- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-05
- Bylos Nr.
- e2S-513-430/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34838-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- akcinė bendrovė SEB bankas, B. M. M., A. Ž., M. K., SIA „UniCredit Leasing“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. patikslintą pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, B. M. M., A. Ž., M. K., SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas ir S. J. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 27 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui R. K. fizinio asmens bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-2827-1012/2020 atsisakė iškelti pareiškėjo R. K. fizinio asmens bankroto bylą.
3. Teismas nustatė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas R. K. turi tokius skolinius įsipareigojimus: 1) S. J. K. – 1 209 163,58 Eur; 2) A. Ž. – 20 273,40 Eur; 3) B. M. M. – 53 869,32 Eur; 4) akcinei bendrovei SEB bankui (toliau – AB SEB bankas) – 578 189,92 Eur. Bendra pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma yra 1 861 496,22 Eur, dėl to tokia suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA).
4. Pareiškėjas jo vardu registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi. Pareiškėjas turi uždarosios akcinės bendrovės „M.“ (toliau – UAB „M.“) akcijų, kurių nominali vertė yra 900 Lt, tačiau įmonė faktinės veiklos nevykdo. Pareiškėjui nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2017 m. sausio 6 d. kartu su sutuoktine R. K. nuosavybės teise priklausė 50/900 dalys žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), šiuo metu 25/900 dalys šio žemės sklypo nuosavybės teise priklauso pareiškėjo dukrai J. K., kita 25/900 dalis – pareiškėjo sutuoktinei. Taip pat pareiškėjui nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2017 m. sausio 6 d. kartu su sutuoktine R. K. nuosavybės teise priklausė 4950/94600 dalys žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), šiuo metu 2475/94600 dalys šio sklypo nuosavybės teise priklauso pareiškėjo dukrai J. K., kita 2475/94600 dalis – pareiškėjo sutuoktinei.
5. Skolininkų ir išlaikomų asmenų pareiškėjas neturi. Pareiškėjas nuo 1989 m. vasario 4 d. yra sudaręs santuoką su R. K., su kuria 2012 m. balandžio 4 d. sudarė povedybinę sutartį. Pagal šią sutartį turtas, piniginės lėšos, vertybiniai popieriai, įgyti nuo šios sutarties patvirtinimo dienos, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šiuo metu pareiškėjas dirba darbovietėje (duomenys neskelbtini), darbo užmokestis nuo 2020 m. sausio 1 d. sudaro 1 417,46 Eur (neatskaičius mokesčių).
6. Teismas, vertindamas pareiškėjo kreditorinius įsiskolinimus, turimą turtą ir gaunamas pajamas, padarė išvadą, jog pareiškėjas yra nemokus pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA.
7. Teismas, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą, savo iniciatyva surinko Nekilnojamojo turto registro išrašus apie pareiškėjui priklausiusį nekilnojamąjį turtą už ilgesnį nei 3 metų iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo ir nustatė, kad be minėto dukrai ir sutuoktinei perleisto nekilnojamojo turto, pareiškėjui prievolių atsiradimo laikotarpiu priklausė ½ dalis žemės sklypo su pastatais (duomenys neskelbtini), kurie 2009 m. balandžio 21 d. buvo perleisti pareiškėjo tėvams. Pažymėjo, kad teismo posėdžio pareiškėjas patvirtino, kad iš šio sandorio gavo pinigų, tačiau negalėjo konkrečiai nurodyti, kur šie pinigai buvo panaudoti. Teismas nustatė, kad pareiškėjui kartu su sutuoktine prievolių atsiradimo laikotarpiu priklausė žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini), kurie 2009 m. rugpjūčio 17 d. buvo padovanoti pareiškėjo dukteriai ir šiuo metu priklauso abiem pareiškėjo dukterims lygiomis dalimis. Pareiškėjui kartu su sutuoktine skolų susidarymo laikotarpiu priklausė butas, (duomenys neskelbtini), kuris 2008 m. lapkričio 28 d. perleistas tretiesiems asmenims, o šiuo metu priklauso pareiškėjo dukteriai. Taip pat pareiškėjui iki 2009 m. rugpjūčio 13 d. priklausė ½ dalis buto (duomenys neskelbtini), kuri buvo perleista pareiškėjo dukrai. Teismas vertino, kad visas šis nekilnojamasis turtas priklausė pareiškėjui kredito sutarties su AB SEB banku sudarymo metu, vėliau turtą perleidus, pareiškėjas negalėjo teismui paaiškinti, kur buvo panaudotos gautos lėšos ir kodėl nebuvo atsiskaityta su kreditoriais, dėl to, teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės leidžia teismui pagrįstai abejoti pareiškėjo sąžiningu siekiu atsiskaityti su kreditoriais, nedidinti skolų ir gauti kuo daugiau pajamų skoloms padengti.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesiima jokių realių veiksmų skoloms bent iš dalies padengti, pareiškėjo oficialiai gaunamos pajamos iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo buvo menkos, nuo 2020 m. sausio 1 d. darbo užmokestis padidėjo dvigubai, nes kaip nurodė pareiškėjas teismo posėdyje, AB SEB bankas kėlė abejones dėl gaunamų pajamų. 2012 m. balandžio 4 d. pareiškėjas su sutuoktine sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią turtas, piniginės lėšos, vertybiniai popieriai, įgyti nuo šios sutarties patvirtinimo dienos, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu pareiškėjas nurodė, kad tokią sutartį sudaryti patarė antstolis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė šiuo metu gyvenantis savo tėvui priklausančiame bute, dirbantis bendrijoje, kurios atsakingi asmenys taip pat yra susiję su pareiškėju artimais ryšiais, todėl teismui kilo pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas neslepia savo pajamų.
9. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai rodo jo siekį formaliai atitikti sąlygas bankroto bylai iškelti, siekiant nurašyti susidariusias skolas ir nededant realių pastangų skolas sumažinti. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjo elgesys, kai jis galimai slepia savo tikrąsias pajamas, kai sąmoningai išlaukiamas daugiau nei 3 metų terminas nuo turto perleidimo šeimos nariams prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai pareiškėjas per paskutinius 3 metus sąmoningai nededa jokių pastangų mažinti susidariusių skolų, o ankstesniais laikotarpiais, kurie formaliai nevertintini bankroto bylos iškėlimo etape, perleidžia beveik visą savo turtą giminystės ryšiais susijusiems asmenims, pripažintinas nesąžiningu pareiškėjo elgesiu, o bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas siekia tik vieninteliu tikslu – kad visos skolos būtų nurašytos.
10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, tapęs faktiškai nemokiu pasibaigus bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rūmas“ (toliau – BUAB „Rūmas“) bankroto bylai, per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo elgėsi itin pasyviai, nedėjo pastangų gauti pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius ir kvalifikaciją, sveikatos būklę buvo pajėgus gauti, arba įsidarbinti didesnes nei šiuo metu gauna pajamas užtikrinančiame darbe, sudarančiame sąlygas nors minimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Tokie nustatyti jo veiksmai leido teismui prieiti prie išvados, kad pareiškėjas nesiekė gerinti savo finansinės būklės, t. y. sąmoningai leido išlikti tokiai situacijai, tikėdamasis, kad netenkinti kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu bus nurašyti. Toks pareiškėjo elgesys neatitinka reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad toks pareiškėjo elgesio vertinimas yra ne tik pagrįstas byloje surinktais įrodymais, bet taip pat ir atitinka teismų praktiką. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo veiksmai patenka į FAB 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo apimtį, t. y. kai paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, dėl to teismas netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
11. Apeliantas R. K. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-2827-1012/2020, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
12. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies nuostatas. Nurodo, kad šiame straipsnyje nustatytas sąrašas atvejų, kuomet atsisakoma iškelti bankroto bylą, yra baigtinis ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas.
13. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje argumentavo pareiškėjo nesąžiningumą sandoriais, kurie sudaryti 2008–2012 metais, t. y. 8–12 metų senumo sandoriais, nors pareiškėjas per paskutinius 3 metus jokių sandorių, kuriuos teismas privalėjo vertinti, nesudarė. Akcentuoja, kad teismų praktikoje nurodyta, jog asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015), dėl to nagrinėjamu atveju teismui vertinus pareiškėjo veiksmus per laikotarpį, kuris nepatenka į FABĮ nustatytą trejų metų laikotarpį, prieštarauja FABĮ paskirčiai.
14. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjo nesąžiningumą yra deklaratyvios ir nepagrįstos objektyviomis aplinkybėmis. Be to, nepagrįstai tendencingai cituojami tam tikri rašytiniai įrodymai.
15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis nėra pakankamai motyvuota, kadangi teismas aiškiai nepasisako, kas sąlygojo pareiškėjo nemokumą, t. y. ar teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta nemokumo priežastimi, ar ne.
16. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nutartį argumentuoja ir 2008–2009 metais sudarytais turto perleidimo sandoriais, nors minėtų sandorių sudarymo metu pareiškėjas pradelstų įsipareigojimų AB SEB bankui neturėjo, kredito sutartis su banku dar nebuvo nutraukta. Be to, kreditas AB SEB bankui buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, kurio vertė tuo metu buvo 2 650 000 Lt, t. y. viršijo negrąžinto AB SEB bankui kredito dydį.
17. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išreikštomis abejonėmis dėl pareiškėjo tėvo J. K. suteiktos paskolos fakto, kadangi šį faktą pagrindžia atsiskaitomosios sąskaitos išrašas, o priešingų įrodymų byloje nėra. Be to, į bylą pateiktas hipotekos registro išrašas, kuriame nurodyta, kad prievolių pagal 2006 m. liepos 3 d. paskolos sutartį užtikrinimui 2012 m. balandžio 17 d. įkeičiama turtinė teisė į 1/3 kreditorinio reikalavimo. Šis hipotekos sandoris buvo patikrintas ir patvirtintas notaro. Pažymi, kad net jeigu ir nebūtų skolos pareiškėjo tėvui, pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų dydis vis tiek yra didesnis nei 25 MMA.
18. Teigia, kad skundžiamoje nutartyje iškreipti pareiškėjo atstovo paaiškinimai, nurodant, kad neva pareiškėjo atstovas paaiškino, jog pajamos nuo 2020 m. sausio 1 d. kėlė AB SEB bankui abejonių, nes realiai pareiškėjo darbo užmokestis buvo didinamas kiekvienais metais nuo sausio 1 d.
19. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis pagrįsta prielaidomis, nenustatytas priežastinis ryšys tarp asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo. Pažymi, kad dalis nekilnojamojo turto, kuris pareiškėjo neteko, buvo parduotas varžytinių procese pareiškėjo šeimos nariams, nes šio turto ilgą laiką niekas kitas nepirko, ir vykdymo procese gauti pinigai buvo perduoti išieškotojui AB SEB bankui.
20. Pažymi, kad jeigu po fizinio asmens bankroto iškėlimo paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to plane nustatytos priemonės gali būti neįvykdytos, tokiu atveju teismas nutraukia bankroto bylą, dėl to vien tik bankroto bylos pareiškėjui iškėlimas savaime nereiškia, kad bankroto procesas bus tęsiamas, net ir paaiškėjus, kad egzistuoja tam tikros aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
22. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
23. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
24. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2FB-2827-1012/2020, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui bankroto bylą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
25. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą dokumentą – Sodros suvestinę apie R. K. gaunamas pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Pažymėtina, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016). Atsižvelgiant į tai, kad pateiktas naujas įrodymas padeda atskleisti atskirajame skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, pateiktą naują dokumentą apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
26. Aptariamu atveju apeliantas R. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria pareiškėjui atsisakyta iškelti bankroto byla, šį nesutikimą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje argumentavo pareiškėjo nesąžiningumą veiksmais ir sandoriais, kurie atlikti 2008–2012 metais, nors teismas galėjo vertinti tik per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo pareiškėjo atliktus veiksmus ir sandorius. Apelianto teigimu, jis nesąžiningų veiksmų neatliko, nenustatytas priežastinis ryšys tarp asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo, dėl to jam turėjo būti iškelta bankroto byla.
27. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas R. K. yra nemokus ir turi skolinių įsipareigojimų 1 861 496,22 Eur sumai.
28. Siekiant iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nustačius, kad pareiškėjas yra nemokus, būtina nustatyti, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; kt.).
29. Taisyklė, kuri nustato reikalavimą vertinti asmens sąžiningumą, yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, pagal ją bankroto byla negali būti iškelta, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių tyčinių veiksmų, kai, prisiimdamas skolinius įsipareigojimus ar sudarydamas kitus sandorius, pateikė neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę, kad išvengtų atsiskaitymo su jais, ar dėl sąmoningo neveikimo, kad išvengtų atsiskaitymo su kreditoriais. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes.
30. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas išskirtinai pareiškėjo elgesys per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui, ankstesni laikotarpiai neturėtų būti pagrindas užkertantis kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios praktikos kasacinis teismas laikosi nuosekliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-421/2017; 2017 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-915/2017; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015 ir kt.).
32. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2019 m. gruodžio 20 d., dėl to pareiškėjo R. K. sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d. Apeliantas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, nes sąžiningumą vertino už ilgesnį (ankstesnį) negu trejų metų laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto skundo argumentais nesutinka, kadangi iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo veiksmus tiek per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, tiek vertino aplinkybes, kurios turėjo reikšmės pareiškėjo nemokumo atsiradimui. Kadangi pareiškėjo skolos buvo susidariusios dar iki trejų metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo laikotarpio, dėl to kartu buvo įvertinti tuometiniai ir vėlesni pareiškėjo veiksmai, kurie turėjo tam tikros reikšmės pareiškėjo nemokumo atsiradimui ir tolimesniems jo veiksmams.
33. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo elgesį, siekiant dėti maksimalias pastangas gauti didesnes pajamas ir siekį maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais, ir padarė išvadą, jog pareiškėjas nedėjo realių ir maksimalių pastangų savo skolas sumažinti.
34. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl fizinių asmenų sąžiningumo vertinimo jų bankroto bylose, yra nurodęs, kad būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-421/2017).
35. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas R. K. dirbo ilgą laiką oficialiai už itin mažą algą, o pajamos padidėjo tik pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to šios aplinkybės kelia abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo. Dėl pareiškėjo gaunamų oficialių pajamų abejones kėlė ir pareiškėjo kreditorius AB SEB bankas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais ir kreditoriaus išreikštomis abejonėmis sutinka, kadangi šias aplinkybes patvirtina bylos įrodymai. Pažymėtina, kad byloje pateikta pažyma apie pareiškėjo R. K. gautas pajamas nuo 2016 m. sausio 1 d. (vertinamos pajamos nuo 2016 m. gruodžio 20 d. laikotarpio), iš kurios matyti, jog pareiškėjas ilgą laiką (iki 2018 m. spalio 31 d.) gaudavo itin mažas pajamas – draudžiamosios pajamos sudarė vos 145 Eur (t. y. pareiškėjas gaudavo daug mažesnę už minimalią mėnesinę algą), tokia alga nesikeitė ir buvo pastovi laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. spalio 31 d. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas tuomet dirbo uždarojoje akcinėje bendrovė „Vilniaus komercijos centras“, kurios vadovu, viešais duomenimis, yra pareiškėjo tėvas S. J. K.. Nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui, įsidarbinus (duomenys neskelbtini), jo pajamos padidėjo, tačiau vis dar buvo nedidelės, kurios daugiau nei dvigubai padidėjo, kai jau buvo nagrinėjamas pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (t. y nuo 2020 m. sausio 1 d.). Teismo posėdžio metu pareiškėjas neneigė, kad šiuo metu dirba bendrijoje, kurios atsakingi asmenys taip pat yra susiję su pareiškėju artimais ryšiais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikata ar kitos svarbios aplinkybės neleido pareiškėjui ilgą laiką (per 3 metų vertinimo laikotarpį iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo) susirasti geriau apmokamą darbą, kuris užtikrintų bent minimalias pajamas, kad pareiškėjas būtų dėjęs pastangas pagerinti savo mokumą, atsiskaityti su kreditoriais, tačiau ilgą laiką dirbo oficialiai už itin mažą atlygį su tėvu susijusioje įmonėje, vėliau už mažą atlygį bendrijoje, kurioje atsakingi asmenys su pareiškėju susiję artimais ryšiais. Tokį pareiškėjo elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nesąžiningą, keliantį abejonių, neatitinkanti reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo, kaip vengimą atsiskaitinėti su kreditoriais, nenurodant tikrųjų savo pajamų.
36. Apeliantas skunde teigia, kad nekonstatuotas jo nemokumo ir nesąžiningumo priežastinis ryšys, tačiau pažymėtina, jog byloje konstatuotas pasyvus pareiškėjo elgesys, susijęs su jo nemokumo būsena, sąmoningas neveikimas, t. y. byloje nustatyta, kad pareiškėjui esant faktiškai nemokiam, per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, šis elgėsi itin pasyviai, ilgą laiką nesiėmė maksimalių pastangų gauti realias oficialias pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius ir patirtį buvo pajėgus gauti ir bent minimaliai atsiskaityti su kreditoriais, o dirbo tėvo vadovaujamoje bendrovėje. Tokie pareiškėjo nustatyti veiksmai leido pirmosios instancijos teismui prieiti prie išvados, kad pareiškėjas nesiekė per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo maksimaliai atsiskaityti su turimais kreditoriais, t. y. tikėtina sąmoningai tikėjosi, kad netenkinti kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu bus nurašyti. Toks pareiškėjo elgesys neatitinka reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindą, atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
37. Pabrėžtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje įvertino papildomai aplinkybes, kurios turėjo įtakos pareiškėjo nemokumui, tačiau apėmė ankstesnį negu trejų metų laikotarpį iki pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimo, nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir nėra pagrindas šią nutartį naikinti.
38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog pareiškėjui R. K. anksčiau nuosavybės teise priklausė nemažai nekilnojamojo turto objektų, kurių dauguma po kredito iš AB SEB banko gavimo ar kitų sandorių, dėl kurių pareiškėjas tapo nemokus, įvykimo, buvo perleisti pareiškėjo šeimos nariams, pvz., 2009 m. nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), perleistas pareiškėjo tėvams; 2012 m. nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), padovanotas pareiškėjo dukrai ir sutuoktinei (su kuria nuo 2012 m. pareiškėjas sudarė povedybinę sutartį); 2007 m. nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), parduotas kitiems fiziniams asmenims, tačiau 2017 m. šį turtą įsigijo pareiškėjo sutuoktinė; 2009 m. nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), padovanotas pareiškėjo dukrai. Pažymėtina ir tai, kad 2016 m. nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), parduotas varžytinėse pareiškėjo dukrai ir sutuoktinei. Visos šios aplinkybės, nors nebuvo atskiras pagrindas taikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas (dėl ankstesnio laikotarpio nei treji metai iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo), tačiau tikėtinai patvirtina aplinkybes dėl pareiškėjo nesąžiningumo, susijusio su pareiškėjo nemokumu ir negalėjimo atsiskaityti, kuris tęsėsi iki šiol, kai pareiškėjas sąmoningai nesiekia atsiskaityti su kreditoriais.
39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje atliktu byloje esančių įrodymų ir aplinkybių vertinimu, padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad kiti šioje nutartyje atskirai neaptarti atskirojo skundo ar atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to atskirai dėl jų nepasisako.
40. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, dėl to nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apelianto R. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.