktu sprendimo nekeitė, o priėmė papildomą sprendimą, bei vadovaudamasis CPK 276 straipsnio 2 dalimi ištaisė rašymo apsirikimo klaidą sprendimo rezoliucinėje dalyje. Apeliantas teigia, jog atsakovo prašymas priimti papildomą sprendimą ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo klausimą iš viso negalėjo būti tenkinamas, nes atsakovas viso proceso metu nebuvo pateikęs prašymo atsakovui iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidų, tačiau CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas papildomą sprendimą vadovavosi atsakovo po 2012-01-09 priimto sprendimo pateiktais įrodymais, tačiau žyminio mokesčio mokėjimo kvitas buvo pateiktas teismui jo sumokėjimo dieną, t. y. 2011-03-03 ir byloje yra tai patvirtinantys įrodymai – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo padarytas antspaudas „GAUTA“ su data 2011-03-30 bei teismo atstovės parašu.Bylos medžiagoje yra patvirtinantys įrodymai, jog atsakovas sumokėjo 1 000 Lt dydžio avansą už ekspertizės atlikimą, šiais įrodymais remiantis teismas priėmė papildomą sprendimą (T. 2, b. l. 43-44).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuo skundus pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-09 sprendimo
Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti skolą pagal ieškovo atsakovui išrašytas ir, pasak ieškovo, atsakovui pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, kurių atsakovas iki šiol nėra apmokėjęs. Byloje buvo atlikta rašysenos ekspertizė, kad nustatyti, ar keturiose ginčo PVM sąskaitose faktūrose ginčo parašai yra nurodytų jose asmenų parašai, ar ne, ir ekspertizės išvadose (T. 1, b. l. 257-264) nurodyta, kad PVM sąskaitas faktūras pasirašė ne jose nurodyti asmenys. Po ekspertizės atlikimo ieškovas teismui pateikė papildomą argumentą dėl to, jog atsakovo ekspertizei atlikti pateiktuose inventorizacijos aprašuose Nr. 1, Nr. 1/1, kuriuose išvardintas atsakovo ilgalaikis turtas, yra išvardinti ir iš ieškovo įsigyti daiktai, kurie užfiksuoti ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškovo ginčijamą sprendimą, sprendė, jog ekspertizės metu nustatyta, kad sąskaitos yra suklastotos, todėl ieškovo reikalavimas priteisti skolą remiantis minėtomis sąskaitomis yra nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo atstovo motyvais, jog byloje yra kiti įrodymai, pagrindžiantys skolos buvimą, nes vertino, kad sąskaitos faktūros šioje situacijoje yra pagrindinis įrodymas, kuriuo gali remtis šalis, reikšdama tokio pobūdžio reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.
Įstatymų leidėjas prievolių atsiradimą sieja ne tik su rašytinių sutarčių sudarymu, bet ir su kitais juridiniais faktais, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Kadangi nėra nustatyta imperatyvi pareiga pirkimo-pardavimo santykius dėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių (kurios, sprendžiant iš bylos medžiagos, buvo skirtos automobilių remontui) pardavimo įforminti rašytine sutartimi, ji gali būti sudaroma ir žodžiu (CK 6.311 straipnis), o pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti pakanka prekes perduoti pirkėjui arba jo įgaliotam asmeniui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkėjo pasirašyta PVM sąskaita faktūra patvirtina sutartinių pirkimo-pardavimo santykių susiklostymą tarp šiame dokumente nurodytų asmenų. Prekių pardavimas pagal sąskaitą faktūrą iš esmės atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes – pardavėjo pareigą perduoti prekes pirkėjo nuosavybėn, atitinkamai pirkėjo pareigą už perduotas prekes sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kartu pabrėžtina, jog įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, kad net ir esant pirkėjo pasirašytoms PVM sąskaitoms faktūroms, kilus ginčui, būtent daiktų pardavėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog pirkimo-pardavimo sandoris yra įvykęs (CPK 12, 178 straipsnis). Tik įrodžius sandorio sudarymo faktą gali būti vertinama, ar pirkėjas turi priešpriešinę prievolę pardavėjui – sumokėti už prekes.
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau išdėstytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas apribojo ieškovo teisę savo reikalavimus pagrįsti įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis ir nurodė, kad ieškovas gali remtis tik PVM sąskaitomis faktūromis. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Tačiau teismas, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, spręsdamas konkretų ginčą, gali suteikti didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie patikimiau patvirtina ar paneigia tam tikrų įrodinėjamų faktų egzistavimą (neegzistavimą). Tų pačių įrodymų įrodomoji reikšmė, sprendžiant skirtingo pobūdžio ginčus, gali būti nevienoda. Todėl, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, kiekvienu konkrečiu atveju dėl atskirų įrodymų įrodomosios reikšmės (svarbos) sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2006), atitinkamai tai motyvuodamas. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, todėl nepagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti skolą vadovaujantis tokio pobūdžio dokumentais. Ieškovas ginčija teismo teiginį, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo suklastotos, kadangi ekspertizė nustatė tik tai, kad dalyje PVM sąskaitų faktūrų rankraštinius įrašus padarė ir/ar pasirašė ne jose nurodytas asmuo arba nėra galimybės nustatyti įrašų autentiškumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ginčo PVM sąskaitomis faktūromis siekia prisiteisti iš atsakovo skolą teigdamas, kad pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras atsakovas prekes gavo ir tai yra patvirtinta atsakovo įgaliotų asmenų parašais, todėl ekspertui nustačius, kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose pasirašė (t. y. padėjo parašus ar parašė vardą, pavardę) ne jose nurodyti asmenys, t. y. parašai, vardai, pavardės yra netikri, suklastoti, parašyti be dokumentuose nurodytų asmenų, yra pagrindas pripažinti, kad įrodymai, kurių pagrindu reikalaujama priteisti skolą iš atsakovo, nepatvirtina įrodinėjamų aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino, kad reiškiant reikalavimą priteisti skolą pagal PVM sąskaitas faktūras pagrindinis įrodymas yra PVM sąskaitos faktūros, o ne kiti įrodymai, pagrindžiantys skolos buvimą. Teisėjų kolegija, sutikdama su minėtu pirmosios instancijos teiginiu, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo argumentai, susiję su atsakovo į bylą pateiktais inventorizaciniais aktais ir juose užfiksuotomis galimai iš ieškovo pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras įsigytomis prekėmis, nepatvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras (T. 1, b. l. 205-209), t. y. ieškovui nepakanka įrodymų faktiniam ieškinio pagrindui pagrįsti. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtuose inventorizaciniuose aktuose užfiksuoti duomenys suteikia galimybę ieškovui pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą.
Dėl apelianto argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo argumentų, jog iki ieškinio padavimo atsakovas patvirtino savo pareigą atsiskaityti su ieškovu, be to, ieškovas iš atsakovo susigražino dalį prekių, kurios atsakovui buvo pateiktos pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, jog vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas, tačiau šis sprendimo priėmimo metu teismo atliekamas įrodymų vertinimas ir teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl ieškovo argumentų, susijusių su nepagrįstu priešieškinio tenkinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad PVM sąskaita faktūra yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalis). Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti privalomi apskaitos dokumentų (t. y. ir PVM sąskaitų faktūrų) rekvizitai, tarp kurių, be kita ko, yra „asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos“ (6 punktas). Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai arba Elektroninio parašo įstatymo nustatyta tvarka. Byloje neginčijamai nustatyta (tai patvirtina atlikta rašysenos ekspertizė), kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose prie žodžių „Prekes gavo“ pasirašė ne atsakovo įgalioti asmenys, tokiu būdu darytina išvada, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros prieštarauja minėtoms imperatyvioms Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatoms. Iš bylos medžiagos yra aišku, jog atsakovo prašomomis pripažinti negaliojančiomis PVM sąskaitomis faktūromis ieškovas siekė įrodyti tarp šalių sudarytus prekių pirkimo-pardavimo sandorius, todėl nustačius, kad pasirašytos ginčo PVM sąskaitos faktūros, patvirtinančios sutartinių pirkimo-pardavimo santykių susiklostymą, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra pagrindas spręsti, jog šios PVM sąskaitos faktūros turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012-01-09 sprendimą. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-08 papildomo sprendimo
Atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė priimti papildomą sprendimą, kadangi teismas neišsprendė dalies bylinėjimosi išlaidų (1 000 Lt už ekspertizę) atlyginimo klausimo ir neteisingai išsprendė sumokėto 473,13 Lt žyminio mokesčio paskirstymo klausimą.
Pirmosios instancijos teismas papildomame sprendime nustatė, kad ieškinys atmestas, o priešieškinys tenkintas, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas iš ieškovo atsakovui priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat teismas nustatė, kad 2010-07-28 ir 2011-02-18 nutartimis buvo patenkintas atsakovo prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už priešieškinį iki sprendimo priėmimo, terminas buvo atidėtas iki 2011-03-30 (T.1, b. l. 112, 150), atsakovas žyminį mokestį 473,13 Lt sumokėjo 2011-03-30, pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus, tačiau tuo metu, t. y. 2011-03-30 byla buvo išsiųsta į ekspertizę ir gautas dokumentas į bylą nebuvo įsiūtas, todėl sprendimo priėmimo metu teismas šią žyminio mokesčio sumą iš ieškovo priteisė į valstybės biudžetą. Teismas konstatavo, kad esant tokioms aplinkybėms ir atsakovui papildomai pateikus įrodymą, jog žyminis mokestis buvo sumokėtas iki teismo nustatytos 2011-03-30 datos, sprendimo rezoliucinės dalies 3 d. taisytina, priteisiant iš ieškovo 473,13 Lt žyminio mokesčio atsakovo naudai (CPK 276 straipsnio 2 dalis).
Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas negalėjo priimti papildomo sprendimo, kuriuo iš dalies pakeitė sprendimą, nes jis buvo ieškovo apskųstas apeliaciniu skundu. Teisėjų kolegija pažymi, kad papildomu sprendimu nėra keičiamas teismo sprendimas, o yra sprendžiami klausimai, kurie turėjo būti išspręsti priimant sprendimą (CPK 277 straipsnis). Teismo rezoliucinės dalies pakeitimas vadovaujantis CPK 276 straipsnio 2 dalimi reiškia sprendimo rašymo apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų ištaisymą, o ne teismo sprendimo pakeitimą CPK 326 straipsnio 1 straipsnio 3 punkto prasme. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad rašymo apsirikimas buvo ištaisytas ne nutartimi, papildomu sprendimu, kuriuo buvo sprendžiamas neišspręstų bylinėjimosi išlaidų dalies atlyginimo klausimas (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas), vadovaujantis CPK 3 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, negali būti vertinama kaip procesinių teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Apeliantas nurodo, kad atsakovo prašymas dėl papildomo sprendimo iš viso negalėjo būti tenkinamas, nes atsakovas viso proceso metu nebuvo pateikęs prašymo atsakovui iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat byloje nėra medžiagos, kad atsakovas iki teismui 2012-01-09 priimant sprendimą buvo pateikęs įrodymus dėl žyminio mokesčio sumokėjimo. CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnis reglamentuoja, kokia tvarka yra paskirstomos bylinėjimosi išlaidos ir imperatyviai nustato, kad „Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą“ (1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, tarp kurių yra sumos, išmokėtos ekspertinėms įstaigoms (CPK 79, 88 straipsniai). Pažymėtina, kad CPK nenumato šalies pareigos pateikti teismui atskirą prašymą priteisti atsakovo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su žyminio mokesčio bei sumų, išmokėtų ekspertinėms įstaigoms, sumokėjimu. Tokia pareiga įtvirtinta tik šaliai prašant teismo priteisti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl apelianto argumento, kad priimdamas papildomą sprendimą teismas vadovavosi atsakovo papildomai, jau po 2012-01-09 priimto sprendimo pateiktais įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas papildomame sprendime nurodė, jog atsakovui iki 2011-03-30 buvo atidėtas terminas sumokėti 473,13 Lt žyminį mokestį už byloje atsakovo pareikštą priešieškinį ir atsakovas pateikė teismui įrodymus, jog šią sumą atsakovas sumokėjo 2011-03-30 ir tą pačią dieną pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus, kurie į bylą nebuvo įsiūti, kadangi byla buvo išsiųsta į ekspertizę. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti teismo argumentai yra pagrįsti ir pakankami tam, kad daryti išvadą, jog priimdamas 2012-01-09 sprendimą teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 413,13 Lt žyminio mokesčio suma. Pagal į bylą pateiktus įrodymus 2012-01-09 sprendime teismas turėjo nurodyti, kad 473,13 Lt (ne 413,13 Lt) suma iš ieškovo turi būti priteista atsakovui, kuris įrodė, kad minėtą sumą sumokėjo 2011-03-30, t. y. ne vėliau kaip iki teismo sprendimo priėmimo dienos (T. 1, b. l. 150).
Be to, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas papildomame sprendime neargumentavo, kodėl iš ieškovo atsakovo naudai priteista 1 000 Lt. Teisėjų kolegija pripažįstą minėtą apelianto teiginį nepagrįstu, kadangi papildomame sprendime nurodyta, jog ieškinys yra atmestas, priešieškinys patenkintas, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos papildomos bylinėjimosi išlaidos (t. y. 1 000 Lt išlaidų už rašysenos ekspertizę). Kaip minėta, papildomu sprendimu sprendžiami klausimai, kurie turėjo būti išspręsti sprendime. Priimdamas 2012-01-09 sprendimą teismas nepasisakė dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu, nors atsakovas į bylą buvo pateikęs tokias išlaidas patvirtinančius įrodymus iki 2012-01-09 sprendimo priėmimo (T. 2, b. l. 4-5). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai papildomu sprendimu išsprendė minėtų 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Dėl apelianto argumento, susijusios su žyminio mokesčio sumos apvalinimu, pažymėtina, kad apeliantas nepagrindė savo argumento, jog žyminio mokesčio apskaičiavimui taikytinos mokesčių sumų apvalinimo taisyklės. Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-27 nutarimu Nr. 1240, nustatyta, kad žyminis mokestis priklauso nuo bylos (ginčo) pobūdžio ir yra apskaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnį (3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apskaičiavo, jog atsakovo už priešieškinį mokėtinas žyminis mokestis yra 473,13 Lt ir 2010-07-28 nutartimi atidėjo šio žyminio mokesčio sumokėjimą (T. 1, b. l. 112). Byloje nėra duomenų, jog minėta nutartis buvo apskųsta, todėl ji yra įsiteisėjusi ir ja turi būti vadovaujamasi.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių papildomo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012-03-08 papildomą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Ieškovo UAB „B&B TOOLS Lietuva“ apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-09 sprendimą ir 2012-03-08 papildomą sprendimą palikti nepakeistus.