Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-165-478/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-03-20
Bylos Nr.: 1A-165-478/2025
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Nerijus Meilutis, Linas Šiukšta
Nuteistasis: D. P., ir I

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 118 str. 2 d., 119 str. 3 ir 4 d., 147 str. 3 d., 1471 str. 3 d., 147² str. 2 d., 157 str. 3 d., 189¹ str. 2 d., 226 str. 6 d., 227 str. 6 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės arba suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-478/2025Proceso Nr. 1-03-2-00332-2023-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.2; 1.2.22.1.1; 2.4.6.3.2(S)LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,nuteistajam D. P. ir jo gynėjai advokatei Kristinai Marčienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.), 253 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams;

– pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėtas D. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir nustatyta, kad po Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžio įsiteisėjimo D. P. privalo nedelsiant atlikti 1 (vienerių) metų jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios 3 (trejų) metų ir 3 (trijų) mėnesių jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas 3 (trejų) metų terminui.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 7 punktu, D. P. paskirtos šios pareigos: paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies atidėjimo vykdymo laikotarpiu tęsti darbą ir neišeiti iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi (vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginat vienai laisvės atėmimo parai), į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas D. P. laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2023 m. lapkričio 16 d. (imtinai).

Tuo pačiu Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžiu nuteisti ir I. P. bei V. D., nuosprendis šių asmenų atžvilgiu neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. P. nuteistas už tai, kad 2023 m. gegužės 17 d., apie 14.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), susitikimo su I. P. metu, susitarė su juo dėl 3 vnt. „B“ kategorijos šaunamųjų ginklų pistoletų „Glock 19“ pardavimo – pirkimo bei susitarė, kad didelio kiekio šaunamųjų ginklų pirkimas – pardavimas įvyks po dviejų dienų, t. y. 2023 m. gegužės 19 d., I. P. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nukreiptus į didelio kiekio šaunamųjų ginklų įgijimą, 2023 m. gegužės 19 d., apie 11.42 val., tiksliau nenustatytu laiku, atvyko į I. P. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), kur apie 11.52 val., tiksliau nenustatytu laiku, iš I. P. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo didelį kiekį – 3 vnt. „B“ kategorijos šaunamuosius ginklus – pusiau automatinių šaunamųjų ginklų – 9 mm kalibro pistoletų „Glock 19“ konversijas, kurias pasidėjęs į savo naudojamo automobilio „Audi Q5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) saloną, neteisėtai, neturėdamas leidimo jas gabeno nuo (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos, kurioje policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį, neteisėtai laikomas ir gabenamas didelis kiekis šaunamųjų ginklų buvo surastas ir išimtas.

2. D. P. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip iki 2023 m. gegužės 19 d., įgijo ir į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), atgabeno vieną šaudmenį – pramoninės gamybos 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo, „LUGER“ tipo šovinį, skirtą šaudyti 9 mm kalibro graižtviniams „B“ ir „A“ kategorijų šaunamiesiems ginklams – pistoletams bei pistoletams kulkosvaidžiams, ir neteisėtai, neturėdamas leidimo šį šaudmenį laikė iki 2023 m. gegužės 19 d., kada apie 13.50 val., kratos metu šis šaudmuo buvo surastas ir išimtas.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

3. Nuteistasis D. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendį pakeisti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

3.1. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes išsamiai neišnagrinėjo ir neištyrė bylos aplinkybių, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis nepatikimais, prieštaringais bylos nagrinėjimo teisme metu nepatikrintais įrodymais ir nuosprendį grindė spėlionėmis, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepašalinęs išdėstytų abejonių pažeidė in dubio pro reo principą, reiškiantį, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai.

3.2. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė iš esmės prieštaringais įrodymais, kurie negali būti laikomi patikimais dėl keleto priežasčių. Susipažinus su teisiniu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) reglamentavimu, anot apelianto, akivaizdu, kad pagal faktiškai susiklosčiusią situaciją byloje, jis pirmosios instancijos teisme save „apkalbėjo“ ir davė parodymus prieš save. Nuteistojo teigimu, viso tyrimo metu nebuvo įvertinta aplinkybė, kad jam nuo 2008 m. balandžio 11 d. įstatymų nustatyta tvarka yra išduotas leidimas laikyti (nešiotis) savigynai skirtus ginklus (pistoletus, revolverius), šio leidimo pagrindu jis buvo įsigijęs pistoletą ,,Glock 19, 9 mm Para“, Nr. (duomenys neskelbtini), kuris taip pat paimtas kratos metu. Apeliantas pažymi, kad dėl šio ginklo kaltinimai jam nebuvo pareikšti, todėl manytina, jog ir prokuroras, ir teismas pripažino ginklo laikymo teisėtumo faktą. Pagal GŠKĮ, kaip taisyklė, medžioklei skirti ginklai ir šaudmenys priskiriami B ginklų kategorijai, šiai kategorijai, pasak apelianto, priskirtas ir jo turėtas ,,Glock“ pistoletas su 9 mm šaudmenimis.

3.3. Iš byloje esančios Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvados Nr. IBPS-V- 1577064-23 matyti, kad tyrimo objektas 9 mm centrinio įskėlimo „LUGER“ tipo šovinys yra šaudmuo, skirtas šaudyti graižtviniams „B“ ir „A“ kategorijų šaunamiesiems ginklams – pistoletams bei pistoletams-kulkosvaidžiams ir šoviniai tokiomis kulkomis yra draudžiami civilinėje apyvartoje. Taigi pats lingvistinis šios išvados turinys, anot nuteistojo, rodo, kad jis, turėdamas tinkamai išduotus leidimus laikyti ir nešiotis B kategorijos ginklus, tuo pačiu turėjo teisę disponuoti ir aptartu B kategorijos šaudmenimi, kuris, dėl kažkokių savo savybių, dar yra priskiriamas ir prie A kategorijos šaudmenų. Nuteistasis pažymi, kad nors jis ir neturėjo specialiai išduoto leidimo laikyti ir nešiotis A kategorijos ginklų bei šaudmenų, kuriems pagal GŠKĮ 3 straipsnio 5 punktą „priskiriami pistoletų ir revolverių šoviniai su ekspansyviosiomis kulkomis ir kulkos tokiems šoviniams“, tačiau pagal tame pačiame straipsnyje aptartą išimtį jis galėjo jais disponuoti, jeigu „tokius šovinius ir kulkas medžioklei naudoja tam teisę turintys asmenys“. Be to, GŠKĮ 34 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad „medžioklei taip pat gali būti naudojami teisėtai turimi A, B kategorijų trumpieji šaunamieji ginklai“. Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 60 straipsnį medžioklėje gali būti naudojami B ir C kategorijos trumpieji šaunamieji ginklai ,,<...> kai, siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas ar sužalotas arba gyvagaudžiais spąstais pagautas medžiojamasis gyvūnas“.

3.4. Apeliantas pažymi, kad byloje nustatyta, jog nuo 2013 m. jis yra medžiotojas, todėl kaltinime aptariamu laikotarpiu turėjo teisę laikyti ir medžioklėje naudotis pirmiau aptartais trumpaisiais ginklais bei jiems skirtais šaudmenimis. Anot nuteistojo, jis domisi ginklais ir šaudmenimis, žino jų įsigijimo tvarką, skiria kalibrus, markes, pavojingumo lygį, taigi neabejotinai turi specialiųjų žinių apie šaunamuosius ginklus (jų dalis), todėl mano, kad teismo daroma išvada dėl šaudmens neteisėtumo yra iš esmės susijusi tik su manymu, jog jei nėra jokių dokumentų, patvirtinančių šaudmenų įsigijimą, vadinasi jis buvo laikomas neteisėtai. Apeliantas pažymi, kad įstatymas nenumato fiziniams asmenims, turintiems leidimus įsigyti šaunamąjį ginklą, būtinumo turėti atskirus leidimus įsigyti šaudmenis tokiems ginklams, todėl pareiga įrodyti turimų šaudmenų teisėtumą turi tekti pareigūnams, o ne kaltinamajam (beje, analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymį – tiesioginę tyčią, nes neatsižvelgė į tai, kad tiriamas 9 mm kalibro „LUGER“ tipo šovinys tinka 9 mm pistoletams, tarp jų ir jo turimam pistoletui „Glock 19“, t. y. ginklui, kurį jis naudojo nuo 2008 m., ne kartą teikė šaudmenų kontrolę vykdantiems pareigūnams, kurie niekada jokių pretenzijų dėl to nereiškė.

3.5. Apelianto nuomone, įvertinęs jo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti ir veikos mažareikšmiškumo klausimą (BK 37 straipsnis). Nuteistojo teigimu, nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis turėjo galiojančius leidimus medžiokliniams ir savigynai skirtiems ginklams, ginklus tinkamai laikė, jie nebuvo prieinami pašaliniams asmenims, nusikaltimo dalykas – šaudmuo galėjo būti naudojamas medžioklėje, realių pavojingų padarinių nekilo, nenustatyti jo ketinimai šaudmenį naudoti nusikalstamiems tikslams, todėl nebuvo realaus pavojaus dėl žalos atsiradimo visuomenei, jis žino teisės aktais nustatytas naudojimosi ginklais ir šaudmenimis taisykles, todėl, nors jo veiksmai formaliai ir atitiktų BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet dėl minėtų aplinkybių jo elgesio neteisėtumas nesiekė būtino baudžiamajai atsakomybei taikyti pavojingumo laipsnio.

3.6. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad ne už visus ginklų ir šaudmenų laikymo tvarkos pažeidimus nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, už įvairius ginklo ir šaudmenų saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo tvarkos pažeidimus nustatyta administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 229 straipsnis). Taigi, apelianto manymu, šiuo atveju jo padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturėjo būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, dvi D. P. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuojant kaip vieną nusikalstamą veiką pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, formą bei motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. P. pripažino kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nepažeidė bausmių skyrimo taisyklių ir nuteistajam D. P. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą bausmę. Beje, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis iš esmės nėra ginčijama ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Dėl kitos D. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog D. P. veikoje nustatyti visi būtinieji minėto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau nepakankamai įvertino šios veikos pavojingumą. Todėl šioje dalyje baudžiamoji byla nutraukiama ir D. P., pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) atleidžiamas dėl veikos mažareikšmiškumo (BPK 327 straipsnio 2 punktas). Tuo pačiu panaikinama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. P. paskirtų bausmių subendrinimo ir atitinkamai keičiama nuosprendžio dalis dėl laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas atidėtas, dydžio.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes išsamiai neišnagrinėjo ir neištyrė bylos aplinkybių, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis nepatikimais, prieštaringais, bylos nagrinėjimo teisme metu nepatikrintais įrodymais ir nuosprendį grindė spėlionėmis, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepašalinęs išdėstytų abejonių pažeidė in dubio pro reo principą.

7. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Iš aptarto reguliavimo matyti, kad tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, jog: 1) tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų (reikalavimų rinkti duomenis įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, surinktus duomenis patikrinti) arba 2) duomenys nėra reikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam tiesiogiai ir kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. jog pirmosios instancijos teismas būtų be pagrindo kokius nors byloje esančius duomenis pripažinęs įrodymais ar priimdamas sprendimą vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje

10. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį D. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip iki 2023 m. gegužės 19 d., įgijo ir į savo gyvenamąją vietą atgabeno vieną šaudmenį – pramoninės gamybos, 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo „LUGER“ tipo šovinį, skirtą šaudyti 9 mm kalibro graižtviniams B ir A kategorijų šaunamiesiems ginklams – pistoletams bei pistoletams kulkosvaidžiams, ir neteisėtai, neturėdamas leidimo, šį šaudmenį laikė.

11. Nuteistasis D. P., apeliaciniame skunde nesutikdamas su jo nuteisimu už minėto nusikaltimo padarymą, nurodo, kad nuo 2013 m. jis yra medžiotojas, todėl kaltinime aptariamu laikotarpiu turėjo teisę laikyti ir medžioklėje naudotis aptartais trumpaisiais ginklais bei jiems skirtais šaudmenimis, pažymi, kad įstatymas nenumato fiziniams asmenims, turintiems leidimus įsigyti šaunamąjį ginklą, būtinumo turėti atskirus leidimus įsigyti šaudmenis tokiems ginklams. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymį – tiesioginę tyčią, nes neatsižvelgė į tai, kad tiriamas 9 mm kalibro „LUGER“ tipo šovinys tinka 9 mm pistoletams, tarp jų ir jo turimam pistoletui „Glock 19“, t. y. ginklui, kurį jis naudojo nuo 2008 m. Su šiais nuteistojo argumentais nėra pagrindo sutikti.

12. BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo dalykas – tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatymu įtvirtintą reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. GŠKĮ 1 straipsnis nustato, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. GŠKĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta, kad leidimas nešiotis ginklus ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenų tik tam ginklui, kuris nurodytas šiame leidime ar ginklo pažymėjime, ir juos nešiotis ar laikyti. Pažymėtina, kad GŠKĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog visi teisėtai Lietuvos Respublikoje esantys A, B, C kategorijų ginklai Ginklų registro nuostatų nustatyta tvarka registruojami Ginklų registre.

13. GŠKĮ 32 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad civilinėje apyvartoje esančių ginklų ir šaudmenų laikymo ir saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (2020 m. liepos 1 d. redakcija). Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą“ 1.1 papunkčiu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. Nr. V-362 įsakymu patvirtintas Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašas (2020 m. liepos 4 d. redakcija) (toliau – Tvarkos aprašas). Be kita ko, šio aprašo VII skyriuje nustatyta A ir B kategorijų ginklų registravimo tvarka. Ginklo savininkui išduodamas ginklo teisėtą turėjimą patvirtinantis pažymėjimas, kuriame nurodomas asmens vardas, pavardė, asmens kodas, ginklo rūšis, markė, modelis, šovinio tipas, ginklo identifikacinis numeris, ginklo pažymėjimą išdavęs asmuo, ginklo pažymėjimo numeris ir išdavimo data. Šie duomenys įtraukiami į Policijos licencijuojamos veiklos informacinę sistemą.

14. Byloje esančiame 2023 m. gegužės 19 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad be kitų objektų apžiūrėtas ir vienas šovinys, kratos metu rastas pas D. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Apžiūroje dalyvaujančio specialisto išvada – šovinio su žymenimis „9 mm Luger“ kulkos viršūnėlė turi duobutę ir įspaudimus apie ją. Tai ekspansinė kulka. Šoviniai tokiomis kulkomis civilinėje apyvartoje yra draudžiami (t. 5, b. l. 14–17). 2023 m. birželio 9 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-1577064-23 konstatuota, kad tirti pateiktas šovinys yra šaudmuo, o būtent – pramoninės gamybos, 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo, „LUGER“ tipo šovinys, skirtas šaudyti 9 mm kalibro graižtviniams B ir A kategorijų šaunamiesiems ginklams – pistoletams bei pistoletams-kulkosvaidžiams. Šovinys tinkamas šaudyti (t. 5, b. l. 22–27). Iš bylos duomenų matyti, kad D. P. turi leidimą laikyti (nešiotis) savigynai ginklus (pistoletus, revolverius), išduotą 2008 m. balandžio 11 d. ir galiojantį iki 2028 m. kovo 3 d. Taip pat D. P. turi ginklo pažymėjimą, kuriame nurodytas šaunamasis ginklas – pistoletas GLOCK 19,9 mm Para, Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 11, b. l. 101).

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad leidime laikyti (nešiotis) ginklus yra pateikiamas tik bendras ginklų kategorijų ir ginklų rūšių sąrašas, nenurodant konkretaus šaunamojo ginklo ir jo kalibro, priešingai nei išduotame ginklo pažymėjime, kuriame įrašyti asmens teisėtai turimo ginklo duomenys nustatyta tvarka įtraukti į Ginklų registrą. Šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad ginklo pažymėjimas – privalomas ginklų disponavimui ar apyvartai dokumentas, kai ginklo leidime nėra įrašyti ginklo identifikaciniai duomenys, pavyzdžiui, draudžiama A, B, C kategorijų ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių savininkui, valdytojui, naudotojui ginklą nešiotis ir gabenti neturint su savimi leidimo nešiotis ginklus ir ginklo pažymėjimo, jeigu šiame leidime neįrašyti ginklo identifikaciniai duomenys (GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Taigi nors leidimais nešiotis ar laikyti ginklus patvirtinama asmens teisė laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus (GŠKĮ 2 straipsnio 44, 45 punktai), turi būti vertinami ginklo pažymėjime nurodyti duomenys – konkretus fizinio asmens teisėtai disponuojamas ginklas, šio modelis, kalibras, identifikacinis numeris. Vertinant pirmiau aptartas GŠKĮ nuostatas sistemiškai, matyti, jog GŠKĮ 32 straipsnio 2 dalis suponuoja ginklo savininko ar naudotojo teisę įgyti šaudmenis, juos nešiotis ar laikyti tik konkrečiam ginklui, kuris nurodytas arba leidime nešiotis, laikyti ginklus, arba ginklo pažymėjime, bet ne jų rūšiai ar kategorijai. Priešingas aptariamos įstatymo normos aiškinimas neužtikrintų saugios ginklų ir jų šaudmenų apyvartos, kadangi sudarytų sąlygas asmenims įsigyti, nešiotis ir laikyti šaudmenis, kurie neskirti naudoti tų asmenų teisėtai įgytiems ir turimiems šaunamiesiems ginklams. Tai prieštarautų GŠKĮ keliamam tikslui (GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalis).

16. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į GŠKĮ nuostatų visumą, daro išvadą, jog nuteistasis D. P. pažeidė disponavimo BK 253 straipsnyje išvardytais objektais, t. y. šaudmenimis, tvarką, kadangi neturėjo nustatyta tvarka įregistruoto teisėtai laikomo ginklo ir tai patvirtinančio ginklo pažymėjimo su jame konkrečiai nurodytu atitinkamu ginklu, kuris būtų tinkamas šaudyti D. P. laikytu šaudmeniu. Vien ta aplinkybė, kad tiek D. P. teisėtai turėtas ir laikytas ginklas ,,Glock“ yra skirtas šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, tiek nuteistojo namuose rastas šaudmuo buvo analogiško kalibro, nepaneigia D. P. veikos neteisėtumo, kadangi kratos metu nuteistojo namuose surastas šaudmuo yra ekspansinė kulka, o pagal GŠKĮ 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą šoviniai su ekspansyviosiomis kulkomis priskiriami A kategorijos šaudmenims, tuo tarpu D. P. turėjo leidimą tik B kategorijos ginklams. GŠKĮ 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad A kategorijai priskiriami pistoletų ir revolverių šoviniai su ekspansyviomis kulkomis ir kulkos tokiems šoviniams, išskyrus atvejus, kai tokius šovinius bei kulkas medžioklei ar sportiniam šaudymui naudoja turintys tam teisę asmenys. Kaip matyti iš nuteistojo D. P. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, jis yra medžiotojas, todėl turi teisę laikyti ir naudotis graižtviniais šaunamaisiais ginklais, būtent graižtvinį šautuvą jis ilgą laiką turėjo, tačiau aptariamo įvykio metu šautuvą buvo pridavęs pardavimui, o kartu su ginklu – ir leidimą tokiam ginklui. Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad D. P. įvykio metu neturėjo leidimo disponuoti šoviniais su ekspansyviosiomis kulkomis, tame tarpe ir medžioklėje. Be to, ir pats nuteistasis patvirtino, kad ,,LUGER“ tipo šovinio tam medžiokliniam šautuvui, kurį jis turėjo, negalima pritaikyti, tą šovinį jam padovanojo tam, kad būtų galima užbaigti sužeisto gyvūno kančias jo turėtu „Glock“ pistoletu. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, kad D. P. jo namuose surastą 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo, „LUGER“ tipo šovinį laikė neteisėtai, kadangi neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklo, tinkamo šaudyti šoviniais su ekspansyviomis kulkomis. Byloje nustatyta nuteistojo D. P. veika atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, t. y. neteisėtą šaudmens laikymą.

17. Aptariamos nusikalstamos veikos būtinas subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia, t. y. turi būti nustatyta, kad asmuo suprato, jog neteisėtai laiko šaudmenį, ir norėjo taip veikti. Byloje nėra ginčo, kad D. P. buvo susipažinęs su šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo taisyklėmis, todėl suprato, jog jo namuose laikomas šaudmuo yra laikomas neteisėtai. D. P., būdamas medžiotoju, turėjo ginklą savigynai, kuris skirtas šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, matė ir žinojo, kaip atrodo jo turimam ginklui skirti šoviniai, ir suvokė, kad jo turimas 9 mm kalibro ,,LUGER“ tipo šovinys su ekspansyviąja kulka dažniausiai yra skirtas gyvūno kančioms užbaigti ir skiriasi nuo jo teisėtai turimų šaudmenų, be to, šaudyti tokiais šaudmenimis reikalingas atskiras leidimas. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nekyla abejonių, kad D. P. žinojo ir suprato, jog leidimo disponuoti šoviniu su ekspansyviąja kulka jis neturi, t. y. šoviniu su ekspansyviąja kulka nuteistasis neteisėtai disponavo tyčia, suvokdamas, kad disponuoti šiuo šoviniui neturi leidimo ir veikia neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, padarė pagrįstą išvadą dėl visų – tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių buvimo D. P. veikoje.

18. Nėra pagrindo sutikti su prokuroro išsakyta pozicija baigiamųjų kalbų metu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jog abi šioje baudžiamojoje byloje D. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos – neteisėtas disponavimas trimis šaunamaisiais ginklais (BK 253 straipsnio 2 dalis) ir neteisėtas šaudmens laikymas (BK 253 straipsnio 1 dalis), kvalifikuotos kaip du atskiri nusikaltimai, turėtų būti vertinamos ir kvalifikuojamos kaip viena, BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta, nusikalstama veika.

19. Pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos tęstinumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavo, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 10 dalimi, nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-51-648/2019). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, Nr. 2K-7-96/2012, Nr. 2K-258-677/2016, Nr. 2K-178-699/2018), tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, Nr. 2K-258-677/2016). Tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-51-648/2019).

20. Veikos, nurodytos BK 253 straipsnio skirtingose dalyse, vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jei tam tikri veiksmai – šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų neteisėtas gaminimas, įgijimas, laikymas, nešiojimas, gabenimas, panaudojimas ar realizavimas – buvo padaryti ne vieną kartą, bet atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą, siekiant tam tikro apibrėžto rezultato. Jei tyčia padaryti kitą neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis veiką susiformuoja po pirmos veikos padarymo, šios veikos paprastai laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis ir kvalifikuojamos atskirai, tačiau tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė bendra tyčia, pagal vieną sumanymą ir konkretų tikslą, padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, Nr. 2K-232/2010, 2K-40/2010). Sprendžiant apie bendros tyčios buvimą šios kategorijos bylose, be objektyvių duomenų, tokių kaip laiko tarpai tarp atskirų disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis epizodų, svarbu yra subjektyvieji požymiai – kaip savo veiksmus suvokia kaltininkas, ar jo tyčia kiekvienąkart formuojasi savarankiškai.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. P. tris šaunamuosius ginklus ir vieną šaudmenį, kuriais skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už neteisėtą disponavimą, įgijo, gabeno ir laikė skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingu būdu, t. y. tris vienetus B kategorijos šaunamųjų ginklų – pusiau automatinių šaunamųjų ginklų – 9 mm kalibro pistoletų „Glock 19“ konversijas nuteistasis įgijo iš I. P. pastarojo gyvenamojoje vietoje 2023 m. gegužės 19 d., šiuos tris ginklus savo automobiliu gabeno į savo namus, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų, tuo tarpu vieno šaudmens – pramoninės gamybos, 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo, „LUGER“ tipo šovinio, kuris kratos, atliktos D. P. gyvenamojoje vietoje tą pačią dieną, metu buvo surastas seife, įgijimo bei atsiradimo nuteistajam priklausančiame seife aplinkybės byloje liko nenustatytos. Kaip nurodė pats nuteistasis D. P., tris pistoletus iš I. P. jis pasiėmė ir vežėsi savo automobilyje turėdamas tikslą šiuos ginklus apžiūrėti ir galimai vėliau iš I. P. įsigyti, tuo tarpu vieną šaudmenį, rastą jo namuose esančiame seife, anot nuteistojo, jam buvo kažkas padovanojęs, tą šaudmenį jis seife laikė apie dešimt metų ir buvo net pamiršęs apie šio šovinio egzistavimą. Taigi byloje surinkti ir aptarti įrodymai patvirtina bei leidžia daryti išvadą, kad D. P. tyčia neteisėtai disponuoti trimis pistoletais ir vienu šaudmeniu susiformavo savarankiškai, D. P. nusikalstami veiksmai nebuvo jungiami vieno sumanymo ir tikslo (bendros tyčios), todėl D. P. padarytos nusikalstamos veikos nelaikytinos tęstine nusikalstama veika ir pagrįstai kvalifikuotos kaip pavieniai nusikaltimai.

22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių buvimo D. P. veikoje, tačiau nepakankamai įvertino padarytos veikos pavojingumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarytą nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu, jeigu veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-416/2012, Nr. 2K-154/2013, Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-93-788/2017, Nr. 2K-87-696/2018).

23. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., nusprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir koks jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, kaltininko kaltės turinys ir forma, jo tikslai ir motyvai. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, Nr. 2K-427/2010, Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-77-489/2022, Nr. 2K-84-387/2023).

24. Nagrinėjamu atveju nors D. P. padaryta veika formaliai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto apysunkio nusikaltimo sudėties požymius, tačiau, atsižvelgus į tai, kad neteisėtai laikytas buvo tik vienas šaudmuo, jo laikymo aplinkybes (šaudmenį D. P. laikė spintoje esančiame metaliniame seife), į tai, jog nenustatyta, kad šia veika būtų sukelti realūs neigiami padariniai ar šį šaudmenį ketinta panaudoti nusikalstamais tikslais, veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip apysunkis nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, jog D. P. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymas. Todėl D. P. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

25. D. P. padarytos veikos pavojingumo vertinimo kontekste pažymėtina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu be įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos – neteisėtai, neturint leidimo šaudmens laikymo, nepagrįstai D. P. inkriminuotos dar dvi BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos alternatyvios veikos – neteisėtas, neturint leidimo aptarto šaudmens įgijimas bei šio šaudmens atgabenimas į savo gyvenamąją vietą. Pagal susiformavusią teismų praktiką ginklo ir (ar) šaudmenų įgijimas – tai neturint reikiamo leidimo jų pirkimas, neatlygintinis gavimas, įgijimas už skolas, mainais už kitą daiktą ir pan. Ginklo ir (ar) šaudmenų gabenimas – ginklo ir (ar) šaudmenų pervežimas, pernešimas ir kiti transportavimo būdai tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad nebūtų galimybės ginklo ir (ar) šaudmenų panaudoti nedelsiant. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šaudmens įgijimas ir jo atgabenimas į gyvenamąją vietą šioje baudžiamojoje byloje pripažinti nustatytais, tačiau šios veikos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šaudmens – 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo, ,,LUGER“ tipo šovinio įgijimo ir gabenimo faktai šioje baudžiamojoje byloje tiesiog preziumuojami remiantis šio šaudmens laikymo faktu. Tačiau BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi savarankišką procesinį įrodinėjimą ir negali būti preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytų ir įrodytų vėlesnių veikų. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. P. kaltu dėl neteisėto, neturint leidimo šaudmens – 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo, ,,LUGER“ tipo šovinio įgijimo ir gabenimo nenustatytomis aplinkybėmis, šių nuostatų nesilaikė, teismo nustatytos aplinkybės, jog D. P. neteisėtai, neturėdamas leidimo, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip iki 2023 m. gegužės 19 d., įgijo ir į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), atgabeno vieną šaudmenį – pramoninės gamybos, 9 mm (9x19) kalibro, centrinio įskėlimo, „LUGER“ tipo šovinį, nepagrįstos neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nėra konkrečios ir pagrįstos prielaidomis, todėl turėtų būti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos, tačiau, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus D. P. padarytą nusikalstamą veiką mažareikšme ir nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleidus, nėra būtinybės dar papildomai pašalinti iš kaltinimo nepagrįstai inkriminuotas alternatyvias BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

Dėl bausmės

26. Nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde neginčija nei už atskiras nusikalstamas veikas jam paskirtų bausmių, nei galutinės subendrintos bausmės, tačiau nuteistojo gynėja baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu prašė apsvarstyti 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio pakeitimų, išplėtusių galimybes nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, įtaką nuteistojo teisinei padėčiai. Nuteistojo gynėjos manymu, vienerių metų laisvės atėmimas, kurį D. P. turės atlikti iš karto po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, šiai dienai yra neproporcinga bausmė nuteistojo asmenybės ir padarytos veikos pavojingumui, todėl šią bausmę gynėja prašė pakeisti kitos rūšies bausme – laisvės apribojimu.

27. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

28. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo, t. y. teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

29. Skirdamas bausmes nuteistajam D. P. pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad nustatyta viena D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)), atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (D. P. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mažametį vaiką, dirba, buvo teistas vieną kartą, tačiau teistumas yra išnykęs, medžiotojų bendruomenėje charakterizuojamas teigiamai), bei įvertinęs šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs ir į tai, jog D. P. padarytos nusikalstamos veikos yra pavojingos, nes jis savo elgesiu skatino šaunamųjų ginklų neteisėtą apyvartą, nuteistajam D. P. už abi jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, o galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, iš dalies atidėjo.

30. Kaip jau buvo minėta, teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. Kaip teisingai apeliacinės instancijos teisme nurodė nuteistojo D. P. gynėja, naujasis baudžiamasis įstatymas, įsigaliojęs 2025 m. vasario 1 d., be kita ko, išplėtė galimybes nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) pagrindu. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

31. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.).

32. 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal naująjį baudžiamąjį įstatymą BK 75 straipsnio 4 dalyje įrašyta BK 54 straipsnio 3 dalis, kuri leidžia, net ir nesant formalių sąlygų, atidėti bausmės vykdymą (išskyrus už labai sunkius nusikaltimus), jei realus bausmės atlikimas prieštarautų teisingumo principui. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2025 m. vasario 1 d., vis tik neturėtų būti vertinamas kaip leidžiantis už tą pačią nusikalstamą veiką ir paskirti švelnesnę nei sankcijoje įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę, ir dar, vadovaujantis šiuo straipsniu, atidėti šios (švelnesnės) bausmės vykdymą, nesilaikant formalių BK 75 straipsnyje įtvirtintų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų. Teismas tokiu atveju turėtų pasirinkti vieną kaltininko teisinės padėties švelninimo būdą.

33. Kaip jau minėta, BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su išskirtinių, reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, pažymėtina, kad sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta nei kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su D. P. padarytomis nusikalstamomis veikomis, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės, nei nustatyta baudžiamajame įstatyme, paskyrimas bei šios bausmės vykdymo visiškas atidėjimas ir toks nuteistojo teisinės padėties palengvinimas reikštų teisingumą. Juo labiau nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjos prašymą pakeisti nustatytą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią D. P. turės atlikti iš karto po pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu įsiteisėjimo, kitos rūšies bausme – laisvės apribojimu, kadangi, visų pirma, tokios galimybės nenumato ir baudžiamasis įstatymas, kita vertus, nuteistojo atžvilgiu pirmosios instancijos teismo pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir iš dalies atidėtas nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nagrinėjamu atveju yra teisinga baudžiamojo poveikio priemonė už nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, todėl dar labiau švelninti D. P. teisinę padėtį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

34. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinus D. P. padarytą nusikalstamą veiką mažareikšme ir nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleidus dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukus, panaikinama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. P. paskirtų bausmių bendrinimo. Tuo pačiu keičiama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. P. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo, nustatant, kad atidedamas D. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas, kitų sąlygų nekeičiant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. P. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) atleisti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalį dėl D. P. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėti D. P. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir nustatyti, kad po Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžio įsiteisėjimo D. P. privalo nedelsiant atlikti vienerių metų jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 7 punktu, D. P. paskirti šias pareigas: paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies atidėjimo vykdymo laikotarpiu tęsti darbą ir neišeiti iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Kitą Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jūratė JakubonienėNerijus MeilutisLinas Šiukšta