Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo metu tęsti darbą, jį praradus, būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje. Kartu su bausme I. Š. paskirta intensyvi priežiūra – kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant intensyvios priežiūros laikotarpiu, pirmus 3 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios, dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti, jo nesunaikinti, taip pat nuo 22.00 val. iki 6 val. intensyvios priežiūros metu būti savo gyvenamosiose patalpose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Nukentėjusiajam A. M. iš nuteistojo I. Š. priteista 108,17 Eur turtinei žalai atlyginti, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (1108,17 Eur) nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei 700 Eur atstovavimo išlaidų.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 60,03 Eur turtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo I. Š..

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui iš nuteistojo I. Š. priteista 201,26 Eur turtinei žalai atlyginti.

Valstybei iš nuteistojo I. Š. priteista 44,80 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. Š. nuteistas už tai, kad 2021 m. spalio 24 d. apie 2.30 val., A. M. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate įrengtos pirties priepirtyje kumščiu vieną kartą sudavė A. M. į nosį, šiuo veiksmu dėl nosies sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu šioje srityje, bei nosies kaulų lūžio nukentėjusiajam A. M. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo I. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis I. Š. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, bei padarytomis išvadomis, jog jis yra kaltas nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymu, be kita ko, nurodant, jog jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Be to, apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nukentėjusiajam priteistu turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo esmines baudžiamosios bylos aplinkybes, neteisingai kvalifikavo I. Š. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šiais apeliacinio skundo argumentais ir įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis, pirmosios instancijos teismas I. Š. pripažino kaltu, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, tačiau priešingai, neva patvirtina, kad nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu susižalojo krisdamas, po to, kuomet buvo pastumtas, yra nepagrįstos. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje objektyviai, nešališkai, išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, tiek kiekvieną įrodymą vertindamas atskirai, tiek ir jų visumą, pasisakė dėl jų patikimumo, darydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, sujungė juos į loginę visumą bei atskleidė jų tarpusavio ryšį, ir kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

7. Kaip ir duodamas parodymus teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, taip ir apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, jog nagrinėjamo įvykio metu jis smūgio rankos kumščiu nukentėjusiajam į nosį nesudavė, o nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti šiam kritus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą. Nuteistasis nurodo, jog tokia įvykio versija paneigta nebuvo, o jai iš esmės neprieštarauja ir kiti byloje surinkti įrodymai (2021 m. spalio 24 d. asmens apžiūros protokolas, teismo medicinos ekspertės S. M. teismo posėdžio metu duoti parodymai). Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo medicinos ekspertės S. M. duoti paaiškinimai, jog sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas atsitrenkiant į kietą buką daiktą, patvirtina nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis susižalojo griūdamas. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys, kad teismo medicinos ekspertė S. M. nors ir neatmetė galimybės, jog sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas ir kitu, ne I. Š. pareikštame kaltinime nurodytu būdu, tačiau nurodė, jog nosies minkštųjų audinių sumušimas ir nosies kaulų lūžis nukentėjusiajam galėjo būti padarytas ir suduodant ranka. Šios nutarties 9 punkte išdėstyti ir kiti argumentai dėl teismo medicinos ekspertės S. M. atlikto tyrimo bei paaiškinimų vertinimo.

8. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamo įvykio metu būtent nuteistasis rankos kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į nosį ir būtent dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Matyti, jog skundžiamame nuosprendyje ši išvada padaryta, vadovaujantis ne tik rašytiniais įrodymais, nukentėjusiojo bei teismo medicinos ekspertės S. M. duotais parodymais, tačiau ir liudytojų G. J. bei K. M. duotais parodymais. Nors kaip nurodoma nuteistojo, šie liudytojai tiesiogiai nematė, kaip nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam, tačiau abu liudytojai patvirtino, jog kuomet nukentėjusiajam iš nosies pradėjo bėgti kraujas, šis nugriuvęs ant grindų nebuvo, o sėdėjo prie stalo ant suolo. Liudytojai G. J. ir K. M. nurodė, jog nors įvykio metu buvo toje pačioje patalpoje, tačiau kuomet nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas, jie abu buvo nusisukę nuo nukentėjusiojo bei nuteistojo, ir tik išgirdę dūžtančio butelio garsą atsisuko bei pamatė nukentėjusįjį susiėmusį rankomis už nosies, iš kurios bėgo kraujas. Pasak nuteistojo, nukentėjusysis susižalojo krisdamas ir atsitrenkęs į kietą buką daiktą (pavyzdžiui stalą ar suolą), todėl, jeigu tikėti nuteistojo versija, liudytojai G. J. ir K. M., atsisukę į nuteistąjį bei nukentėjusįjį turėjo matyti nukentėjusįjį nugriuvusį nuo suolo ar gulintį ant grindų, o ne sėdintį ant suolo, kaip kad nurodė paminėti įvykio liudytojai. Svarbi aplinkybė yra ta, jog liudytojai G. J., K. M. išgirdę dūžtančio butelio garsą į nukentėjusįjį ir nuteistąjį atsisuko iš karto. Matyti, jog liudytojų G. J. bei K. M. duoti parodymai patvirtina būtent nukentėjusiojo parodymus. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta nagrinėjamo įvykio seka ir padaryta išvada dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo abejonių nekelia.

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje keliamų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią nukentėjusiojo duotiems parodymams. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jam nustatyti sužalojimai buvo padaryti dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų. Nors skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog nukentėjusysis yra linkęs nutylėti tam tikras aplinkybes ar nurodyti tikrovės neatitinkančią informaciją, kadangi po įvykio, kuomet buvo apžiūrimas medikų, jis nurodė, jog susižalojo buityje, atsitrenkus atšokusiai šakai, tačiau kodėl tikrųjų įvykio aplinkybių jį apžiūrintiems medikams neatskleidė, nukentėjusysis logiškai paaiškino vėlesnio proceso metu. Nukentėjusysis parodė, jog prieš sužinodamas, jog jam nustatytas nosies kaulų lūžis, tikėjosi, kad jam padaryti sužalojimai nėra rimti, o nuteistasis dėl kilusio įvykio dar atsiprašys. Todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, jog nukentėjusiojo pozicija dėl įvykio tuo metu, kai apžiūrėjo medikai, nėra pagrindas nesivadovauti jo vėlesniais nuosekliai parodymais, kadangi nukentėjusiojo parodymus patvirtina rašytiniai bylos įrodymai (specialisto išvada ir kt.), liudytojų G. J., K. M. parodymai bei teismo medicinos ekspertės paaiškinimai. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, jog jo parodymai neprieštarauja teismo medicinos ekspertės duotiems parodymams, taip pat nėra paneigiančiomis nukentėjusiajam suduoto smūgio faktą. Teismas nenustatė esminių prieštaravimų tarp specialisto išvados ir nukentėjusiojo parodymų, nei kitų bylos įrodymų, kurie turėtų įtakos pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumui ir pagrįstumui. Atvirkščiai, specialisto išvada tik papildo ir patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Tai, jog teismo posėdyje apklausta ekspertė S. M. teigė, jog nosies lūžis pačiam atsitrenkiant į kietą buką daiktą gali būti, nepaneigia specialisto pateiktos išvados teisinio situacijos vertinimo ir padarytų esminių išvadų nekeičia, nes kiti bylos įrodymai nenurodo, buvus tokią situaciją, t. y. jog nukentėjusysis pats trenkėsi į suolą ar kitą daiktą. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, apygardos teismui nekyla abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų objektyvumo, patikimumo, nepaisant to, jog suduodamo smūgio momento nematė kiti liudytojai. Kita vertus, smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį iš esmės patvirtina netiesioginiai bylos įrodymai – liudytojų J. M., M. K. parodymai, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog jį sužalojo ne kas kitas, bet būtent apeliantas. Pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo duotais parodymais kaip patikimais I. Š. kaltę patvirtinančiais įrodymais ir nuteistojo parodymus, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, tinkamai įvertino kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

10. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistojo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Nuteistasis nurodo, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti nukentėjusįjį, jog pats nukentėjusysis įvykio metu buvo agresyviai nusiteikęs ir įžeidinėjo nuteistąjį, todėl jam teko gintis. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas yra tiesiogiai susijęs su paties nuteistojo duotais parodymais apie tai, kad pats nukentėjusysis įvykio metu kabinėjosi prie nuteistojo ir jį, kaip nurodė pats, puolė, t. y. buvo konflikto iniciatorius. Nuteistasis nurodė, jog neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusįjį, tačiau gindamasis pastūmė nukentėjusįjį, dėl ko šis krisdamas ir susižalojo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog įvykio metu nukentėjusysis provokavo nuteistąjį (vadino jį necenzūriniais žodžiais ir kitais būdais rodė nepasitenkinimą dėl I. Š. atvykimo į pirtį) ir pagrįstai šias aplinkybes pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau šios aplinkybės nepatvirtina nuteistojo nurodomų aplinkybių dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis atliko nusikalstamus veiksmus dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė A. M. į nosį, dėl ko nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nuteistasis I. Š. suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, galimas pasekmes ir nors to tiesiogiai nesiekė, savo tyčiniais veiksmais sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. I. Š. kaltė dėl nesunkaus kūno sužalojimo pasireiškė netiesioginės tyčios forma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl I. Š. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir sprendžia, jog veikos kvalifikavimas pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį yra pagrįstas ir jį keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl būtinosios ginties

11. Apeliaciniu skundu taip pat yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog įvykio metu nuteistasis neveikė esant būtinosios ginties situacijai. Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių apie tai, kad pats nukentėjusysis, būdamas visiškai neblaivus, pradėjo kabinėtis prie nuteistojo (tampyti už drabužių, įžeidinėti), todėl liko nepaneigtos nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusysis pirmas smūgiavo nuteistajam į veidą, o šis nukentėjusįjį nuo savęs tik atstūmė.

12. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

13. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis A. M. aktyviai būtų puolęs nuteistąjį I. Š., nenustatyta, kad nuteistasis būtų gynęsis. Tokių aplinkybių nepatvirtina bylos įrodymai, tokių aplinkybių nenurodė ir liudytojai G. J. ir K. M.. Be to, nuteistajam nebuvo nustatyti jokie sužalojimai veide, nors kaip nurodė jis pats, nukentėjusysis prieš jį pirmas panaudojo fizinį smurtą, suduodamas smūgį į veidą prie akies. Taip pat, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog nukentėjusysis savo veiksmais galėjo išprovokuoti nusikalstamą nuteistojo elgesį, dėl ko tai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau vėlgi, ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, jog nukentėjusiojo veiksmai prieš nuteistąjį apsiribojo ne tik įžeidinėjimais, tačiau ir smūgio sudavimu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, jog nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam į nosį, norėdamas apsiginti nuo realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo puolimo. Nors nuteistasis tvirtina, jog jo pateikiama įvykių versija buvo nepaneigta, tačiau apeliacinio teismo pozicija yra ta, jog būtent įrodymų visetas nuteistojo pateiktą versiją paneigia. Apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos priimant skundžiamą nuosprendį, arba kurios leistų teigti, kad prieš nuteistąjį įvykio metu būtų buvęs naudotas fizinis smurtas. Nenustačius tokių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo veiksmai laikomi būtinąja gintimi. Byloje nustatyta, jog nuteistasis į nukentėjusiajam priklausančia pirtį atvyko, nors ir kviestas liudytojo K. M., tačiau savo noru. Taip pat, pats nuteistasis neneigė to, jog bet kuriuo metu galėjo niekieno netrukdomas išvykti, kadangi alkoholinių gėrimų nevartojo bei buvo atvykęs nuosavu automobiliu. Nepaisant to, nuteistasis, nors ir įžeidinėjamas nukentėjusiojo bei suprasdamas, jog nukentėjusysis prieš jį buvo priešiškai nusiteikęs, neišvyko, o išprovokuotas, pasirinko nusikalstamą elgesio būdą, t. y. suduoti smūgį nukentėjusiajam į nosį. Nuteistasis suvokė tokių savo veiksmų pobūdį ir galinčius kilti neigiamus padarinius, sąmoningai leido jiems kilti, kadangi jų norėjo, todėl negalima teigti, kad nuteistasis veikė esant būtinosios ginties situacijai.

14. Vadovaujantis išdėstytu spręstina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo motyvai, ištirtų įrodymų visuma ir jų vertinimas, patvirtina, jog I. Š. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Todėl šiais apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti, jog I. Š. veikė esant būtinosios ginties situacijai, pagrindo nėra

Dėl turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo

15. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 108,17 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Eur ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo bei prašė priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistas sumas. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, priteisiant jam iš nuteistojo 108,17 Eur turtinės žalos atlyginimą, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei 700 Eur atstovavimo išlaidų. Matyti, jog nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su nukentėjusiajam iš jo priteistais turtinės ir neturtinės žalos dydžiais bei nurodo, jog priteistos pinigų sumos neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

16. Įvertinęs skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su padarytomis išvadomis ir sprendžia, jog šis klausimas pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas tinkamai bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje turėtus, o taip pat ir nukentėjusiojo pateiktus duomenis, nustatė, jog nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu prašyta priteisti 108,17 Eur dydžio pinigų suma turtinei žalai atlyginti yra prilyginama nukentėjusiojo negautoms pajamoms dėl padarytos nusikalstamos veikos ir yra pagrįsta. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis apie savo faktinį darbo užmokestį, informaciją apie laikotarpį, kurio metu buvo laikinai nedarbingas ir jam Valstybinio socialinio draudimo fondo bei darbdavio išmokėtas ligos išmokas. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusiajam priteistas turtinės žalos atlyginimas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, tačiau nėra nurodoma kodėl šis dydis, nuteistojo manymu, turėtų būti sumažintas. Priešingai, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nukentėjusiajam padaryto turtinės žalos dydžio nėra prieštaringos. Apygardos teismo įsitikinimu, kaip ir teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, minėtas išlaidas nukentėjusysis patyrė dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos motyvų šioje dalyje, sutinka su padaryta išvada, jog nukentėjusiajam priteista pinigų suma turtinei žalai atlyginti yra pagrįsta, todėl turi būti atlyginta.

17. Apeliaciniame skunde taip pat yra keliamas klausimas ir dėl nukentėjusiajam priteistos 1000 Eur neturtinės žalos dydžio, nurodant, jog ši pinigų suma yra per didelė ir priteista neįvertinus visų bylos aplinkybių. Šioje dalyje teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl nuteistojo suduoto smūgio ir lūžusios nosies nukentėjusysis neabejotinai juto fizinį skausmą, galėjo patirti ir įvairius nepatogumus kasdieniniame gyvenime, todėl patyrė neturtinę žalą. Taip pat matyti, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir aplinkybes, kurios nulėmė sprendimo tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ne visa apimtimi, o iš dalies, priėmimą. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog dėl patirtų sužalojimų jis juto didelį diskomfortą, stresą, ilgai trunkančias sunkias pasekmes, kurios apribojo jo galimybę dirbti, jog suprastėjo jo santykiai su draugais. Buvo įvertinta ir tai, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryti itin sunkūs, ilgai trunkantys ar negrįžtami padariniai sveikatai. Svarbu ir tai, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ir aplinkybę, jog nuteistojo nusikalstamą veiką, t. y. smūgio sudavimą, sąlygojo ir paties nukentėjusiojo nederamas elgesys. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog vadovaujantis šiomis aplinkybėmis nukentėjusiojo civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti buvo tenkintas tik iš dalies. Taigi, priešingai nei nurodoma nuteistojo, negalima teigti, jog sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino ne visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

18. Galiausiai, nuteistasis nurodo, kad priteista 1000 Eur dydžio pinigų suma neturinei žalai atlyginti neatitinka formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose, jog ši suma yra per didelė ir neadekvati padarytai nusikalstamai veikai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog be aukščiau išvardintų aplinkybių, dėl nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenurodė formuojamos teismų praktikos pavyzdžių, kuomet dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiajam yra padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir neanalizavo tokiose bylose priteistinų neturtinės žalos dydžių. Nepaisant to, nukentėjusiajam priteista 1000 Eur dydžio pinigų suma neprieštarauja formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, kuriose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, įprastai nukentėjusiesiems priteisiama apie 2896,20 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019). Tačiau, formuojamos teismų praktikos analizė nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, kuomet nukentėjusiajam yra padaromas nosies kaulų lūžis, leidžia teigti, jog panašaus pobūdžio bylose įprastai yra priteisiama apie 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-942/2018, 2K-24-895/2017, 2K-21-942/2016). Šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusiajam priteista pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcinga padarytai veikai ir per didelė, kadangi yra net mažesnė už teismų priteisiamas pinigų sumas.

19. Įvertinus tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingus kriterijus ir tinkamai nustatė nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį. Mažinti arba iš vis nepriteisti jau priteistos neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde nurodomais motyvais, pagrindo nėra. Be to, nagrinėjamu atveju priteistas neturtinės žalos dydis atitinka ir formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir nėra neproporcingai didelis ar neadekvatus, pažeidžiantis jau minėtus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, yra realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis.

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. lapkričio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo I. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

21. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas nukentėjusiojo A. M. atstovės advokatės E. B. prašymas priteisti iš nuteistojo I. Š. nukentėjusiajam jo turėtas 500 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu buvo pateikta sąskaita už teisines paslaugas SERIJA (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinanti, jog nukentėjusiajam buvo suteiktos teisinės paslaugos – susipažinimas su nuteistojo apeliaciniu skundu, pasirengimas bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, dalyvavimas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme.

22. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą, kuriame buvo ginčijamas nuteistojo kaltės, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas ir nukentėjusiajam A. M. skundžiamu nuosprendžiu priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiai. Nagrinėjamu atveju apeliacinį procesą inicijavo nuteistasis I. Š., kuris, be kita ko, ginčijo ir nukentėjusiajam priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžius, todėl atstovė advokatė E. B. turėjo organizuoti nukentėjusiojo teisių gynimą dėl nuteistojo skunde nurodytų argumentų. Taip pat, sprendžiant nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą svarbu įvertinti ir apeliacinės instancijos teisme vykusio teismo posėdžio trukmę, taip pat tai, kad papildomas įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliekamas, į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, jog nuteistojo apeliacinis skundas yra atmestinas. Vadovaujantis išdėstytu teisėjų kolegija nutaria prašymą dėl išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėjimo tenkinti ir iš nuteistojo I. Š. priteisti nukentėjusiajam A. M. 500 Eur sumą, turėtą advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo I. Š. nukentėjusiajam A. M. 500 Eur (penkis šimtus eurų) advokato išlaidoms už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.