Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Versola“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Versola“ ieškinį atsakovei UAB „Budela“ dėl skolos pagal nuomos sutartį priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Versola“ pateikė teismui ieškinį, prašydama iš atsakovės UAB „Budela“ priteisti 6.370,44 EUR skolos, 664,38 EUR dydžio delspinigius, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog 2011 m. gegužės 27 d. tarp atsakovės UAB „Budela“ ir UAB „Piliuona“ buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr.2011/06/01, kurios pagrindu atsakovė 5 metų laikotarpiui išsinuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – Nuomos sutartis). 2013 m. gruodžio 5 d. UAB „Piliuona“ su ieškove UAB „Versola“ sudarė Patalpų pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu perėmė nuomotojo teises ir pareigas pagal 2011 m. gegužės 27 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2015 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3439-467/2015 pagrindu patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininku vėl tapo UAB „Piliuona“, su kuria 2015 m. kovo 30 d. ieškovas sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. PIL/VER-1, kurios pagrindu išsinuomojo patalpas, kuriose yra ir atsakovei nuomojamos patalpos. Laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 balandžio 1 d. ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas – faktūras už nuomos mokestį, tačiau atsakovė šių sąskaitų neapmokėjo, todėl susidarė 6370,44 EUR įsiskolinimas. Atsakovei vėluojant apmokėti išrašytas sąskaitas, ieškovė, suėjus sąskaitų apmokėjimo terminui nuo neapmokėtos sumos dalies paskaičiavo palūkanas, kurios sudaro 664,38 EUR.CPK XXII skyriaus nustatyta tvarka Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 5 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo tenkino ieškovės UAB „Versola“ ieškinį ir iš atsakovės UAB „Budela“ priteisė 6.370,44 EUR skolos, 664,38 EUR delspinigių, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė UAB „Budela“ pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad niekada nėra išreiškusi savo sutikimo dėl nuomos kainos padidinimo, o Nuomos sutarties 3.3. p. numato, jog nuomos mokesčio pakeitimas galimas tik abiem šalims sutarus ir pasirašius priedą prie Nuomos sutarties. Tik raštu sudarytas Nuomos sutarties pakeitimas yra galiojantis bei sukuria teises ir pareigas sutarties šalims, tačiau jokie rašytiniai Nuomos sutarties pakeitimai tarp šalių nebuvo sudaryti. Atsakovė nesutiko su vienašaliu nuomos kainos padidinimu ir apie tai kelis kartus informavo ieškovę ragindamas išspręsti susidariusią problemą taikiu būdu. Ieškovė atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nurodė, kad 2015-04-01 pranešimu atsakovei ieškovė informavo, jog nuo 2015-04-01 Nuomos sutartyje nurodytas nuomos mokestis buvo pakeistas, nustatant 1 600 Eur + PVM per mėnesį dydžio nuomos mokestį. Atsakovė jokių prieštaravimų į minėtą ieškovės pranešimą nepateikė ir iki pat 2015 m. pabaigos (t. y. ilgiau nei 8 mėnesius) tinkamai vykdė savo prievolę mokėti nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį, t. y. mokėjo 1600 Eur + PVM nuomos mokestį. Tokie faktiniai atsakovo veiksmai, neginčijimai patvirtina, jog šalys konkliudentiniais veiksmais susitarė dėl nuomos mokesčio pagal Nuomos sutartį pakeitimo ir šį susitarimą faktiškai vykdė. Nors ginčo šalys nesudarė atskiro rašytinio susitarimo prie Nuomos sutarties dėl joje numatyto nuomos mokesčio dydžio pakeitimo, tačiau nagrinėjamu atveju iš aukščiau aptartų šalių konkliudentinių veiksmų yra pakankamas pagrindas pripažinti esant CK 6.183 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, dėl kurių atsakovas prarado teisę remtis Nuomos sutarties 3.3 punkte nustatyta išlyga dėl Nuomos sutarties pakeitimo įforminimui keliamo rašytinės formos reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 10 d. galutiniu sprendimu ieškinį atmetė, o anksčiau priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. preliminarų sprendimą panaikino.Teismas padarė išvadą, kad ieškovės pranešimas apie nuomos kainos padidinimą laikytinas vienašališku ieškovės valios išreiškimu apie pageidavimą gauti didesnį nuomos mokestį, bet ne abiejų sutarties šalių bendru ketinimu (suderinta valia) keisti Nuomos sutarties kainą. Nuomos sutarties 3.3 punktas vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą, jog sutarties kaina galėjo būti keičiama tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu, tačiau toks susitarimas nebuvo sudarytas.Teismas konstatavo, jog konkretūs atsakovės elgesio faktai (apmokamos sąskaitos) nepripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą, nes remtis pastarąja teisės norma sutarties šalys gali tuomet, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška, todėl ieškovės reikalavimus laikė nepagrįstais ir ieškinį atmetė.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė UAB „Versola“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, juos vertino itin subjektyviai bei iškreipdamas tikrąją jų prasmę, sprendimą iš esmės grįsdamas vien tik atsakovės atstovės žodiniais paaiškinimais apie tariamą suklydimą, taip pažeisdamas kasacinio teismo formuojamą praktiką, ko pasekoje nepagrįstai vertino, jog ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis nebuvo pakeista šalių konkliudentinais veiksmais bei nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentinai veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Skirtinai negu pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylą, kurios faktinės aplinkybės itin panašios į nagrinėjamos situacijos faktines aplinkybes, pripažino, jog apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuomininkas ilgą laiką priėmė ir apmokėjo jam išrašytas sąskaitas už nuomą, kuriose nurodytas didesnis nei šalių sudarytoje sutartyje nuomos mokestis, pagrįstai konstatavo, kad šalių valia buvo išreikšta konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-82/2009).Teismas neįvertino tos aplinkybės, jog ginčas dėl neva nepagrįstai skaičiuojamo per didelio nuomos mokesčio kilo tik tada, kai atsakovės įmonės vadove bei vienintele akcininke tapo naujas asmuo - V. B.. Taip pat teismas neįvertino liudytojo I. Š. parodymų, kuriuose jis paaiškino, kad žodinį susitarimą dėl nuomos mokesčio padidinimo pasiekė telefonu su buvusiu atsakovės įmonės vadovu E. L..Teismas pažeidė ir civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias ieškinio pripažinimo pasekmes, kadangi visiškai neįvertino tos aplinkybės, kada atsakovė ieškinį iš dalies pripažino, t. y. ieškovei jau pateikus ir teismui priėmus ieškinį, atsakovė 2016 m. gegužės 5 d. ir 2016 m. birželio 3 d. atliko mokėjimus ieškovei, kurie sudaro 40 procentų pareikšto ieškinio reikalavimų sumos. Atsakovė UAB „Budela“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliantė remiasi išimtinai tik apeliantės vadovo, kuris buvo atskirais laikotarpiais tai UAB „Versola“, tai UAB „Piliuona“ atstovas – I. Š. paaiškinimais, kuris iš esmės yra suinteresuotas jam palankia bylos baigtimi.

10.2. Ieškovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nesirėmė aplinkybėmis, kurias nurodė apeliantės atstovas (I. Š.) dalyvavęs nuo pat sutarties sudarymo iki jos nutraukimo. Apeliantė teigia, kad I. Š. neva susitarė su buvusiu UAB „Budela“ vadovu E. L. dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau I. Š. šių aplinkybių anksčiau nebuvo atskleidęs – nei 2016 m. susitikimo metu, nei šios aplinkybės buvo nurodytos dokumentuose.

10.3. Apeliantė visiškai nepagrįstai siekia įrodyti, jog šalių konkliudentiniais veiksmais buvo pakeista sudaryta nuomos sutartis. Siekiant, kad sutartis būtų pakeista konkliudentiniais veiksmais, apeliantei reikėtų įrodyti, kad: abi šalys siekė kitokių nei nustatyta sutartyje santykių bei sąlygų, jog abi šalys žinojo apie tokį ketinimą, šis ketinimas buvo aiškiai išreikštas ir dėl jo sutiko. Priešingai nei nurodo apeliantė - atsakovė nebuvo informuota apie ketinimą keisti sutarties sąlygas (nėra jokio susitarimo, nėra pranešimo apie ketinimą keisti sąlygas (išskyrus aptartą pranešimą, kuris buvo paliktas atsakovės parduotuvėje tik iškilus šiam faktui, t. y. 2016 m. vasario mėn.), atsakovei nebuvo žinoma, jog ieškovė nesilaikydamas sutarties sąlygų, vienašališkai pakeitė nuomos kainą (kaip minėta atsakovė neturi darbuotojų, kurie betarpiškai seka buhalterinės apskaitos duomenis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl rašytinės nuomos sutarties pakeitimo

Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521-611/2016). Byloje nustatyta, kad Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi UAB „Budela“ įsipareigojo nuomotojui mokėti 4 500,00 Lt (1 303,29 Eur) dydžio nuomos mokestį už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties 3.3 punkte įtvirtinta, kad nuomos mokesčio pakeitimas galimas tik abiem šalims sutarus ir pasirašius priedą prie sutarties.Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog tarp šalių nors ir nebuvo atskiro rašytinio susitarimo, tačiau buvo žodinis susitarimas pakeisti nuomos sutartį, nustatant didesnį nei numatyta sutartyje (1 600 Eur) per mėnesį dydžio nuomos mokestį. Atsakovė su nurodytu pakeitimu sutiko ir iki 2016 m. pradžios tinkamai vykdė savo prievolę mokėti nuomos mokestį pagal sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad nuomininkė ilgą laiką priėmė ir apmokėjo išrašytas sąskaitas už nuomą, kuriose nurodytas didesnis nei šalių sudarytoje sutartyje nuomos mokestis, apeliantės teigimu, remiantis suformuota teismų praktika, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad šalių valia buvo išreikšta konkliudentiniais veiksmais.Sutiktina su apeliantės argumentais, jog remiantis kasacinio teismo praktika, šalys savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį. Tačiau, tokia išvada galima tik tais atvejais, jeigu tai atitinka šalių ketinimus, kai neabejotinai nustatoma, jog šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos spręsti, jog sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti sutarties sąlygą – padidinti sutartyje nurodytą kainą. Byloje nepateikta įrodymų, jog šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas buvo aiški ir nedviprasmiška. Apeliantės pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės nėra pakankami pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje buvo šalių valios sutapimas dėl sutarties kainos padidinimo. Apeliantė savo teiginiams pagrįsti pateikė tik 2015-04-01 pranešimą atsakovei apie nuomos kainos padidinimą. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šis ieškovės pranešimas yra be datos (data prirašyta ranka), atsakovė į bylą pateikė analogišką pranešimą be prierašo apie datą, nurodydama, kad tokį pranešimą gavo ne 2015 m. balandžio mėn. (kaip teigia ieškovė), bet 2015 m. pabaigoje ar 2016 m. pradžioje. Todėl akivaizdu, jog toks ieškovės pranešimas apie nuomos kainos padidinimą, atsižvelgiant ir į pranešimo turinį, vartojamos formuluotės „maloniai prašome mokėti nuomos kainą nuo 2015-04-01 1600 Eur“, laikytinas vienašališku ieškovės valios išreiškimu apie pageidavimą gauti didesnį nuomos mokestį, bet ne abiejų sutarties šalių bendru ketinimu (suderinta valia) keisti nuomos sutarties kainą. Kiti įrodymai, tarp jų ir liudytojo I. Š., kuris iš esmės yra suinteresuotas bylos baigtimi, parodymai, nesant kitų neginčytinų objektyvių duomenų, nepatvirtina atsakovės UAB „Budela“ išreikštą sutikimą mokėti didesnę nuomos kainą. Nesant kitų ieškovės valios išreiškimą patvirtinančių duomenų, tokią išvadą neleidžia daryti ir atsakovės atlikti mokėjimai ieškovei didesne nei sutarta nuomos kaina suma, nes byloje nustatyta, kad atsakovė nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos teigdama, kad mokėjimai buvo atlikti per klaidą, o sutarties kaina galėjo būti keičiama tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu, tačiau toks susitarimas niekada nebuvo sudarytas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, paaiškinimų, pateisinančių negalėjimą tinkamai (raštu) įforminti sutarties pakeitimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei, kuriai kaip juridiniam asmeniui, ilgą laiką užsiimančiai nekilnojamojo turto nuoma, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ji turėjo ir galėjo šalių susitarimą dėl didesnės nuomos kainos įforminti raštu. Tai suponuoja išvadą, kad šalis, kuri neatliko šios pareigos, turi prisiimti neigiamas tokio neveikimo pasekmes, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012).

Dėl nukrypimo nuo suformuotos kasacinio teismų praktikos (teismo precedento)

Apeliantės teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė kasacinio teismo formuojamą praktiką. Skirtingai negu pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylą, kurios faktinės aplinkybės itin panašios į nagrinėjamos situacijos faktines aplinkybes, pripažino, jog apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuomininkas ilgą laiką priėmė ir apmokėjo jam išrašytas sąskaitas už nuomą, kuriose nurodytas didesnis nei šalių sudarytoje sutartyje nuomos mokestis, pagrįstai konstatavo, kad šalių valia buvo išreikšta konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-82/2009. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancijų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtų precedentų (sprendimų analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas, VSDFV Marijampolės skyrius, Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. V. M., S. M., bylos Nr. 3K-3-591/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-364/2007), o kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K., bylos Nr. 3K-3-9/2006). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios.Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtose bylose pateikto teisės aiškinimo taisyklių taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinį santykio kvalifikavimą ir atitinkamos teisės normos taikymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl nesivadovavo apeliantės nurodomais precedentais ir nurodė, jog nagrinėjamojoje byloje (skirtingai nei nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje) skiriasi esminės faktinės bylos aplinkybės ir nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje buvo šalių valios sutapimas dėl nuomos sutarties sąlygų keitimo, t. y. ieškovė neįrodė, kad su buvusiu atsakovės direktoriumi E. L. susitarė dėl nuomos sutarties kainos padidinimo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės aiškinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos, apeliacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Dėl ieškinio pripažinimo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias ieškinio pripažinimo pasekmes, kadangi visiškai neįvertino tos aplinkybės, kada atsakovė ieškinį iš dalies pripažino, t. y. ieškovei jau pateikus ir teismui priėmus ieškinį, atsakovė 2016 m. gegužės 5 d. ir 2016 m. birželio 3 d. atliko mokėjimus ieškovei, kurie sudaro 40 procentų pareikšto ieškinio reikalavimų sumos.Su tokiu aplinkybių vertinimu nėra pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bet kurioje stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Kai ieškinys pripažįstamas žodžiu, teismas gali duoti atsakovui pasirašyti standartinę ieškinio pripažinimo formą. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu atsakovė nenurodė, jog ieškinio dalį pripažįsta (CPK 140 straipsnio 2 dalis). Priešingai, atsakovė nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios nuosekliai laikėsi pozicijos ir teigė, jog ieškovė nepagrįstai reikalauja didesnės nei buvo susitarta nuomos mokesčio sumos. Tai, kad atsakovė, vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus, atliko kelis periodinius mokėjimus, tai niekaip neįtakoja ir nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė iš dalies pripažino ieškinį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisinį ieškinio pripažinimo reguliavimą, ieškovės argumentai, susiję su ieškinio pripažinimu yra akivaizdžiai neteisingi, nepagrįsti, todėl atmetami (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176, 177, 178, 185 straipsnių nuostatas, nes netinkamai taikė įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo taisykles, nevertino įrodymų viseto, pateiktus įrodymus vertino vienpusiškai, nepilnai ir nenurodydamas, kodėl tiki vienais, o atsakovei visiškai nepalankius įrodymus, ignoruodamas ir atmesdamas.Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos medžiagą, šalių pateiktus įrodymus, juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, todėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Savo išvadas dėl ginčo sutarties pakeitimo, padarė įvertinęs įrodymų visumą. Kaip matyti iš priimto sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik atsakovės, bet ir ieškovės paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Tai, kad atskiri byloje pateikti ir teismo žinioje buvę įrodymai nėra tiesiogiai aptarti skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, savaime neteikia pagrindo išvadai apie jų neįvertinimą ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu nelaikytina ir tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina pati apeliantė. Byloje esantys įrodymai teisėjų kolegijai leidžia pripažinti, kad ieškovė neįrodė, jog tarp šalių buvo susitarimas pakeisti rašytinę sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 328 straipsnis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė UAB „Budela“ turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas atsakovė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovei iš ieškovės nepriteistinos (CPK 98 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.