Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį bei nuteistas laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. V. priteista 978,38 Lt (devyni šimtai septyniasdešimt aštuoni Lt ir 38 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už A. D. gydymą ir 327,90 Lt (trys šimtai dvidešimt septyni Lt ir 90 ct) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,56 promilės girtumas), sudavė A. D. ne mažiau kaip du kartus rankomis ar kojomis į galvą, dėl ko jis parkrito ant asfalto, ir dėl kaukolės skliauto ir pamato lūžimo, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo galvos smegenyse, tarp smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, padarė nukentėjusiajam A. D. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes tai sudaro pavojų gyvybei, o dėl kaktos kraujosruvos, dešinio smilkinio muštinės žaizdos padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2013 m. vasario 20 d. kaltinamajame akte T. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,56 promilių girtumas), sudavė A. D. ne mažiau dviejų kartų rankomis ir kojomis į galvą, dėl ko nukentėjusiajam A. D. dėl kaukolės skliauto ir pamato lūžimo, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo galvos smegenyse, tarp smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, nes tai sudaro pavojų gyvybei padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kaktos kraujosruvos, dešinio smilkinio muštinės žaizdos padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Be to, jis 2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini) viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,56 promilių girtumas), įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, trikdydamas žmonių rimtį, sudavė A. D. ne mažiau dviejų kartų rankomis ir kojomis į galvą, dėl ko nukentėjusiajam A. D. dėl kaukolės skliauto ir pamato lūžimo, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo galvos smegenyse, tarp smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, nes tai sudaro pavojų gyvybei padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kaktos kraujosruvos, dešinio smilkinio muštinės žaizdos padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės 2013 m. spalio 9 d. pateiktame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą T. V. kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,56 promilių girtumas), iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, trikdydamas žmonių bei visuomenės rimtį ir tvarką, sudavė A. D. ne mažiau dviejų kartų rankomis ir kojomis į galvą, dėl ko nukentėjusiajam A. D. dėl kaukolės skliauto ir pamato lūžimo, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo galvos smegenyse, tarp smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, nes tai sudaro pavojų gyvybei padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kaktos kraujosruvos, dešinio smilkinio muštinės žaizdos padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės 2014 m. sausio 31 d. pateiktame prašyme pakeisti T. V. kaltinimą ir kaltinti tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,56 promilių girtumas), iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, sudavė A. D. ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į galvą, tuo nukentėjusiajam A. D. padarė kaktos kraujosruvą, dešinio smilkinio muštinę žaizdą, kaktikaulio lūžimą dešinėje ir kaukolės pamato lūžimą, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą galvos smegenyse tarp smegenų dangalų ir po galvos smegenų dangalais, taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. D. sveikatą bei pažeidė viešąją tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvadas neatitinka byloje esančių aplinkybių, todėl Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai T. V. veiką perkvalifikavo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų M. R. (1 t., b. l. 47) ir K. Č. (1 t., b. l. 46) parodymų matyti, kad būtent T. V. puolė nukentėjusįjį, spardydamas jį kojomis. Šiuos parodymus liudytojai patvirtino ir teisme. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad T. V. pažįsta iš matymo, su juo ryšių nepalaiko, 2012 m. Naujųjų metų naktį buvo konfliktas tarp dviejų jaunuolių kompanijų, kurių priešiškose pusėse buvo ir T. V., ir nukentėjusysis, tačiau šio konflikto metu asmeniškai nekonfliktavo ir nesmurtavo. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi tik T. V. parodymais apie priešiškus jo ir nukentėjusiojo asmeninius santykius, bei tuo, kad konfliktą pradėjo A. D.. Liudytoja R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tamsiai vilkintis jaunuolis (nukentėjusysis) kažką pasakė šviesiai vilkinčiam jaunuoliui (pagal bylos duomenis – T. V.) ir mosikavo rankomis (1 t., b. l. 48). Tačiau teismo posėdžio metu ji davė kitokius parodymus, esą nukentėjusysis pirmas pastūmė T. V. ir tada jie pradėjo muštis. Šie liudytojos parodymai kelia abejonių, nes apklausta iš karto po įvykio teigė nemačiusi, kaip prasidėjo muštynės, nes buvo prieblanda ir nematė, kas kam sudavė. T. V. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pamatęs artėjantį vaikiną, kurio tuo metu nepažino, pasidėjo šalia neštą rankinę, „Pepsi“ ir brendžio butelius. Prokurorė daro išvadą, kad jis ruošiesi muštynėms, o ne buvo užpultas, kaip bando įrodyti. Tai, kad A. D. kažką pasakė, nėra pateisinama priežastis užpulti jį ir smurtu sunkiai sutrikdyti sveikatą. Tokiu būdu nustatyta, kad dėl menkavertės dingsties – nenustatyto turinio jam nukentėjusiojo išsakytų žodžių bei nepagrįsto manymo, kad A. D. gali jį sumušti, T. V. pradėjo muštynes, sudavė smūgius nukentėjusiajam bei smūgiavo net jam nugriuvus, dėl ko A. D. buvo padarytas kaukolės skliauto ir pamato lūžimas, galvos smegenų sumušimas ir kraujo išsiliejimas galvos smegenyse.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad T. V. veikė iš chuliganiškų paskatų, kad įvykio pradžią lėmė ne nukentėjusiojo šūkavimai, kurie nebuvo ką nors reiškiantys, o būtent – dar prieš įvykį subrandintos nuotaikos, susijusios su chuliganiškais motyvais, noras pademonstruoti savo viršenybę tiek prieš konkretų asmenį, tiek prieš visuomenę. T. V. turi būti inkriminuotos chuliganiškos paskatos įvertinus tai, kad jis dėl menkavertės dingsties (dėl nuteistojo manymo, kad gali prieš jį smurtauti) viešoje vietoje inicijavo konfliktą, sukėlė muštynes, taip rodė nepagarbą aplinkiniams, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje (LAT nutartys 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010).

Be to, nuteistasis šiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (LAT nutartys 2K-426/2008, 2K-159/2009). Prokurorė teigia, kad išnagrinėti bylos įrodymai patvirtina, jog nuteistojo T. V. veiksmuose yra visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai, t. y. T. V. nusikalstamus veiksmus atliko Z. miesto centre (viešoje vietoje), mieste vykstant muzikos festivaliui, be jokios priežasties (iš chuliganiškų paskatų), smurtavo prieš nukentėjusįjį matant pašaliniams asmenims, kuriuos toks nuteistojo elgesys šokiravo ir dėl to patyrė neigiamas emocijas dėl jų akivaizdoje pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį, A. D. padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Nekyla jokių abejonių, kad toks T. V. elgesys įvykio metu buvo įžūlus, neleistinas ir akivaizdžiai agresyvus, pažeidžiantis bet kokius moralės principus. Tokiu savo iššaukiančiu elgesiu nuteistasis siekė priešpastatyti save aplinkiniams, demonstravo niekinantį požiūrį į juos, o ypač – į nukentėjusįjį. Dėl tokių T. V. veiksmų atsirado neigiami padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, kad T. V. viešoje vietoje, matant aplinkiniams, smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, taip sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas priėmė prokuroro prašymą pakeisti T. V. kaltinimą ir papildomai jo veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau kaltinamojo pagal naują kaltinimą neapklausė. Taip pat teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 307 straipsnį, nes nei rezoliucinėje nei aprašomojoje nuosprendžio dalyje nepasisakė dėl BK 284 straipsnio 1 dalies. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. V. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, ne tik neteisingai kvalifikavo veiką, bet ir nesilaikė bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK bendrojoje dalyje (BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 2 dalis) ir paskyrė savo dydžiu per švelnią bausmę, prieštaraujančią teisingumo principui. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad T. V. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikaltimas baigtas, padarytos veikos priežastys – menkavertės, neteisėti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, todėl T. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) mėnesiams neatitinka BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai ir teisingumo principui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kadangi buvo sumenkintas nukentėjusiojo interesas (LAT nutartis 2K-576/2006).

Prokurorė prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti ir T. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje ir paskirti:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams;pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 50 (penkiasdešimčiai) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistasis nesutinka ir su paskirta bausme. Apeliantas nurodo, kad teismas privalo atsižvelgti į visas aplinkybes, nukentėjusiojo asmens veiksmus, jų pobūdį ir motyvus. Be to, teismas neįvertino, jog prižiūri senyvo amžiaus močiutę, yra jaunas, neteistas ir prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nuteistasis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį ir išteisinti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį arba veiką perkvalifikuoti į BK 28 straipsnį ar BK 136 straipsnį. Pakeisti nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuratūros – patenkinti, o nuteistasis T. V. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuratūros – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo T. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistojo T. V. kaltė padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką, kuri numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, tačiau teismas, nepasisakydamas nuosprendyje dėl T. V. kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Lietuvos apeliacinis teismas naikina Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį ir priima naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).

Tarp nuteistojo suduotų ne mažiau kaip dviejų smūgių rankomis ar kojomis į galvą ir kilusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra būtinasis priežastinis ryšys, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis veikė tyčia. Be to, Panevėžio apygardos teismas argumentuotai ir motyvuotai nurodė tyčios rūšį ir atskleidė tyčios turinį, t. y. jog nuteistasis T. V. veikė tiesiogine, neapibrėžta tyčia, nes T. V., suduodamas smūgius A. D. į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvos sritį, suvokė, jog kelia pavojų šio sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių (vienokio ar kitokio sunkumo sužalojimo). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai veika yra padaroma tiesiogine neapibrėžta tyčia, ji kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (LAT nutartys Nr. 2K-630/210, 2K-253/2010, 2K-423/2006). Taigi nuteistojo T. V. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalis, nes nukentėjusiajam nustatyti sunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymai, kuriuos apima būtent šis straipsnis, todėl nepagrįstai prašoma veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę tik už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

T. V. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį, nepagrįsti ir deklaratyvūs. Veika pagal BK 136 straipsnį kvalifikuojama nustačius visumą aplinkybių: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis; 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų; 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Tokie kriterijai, nustatant fiziologinio afekto būseną, yra pripažįstami ir susiformavusioje teismų praktikoje (LAT nutartys 1A-103/2005, 1A-223/2007). Byloje nėra duomenų, kad T. V. staiga būtų kilęs didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų ar tai būtų greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Iš liudytojų ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad T. V. pirmiau pasidėjo daiktus ir tik po to pradėjo muštis su A. D., ir šiam nukritus toliau naudojo smurtą.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad jo veika turi būti kvalifikuota ir pagal BK 28 straipsnį kaip būtinoji gintis ar būtinosios ginties ribų peržengimas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. (LAT nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (LAT nutartys Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (LAT nutartys Nr. 2K-373/2010). Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (LAT nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra padariusi išvadą, kad ta aplinkybė, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. nedideliame laikotarpyje iki tokio kėsinimosi padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai (LAT nutartys Nr. 2K-7-313/2012).

Iš byloje esančių liudytojų ir paties nuteistojo duotų parodymų matyti, kad pačioje pradžioje nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą, kabinėjosi prie nuteistojo. Tą patvirtina ir liudytojos R. M. teisme duoti parodymai, kad pirmas mosikuotis pradėjo tamsiai apsirengęs vaikinas (pagal bylos duomenis – A. D.) (2 t., b. l. 69). Liudytoja J. N. nurodė, kad pirmas prisikabino nukentėjusysis (2 t., b. l. 69-70). Nuteistasis T. V. teigė, kad anksčiau buvo kelis kartus sumuštas A. D.. Be to, nukentėjusysis pirmas pradėjo kabinėtis ir jį puolė (2 t., b. l. 70). Iš to sektų, kad pats nukentėjusysis provokavo nuteistąjį. Tačiau byloje nėra duomenų, kad A. D. tą pačią dieną ar konflikto metu būtų padaręs prieš T. V. kokius nors nusikalstamus veiksmus ar kad jam nusikaltimo padarymo metu buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog provokuojančius veiksmus pirmas atliko nukentėjusysis, kuris rėkaudamas ir mosikuodamas ėjo prie T. V.. Tačiau įvykį matę liudytojai nepatvirtino, kad nuteistajam pirmas smūgius sudavė nukentėjusysis. Be to, pats T. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis pirmas sudavė A. D. (1 t., b. l. 55-56). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, kaip nurodė liudytoja R. M., priekyje ėjęs vaikinas buvo girtas, kadangi labai sunkiai ėjo (1 t., b. l. 48). Pats nuteistasis teisme nurodė, kad nukentėjusysis buvo už jį daug girtesnis (2 t. b. l. 70). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiojo veiksmai – ėjo rėkaudamas link nuteistojo, mosikavo rankomis (pasak nuteistojo, kabinėjosi) nerodo, jog buvo būtinosios ginties situacija, kurioje nuteistajam būtų reikėję gintis nuo akivaizdaus kėsinimosi. Tai patvirtina ir tolimesni nuteistojo veiksmai šioje konfliktinėje situacijoje.

Iš liudytojų parodymų matyti, jog nuteistasis, ir nukentėjusiajam nukritus ant asfalto, toliau vartojo smurtą. Liudytojas K. Č. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykius geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu ir prašė jais remtis (2 t., b. l. 68), o ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad matė besistumdančius vaikinus. Šviesiai apsirengęs jaunuolis (pagal bylos duomenis – T. V.) puolė kitą spardyti (1 t., b. l. 46). Liudytojas M. R. teisme parodė, kad matė, kaip sankryžoje kažkas susistumdė ir jie stovėjo ant kojų, tačiau nematė, kad kuris parkristų. Posėdžio pirmininkui cituojant M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, šis liudytojas nurodė, jog pats nematė kaip buvo spardomas nukentėjusysis, bet papasakojo tai, ką pasakojo liudytojas K. Č. (2 t., b. l. 68). Liudytoja R. M. teisme parodė, kad kai nukentėjusysis gulėjo, T. V. padarė kažkokius judesius kojomis (2 t., b. l. 69), tačiau ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja teigė, kad kai nukrito juodai apsirengęs vaikinas (pagal bylos duomenis – A. D.), kitas (pagal bylos duomenis – T. V.) spyrė tris kartus į dešinę ranką ir vieną kartą į galvą (1 t., b. l. 48). Liudytoja J. N. teisme negalėjo tiksliai parodyti, ar po to, kai nukrito nukentėjusysis, T. V. jam smūgiavo, ar apvertė. Tačiau teigė, jog buvo judesys su koja (2 t., 69-70). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. N. nurodė, kad priekyje pamatė vidury gatvės mušantis vaikinus. Kas kam sudavė – nematė, tačiau kai nukrito juodais marškinėliais apsirengęs vaikinas (pagal bylos duomenis – A. D.), kitas (pagal bylos duomenis – T. V.) spyrė kelis kartus arčiau galvos (1 t., b. l. 49-50). Teisėjų kolegija T. V. parodymus apie tai, jog jis koja tik apvertė A. D., vertina kritiškai, nes jie nesutampa su anksčiau paminėtais liudytojų parodymais ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad sudavė gulinčiam A. D. (1 t., b. l. 55-56). Iš aptartų įrodymų darytina išvada, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykęs konfliktas negali būti vertinamas kaip būtinoji gintis ar kaip padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, nes nuteistojo veiksmai nebuvo ginamojo pobūdžio, kuriais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnio 2 ar 3 dalies.

Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog T. V. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiuoju, keršydamas šiam dėl jo paties poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos (LAT nutartys Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-454/2011).

Iš pirmiau aptartų liudytojų R. M. ir J. N. parodymų matyti, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis, dėl jo pasakytų žodžių ir atliktų veiksmų jie susimušė. Prokurorė nepagrįstai nurodo, kad iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų M. R. (1 t., b. l. 47) ir K. Č. (1 t., b. l. 46) parodymų matyti, kad būtent T. V. puolė nukentėjusįjį, spardydamas jį kojomis, kuriuos liudytojai patvirtino ir teisme. Prokurorė šiuos parodymus išima iš konteksto, nes šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė jau besimušančius vaikinus. Teisme liudytojas K. Č. nurodė, kad to, kaip prasidėjo muštynės, jis nematė (2 t., b. l. 68-69). Taigi prokurorės minėti liudytojai nepatvirtino, jog būtent T. V. puolė A. D.. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuteistasis T. V. fizinį smurtą panaudojo dėl kilusio konflikto su nukentėjusiuoju, kuris buvo nusiteikęs agresyviai, žodžiais kabinėjosi prie jo bei ėjo prie T. V. mosikuodamas rankomis ir rėkdamas „ateik čia, gaidy“. Pats nukentėjusysis teisme parodė, kad kadangi buvo išgėręs, pasakyti kažką įžeidžiančio gal ir galėjo (2 t., b. l. 67-68). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamus veiksmus lėmė konkrečios priežastys – A. D. provokuojantys veiksmai ir kilęs konfliktas, todėl T. V. chuliganiškos paskatos negali būti inkriminuojamos.

Prokurorė apeliaciniu skundu nepagrįstai prašoma T. V. nusikalstamą veiką dar kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo dėl šio kaltinimo pasisakyti apkaltinamajame nuosprendį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, T. V. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas dar ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kai baudžiamoji byla buvo atiduodama į Zarasų rajono apylinkės teismą bei kai buvo atiduota pagal teismingumą apygardos teismui ir teismo posėdžio metu prokurorės buvo prašoma pakeisti kaltinimą dar ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (LAT nutartys Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad viskas įvyko 2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini), tai patvirtino liudytojai ir pats nuteistasis, įvykio vieta pagal suformuotą teismų praktiką laikytina viešąja vieta, nes į ją bet kada be jokių ribojimų galėjo patekti ir kiti asmenys (K. Č., R. M., J. N., M. R.). Tačiau nepakanka nustatyti vien tik šią objektyvią aplinkybę, kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji ir nusikaltimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko įžūlių veiksmų, garsinimų, patyčių ar vandalizmo akto. Neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimas sietinas su aplinkiniais asmenimis, kurie pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (LAT nutartys Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009, 2K-412/2009, 2K-248/2008, 2K-243/2006, Nr. 2K-397/2005). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog jiems muštynės nesukėlė didelio išgąsčio, nekilo sumaištis, jie nepasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Viskas vyko nakties metu, t. y. 23.20 val. Liudytojos nurodė, kad vaikinai mušėsi tarpusavyje kitoje gatvės pusėje, aplinkui kitų žmonių nebuvo. Liudytojas K. Č. parodė, kad kai jie važiavo automobiliu, (duomenys neskelbtini) sankryžoje pastebėjo besistumdančius vaikinus, pasuko į (duomenys neskelbtini), ir tada į J. G. g. ir vėl įsuko į (duomenys neskelbtini). Antrą kart pravažiuojant pro tą vietą, kur vyko konfliktas, pamatė kairėje pusėje, šalia šaligatvio gulintį jaunuolį (1 t., b. l. 46). Šios muštynės truko labai trumpai, nes liudytojo nurodytas maršrutas sudaro apie 600 m ir automobiliu jį galima nuvažiuoti per 1 min. Tai, kad muštynės vyko neilgai, patvirtina ir nuteistojo parodymai, duoti teisme, jog viskas vyko 1-3 min. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors T. V. veiksmai vertinti kaip įžūlūs ir padaryti viešoje vietoje, tačiau jie nesukėlė neigiamų padarinių visuomenėje.

Be to, šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Kaip jau buvo aptarta, įvykį matę asmenys nenurodė, kad pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nebuvo nutrauktas šių žmonių poilsis ar darbas, nepadaryta žymi materialinė žala, nesutrukdyta normali įstaigų ar įmonių veiklai ir pan. T. V. taip pat neturėjo motyvo savo veiksmais mesti iššūkį žeminančia forma, grubumu, žiaurumu, tyčiojimusi, agresyvumu ir pan. visuomenei, nes konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko dėl A. D. provokuojančių veiksmų ir iniciatyvos. Dėl šios priežasties nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tiek nuteistasis, tiek ir prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta T. V. bausme. Nuteistasis teigia, kad teismas neįvertino, jog prižiūri senyvo amžiaus močiutę, yra jaunas, neteistas, todėl jam turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Prokurorė savo apeliaciniame skunde teigia priešingai, t. y. kad teismas nesilaikė bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK bendrojoje dalyje (BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 2 dalis) ir paskyrė savo dydžiu per švelnią bausmę, prieštaraujančią teisingumo principui. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad T. V. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikaltimas baigtas, padarytos veikos priežastys – menkavertės, neteisėti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, todėl T. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams neatitinka BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai ir teisingumo principui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kadangi buvo sumenkintas nukentėjusiojo interesas (LAT nutartis 2K-576/2006).

Teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, privalo laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas naikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį iš naujo peržiūrimas ir bausmės skyrimas. Už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą sunkų sveikatos sutrikdymą numatyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmė iki dešimties metų. Atsižvelgtina į tai, kad T. V. padarė BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie sunkių tyčinių nusikaltimų (BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), nusikaltimas baigtas (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nusikalstama veiką padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikalstami veiksmai vyko vėlai naktį ir labai trumpai, nukentėjusiajam suduota ne mažiau kaip du kartus rankomis ar kojomis į galvą, neteistas, baustas administracine tvarka, neįrašytas į priklausomybės ligų ir psichiatrijos kabinetų dispanserinę įskaitą dėl priklausomybės alkoholiui sutrikimo (1 t., b. l. 85), charakterizuojamas teigiamai (1 t., b. l. 87).

Teisėjų kolegija nustato dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad T. V. viso ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme metu pripažino faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusysis A. D. teisme parodė, kad T. V. jo atsiprašė (2 t., b. l. 67-68). Pats nuteistasis viso tyrimo metu gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Tokie T. V. veiksmai vertinami, kaip atsakomybę lengvinantys, nes jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad nuteistojo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, todėl nustatoma ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Iš bylos duomenų matyti, kad T. V. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo girtas, nustatytas 1,56 promilės girtumas (1 t., b. l. 19) ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, todėl tai vertinama kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Taigi nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai) ir viena atsakomybę sunkinanti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybės (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Taip pat atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusysis A. D. atleido T. V., neturi jam pretenzijų, nereiškė civilinio ieškinio. Prokurorė nepagrįstai teigia, kad buvo sumenkintas nukentėjusiojo interesas, nes Panevėžio apygardos teismo posėdžio baigiamųjų kalbų metu pats nukentėjusysis nurodė, kad prokurorė prašo per griežtos bausmės (2 t., b. l. 72). Atkreipiamas dėmesys, kad BK 135 straipsnio 1 dalyje esančioje sankcijoje nenurodytas minimumas, tačiau pagal BK 50 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmė gali būti skaičiuojama nuo trijų mėnesių. Taigi T. V. pirmosios instancijos teismo paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra minimali. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą T. V. skirtina ta pati 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu nėra per švelni ir per griežta.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtiniais atvejais. Todėl teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-376/2008 ir kt.). Iš pirmiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad nuteistojo apeliaciniame skunde minimos aplinkybės nėra išimtinės, į jas atsižvelgta skiriant bausmę, todėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies.

Taip pat nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio, nes teismas gali taikyti BK 62 straipsnį tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis, jog paskirtąja bausme turi būti siekiama visų šiame straipsnyje nurodytų tikslų. Iš bylos duomenų matyti, kad T. V. savo noru nepranešė apie savo padarytą veiką, o tai padarė liudytojai. Tokiu būdu nėra BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų visumos.

Nors yra nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies, nes be turtinės žalos atlyginimo turi būti nustatyta ir 2 dalies 1-6 punkte numatytos sąlygos. 1 punkte numatyta sąlyga, kad kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, tarsi ir atitiktų nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog prižiūri senyvo amžiaus močiutę. Tačiau įvertinus faktines aplinkybes, kad T. V. niekur nedirba, todėl negali išlaikyti E. J., byloje nėra duomenų, jog jis yra vienintelis, kuris galėtų pasirūpinti E. J., turinčia judėjimo ir širdies sutrikimų, suteiktų jai reikalingą nuolatinę priežiūrą, pagalbą buityje, padėtų apsilankyti gydymo įstaigose. Visi šie faktai patvirtina, jog nėra pagrindo T. V. taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies.

Priimdamas naują nuosprendį apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo. Civilinis ieškovas Panevėžio teritorinės ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį pagal BPK 109 ir 110 straipsnius, kuriuo prašė priteisti iš kalto asmens, t. y. 978,38 Lt (devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis Lt ir 38 ct) už A. D. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (1 t., b. l. 38-39). Bylos duomenimis nustatyta, kad A. D. sveikata buvo sutrikdyta dėl T. V. padarytų nusikalstamų veiksmų. Ieškinys pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl tenkinamas visiškai.

Pagal BPK 103 straipsnio 1 punktą proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Iš byloje esančių „Swedbank“ išrašų matyti, kad liudytojui K. Č. už kelionę kompensuota 82,64 Lt (aštuoniasdešimt du Lt ir 64 ct), liudytojui M. R. už kelionę kompensuota 151,35 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt vienas Lt ir 35 ct), nepilnametės liudytojos atstovei D. M. priskaityta kelionės išlaidų 93,91 Lt (devyniasdešimt trys Lt ir 91 ct) sumai (2 t., b. l. 61-63). Iš viso gaunasi, kad liudytojams už kelionę sumokėta 327,90 Lt (tris šimtus dvidešimt septynis Lt ir 90 ct). Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi teismas priimdamas nuosprendį nusprendžia išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 4 punktu, 369 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. V. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Bausmę atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant nuosprendį, dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

T. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš nuteistojo T. V. priteisti 978,38 Lt (devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis Lt ir 38 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už A. D. gydymą ir 327,90 Lt (tris šimtus dvidešimt septynis Lt ir 90 ct) proceso išlaidų valstybei.

Daiktinį įrodymą – iš įvykio vietos paimtą kraujo nuoplovą, supakuotą į voką Nr. 1 ir saugomą Utenos apskrities VPK Zarasų r. PK nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.