Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. T., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. sausio 30 d. epizodas) ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. sausio 31 d. epizodas), ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. sausio 30 d. epizodas) – laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. sausio 31 d. epizodas) – laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė - 6 (šeši) mėnesiai.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė – 4 (keturi) mėnesiai.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį 2020 m. sausio 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 90 parų arešto bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kardomoji priemonė – suėmimas – panaikintina pradėjus nuosprendžio vykdymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. T., 2020 m. sausio 30 d. apie 23.00 val. bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), ketvirto aukšto koridoriuje, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, konflikto metu tyčia delnu vieną kartą sudavė savo buvusiai sugyventinei K. M. į veidą, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

2. Be to, jis 2020 m. sausio 31 d. apie 5.30 val. atėjęs pas savo buvusią sugyventinę K. M. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), išlaužė buto duris, įėjęs į vidų, jėga nuo rankos piršto nuėmė auksinį žiedą ir vieną kartą delnu sudavė į kairę ausį, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

3. Nuteistasis V. T., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusiję bausmę – baudą arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Taip pat prašoma apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kadangi apeliantas teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir už apelianto padarytas nusikalstamas veikas paskyrė per griežtą bausmę - laisvės atėmimą bei netaikė bausmės vykdymo atidėjimo. Pažymima, kad skiriant nuteistajam bausmę nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis yra įsikūręs (duomenys neskelbtini), ten turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir oficialų darbą, puoselėja stiprius socialinius ryšius, nedaro naujų nusikalstamu veikų. Nurodoma, kad atliekant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę nuteistasis prarastų darbą ir gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nutrūktų socialiniai ryšiai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis V. T., neginčydamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo bei teismo išvadų dėl jo kaltės, apeliaciniame skunde nesutinka su paskirta bausme, nurodo, kad teismas galėjo skirti baudos bausmę arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija bylą patikrina apeliacinio skundo ribose.

Dėl bausmės

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

7. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

8. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. T. kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje (du epizodai) numatyto nusikaltimo padarymo, skyrė jam už kiekvieną epizodą po 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo bausmės. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis bausmes subendrinto visiško sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę - 6 (šešis) mėnesius, kurią, esant BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygoms, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su 2020 m. sausio 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 90 parų arešto bausme, ir paskyrė galutinę subendrintą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį, kadangi galėjo skirti piniginę baudą, tačiau teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui nepritaria.

9. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Nors skundžiamu nuosprendžiu V. T. buvo paskirta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad bausmė nuteistajam buvo paskirta nesilaikant bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų, neįvertinus bausmės individualizavimui reikšmės turinčių aplinkybių ar jas įvertinus netinkamai, dėl to nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, nenustatė.

10. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą paskirti V. T. laisvės atėmimo bausmę grindė ne tik su padaryta nusikalstama veika susijusiomis, bet ir su nuteistąjį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, jas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė ir teisingai įvertino. Nors nuteistojo V. T. padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnio 3 dalį laikomi nesunkiais, vis tik jie yra tyčiniai, jais buvo sukeltos neigiamos pasekmės – nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiajam sukėlus fizinį skausmą. Baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats fizinio smurto sukėlimo faktas. Tačiau aplinkybė, kad nusikalstama veika sukėlė neigiamus padarinius, turi įtakos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimui, taigi – ir skirtinai bausmei. Šiuo atveju aplinkybė, kad nusikalstamos veikos sukėlė pasekmes – nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas du kartus, nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumą didina ir į šias aplinkybes, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skiriant nuteistajam bausmę buvo atsižvelgta.

11. Buvo įvertinta ir tai, kad V. T. praeityje tris kartus teistas (tame tarpe ir už analogiškas nusikalstamas veikas), pasislėpė nuo Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, nepaisant turimų teistumų ir toliau darė naujas analogiškas nusikalstamas veikas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme slėpėsi, jam buvo paskelbta paieška. Nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuteistasis savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo poelgio, savo veiksmus vertino neigiamai ir tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nuteistasis skunde nurodo, jog realios laisvės atlikimo bausmės metu netektų turimo darbą ir oficialios gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos nuomone, tai rodo teigiamą nuteistojo požiūrį į darbą, tačiau kaip matyti pirmosios instancijos teismas, pirmiau nurodytas, su padaryto nusikaltimo pavojingumo bei nuteistojo asmenybe susijusias ir V. T. teigiamai charakterizuojančias, aplinkybes įvertino ir pagrįstai jas laikė sudarančiomis pagrindą spręsti, kad bausmės tikslai gali būti įgyvendinti tik izoliavus nuteistąjį nuo visuomenės. Taip pat pagrįsta yra ir teismo išvada, kad nors V. T. padaryti nusikaltimai nesunkūs, vis tik skirti nuteistajam švelnesnę nei įstatyme nustatytą – baudos – bausmę, nėra pagrindo.

12. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvams, pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo, atimti ar apriboti galimybę daryti naujus nusikaltimus, paveikti nusikaltimą padariusį asmenį, kad jis daugiau nenusikalstų. Taigi bausme siekiama ir prevencinių tikslų. Be to, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmė negali būti skiriama bausmių skyrimą reglamentuojančias BK normas taikant tik formaliai. Bausmė turi būti paskirta tokia, kuri ne tik užtikrintų BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį ir tikslus, bet ir kurią nusikaltimą padaręs asmuo galėtų realiai įvykdyti, kadangi tik faktiškai atlikta (įvykdyta) bausmė gali būti veiksminga. Pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmės skyrimą nuosprendyje išsamiai motyvavo, nurodė bylos duomenimis pagrįstus motyvus, kodėl švelnesnės bausmės skyrimas šiuo konkrečiu atveju neužtikrintų bausmės paskirties.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nuteistajam, buvo paskirta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, skirdamas šios rūšies bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54, 62 straipsnio nuostatų nepažeidė ir paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, ją išsamiai motyvavo, kaip to reikalaujama BK 55 straipsnyje. Nuteistajam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė – už kiekvieną epizodą po 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo bausmės, kurią subendrinus ir sumažinus vienu trečdaliu – galutinė bausmė yra 4 (mėnesiai) laisvės atėmimo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo.

14. Nuteistojo V. T. skunde reiškiamas alternatyvus prašymas taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

15. Bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

16. Atsižvelgiant į paminėtą įstatymo nuostatą akivaizdu, kad V. T. formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas atitinka. Skundžiamu nuosprendžiu ir 2020 m. sausio 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu jis nuteistasis už nesunkių nusikaltimų padarymą, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija ketverių metų. Tačiau būtina pažymėti, kad, net ir esant minėtoms sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

17. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.). Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

18. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

19. Nors skundžiamu nuosprendžiu V. T. nuteistas už nesunkių nusikaltimų padarymą, tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina įvertinti ir apelianto elgesį po nusikalstamos veikos įvykdymo bei jo asmenybę apibūdinančius duomenis, ypatingai informaciją apie jo teistumus, atsižvelgiant į praeityje padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų ryšį su skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika, taikytų bausmių efektyvumą tolesniam nuteistojo elgesiui.

20. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. T. praeityje teistas tris kartus. 2016 m. rugpjūčio 23 d. Kauno apylinkės teismo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme; 2019 m. gruodžio 19 d. Kauno apylinkės teismo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 20 parų arešto bausme; 2020 m. sausio 22 d. Kauno apylinkės teismo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – galutine subendrinta 90 parų arešto bausme. Taigi, viso Lietuvos Respublikoje apeliantas už nusikalstamas veikas yra teistas tris kartus, tame tarpe ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. už veiką, analogišką šioje byloje analizuojamam nusikaltimui. Skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas nuteistasis įvykdė turėdamas neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Iki šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo nuteistasis buvo baustas arešto bei laisvės atėmimo bausmėmis. Pažymėtina, kad nuteistasis pasislėpė nuo Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, nepaisant turimų teistumų ir toliau darė naujas analogiškas nusikalstamas veikas bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme slėpėsi, jam buvo paskelbta paieška. Aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. T. nagrinėjamu atveju nusikalto tikrai ne atsitiktinai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo spręsti, kad jo resocializacija, bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, įgyvendinimas yra galimas be realaus laisvės atėmimo.

21. Įvertinus visa, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo, pirmosios instancijos teismas V. T. atžvilgiu pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.

22. Esant aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę ir netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo, atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnio nuostatas dėl bausmės skyrimo esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį ir tikslus, ir paskyrė teisingą bausmę, kurie nelaikytina aiškiai per griežta. Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

23. Byloje gautos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam V. T., kurias sudaro 73,33 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

24. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, kaip nepagrįstas. Nuteistasis V. T. apie galimybę išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistajam V. T. ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, taip pat į nuteistųjų turtinę padėtį, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš nuteistojo V. T. 73,33 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pateiktas pažymas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.