Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-185-544/2021

teisėja Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00411-2020-3

2021 m. balandžio 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1450-223/2020 pagal ieškovų D. C. ir D. C. ieškinį atsakovams A. V. ir I. R. (Š.) dėl iškeldinimo iš gyvenamojo namo, jo priklausinių ir žemės sklypo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Nurodo, kad atsakovas varžytynėse nedalyvavo, savo lėšomis ir (ar) kitu būdu neprisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo, nereiškia reikalavimo dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindo – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, taip pat nereikalauja pripažinti negaliojančia 2019 m. kovo 26 d. dovanojimo sutarties. Esant nenuginčytiems turto įgijimo sandoriams, laikytina, kad turtą įgijo ir teisėtai valdo ieškovai D. C. ir D. C.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinis skundas atmetamas.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovų ieškinys iškeldinti atsakovus su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovams nuosavybės teise priklausančių atitinkamų žemės sklypo dalių, gyvenamojo namo, ūkio pastatų, stoginės, esančių (duomenys neskelbtini), bei priteista iš kiekvieno atsakovo už kiekvieną uždelstą išsikelti iš šio turto dieną po 10 Eur ieškovės naudai ir po 5 Eur ieškovo naudai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kurių pagrindu jis skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovų reikalavimų bei atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Vien tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad aktualios materialinės ir procesinės teisės normos aiškintos ir pritaikytos netinkamai, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

23. Apeliantas tvirtina, kad teismo 2020 m. liepos 2 d., 2020 m. rugsėjo 21 d. ir 2020 m. lapkričio 4 d. priimtos nutartys, kuriomis buvo atsisakyta priimti jo priešieškinius, yra nepagrįstos ir neteisėtos, buvo pažeistos CPK 143 straipsnio nuostatos dėl priešieškinio priėmimo, nes priešieškiniu atsakovas siekė įskaityti pradinio ieškinio reikalavimus, nurodydamas ir prašydamas nustatyti bylos nagrinėjimui reikšmingus kitus ginčo nuosavybės įgijimo pagrindus, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstydamas savo reikalavimus, kuriuos patenkinus visiškai ar iš dalies nebuvo galima tenkinti pradinio ieškinio. Apelianto teigimu, minėtose nutartyse nepagrįstai nebuvo nustatyta, kad tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. Nutartyse neteisingai nustatyta, kad su ieškiniu jis sutinka, nors iš tikrųjų niekuomet su juo nesutiko. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstus.

24. Teismų praktikoje pažymima, kad CPK normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimas) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (veikia aktyviai), tokie reikalavimai turi būti suformuluoti reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Priešieškinis turi būti pareikštas laikantis CPK nustatytų reikalavimų. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Priešieškinis pareiškiamas pagal ieškiniui pareikšti CPK nustatytas taisykles (CPK 135 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

26. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme 2020 m. birželio 2 d. buvo gautas atsakovo A. V. priešieškinis, kuriuo jis prašė priimti priešieškinį ir pripažinti 2016 m. kovo mėn. buvus susitarimą su visais atsakovais dėl 1/2 namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), įgijimo jo nuosavybėn už 42 500 Eur ir šį susitarimą 2019 m. rugpjūčio mėn. atsakovams pažeidus, bei priteisti iš atsakovų solidariai nuostolių atlyginimui 78 548,08 Eur. 2020 m. birželio 5 d. buvo priimta teismo nutartis dėl priešieškinio trūkumų šalinimo, kadangi teismas sprendė, jog priešieškinio reikalavimai nėra tiksliai suformuluoti (apibrėžti). 2020 m. birželio 16 d. teisme buvo gautas atsakovo prašymas, kuriame jis nurodė, kad priešieškinyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluotas jo prašymas. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo priešieškinį, kadangi jis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų: atsakovo priešieškinio reikalavimu priteisti piniginę kompensaciją už ieškovės turto pagerinimą, neginčijant ieškovų nuosavybės įgijimo pagrindo, nesiekiama įskaityti ieškinio reikalavimo dėl iškeldinimo iš nekilnojamojo turto, todėl tuo atveju, jei priešieškinis ir būtų patenkintas, tai neturėtų įtakos ieškinio reikalavimui dėl iškeldinimo (1 ir 2 punktai); tarp ieškinio ir priešieškinio nėra tarpusavio ryšio (3 punktas); įvertinus priešieškinio įrodinėjimo apimtį, nėra abejonių, kad priėmus priešieškinį bylos nagrinėjimas neišvengiamai užsitęstų, būtų renkami papildomi įrodymai, įrodinėjimo dalykas žymiai išsiplėstų ir nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškinio ir priešieškinio nagrinėjimas vienoje byloje padėtų teisingiau išspręsti bylą (CPK 143 straipsnio 1 dalis).

27. Pirmosios instancijos teisme 2020 m. rugsėjo 16 d. buvo gautas atsakovo priešieškinis dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir nuosavybės priteisimo. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo priešieškinį ieškovams, konstatuodamas, jog byla paskirta nagrinėti teisme, o, įvertinus pareikšto priešieškinio reikalavimų turinį, jų esmę, priešieškinio įrodinėjimo apimtį, yra pagrindas daryti išvadą, kad, priėmus priešieškinį, bylos nagrinėjimas neišvengiamai užsitęstų, būtų renkami papildomi įrodymai. Išaiškino atsakovui, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį neužkerta kelio priešieškinyje suformuotus reikalavimus pareikšti atskiroje byloje, t. y. pareikšti ieškinį.

28. 2020 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje atsakovas pateikė priešieškinį ieškovams dėl 78 548,08 Eur nepagrįsto praturėjimo jo sąskaita priteisimo iš ieškovų, kurį prašė priimti ir išnagrinėti kartu su pradiniu ieškiniu. 2021 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje teismas protokoline nutartimi nutarė atsisakyti priimti priešieškinį, nes byla jau nagrinėjama teismo posėdyje, nes tai užvilkintų bylos nagrinėjimą ir nėra sąlygų priešieškiniui priimti, numatytų CPK 143 straipsnio 2 dalyje.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 24 – 25 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo nutartyse išdėstytus aiškius ir konkrečius motyvus, kuriais atsakovo priešieškinį buvo atsisakyta priimti (nutarties 26-28 punktai), sprendžia, kad, priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 143 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias priešieškinio priėmimo sąlygas, ir pagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį. Iš šios bylos bei teismų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad ieškovas A. V. ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-176-828/2021, nagrinėjamoje Panevėžio apygardos teisme, reikalauja pripažinti 2016 m. kovo mėn. buvus susitarimą su visais atsakovais dėl 1/2 namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), įgijimo ieškovo nuosavybėn už 42 500 Eur ir šį susitarimą 2019 m. rugpjūčio mėn. atsakovams pažeidus, priteisti iš atsakovų solidariai ieškovo dėl minėto susitarimo pažeidimo ir nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita nuostolių atlyginimui 78 548,08 Eur. Iš esmės analogiško turinio ir pagrindo priešieškinis buvo teikiamas ir šioje byloje. Šioje byloje ieškovų ieškinys atsakovams yra pareikštas dėl iškeldinimo iš ieškovams priklausančio nekilnojamojo turto. Taigi priešieškinio reikalavimu nebuvo siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą, patenkinus priešieškinį, pradinį ieškinį vis tiek būtų galima tenkinti, tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio nebuvo tokio lygio tarpusavio ryšio, kad juos nagrinėjant kartu būtų buvę greičiau ir teisingiau išnagrinėti ginčai, kas reiškia, kad nebuvo sąlygų, numatytų CPK 143 straipsnio 2 dalyje, priešieškiniui priimti. Priešieškinio priėmimas po CPK 232 straipsnyje numatytos nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo 2020 m. rugsėjo 21 d. būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.

30. Teismas nutartyse atsisakyti priimti priešieškinį išaiškino atsakovui teisę įstatymų nustatyta tvarka pareikšti ieškinį. Apeliantas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu dėl nuostolių, nepagrįsto praturtėjimo priteisimo atsakovams V. C., D. C. ir D. C. ir šiuo metu byla yra nagrinėjama (civilinės bylos Nr. 2-176-828/2021). Todėl darytina išvada, kad apelianto teisės ir teisėti interesai šiuo aspektu nepažeisti.

31. Atsižvelgiant į nutarties 24-30 punktuose nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija vertina, kad 2020 m. liepos 2 d., 2020 m. rugsėjo 21 d. ir 2020 m. lapkričio 4 d. pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis buvo atsisakyta priimti atsakovo priešieškinį, teisėtos ir pagrįstos.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo A. V. 2020 m. birželio 2 d. priešieškinio turinį, laiko, jog nėra pagrindo sutikti su tuo, kad teismas neteisingai nustatė ir įvertino aplinkybę, susijusią su ieškinio pripažinimu. Kaip matyti, priešieškinyje atsakovas aiškiai nurodė, jog sutinka išsikelti iš ginčo namų valdos, tačiau tai galės atlikti tik po to, kai bus atlyginta nuostolių suma, už kurią galės remontuoti namo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad atsakovas A. V. savo priešieškiniu iš esmės sutinka su ieškiniu.

33. Apeliantas pareiškė prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki įsiteisės procesinis sprendimas Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-185-544/2021.

34. Bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis).

35. Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga tokiu atveju sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti; kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).

36. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, sprendžia, kad sustabdyti šios bylos nagrinėjimo CPK 163 straipsnio 3 punkto ar kitu teisiniu pagrindu nėra pagrindo.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas A. V. ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-176-828/2021, nagrinėjamoje Panevėžio apygardos teisme, reikalauja pripažinti 2016 m. kovo mėn. buvus susitarimą su visais atsakovais dėl 1/2 namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), įgijimo ieškovo nuosavybėn už 42 500 Eur ir šį susitarimą 2019 m. rugpjūčio mėn. atsakovams pažeidus, priteisti iš atsakovų solidariai ieškovo dėl minėto susitarimo pažeidimo ir nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita nuostolių atlyginimui 78 548,08 Eur, kai apeliacine tvarka nagrinėjamo byloje ieškinys yra pareikštas dėl iškeldinimo iš ginčo žemės sklypo dalies ir jame esančių statinių, daro išvadą, kad civilinėje byloje Nr. e2-176-828/2021 nustatytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu priimtas procesinis sprendimas nesukurs tiesioginių teisinių pasekmių, nes toje byloje nustatyti (nenustatyti) faktai neturės tiesioginės teisinės reikšmės išsprendžiant ieškovo reikalavimus bei priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Taigi, civilinės bylos sustabdymas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu neatitiktų šio privalomojo bylos sustabdymo pagrindo paskirties.

38 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma, yra išplėtotos bei detalizuotos CK normose. Nuosavybės teisė – tai teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

39.. Iškeldinimas iš patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).

40. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties samprata. Pagal minėtą normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, t. y. panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

41. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui D. C. nuosavybės teise priklauso 2/5 dalys žemės sklypo, ieškovei D. C. – 3/5 dalys žemės sklypo, gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Akcentuotina, jog šių duomenų, įregistruotų viešame registre, teisingumo ir teisėtumo apeliantas neginčija.

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šalių faktinius veiksmus, skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad tarp nekilnojamojo turto savininkų (ieškovų) ir atsakovų buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Šalių santykius kvalifikavus panauda, ieškovų, pareiškusių ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo, teisės gali būti ginamos pagal panaudos santykius reglamentuojančias taisykles. Tai reiškia, kad atsakovai iš naudojamų patalpų gali būti iškeldinami tik nutraukus panaudos sutartį įstatymo nustatyta tvarka.

43. CK 6.642 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004).

44. Įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra ta, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir grąžinti tai, ką yra gavusi pagal panaudos sutartį, daikto perdavimui, susirandant kitą lygiavertį daiktą. Taigi ir nagrinėjamos bylos atveju įspėjimo termino prasmė ta, kad atsakovai turėtų pakankamai laiko pasiruošti ir persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Pats kreipimasis į teismą pareiškiant ieškinį taip pat laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie šalies valią nutraukti panaudos sutartį.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė D. C. 2019 m. lapkričio 13 d. pranešimu informavo atsakovus apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą ir reikalavimą išsikelti. Ieškovas D. C. su patikslintu ieškiniu dėl iškeldinimo iš jam nuosavybės teise priklausančios dalies žemės sklypo į teismą kreipėsi 2020 m. rugpjūčio 14 d., taigi, įstatymo numatytas trijų mėnesių įspėjimo terminas suėjo bylos nagrinėjimo teisme metu. Tokiu būdu, ieškovai, nepažeisdami įstatyme (CK 6.642 straipsnio 1 dalis) numatytos teisės atsisakyti daikto neatlygintinio naudojimo sutarties, nutraukė su atsakovais sudarytą panaudos sutartį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovai turėjo pakankamai laiko išsikelti iš ginčo būsto ir jo priklausinių bei žemės sklypo.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčui taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) santykius. Minėta, kad ieškovų nuosavybę į ginčo turtą įrodo registro duomenys, kurių tikrumo apeliantas neginčija, tuo pačiu jis nereiškia reikalavimo dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagrindo – 2016 m. birželio 16 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, taip pat nereikalauja pripažinti negaliojančia 2019 m. kovo 26 d. Dovanojimo sutarties. Kaip matyti, apelianto apeliaciniame skunde detalizuoti priešieškinio, kurio pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė, argumentai, taip pat kiti motyvai iš esmės išimtinai yra susiję su aplinkybėmis, dėl kurių nustatymo šiuo metu yra nagrinėjama kita civilinė byla Nr. 2-176-828/2021, tačiau jie nėra aktualūs sprendžiant šį ginčą dėl iškeldinimo iš gyvenamojo namo, jo priklausinių ir žemės sklypo.

47. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgęs į tai, kad praėjo nemažas laiko tarpas po atsakovų įspėjimo apie išsikėlimą, įvertinęs, jog teismo sprendimas būtų įvykdytas operatyviai, o atsakovai neturėtų paskatos teismo sprendimo įvykdymą vilkinti, skyrė jiems baudas, kurių sumas sumažino atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliantas neteisus, manydamas, jog bauda iš jo priteista net du kartus, t. y. net ir už kitos atsakovės savalaikį neišsikėlimą. Iš tiesų teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė priteisti iš atsakovo A. V. už kiekvieną uždelstą išsikelti iš gyvenamojo namo, ūkio pastatų ir žemės sklypo dieną po 10 Eur D. C. naudai ir po 5 Eur D. C. naudai, kiek tai susiję tiek dėl paties A. V. teismo sprendimo neįvykdymu, tiek ir dėl I. R. – Š. teismo sprendimo nevykdymo. Tačiau bylos motyvuojamoji dalis patvirtina, jog taip teismas padarė aiškų rašymo apsirikimą, kurioje išdėstyta, kad, neįvykdžius teismo sprendimo, būtent atsakovai A. V. ir I. R. – Š. ieškovei D. C. moka po 10 Eur baudą, ieškovui D. C. – po 5 Eur baudą už kiekvieną sprendimo neįvykdymo dieną. Todėl teismas šį rašymo apsirikimą gali ištaisyti CPK 276 straipsnio tvarka.

48. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstą atmeta skundo argumentą, kuriuo teigiama, jog apeliantas buvo iškeldintas ir iš ieškovui D. C. nuosavybės teise priklausančio dalies žemės sklypo, nors realiai jo neužima. Pažymėtina, jog pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovui D. C. nuosavybės teise priklausančios 2/5 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ieškovei D. C. nuosavybės teise priklausančios 3/5 dalys to paties žemės sklypo yra priklausiniai gyvenamojo namo, ūkio pastatų, stoginės, esančių (duomenys neskelbtini). Vadinasi, apelianto naudojimasis ieškovei D. C. priklausančiu ginčo namu yra neatsiejamai susijęs ir su abiejų ieškovų nuosavybės teise valdomu žemės sklypu.

49. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Į esminius, turinčius teisinę reikšmę, apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

51. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė iš atsakovo A. V. priteisti visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apie tai duomenų teismui nepateikė. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 4 d. nutartimi apeliantas A. V. buvo atleistas nuo žyminio mokesčio dalies – 50 Eur už apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-1450-223/2020 sumokėjimo, likusios dalies – 50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas iš atsakovo A. V. valstybei priteisti likusią dalį – 50 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už pateiktą apeliacinį skundą (CPK 84, 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, dalį valstybės naudai.