Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 130 str. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš D. B. priteista 3800 Lt R. B. turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. B. nuteista už tai, kad 2005 m. kovo 10 d, apie 17 val., savo namuose, (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto su A. T. metu, staiga labai susijaudinusi dėl A. T. neteisėto poelgio - jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto ir jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, taip pat dėl A. T. neteisėto elgesio jos nepilnamečio sūnaus V. B. atžvilgiu, dūrė peiliu nukentėjusiajam A. T. į krūtinės kairę pusę, padarydama kairėje krūtinės pusėje durtinę - pjautinę kiauryminę žaizdą su kairio plaučio ir širdies plautinio kamieno kiauryminiu pažeidimu, kuris komplikavosi kraujavimu į kairės krūtinplėvės ertmę ir širdiplėvės ertmę, šoku, dėl ko A. T. įvykio vietoje mirė, tai yra tokiu būdu D. B. staiga labai susijaudinusi dėl neteisėto A. T. poelgio jį nužudė.

Apelianto manymu, nepagrįsta ir neatitinkanti bylos aplinkybių yra teismo išvada, kad D. B. nužudymą padarė staiga didžiai susijaudinus, dėl ko neteisingai kvalifikuota ir nuteistosios nusikalstama veika pagal BK 130 str.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1 p.).

Kolegijos nuomone, prokuroro skundo argumentai ginčijantys nuteistosios D. B. nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 130 str. yra pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes padarė išvadą, kad D. B. nužudė A. T. , kad jos veiksmai buvo tyčiniai, ji veikė netiesioginės tyčios forma. Tačiau teismas pripažino, kad D. B. veiksmai atitinka ne jai inkriminuoto BK 129 str. 1 d., o BK 130 str. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius, nes D. B. nužudymą padarė staiga labai susijaudinusi dėl neteisėto A. T. poelgio, ir perkvalifikavo jos veiksmus iš BK 129 str. 1 d. į BK 130 str.

Kolegijos nuomone, tokia apygardos teismo išvada nepagrįsta ir prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Teismas, perkvalifikuodamas D. B. veiksmus iš BK 129 str. 1 d. į BK 130 str., neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodytą išaiškinimą. Minėto nutarimo 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 str. tik nustačius, jog nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Didelį susijaudinimą turi sukelti nelauktai, staiga padarytas, kaltininkui netikėtas nukentėjusiojo poelgis. BK 130 straipsnyje nustatytas neteisėtas nukentėjusiojo poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Be to, pagrindinė sąlyga nužudymą kvalifikuoti pagal BK 130 str. yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusio asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Tik esant šių BK 130 str. dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas staiga labai susijaudinus.

Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologijos, teismo psichologijos-psichiatrijos ar kitokia ekspertizė. Tokios ekspertizės apygardos teismas neskyrė ir apie didelio susijaudinimo būseną išvadas padarė savarankiškai.

Kolegijos nuomone, šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kad nuteistoji D. B. įvykio metu būtų buvusi labai susijaudinusi, fiziologinio afekto būsenos. Tokių aplinkybių buvimą paneigia ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, kuri buvo atlikta nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, išvados, o taip pat ekspertės psichologės ir ekspertės psichiatrės apklausa apeliacinio teismo posėdyje.

Iš atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 50 duomenų (t. 2, b.l. 171-172) matyti, jog D. B. nusikaltimo padarymo metu nebuvo laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje. Pavojingos visuomenei veikos padarymo metu ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę, veikos pavojingumą ir valdyti savo veiksmus. D. B. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ir įvykio metu nebuvo pakankamai būtinųjų sąlygų fiziologiniam afektui kilti ir nebuvo fiziologiniam afektui būtinos emocinės būsenos dinamikos. Šias ekspertizės išvadas patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos ekspertė psichologė bei ekspertė psichiatrė.

Sprendžiant apie nuteistosios D. B. ir nukentėjusiojo A. T. elgesį bei tarpusavio santykius iki nusikaltimo padarymo, matyti, kad šie asmenys nuolat konfliktuodavo. Pati nuteistoji pripažino, kad ji ir jos sūnus buvo ne kartą patyrę A. T. smurtą.

Apygardos teisme nuteistoji parodė, jog ji su A. T. susipažino prieš 10-11 metų ir pastarojo buvo ne kartą sumušta. A. T. ją buvo sumušęs dar 1995 m., bet ji tada nenurodė, kad ją sumušė A. T. , nes nenorėjo, kad jį už tai nubaustų. Po to ji vėl buvo ne kartą A. T. sumušta (t. 2, b. l. 80-81; 120-121). Tai, kad nuteistoji nuolat konfliktuodavo su nukentėjusiuoju A. T. patvirtino ir nuteistosios sūnus V. B. . Jis parodė, kad mama su A. T. pastoviai pykdavosi, A. T. ir anksčiau buvo jį sumušęs, neleidęs žiūrėti televizoriaus (t. 2, b. l. 44-46). Apie tai, kad D. B. dažnai konfliktuodavo su A. T. parodė ir įvykio metu buvę liudytojai S. G. , A. P. , D. P. . Taigi, tiek iš pačios nuteistosios, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad šis konfliktas nebuvo kažkuo išskirtinis ir netikėtas. Nuteistosios kūno sužalojimai, kuriuos ji patyrė įvykio metu, leidžia spręsti tik apie įvykusį nuteistosios ir nukentėjusiojo konfliktą. Kadangi tokie konfliktai tarp jų kildavo gana dažnai ir tapo įprastu jų gyvenimo būdu, tai šis eilinis konfliktas negalėjo nuteistajai sukelti fiziologinio afekto net ir tuo atveju, jeigu ji pati buvo lengvai sužalota.

Be to, nužudymas pripažįstamas padarytu staiga labai susijaudinus tik tada, kai nužudoma tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į jį. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas arba kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, jog staigaus didelio susijaudinimo būsena jam jau buvo praėjusi.

Kaip jau buvo aptarta anksčiau, konfliktinė situacija tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo A. T. nebuvo netikėta. Visą veikos padarymo dieną nukentėjusysis A. T. vartojo alkoholinius gėrimus, tai matė ir nuteistoji. Pati nuteistoji kartu su A. T. buvo pas S. G. , kur buvo vartojami alkoholiniai gėrimai. Vėliau visa kompanija atėjo į nuteistosios namus, kur toliau buvo vartojamas alkoholis. Taigi, nuteistoji žinodama, kad nukentėjusysis A. T. išgėręs būna agresyvus ir smurtauja, nieko nedarė, kad išvengti šios situacijos ir netgi priešingai, pati liepė A. (T.) pavaišinti žmones (t. 2, b. l. 80). Iš liudytojų D. P. , A. P. parodymų matyti, kad dar sėdint prie stalo A. T. ir D. B. konfliktavo, vienas kitą vadino necenzūriniais žodžiais (t.1, b.l. 10-11; 16-17). Nuteistoji teigia, kad konfliktas tarp jos ir A. T. prasidėjo po to, kai jis puolė jos vaiką, o ji įsiterpė tarp jų, ginant vaiką. Tačiau kaip matyti tiek iš pačios nuteistosios, tiek iš įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymų, D. B. dūrė peiliu A. T. po tai, kai konfliktas tarp A. T. ir jos sūnaus jau buvo pasibaigęs ir nuteistoji pati buvo liepusi savo sūnui išeiti iš namų. Taigi jokio pavojaus sūnaus sveikatai ar gyvybei jau nebuvo. Nors byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną A. T. smurtavo prieš nukentėjusiąją, ir sudavė jai smūgį į veidą, tuo padarydamas nuteistajai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau tokie A. T. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio, kad galėtų sukelti nuteistosios didelį susijaudinimą, nes, kaip jau buvo minėta, tokio pobūdžio konfliktai tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo A. T. buvo gana dažni.

Visi aptarti įrodymai įrodo, kad nuteistosios tyčia sužaloti nukentėjusįjį susiformavo ne staiga ir nuteistoji nebuvo staigaus didelio susijaudinimo būsenoje.

Esant aptartoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad D. B. nukentėjusįjį A. T. tyčia nužudė tarpusavio konflikto metu. Apygardos teismas teisingai nustatė, kad D. B. veikė netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad D. B. dėl A. T. netinkamo elgesio su jos sūnumi ir dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto buvo supykusi. Tačiau ji, suduodama smūgį peiliu į krūtinę, kur išsidėstę gyvybei svarbūs organai, suprato, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali kilti žmogaus mirtis ir nors nenorėjo atimti gyvybę, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Kolegija, įvertinus byloje surinktus ir aukščiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad apygardos teismas kvalifikuodamas D. B. veiką pagal BK 130 str. baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. D. B. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., požymius ir jos veika kvalifikuotina pagal BK 129 str. 1 d. kaip nužudymas.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis skiriant nuteistajai bausmę. Mano, kad teismas nepagrįstai nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą, padėjo teismui nustatyti tiesą ir nuoširdžiai gailisi nusikaltusi. Kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

BK 59 str. 1 d. 2 p. yra nurodyta viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Iš bylos medžiagos matyti, jog D. B. viso bylos proceso metu davė tik iš dalies teisingus parodymus. Nors nuteistoji prisipažino sudavusi nukentėjusiajam A. T. vieną smūgį į krūtinę, tačiau toks nuteistosios prisipažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje nuteistoji bandydama suklaidinti tyrimą, sugalvojo ir tyrėjams pateikė savo įvykių versiją, kurią suderino su mažamečiu sūnumi V. B. . Tai teisme patvirtino ir V. B. (t. 2, b. l. 44-47). Nuteistosios elgesys po nusikaltimo padarymo taip pat neduoda pagrindo teigti, kad ji buvo nuoširdi ir gailėjosi nusikaltusi. Kaip parodė įvykio liudytojai, po konflikto D. B. pasakė ,,turbūt Antaną papjoviau“, tačiau liudytojui S. G. liepus kviesti greitąją pagalbą ir policiją, nuteistoji atsakė, kad turbūt Antanas apsimeta, todėl viskas bus gerai (t. 2, b. l. 50-51). D. B. nekvietė pagalbos, pati plovė A. T. žaizdą ir nusikaltimo įrankį - peilį. Tokie nuteistosios veiksmai po įvykio (nekvietimas medicininės pagalbos, melagingų parodymų davimas, parodymų derinimas su sūnumi) rodo, jog nuteistosios gailėjimasis nėra nuoširdus. Be to, iš nuteistosios parodymų matyti, kad ji linkusi menkinti savo kaltę ir atsakomybę, dėl visko kaltina nukentėjusįjį, o tai taip pat nerodo jos nuoširdaus gailėjimosi.

Tačiau kolegija pripažįsta, kad nuteistosios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys ir ši aplinkybė pripažįstama nuteistosios D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis sąmoningai skatino nuteistąją pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė smurto veiksmais prieš nuteistąją ir iš esmės suformavo pastarosios vidines paskatas padaryti nusikaltimą. Todėl kolegija laiko, kad nuteistosios nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau aptariamos nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimas jokiu būdu nereiškia, kad tuo yra pateisinamas nuteistosios elgesys.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad D. B. nusikaltimą padarė būdama neblaivi ir nepripažino šios aplinkybės jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka ir jį atmeta kaip nepagrįstą

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad D. B. nusikaltimą padarė būdama neblaivi. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad nuteistoji įvykio metu buvo neblaivi. Iš bylos medžiagos matyti, kad po įvykio kaltinamosios kraujyje buvo rasta 0,61 promilių alkoholio (t., b. l. 174). Tačiau girtumas nuteistajai buvo nustatytas 00.23 val., o nusikaltimas buvo padarytas 17 val. Taigi nuo įvykio iki nuteistosios tikrinimo alkotesteriu praėjo daugiau nei 7 valandos. Nuteistoji neigia įvykio metu gėrusi alkoholinius gėrimus ir buvusi apsvaigusi nuo alkoholio. Liudytojos A. P. ir D. P. teisme nepatvirtino, kad nuteistoji įvykio metu girtavo ar buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Taigi patikimų ir neginčijamų duomenų, kad nuteistoji nusikaltimą padarė būdama neblaivi byloje nėra. Todėl nesant objektyvių duomenų apie nuteistosios girtumą įvykio metu, nėra pagrindo šią aplinkybę pripažinti jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kolegija, skirdama nuteistajai bausmę, vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., kurie reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nuteistosios padarytas nusikaltimas yra labai sunkus (BK 11 str. 6 d.). Jos padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta netiesiogine tyčia. Nustatytos nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nuteistosios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys ir atlyginta turtinė žala (BK 59 str. 1 d. 3, 6 p.). Nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš nuteistąją charakterizuojančios medžiagos matyti, kad ji charakterizuojama teigiamai (t.1, b. l. 191, 192), anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta. D. B. viena augina nepilnametį vaiką, yra ligota ir darbinga tik iš dalies. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nuteistajai D. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė, parenkant jos dydį mažesnį nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad D. B. padarė labai sunkų nusikaltimą, laisvės atėmimo bausmę jai skiriama atlikti pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Pripažinti D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

D. B. nusikalstamą veiką iš BK 130 str. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 7 metams. D. B. bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.