- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-18
- Bylos Nr.
- e2A-985-524/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01754-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Suinteresuotas asmuo
- Šilutės rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Šilutės rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, K. K., I. K., Z. A., R. A., V. R., A. R., uždaroji akcinė bendrovė „Genalga“, antstolių A. S. ir S. S. kontora.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu prašydamas nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), kurios plotas 14 922 kv. m.
2. Pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodė, kad 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notaro registro Nr. 2SD-4842, pagrindu iš UAB „Velka“ įsigijo pastatą – šiltnamį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nupirktas šiltnamis stovėjo ant žemės sklypo, kurio visas bendras plotas 4,7833 ha, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1997 m. gruodžio 4 d. iki 2069 m. gruodžio 4 d. buvo išnuomotas pirminiam šiltnamio savininkui – UAB „Velka“. Pareiškėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuomos teisę į 1,7622 ha ploto žemės sklypo, kurio bendras plotas 4,7833 ha, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame ir stovi pareiškėjo įgyta nuosavybė – šiltnamis. Ant nuomojamo žemės sklypo dalies, kurią nuomos teise valdo pareiškėjas, stovi statinys – automobilių stovėjimo aikštelė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis statinys stovi būtent ant tos žemės sklypo dalies, kurią nuomos teisės pagrindu valdo pareiškėjas, todėl jis nusprendė šį statinį sutvarkyti ir pradėti naudoti pagal jo paskirtį. Pareiškėjas nurodo, kad automobilių stovėjimo aikštele faktiškai pradėjo naudotis iš karto po to, kai įsigijo šiltnamį, t. y. nuo 2007 m. gegužės mėnesio vidurio ir ja naudojasi iki pat šiol. Pareiškėjas siekia, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į automobilio stovėjimo aikštelę faktas būtų nustatytas tuo tikslu, kad minėtas nekilnojamasis daiktas ir daiktinė teisės būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tai sudarytų galimybę pareiškėjui šiuo daiktu disponuoti kaip savininkui.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimo pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus netenkinti. Nurodė, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, minėtos asfalto aikštelės statusas yra formuojamas. Šiuo atveju ginčo turtas buvo statomas, kai pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį tokios aikštelės buvo pripažįstamos valstybės nuosavybe ir priskiriamos susisiekimo infrastruktūrai (Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ir 17 straipsnio 1 dalis), kurių valdymą pagal kompetenciją vykdė vietos savivaldos institucijos. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, pareiškėjas turi pateikti teismui įrodymus, paneigiančius, kad minėtas nekilnojamasis objektas yra valstybės nuosavybė, priešingu atveju konstatuotina, kad aikštelė negali būti įgyjama pareiškėjo nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Be to, pareiškėjo su pareiškimu pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kieno lėšomis buvo pastatytas minėtas statinys, į kurį jis prašo nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį. Taip pat nėra aišku, ar šis nekilnojamojo turto objektas buvo tinkamai suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad byloje taip pat svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes, pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu. Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas valstybės nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
4. Suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą prašo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog per visą automobilių stovėjimo aikštelės valdymo terminą nuo jos įsigijimo dienos, t. y. 2007 m. gegužės mėnesio iki pat šios dienos, yra sąžiningas ir teisėtas valdytojas, o valdymas visą laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Minėtas faktas, kad pareiškėjas ne mažiau kaip dešimt metų valdė automobilių aikštelę, prieštarauja tikrovei, kadangi VĮ Registrų centre objektas minėtu unikaliu numeriu atsirado tik 2019 metų birželio mėnesį ir teisinė jo registracija nėra baigta (registro duomenų išraše nėra nurodytas žymėjimas plane ir nurodyta, kad nekilnojamojo daikto statusas yra formuojamas). Pareiškime įvardyta automobilių stovėjimo aikštelė yra formuojama, kadastro duomenų nustatymo data VĮ Registrų centro išraše nurodyta 2019 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Statiniai formuojami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos. Statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, formavimo ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą. Atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus duomenis, laikytina, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad aikštelė, dėl kurios pareikštas reikalavimas, buvo įforminta įstatymų nustatyta tvarka (buvo tinkamai priimta naudoti), yra įregistruota kaip nekilnojamojo turto objektas. Iš pareiškimo visiškai neaišku, kas buvo minėto statinio statytojas ir kieno lėšomis (valstybės, žemės ūkio bendrovės ar jos narių) šis statinys buvo statomas. Pareiškėjas nepateikia jokių dokumentų apie nekilnojamojo turto įsigijimą. Patalpos įrengimas pats savaime nesukuria nuosavybės teisių į ginčo patalpą. Taigi lieka neaišku, su kokiu įstatyme įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu pareiškėjas sieja įsigijimą. Pareiškėjo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – šiltnamį – jau įregistruotos viešajame registre ir šis daiktas nėra nuosavybės pagal įgyjamąją senatį instituto objektas, todėl nėra pagrindo atskirai pasisakyti apie šio turto valdymą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.69 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įgyjama senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Imperatyvus minėto straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu ir paaiškinamas atsižvelgiant į šia norma siekiamus tikslus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai įtraukusi į apskaitą bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.
5. Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neturi suinteresuotumo dėl pareikšto nurodomo statinio, todėl prašo teismo įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios bus įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais.
6. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškimą prašė netenkinti pareiškėjo A. J. pareiškimo pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus. Nurodė, kad nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (Lietuvos Respublikos žemės, teritorijų planavimo, statybos įstatymų) įgyvendinimas, todėl, sprendžiant dėl galimybės įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, kartu taikytinos ir šios teisės normos. Atkreipė dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti. Pažymėjo, kad įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso būdu, bet tik tokiu atveju, jei jo statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir nekilnojamasis daiktas yra laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Vadovaujantis Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ atlikta paieška nei pagal adresą ((duomenys neskelbtini)), nei pagal pareiškėją su bylos dalyku susijusių skundų, prašymų ar paklausimų neregistruota. Taip pat, patikrinus duomenis Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“, nustatyta, kad nėra duomenų, jog dėl pareiškėjo nuosavybės teise siekiamos pripažinti aikštelės buvo surašyti kokie nors administraciniai aktai ar priimti administraciniai sprendimai. Tačiau tas faktas, jog per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra įgijęs tik nuomos teisę į 1,7622 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), dėl to, jog ten stovi jam priklausantis pastatas – šiltnamis, o atskirai aikštelei žemės sklypas skirtas nebuvo.
7. Suinteresuotas asmuo antstolių A. S. ir S. S. kontora atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad antstolė S. S. vykdo vykdomąją bylą Nr. 00184/18/00693 pagal 2017 m. gruodžio 11 d. Klaipėdos m. 11-ojo notarų biuro notarės V. K. išduotą vykdomąjį dokumentą dėl 28 962 Eur skolos bei palūkanų išieškojimo iš skolininko A. J. įkaito davėjai A. J., A. J., išieškotojai N. L.. 2019 m. rugpjūčio 5 d. turto arešto aktu Nr. S1d-30039 areštavo skolininkui A. J. priklausančią 1) turtinę teisę (nuomos teisė) į 1,7622 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), pagal 1997 m. gruodžio 4 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N88/97-0037, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) šiltnamį, bendras plotas 331,16 kv. m, esantį adresu (duomenys neskelbtini), apsunkintus hipoteka, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kito skolininkui priklausančio turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), registruota nėra. Jeigu teisminio nagrinėjimo metu būtų nustatyta, jog pareiškėjui / skolininkui pagal įgyjamąją senatį priklauso nuosavybės teisė į automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), antstolė imsis CPK nurodytų priemonių skolos išieškojimą nukreipti į skolininkui priklausantį turtą, t. y. minėtą aikštelę.
8. Suinteresuoti asmenys K. K., I. K. atsiliepimu į pareiškimą nurodė, jog pareiškimui neprieštarauja.
9. Suinteresuoti asmenys Z. A., R. A., V. R., A. R., UAB „Genalga“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. J. pareiškimo netenkino.
11. Teismas, išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad pareiškėjas A. J. neatitinka įstatymų numatytų sąlygų nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi. Pareiškėjas, teigdamas, kad automobilių stovėjimo aikštelę valdė ilgus metus, ir teisme aiškindamas, kad įmonė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), buvo naujausia sovietinių laikų statyba, nepateikė jokių įrodymų nei apie jos kilmę, nei iš kokių finansavimo šalinių ji buvo sukurta, nepateikė duomenų, kad minima automobilių stovėjimo aikštelė sukurta ir suformuota taip, kad apskritai gali būti nuosavybės teisės objektu, kad ji nuosavybės teise gali priklausyti privatiems asmenims, t. y. kad įstatymai šiuo konkrečiu atveju nenustato draudimo tokius daiktus įgyti privačios nuosavybės teise. Nors pareiškėjas nurodo, kad automobilių stovėjimo aikštelė buvo pastatyta teisėtai, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė, jokių pastangų šiuos duomenis pateikti nesiėmė. Byloje apklausti liudytojai apie minimos aikštelės kilmę ir statybos laiką nurodė skirtingai – liudytojas V. A. paaiškino, kad automobilių aikštelė išasfaltuota 1993 m., o liudytojas S. Š. – kad aikštelė galėjo būti pastatyta dar sovietiniais laikais. Taigi aptarti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog minima automobilių stovėjimo aikštelė nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.
12. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė ir aplinkybės, jog sąžiningai įgijo ir sąžiningai valdė daiktą – automobilių stovėjimo aikštelę – per visą valdymo laiką. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokiu pagrindu pareiškėjas šį nekilnojamojo turto objektą pradėjo valdyti. Liudytojų nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar pareiškėjas teisėtai, o ne neaiškių susitarimų pagrindu pradėjo valdyti minimą automobilių stovėjimo aikštelę – šios aplinkybės jis nepaneigė. Byloje minimas objektas, kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybėn įgyjamosios senaties normų pagrindu, kelias (gatvė) – automobilių stovėjimo aikštelė, kurios plotas 14 922 kv. m, kadastrinių matavimų byloje jos vertė nurodyta 285 000 Eur, įrengta ant valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šio žemės sklypo plotas 4,7833 ha. Pastarasis žemės sklypas 1997 m. gruodžio 4 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N88/97-0037, sudaryta tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Kaimo reikalų departamento Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus ir AB „Velka“, 99 metams išnuomotas pastarajai bendrovei. Žemės naudojimo pobūdis – komercinė veikla. 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notaro registro Nr. 2SD-4842, pagrindu pareiškėjas A. J. iš UAB „Velka“ įsigijo AB Ūkio bankui įkeistą pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nupirktas pastatas – šiltnamis – stovėjo dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas minimos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nuomos teisę į 1,7622 ha ploto žemės sklypą, kurio bendras plotas 4,7833 ha, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame stovi pareiškėjo įgyta nuosavybė – šiltnamis bei byloje minima automobilių stovėjimo aikštelė. Duomenų, kad šis valstybinės žemės sklypas konkrečiai išnuomotas pareiškėjo nurodytai automobilio stovėjimo aikštelei eksploatuoti, byloje nėra, tačiau iš pareiškėjo teismui pateiktų įvairių nuomos sutarčių matyti, kad jose kaip naudą nešantis objektas būdavo nurodytas žemės sklypas – aikštelė, tokiu būdu teismui kyla pagrįstų abejonių, ar šie sandoriai nėra priskirtini prie negaliojančių CK pirmosios knygos IV skyriaus nuostatų kontekste, juo labiau, kad kai kuriose sutartyse (žr. 2010 m. sausio 15 d. žemės subnuomos sutartis) nurodyta, jog A. J. suteikta ir teisė disponuoti žemės sklypu, tai akivaizdžiai neatitinka tikrovės ar nurodoma, kad teisė disponuoti žemės sklypu A. J. niekaip neapribota, nors tai irgi neatitiko tikrovės. Pareiškėjas nurodė, kad šią automobilių stovėjimo aikštelę jis faktiškai pradėjo valdyti iš karto po to, kai įsigijo pastatą – šiltnamį, t. y. nuo 2007 m. gegužės mėnesio vidurio, ir šia aikštele naudojasi iki šiol. Jo teigimu, sąžiningas valdymas pasireiškė tuo, kad aikštelę sąžiningai įsigijo, 14 m. ją prižiūri, remontuoja, tvarko. Teismas nusprendė, kad bylos duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. 2012 m. birželio 4 d. susitarimu Nr. 17SŽN-192 Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Šilutės skyriaus vedėjo (nuomotojas) ir A. J. (nuomininkas) pakeitė ankstesnę valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N88/97-0037, pagal kurią A. J. išnuomotas 1,7622 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 45 metų laikotarpiui. 2013 m. liepos 8 d. raštu Nr. 17SD-(14.17.32)-3761 Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyrius sutiko A. J. subnuomoti minimą 1,7622 ha ploto žemės sklypą konkrečioms įmonėms ne ilgesniam terminui kaip iki 2018 m. birželio 1 d. Nepaisant to, iš pareiškėjo į bylą pateiktų nuomos, panaudos sutarčių matyti, kad ir iki 2013 m. liepos 8 d. iki po 2018 m. birželio 1 d. A. J. vykdė komercinę veiklą būtent subnuomodamas žemės sklypą su automobilių stovėjimo aikštele, gaudamas iš šios aikštelės ūkinę naudą. Duomenų, jog iš šios veiklos gautos pajamos buvo deklaruotos ir apmokestintos, nors juos pateikti A. J. teismo buvo įpareigotas, pareiškėjas nepateikė. Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos Viešųjų paslaugų skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. rašto Nr. R3-(4.1.18)-2345 matyti, kad A. J. Šilutės rajono savivaldybei už žemės sklypo dalį 1,7622 ha, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra skolingas 3 955,15 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad pats pareiškėjas realiai niekada automobilių aikštele nesinaudojo, ją subnuomodavo už atlygį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pats ją prižiūrėjo, remontavo, saugojo. Kai kuriose sutartyse (žr. 2007 m. birželio 1 d. sandėliavimo aikštelės nuomos sutartis Nr. 2007/06/01, 2008 m. rugsėjo 1 d. sandėliavimo aikštelės nuomos sutartis Nr. 2008-09-01) nustatyta, kad nuomininkas įsirengia aikštelės apšvietimą ir apsitveria sandėliavimo teritoriją, taigi šio objekto priežiūros pareiga buvo perkeliama nuomininkui, tai nesuderinama su daikto valdymo, kaip savo, sąlyga įgyjamosios senaties nuostatų kontekste. Pažymėtina, kad iš suinteresuotų asmenų antstolių A. S. ir S. S. kontoros atsiliepimo, VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog antstolė S. S. vykdomojoje byloje Nr. 00184/18/00693 2019 m. rugpjūčio 5 d. turto arešto aktu Nr. S1d-30039 areštavo skolininkui A. J. priklausančią 1) turtinę teisę (nuomos teisė) į 17 622 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), pagal 1997 m. gruodžio 4 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N88/97-0037, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) šiltnamį, bendras plotas 331,16 kv. m, esantį adresu (duomenys neskelbtini), apsunkintus hipoteka, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kito skolininkui priklausančio turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), registruota nėra. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo pareiškime nurodyto objekto valdymas LAT suformuotos teismų praktikos kontekste nėra nei sąžiningas, nei teisėtas.
13. Teismas nurodė, kad teismui išklausius pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų parodymus apie automobilių aikštelės kilmę, jos sukūrimą, įsigijimą, visapusiškai ištyrus ir įvertinus pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų pateiktus rašytinius įrodymus byloje, darytina išvada, kad automobilių stovėjimo aikštelė buvo sukurta dar esant Šilutės agrotechniniam susivienijimui, t. y. turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, todėl jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018). Šiuo atveju ginčo turtas buvo statomas, kai pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį tokios aikštelės buvo pripažįstamos valstybės nuosavybe ir priskiriamos susisiekimo infrastruktūrai (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ir 17 straipsnio 1 dalis), kurių valdymą pagal kompetenciją vykdė vietos savivaldos institucijos. Pagal Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, minėtos asfalto aikštelės statusas yra formuojamas, aikštelė įvardyta kaip kelias (gatvė) – automobilių stovėjimo aikštelė, daikto pagrindinė paskirtis – kelių (gatvių). Teismas sutiko su suinteresuoto asmens Šilutės rajono savivaldybės administracijos atstovės pozicija, kad toks objektas apskritai negali būti nuosavybės teisės objektas, kol viešame registre nėra pakeista jo paskirtis. Pažymėjo, kad minėto statinio statusas (kadastro duomenų nustatymo data 2019 m. birželio 3 d.) dar tik formuojamas, taigi jį šiuo metu negalima įvardyti kaip savarankišką civilinių santykių objektą, skirtą įgyvendinti visas nuosavybės teisės sudėtines dalis: valdymą, naudojimą ir disponavimą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka valstybei perduotas turtas – automobilių stovėjimo aikštelė buvo perleista (parduota aukcione ar privatizuota) privačių asmenų nuosavybėn, todėl vertintina kaip priklausanti valstybei nuosavybės teise. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį ją draudžiama pripažinti įgyta nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jos ilgalaikio naudojimo. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių suinteresuotų asmenų teiginius, kad minėtas nekilnojamasis objektas yra valstybės nuosavybė.
14. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sluoksnis, ant žemės esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Civilinės bylos nagrinėjimo metu teismas su proceso dalyviais aiškinosi aplinkybes dėl pareiškime nurodyto objekto – automobilių stovėjimo aikštelės, kaip daikto, teisinės prigimties. Liudytojas V. A. teigė, kad minima aikštelė yra pareiškėjo įsigyto šiltnamio priklausinys. Jei būtų galima vadovautis tokia pozicija, kuriai nepritarė ir pareiškėjo atstovas, ši aikštelė jau turėtų savininką – pareiškėją, todėl pareiškimo nagrinėjimas teisme netektų prasmės. Sistemiškai vertindamas CK 4.2, 4.12, 4.13, 4.19 straipsnių nuostatas, teismas nusprendė, kad pareiškime nurodytas objektas yra nekilnojamasis pagrindinis daiktas, tai yra, jis gali būti savarankiškas teisinių santykių objektas. Įvertinant aplinkybę, kad šis objektas įrengtas ant valstybinės žemės, nepriklausomai nuo to, kad atitinkamos valstybės institucijos, turėdamos tokią pareigą, nesiėmė teisinių veiksmų jį pripažinti valstybės ar savivaldybės nuosavybe, ar bešeimininkiu daiktu, šiam objektui taikytinos CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostatos ir jis laikytinas valstybės, kaip žemės sklypo, ant kurio minimas objektas įrengtas, nuosavybe – kaip kitas nekilnojamasis daiktas. Darytina išvada, kad pareiškime nurodytas didelės vertės nuosavybės objektas – automobilių stovėjimo aikštelė, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negali pereiti privačion nuosavybėn taikant įgyjamosios senaties instituto nuostatas. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atitinkamos valstybės institucijos pagal kompetenciją ar pareiškėjas privalo imtis veiksmų, kad šis nekilnojamo turto objektas būtų tinkamai suformuotas, ir tuomet nuspręsti, ar yra pagrindas jį perleisti pareiškėjui civilinių sandorių pagrindu – duomenų, kad jis šį objektą būtų bandęs įsigyti tokiu būdu, nėra. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia teisę valstybinę žemę įsigyti ir fiziniams asmenims, todėl pareiškėjas taip pat turi teisinę galimybę nupirkti žemę, ant kurios įrengta minima automobilių stovėjimo aikštelė, ir tokiu būdu įgyti nuosavybės teisę į šį objektą.
15. Teismas, ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškime nurodytas turtas – automobilių stovėjimo aikštelė, priklauso valstybei, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl šio turto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindais, netenkintinas – kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
16. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą ir tenkinti pareiškimą.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išnagrinėjus bylą neatskleista jos esmė. 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, notaro registro Nr. 2SD-4842, pagrindu pareiškėjas iš UAB „Velka“ įsigijo pastatą – šiltnamį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įsigytas šiltnamis ir dabar stovi ant žemės sklypo, kurio visas bendras plotas 4,7833 ha, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1997 m. gruodžio 4 d. iki 2069 m. gruodžio 4 d. valstybės buvo išnuomotas UAB „Velka“. Pareiškėjas šiltnamio pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tam pačiam laikotarpiui įgijo nuomos teisę į 1,7622 ha ploto paminėto žemės sklypo dalį, esančio (duomenys neskelbtini). Nuo 2007 m. pareiškėjas nuolatos naudojasi šiltnamiu ir 1,7622 ha išsinuomotu žemės sklypu, ant kurio dalies suformuotas nesudėtingas inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė. Valstybinės žemės nuomos sutartis yra nenutraukta ir nepanaikinta įstatymo numatytais pagrindais. Automobilių stovėjimo aikštelė – tai atitinkamo storio asfaltuota danga suformuota ant skaldos ar kito pagrindo, kuri visiškai dengia išnuomotą valstybinę žemę. Valstybinė žemė ir stovėjimo aikštelė yra fiziškai neatskiriami ir gali būti pareiškėjo naudojami tik kartu. Praktiškai asfaltuota danga tam tikra prasme apribojo galimybę pareiškėjui disponuoti išsinuomota valstybine žeme pagal paskirtį. Minimas inžinerinis statinys tiesiogine prasme sunkino išsinuomotos žemės panaudojimą pagal tiesioginę jos paskirtį. Iš pateiktos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matosi, kad inžinerinis statinys – aikštelė atitinka CK 1.98 straipsnio 2 dalyje, 4.2 straipsnyje numatytus nekilnojamojo daikto požymius – daiktas susijęs su žeme, jo negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo paskirties bei iš esmės nesumažinus jo vertės. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei kito asmens vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas, tačiau jis iš esmės visada turi atitikti CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius. Neabejotinai manytina, kad šis objektas tuos požymius atitiko ir buvo tinkamas šios bylos dalykas.
18. Apeliaciniame skunde teigiama, jog, kokiu pagrindu teismas nusprendė, kad statinys priklauso valstybei ar savivaldybei, nesuprantama. Suinteresuoti byla asmenys tokių duomenų į bylą nepateikė, o teismas, remiantis CPK 443 straipsnio 8 dalimi nagrinėdamas bylą ypatingos teisenos tvarka, privalėdamas būti aktyvus, nesiėmė visų pakankamų priemonių, kad šios aplinkybės būtų išsiaiškintos, tų duomenų neišsireikalavo ir neįpareigojo proceso dalyvius tai padaryti. Byloje iš viso nesama duomenų apie aikštelės priklausomybę valstybei ar savivaldybei ar kitiems asmenims. Byloje pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims nepavyko surinkti patikimų duomenų apie tai, kas šią aikštelę pastatė ir iš kokių lėšų, tačiau tų duomenų nebuvimas negali užkirsti kelią šį daiktą pareiškėjui įgyti senatimi. Valstybinė žemė su asfalto danga UAB „Velka“ buvo išnuomota 1997 m. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui ir jame nebuvo normos, kurioje būtų nustatyta, kad kartu su žemės sklypu nuomos pagrindais pereitų ir ant jo esantys statiniai, įrenginiai ir panašiai. Priklausiniai gali būti savarankiškais teisinių santykių objektais ir priklausomai nuo įstatymo ar susitarimo konkrečiomis aplinkybėmis gali būti pagrindiniais daiktais. 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad jeigu tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai iki naujojo CK įsigaliojimo buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, tai statiniai laikomi žemės sklypo priklausiniais tik tuomet, kai savininko prašymu padaromi specialūs pakeitimai šiame registre. Žemės sklypas, išskirtas pagal žemėtvarkos reikalavimus ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka, yra pagrindinis nekilnojamasis daiktas. Kiti nekilnojamieji daiktai, t. y. pastatai, statiniai yra žemės sklypo priklausiniai. Pastatai, statiniai gali būti savarankiškais nekilnojamaisiais objektais, jei jie įstatymų nustatyta tvarka atskirti nuo nuosavybės teisės į žemę. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad žemės sklype esantys statiniai iki naujojo CK įsigaliojimo nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, t. y. jie iš viso nebuvo įregistruoti kaip tokie, šis statinys nebuvo įregistruotas ir atskirtas nuo žemės sklypo ir po naujojo CK įsigaliojimo, todėl laikyti aikštelę kitu savarankišku nekilnojamuoju daiktu ir priklausančiu valstybei nėra jokio teisinio pagrindo. Suprantama, kad UAB „Velka“ nuomos pagrindais, pagal tuometinį CK reglamentavimą į asfaltuotą dangą, kuri dengė nuomojamą žemę, jokių teisių neįgijo, juo labiau šis klausimas visiškai nebuvo aptartas sutartyje. 2007 m. pareiškėjui A. J. nuomos pagrindais pradėjus valdyti dalį minimos valstybinės žemės, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam CK, valstybinės žemės disponavimo teisinis reglamentavimas pasikeitė. Kadangi valstybinės žemės nuomos sutartyje visiškai nebuvo aptartas žemę dengiančio asfalto dangos teisinis statusas (apie jį sutartyje visiškai nekalbama) 2007 m. sutarties sudarymo metu turėtų būti taikomas dabar galiojantis CK, konkrečiai CK 6.395 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad parduodant ar kitais pagrindais perleidžiant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, įrenginių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas šių objektų klausimas. Jei sutartyje šis klausimas nebuvo aptartas, laikoma, kad žemės nuomos pagrindais valdymui pereina ir šie turtiniai vienetai. Tai yra, pasirašius nuomos sutartį pareiškėjas kartu įgijo teisę tais pačiais pagrindais disponuoti ir asfaltine danga – inžineriniu statiniu, kurį bando įteisinti kaip nuosavybę įgyjamosios senaties instituto pagrindais. Nuomos pagrindais pareiškėjas iki šiol disponuoja valstybine žeme ir teisėtai valdo asfalto dangą, kuri byloje įvardijama aikštele. Taigi teismo sprendime išdėstyti teiginiai, kad asfalto danga priklauso valstybei ar savivaldybei, neturi jokio realaus pagrindo. Todėl yra visos teisinės ir faktinės prielaidos konstatuoti, jog pagal nuomos sutartį ir CK 6.395 straipsnio 1 dalį nuomos teisė į žemės sklype esančią aikštelę jam neperėjo, tačiau visą nurodytą laikotarpį pareiškėjas ja disponavo teisėtai ir atvirai. Pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai ir jų priklausiniai – kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Kadangi po nuomos sutarties pasirašymo 2007 m. pareiškėjas tapo žemės sklypo nuomininku ir aikštelės teisėtu naudotoju, nes kitaip nebuvo aptariama sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje, tai preziumuojama, kad pareiškėjas nuo to momento iki dabar teisėtai tą aikštelę ir valdo. Apskritai valstybė išnuomodama žemę galbūtneatkreipė dėmesio, kad jos paviršius asfaltuotas.
19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis), o jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turėtų būti atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Šiuo atveju buvo prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, taigi įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju teismas netyrė aplinkybių apie statinio statybos teisėtumą. Daiktas sukurtas statybos būdu, tai reikalavimai jam kaip nekilnojamajam daiktui turėjo būti vertinami atsižvelgiant ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus jam pagal statybos norminius aktus. Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra Nekilnojamojo turto kadastro objektai, jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Jei statinio nuosavybės teisė jo valdymo pradžios metu ir dabar neįteisinta, jai įteisinti taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktai, nustatantys statybai keliamus reikalavimus. Apie tai byloje dalyvavęs suinteresuotas asmuo Statybos inspekcijos atstovas pasisakė, tačiau teismas šių dalykų nesiaiškino. Kyla tam tikrų klausimų, kaip šiuo atveju buvo galima išspręsti nuosavybės įgijimo klausimus – įgyjamosios senaties būdu ar remiantis Statybos įstatymo numatyta tvarka (CK 4.69 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnis, 4.12 straipsnis, Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir kiti teisės aktai). Į šias bylos aplinkybes teismas dėmesio neatkreipė. Savavališkos statybos aktas dėl minėto daikto neteisėto sukūrimo nėra surašytas ir apskritai nėra subjekto, kam jis būtų nukreiptas vykdyti, nėra nustatytas juridinis ar fizinis asmuo, jį sukūręs. Statybos inspekcijos atstovas į bylą nepateikė duomenų apie daikto statybos neteisėtumą, nurodęs, kad jų nėra. Taigi tais pagrindais netenkinti pareiškimo nebuvo jokio pagrindo. Visą pareiškime nurodytą laikotarpį pareiškėjas ne tik naudojosi, tvarkė, prižiūrėjo šį inžinerinį objektą, bet ir atitinkamais laikotarpiais buvo jį perleidęs tretiesiems asmenims. Dėl suprantamų priežasčių pareiškėjas po 2007 m. nenustatinėjo teisme ir neregistravo viešame registre daikto valdymo fakto, nes, suprantama, valdymo pradžią skaičiavo nuo 2007 m., kada nuomos pagrindais pradėjo naudotis valstybine žeme, ant kurios suformuotas šis statinys. Ne veltui valdymo atvirumo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį LAT aiškinama ir nustatytina nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, ar ne. Tuo siekiama perspektyvoje plėtoti šį civilinės teisės institutą ir skatinti racionalius ekonominius santykius tarp ūkio subjektų, fizinių asmenų ir panašiai. Teismas šiuo aspektu sprendime nepasisakė, tačiau nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąją senatimi pagrindas yra ne tik valdymo nustatymo faktas, bet ir sąžiningas per visą nurodytą laikotarpį daikto valdymas. Kokiu pagrindu teismas nusprendė, jog inžinerinis statinys – aikštelė – priklauso valstybei ar savivaldybei, nėra aišku.
20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pagal LAT formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra sąlygų visuma, kurias pareiškėjas disponuodamas tuo turtu visiškai įvykdė. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad daikto valdymas prasidėjo nesąžiningai ir neteisėtai. Nėra duomenų, kad daiktas viešajame registre buvo registruotas kito asmens vardu. Nėra duomenų, kad daiktas sukurtas nesilaikant jo sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Nėra suėję CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai. Nėra duomenų, kad daikto valdymas buvo ginčijamas teisme daikto savininkui pareiškus ieškinį (nuosavybės teisės į daiktą pripažinimas ir t. t.). Valdymo terminas, atvirumas ir nepertraukiamumas pateiktais į bylą įrodymais yra visiškai įrodytas. Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Duomenų apie nesąžiningo valdymo buvimą byloje nėra surinkta. Daikto valdymo nepertraukiamumas yra įrodytas leistinais įrodymais. Nėra duomenų, kad daiktas yra išimtinė valstybės nuosavybė. Nėra duomenų, kad daiktas yra išimtas iš apyvartos arba ribotai esantis apyvartoje – turintys ypatingą statusą dėl saugumo, sveikatos apsaugos ir kitų visuomenės poreikių. Išlaikytas ir ieškinio, ir įgyjamosios senaties institutų santykis. Įgyjamosios senaties terminas negali prasidėti anksčiau negu pasibaigia ieškinio senaties laikas, skirtas savininkui ar kitam teisėtam valdytojui atgauti turtą iš asmens, valdančio jį. Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nevertino valstybinės žemės nuomos sutarties, nuo kurios sudarymo pradžios prasidėjo teisėtas daikto valdymas, nevertino aplinkybių, kad nuomos sutartis iki šios dienos yra galiojanti ir daikto valdymas tęsiasi.
Atsiliepimas
21. Suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą nepakeistą.
22. Šilutės rajono savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač, kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Nagrinėjant šią bylą pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, įrodančių aikštelės kilmę, nei iš kokių finansavimo šaltinių ji buvo sukurta ir suformuota. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas viso bylos nagrinėjimo teisme metu įrodinėjimo naštą permetė suinteresuotiems asmenims – valstybės institucijoms, iš esmės pats nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų, siekdamas gauti reikiamus įrodymus. Bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas liudytojas S. Š., buvęs Šilutės rajono valstybinio turto privatizavimo komisijos viršininkas, nurodė, kad aikštelė galėjo būti pastatyta dar sovietiniais laikais ir galėjo priklausyti Šilutės agrotechniniam susivienijimui. Ši liudytojo nurodyta aplinkybė akivaizdžiai paneigia Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog aikštelė nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Pareiškėjas nurodo, kad per visą automobilių stovėjimo aikštelės valdymo terminą nuo jos įsigijimo dienos, t. y. 2007 m. gegužės mėnesio, yra sąžiningas ir teisėtas valdytojas, o valdymas visą laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, kad pareiškėjas ne mažiau kaip dešimt metų valdė aikštelę, neatitinka tikrovės, kadangi iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad aikštelė, kaip objektas, atsirado tik 2019 metų birželio mėnesį, ir teisinė šio daikto registracija nėra baigta (registro duomenų išraše nėra nurodytas žymėjimas plane ir nurodyta, kad nekilnojamojo daikto statusas yra formuojamas). Teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė ir aplinkybės, kad sąžiningai įgijo ir sąžiningai valdė aikštelę, pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kokiu pagrindu ir kokio subjekto sprendimu jis pradėjo valdyti aikštelę. Iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, kad ne visais atvejais pareiškėjui perleidžiant valstybinės žemės sklypą tretiesiems asmenims buvo duoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimai, kitaip tariant, tokių sutikimų iš viso nebuvo gauta. Kita vertus, nepaisant to, kad kai kuriuos valstybinės žemės sklypo perleidimo sandorius tretiesiems asmenims pareiškėjas sudarė neturėdamas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutikimų, tokių sandorių sudarymas pats savaime paneigia aplinkybę, jog pareiškėjas aikštelę, esančią tame valstybinės žemės sklype, valdė nepertraukiami. O daikto valdymo nepertraukiamumas yra viena iš sąlygų siekiant daiktą įgyti įgyjamosios senaties būdu. Tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą įgyjamosios senaties būdu, nekilnojamojo turto objektas – statinys turi būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad statinys (aikštelė), į kurį prašoma nustatyti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, todėl iš esmės nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas. Pagal Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, minėtos asfalto aikštelės statusas yra formuojamas, aikštelė įvardyta kaip kelias (gatvė) – automobilių stovėjimo aikštelė, daikto pagrindinė paskirtis – kelių (gatvių). Kadangi aikštelės, kaip statinio, statusas (kadastro duomenų nustatymo data 2019 m. birželio 3 d.) dar tik formuojamas, taigi šio statinio negalima įvardyti kaip savarankišką civilinių santykių objektą, skirtą įgyvendinti visas nuosavybės teisės sudėtines dalis: valdymą, naudojimą ir disponavimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nuoseklus, pagrįstas suformuotomis teismų praktikos taisyklėmis tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl įgyjamosios senaties instituto identifikavimo. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, argumentus, dėl kurių jau pasisakė pirmosios instancijos teismas. Taigi apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo, kokius materialinės ir (ar) proceso teisės normų taikymo pažeidimus pirmosios instancijos teismas padarė, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenurodo absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai), todėl apeliacinis skundas negali būti patenkintas.
23. Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
24. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad su apeliacinio skundo reikalavimais ir argumentais nesutinka, jie yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl atmestini. Tauragės apylinkės teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškime nurodytas turtas – automobilių stovėjimo aikštelė, priklauso valstybei, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl šio turto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindais negalimas. Sprendimas buvo motyvuotas LAT suformuota praktika, kuri nurodo, kad konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Viešajai teisei yra būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas, kurio principas – viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Viešojo santykio dalyviams neleidžiami nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Valstybės turtas gali būti valdomas tik vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su teismo padaryta išvada, kad valstybės turtas negali būti įgyjamas pagal įgyjamąją senatį. Pažymėtina ir tai, kad teisėtas valdymas gali atsirasti tik įregistravus daiktą ir valdymą į jį, ir tik nuo registracijos turėtų būti skaičiuojamas 10 metų įgyjamosios senaties terminas. CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad iki šiol ginčo nekilnojamas daiktas yra neįregistruotas, todėl negali būti įgyjamosios senaties objektu. Tauragės apylinkės teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas bei įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
25. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą nepakeistą.
26. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą dėl nuosavybės teisių atsiradimo įgyjamosios senaties pagrindu sąlygų, teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškime nurodytas turtas – automobilių stovėjimo aikštelė, priklauso valstybei, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl šio turto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindais negalimas. Sprendimas buvo motyvuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kuri nurodo, kad konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Viešajai teisei yra būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas, kurio principas – viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Viešojo santykio dalyviams neleidžiami nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Valstybės turtas gali būti valdomas tik vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su teismo padaryta išvada, kad valstybės turtas negali būti įgyjamas pagal įgyjamąją senatį. Teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas ir įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą
27. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
29. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
30. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo A. J. pareiškimas nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), kurios plotas 14 922 kv. m.
31. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas disponuodamas turtu iki galo įvykdė visumą sąlygų, kurioms esant pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką konstatuojamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą neatskleidė jos esmės, teismo sprendime išdėstyti teiginiai, kad asfalto danga priklauso valstybei ar savivaldybei, neturi jokio teisinio pagrindo, nėra aišku, kokiu pagrindu teismas nusprendė, jog inžinerinis statinys – aikštelė – priklauso valstybei ar savivaldybei, nagrinėjamu atveju teismas netyrė aplinkybių apie statinio statybos teisėtumą. Nurodoma, kad teismas šiuo aspektu sprendime nepasisakė, tačiau pareiškėjas mano, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra ne tik valdymo nustatymo faktas, bet ir sąžiningas per visą nurodytą laikotarpį daikto valdymas. Teigiama, jog teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nevertino valstybinės žemės nuomos sutarties, nuo kurios sudarymo pradžios prasidėjo teisėtas daikto valdymas, nevertino aplinkybių, kad nuomos sutartis iki šios dienos yra galiojanti ir daikto valdymas tęsiasi, todėl apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl civilinės bylos esmės atskleidimo, dėl įgyjamosios senaties sąlygų, priklausinio sąvokos.
Faktinės bylos aplinkybės
32. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog byloje minimas objektas, kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybėn įgyjamosios senaties normų pagrindu, – tai kelias (gatvė) – automobilių stovėjimo aikštelė, kurios plotas 14 922 kv. m, įrengta ant valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šio žemės sklypo plotas 4,7833 ha.
33. Minėtas žemės sklypas 1997 m. gruodžio 4 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N88/97-0037, sudaryta tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Kaimo reikalų departamento Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus ir AB „Velka“ 99 metams išnuomotas UAB ,,Velka“. Žemės naudojimo pobūdis – komercinė veikla.
34. 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notaro registro Nr. 2SD-4842 pagrindu pareiškėjas iš UAB „Velka“ įsigijo AB Ūkio bankui įkeistą pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nupirktas pastatas – šiltnamis – stovėjo dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas minimos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nuomos teisę į 1,7622 ha ploto žemės sklypą, kurio bendras plotas 4,7833 ha, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame stovi pareiškėjo įgyta nuosavybė – šiltnamis – bei byloje minima automobilių stovėjimo aikštelė.
35. Pagal Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, minėtos asfalto aikštelės statusas yra formuojamas, aikštelė įvardyta kaip kelias (gatvė) – automobilių stovėjimo aikštelė, daikto pagrindinė paskirtis – kelių (gatvių). Byloje pateikta nekilnojamojo turto kadastro matavimo byla (kadastro duomenų nustatymo data 2019 m. balandžio 19 d.), kurioje nurodyta automobilių stovėjimo aikštelės statybos pradžios metai – 1997 m.
36. 2012 m. birželio 4 d. susitarimu Nr. 17SŽN-192 „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo“ Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Šilutės skyriaus vedėjo (nuomotojas), ir A. J. (nuomininkas) pakeitė ankstesnę valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N88/97-0037, pagal kurią A. J. išnuomotas 1,7622 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 45 metų laikotarpiui.
37. 2013 m. liepos 8 d. raštu Nr. 17SD-(14.17.32)-3761 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyrius sutiko A. J. subnuomoti minimą 1,7622 ha ploto žemės sklypą konkrečioms įmonėms ne ilgesniam terminui kaip iki 2018 m. birželio 1 d.
38. Šilutės rajono savivaldybės administracija kreipėsi į Klaipėdos regioninį valstybės archyvą dėl Šilutės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus dokumentų, duomenų, susijusių su automobilių aikštele, statyba.
39. Gautame 2021 m. gegužės 10 d. rašte Nr. (2.3.6E) 6R nurodyta, kad Klaipėdos regioniniam valstybės archyvui statinių projektinė ir techninė dokumentacija saugojimui neperduota.
Žemesnės instancijos teismas
40. Byloje apklausti liudytojai apie minimos aikštelės kilmę ir statybos laiką nurodė skirtingai – liudytojas V. A. paaiškino, kad automobilių aikštelė išasfaltuota 1993 m., o liudytojas S. Š. – kad aikštelė galėjo būti pastatyta dar sovietiniais laikais. Dėl aikštelės kilmės jis paaiškino, kad Šilutės agrotechninis susivienijimas turėjo keturis objektus – tai sandėliai su administracinėmis patalpomis, autotransporto įmonės, kilnojamoji ir mechanizuota kolona bei traktorių remonto dirbtuvės. Jie buvo visi privatizuojami viešu akcijų pasirašymu pagal tuo metu galiojantį pirminį privatizavimo įstatymą. Šias aplinkybes žino, nes buvo Šilutės rajono valstybinio turto privatizacijos komisijos pirmininku. Turtas buvo paverstas akcijomis ir privatizuojamas jas išperkant. Paaiškino, kad nežino, kas buvo po privatizavimo, apie ginčo aikštelę nieko nežino. Liudytojas V. A., pats buvęs AB „Velka“ direktoriumi, parodė, kad tuo metu, kai ši įmonė įsigijo objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), akcijas, ir atitinkamai dalį teritorijos, jis žinojo, kad dalis jos ( iš jų ir ta, kurioje yra minima automobilių stovėjimo aikštelė) jau yra atidalyta A. J.. Kokiu pagrindu ir kieno sprendimu tai padaryta, byloje duomenų nėra. Liudytojas S. Š., prasidėjus privatizacijos procesui, buvęs Šilutės rajono privatizavimo tarnybos viršininku, teisme paaiškino, kad AB „Velka“ realios veiklos nevykdė, buvo perleista nuolat besikeičiant savininkams, jie ir turėjo turėti dokumentus apie to turto judėjimą.
41. Iš pareiškėjo į bylą pateiktų nuomos, panaudos sutarčių matyti, kad ir iki 2013 m. liepos 8 d. iki po 2018 m. birželio 1 d. A. J. vykdė komercinę veiklą būtent subnuomodamas žemės sklypą . Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos Viešųjų paslaugų skyriaus 2021 m. gegužės 10 d. rašto Nr. R3-(4.1.18)-2345 matyti, kad A. J. Šilutės rajono savivaldybei už žemės sklypo dalį 1,7622 ha, esančią (duomenys neskelbtini), yra skolingas 3 955,15 Eur.
42. Duomenų, kad valstybinės žemės sklypas konkrečiai išnuomotas pareiškėjo nurodytai automobilio stovėjimo aikštelei eksploatuoti, byloje nėra, tačiau iš pareiškėjo teismui pateiktų įvairių nuomos sutarčių matyti, kad jose kaip naudingas objektas būdavo nurodytas žemės sklypas – aikštelė. Kai kuriose sutartyse (žr. 2010 m. sausio 15 d. žemės subnuomos sutartis) nurodyta, jog A. J. suteikta ir teisė disponuoti žemės sklypu ar nurodoma, kad teisė disponuoti žemės sklypu A. J. niekaip neapribota. Kai kuriose sutartyse (žr. 2007 m. birželio 1 d. sandėliavimo aikštelės nuomos sutartis Nr. 2007/06/01, 2008 m. rugsėjo 1 d. sandėliavimo aikštelės nuomos sutartis Nr. 2008-09-01) nustatyta, kad nuomininkas įsirengia aikštelės apšvietimą ir apsitveria sandėliavimo teritoriją.
43. Iš suinteresuotų asmenų antstolių A. S. ir S. S. kontoros atsiliepimo, VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog antstolė S. S. vykdomojoje byloje Nr. 00184/18/00693, 2019 m. rugpjūčio 5 d. turto arešto aktu Nr. S1d-30039 areštavo skolininkui A. J. priklausančią 1) turtinę teisę (nuomos teisė) į 17 622 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), pagal 1997 m. gruodžio 4 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N88/97-0037, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) šiltnamį, bendras plotas 331,16 kv. m, esantį adresu (duomenys neskelbtini), apsunkintus hipoteka, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kito skolininkui priklausančio turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), registruota nėra. Pažymėjo, kad jeigu teisminio nagrinėjimo metu būtų nustatyta, jog pareiškėjui / skolininkui pagal įgyjamąją senatį priklauso nuosavybės teisė į automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), antstolė imsis CPK nurodytų priemonių skolos išieškojimą nukreipti į skolininkui priklausantį turtą, t. y. minėtą aikštelę.
Dėl bylos esmės atskleidimo
44. Byloje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, notaro registro Nr. 2SD-4842 pagrindu pareiškėjas iš UAB „Velka“ įsigijo pastatą – šiltnamį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įsigytas šiltnamis ir dabar stovi ant žemės sklypo, kurio visas bendras plotas – 4,7833 ha, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Šilutės m. (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1997 m. gruodžio 4 d. iki 2069 m. gruodžio 4 d. valstybės buvo išnuomotas UAB „Velka“.
45. Pareiškėjas šiltnamio pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tam pačiam laikotarpiui įgijo nuomos teisę į 1,7622 ha ploto paminėto žemės sklypo dalį, esančio (duomenys neskelbtini). Nuo 2007 m. pareiškėjas nuolatos naudojasi šiltnamiu ir 1,7622 ha išsinuomotu žemės sklypu, ant kurio dalies suformuotas nesudėtingas inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė, į kurią prašo pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.
46. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsniu, civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis)“ (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo- 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Taigi, nepaisant bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.
47. Atsakant į apeliacinio skundo motyvą, kad teismas netyrė aplinkybių apie statinio – aikštelės –statybos teisėtumą, ir dėl to nebuvo galima išspręsti nuosavybės įgijimo klausimo – įgyjamosios senaties būdu, teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už pareiškimo ribų, nes pareiškėjas pateikė būtent tokio turinio pareiškimą, prieš tai nesikreipdamas į Nekilnojamojo turto registro įstaigą dėl jo nurodomo inžinerinio statinio statybos įteisinimo.
48. Apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo panaikinus sprendimą yra ribojama civilinio proceso teisės normų. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nutartyje privalo nurodyti taikomą, CPK nustatytą teisinį pagrindą bei jį motyvuoti, t. y. pagrįsti jo egzistavimą konkrečios bylos atveju.
49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).
50. Pareiškėjas paduotu pareiškimu siekia nustatyti nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę, kaip inžinerinį įrenginį, įgijimo pagrindą, t. y. siekia nustatyti, kad nuosavybės teisę į šį objektą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas nustato CK 4.68–4.71 straipsnių reikalavimai. Esminė kliūtis nustatyti faktą, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į ginčo objektus įgijo pagal įgyjamąją senatį, yra ta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šis inžinerinis įrenginys yra valstybės nuosavybė. Tačiau apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo padaryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes apeliantas nenurodo, dėl kokių tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais.
Dėl aikštelės teisinės registracijos
51. Nekilnojamojo daikto valdymo įregistravimas nustatytas CK 4.27 straipsnio 2 dalyje, kuri reglamentuoja nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentą.
52. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).
53. Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2009).
54. Pagal CK 4.253 straipsnio 1 dalį registruotini yra tokie nekilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Pagal Nekilnojamojo turto įstatymo 7 straipsnį nekilnojamasis daiktas laikomas suformuotu, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Nekilnojamieji daiktai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2006; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2008).
55. Pagal Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, minėtos asfalto aikštelės statusas yra formuojamas, aikštelė įvardyta kaip kelias (gatvė) – automobilių stovėjimo aikštelė, daikto pagrindinė paskirtis – kelių (gatvių). Byloje pateikta nekilnojamojo turto kadastro matavimo byla (kadastro duomenų nustatymo data 2019 m. balandžio 19 d.), kurioje nurodyta automobilių stovėjimo aikštelės statybos pradžios metai – 1997 m. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl jos įregistravimo į Nekilnojamojo turto registro įstaigą.
56. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos. Pareiškėjo nurodomo statinio galimos statybos metu –1997 metais – galiojo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1996 m. kovo 19 d. redakcija, kurios 21 straipsnis nustatė, jog Statiniai, kurių statybai reikalingas leidimas, priimami naudoti tik atlikus visus statinio projekte numatytus darbus ir įvykdžius projektavimo technines ir specialias sąlygas, atlikus nutiestų inžinerinių tinklų ir komunikacijų bandymus ir padarius kontrolines geodezines nuotraukas. Pastatytų statinių priėmimo naudoti tvarką ir reikalavimus reglamentuoja normatyviniai statybos dokumentai. Statinį galima naudoti tik įvykdžius šio straipsnio pirmosios dalies reikalavimus. Priimti naudoti statiniai turi būti įregistruoti. Registravimo tvarką nustato įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Taigi buvo nustatyta, kad valstybinių komisijų aktai apie pastatų priėmimą naudoti yra laikytini dokumentais, netiesioginiu būdu patvirtinančiais nuosavybės teisę į statinius.
57. Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, kad naujai pastatyti statiniai įteisinami Statybos įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota tvarka, todėl teismas negali pripažinti nuosavybės teisių į neįteisintus nekilnojamuosius daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2008). Kadangi statinių formavimo nekilnojamaisiais daiktais ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, tai nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą.
58. Taigi tiek pareiškėjo nurodomo žemės sklypo nuomos metu UAB ,,Velka“, tiek vėliau jam išnuomojus valstybės žemės sklypo dalį, pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo griežtai reglamentuota. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, šis daiktas, t. y. automobilių stovėjimo aikštelė, į kurią prašo nustatyti nuosavybės teisių įgijimą pagal įgyjamąją senatį faktą, nebuvo įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka (nors pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą privalėjo tai padaryti), o tai neatitinka nuosavybės teisių pripažinimo į daiktą pagal įgyjamąją senatį.
59. Jeigu daiktas yra sukurtas statybos būdu, tai reikalavimai jam kaip nekilnojamajam daiktui vertinami atsižvelgiant ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus jam pagal statybos norminius aktus. Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai, jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Jei statinio nuosavybės teisė jo valdymo pradžios metu ir dabar neįteisinta, jai įteisinti taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktai, nustatantys statybai keliamus reikalavimus. Tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).
60. Taigi šioje byloje neįrodytas ginčo statinio statybos teisėtumas, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą iki žemės sklypo nuomos, taip pat ir vėliau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nebaigtos statybos rezultatas – inžinerinis statinys – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Įvertinus šią aplinkybę, konstatuotina, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai). Nuosavybės teisių į ginčo objektą patvirtinimas nesant duomenų apie jų statybos teisėtumą neatitiktų įgyjamosios senaties instituto tikslų, taptų įrankiu įtraukti į civilinę apyvartą statinius, apeinant jų, kaip nekilnojamojo turto objektų, įteisinimo procedūras.
61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiltnamio pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tam pačiam laikotarpiui įgijo nuomos teisę į 1,7622 ha ploto paminėto žemės sklypo dalį, esančio (duomenys neskelbtini). Nuo 2007 m. pareiškėjas nuolatos naudojasi šiltnamiu ir 1,7622 ha išsinuomotu žemės sklypu, ant kurio dalies suformuotas nesudėtingas inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė. Be to, nurodo, kad, 2007 m. pareiškėjui nuomos pagrindais pradėjus valdyti dalį minimos valstybinės žemės, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam CK, valstybinės žemės disponavimo teisinis reglamentavimas pasikeitė. Kadangi valstybinės žemės nuomos sutartyje visiškai nebuvo aptartas žemę dengiančio asfalto dangos teisinis statusas (apie jį sutartyje visiškai nekalbama), 2007 m. sutarties sudarymo metu turėtų būti taikomas dabar galiojantis CK, konkrečiai CK 6.395 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad parduodant ar kitais pagrindais perleidžiant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, įrenginių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas šių objektų klausimas. Jei sutartyje šis klausimas nebuvo aptartas, laikoma, kad žemės nuomos pagrindais valdymui pereina ir šie turtiniai vienetai. Tai yra, pasirašius nuomos sutartį, pareiškėjas kartu įgijo teisę tais pačiais pagrindais disponuoti ir asfaltine danga – inžineriniu statiniu.
62. Atsakant į nutarties 61 punkte paminėtą apeliacinio skundo motyvą darytina išvada, kad pareiškėjas savo nuosavybės teisę į ginčo objektus sieja su kitu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – šiltnamio pirkimo bei žemės sklypo nuomos sandoriais. Jeigu pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę ar valdymo teisę į nurodytą aikštelę kitais jo nurodomais pagrindais, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas.
63. Pareiškėjo nurodoma pozicija, kad jis nuo 2007 m. nuolatos naudojasi šiltnamiu ir 1,7622 ha išsinuomotu žemės sklypu, ant kurio dalies suformuotas nesudėtingas inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė, leidžia padaryti išvadą, kad ginčo aikštelę jis visą laikotarpį, kuris CK 4.68 str.1d. prasme reikšmingas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį pripažinti valdo nuomos pagrindais, t. y. kaip žemės sklypo priklausinį, ir byloje nepateikė įrodymų, kad yra šios aikštelės savininkas.
64. Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo jam reikalingas tam, kad galėtų teisiškai įregistruoti aikštelę viešajame registre ir galėtų disponuoti šia aikštele. Tuo tarpu pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009).
Dėl valstybės teisių į ginčo statinį
65. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos A. T. 2004-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.).
66. Byloje esantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ginčo statinys nepriklauso valstybei ar savivaldybei, nes statinys nėra įregistruotas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvuojamoje sprendimo dalyje konstatavo, jog ši aikštelė priklauso nuosavybės teise valstybei. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies šis motyvas pašalintinas.
67. Tačiau atsakant į apeliacinio skundo motyvus dėl žemės sklypo nuomos ir aikštelės, kaip pareiškėjo išsinuomoto žemės sklypo priklausinio, būtų galima padaryti išvadą, jog pareiškėjo nurodoma aikštelė yra valstybei priklausančio žemės sklypo priklausinys iki jos formavimo nurodytos datos Nekilnojamojo turto registre – 2019 metų. Todėl šios bylos kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas nuo 2007 metų nurodomą aikštelę valdo žemės nuomos sutarties pagrindu iki jos formavimo pradžios laikotarpio – 2019 metų.
68. Apeliantas nurodo, jog valstybinė žemė su asfalto danga UAB „Velka“ buvo išnuomota 1997 m. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui ir jame nebuvo normos, kurioje būtų nustatyta, kad kartu su žemės sklypu nuomos pagrindais pereitų ir ant jo esantys statiniai, įrenginiai ir panašiai. Atsakant į šį apeliacinio skundo motyvą, išaiškintina priklausinio sąvoka.
69. Pagal CK ketvirtosios knygos normas daiktai, be kita ko, gali būti pagrindiniai bei antraeiliai (CK 4.12, 4.13 straipsniai). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Iš esmės analogiškas reglamentavimas dėl pagrindinio daikto bei priklausinio buvo įtvirtintas ir 1964 m. CK 153 straipsnyje. Jeigu pagal sandorį perleidžiamas pagrindinis daiktas, turintis priklausinių, ir šį sandorį įforminančiuose dokumentuose arba įstatyme nėra nustatyta, kad priklausinius ištinka kitoks likimas (t. y. kad jie neperleidžiami, pasilieka perleidėjo nuosavybėje), tai priklausiniai taip pat perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai (CK 4.14 straipsnio 2 dalis).
70. Pagal paminėtą teisinį reglamentavimą bei apeliacinio skundo motyvus darytina išvada, kad UAB „Velka“ aikštelė buvo išnuomota 1997 m. kartu su žemės sklypu.
71. Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis nenurodomas turto perleidimo sutartyje, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).
72. Priklausinį, nenurodytą pagrindinio daikto perleidimo sutartyje, ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis taip pat yra nenurodytas ir perdavimo–priėmimo akte, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kilus ginčui dėl nuosavybės teisės į pagrindinio daikto priklausinį, asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą ir taip tapęs nuosavybės teisės į priklausinį subjektu (priklausinio savininku), gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Jeigu asmeniui jau yra atsiradusi nuosavybės teisė į pagrindinio daikto priklausinį, tai šis asmuo pagal bendrąją taisyklę negali reikšti reikalavimo dėl valdymo fakto į tą priklausinį patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normas, nes aptariamu atveju jam jau yra atsiradusi nuosavybės teisė į priklausinį ir pastarojo valdymas nėra savarankiška daiktinė teisė, o yra vienas iš nuosavybės teisės elementų (sudedamųjų dalių).
73. Tačiau ši byla nėra iškelta dėl valdymo fakto į aikštelę, kaip priklausinį, patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normas.
74. Atsižvelgdamas į išanalizuotų aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad aikštelė, į kurią pareiškėjas siekia, kad būtų pripažinta jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties būdu, nėra įteisinta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nurodoma aikštelė negali būti nuosavybės teisės objektu ir nėra įrodytas jo nepertraukiamas valdymas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą be jokio kito teisinio pagrindo. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad tokiu atveju nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.
75. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimo motyvų pašalintinas motyvas, jog automobilių stovėjimo aikštelė, kurios plotas 14 922 kv. m, priklauso nuosavybės teise valstybei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.